- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- e2A-2021-603/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29884-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- Z. Š.
- Atsakovas
- K. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvydos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto Z. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Z. Š. ieškinį atsakovei K. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Z. Š. pateikė ieškinį atsakovei K. M., kuriuo prašė: 1) pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-7376-656/2007, nustatytą nepilnamečio vaiko K. Š. gyvenamąją vietą bei nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu; 2) priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui, mokamą po 275,00 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės; 3) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. spalio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-7376-656/2007, nutraukė ieškovo ir atsakovės sudaryta santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo nepilnametės dukros K. Š. gyvenamąją vietą nustatė su atsakove, iš ieškovo priteisė išlaikymą dukrai. Taip pat Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-10411-127/2009, pakeistas 2007 m. spalio 10 d. sprendimas, be kita ko, nustatant ieškovo bendravimo su dukra tvarką.
1.2. Nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitė aplinkybės. Visų pirma, yra duomenų, kad atsakovė netinkamu elgesiu su dukra sutrikdė jog psichikos sveikatą. Dėl atsakovės netinkamo elgesio su dukra ir vaiko emocinio sutrikimo mokykla kreipėsi į Klaipėdos pedagoginę psichologinę tarnybą, kurioje vaikui nustatytas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas, vaikas konsultuotas psichologo, rekomenduota neurologo konsultacija, nustatyta vaiko nepakankama socialinė branda, socialinės destrukcijos požymiai, skurdus, siauras, netikslus vaiko žodynas, nustatyta sutrikusi vaiko atmintis (prasta trumpalaikė atmintis), sutrikęs vaiko dėmesys (išsiblaškymas, sunkumas išlaikyti dėmesį, nerimas) ir verbalizavimas, nustatytas vaiko nerimastingumas ir baimingumas.
1.3. Negavusi ieškovo rašytinio sutikimo atsakovė išvežė dukrą į užsienio valstybę nuolat gyventi, tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.174 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą. Nuo 2009 metų kas mėnesį nuvykdavo pas dukrą į namus (duomenys neskelbtini), su ja bendraudavo po 3 valandas pagal teismo nustatytą tvarką, tačiau 2017 m. vasarą ieškovo bendravimas su dukra ir atsakove nutrūko, susisiekti su atsakove nepavyko, kadangi buvo išjungti visi ieškovui žinomi atsakovės telefonai. Mokyklos, kurioje mokėsi dukra, direktorius elektroniniu paštu ieškovą informavo, kad nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. K. Š. mokykloje nesimoko, kadangi, motinos paaiškinimu, išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Dėl vaiko dingimo buvo kreiptasi į policiją ir kitas atsakingas institucijas, ir paaiškėjo, jog 2017 m. rugsėjo 16 d. buvo deklaruotas dukters išvykimas į (duomenys neskelbtini).
1.4. Atsakovė, kartu turėdama ir (duomenys neskelbtini) pilietybę, siekdama išvengti pasekmių dėl netinkamo elgesio su vaiku, slapstosi užsienyje, nutraukė bet kokius kontaktus su ieškovu. Dėl atsakovės elgesio turi būti pakeista nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ją nustatant su ieškovu, ir kartu iš atsakovės priteisiant išlaikymą nepilnametei dukrai, mokamą po 275,00 Eur periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį iki vaiko pilnametystės.
2. Atsakovei K. M. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu; per teismo nustatytą terminą atsiliepimas į ieškinį nepateiktas.
