Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja L. B., sekretoriaujant V. G., dalyvaujant ieškovės atstovams advokatui R. S. ir advokato padėjėjui A. B., atsakovei L. B., trečiajam asmeniui T. Š., atsakovių ir trečiojo asmens atstovei advokatei L. A., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Merko būstas“ ieškinį atsakovėms M. N., L. B. ir V. B. dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo T. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė UAB „Merko būstas“ (UAB „VPSP 1“ teisių perėmėja) pareikštu ieškiniu atsakovėms M. N., L. B., V. B. prašo pripažinti negaliojančia 2016-11-25 taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B., V. B., taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 211 766 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal ginčijamą sutartį, jeigu teismas nenustatytų pakankamų teisinių pagrindų dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo pripažinti UAB „VPSP 1“ teisę atsisakyti 2016-11-25 taikos sutarties, sudarytos tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B., V. B. CK 6.228 str. pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nutraukti šią sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovus grąžinti ieškovei 211 766 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal atsisakytą vykdyti ginčijamą sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) pareiškė ieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-05-21 statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“, kaip statytoją pagal išduotą Statybos leidimą, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikalavimus pertvarkytos projektinės dokumentacijos pagrindu, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp VTPSI ir UAB „VPSP 1“, vertinant Statybos leidimu patvirtintus projektinius sprendinius ir nustatant Žemės sklypo užstatymo ties Žemės sklypo riba, kuri ribojasi su kito žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), riba teisėtumą. VTPSI nurodė, jog statybos leidimu patvirtintas žemės sklypo užstatymas iki pat sklypo ribos su besiribojančiu žemės sklypu, yra neteisėtas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nėra gauti besiribojančio žemės sklypo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų rašytiniai sutikimai dėl statybos ant žemės sklypo ir besiribojančio žemės sklypo ribos. Teismas į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukė besiribojančiame žemės sklype stovinčio daugiabučio gyvenamojo namo būtų savininkus, įskaitant ir atsakoves šioje byloje. Aplinkos ministras 2016-06-29 įsakymu Nr. D1-460 patvirtino STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ pakeitimus, tarp kurių nustatyta, jog Reglamento 193 p. nustatyti privalomi statomų gyvenamųjų pastatų atstumai iki žemes sklypo ribos yra netaikomi žemės sklypuose, kuriuose istoriškai susiklostęs perimetrinis užstatymas ir (ar) statybos zona numatyta teritorijų planavimo dokumentuose, patvirtintuose iki 2014-11-18, jei po šių dokumentų patvirtinimo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais žemės sklypai nebuvo padalyti, atidalyti, sujungti ar perdalyti. Statybos leidimas išduotas pagal teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus iki 2014-11-18 ir nustatant perimetrinio žemės sklypų užstatymo teisę, todėl buvo pašalintos abejonės dėl statybos leidimo galimo neteisėtumo. VTPSI atliko pakartotinį statybos ir projektinės dokumentacijos patikrinimą, nustatė jog nebeegzistuoja statybos leidimo turinio ir jo išdavimo neatitikimai su taikytinu teisiniu reguliavimu. 2016-08-30 VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ sudarė byloje taikos sutartį, kuria VTPSI sutiko atsisakyti pareikštų reikalavimų ir užbaigti civilinės bylos nagrinėjimą taikos sutartimi. Iki taikos sutarties sudarymo atsakovai byloje nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų ar prašymų, elgėsi pasyviai, tačiau po taikos sutarties pateikimo tvirtinti, atsakovai ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdami sustabdyti bei užvilkinti taikos sutarties tvirtinimo procesą – pateikė rašytinius prieštaravimus. Atsakovams buvo paaiškinta, kad dėl jų kliudymo patvirtinti taikos sutartį, ieškovė negali žemės sklype statomo daugiabučio gyvenamojo namo pripažinti tinkamu naudoti ir parduoti butų pirkėjams, su kuriais sudarytos preliminariosios sutartys, dėl to ieškovė patiria nuostolius. Atsakovai patvirtino suprantantys situaciją, pareikalavo 400 000 Eur kompensacijos už netrukdymą patvirtinti taikos sutartį ir už atsisakymą nuo naujų procesų, kurie apsunkins ieškovės statomo daugiabučio gyvenamojo namo statybas, inicijavimo. Atsakovams toliau formuojant procesines prielaidas stabdyti taikos sutarties tvirtinimą, ieškovė inicijavo susitikimą su atsakovais, kurie nurodė, kad ieškovė turi pasirinkti, ar tęsti ginčą teisme bei naujuose procesuose, ar viską užbaigti susitarimu su atsakovais, sumokant 300 000 Eur kompensaciją. 2016-10-28 patvirtinta taikos sutartis, atsakovų argumentus dėl jos prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atmetant kaip nepagrįstus. Dėl šios nutarties atsakovai pateikė atskirąjį skundą. Ieškovės atstovai, apskaičiavę patiriamus bei ateityje kilsiančius nuostolius, 2016-11-25 sudarė taikos sutartį su atsakovais, kuria įsipareigojo sumokėti 200 000 Eur sumą su papildomai apskaičiuotais 11 766 Eur mokesčiais (GPM), o atsakovai įsipareigojo atsisakyti savo atskirojo skundo bei nereikšti naujų pretenzijų ar reikalavimų. 2016-11-28 ieškovė pervedė 211 766,00 Eur sumą į atsakovų atstovo advokato T. Š. depozitinę sąskaitą, 2016-11-28 atsakovai pateikė prašymą dėl atsisakymo nuo atskirojo skundo ir dėl civilinės bylos nutraukimo, kuriame pripažino, kad ieškovė patiria ženklius nuostolius dėl besitęsiančio bylos nagrinėjimo, patvirtino, jog procesinius veiksmus byloje dėl taikos sutarties patvirtinimo užvilkinimo, įvykdė žinodami, jog dėl šių veiksmų ieškovė patiria nuostolius. 2016-11-29 nutartimi priimtas atsakovų atsisakymas nuo atskirojo skundo, apeliacijos procesas nutrauktas. Ieškovė ginčijamą sutartį sudarė tik dėl atsakovų nesąžiningo elgesio siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą ir taikos sutarties patvirtinimą, dėl patirtinų finansinių nuostolių bei jų grėsmės ateityje. Atsakovams buvo žinoma, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovė negali užbaigti statybos, pripažinti daugiabučio gyvenamojo namo tinkamu naudoti bei parduoti butų, todėl atsakovai nuosekliai reikalavo kompensacijos, kuri nėra ir negali būti pagrįsta jokiais ekonominiais ar loginiais pagrindais. Atsakovai reikalavo išmokos už atsisakymą nuo nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, o ginčijama sutartis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 str.), dėl susidėjusių aplinkybių ir atsakovo naudoto ekonominio spaudimo, ieškovės sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str.) bei dėl to egzistuoja pagrindas ieškovei atsisakyti šios sutarties (CK 6.228 str. 1 d.). Tuo atveju, kai sandoris yra sudaromas dėl vienos iš sutarties šalių nesąžiningo elgesio pasinaudojant susiklosčiusiomis aplinkybėmis (nesąžiningai trukdant kitai sutarties šaliai naudotis jai priklausančiomis teisėmis) asmeninės naudos siekimui, ir tokiu būdu esminiai pažeidžiant kitos sutarties šalies interesus – tokia sutartis turi būti laikoma prieštaraujančia viešajai tvarkai ir gerai moralei ir laikytina niekine nuo jos sudarymo momento (CK 1.81 str.). Atsakovai elgdamiesi nesąžiningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, sukūrė sąlygas ekonominio spaudimo ieškovės atžvilgiu naudojimui ir neteisėtos įtakos ieškovės sprendimui patvirtinti ginčijamą sutartį darymui. Taikos sutarčiai nebuvo būtinas atsakovų sutikimas, nes jie nereiškė savarankiškų reikalavimų, atsakovams nebūtų pagrindo reikalauti iš ieškovės piniginių lėšų sumokėjimo, todėl atsakovai pateikė nepagrįstą ieškinį dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu. Kadangi atsakovų ieškinys buvo pateiktas po to kai buvo pradėta prie bylos nagrinėjimo iš esmės, teismas jį atsisakė priimti. Atsakovai teikė teismui nepagrįstą prašymą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti 2016-06-29 Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-460 teisėtumą, šį prašymą teismas atsisakė tenkinti. Atsakovai jau buvo pradėję reikalauti iš ieškovės 400 000 Eur už atsakovų nesinaudojimą procesinėmis teisėmis ir netrukdymą ieškovei užbaigti bylą, kartu sudarant sąlygas taikos sutarties patvirtinimui, įsiteisėjimui ir vykdymui. 