Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Irtmatrans“ ir atsakovų I. M., N. K., A. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2164-259/2015 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Irtmatrans“ patikslintą ieškinį atsakovams I. M., N. K., A. P., trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „AS Mundi“, dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Irtmatrans“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro, kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų I. M., N. K., A. P. ieškovės naudai 44 384,82 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškinyje nurodoma, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2195-173/2010 iškėlė bankroto bylą UAB „Irtmatrans“ ir šios įmonės administratore paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo, ir UAB „Irtmatrans“ bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2010 m. rugsėjo 20 d. Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės vadovo pareigas ėjo ir vieninteliu įmonės akcininku buvo A. P.. Įmonės vadovo pareigas jis ėjo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. Nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. kovo 29 d. įmonės vadovo pareigas ėjo I. V. (M.), laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. įmonės vadovo pareigas ėjo N. M. (K.). Per teismo nutartyje nustatytą terminą A. P. BUAB „Irtmatrans“ turto ir dokumentų administratorei neperdavė. 2011 m. sausio 20 d. antstolis G. J. visus reikiamus dokumentus įteikė asmeniškai atsakovui A. P., tačiau pastarasis reikalaujamų dokumentų bei turto neperdavė, todėl 2011 m. kovo 3 d. administratorė kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – VPK) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BPK 166, 171 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos požymius (dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumentų grobimo požymių bei teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo). Kauno apskrities VPK grąžino administratorei pareiškimą.2011 m. kovo 24 d. administratorė pateikė pareiškimą dėl nusikalstamos veikos Kauno miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166, 171 straipsnius (dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumentų grobimo požymių bei teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo). Pradėjus ikiteisminį tyrimą buvęs įmonės darbuotojas pristatė policijai dalį įmonės dokumentų, kurie administratorės įgaliotam asmeniui buvo perduoti 2011 m. rugpjūčio 17 d. pagal pakvitavimą. Tarp administratorei perduotų dokumentų nebuvo balanso ir kitų finansinės atskaitomybės dokumentų, sudarytų iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, taip pat ir kreditorių, įsiskolinimų darbuotojams, debitorių, turto sąrašų ir kt.Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nenustačiusi, kad atsakovas netvarkė įmonės teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ar ją tvarkė aplaidžiai arba neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Šio nutarimo aprašomojoje dalyje konstatuota faktinė aplinkybė, kad atsakovas A. P., perimdamas įmonės valdymą, pasirašė dėl grynųjų pinigų įmonės kasoje perdavimo–priėmimo (nutarime nurodoma dėl daugiau kaip 120 000 Lt), tačiau realiai jokių lėšų neperėmė.2014 m. sausio 30 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyrius administratorei pateikė ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00320-10 metu paimtus įmonės dokumentus, tarp jų ir įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės, banko, kasos dokumentus už 2010 metus. 2014 m. kovo 26 d. Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyrius administratorei pateikė ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00320-10 metu paimtus įmonės dokumentus, taip pat ir įmonės 2009 m. rugsėjo 30 d. (balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. Kl-670-2 bei 2010 m. kovo 23 d. atsakovės I. M. ir atsakovo A. P. pasirašytą dokumentų perdavimo–priėmimo aktą. Iš šių dokumentų administratorė sužinojo, kad, atsakovei I. M. perduodant atsakovui A. P. įmonės dokumentus ir reikalus, perdavimo dieną nebuvo parengtas ir naujam direktoriui perduotas įmonės balansas. Perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad naujam įmonės direktoriui buvo perduotas įmonės kasos dokumentų segtuvas. Perdavimo–priėmimo akto 7 punkte nurodyta, kad perduoti kasoje esantys grynieji pinigai – 153 251,91 Lt. Įmonės turtas ir jo aprašai šiuo perdavimo–priėmimo aktu perduoti nebuvo, t. y. atsakovė I. M. neva perdavė įmonės dokumentus naujam direktoriui, tačiau kartu neperdavė jokio į balansą įrašomo turto, naudojamo įmonės veikloje. Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuota, jog atsakovas A. P. 2010 m. kovo 23 d. įmonės akcijas įsigijo fiktyviai, už jas nemokėjo. Atsakovui A. P. įsigijus įmonės akcijas ir perėmus įmonės valdymą, įmonė jau nevykdė jokios veiklos, nevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Tą, anot ieškovės, patvirtina Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime konstatuotos faktinės aplinkybės, kad nuo 2010 m. kovo 23 d. įmonė nevykdė veiklos, dar net nepaskelbus bankroto buvo areštuotos įmonės sąskaitos, į įmonę atvyko įmonės kreditoriai ir už skolas išsivežė įmonės organizacinę techniką, baldus. Dėl to ieškovė padarė išvadą, jog įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodytas 153 251,91 Lt grynųjų pinigų likučio trūkumas susidarė iki A. P. vadovavimo įmonei pradžios. Iš ikiteisminio tyrimo institucijų ir mokesčių administratoriaus tyrimų bankroto administratorei tapo žinoma, kad įmonei neperduotų lėšų trūkumas susidarė ne fiktyvaus paskutinio įmonės vadovo atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpiu, o iki jo įmonę valdžiusių atsakovių I. M. ir N. K. vadovavimo laikotarpiu.Ieškovė nurodo, kad 2009 m. balandžio 16 d. atsakovės N. M. (K.) ir I. V. (M.) pasirašė dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo N. M. (K.) perdavė, o I. V. (M.) priėmė, be kita ko, grynuosius pinigus kasoje – 75 741,52 Lt (21 936,26 Eur). Įmonės kasoje esančios lėšos atsakovei I. M. nebuvo perduotos. Tačiau nors iš 2013 m. kovo 23 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akto matyti, jog atsakovė I. M. atsakovui A. P. perdavė kasoje esančias lėšas – 153 251,91 Lt, tačiau dar Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. gruodžio 13 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodyta, kad atsakovė I. M. atsakovui A. P. lėšų neperdavė. Ieškovės nuomone, susidaro nelogiška situacija, kai neva neperėmusi lėšų iš atsakovės N. K., atsakovė I. M. neprabėgus metams neva perduoda dvigubai didesnę sumą akivaizdžiai fiktyviam naujam direktoriui atsakovui A. P., kuris pasirašo dokumentų perdavimo–priėmimo akte. Šios prieštaringos aplinkybės, ieškovės nuomone, vertintinos kaip aiški įmonės buhalterinės apskaitos duomenų neatitiktis faktinei įmonės grynųjų pinigų apyvartai. T. y. konstatuotina, kad 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) lėšų kasoje trūkumas susidarė atsakovės I. M. ir atsakovės N. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu, o atsakovas A. P. nesiėmė jokių rūpestingų veiksmų, kad būtų užtikrintas tinkamas įmonės turto perėmimas ir išsaugojimas. Ieškovės nuomone, šios faktinės aplinkybės suponuoja tęstinį žalos įmonei darymą, kai konkrečios konkretaus atsakovo įmonei padarytos žalos dydžio tiksliai nustatyti nėra galimybių, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė dėl įmonei padarytos 44 384,82 Eur žalos.Ieškovė nurodė, kad buvę įmonės vadovai nėra pateikę viešajam registrui įmonės metinių finansinių atskaitomybių nuo 2009 metų, nors tokią pareigą turėjo. Nebuvo sudarytas ir teismui pateiktas įmonės balansas nagrinėjant bankroto iškėlimo bylą, nesudarytas ir nepateiktas įmonės balansas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Taip pat nebuvo sudaromi jokie įmonės suvestiniai buhalterinės apskaitos registrai keičiantis įmonės vadovams. Neinventorizuoti ir įmonės administratoriui neperduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Taigi įmonės buvusių vadovų civilinė atsakomybė kildintina bendrųjų vadovų pareigas reglamentuojančių teisės normų pažeidimo pagrindu.