3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) 2020 m. sausio 15 d. pateiktoje išvadoje Nr. 1SD-359 nurodė, kad Tarnybos specialistė lankėsi Z. Š. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Apsilankymo metu nustatyta, kad ieškovo būstas tvarkingas, šviesus, yra visi reikiami baldai, buitinė technika, tačiau ieškovo namuose nepastebėta vaikui skirtų daiktų, žaislų ar ugdomųjų priemonių, nėra vaikui miegui skirtos vietos. Ieškovo teigimu, atsakovė išvežė vaiką į užsienį, todėl jis išlaikymo vaikui nebeteikia, dukros nematė apie du metus, neturi jokios informacijos apie ją bei negali prisiskambinti atsakovei. Ieškovas nori, kad dukra gyventų su juo, nes mergaitė yra Lietuvos Respublikos pilietė, be to, įtaria, jog atsakovė netinkamai elgiasi su dukra. Nurodė, kad atsakovė su nepilnamete dukra K. Š. gyvena (duomenys neskelbtini), todėl neturėjo galimybės patikrinti atsakovės buities sąlygų bei pabendrauti su mergaite. Tarnybos teigimu, šioje proceso stadijoje negali pasisakyti dėl nepilnametės K. Š. gyvenamosios vietos pakeitimo, kadangi neturi pakankamai duomenų. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų nepilnametės gyvenamąją vietą su tėvu, ieškovo prašomas išlaikymo dydis galimai atitiktų nepilnametės interesus ir patenkintų vaiko poreikius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
5. Remdamasis ieškovo rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais, Tarnybos išvada, taip pat įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, jog atsakovės ir šalių dukros buvimo vieta, nei ieškovui, nei Tarnybai, nėra žinoma, o ieškovas dėjo maksimalias pastangas, siekdamas išsiaiškinti vaiko buvimo vietą. Pažymėjo, kad teismui atsakovės ir nepilnamečio vaiko buvimo vietos taip pat nepavyko nustatyti, kadangi procesiniai dokumentai atsakovei neįteikti nepavykus nustatyti tikslios atsakovės gyvenamosios vietos, o 2020 m. liepos 13 d. teisme gautame Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos pranešime nurodyta, jog atsakovės paieška nebus skelbiama, nes surinkti pagrįsti duomenys, kad atsakovė gyvena užsienio valstybėje, (duomenys neskelbtini), o atsakovų tarptautinė paieška neskelbiama.
6. Teismas padarė išvadą, jog nuo 2017 m. liepos mėnesio, atsakovei su dukra išvažiavus nežinoma kryptimi, buvo nutrauktas ieškovo (tėvo) ryšis su dukra bei ieškovui buvo užkirstas kelias įgyvendinti tėvų valdžios turinį sudarančias teises ir pareigas vaikui.
7. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pakeisti dukros gyvenamąją vietą bei įrodinėjamų aplinkybių apie motinos nesugebėjimą užtikrinti vaikui saugios aplinkos ir netinkamą elgesį su dukra, dėl kurio nepilnametei sutrikdyta psichikos sveikata, teismas vertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Pažymėjo, kad Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos 2016 m. K. Š. nustatyti specifiniai mokymosi ir dėmesio sutrikimai bei vidutiniai specialieji ugdymo(si) poreikiai, neįrodo, kad sutrikimų kilmė sąlygota netinkamo atsakovės, kaip motinos, elgesio bei aplinkybės, jog šeimos aplinka vaikui buvo (yra) nesaugi ir (ar) pavojinga, t. y., jog po vaiko gyvenamosios vietos su motina nustatymo aplinkybės iš esmės pasikeitė.
8. Teismo vertinimu, liudytojo J. S. parodymai pagrindžia ieškovo ir atsakovės tarpusavio konfliktus dėl ieškovo dalyvavimo vaiko auklėjime ir ugdyme, kai kada galimai į konfliktus įtraukiant ir vaiką, tačiau nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė taikė netinkamus vaiko auklėjimo būdus ir (ar) priemones ar kad atsakovė neužtikrindavo vaikui saugios aplinkos. Liudytojo parodymus, jog atsakovės motina (vaiko močiutė), atsakovei su dukra gyvenant Lietuvoje, galimai smurtavo (fiziškai ir psichologiškai) prieš vaiką, laikė neįrodytais. Taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų ir apie tai, kad šiuo metu vaiko močiutė (atsakovės motina) gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir vaikas, kelią grėsmę vaiko interesams, o vaiko motina neužtikrina vaikui saugios aplinkos. Teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie vaikui Lietuvos Respublikoje teikiamas socialines paslaugas (pagalbą), savaime nepaneigia, kad tokios paslaugos vaikui galimai yra teikiamos vaiko faktinės gyvenamosios vietos valstybėje.
