Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. G. ir J. T. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta atsakovų solidari pareiga atlyginti regreso tvarka nuostolius dėl eismo įvykyje dalyvavusios neapdraustos transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

16. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2019 m. lapkričio 29 d. Draugystės g. 8D, Kaune, įvyko eismo įvykis, kurio metu A. G., vairavusio J. T. priklausančią transporto priemonę VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sutrikdyta pėsčiojo Z. B. sveikata. Eismo įvykio kaltininku nurodytas atsakovas A. G., kuris pažeidė KET 30, 226 punktus. Iš 2020 m. rugpjūčio 11 d. gydytojo eksperto išvados Nr. 2306404/1114414 matyti, kad Z. B. buvo nustatytas nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas ir išmokėtiną sumą sudaro 16,04 Eur išlaidos vaistams ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Iš 2020 m. rugpjūčio 14 d. pranešimo apie žalos atlyginimą matyti, kad draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 116,04 Eur draudimo išmoką, ką taip pat patvirtina 2020 m. spalio 20 d. bankinio mokėjimo išrašas. Ieškovas atlygino padarytą žalą ir įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą. Tarp ieškovo ir AB „Lietuvos draudimas“ 2002 m. kovo 29 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 1, kurios 2.1.3 p. pagrindu ieškovas įsipareigojo AB „Lietuvos draudimas“ kompensuoti draudimo bendrovės faktiškai išmokėtas draudimo išmokas tretiesiems asmenims. AB „Lietuvos draudimas“, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl nukentėjusiojo Z. B. sužalojimų ir atlygino ją, išmokėdama 116,04 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 papunkčio nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 116,04 Eur draudimo išmoką trečiajam asmeniui – eismo įvykio metu nukentėjusiam Z. B..

17. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar automobilis VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu, t. y. 2019 m. lapkričio 29 d., buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ), kurio 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, t. y. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu.

20. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonės valdytojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė draudikų biurui atsiranda net ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų.

21. Nagrinėjamu atveju iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad transporto priemonė VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta laikotarpiais: nuo 2018 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. rugpjūčio 18 d. (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)); kita draudimo apsauga galiojo nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuo 2020 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. skirtingos / savarankiškos draudimo sutartys galiojo 12 mėnesių, kaip numatyta įstatyme. Taigi, šie byloje esantys duomenys suponuoja išvadą, kurią pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas, jog laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 1 d., t. y. eismo įvykio metu, transporto priemonė VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Matyti, kad transporto priemonė buvo apdrausta iš karto po eismo įvykio.

22. Nors apeliantė J. T. nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad transporto priemonė eismo įvykio metu buvo apdrausta, kadangi transporto priemonės draudimo sutartis yra neterminuota ir automatiškai pratęsiama kasmet, po to, kai automobilis 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo apdraustas pirmą kartą draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, neturi pagrindo su tokiais apeliantės teiginiais sutikti.

23. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal įstatymą apskritai nėra galima/leidžiama ir nėra reglamentuojama neterminuota (kaip teigia atsakovai "nepertraukiama") transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Įstatymu leidžiama sudaryti ir atitinkamai galimos tik terminuotos draudimo šioje srityje sutartys. Įstatymų leidėjas savo valia aiškiai apibrėžė tokių sutarčių minimalų ir maksimalų galiojimo terminus, t. y. pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, draudimo sutartys automatiškai nėra pratęsiamos, o turi būti sudaromos naujos, ne mažesniam kaip vieno ir neilgesniam kaip 12 mėnesio laikotarpiui. Pagal įstatymą net ir pasibaigus sutarties terminui, ji gali būti pratęsiama draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, tačiau savaime tas pratęsimas nereiškia, kad sutartis automatiškai tampa neterminuota. Net ir pratęsiama sutartis yra konkrečiam terminui. Tai, kad atsakovė sudarydavo atskiras sutartis (2020 m. pratęsė pasibaigusią draudimo sutartį) patvirtina ieškovo pateiktas J. T. sudarytų draudimo sutarčių sąrašas, iš kurio matyti, kad kiekvieną kartą buvo sudaroma vis nauja draudimo sutartis (naujomis datomis, naujiems terminams, su atskirais savarankiškais numeriais (žr. šios nutarties 22 pastraipą), todėl atsakovės motyvai, jog draudimo sutartis buvo neterminuota ir eismo įvykio metu turėjo galioti draudimo apsauga, atmestini kaip nepagrįsti.