2006-12-20 detaliuoju planu, pagal kurį buvo išduotas Statybos leidimas, suplanuota ne tik ieškovės užstatomo sklypo, bet ir atsakovų valdomo žemės sklypo naudojimo ir užstatymo tvarka, numatant perimetrinį užstatymą. Detaliajame plane buvo numatytas perimetrinis užstatymas ties suplanuotų žemės sklypų ribomis ir nebuvo nurodyta jokių sąlygų, kad tokiam užstatymui būtų įtvirtintas reikalavimas pateikti besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimus užstatant žemės sklypus ant žemės sklypų ribos. Nei 2006-12-20 detaliojo plano rengimo metu nei statybos leidimo išdavimo metu, atsakovai teritorijos užstatymo sprendinių neginčijo, su jais sutiko. Taigi, atsakovai reikalavo 400 000 Eur išmokos už atsakovų piktnaudžiavimo procesu nutraukimą, ir netenkinant tokio reikalavimo – reiškė nepagrįstus procesinius prašymus. Vėlesnio susitikimo metu atsakovai sutiko sumažinti reikalaujamą sumą už netrukdymą taikos sutarties patvirtinimui ir įsiteisėjimui iki 300 000 Eur. Nors ginčijama sutartimi patvirtinta sumažinta piniginės išmokos suma (200 000 Eur plius 15 proc. GPM), toks atsakovų reikalavimas buvo niekaip nepagrįstas ir nemotyvuotas. Atsakovų reikalauta suma niekaip nėra pagrįsta, išskyrus atsakovų pageidavimu. Ieškovės vertinimu toks atsakovų reikalavimas atitinka BK 181 straipsnyje nustatytą nusikaltimą – turto prievartavimą, nagrinėjamoje byloje įvertintinas atsakovų elgesys ir tokio elgesio tiesioginė (nesąžininga) įtaka ieškovės priverstiniam sprendimui tvirtinti ginčijamą sutartį. Atsakovų elgesys laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu poveikiu ieškovės valiai ir apsisprendimui sudaryti ginčijamą sutartį. Tokie atsakovų veiksmai, lydimi nuolatinio reikalavimo ženkliai piniginei kompensacijai, pripažintini atsakovų sąmoningu neteisėtu veikimu, dėl kurio ieškovei buvo užkertamas kelias pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis. Atsakovai tikslingais veiksmais trukdė ieškovei įgyvendinti savo teises ir minimizuoti augančius nuostolius, todėl ieškovė buvo priverstas sudaryti ginčijamą sutartį, kuri laikytina niekine (CK 1.81 str.). Be to, atsakovei, veikdami prieš ieškovę, pasinaudojo susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, kurių pagrindu atsakovai, naudodami ekonominį spaudimą ieškovės atžvilgiu, nulėmė ieškovės sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį. Ieškovė ne kartą atsakovams paaiškino faktinių ir tikėtinų nuostolių grėsmę, tačiau atsakovai savo pozicijos nekeitė ir toliau reikalavo ženklių kompensacijų už netrukdymą užbaigti bylą. Būtent dėl susidėjusių aplinkybių bei atsakovų nuolatinio spaudimo, ieškovė buvo priverstas pasirašyti ginčijamą sutartį. Nesant nuostolių didėjimo aplinkybės, ieškovė nebūtų sudaręs ginčijamos sutarties tokiomis sąlygomis. VTPSI negalėjo išduoti ieškovei reikiamos pažymos dėl civilinės bylos, o negavęs šios pažymos, ieškovė negalėjo nustatytu terminu vykdyti su pirkėjais sudarytų preliminariųjų sutarčių, taip pat turėtų grąžinti pirkėjams 796 068,38 Eur avansinių mokėjimų. Be to, ieškovė statybą finansuoja iš skolintų lėšų, o dėl atsakovų veiksmų ieškovė negalėjo parduoti butų ir gauti lėšų, kuriomis būtų padengta skola pagal sudarytas kredito sutartis. Pagal kredito sutartis ieškovė yra patyręs 47 218,88 Eur nuostolių dėl palūkanų. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė kiekvieną dieną, kurią buvo delsiama baigti bylą patyrė finansinius nuostolius. Be to, atsakovų nesąžiningo elgesio faktai bei nesąžiningų ekonominio spaudimo priemonių ieškovės atžvilgiu naudojimas, siekiant sudaryti ginčijamą sutartį bei gauti išmoką, sudaro pagrindą ieškovei atsisakyti ginčijamos sutarties dėl sutarties šalių esminės nelygybės, egzistavusios sutarties sudarymo metu (CK 6.228 str.). Ginčijama sutartimi atsakovai įgijo neproporcingai didelę naudą, o ieškovei tuo tarpu tiesiog buvo užtikrinta, kad atsakovai nepiktnaudžiaus turimomis procesinėmis teisėmis, nors tokia pareiga atsakovams įtvirtinta įstatymu. Pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, taikytina dvišalė restitucija, įpareigojant atsakovus grąžinti pinigines lėšas, ir grąžinti sutarties šalis į padėtį buvusią iki ginčijamos sutarties sudarymo. Atsakovės ir trečiasis asmuo pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, iš kurių 2 500 Eur atsakovių naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas prieštarauja sutarčių laisvės principui, nes ieškovė, tarpusavio derybų metu sudariusi sutartį ir gavusi sutarties sudarymu siektą rezultatą, reiškia reikalavimą sutartį nutraukti arba atsisakyti sutarties, pasilikdama sau iš sutarties sudarymo gautą naudą. Atsakovės yra žemės sklypo, esančio Linkmenų g. 9, Vilniuje, kadastrinis Nr. 0101/0032:146, bendrasavininkės, šiame sklype esančių statinių ir butų savininkės. Ieškovė 2014 m. birželio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo su Linkmenų g. 9 žemės sklypu besiribojantį žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4400-1128-6110, adresu Krokuvos g. 73 (dabar Daugėliškio g. 57) ir netrukus pradėjo daugiabučio gyvenamojo namo projektavimo darbus. Būsimo daugiabučio gyvenamojo namo projektas su gretimo žemės sklypo bendrasavininkais, taip pat ir atsakovėmis, suderintas nebuvo, ieškovė sutikimų neprašė. Bendrauti su gretimo sklypo bendrasavininkais ieškovė pradėjo 2014-09-23 pranešimais informuodama apie ketinimus nugriauti medinius sandėliukus, esančius Linkmenų g. 9 žemės sklype, nurodydama, jog jie neva yra ieškovei priklausančiame žemės sklype. Atsakovėms įrodžius, jog sandėliukai yra joms priklausančiame žemės sklype, ieškovė 2015-03-03 pranešimu pasiūlė atsakovėms nugriauti sandėliukus ir leisti ieškovei naudotis atsakovių žemės sklypo dalimi statybos vykdymo laikotarpiu, tačiau atsakovės su šiuo pasiūlymu nesutiko. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. gegužės 21 d. išdavė UAB „VPSP 1“ leidimą statyti naują statinį pagal UAB ,,T. B. architektūros biuras“ parengtą Daugiabučio gyvenamojo namo, Krokuvos g. 73, Vilniuje, statybos projektą. Ieškovė pagal minėtą statybos leidimą statybos darbus atliko ne tik savo, bet ir atsakovėms priklausančiame žemės sklype – statomą daugiabutį namą sublokavo su gretimame žemės sklype esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. 