9. Teismas laikė įrodyta aplinkybę, jog atsakovė, išveždama vaiką į kitą valstybę ir nepranešusi ieškovui apie vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimą, pažeidė savo pareigą bendradarbiauti su ieškovu, siekiant užtikrinti vaiko saugų ryšį su tėvu, ieškovo teisę ir tuo pačiu pareigą bendrauti su dukra, ja rūpintis ir auklėti, taip pat vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, būti rūpinamam ir auklėjamam abiejų tėvų. Kartu pažymėjo, kad vien toks atsakovės elgesys, nenustačius fakto, jog vaiko aplinka pasidarė iš esmės nesaugi, nesudaro pagrindo keisti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos.
10. Atmesdamas ieškovo ieškinį teismas įvertino ir tai, jog vaikas nuo pat gimimo gyvena su motina, kad ieškovas su vaiku nebendravo apie keturis metus, kas sudaro pagrindą daryti prielaidą, kad vaiko ir tėvo ryšys yra nutrūkęs arba stipriai susilpnėjęs. Atkreipė dėmesį į tai, kad nesant žinomai buvimo vietai neturėjo galimybės išsiaiškinti ir nustatyti vaiko norus ir pažiūras dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir (ar) jo gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu.
11. Pripažindamas, kad nesant žinomai vaiko ir jo motinos buvimo vietai, ieškovui yra apsunkintos galimybės įrodinėti ieškinio reikalavimus bei reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, kartu pažymėjo, jog vien įrodinėjimo galimybių apsunkinimas savaime negali eliminuoti ieškovo įrodinėjimo pareigos ir (ar) negali būti pagrindu taikyti dabartinės vaiko aplinkos netinkamumo prezumpciją. Konstatavo, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, nesant tam pakankamo faktinio pagrindo akivaizdžiai sukeltų nepageidaujamų padarinių vaiko raidai, psichinei sveikatai ir pan.
12. Kadangi netenkino ieškovo reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, ieškovo reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš motinos atmetė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
13. Apeliantas (ieškovas) Z. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
13.1. priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi neteisingai nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, šališkai ir nevisapusiškai ištirti įrodymai, netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga bei atmetant nemažą dalį įrodymų nenurodyti argumentai;
13.2. teismas neanalizavo liudytojo J. S. parodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo vaiko aplinką vertinti kaip iš esmės nesaugią. Liudytojas teisme nuosekliai paaiškino ir paliudijo atsakovės bei jos motinos elgesį su nepilnamečiu vaiku, sudarantį pagrindą nustatyti netinkamą vaiko auklėjimą bei vaiko aplinką laikyti nesaugia. Iš liudytojo parodymų bei pateiktų specialistų išvadų matyti, kad nuo pat santuokos sudarymo atsakovė nedalyvavo vaiko auklėjime ir ugdyme (nustatyti kompleksiniai mokymosi sutrikimai, nepakankama socialinė branda, skurdus, siauras ir netikslus žodynas), neužtikrindavo vaikui saugios aplinkos (vaikas jautė nuolatinę baimę, nustatyti destrukcijos požymiai, dėmesio ir atminties sutrikimai), pateisino ir pridengė savo motinos nusikalstamą veiką prieš vaiką, veikė priešingai vaiko interesui bendrauti su ieškovu, klaidino dukrą, kad ieškovas nėra jos tėvas bei ieškovą viešai žemindavo dukros akyse;
13.3. skundžiamame sprendime neteisingai nustatyta, jog byloje nėra duomenų apie vaiko šeimos aplinkos sąlygas, taip pat nepagrįstai, nepateikiant pakankamai teisinių argumentų, nelaikyta įrodyta aplinkybė, jog atsakovės motina I. M., atsakovei gyvenant Lietuvoje, fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš vaiką;