Įmonės administratorė taip pat nurodė, kad atsakovas A. P. už jam perleistas įmonės akcijas pasirašė paprastąjį vekselį, kurio suma 25 000 Lt, tačiau nėra jokių įrodymų, kad už akcijų perleidimo sandorį atsakovas A. P. yra tinkamai sumokėjęs. Įmonės administratorės nuomone, akcijų perleidimas atsakovui A. P. buvo fiktyvus ir jis iš esmės nevykdė jokių įmonės savininko ir vadovo pareigų. Po to, kai 2010 m. kovo 23 d. buvo pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo atsakovė I. M. naujam įmonės vadovui A. P. neva perleido dalį įmonės dokumentų, įmonė nevykdė jokios veiklos. Įmonės 2010 metų banko dokumentai (iš viso perduoti 44 lapai dokumentų) rodo, kad įmonė po 2010 m. kovo 23 d. faktiškai nevykdė jokių banko pervedimų, t. y. nevykdė ūkinės komercinės veiklos: sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL Ūkio banke apyvartos 2010 metų kovo mėnesį ir po to nėra; sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) EUR Ūkio banke apyvartos 2010 metų kovo mėnesį ir po to nėra; sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL Ūkio banke 2010 metų paskutinė ūkinė operacija fiksuota 2010 m. kovo 5 d.; sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL AB „Swedbank“ 2010 metų paskutinė ūkinė operacija fiksuota 2010 m. kovo 22 d.; sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) LTL po 2010 m. kovo 23 d. fiksuota vienintelė ūkinė išlaidų operacija 2010 m. kovo 25 d., likusios po 2010 m. kovo 23 d. vykdytos ūkinės išlaidų operacijos susijusios su antstolių ir mokesčių administratorių veiksmais nurašant lėšas iš įmonės sąskaitos. Įmonės 2010 metų kasos dokumentai (iš viso perduoti 23 lapai) rodo, kad paskutinė kasos ūkinė operacija 2010 metais užfiksuota 2010 m. kovo 31 d. Remiantis kasos knygos duomenimis, kasos likutis 2010 m. kovo 23 d., t. y. dokumentų perdavimo fiktyviam įmonės vadovui A. P. dieną, buvo 153 701,91 Lt (2010 m. kovo 19 d. likutis dienos pabaigoje). Įmonės 2010 metais pateiktų deklaracijų mokesčių administratoriams registro „Deklaracijos Ataskaitos“ duomenimis, paskutinės registruotos mokesčių deklaracijos pateiktos 2010 m. balandžio 23 d., t. y. už 2010 m. kovo mėnesį. Nuo to laiko įmonė nepriskaičiavo mokėtinų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų, o tai aiškiai rodo, kad įmonė 2010 metų balandžio mėnesį jau nevykdė jokios veiklos. Įmonės 2010 m. rugsėjo 30 d. (nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis) balanso eilutėje „Pinigai ir pinigų ekvivalentai“ nurodytas 156 489 Lt likutis. Bankroto administratorė perėmė įmonės banke buvusias lėšas, iš viso 2 962,79 Lt. Susidaręs skirtumas 153 526,21 Lt beveik atitinka konstatuotą įmonės grynųjų pinigų kasoje trūkumą. Taigi įmonės balanse parodytas faktiškai neegzistuojantis turtas.Minėto likučio trūkumą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebuvo. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvinio patikrinimo pažymoje konstatuotas 153 251,91 Lt grynųjų pinigų trūkumas beveik atitinka įmonės 2010 m. kovo 23 d. kasos knygoje užfiksuotą grynųjų pinigų kasoje likutį (153 701,91 Lt). Priežasčių, kodėl susidarė skirtumas, nustatyti nėra galimybės, nes administratorei nebuvo perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remiantis būtų galima identifikuoti ūkines operacijas, lėmusias skirtumo susidarymą. Dėl šios priežasties administratorė, kaip įmonės atstovė, reiškia reikalavimą dėl skolos priteisimo mažesnei sumai (153 251,91 Lt), nes ši suma yra minimali dokumentais patvirtinta skolos, susidariusios atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu, suma.Ieškovė nurodo, kad nėra galimybės įvertinti, kuriuo konkrečiu laikotarpiu ir kokia įmonės lėšų dalis buvo prarasta. Informacija apie įmonės lėšų likučius įrašyta atsakovės N. K. ir atsakovės I. M. pasirašytame dokumentų perdavimo–priėmimo akte bei atsakovės I. M. ir atsakovo A. P. pasirašytame dokumentų perdavimo–priėmimo akte nėra pagrįsta jokiais kitais buhalterinės apskaitos duomenimis. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad realiai jokios lėšos nebuvo perduotos naujai pareigas pradedančiam eiti įmonės vadovui ir tokia ydinga praktika buvo taikoma kelių įmonės vadovų vadovavimo įmonei laikotarpiais, laiko, kad įmonės bankroto administratorei neperduota 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) suma susidarė visų atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu. Bendri neteisėti atsakovų veiksmai sukėlė bendrus neigiamus padarinius įmonei – pinigų praradimą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi negalima nustatyti, kuri konkreti lėšų dalis buvo prarasta kiekvieno iš atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu, atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė. Bankroto administratorė taip