1089-9000-5018, Linkmenų g. 9, Vilnius, atlikdama blokavimo darbus sunaikino minėto namo lietaus nutekėjimo sistemos dalis (nuėmė lietvamzdžius ir paliko juos Linkmenų g. 9 žemės sklypo ribose). Visus šiuos darbus ieškovė atliko neturėdama atsakovių sutikimo, todėl atsakovė L. B. dėl vykdomų statybos darbų kreipėsi į VTPSI. Pastaroji patikrinusi išduoto statybos leidimo teisėtumą nustatė, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. VTPSI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. išduoto statybą leidžiančio dokumento Nr. LNS-01-120521-00558 pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams, atsakovės įtrauktos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Vykstant bylos nagrinėjimui ieškovė patraukė atsakovių žemės sklypą žyminčius riboženklius, atsakovių žemės sklype įkalė savo riboženklius ir taip užimtoje žemės sklypo dalyje ketino įrengti įvažiavimo į ieškovės žemės sklypą įrengimo darbus. Ieškovės atliekamais statybos darbais buvo pažeidžiamos atsakovių nuosavybės teisės. Atsakovių atstovas, susipažinęs su byla, nustatė, kad atsakovių teisės yra labiau pažeidžiamos nei nustatė VTPSI, todėl reiškė savarankiškus reikalavimus. Atstovas taip pat sužinojo, jog tarp VTPSI ir UAB „VPSP 1“sudaryta taikos sutartis, todėl pateikė atsiliepimą į prašymą patvirtinti taikos sutartį, kuriuo prašė jos netvirtinti, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir sutartimi yra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Advokatas taip pat teikė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti administracinio teisės akto teisėtumą. Teismas trečiųjų asmenų pareikštą ieškinį atsisakė priimti, tačiau šalių prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo nesprendė, pasiūlė tretiesiems asmenims patikslinti prašymą dėl bylos sustabdymo bei kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Atsakovės buvo pakviestos susitikimui su ieškove. Atsakovių atstovai informavo ieškovę, kad atsakovių teisių pažeidimas gali būti ginamas arba pašalinant teisių pažeidimą, arba kompensuojant dėl teisių pažeidimo patirtus nuostolius. Ieškovės atstovų galimybė statyti statinį toliau nuo ribos nedomino, todėl derybos dėl tokio teisių atstatymo būdo nebuvo vedamos. Atsakovių nuostolius dėl ieškovės pažeidimų jų atstovas apskaičiavo pagal CK 6.249 str. 2 d., kaip ieškovės iš savo neteisėtų veiksmų gautą naudą, tačiau ieškovė su tokiu nuostolių dydžiu nesutiko. Tarp šalių vyko derybos dėl kompensacijos dydžio. Advokatas pateikė teismui patikslintą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, taip pat pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės pastatas kerta atsakovių žemės sklypo ribą ir pastato dalis yra jų žemės sklype. Pateikti įrodymai patvirtino, kad taikos sutarties tarp ieškovės ir VTPSI sudarymas ir tvirtinimas yra neteisėtas, nes ieškovė neturi teisės blokuoti statomo gyvenamojo namo su kitame žemės sklype pastatytu namu, neturėdamas pastarojo savininkų sutikimo, taip pat nesuteikia teisės statytojui užstatyti jam nepriklausančio kaimyninio žemės sklypo dalies ir statiniu kirsti žemės sklypo ribos. Ieškovės atstovas vieno iš pokalbių metu sutiko su atsakovių atstovo nurodyta kompensacijos apskaičiavimo tvarka, netrukus įvyko šalių susitikimas, kuris ieškovės atstovo buvo įrašinėjamas, šio fakto neatskleidžiant kitai šaliai. Susitikimo metu išsakyta, kad ieškovė patiria nuostolius, tokie veiksmai reiškė derybinę poziciją, pagrįstą atsakovių gasdinimais dėl galimų nuostolių, tokiu būdu spaudžiant jas susitarti ir kuo mažesnėmis sąnaudomis priversti atsisakyti savo pažeistų teisių gynimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas patvirtino VTPSI ir ieškovės sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė, prašymą dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmetė, teismas nutartyje nepasisakė apie pateiktus naujus įrodymus. Vėliau vykusių susitikimų metu šalys suderino 200 000 Eur kompensacijos sumą ir esmines sutarties sąlygas, 2016-11-25 šalys pasirašė taikos sutartį. Pasirašius taikos sutartį atsakovės nedelsiant įvykdė visus savo įsipareigojimus – taikos sutartimi davė sutikimą ginčo pastato statyboms, nereiškė jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl ginčo pastato teisėtumo, atsiėmė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės ir inspekcijos, pateikė teismui prašymą dėl skubaus nutarties vykdymo bei dėjo visas pastangas, kad teismas kaip įmanoma skubiau svarstytų šiuos klausimus. Taikos sutarties vykdytoju tapęs advokatas T. Š. tiksliai vykdė taikos sutartyje šalių aptartas pareigas bei išmokėjo kompensaciją tik įvykus atitinkamiems, šalių suderintiems faktams. Galutinis kompensacijos išmokėjimas buvo siejamas su statybos užbaigimo akto surašymu. 2016-03-16 ieškovės užklausta, ar įvyko taikos sutartyje numatytas įvykis, ieškovė nurodė, kad aktas formuojamas, tikisi kitą savaitę jau viską užbaigti. Ieškovės atstovas elgėsi nesąžiningai, nes statybos užbaigimo aktas sudarytas tą pačią dieną, nekilnojamojo turto registre registruotas 2016-03-21. Be to, ieškovės ieškinys teismui taip pat pateiktas 2016-03-16. Taigi, ieškovė, po to, kai atsakovės įvykdė taikos sutartimi numatytas pareigas, elgėsi nesąžiningai, siekdamas nuslėpti reikšmingas aplinkybes ir išvengti galutinio sutarties įvykdymo. Ieškovė nustojo teikti advokatui T. Š. informaciją, todėl šis patikrinęs viešojo registro duomenis ir nustatęs taikos sutartyje numatyto juridinio fakto atsiradimą, apie tai informavo taikos sutarties šalis ir įvykdė jam taikos sutartyje nustatytas pareigas. Atsakymo į advokato pranešimą apie sutarties įvykdymą UAB „VPSP 1“ nepateikė. Pažymėjo, jog ieškovė ieškinyje pripažino, kad jis inicijavo derybas su atsakovėmis dėl taikos sutarties sudarymo, šias derybas vedė per direktorių ir profesionalų teisininką. Šalys derybų būdu sudarė taikos sutartį, kuria laisva valia prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus, kiekviena siekdama savo norimo rezultato. Ieškovės nurodoma byla iškelta pagal VTPSI, o ne atsakovių, ieškinį, atsakovės šioje byloje dalyvavo trečiaisiais asmenimis. Ieškovė pripažino, kad sudarydama taikos sutartį nebuvo suklaidinta, apgauta ir pan., ją sudarė siekdama išvengti nuostolių. Iš ieškinio matyti, kad ieškovė gavo taikos sutartimi siektą rezultatą. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovės piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, prieštarauja taikos sutarties sąlygoms, ieškovės elgesiui. Ieškinio pareiškimo data sutampa su ginčo statinio statybos užbaigimo akto pasirašymo diena, o tai patvirtina, kad ieškovė sutartį pradėjo ginčyti tik tuomet, kai gavo taikos sutartimi siektą rezultatą, o ne iš karto po to, kai įvyko aplinkybė, kurią ieškovė deklaruoja kaip sutarties sudarymo priežastį. Tikruosius ieškovės ketinimus patvirtina ir teiginius dėl taikos sutarties sudarymo tikslo paneigia sutarties tekstas, ieškovės atstovų siųsti laiškai. Ieškovės teiginiai dėl jos patiriamų nuostolių bei atsakovių informuotumo apie juos nesusiję su nagrinėjama byla, nepagrindžia pareikštų reikalavimų. Tariami ieškovės nuostoliai nėra atsakovių veiksmų rezultatas, nėra jokio priežastinio ryšio tarp minimų nuostolių ir atsakovių veiksmų, o ieškovės direktoriaus paaiškinimai apie įmonės nuostolius vertinti kaip nepagrįsti grasinimai atsakovėms. Taikos sutarties sudarymas neprieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti įvairias sutartis, įskaitant taikos sutartį. taikos sutartimi ieškovė sutiko atlyginti atsakovių patirtus nuostolius, kurių dydį šalys suderino ir dėl to ginčo nėra, o atsakovės sutiko duoti sutikimą ieškovės atliktiems statybos darbams ir įsipareigojo atsisakyti ir ateityje nereikšti jokių reikalavimų dėl jų teisėtumo. Taigi, taikos sutartis nėra niekinis sandoris. Be to, abi šalys iš esmės įvykdė taikos sutartį, todėl, vadovaujantis CK 1.79 str. 1 d., neteko teisės jos ginčyti. Byloje nėra jokių duomenų apie darytą atsakovių ar jų atstovų spaudimą ar raginimus sudaryti taikos sutartį. 