24. Be to, rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra išaiškinusi, kad, teismams nagrinėjant draudikų biuro regresinius ieškinius pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti teismui aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais, ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir atsiradusios žalos. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017).

27. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pateikęs į bylą J. T. sudarytų draudimo sutarčių sąrašą, patvirtinantį atsakovės automobilio draudimo laikotarpius, iš esmės pagrindė nurodomas aplinkybes, jog minėta transporto priemonė eismo įvykio metu (2019 m. lapkričio 29 d.) nebuvo apdrausta. Tuo tarpu atsakovai, nesutikdami su ieškovo įrodinėjamomis aplinkybėmis ir įrodymų įrodomąja reikšme, turėjo pagrįsti nesutikimo argumentus, pateikiant kitus įrodymus, kurių pagrindu būtų pašalintos jų nurodytos abejonės ir prieštaravimai. Tačiau nagrinėjamu atveju nei vienas iš atsakovų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka, tokių įrodymų nepateikė.

28. Taip pat pažymėtina, kad pats atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad pranešęs apie įvykį draudikui AB "Lietuvos draudimas" iš karto po įvykio jis buvo informuotas, kad 2019 m. lapkričio 29 d. įvykusio įvykio metu transporto priemonė nebuvo apdrausta, t. y. kad įvykio metu civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta ir draudimo apsauga negaliojo. Taigi, atsakovo nurodomas jo potencialus galimai draudikas AB "Lietuvos draudimas" taip pat neigė sutartinių draudimo santykių buvimo įvykio metu faktą. Jeigu, apeliantės nuomone, AB "Lietuvos draudimas" (jos darbuotojai) netinkamai vykdė kokias nors iš jos ankščiau ar vėliau su šia bendrove susijusias sutartines pareigas ir prievoles, ji galėtų būtent šiai bendrovei reikšti atitinkamas pretenzijas, reikalavimus, gindama galimai pažeistas savo civilines teises.

29. Aplinkybės dėl nukentėjusiojo eismo įvykyje asmens kaltės, jo sužalojimų nebuvimo vertintinos taip pat kritiškai. Tiek transporto priemonę faktiškai vairavusio atsakovo A. G. neteisėti veiksmai ir kaltė dėl eismo įvykio, tiek nukentėjusiojo Z. B. sveikatos sutrikdymo faktas pakankamai įrodyti byloje esančiais įrodymais, visų pirma, Policijos pažyma, kurioje eismo įvykio kaltininku pripažintas būtent atsakovas, nurodomos konkrečios KET nuostatos, kurios buvo atsakovo pažeistos, ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų skundęs šį faktą administracine tvarka, pažymoje taip pat konstatuojamas Z. B. sužalojimo ir pristatymo į klinikas dėl kojos ir dubens sumušimo faktas; kiti medicininio pobūdžio dokumentai dėl Z. B. teiktų medicininio pobūdžio paslaugų. Tokių išvadų nepaneigia vien deklaratyvūs ir jokia įrodomąja medžiaga nepagrįsti atsakovo teiginiai apie paties nukentėjusiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio, jo netinkamą elgesį, grubų KET pažeidimą, sužalojimo fakto nebuvimą ir pan.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą trečiaisiais asmenimis neįtraukė visų prašomų asmenų (AB „Lietuvos draudimas“, draudimo agentą R. J. ir nukentėjusįjį Z. B.), dėl ko, anot apeliantės, buvo pažeista jos konstitucinė teisė į teisingą teismą.

31. CPK 47 straipsnio 1 dalis nurodo, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 47 straipsnyje, reglamentuojančiame klausimus, susijusius su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, numatyta teismo teisė (įvertinus aplinkybes, ar bylos išsprendimas turės/neturės įtakos trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms), bet ne pareiga asmenis įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Nagrinėjamu atveju dėl būtinumo įtraukti šiuos asmenis į teismo procesą pirmosios instancijos teismas yra pasisakęs savo sprendime ir šiuo aspektu sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nenagrinėjama nei administracinio teisės pažeidimo byla, kurios metu būtų sprendžiama dėl kaltų KET pažeidimo subjektų, pažeidimo sudėties buvimo, nei byla dėl žalos atlyginimo, o tik sprendžiamas klausimas dėl ieškovo regreso teisės atsiradimo sąlygų – ar draudiminio įvykio dieną transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bei ar teisėtai išmokėta nukentėjusiajam draudimo išmoką.

32. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina bylos aplinkybes, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliantei nepriteistinos ir jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.