- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- e2-163-780/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Ieškovas
- UAB „Sostinės kreditai“
- Atsakovas
- V. B.
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka už akių išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Sostinės kreditai“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės V. B. 766,33 Eur skolos, 85,37 procentus sutartinių palūkanų nuo 233,33 Eur kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 17 Eur žyminį mokestį. Esant įstatyme numatytiems pagrindams, prašo priimti sprendimą už akių.
Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti 2016-02-10. Atsakovė per nustatytą 15 dienų terminą be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieškovės prašymu, priimamas sprendimas už akių, neinformuojant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vietą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis, 262 straipsnio 2 dalis).
Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 2015-07-21 Vartojimo kredito sutarties Nr. 20199, skolos detalizacijos, ir ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad 2015-07-21 ieškovė UAB „Sostinės kreditai“ ir atsakovė V. B. nuotoliniu būdu sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 250 Eur kreditą, 17 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2016-12-21 ir sumokėti 187,75 Eur kredito kainą (palūkanas). Pavėluotų įmokų mokėjimo atveju atsakovė nuo laiku negrąžintos kredito sumos įsipareigojo mokėti 85,37 procentų dydžio metines palūkanas iki kredito grąžinimo dienos, o už laiku nesumokėtas palūkanas bei kitas bendrą vartojimo kredito kainą sudarančias sumas (išskyrus kreditą) – mokėti 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovės teigimu, atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. 2015-11-24 pretenzija ieškovė pranešė atsakovei apie pradelstas mokėti įmokas ir esamo įsiskolinimo dydį ir pareikalavo per 10 dienų sumokėti skolą, bei įspėjo, kad per nustatytą terminą nesumokėjus skolos, kreipsis į teismą ir inicijuos skolos išieškojimą. Ieškovės teigimu, 2016-01-21 atsakovė buvo skolinga 766,33 Eur. Šią skolą sudaro: 233,33 Eur kreditas, 4,17 Eur kompensacinės palūkanos, 61,95 Eur palūkanos, 2,38 Eur delspinigiai, 2 Eur raginimas, 2 Eur pretenzija, 10,50 Eur apmokestinimas ir 450 Eur patirta žala.
Teisėjas sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą kredito davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.881 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 straipsnis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos, praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, atsiranda civilinė atsakomybė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų ar sutarčių nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Atsakovė, laiku nemokėdama kredito ir kitų įmokų, pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prievolės neginčijo, įrodymų, kad iki sprendimo priėmimo būtų grąžinusi skolą, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės 233,33 Eur negrąžinto kredito, 61,95 Eur nesumokėtų palūkanų (kredito kainos) yra pagrįsti ir tenkintini.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 4,17 Eur kompensacinių palūkanų pagal minėtos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad suėjus kredito grąžinimo terminui, sutartinės dienos, mėnesio ar kito sutarto periodo ir atsakovei negrąžinus kredito, šalių sutartos palūkanos yra skaičiuojamos toliau už kiekvieną naudojimosi kredito suma dieną iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 4,17 Eur kompensacinių palūkanų.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2,38 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo negrąžinto kredito sumos.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių nuotoliniu būdu sudaryta vartojimo kredito sutartis. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti netgi ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2006, Nr. 3K-3-536/2008, Nr. 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).
Sutarties bendrųjų sąlygų 7.4 punktu šalys susitarė, jog atsakovė, praleidusi terminą sumokėti įmoką, už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo sumokėti ieškovei sutartinius 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Pažymėtina, kad tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų (delspinigių) tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, dėl to abu kartu šie institutai negali būti taikomi, nes tai reikštų dvigubą skolininko nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2014). Atsižvelgiant į teismų praktiką bei į tai, kad teismas priteisė ieškovei iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas, ieškovės prašymas priteisti 2,38 Eur delspinigių atmestinas kaip nepagrįstas.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 10,50 Eur apmokestinimą, kuris, kaip matyti iš prie ieškinio pridėtos skolos detalizacijos, yra paskaičiuotas už sms ir el. laiškų siuntimą, 2 Eur už raginimą ir 2 Eur už pretenziją, t. y. nurodytos sumos yra susijusios su ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmais. Tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis (toliau – VKĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2016-02-01, t. y. šalių sutarties sudarymo metu) įtvirtina nuostatą, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Taigi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 procento) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimai dėl 10,50 Eur apmokestinimo, 2 Eur už raginimą ir 2 Eur už pretenziją atmestini kaip nepagrįsti.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 450 Eur žalos atlyginimo. Šias išlaidas ieškovė grindžia 2015-12-22 ir 2016-01-20 UAB „Krajonas“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. KRATP 2632 ir Nr. KRATP 2916 už paslaugas pagal sutartį Nr. 2013/01/03-1, bei 2016-01-21 mokėjimo nurodymais Nr. 1276015 ir Nr. 1276016. Ieškovė nurodo, kad tai yra išlaidos, patirtos už teisinę pagalbą UAB „Krajonas“ rengiant procesinius dokumentus – pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo bei ieškinį, pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/01/03-1. Nors ieškovė šias išlaidas įvardiją kaip patirtą žalą, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą aplinkybę, išlaidų pobūdį, teismo vertinimu, šios išlaidos priskirtinos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis), todėl šių išlaidų pagrįstumo klausimas spręstinas pagal bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias proceso teisės normas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, taikant šias normas, ieškovės išlaidos, patirtos rengiant procesinius dokumentus teismui, laikytinos atstovavimo išlaidomis. Kadangi nagrinėjamu atveju su ieškiniu į teismą kreipėsi ieškovės vadovas, duomenų apie tai, kad ieškovė byloje naudojosi advokato ar advokato padėjėjo pagalba, nėra, todėl reikalavimas priteisti 450 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą, sumokėtų UAB „Krajonas“, atmestinas kaip nepagrįstas.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 85,37 procentų dydžio metines palūkanas nuo 233,33 Eur kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-260-232/2015, Nr. e2A-2196-392/2015).
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos, kurios mokamos esant sutarties pažeidimui, todėl jos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pažymėtina, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją ir faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Pagal CK 1.5 straipsnį, teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių didesnius, negu minimalūs, nuostolius, atsižvelgiant į vartotojo teisių gynimo ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, darytina išvada, kad prašomos priteisti 85,37 procentų sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia VKĮ nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 18,25 procentų (0,05 proc. x 365 dienos) (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).
Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovei iš jos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).
Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 17 Eur žyminį mokestį. Šalies turėtos išlaidos už teisinę pagalbą nėra apmokestinamos žyminiu mokesčiu, todėl ieškovė, kreipdamasi į teismą turėjo sumokėti 15 Eur žyminį mokestį, kuris priteistinas iš atsakovės, o likusi suma – 2 Eur, grąžintina ieškovei, nes sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (0,58 Eur), iš atsakovės nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios išieškotinos šių išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 299,35 Eur (du šimtus devyniasdešimt devynis eurus 35 ct) skolos, 18,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo 233,33 Eur negrąžintos kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (299,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-02-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Sostinės kreditai“, į. k. 302513887, naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Grąžinti ieškovei UAB „Sostinės kreditai“, į. k. 302513887, dalį žyminio mokesčio – 2 Eur (du eurus), sumokėto 2016-01-21, mokėjimo nurodymas Nr. 1276017, įmokos kodas 5660.
Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apylinkės teismui.
Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.