pat paaiškino, jog apie ieškovės teisių pažeidimą ji sužinojo 2014 m. gavusi iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyriaus įmonės dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad yra lėšų trūkumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; ieškovei BUAB „Irtmatrans“ iš atsakovo A. P. priteisė 44 384,82 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 44 384,82 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. liepos 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; valstybei iš atsakovo A. P. priteisė 1 176 Eur žyminio mokesčio ir 11,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 1 187,60 Eur; ieškinį, pateiktą I. M. ir N. K., atmetė; N. K. iš BUAB „Irtmatrans“ priteisė 871,20 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš BUAB „Irtmatrans“ bankroto administravimui skirtų lėšų; I. M. iš BUAB „Irtmatrans“ priteisė 911,54 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš BUAB „Irtmatrans“ bankroto administravimui skirtų lėšų.Teismas nustatė, jog UAB „Irtmatrans“ įsteigta 2008 m. liepos 22 d., tuo metu bendrovės direktoriumi buvo paskirtas M. V.. Nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. įmonės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo atsakovė N. M. (K.), nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. kovo 29 d. įmonės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo I. V. (M.). Atsakovas A. P. 2009 m. kovo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis iš I. V. (M.s) ir I. I. įgijo visas UAB „Irtmatrans“ akcijas ir tapo vieninteliu UAB „Irtmatrans“ akcininku. Atsakovas A. P. nuo 2010 m. kovo 29 d. vienintelio UAB „Irtmatrans“ akcininko A. P. sprendimu paskirtas įmonės direktoriumi. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2195-173/2010 iškėlė bankroto bylą UAB „Irtmatrans“ ir šios įmonės bankroto administratore paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo ir UAB „Irtmatrans“ bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2010 m. rugsėjo 20 d. Iš Juridinių asmenų registro išrašo duomenų teismas nustatė, kad, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės vadovo pareigas ėjo ir vienintelis įmonės akcininkas buvo atsakovas A. P.. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai ir neteisingai nustatė atsakovų civilinės teisinės atsakomybės formą, nes neįvertino, kad visi trys atsakovai skirtingais laikotarpiais ėjo UAB „Irtmatrans“ vadovo (direktoriaus) pareigas. Teismas, pažymėdamas, kad visi atsakovai nedisponavo įmonės turtu ir dokumentais visą laiką, todėl padarė išvadą, kad jie objektyviai negalėjo įvykdyti jiems tenkančios pareigos perduoti bankrutuojančios įmonės turtą bankroto administratorei (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovės N. K. ir I. M. neteisėtais, kaltais veiksmais padarė UAB „Irtmatrans“ žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad bankrutavusiai bendrovei padaryta 44 384,82 Eur žala negali būti priteisiama iš atsakovų solidariai.Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai per teismo nustatytą terminą privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnį juridinio asmens valdymo organai yra jo vadovas ir valdyba. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, jog UAB „Irtmatrans“ valdyba nebuvo sudaryta. Vienasmenis valdymo organas bendrovėje buvo jos direktorius. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad A. P. nuo 2009 m. kovo 29 d. buvo vienasmenis UAB „Irtmatrans“ valdymo organas, jos direktorius, todėl, įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. B2-2195-173/2010, A. P. atsirado prievolė ir pareiga pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą perduoti teismo paskirtai įmonės bankroto administratorei įmonės turtą pagal paskutinį balansą, tačiau šios prievolės atsakovas A. P. nevykdė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. P. įgijo UAB „Irtmatrans“ akcijas, šį juridinį faktą įregistravo VĮ Registrų centre, priėmė vienintelio akcininko sprendimą paskirti save bendrovės direktoriumi, šį faktą taip pat įregistravo VĮ Registrų centre. Dėl to teismas atmetė tiek ieškovės, tiek atsakovo A. P. argumentus, jog 2010 m. kovo 23 d. A. P. įmonės akcijas įsigijo fiktyviai, jog toks faktas nesukėlė teisinių padarinių. Teismas akcentavo, kad tiek akcijų pirkimo–pardavimo