2016-11-28 prašymas pateiktas po taikos sutarties sudarymo, kuria atsakovės įsipareigojo bendradarbiauti su ieškove. Atsakovės apie ieškovės nuostolius žinojo tik tiek, kiek jas informavo ieškovės atstovai, ar ši informacija teisinga, atsakovės ar jų atstovai neturėjo galimybės patikrinti. Ieškovės atstovo paaiškinimus apie nuostolius atsakovės suprato kaip grasinimus būsimais ieškiniais. Kompensacijos suma nebuvo siejama su ieškovės patiriamais nuostoliais, o tik su jos neteisėtais gautomis pajamomis ir išvengtomis išlaidomis, neperstatant ginčo pastato. Iš ieškinio neaišku, kokiomis teisėmis ieškovei trukdė pasinaudoti taikos sutarties sudarymas, taip pat nenurodyta, kokiomis teisėmis atsakovės trukdė naudotis ieškovei ir juo pasireiškė tas trukdymas. Atsakovės pareikštą ieškinį vertina kaip akivaizdų piktnaudžiavimą procesu. Iš ieškinio matyti, kad ieškovė jau pradėdama derybas elgėsi nesąžiningai, neketino vykdyti savo pažadų ir įsipareigojimų pagal taikos sutartį. Ieškovė elgėsi nesąžiningai ir reikšdama ieškinį, taip pat pareiškė nepagrįstą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ieškovei skirtina 5 000 Eur bauda, 2 500 Eur skiriant atsakovėms už patirtus nepatogumus. Ieškovė dubliku prašo tenkinti ieškinyje nurodytus reikalavimus ir prašymus. Nurodo, kad atsakovai klaidina teismą teigdami, kad ieškovė statomą daugiabutį namą sublokavo su gretimame žemės sklype esančiu gyvenamuoju namu ir neva tokiais veiksmais sunaikino lietaus nutekėjimo sistemos dalis. Asmenys, susiję su ieškove nenaikino lietaus nutekėjimo dalių nuo gyvenamojo namo, esančio Linkmenų g. 9, Vilniuje, tokie atsakovių argumentai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Nei vienas iš minėto namo gyventojų nėra pareiškęs ieškovei pretenzijų dėl žalos už galimo lietaus nutekėjimo sistemų pažeidimą ar sunaikinimą. Patvirtino, kad tarp ieškovės žemės sklype statomo daugiabučio ir atsakovių gyvenamojo namo sienų esančią properšą savo lėšomis buvo apšildęs, properšą užpildant izoliacine medžiaga ir užtikrinant atsakovių gyvenamojo namo sienos nusausinimą ir apšiltinimą. Tokią paslaugą ieškovė pasiūlė gyventojams, kurie išreiškė žodinį sutikimą. Kilus ginčui su atsakovėmis, visa izoliacinė medžiaga buvo pašalinta, o properša tarp kaimyninių namų palikta tokia, kokia buvo iki jos apšiltinimo. Tarp namų esanti properša niekada nebuvo užstatyta, užmūryta, ar kažkaip užvaldyta, taip pat kaip ir nebuvo niekaip pažeistos ar sugadintos kaimyninio gyvenamojo namo lietaus nutekėjimo sistemos. Taigi, atsakovių nurodomos aplinkybės dėl pastatų sublokavimo yra neteisingos ir klaidinančios teismą. Be to, ieškovės atstovai niekada nesutiko su atsakovių reikalaujama ženklia pinigine išmoka bei jos apskaičiavimu pagal ieškovės gaunamą veiklos pelno dalį. Tokio skaičiavimo nuolat laikėsi tik atsakovės, ieškovės pozicija buvo ta, kad ji neturi jokios pareigos mokėti išmoką. Atsakovai reikalaudami išmokos elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai. Atsakovės nepagrįstai ginasi aplinkybe, kad ieškovės atžvilgiu taikyti suvaržymai Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje buvo inicijuoti ne jų, o VTPSI. Atsakovės sąmoningai vilkino bylos užbaigimą, ėmėsi piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir formuoti spaudimą ieškovei dėl nepagrįstos ir ženklios kompensacijos sumokėjimo tik po to, kai ieškovė ir VTPSI sudarė taikos sutartį ir pateikė ją tvirtinti teismui. Nepaisant to, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme byla buvo inicijuota VTPSI, būtent atsakovės po taikos sutarties teikimo tvirtinti, nesąžiningai naudojosi susiformavusiomis procesinėmis bylos aplinkybėmis ir piktnaudžiaudamos procesinėmis teisėmis vilkino bylos užbaigimą, reikalaudamos iš ieškovės išmokos. Atsakovai ir trečiasis asmuo nepagrįstai deklaruoja neva egzistavus statybos leidimo neteisėtumo pagrindus. Procesiniuose dokumentuose nenurodyti jokie atsakovų tariamai patirtų ar galimų patirti nuostolių dėl ieškovės vykdomų statybų žemės sklype pagal išduotą statybos leidimą. Tai, kad atsakovai negali pateikti jokių reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių statybos leidimo neteisėtumą ir/ar atsakovų nuostolius, priežastinį ryšį ir kitas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, įrodo atsakovių reikalavimo ieškovei sumokėti piniginę išmoką neteisėtumą ir nesąžiningumą bei pagrindą pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia. Statybos leidimo teisėtumas ir suderinamumas su atsakovių interesais, tą patvirtino VTPSI pakartotinio patikrinimo aktu. Atsakovai atsiliepime neįrodė statybos leidimo, ieškovės vykdomų statybų neteisėtumo, taip pat neįrodė egzistavus teisėtam ir sąžiningam pagrindui atsakovams reikalauti iš ieškovės ypač ženklios piniginės išmokos. Atsakovai neginčija ir pripažįsta, kad piniginė išmoką iš ieškovės mokėti reikalavo išimtinai siekdami nesąžiningai praturtėti ieškovės vykdomos komercinės veiklos sąskaita, taip pat pripažįsta, kad nuo ieškovės uždirbamo pelno už butų pardavimą tiesiogiai priklausė atsakovų reikalaujamos piniginės išmokos dydis. Atsakovų nurodomos sutarties sąlygos dėl jos turinio bei reikalavimų atsisakymo patvirtina ginčijamos sutarties neteisėtumą, atsakovų reikalavimų neteisėtumą ir spaudimą ieškovei. Taigi, sutartis pripažintina prieštaraujančia imperatyvioms teisės normos ir negaliojančia. 2016-10-28 vykusio susitikimo metu vestas pokalbis negali būti laikomas privačiu, jis, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra tinkamas įrodymas nagrinėjamoje byloje. Atsakovės neginčija, jog garso įraše užfiksuotas susitikimas įvyko, neginčija pokalbio turinio, atsakovių reikštų reikalavimų. Minėtas garso įrašas yra padarytas teisėtai, siekiant gintis nuo neteisėtų atsakovių veiksmų, todėl gali ir turi būti vertinamas, leistinas įrodymas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovė 2017-07-05 pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia 2016-11-25 taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B., V. B. ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei UAB „Merko būstas“ 223 531 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal ginčijamą sutartį, o jeigu teismas nenustatytų pakankamų teisinių pagrindų dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo pripažinti UAB „Merko būstas“ teisę atsisakyti 2016-11-25 taikos sutarties, sudarytos tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B. ir V. B., CK 6.228 str. pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nutraukti šią sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 223 531 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal atsisakytą vykdyti ginčijamą sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2017-06-01 ieškovė įvykdė ginčijama sutartimi prisiimtą įsipareigojimą dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo, sumokant už atsakoves 11 765 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl išaugo atsakovių pagal sutartį gautos naudos apimtis, kuri privalo būti ieškovei ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju grąžinta. Atsakovės ir trečiasis asmuo atsiliepimu į pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo prašo atmesti patikslintą reikalavimą ir skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, iš kurių 2 500 Eur atsakovių naudai. Nurodo, kad ieškovės nurodomas ieškinio faktinis pagrindas siejamas išimtinai su ieškovės subjektyviu bei nepagrįstu šalių santykių vertinimu, prieštaraujančiu šalių sudarytos taikos sutarties turiniui. Abi sutarties šalys sutartį iš esmės įvykdė, todėl pagal CK 1.79 str. nuostatas neturi teisės ginčyti sutarties nuostatas ar pačios sutarties. Taikos sutartyje aiškiai išskirta kiekvienai atsakovei mokama kompensacijos suma bei nuo jos mokamas gyventojų pajamų mokestis, tačiau ieškovė siekia visų jo pagal taikos sutartį sumokėtų sumų išieškojimo iš atsakovių solidariai, nepaisydamas faktų kam, kokiu pagrindu ir kokias sumas ieškovė sumokėjo vykdydamas taikos sutartį. Toks reikalavimas iš esmės prieštarauja restitucijos principo turiniui, kurio