- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-398-924/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12574-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Anita Sereikienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Anitos Sereikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal V. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl piniginės kompensacijos priteisimo už faktinį naudojimąsi daiktu (žemės sklypo dalimi).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ 4 982,94 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi, UAB „Kauno vandenys“ prašymu, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo V. T. leisti UAB „Kauno vandenys“ darbuotojams pastatyti žemės sklype nuotekų siurblį bei jį eksploatuoti. Šios nutarties pagrindu nuo 2016 metų liepos mėnesio UAB „Kauno vandenys“ darbuotojai, ieškovo teigimu, dešimtis kartų faktiškai naudojosi tarnaujančio daikto – ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 74 kv. m dalimi, aptarnaujant požemines inžinerines komunikacijas. Apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje dėl servituto nustatymo Kauno apygardos teismas 2021 m. kovo 22 d. nutartimi nustatė UAB „Kauno vandenys“ prievolę mokėti tarnaujančio daikto savininkui 87,42 Eur mėnesinį atlyginimą už žemės sklype nustatytą servitutą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius ieškovo žemės sklypo suvaržymų apimties atlygį (87,42 Eur per mėnesį), iškilo klausimas dėl kompensacijos atlyginimo tuo laikotarpiu, kai atsakovė UAB „Kauno vandenys“ faktiškai naudojosi ieškovo žemės sklypo dalimi pagal teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Siekdamas išvengti papildomų teisminių ginčų, ieškovas 2021 m. gegužės 11 d. pareiškimu kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu taikiai išspręsti klausimą dėl servituto atlygintinumo faktinio jo naudojimo laikotarpiu – nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. Tačiau atsakovė 2021 m. gegužės 26 d. raštu informavo ieškovą, kad nesutinka kompensuoti ieškovo žemės sklypo suvaržymų nurodytu laikotarpiu. Atsakovė raštu nurodė poziciją, kad ji turi pareigą mokėti ieškovui kompensaciją tik nuo Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nutarties priėmimo dienos. Ieškovo vertinimu, aplinkybė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ir tokių nuostolių neįrodinėjo, neturi įtakos dabartinio ieškinio pagrįstumui. Ieškovas papildomai nurodė, kad pareikštas ieškinys yra ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarytos žalos turtui (trinkelėms, sveikatai ir pan.) atlyginimo. Pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas, ieškovo vertinimu, jis turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės faktinio naudojimosi servitutu, atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2021 m. kovo 22 d. (57 mėnesiai), kadangi atsakovės faktinis naudojamasis ieškovo žemės sklypo dalimi atėmė iš ieškovo teisę pilnavertiškai naudoti (-is) jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Kauno vandenys“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog atlygintinas servitutas buvo nustatytas teismo sprendimu 2021 m. kovo 22 d., todėl tik nuo šios dienos, atsakovės vertinimu, jai kyla pareiga mokėti periodinę kompensaciją už naudojimąsi tarnaujančiu daiktu. Atsakovės vertinimu, ieškovas nepagrįstai reikalauja, kad atsakovė sumokėtų kompensaciją už naudojimąsi daiktu tuo laikotarpiu, kai servitutas dar nebuvo nustatytas, o atsakovės reikalavimų užtikrinimui buvo taikytos tik laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovės teigimu, ieškovas galėtų reikalauti iš atsakovės atlyginti nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl to, kad atsakovė naudojosi jo žemės sklypo dalimi, remontuodama šiame sklype esančią siurblinę. Tuo pagrindu ieškovas ieškinyje turėtų pateikti argumentus ir įrodymus, kuriais įrodinėtų atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, kaltę ir žalos (nuostolių) dydį. Ieškinyje ieškovas nuostolių atlyginti nereikalauja, atsakovės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų neįrodinėja. Todėl, atsakovės vertinimu, akivaizdu, kad ieškinys, kuriuo reikalaujama priteisti iš atsakovės kompensaciją už naudojimąsi servitutu per laikotarpį, kuriuo buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui V. T. iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ 4 954,74 Eur piniginę kompensaciją, 112,00 Eur žyminį mokestį bei 3 630,00 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas.