sandoris, tiek A. P. paskyrimas bendrovės direktoriumi buvo įstatymo nustatyta tvarka išviešintas, įregistruotas VĮ Registrų centre, šis faktas sukėlė teisinių padarinių (t. 1, b. l. 16, Registro išrašo 14.10–14.13 punktai). Teismas taip pat nustatė, jog paskirtasis bendrovės direktorius A. P. parengė, patvirtino ir įstatymo nustatyta tvarka 2009 m. birželio 2 d. pateikė VĮ Registrų centrui 2008 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus: 2008 m. įmonės balansą ir aiškinamąjį raštą (t. 1, b. l. 16, išrašo 14.11 punktas), parengė UAB „Irtmatrans“ balansą už veiklos laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (t. 1, b. l. 45). Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas nustatė, kad po 2010 m. kovo 29 d. įmonėje buvo atliekami mokėjimai (t. 1, b. l. 36), siunčiami dokumentai institucijoms (t. 1, b. l. 40).Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. kovo 29 d. prieš A. P. įmonės direktore buvo I. V. (M.), kuri pagal 2010 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktą perdavė A. P. UAB „Irtmatrans“ dokumentus, tarp jų ir buhalterinius dokumentus, kasos dokumentus ir kasoje esančius grynuosius pinigus – 153 251,91 Lt (t. 1, b. l. 81), ir minėtus dokumentus bei pinigus A. P. priėmė. Teismas kaip nepagrįstus atmetė tiek atsakovo A. P., tiek ieškovės teiginius, kad jokių lėšų ir dokumentų atsakovas faktiškai neperėmė. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis aktas nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas, pats atsakovas A. P. pripažino, kad šį dokumentą jis pasirašė, todėl tai sukėlė teisinių padarinių, nes pagal šį aktą A. P. įgijo pareigą saugoti perimtus bendrovės dokumentus ir grynuosius pinigus kasoje, o įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, perduoti pinigus ir dokumentus bendrovės bankroto administratoriui. Šių pareigų, teismo vertinimu, atsakovas nevykdė.Teismas taip pat laikė nepagrįstais ieškovės ir atsakovo A. P. teiginius, jog bendrovė, A. P. tapus akcininku ir direktoriumi, veiklos jau nevykdė, buvo areštuotos įmonės sąskaitos, į įmonę atvyko įmonės kreditoriai ir už skolas išsivežė įmonės organizacinę techniką, baldus, todėl įmonės buhalterinėje apskaitoje esantis 153 251,91 Lt grynųjų pinigų likučio trūkumas susidarė iki jo vadovavimo įmonei pradžios. Teismas iš byloje esančios Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 8 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos (t. 1, b. l. 19–21) turinio nustatė, jog šioje pažymoje pateiktos išvados patvirtina, kad pagal gautą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos medžiagą nustatyta, jog pagal 2010 m. kovo 23 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą A. P. perėmė visus UAB „Irtmatrans“ dokumentus. A. P. mokesčių administratoriui nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis UAB „Irtmatrans“ dokumentus perdavė tretiesiems asmenims. Pažymoje teigiama, jog iš integruotų mokesčių informacinių sistemų nustatyta, kad A. P. buvo UAB „Irtmatrans“ vadovas. Teismas atkreipė dėmesį, kad jokių įrodymų, jog iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Irtmatrans“ turtui ar turtinėms teisėms būtų taikomas įstatymo nustatyta tvarka areštas nei ieškovė, nei atsakovas A. P. teismui nepateikė, kaip nepateikė ir jokių įrodymų, kad tretieji asmenys savavališkai pasiėmė įmonės turtą, baldus, techniką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Jei ir būtų patvirtintos aplinkybės, kad įmonė nevykdė veiklos ir kad A. P. vadovavimo laikotarpiu buvo areštuotas bendrovės turtas, tokios aplinkybės objektyviai nepagrindžia ieškovės teiginio, jog įmonės buhalterinėje apskaitoje esantis 153 251,91 Lt grynųjų pinigų likučio trūkumas susidarė iki A. P. vadovavimo įmonei pradžios, įmonei vadovaujant buvusioms direktorėms I. M. ir N. K., todėl teismas ieškovės teiginį, kad 153 251,91 Lt trūkumas bendrovės kasoje susidarė įmonei vadovaujant N. K. ir I. M., atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis).Teismas nustatė, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumentų grobimo požymių, bei teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, o Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyriuje tyrimas dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos ir turtinės žalos padarymo apgaule (t. 1, b. l. 18). Tiek Kauno apskrities VPK, tiek Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyriaus vykdyti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, konstatuojant, jog nėra nustatyta A. P. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Teismas nustatė, kad ieškovė kai kuriuos ieškinio argumentus grindė Kauno apskrities VPK ikiteisminio tyrimo metu priimtais dokumentais, t. y. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimo išvadomis, teigiant jog „piniginių lėšų atsakovė I. M. atsakovui A. P. neperdavė“; „nuo 2010 m. kovo 23 d. įmonė nevykdė veiklos, dar net nepaskelbus bankroto, buvo areštuotos įmonės sąskaitos, į įmonę atvyko įmonės kreditoriai ir už skolas išsivežė Įmonės organizacinę techniką, baldus“; „įmonės akcijas atsakovas P. įsigijo fiktyviai, už jas nemokėjo“. Ieškovė teigė, kad ikiteisminio tyrimo institucijų ir mokesčių administratoriaus tyrimų pagrindu bankroto administratorei tapo žinomos faktinės aplinkybės, leidžiančios vertinti, kad įmonei neperduotų lėšų trūkumas susidarė ne fiktyvaus paskutinio įmonės vadovo atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpiu, o iki jo įmonę valdžiusių atsakovių I. M. ir N. K. vadovavimo laikotarpiu.Teismas su tokiu ieškovės Kauno miesto prokuroro nutarimo ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymos (t. 1, b. l. 19–21) vertinimu nesutiko, konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu iš esmės skiriasi. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų paaiškinimai, jų apklausos protokolai, jais remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą negali būti besąlygiški įrodymai civilinėje byloje. Teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis vertino kritiškai ir sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti prokuroro nutarimai neįrodo ieškovės nurodomų aplinkybių, kad surašius perdavimo aktą I. M. A. P. lėšų faktiškai neperdavė; jog A. P. bendrovės akcijas įgijo fiktyviai; kad įmonei neperduotų piniginių lėšų trūkumas susidarė ne fiktyvaus paskutinio įmonės vadovo atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpiu, o iki jo įmonę valdžiusių atsakovių I. M. ir N. K. vadovavimo laikotarpiu.Teismas sprendė, kad A. P. neišsaugojo jam perduoto įmonės turto – UAB „Irtmatrans“ kasoje apskaičiuoto, ten esančio ir jam perduoto grynųjų pinigų (153 251,91 Lt) likučio, atsakovas pinigų neperdavė įmonės bankroto administratorei, todėl privalo atlyginti padarytą bendrovei ir jos kreditoriams 44 384,82 Eur žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.263 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Teismas plačiau nepasisakė dėl atsakovo nurodomų aplinkybių ir T. G. veiksmų, pažymėdamas, kad tik ieškovas byloje nustato bylos nagrinėjimo ribas, nurodo byloje dalyvaujančius asmenis. Teismas akcentavo, kad atsakovo nurodomas asmuo T. G. nėra šioje byloje dalyvaujantis asmuo, todėl jo atsakomybės pagrindai ir ribos nėra šios bylos nagrinėjimo faktinis pagrindas ir ieškinio dalykas. Teismas, pasisakydamas dėl pareikšto reikalavimo atsakovės I. M. atžvilgiu, nurodė, kad ieškovė, reikalaudama priteisti iš jos 44 384,82 Eur (153 251,91 Lt), privalėjo įrodyti visas privalomas atsakovės I. M. atsakomybės sąlygas, t. y. faktą, kad jai buvusi bendrovės direktorė N. K. perdavė 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) pagal perdavimo aktą, tą faktą, kad I. M. prašomą priteisti sumą pasisavino – paėmė iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį ar kitaip užvaldė. Teismas pažymėjo, kad jokių neteisėtų atsakovės I. M. veiksmų ieškovė tuo metu, kai atsakovė ėjo direktoriaus pareigas nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2010 m. kovo 23 d., teismui nenurodė (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Jau minėtas šiame teismo sprendime 2010 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo UAB „Irtmatrans“ direktorė I. V. (M.) perdavė A. P. UAB „Irtmatrans“ dokumentus, tarp jų ir buhalterinius dokumentus, kasos dokumentus ir grynuosius pinigus kasoje – 153 251,91 Lt (t. 1, b. l. 81), paneigia atsakovės I. M. kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnis). Dėl to teismas atmetė ieškinį atsakovei I. M. kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis, CK 6.246–6.249 straipsniai).Teismas ieškovės teiginį, jog 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) kasoje