esmė – šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai tik tai, ką yra gavusi pagal sandorį. Patenkinus ieškovės reikalavimą, pastarasis galėtų reikalauti priteistos sumos iš bet kurios atsakovės, nors faktinės aplinkybės patvirtina, kad prievolė nėra solidari ir nedaloma. Net ir reikalavimas ieškovės už atsakoves L. B. ir V. B. sumokėtų gyventojų pajamų mokesčio įmokų yra reiškiamas solidariai visoms atsakovėms. Ieškovei šios aplinkybės buvo žinomos, o tai patvirtina, kad ieškovės elgesys yra apgalvotas ir jis sąmoningai siekia nurodytų padarinių – areštuoti atsakovėms priklausantį turtą, daryti joms psichologinį spaudimą ir pan. Pareiškime dėl ieškinio patikslinimo nėra motyvuojama, kodėl reikalavimas dėl sumokėtos gyventojų pajamų mokesčio įmokos priteisimo reiškiamas ne Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri gavo minėtą sumą, o atsakovėms. Ieškovė nepaaiškina, kodėl mokestį laiko ne valstybės, o atsakovių gauta nauda. Toks aiškinimas prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei teisės normoms. Šalys taikos sutartimi susitarė dėl ieškovės pareigos sumokėti už atsakoves gyventojų pajamų mokestį, tačiau ieškovė, įvykdžiusi taikos sutartį, kelia ginčą dėl pačios taikos sutarties galiojimo, todėl byloje kyla ginčas dėl taikos sutarties vykdymo pasekmių, šiuo atveju dėl sumokėto mokesčio grąžinimo. Taikos sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad ieškovė mokestį išskaičiuoja ne iš mokamos kompensacijos, bet sumoka mokestį savo lėšomis, apskaičiuodamas jį nuo atsakovėms tenkančios kompensacijos sumos. Pripažinus sutartį negaliojančia, atsakovės neįgytų teisės reikalauti VMI sumokėti UAB „Merko būstas“ į biudžeto sąskaitą sumokėtos įmokos, nes nėra teisinio pagrindo įpareigojančio mokesčių administratorių grąžinti nepagrįstai už juos sumokėtą mokestį nuo nesamo sandorio. Faktiškai mokestį už atsakoves sumokėjo ieškovė ir būtent ieškovė turi teisę į mokesčio permoką. Ieškovė prašo taikos sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tai reiškia, kad ieškovė ginčija ir kompensacijos prigimtį, savo pareigą mokėti kompensaciją ir atitinkamai mokestinę prievolę. Jei teismas pripažintų sutartį negaliojančia, ieškovės į biudžetą sumokėta suma negali būti vertinama kaip permoka, nes mokestinė prievolė neegzistavo. Reikalavimą dėl sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ieškovė turėtų reikšti Lietuvos Respublikai, todėl laikytina, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui. Ieškovės veiksmai yra pakankamas pagrindas pripažinti piktnaudžiavimu procesine teise kreiptis į teismą, todėl jam skirtina 5 000 Eur bauda, pusę šios baudos paskiriant atsakovėms. Dubliku ieškovė prašo netenkinti atsakovių prašymo dėl baudos ieškovei skyrimo, tenkinti ieškinio reikalavimus. Nurodo, kad atsakovės ne tik, kad neginčija, bet ir pripažįsta aplinkybę, kad ginčijamos sutarties pagrindu, už atsakovus ieškovė buvo įpareigota sumokėti gyventojų pajamų mokestį, apskaičiuojamą nuo ieškovės mokamų atsakovėms išmokų. Visos šalies patirtos išlaidos, susijusios su neteisėtais kitos šalies veiksmais (neveikimu) laikytinos asmens nuostoliai, kurie privalo būti kompensuojami. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti taikos sutartį negaliojančia ir grąžinti ginčo šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamos sutarties sudarymo. Toks ieškovės grąžinimas į buvusią padėtį įmanomas tik ieškovei priteisus iš atsakovių visą naudą, kurią ieškovė sumokėjo atsakovėms (jų naudai) pagal ginčijamą sutartį. Atsakovės pripažino ir patvirtino, kad visų trijų atsakovių naudai ieškovė yra įvykdęs priklausančių GPM sumų mokėjimus. GPM mokėjimas yra neatsiejama ginčijamos sutarties sąlyga ir dėl sutarties sudarymo tenkanti ieškovei prievolė, kuri neegzistuotų, jeigu atsakovėms nebūtų mokamos neteisėtai išreikalautos išmokos pagal ginčijamą sutartį. Atsakovės, reikšdamos reikalavimą dėl baudos ieškovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesu, privalėjo pagrįsti ir įrodyti, jog ieškovė akivaizdžiai ne pagal paskirtį naudojasi turima teise, arba kad sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Vien faktas, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, paneigia teiginį, kad gali egzistuoti akivaizdus ieškovės teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones naudojimas ne pagal jos paskirtį. Atsakovės bei trečiasis asmuo pateiktu tripliku prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad aplinkybė, jog ieškovė sumokėjo gyventojų pajamų mokestį patvirtina, kad ieškovė išreiškė valią dėl taikos sutarties patvirtinimo. Ieškovė įrodinėja, kad taikos sutartis yra neteisėta, tačiau taip pat ją ir vykdo. CK 1.79 straipsnyje numatyta, kad patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Be to, ieškovė klaidina teismą dėl bylos faktinių aplinkybių. Gyventojai yra reiškę UAB „VPSP 1“ pretenzijas dėl lietaus nutekėjimo sistemų pažeidimo. Ieškovės teiginį, kad jokie asmenys, susiję su ieškove ar buvusia bendrove UAB „VPSP 1“, niekada nenaikino jokių lietaus nutekėjimo sistemos dalių nuo gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), paneigia pačios ieškovės atstovų laiškų turinys, pateiktos nuotraukos. Teiginius apie tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje sudaryta taikos sutartis neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms ir nepažeidė trečiųjų asmenų teisių, o ginčijamą taikos sutartį ieškovė sudarė dėl trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo procesu, paneigia ieškovės po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-28 nutarties priėmimo atlikti statybos darbai, perstatant ginčo statinį, taip pat jau po 2016-10-28 nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, priėmimo į Vilniaus miesto apylinkės teismo bylą pateiktas ieškovės atliktų statybos darbų užfiksavimas. Tokiais veiksmais ieškovė siekė bent iš dalies pašalinti nurodytas aplinkybes, t. y. statinių blokavimą ir svetimo žemės sklypo užėmimą. Statinių sublokavimą patvirtina į bylą pateikti elektroniniai laiškai. Šios aplinkybės sudarė pagrindą abejoti Vilniaus miesto apylinkės teismo patvirtintos taikos sutarties teisėtumu. Teismas nepasisakė dėl pastato sublokavimo, nes patvirtino pateiktą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Derybos dėl taikos sutarties su gretimo sklypo savininkėmis inicijuotos ir vykdytos ne dėl ekonominio spaudimo ar akivaizdaus trečiųjų asmenų ar jų atstovų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, o dėl to, kad UAB „VPSP 1“ atlikti statybos darbai, taikos sutartis, teismo 2016-11-29 priimta nutartis prieštaravo imperatyvioms teisės normoms ir pažeidė trečiųjų asmenų teises. UAB „VPSP 1“ veiksmai po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-29 nutarties priėmimo rodo, kad ginčas tarp šalių egzistavo, kad UAB „VPSP 1“ rimtai vertino trečiųjų asmenų pretenzijų pagrįstumą, suprato, kad teismo 2016-10-29 nutartis gali būti panaikinta, kad tretieji asmenys gali pareikšti visiškai pagrįstą ieškinį dėl statybos leidimo panaikinimo, todėl ir inicijavo taikos sutarties sudarymą su atsakovėmis. Ieškovė skirtinguose raštuose nurodytos darbų atlikimo priežastys skiriasi, tai įrodo, kad ieškovė nėra sąžiningas asmuo, jis nebuvo sąžiningas inicijuodamas derybas su atsakovėmis. Pateiktos nuotraukos taip pat patvirtina, kad lietaus nutekėjimo sistema yra perdaryta, ieškovė atliko lietvamzdžių rekonstrukciją, dėl kurios lietaus vanduo plaudavo atsakovių namo pamatus. Ieškovės dublike pabrėžiami faktai, kad tarp Žemės sklype pastatyto daugiabučio ir Besiribojančiame žemės sklype stovinčio gyvenamojo namo esanti properša niekada nebuvo užstatyta, užmūryta, ar kažkaip užvaldyta, taip pat, kad niekada