4. Teismas atmetė atsakovės argumentą dėl ieškinio reikalavimų tapatumo ir darė išvadą, kad jau išnagrinėtame ginče V. T. priešieškiniu pareikštas turtinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir šioje byloje pareikštas jo reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo dalyko požiūriu yra nesusiję. Pažymėjo, jog priešieškinio reikalavimu V. T. įrodinėjo nuostolius, patirtus dar iki 2016 m. birželio 29 d. Tuo tarpu šioje byloje ieškovas nereiškia reikalavimo atlyginti nuostolius dėl kiemo dangos, sugadintos dar iki 2016 m. birželio 29 d. Ieškovo V. T. reikalavimo dalykas yra visiškai kitas – kompensuoti nuostolius už faktinį naudojimąsi daiktu vėlesniu laikotarpiu – nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 22 d.
5. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentu, jog vienintelis ieškovui galimas civilinių teisių gynimo būdas yra realių nuostolių atlyginimo institutas, įrodinėjant visas civilinės atsakomybės sąlygas, tame tarpe ir konkrečios žalos turtui dydį. Teismas sprendė, kad šio konkretaus ginčo atveju gali ir turi būti taikoma būtent ta CK 4.129 straipsnio nuostata, kuri numato daikto savininko teisę gauti periodinę kompensaciją. Pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog UAB „Kauno vandenys“ faktiškai naudojosi daiktu visą bylos nagrinėjimo laiką, todėl pripažintina ieškovo teisė į atlyginimą analogiškos kompensacijos forma (įmokomis kiekvieną mėnesį) už ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d. įskaitytinai). Teismas šią išvadą grindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kasacinio teismo išaiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019 40 punktas).
6. Teismas sprendė, kad vienintelis ir objektyvus teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį ginčo laikotarpiu, yra 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos10 d. teismo ekspertizės aktas, kuriame yra nurodyta žemės sklypo vertė ir atitinkamai periodinės kompensacijos per vieną mėnesį dydis – 87,42 Eur per mėnesį (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių 2020 m. birželio 22 d. –2020 m. liepos 10 d. teismo ekspertizės akte esančius duomenis, kurie pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis.
7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nei viena iš bylos šalių bylą nagrinėjant iš esmės nekvestionavo, kad jei servitutas būtų nustatytas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 22 d., mokėtinos kompensacijos dydis atitinkamai būtų kitas (didesnis arba mažesnis). Šiame išimtinai dispozityvaus pobūdžio ginče teismas negalėjo būti ir nebuvo aktyvus, todėl savarankiškai įrodymų nerinko, o bylos šalys savo ruožtu neteigė ir neįrodinėjo, kad nėra protinga ir racionalu pasiremti prejudicinę galią turinčiu rašytiniu įrodymu – 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. ekspertizės aktu. Teismas vertino, jog šiame šalių ginče nei įrodymų vertinimo taisyklės, nei šalių interesai nebus pažeisti, pasirėmus 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. teismo ekspertizės aktu ir jame nustatytu periodinės kompensacijos per vieną mėnesį dydžiu – 87,42 Eur.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atsakovė UAB „Kauno vandenys“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisi bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kompensacija ieškovui turi būti mokama CK 4.129 straipsnio pagrindu. Atsakovė viso proceso metu teigė, kad minėta CK norma yra taikoma tais atvejais, kai servitutas jau yra nustatytas, bet ne iki jo nustatymo momento, ypač jei žemės sklypo dalimi buvo naudojamasi ne pagal susitarimą su žemės sklypo savininku ar savavališkai, o vykdant teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
8.2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis kasacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 40 punkte pateiktu išaiškinimu, nes jis taikytinas tiems atvejams, kai servitutą nustatyti prašantis asmuo naudojasi žemės sklypo, priklausančio kitam asmeniui, dalimi nesant teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, įpareigojančios žemės sklypo savininką leisti kitam asmeniui naudotis to sklypo dalimi iki kol bus išnagrinėta byla dėl prašomo servituto nustatymo. Šios bylos atveju ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2021 m. kovo 23 d, atsakovė ieškovui priklausančio sklypo dalimi naudojosi būtent pagal Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios įpareigojo ieškovą įsileisti atsakovės darbuotojus į jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį su tikslu remontuoti atsakovei priklausančią nuotekų siurblinę.
8.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovės atstovo pateiktą atsakymą į klausimą dėl prašomos priteisti kompensacijos pagrįstumo t. y. nepagrįstai laikė, jog atsakovė sutinka su ieškovo reikalaujamos priteisti kompensacijos suma. Be to, nors teismas atsižvelgė į tai, kad alternatyvus rašytinis įrodymas dėl kompensacijos dydžio yra atsakovės užsakymu 2019 m. vasario mėn. eksperto M. K. atliktas 74 kv. m žemės sklypo dalies servituto vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktas Nr. RE-19-003, kuris atsakovės buvo pateiktas į bylą Nr. e2-49-713/2020 kartu su patikslintu ieškiniu, tačiau šiuo alternatyviu įrodymu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo.