13.4. teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, kadangi neturėdamas duomenų apie dabartinę I. M. buvimo vietą nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Nors šeimos bylose teismas turi teisę rinkti įrodymus tikslu teisingai išspręsti bylą, teismas nebuvo aktyvus ir atidus, todėl nesiėmė priemonių I. M. buvimo vietai nustatyti. Sužinojęs apie sistemingą smurtą prieš vaiką teismas turėjo pareigą skubos tvarka nustatyti I. M. gyvenamąją vietą, tuo atveju, jeigu ji išvykusi, nustatyti, į kokią valstybę ji yra deklaravusi išvykimą, gauti duomenis apie senatvės pensijos jai išmokėjimą, patikrinti, ar Lietuvoje turi atidarytų banko sąskaitų, nustatyti piniginių lėšų judėjimą. Kadangi I. M. yra pensijinio amžiaus (72 m.), tikėtina, kad jai reikalinga dukters priežiūra ir be vienintelės dukters negali atskirai gyventi;
13.5. tiesioginį priežastinį ryšį tarp vaiko patirto sistemingo bauginimo, fizinio smurto ir vaiko emocinės destrukcijos požymių patvirtina ir VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų gydytojos – psichiatrės B. Č. nurodytos aplinkybės. Nesaugią ir (ar) pavojingą aplinką pagrindžia Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos 2016-05-16 „Pažyma dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio įvertinimo“ ir 2016-05-16 „Pažyma dėl specialiojo ugdymosi ir švietimo pagalbos skyrimo“ duomenų, kuriose nurodyti vaiko mokymosi sutrikimai. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų nevertino, juose nurodytų aplinkybių netyrė, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalį. Be to, tikslu patvirtinti vaiko sveikatos sutrikdymo priežastis, teismas privalėjo paskirti teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, o nustatęs nusikaltimo požymius turėjo pranešti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo I. M. pradėjimo bei tarptautinės paieškos;
13.6. nepagrįsta išvada, jog ieškovas neįrodė dabartinėje vaiko gyvenamojoje vietoje iš esmės pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių aplinka pasidarė nesaugi, o tolimesnis gyvenimas tokioje aplinkoje neatitinka normalaus vaiko vystymosi reikalavimų. Saugią vaikui aplinką dabartinėje jo gyvenamojoje vietoje, kuri nėra nustatyta, skundžiamame sprendime teismas nustatė remdamasis prielaidomis. Aplinkybes, kurios sukuria vaikui saugumą, nulemia ne vaiko buvimo vieta, tačiau šeimoje kartu gyvenantys asmenys, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų dėl kurių vaiko gyvenimas kartu su atsakove atitinka reikalavimus normaliam vaiko vystymuisi. Teismas taip pat nepateikė išsamių argumentų apie tai, jog vaikui, kuriam atsakovė vengė teikti socialias paslaugas Lietuvoje, jos turėtų būti teikiamos atsakovei išvykus į užsienį;
13.7. atmesdamas byloje esančius įrodymus apie tai, kad atsakovė neužtikrino saugios aplinkos vaikui, teismas nenurodė jokių argumentų. Teismas taip pat neįvertino atsakovės griežto elgesio su vaiku, grasinimų atimti iš mergaitės jai brangius daiktus, mergaitės kvotimo, telefono numerio atėmimo, kas iš esmės laikytina vaiko bauginimu ir baudimu už jos bendravimą su ieškovu;
13.8. neištirdamas visų byloje esančių įrodymų, nepateikdamas argumentų, dėl kurių pastarieji buvo atmesti, nesant pakankamos teisinės argumentacijos bei neteisingai paskirstant įrodinėjimo pareigą teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas į ieškovo bylos teisingą išnagrinėjimą.
13.9. atmesdamas ieškinį teismas nepagrįstai apribojo ieškovo kaip tėvo teisę žinoti apie vaiką, pažeidė ieškovo teisę ir tuo pačiu pareigą bendrauti su dukra, ja rūpintis ir auklėti, dėl teismo neatidumo nebuvo atstatytas vaiko ryšys su tėvu ir pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į ieškovo asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, nenustačius motinos nesugebėjimo užtikrinti vaikui saugios aplinkos ir netinkamo elgesio su dukra, netenkintas ieškovo reikalavimas pakeisti nepilnametės dukters gyvenimo vietą, ją nustatant su ieškovu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo.
18. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-7376-656/2007, nutraukta ieškovo ir atsakovės sudaryta santuoka, taip pat, be kita ko, po santuokos nutraukimo nustatyta nepilnametės dukters K. Š., gim. (duomenys neskelbtini),gyvenamoji vieta su atsakove K. M., priteistas iš ieškovo Z. Š. 260,66 Eur (900,00 Lt) dydžio išlaikymas nepilnametei dukrai K. Š.. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-10411-127/2009, pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimą, sumažindamas iš ieškovo priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai iki 144,81 Eur (500,00 Lt) dydžio per mėnesį bei nustatydamas ieškovo bendravimo su dukra tvarką. Byloje esančiais VĮ Registrų centro Gyventojų registro tarnybos duomenimis, 2017 m. rugsėjo 16 d. buvo deklaruotas nepilnametės dukters K. Š. išvykimas į (duomenys neskelbtini).
19. Ieškovas prašė pakeisti nepilnametės dukros K. Š. gyvenamąją vietą, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su juo, įrodinėdamas, jog nepilnametės dukros gyvenamoji aplinka su atsakove nesaugi dėl atsakovės netinkamo elgesio su nepilnamete dukra. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinio netenkino, konstatuodamas, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai dėl nesaugios vaiko aplinkos padaryti. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, įrodinėdamas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, neįgyvendino aktyvaus vaidmens šeimos bylose ir nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl nesaugios aplinkos perkėlė ieškovui, neanalizavo liudytojo parodymus, nedėjo pakankamai pastangų atsakovės ir nepilnamečio vaiko gyvenamajai vietai surasti, o ieškovo argumentus, jog atsakovė neužtikrino vaikui saugios aplinkos, atmetė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
20. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).
21. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).
22. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).
23. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
24. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
26. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo nesaugią vaikui aplinką gyvenant kartu su atsakove, kadangi atsakovės netinkamai auklėjo vaiką, sistemingai baugino ir leido netinkamai elgtis su vaiku savo motinai. Tokias aplinkybes apeliantas įrodinėja remdamasis liudytojo J. S., buvusio atsakovės sutuoktinio, parodymais, tarnybų išvadomis.
27. Iš tiesų, kreipusis mokyklai į Klaipėdos pedagoginę psichologinę tarnybą dėl vaiko emocinio sutrikimo, pastarosios 2016 m. gegužės 16 d. pažymose K. Š. buvo nustatyti specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos) ir dėmesio sutrikimai bei vidutiniai specialieji ugdymo(si) poreikiai. VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 14 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyta, jog vaikui nustatytas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas, vaikas konsultuotas psichologo, rekomenduota neurologo konsultacija, nustatyta vaiko nepakankama socialinė branda, socialinės destrukcijos požymiai, skurdus, siauras, netikslus vaiko žodynas, nustatyta sutrikusi vaiko atmintis (prasta trumpalaikė atmintis); nustatytas sutrikęs dėmesys (išsiblaškymas, sunkumas išlaikyti dėmesį, nerimas) ir verbalizavimas, vaiko nerimastingumas, baimingumas ir kt. Byloje taip pat pateiktas Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2020 m. gruodžio 16 d. raštas, kuriame nurodoma, jog K. Š. 2015 m. rugsėjo 22 d. lankėsi centre dėl silpnų mokymosi gebėjimų, tačiau turimų duomenų nepakanka, kad pateikti nuomonę dėl sutrikimų kilmės. Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos 2020 m. gruodžio 15 d. rašte nurodoma, jog K. Š. 2016 m. gegužės mėnesį buvo vertinta pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais, tačiau tarnyba psichikos sveikatos sutrikimų kilmės nenustato. Taigi, iš minėtų tarnybų rašto turinio darytina išvada, jog nors K. Š. ir buvo nustatyti aptarti sutrikimai bei vidutiniai specialieji ugdymo(si) poreikiai, tačiau nė viename iš jų nenurodoma tokių sutrikimų kilmė ar jų priežastinis ryšys su atitinkamais veiksmais. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo argumentams, konstatuoja, jog nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad tokie sutrikimai atsirado ar buvo įtakoti būtent atsakovės netinkamo elgesio su vaiku, vaiko nesaugios aplinkos, taip pat kad jie buvo ieškovo įrodinėjamos netinkamos priežiūros, auklėjimo ar ugdymo pasekmė.