nebuvo pažeistos ar sugadintos kaimyninio gyvenamojo namo lietaus nutekėjimo sistemos, yra akivaizdžiai neteisingi. Ieškovė nesutiko tik su 2016-09-19 susitikimo metu nurodyta kompensacijos suma ar jos apskaičiavimu, tačiau galutinė kompensacijos suma, nurodyta taikos sutartyje, buvo priimtina ieškovui ir ieškovė su ja sutiko. Šalys kompensacijos sumą derino tarpusavio derybų būdu, tą patvirtina pateikti susirašinėjimai. Kompensacijos suma buvo siejama su ieškovės dėl padarytų pažeidimų neteisėtai gauta nauda. Pagrįstų ir argumentuotų procesinių dokumentų pateikimas civilinėje byloje, į kurią asmenys įtraukti VTPSI iniciatyva, negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesu. Atsakovės niekada nespaudė ieškovės ir nieko iš jo nereikalavo, nerodė jokios iniciatyvos derėtis ar kažko reikalauti iš ieškovės, jie savo teises gynė ir ketino ginti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisminiu keliu. Pati ieškovė primygtinai kvietė atsakoves derėtis ir siūlė taikiai susitarti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovė inicijavo derybas, nes nenorėjo, kad atsakovės reikštų savarankišką ieškinį dėl statybos leidimo ir detaliojo plano panaikinimo, kad Vilniaus apygardos teisme būtų nagrinėjamas jų atskirasis skundas. Argumentus dėl garso įrašo ieškovė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi. Be to, ieškovė neneigia, kad šalys buvo susitikusios ne kartą, atsakovėms nežinoma, ar į bylą pateiktas viso susitikimo įrašas, ar susitikimo fragmentai. Atsakovės neišreikalavo iš ieškovės jokių GPM įmokų, ši ieškovės pareiga susijusi su šalių nustatyta kompensacijos suma ir ieškovei, kaip juridiniam asmeniui GPM įstatyme nustatyta pareiga apskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Taikant restitucijos taisyklę, atitinkamas reikalavimas turėtų būti reiškiamas subjektui, kuriam tos įmokos buvo sumokėtos, o ne atsakovėms. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad ieškovė buvo įsipareigojusi ir sumokėjo GPM įmokas už atsakoves į valstybės biudžetą, nes tokia pareiga ieškovei nustatyta įstatyme. Atsakovės pripažino, kad visų trijų atsakovių naudai ieškovė yra įvykdžiusi priklausančių GPM sumų mokėjimus, tačiau nesutinka su patikslino ieškinio reikalavimu, nes jis suformuluotas neatsižvelgiant į kokią konkrečią naudą iš ginčijamo sandorio gavo kiekviena atsakovė ir kiti asmenys (valstybės biudžetas).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas

Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė vykdė projektą (duomenys neskelbtini), minėtam žemės sklypui įsigyti bei projektui ieškovei suteikti kreditai. 2014-09-23 raštu UAB „VPSP 1“ prašė sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkus kreiptis į įmonę dėl sandėliukų perkėlimo (t. 1, b. l. 22). UAB „VPSP 1“ siūlė sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams demontuoti sandėliukus ir atlaisvinti 3 m. pločio sklypo dalį laikinai naudotis ieškovei (t. 3, b. l. 19, 37). L. B. 2015-02-19 rašte nurodo, jog sutinka dėl į ieškovės žemės sklypą patenkančių sandėliukų nugriovimo (t. 3, b. l. 51). Ieškovė yra sudariusi preliminarių sutarčių dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, sutartyse numatyti avansiniai mokėjimai (t. 1, b. l. 83-110). VTPSI 2016-01-26 rašte pažymima, kad UAB „VPSP 1“ statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, VTPSI ketino kreiptis į teismą dėl jo galiojimo panaikinimo (t. 3, b. l. 21). Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė, kurioje Valstybinė teritorijų planavimo inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) reikalavo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-05-21 statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“, kaip statytoją pagal išduotą Statybos leidimą, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikalavimus pertvarkytos projektinės dokumentacijos pagrindu, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0032:957, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2016-08-19 Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu konstatuota, kad 2015 m. gegužės 21 SLD Nr. LNS-01-150521-00558 išdavimo neteisėtumas, kuris buvo nustatytas akte, išnyko (t. 1, b. l. 23-25). VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ 2016-08-30 sudarė taikos sutartį, kuria VTPSI atsisakė visų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pareikštų reikalavimų atsakovų atžvilgiu (t. 1, b. l. 26-32). Ši sutartis pateikta tvirtinti teismui. Atsakovės šioje byloje buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis byloje pagal VTPSI ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei UAB „VPSP 1“. Atsakovės pateiktu atsiliepimu prašė atmesti šalių prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo (t. 1, b. l. 33-38), taip pat teikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (t. 1, b. l. 39-46), prašymą dėl įrodymų prijungimo ir kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo, sudarant kadastrinių matavimų bylą (t. 1, b. l. 47-51). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinta ieškovės VTPSI ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „VPSP 1“ sudaryta taikos sutartis, civilinė byla nutraukta, trečiųjų asmenų (nagrinėjamoje byloje atsakovų) prašymai dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atskiros nutarties priėmimo atmesti (t. 1, b. l. 52-54). M. N., L. B. ir V. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo išspręsti iš esmės: prašymo patvirtinti taikos sutartį netenkinti (t. 1, b. l. 55-66). Ieškovė pateikė prašymą išduoti pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, tačiau ją atsisakyta išduoti dėl teisme nagrinėjamos bylos (t. 1, b. l. 82). Tarp ieškovės atstovų bei atsakovių atstovų vyko derybos dėl taikos sutarties sąlygų (t. 3, b. l. 52-206, 263-282). 2016 m. lapkričio 25 d. tarp UAB „VPSP 1“ ir atsakovų L. B., V. B., M. N. sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo (t. 1, b. l. 67-74). Į advokato T. Š. sąskaitą 2016-11-28 ieškovė pervedė 211 766 Eur (200 000 Eur kompensacija ir 11 766 Eur GPM) (t. 1, b. l. 75). 2016-11-28 advokatas T. Š. pateikė prašymą dėl atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties atsisakymo (t. 1, b. l. 76-79, t. 3, b. l. 207-208). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-29 nutartimi minėtas atsisakymas priimtas, apeliacinis procesas nutrauktas (t. 1, b. l. 80-81). 2017-03-23 Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatui (duomenys neskelbtini)e, nustatytas 100 proc. baigtumas (t. 3, b. l. 232-253). Advokatas T. Š. 2017-03-24 raštu informavo, jog įvykdė taikos sutarties nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovėms (t. 3, b. l. 254-255). UAB „VPSP 1“ Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 11 765 Eur (t. 5, b. l. 23). Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2008 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi, sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, patvirtinta teismo, sutartis įgyja res judicata galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Kaip ir minėta, 2016 m. lapkričio 25 d. tarp UAB „VPSP 1“ ir atsakovių L. B., V. B., M. N. sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo (t. 1, b. l. 67-74). Ieškovė šią sutartį prašo pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagal CK 1.81 straipsnį, t. y. pripažinti prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pažymėtina, jog ginčijant sandorį pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, bei sprendžiant dėl reikalavimo taikyti vienašalę restituciją (CK 1.81 straipsnio 2 dalis) esminę reikšmę turi sandorio šalių įvertinimas sąžiningumo aspektu, t. y. ar sudarant sandorį buvo akivaizdžiai pažeistas sąžiningų ketinimų principas. Sąvoka „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Ieškovė nurodo, jog atsakovės veikė prieš ieškovę pasinaudodamos susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, kurių pagrindu atsakovės, naudodamos ekonominį spaudimą ieškovės atžvilgiu, nulėmė ieškovės sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog ginčijama sutartis prieštaravo gerai moralei bei viešajai tvarkai. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdė statybos darbus – statė daugiabutį gyvenamąjį namą, sudarė preliminarias sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, sutartyse numatyti avansiniai mokėjimai, taip pat ieškovės atsakomybė dėl preliminarios sutarties neįvykdymo. Atkreiptinas dėmesys, jog šiam projektui ieškovei suteiktos paskolos. Įrodymai byloje patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovių dėl minėtų statybų kilo ginčai – šalys nesutarė dėl žemės sklypų ribos, ieškovė nustatė kad gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliukai yra pastatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje, informavo apie tai gretimo žemės sklypo savininkus. Atsakovė L. B. 2015-02-19 rašte nurodo, jog sutinka dėl į ieškovės žemės sklypą patenkančių sandėliukų nugriovimo. Atlikusi ieškovės statomo daugiabučio gyvenamojo namo patikrinimą, VTPSI 2016-01-26 rašte nurodė, kad UAB „VPSP 1“ statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, taip pat nurodė ketinanti kreiptis į teismą dėl jo galiojimo panaikinimo (t. 3, b. l. 21). Nustačiusi pažeidimus, VTPSI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, reikalaudama pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-05-21 statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“, kaip statytoją pagal išduotą Statybos leidimą, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikalavimus pertvarkytos projektinės dokumentacijos pagrindu, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0032:957, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės šioje byloje buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis. 2016-08-19 Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu konstatuota, kad 2015 m. gegužės 21 SLD Nr. LNS-01-150521-00558 išdavimo neteisėtumas, kuris buvo nustatytas akte, išnyko (t. 1, b. l. 23-25). VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ 2016-08-30 sudarė taikos sutartį, kuria VTPSI atsisakė visų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pareikštų reikalavimų atsakovų atžvilgiu (t. 1, b. l. 26-32). Šalys, siekdamos pabaigti Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijuotą ginčą, pateikė šią taikos sutartį tvirtinti teismui. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje tretieji asmenys, o šiuo atveju atsakovės su minėtos taikos sutarties tvirtinimu nesutiko, pateiktu atsiliepimu prašė atmesti prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo. Atsakovės reiškė prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinė teismą, prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, prašė prijungti įrodymus bei kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo, sudarant kadastrinių matavimų bylą. Taigi, minėtoje byloje M. N., L. B. ir V. B. teikė procesinio pobūdžio prašymus. Tokią teisę joms nustato įstatymas (CPK 47 str. 2 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinus ieškovės VTPSI ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „VPSP 1“ sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukus bei netenkinus trečiųjų asmenų (nagrinėjamoje byloje atsakovių) prašymų dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atskiros nutarties priėmimo, tretieji asmenys (nagrinėjamoje byloje atsakovės, nesutikdamos su priimta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, t. y. naudojosi joms įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovės, manydamos, jog jų teisės bei teisėti interesai yra pažeidžiami, teikė teismui procesinius dokumentus negali būti vertinama kaip šių asmenų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis bei ekonominio spaudimo ieškovei darymas. Tai, kad dėl nagrinėjamos civilinės bylos ieškovė negalėjo gauti statybos užbaigimui reikalingų dokumentų, pagal sudarytas kredito sutartis privalėjo mokėti palūkanas bei negalėjo vykdyti preliminariųjų sutarčių, nepatvirtina atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, jog atsakovės teikiamais procesiniais dokumentais gynė jų manymu pažeistas jų teises bei teisėtus interesus, o toks veikimas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl ieškovės argumentus dėl sandorio prieštaravimo CK 1.81 straipsniui teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl CK 1.91 straipsnio taikymo

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-169/2013; kt.). Vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį, nesant tam teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, todėl tokiu atveju, kai taikos sutarties sudarymas neatitinka vidinės asmens valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti taikos sutartį, nelaukdamas, kada ši sutartis bus įvykdyta. Nagrinėjamu atveju ieškovė ne tik iš karto po sutarties sudarymo neginčijo taikos sutarties, tačiau sulaukė, kol taikos sutartis tiek atsakovių, tiek ieškovės bus visiškai įvykdyta. Nagrinėjamu atveju atsakovių veiksmai, pateikiant Vilniaus miesto apylinkės teismui atskirąjį skundą dėl 2016 m. spalio 28 d. nutarties, kuria patvirtinta tarp VTPSI, UAB „VPSP 1“ bei Vilniaus miesto savivaldybės sudaryta taikos sutartis, negali būti laikoma kaip nesąžiningas atsakovių veikimas ar ekonominis spaudimas ieškovei, nes atsakovės minėtoje byloje turėjo tokią procesinę teisę, kurią joms numato įstatymas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Pažymėtina, jog ieškovė nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės reikalavo sudaryti taikos sutartį, jog grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė būtent nuo atsakovių. Aplinkybė, kad atsakovės reiškė procesinius prašymus negali būti vertinama kaip grasinimas. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, nes ieškovė iš sandorio gavo naudos. Nors ieškovės gauta ir neišreikšta konkrečia finansine prasme, tačiau atsakovės taikos sutartimi įsipareigojo ne tik kad atsiimti pareikštą atskirąjį skundą, tačiau ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo. Tuo tarpu būtent už šiuos įsipareigojimus ieškovė įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur. Ieškovės pateiktas susitikimo garso įrašas bei jo metu išsakyti abiejų šalių argumentai nepatvirtina, kad atsakovių atstovai darė ieškovei ekonominį spaudimą ar reikalavo be pagrindo sumokėti pinigų sumas, teismo vertinimu, susitikimo metu šalys dėstė savo pozicijas bei derėjosi dėl taikos sutarties sąlygų. Esant nurodytoms sąlygoms, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, jog yra CK 1.91 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytų sąlygų visuma pripažinti tarp UAB „VPSP 1“ ir L. B., V. B. ir M. N. sudarytą taikos sutartį negaliojančia. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys ilgai derino taikos sutarties sąlygas, taigi, galima teigti, jog buvo deramasi ir dėl kompensacijos dydžio. Sudarydamas taikos sutartį, ieškovė su kompensacijos dydžiu sutiko, šią aplinkybę patvirtina taikos sutarties sudarymas, taip pat tai, kad ieškovė minėtą taikos sutartį įvykdė pilna apimtimi. Teismas atkreipia dėmesį, jog CK 1.79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises. Ginčijamos taikos sutarties 2.2.1. punkte nustatyta statytojo (UAB „VPSP 1“) prievolė – sumokėti Gretimo žemės sklypo savininkėms (atsakovės L. B., V. B., M. N.) 200 000 eurų kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo. Kompensacija mokama sutartyje nustatyta tvarka. Pagal sutarties 2.2.2 punktą Gretimo žemės sklypo savininkėms nustatyta pareiga atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad į advokato T. Š. sąskaitą 2016-11-28 ieškovė pervedė 211 766 Eur (200 000 Eur kompensacija ir 11 766 Eur GPM) (t. 1, b. l. 75). 2016-11-28 advokatas T. Š. pateikė prašymą dėl atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties atsisakymo (t. 1, b. l. 76-79, t. 3, b.l. 207-208). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-29 nutartimi minėtas atsisakymas priimtas, apeliacinis procesas nutrauktas (t. 1, b. l. 80-81). 2017-03-23 Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatui Daugėliškio g. 57, Vilniuje, nustatytas 100 proc. baigtumas (t. 3, b. l. 232-253). Advokatas T. Š. 2017-03-24 raštu informavo, jog įvykdė taikos sutarties nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovėms (t. 3, b. l. 254-255). UAB „VPSP 1“ Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 11 765 Eur (t. 5, b. l. 23). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovės yra visiškai įvykdžiusios ginčijamą taikos sutartį, todėl ji negali būti ginčijama.