8.4. Teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą procese, nes skundžiamame sprendime vertino, jog atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2021 m. kovo 23 d.) kompensacijos už servitutą suma būtų buvusi kitokia, nei prašo ieškovas. Atitinkamai procesiniuose dokumentuose atsakovei abejojant ar už ginčo laikotarpį turėtų būti mokama ieškovo prašomo dydžio kompensacija, būtent ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad jo prašomo dydžio kompensacija yra teisinga, atitinka ginčo laikotarpio situaciją ir rinkos kainas.
Atsiliepimas
9. Ieškovas V. T. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties 33 punktas (civilinės bylos Nr. 3K-3-220-248/2017) patvirtina, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad kompensacijos institutas už faktinį naudojimąsi kito asmens turtu gali būti taikomas tik tais atvejais, kai servitutas jau yra nustatytas, bet ne iki jo nustatymo momento, ypač jei žemės sklypo dalimi buvo naudojamasi ne pagal susitarimą su žemės sklypo savininku ar savavališkai, o vykdant teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pati atsakovė sutinka, kad ieškovas turi teisę į nustatyto servituto nuostolių atlyginimą, tačiau laikosi nepagrįstos pozicijos, kad kol teismo sprendimu servitutas nebuvo nustatytas - atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovui už naudojimąsi žemės sklypo dalimi.
9.2. Atmestini atsakovės argumentai, jog teismas privalėjo vadovautis ne Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nutartimi nustatyta kompensacija, o pačios atsakovės minėtoje civilinėje byloje pateiktu alternatyviu rašytiniu įrodymu - atsakovės užsakymu 2019 m. vasario mėn. eksperto M. K. atliktu 74 kv. m žemės sklypo dalies servituto vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktu Nr. RE-19-003. Atsakovė, teikdama atsikirtimus į ieškovo reikalavimus, savo pozicijos negrindė aplinkybe, kad teismas turėtų vadovautis ne Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nutartimi nustatytu periodinės kompensacijos ieškovui dydžiu (87,42 Eur/mėn.), o būtent atsakovės užsakymu eksperto M. K. atliktu ekspertinio tyrimo ekspertizės aktu. Tokių atsikirtimų atsakovė nenurodė nei savo atsiliepime į ieškinį, nei triplike, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
9.3. Įvertinus atsakovės apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismui teiktus atsakovės procesinius dokumentus, šalių pasisakymus posėdžių metu, darytina išvada, kad atsakovė apeliaciniame skunde savo reikalavimus grindžia bei kelia tam tikrus argumentus, kurie nebuvo kelti pirmosios instancijos teisme, taigi ieškovui nebuvo sudaryta galimybė į juos atsikirsti, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas jų negalėjo įvertinti ir skundžiamame sprendime.
9.4. Susipažinus su teismo posėdžio garso įrašu nekyla abejonių dėl atsakovės atstovo pritarimo ieškovo pasirinktam kompensacijos už ginčo laikotarpį skaičiavimo pagrindui: pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės ir tiriant įrodymus, t. y. klausant šalių atstovų žodinius paaiškinimus, atsakovės atstovas neginčijo ieškovo pasirinkto kompensacijos už ginčo laikotarpį skaičiavimo pagrindo ir nurodė, kad kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovo argumentus dėl tikslingumo remtis teismo ankstesnėje byloje nustatytu kompensacijos dydžiu, neteiks, kaip ir neginčys aplinkybės apie daikto faktinį naudojimą ginčo laikotarpiu (2021 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 22 min. 10 sek. – 24 min. 39 sek.).