28. Apeliantas nepagrįstai remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo skirti nepilnamečio vaiko sutrikimų bei vidutinių specialiųjų ugdymo(si) poreikių kilmei nustatyti teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę. Viena vertus, ekspertizė pagal teismų praktiką laikytina vienu iš rašytinių įrodymų, kuris vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir pati savaime lemiamos reikšmės neturi. Kita vertus, nepaisant kilusio ginčo pobūdžio, teismas neturi pareigos nagrinėjamu atveju skirti ekspertizės vaiko sutrikimo kilmei nustatyti. Tai, jog vaikui gyvenamoji aplinka tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, ir tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų, gali būti įrodinėjama ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl apelianto argumentai dėl ekspertizės nepaskyrimo teisinės reikšmės skundžiamam sprendimui neturi.
29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas ir įrodinėjant netinkamą įrodymų vertinimą. Apeliantas visų pirma nurodo, jog padarydamas išvadą apie neįrodytą vaiko gyvenamosios vietos aplinkybių pasikeitimą iš esmės teismas nevertino liudytojo J. S. parodymų. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti. Iš skundžiamos sprendimo matyti, jog apylinkės teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje glaustai ir apibendrintai aptarė liudytojo duotus parodymus, pažymėdamas, kad iš liudytojo parodymų nustatyta, jog atsakovės motina galimai fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš vaiką, tačiau kartu ir vertino, jog tokia aplinkybė savaime nelaikytina įrodyta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik tikėtinimo aplinkybe vertindamas liudytojo parodymus apie atsakovės motinos elgesį su vaiku. Be to, pritartina ir teisingam teismo argumentui, jog šiuo metu nėra duomenų apie tai, kad su atsakove ir vaiku kartu gyvena ir atsakovės motina. Iš tiesų, apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybą dėl papildomų duomenų gavimo, pastaroji atsakydama teismui, be kita ko nurodė, jog atsakovės motina 2017 m. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu atsakovė yra deklaravusi išvykimą 2017 m. rugsėjo 16 d. į (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis). Taigi gauti papildomi faktiniai duomenys pagrindžia labiau tikėtiną aplinkybę, jog atsakovė ir vaikas negyvena kartu su atsakovės motina (vaiko močiute) (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog liudytojas duodamas parodymus nenurodė, kad atsakovė būtų taikiusi netinkamus vaiko auklėjimo būdus ir (ar) priemones arba neužtikrindavo saugios aplinkos. Tokių aplinkybių neginčijo ir apeliantas. Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertindamas vaiko aplinką bei atsakovės elgesį rėmėsi liudytojo parodymais, o tai, kad remiantis liudytojo parodymais nenustatyta vaikui nesaugios aplinkos su motina aplinkybė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog liudytojo parodymai bendroje įrodymų visumoje apskritai nevertinti ar byloje padarytos nepagrįstos išvados.