Dėl ieškovės teisės atsisakyti sutarties

CK 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. CK 6.228 str. 2 dalyje įtvirtinta, kad teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Pagal CK 6.228 str. 3 d., teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl esminės nelygybės suteikia teisę sutarties šaliai atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Pagrindas konstatuoti perdėtą vienos sutarties šalies pranašumą yra tada, kai sutarties sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016, 30 punktas).Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje CK 6.228 straipsnio nuostatos aiškinamos pabrėžiant išimtinį šio instituto pobūdį bei būtinybę jį taikant derinti sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principus su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad, pagal CK 6.228 straipsnį, sprendžiant, ar sutarties šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-124/2012). Kasacinis teismas pažymėjo, jog CK 6.228 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalies teisė vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos teismų turi būti vertinama ir taikoma kaip išimtinė priemonė – įstatymo nustatyta tvarka konstatavus pakankamą pagrindą. Sutarties šalies reikalavimas atsisakyti ar pakeisti sutartį dėl esminės nelygybės teismo gali būti patenkintas ne dėl bet kokio neatitikimo tarp sutarties šalių tarpusavio prievolių, o tik tuo atveju, kai teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad egzistuoja didžiulė sutarties šalių tarpusavio prievolių nelygybė, suteikianti kitai sutarties šaliai nepateisinamą perdėtą pranašumą; tokia teismo išvada turi būti pagrįsta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimu (be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016). Kaip minėta, taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas, ir procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį bei tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Taip pat, kaip minėta, tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas, ir nagrinėjamu atveju 2016 m. lapkričio 25 d. tarp šalių buvo sudaryta ginčo taikos sutartis, kuria UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo. Teismas šio sprendimo 15 punkte konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, jog sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, nes būtent ieškovės iš sandorio gavo naudos, nors neišreikštos konkrečia finansine prasme, tuo labiau atsakovės taikos sutartimi įsipareigojo ne tik kad atsiimti pareikštą atskirąjį skundą, tačiau ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo. Tuo tarpu būtent už šiuos įsipareigojimus ieškovė įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur. Be to, teismo konstatuota, kad tai, kad dėl nagrinėjamos civilinės bylos ieškovė negalėjo gauti statybos užbaigimui reikalingų dokumentų, pagal sudarytas kredito sutartis privalėjo mokėti palūkanas bei negalėjo vykdyti preliminariųjų sutarčių, nepatvirtina atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes atsakovės teikiamais procesiniais dokumentais gynė jų manymu pažeistas jų teises bei teisėtus interesus. Taigi, nesant pagrindo konstatuoti atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei ieškovei pagal ginčo sandorį gavus naudos, nors ir neišreikštos konkrečia finansine prasme, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės teisės atsisakyti ginčijamos sutarties, todėl ieškinys yra visiškai atmestinas (CPK 178 str.).

Dėl baudos ieškovei skyrimo

Atsakovės prašo skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos skiriant atsakovėms. CPK 7 str. 2 d. šalims numatyta pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Teismo nuobaudos gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims, jų atstovams ir kitiems proceso dalyviams tuo atveju, kai pastarieji asmenys netinkamai vykdo savo procesines pareigas ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Baudą teismas gali skirti tik CPK numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio (CPK 106 str.). CPK 95 str. 1 d. nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 str. 2 d., teismas nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui. Šių teisės normų turinio analizė suponuoja išvadą, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę (Lietuvos apeliacinio 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540-330/2015). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-146/2013). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatyta tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Ieškovė kreipėsi į teismą siekdama apginti jos manymu pažeistus interesus. Tai, kad ieškovės ieškinį teismas atmetė, nereiškia, jog ieškovė piktnaudžiavo savo teise, nes piktnaudžiavimas teise pasireiškia ne kreipimusi į teismą, o konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teismo vertinimu, ieškovės kreipimasis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei netenkinamas.Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas, atsakovių atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. liepos 10 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos įsiteisėjus teismo sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

CPK 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. . Pagal CPK 98 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant minėtame įsakyme nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovėms ir trečiajam asmeniui lygiomis dalimis priteistinos 4760 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato pagalba – už procesinių dokumentų parengimą, atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose, kt., kurios iš esmės neviršija minėtų rekomenduojamų priteistinų užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių, taip pat iš ieškovės atsakovėms lygiomis dalimis priteistina 78 Eur išlaidos žyminiam mokesčiui už atskiruosius skundus sumokėti. Atmetus ieškinį, iš ieškovės valstybės naudai priteistinos 13 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės UAB „Merko būstas“ ieškinio netenkinti.

Iš ieškovės UAB ,,Merko būstas“ priteisti atsakovėms L. B., V. B., M. N. ir trečiajam asmeniui T. Š. lygiomis dalimis 4760 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovo pagalba.

Iš ieškovės UAB ,,Merko būstas“ priteisti atsakovėms L. B., V. B. ir M. N. 78 Eur žyminio mokesčio už atskiruosius skundus.

Iš ieškovės UAB ,,Merko būstas“ priteisti valstybės naudai 13 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. liepos 10 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.