Šalies argumentai
9.5. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas galėjo (turėjo) prašyti ieškovo pateikti konkrečius įrodymus dėl to, kaip jo prašoma priteisti kompensacijos suma atitinka ginčo laikotarpiu galiojusias nekilnojamojo turto kainas, buvusią rinkos situaciją. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl neturėtų būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-262-343/2021 bei pateikta teismo ekspertizės išvada dėl kompensacijos dydžio (87,42 Eur/mėn.). Be to, apeliantės argumentas, kad teismas pats savo iniciatyva ir savo nuožiūra turėjo rinkti papildomus įrodymus naujos kompensacijos sumos nustatymui, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl nuostolių/kompensacijos priteisimo už laikotarpį, kai atsakovė UAB „Kauno vandenys“ faktiškai naudojosi ieškovo žemės sklypo dalimi pagal teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių
12. 2016 m. birželio 27 d. UAB „Kauno vandenys“ Kauno apylinkės teismui pateikė prevencinį ieškinį dėl įpareigojimo V. T. leisti UAB „Kauno vandenys“ darbuotojams aptarnauti siurblinę, esančią šulinyje Nr. 64.
13. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi (tuo metu buvęs civilinėse bylos Nr. e2-17939-199/2016), UAB „Kauno vandenys“ prašymu, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir šios bendrovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti nutarė įpareigoti atsakovą V. T. leisti UAB „Kauno vandenys“ darbuotojams pastatyti į siurblinę, esančią 64 šulinyje, nuotekų siurblį.
14. Byloje nekilo ginčo, kad vadovaujantis Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nuo 2016 metų liepos mėnesio atsakovės darbuotojai faktiškai naudojosi tarnaujančio daikto – ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 74 kv. m dalimi, aptarnaujant požemines inžinerines komunikacijas.
15. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-49-713/2020 atsakovės ieškinį dėl servituto nustatymo tenkino iš dalies – nustatė servitutą, suteikiantį teisę atsakovei, esant būtinumui, naudotis ieškovui priklausančio žemės sklypo 74 kv. m dalimi, siekiant aptarnauti požemines inžinerines komunikacijas, suteikiant atsakovei raktus ar kitą priemonę, kuria atidaromi tarnaujantį daiktą juosiančios tvoros vartai ir nustatė atsakovei prievolę mokėti 87,42 Eur metinį atlyginimą už ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą.
16. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (pagal V. T. apeliacinį skundą), 2021 m. kovo 22 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą dalyje, kuria nustatyta prievolė ieškovei mokėti 87,42 Eur metinį atlyginimą už ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą, pakeitė ir nustatė UAB „Kauno vandenys“ prievolę mokėti 87,42 Eur kasmėnesinį atlyginimą.
17. Ieškovas, teismui nustačius atlygintiną servitutą, suteikiantį teisę atsakovei, esant būtinumui, naudotis ieškovui priklausančio žemės sklypo 74 kv. m dalimi, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 4 982,94 Eur kompensaciją už laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d. naudojimąsi ieškovo žemės sklypo dalimi. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jai kyla pareiga ieškovui mokėti periodinę kompensaciją už naudojimąsi tarnaujančiu daiktu tik nuo tada, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl nustatyto atlygintino servituto, t. y. nuo 2021 m. kovo 22 d. Atsakovės teigimu, ieškovas galėtų reikalauti iš atsakovės atlyginti nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl to, kad atsakovė naudojosi jo žemės sklypo dalimi, remontuodama šiame sklype esančią siurblinę, tačiau ieškovas nuostolių atlyginti nereikalauja, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodinėja. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, arba panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl nuostolių atlyginimo
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę į kompensaciją už atsakovės naudojąsi 74 kv. m ploto jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi visą bylos nagrinėjimo laiką, t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d., pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas.
19. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
20. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kompensacija ieškovui turi būti mokama CK 4.129 straipsnio pagrindu, nes ši CK norma yra taikoma tais atvejais, kai servitutas jau yra nustatytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Atsakovė faktiškai naudojosi ieškovo žemės sklypo dalimi visą bylos nagrinėjimo laiką, į šią žemės sklypo dalį teismai pripažino atsakovei teisę, t. y. pirmiausia pritaikytos laikinosios apsaugos priemėnės, pagal kurias atsakovei suteikta teisė naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 74 kv. m dalimi (tarnaujančiu daiktu), o išnagrinėję bylą – nustatė atlygintiną servitutą, t. y. atsakovei (viešpataujančiojo daikto savininkei) nustatė teisę naudotis tarnaujančio daikto – žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 74 kv. m. dalimi, nustatant taip pat prievolę už tai tarnaujančio daikto savininkui mokėti 87,42 Eur kasmėnesinį atlyginimą. Kadangi atsakovė nustatytu servitutu naudojosi visą civilinės bylos Nr. e2-49-713/2020 nagrinėjimo laiką, todėl vien tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d tarp šalių vyko ginčas dėl servituto nustatymo ir kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., atlyginimo dydžio) ir nebuvo priimtas bei įsiteisėjęs teismo galutinis procesinis sprendimas, nėra pagrindas spręsti, kad tarnaujančio daikto savininkas neturi teisės į nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl atsiradusių apribojimų naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (jo dalimi), atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas ieškovui priteistina kompensacija už visą bylos nagrinėjimo laiką, o būtent už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog ji žemės sklypo dalimi naudojosi ne pagal susitarimą su žemės sklypo savininku ar savavališkai, o vykdant teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamai bylai teisinės reikšmės neturi. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent apeliantės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pati viešpataujančio daikto savininkė (atsakovė), bylos duomenimis, pripažino tarnaujančio daikto savininko (ieškovo) teisę gauti atlygį ir sutiko mokėti metines periodines išmokas patiriamiems nuostoliams padengti.