30. Antra, apelianto nurodomas priimant sprendimą nevertintas atsakovės griežtas elgesys su vaiku, grasinimas atimti jai brangius daiktus, kvotimas, laikytinas subjektyvaus pobūdžio vertinimu ir savaime nepagrindžia nesaugios aplinkos vaikui sukūrimo. Kaip byloje nustatyta, motina su vaiku deklaravusi 2017 m. rugsėjo 16 d. išvykimą į Rusiją, byloje nedalyvavo, jų paiešką buvo atsisakyta paskelbti, todėl nebuvo galimybės išklausyti atsakovės atsikirtimų bei vaiko paaiškinimų. Pažymėtina, jog nagrinėjant vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, svarbu yra tai, kad vaiko ryšys su aplinka, kurioje jis šiuo metu gyvena, nustatytinas ne tik vertinant faktines aplinkybes ir įrodymus, tačiau atsižvelgiant ir į paties vaiko nuomonę. Taigi darytina išvada, jog remiantis vien subjektyvaus pobūdžio vertinimu nėra pagrindo daryti išvadai, jog atsakovė neužtikrino vaikui saugios aplinkos. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
31. Trečia, nesutiktina su apelianto argumentais, jog skundžiamas sprendimas priimtas vien remiantis prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, jo apylinkės teismas vertino įrodymų visumą, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, aptarė tiek liudytojo parodymus, tiek tarnybų išvadas, ieškovo argumentus. Aplinkybė, jog teismas padarė priešingas apelianto įrodinėjamoms išvadas ar neaptarė detaliai visų byloje esančių įrodymų, nelaikytina neišsamiai atliktu įrodymų vertinimu. Taigi nenustatyta, jog teismas pažeidė teismų praktikoje išsamiai aptartas įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
32. Ieškovas taip pat teigia, jog teismas nebuvo pakankamai aktyvus byloje, kadangi neįgyvendino visų priemonių atsakovei surasti, nesiėmė veiksmų atsakovės motinai I. M. surasti, tokiu būdu įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkeldamas ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais ieškovo argumentais.
33. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam be kita ko reiškia ir teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 376 straipsnio 2 dalis, 384 straipsnio 3 dalis). Tai yra viena dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2012).
34. Taigi teismo aktyvumas procese negali būti suprantamas kaip ieškovo rungimosi, dispozityvumo teisės perėmimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas nepažeidė CPK 376 straipsnio reikalavimų. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog teismas, vadovaudamas dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatomis, siuntė atsakovei skirtus procesinius dokumentus Rusijos Federacijos kompetentingai institucijai, tačiau 2020 m. birželio 4 d. gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pranešimas, jog procesiniai dokumentai atsakovei neįteikti, kadangi nepavyko nustatyti tikslios atsakovės gyvenamosios vietos. Teismas taip pat 2020 m. birželio 22 d. nutartimi be kita ko nutarė paskelbti atsakovės K. M. paiešką, nutarties vykdymą pavesdamas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir nustatydamas terminą paieškai atlikti iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdyba 2020 m. liepos 13 d. pranešimu teismą informavo, kad atsakovės K. M. paieškos neskelbs, kadangi surinkti pagrįsti duomenys, kad atsakovė gyvena užsienio valstybėje (duomenys neskelbtini) (nuo 2017-09-16 deklaruotas išvykimas į (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareikalavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos pateikti duomenis, kurių pagrindu buvo nustatytas atsakovės išvykimas į (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisme gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos atsakymas, kuriame nurodyta, jog atsakovė deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini), o jos motina – 2017 m. į (duomenys neskelbtini), todėl nenustačius buvimo fakto Lietuvoje, nebuvo paskelbta paieška, o tarptautinės paieškos skelbti nenumato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-03-23 įsakymu Nr. 5-V(S)-13(RN) „Dėl asmenų paieškos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Asmenų paieškos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas. Taigi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo atliktų procesinių veiksmų atsakovės buvimo vietai nustatyti, buvo imtasi visų įmanomų priemonių atsakovei ir nepilnamečiam vaikui surasti, o aplinkybė, jog atsakovė ir vaikas nebuvo surasti, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo aktyvaus vaidmens nebuvimo ir dėl to tenkinti ieškovo apeliacinį skundą.
35. Nustačius, jog teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir atliko procesinius veiksmus atsakovei ir vaikui surasti, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvaus pobūdžio argumentus, jog atmesdamas ieškinį teismas nepagrįstai apribojo ieškovo kaip tėvo teisę žinoti apie vaiką, pažeidė ieškovo teisę ir tuo pačiu pareigą bendrauti su dukra, ja rūpintis ir auklėti.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl pagrįstai sprendė, jog ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl nurodyto skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.