Dėl nuostolių dydžio
23. Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovės už ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2021 m. kovo 21 d.) priteisė 4 954,74 Eur piniginę kompensaciją, t. y. po 87,42 Eur už mėnesį. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, rėmėsi 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. ekspertizės aktu, teiktu civilinėje byloje Nr. e2-49-713/2020, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo ir kur ekspertas nustatė, kad periodinė kompensacija, mokant žemės sklypo savininkui už naudojimąsi servitutu, tikslu aptarnauti požemines komunikacijas, yra 87,42 Eur per mėnesį.
24. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nevertino atsakovės užsakymu 2019 m. vasario mėn. atlikto servituto vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės akto Nr. RE-19-003, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą procese, nes atsakovei abejojant ar už ginčo laikotarpį turėtų būti mokama ieškovo prašomo dydžio kompensacija, būtent ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad jo prašomo dydžio kompensacija yra teisinga, atitinka ginčo laikotarpio situaciją ir rinkos kainas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
25. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes įvertino tinkamai ir iš jų visumos pagrįstai sprendė dėl kompensacijos dydžio.
26. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ginčo laikotarpiu buvus kur kas mažesnę ieškovui priklausančio sklypo vertę, nei nustatyta 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. ekspertizės akte, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi. Vien atsakovės atsiliepime nurodytos abejonės dėl ieškovo prašomos kompensacijos dydžio, nėra pagrindas spręsti, kad ieškovas neįrodė prašos priteisti kompensacijos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos priteisimo ieškovui, kaip tarnaujančiojo daikto savininkui, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertino ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, sprendė, kad tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus labiausiai užtikrina 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. ekspertizės akte nustatyta 87,42 Eur per mėnesį mokama kompensacija.
27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą dėl kompensacijos dydžio ar netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 185 straipsnis, CK 4.129 straipsnio 1 dalis). Akcentuotina, kad atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo ir neteikė tai patvirtinančių įrodymų, jog ieškovo ieškiniu prašomas priteisti kompensacijos dydis yra nepagrįstas. Atsakovei nepakanka tik procesiniuose dokumentuose reikšti abejones dėl ieškovo pareikšto reikalavimo bei pateiktų jį pagrindžiančių įrodymų pagrįstumo, – jai tenka našta pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos kompensacijos sumą. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Todėl apeliaciniame skunde nurodyti apeliantės argumentai, kad teismo priteistas kompensacijos dydis yra nepagrįstas yra deklaratyvūs ir nesavalaikiai (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visumos pakako kompensacijos dydžiui nustatyti. Manydama, kad kompensacijos dydis turėtų būti mažesnis nei įrodinėjo ieškovas, apeliantė turėjo visas galimybes teikti būtent tokią savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepadarė, todėl jai kyla ir neigiami tokių aplinkybių neįrodymo padariniai.
28. Taigi, negalima pripažinti pagrįstu apeliantės argumentą, kad teismas turėjo vadovautis būtent jos į bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo, pateiktu ekspertizės aktu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2020 m. birželio 22 d. – 2020 m. liepos 10 d. ekspertizės aktas tinkamas įrodymas kompensacijos už ginčo laikotarpį dydžiui nustatyti, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo praradimus, pagrįstai juo vadovavosi.
29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginamą ir jų įrodinėjimą, todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to, apeliantė išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinačių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė, todėl jos 2022 m. kovo 2 d. prašyme nurodytos išlaidos (2156,96 Eur) ir šiuo pagrindu negalėtų būti priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
32. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ ieškovui V. T. 1210 Eur (tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.