trūkumas susidarė atsakovės N. K. UAB „Irtmatrans“ vadovavimo laikotarpiu, taip pat laikė nepagrįstu. Teismas nustatė, kad ši atsakovė bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų bei įrodymų, kad šios atsakovės vadovavimo laikotarpiu UAB „Irtmatrans“ būtų susidaręs 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) kasoje trūkumas (arba kitoks trūkumas). Akcentavo, kad ieškovė taip pat nepateikė duomenų, jog ši atsakovė (pati ar su kita atsakove) kartu būtų pasisavinusi ar kitaip iššvaisčiusi minėtą pinigų sumą ir taip padariusi ieškinyje nurodomą žalą bendrovei. Teismas nustatė, kad buvusi UAB „Irtmatrans“ direktorė N. K. (M.) 2009 m. balandžio 16 d. dokumentų perdavimo–perėmimo aktu perdavė UAB „Irtmatrans“ naujai paskirtai direktorei I. V. (M.) UAB „Irtmatrans“ dokumentus, tarp jų ir buhalterinius dokumentus, kasos dokumentus ir grynuosius pinigus kasoje – 75 741,52 Lt, o I. V. (M.) akte minėtus dokumentus ir pinigus priėmė. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, paneigia atsakovės N. K. kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnis). Teismas nustatęs, jog UAB „Irtmatrans“ bankroto administratorei 2014 m. kovo 26 d. raštu (t. 1, b. l. 18) Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyrius pranešė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas procesinis sprendimas nutraukti tyrimą dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos ir turtinės žalos padarymo apgaule, bankroto administratorei buvo pateikti UAB „Irtmatrans“ buhalteriniai dokumentai. Dėl to sutiko su bankroto administratorės pozicija, kad tuomet paaiškėjo, jog baudžiamojo proceso tvarka nėra galimybės nustatyti, kas pasisavino UAB „Irtmatrans“ pinigus. Dėl to teismas vertino, kad nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties termino eiga ieškiniui dėl žalos atlyginimo buvusiam bendrovės vadovui pareikšti. Teismas, nustatęs, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2015 m. liepos 9 d., konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 punktas). Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2011 m. gruodžio 13 d., kai Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą (t. 1, b. l. 42) nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad šiame tyrime buvo aiškinamasi dėl UAB „Irtmatrans“ apskaitos dokumentų neišsaugojimo fakto ir asmenų, galėjusių padaryti šią veiką, o UAB „Irtmatrans“ lėšų pasisavinimo faktas šiame tyrime nebuvo keliamas. Teismas nustatė, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio byloje (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Teismas, tenkinęs ieškinį ir priteisęs iš atsakovo A. P. ieškovei 44 384,82 Eur, valstybei iš atsakovo A. P. priteisė 1 176 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Nustatęs, kad bylą nagrinėjant teisme valstybė patyrė 11,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo A. P. valstybei priteisė 11,60 Eur (CPK 92 straipsnis).Teismas nustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė N. K. patyrė 871,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kad prašymą priteisti šias išlaidas ir įrodymus, patvirtinančius turėtas išlaidas, atsakovės atstovas pateikė teismui 2015 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio metu. Teismas protokoline nutartimi šiuos įrodymus prie bylos prijungė. Atmetęs ieškinį N. K., jos patirtas išlaidas teismas priteisė iš UAB „Irtmatrans“, jas laikydamas BUAB „Irtmatrans“ administravimo išlaidomis (CPK 93, 98 straipsniai).Teismas nustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė I. M. patyrė 911,54 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašymą priteisti šias išlaidas ir įrodymus, patvirtinančius turėtas išlaidas, atsakovės atstovas pateikė teismui 2015 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio metu. Teismas protokoline nutartimi šiuos įrodymus prie bylos prijungė. Atmetęs ieškinį I. M., teismas jos patirtas išlaidas priteisė iš UAB „Irtmatrans“, jas laikydamas BUAB „Irtmatrans“ administravimo išlaidomis (CPK 93, 98 straipsniai).Teismas nustatė, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui išėjus priimti galutinio procesinio sprendimo byloje, Kauno apygardos teisme 2015 m. gruodžio 14 d. per elektroninių paslaugų portalą 17 valandą 54 minutės buvo gautas atsakovės N. K. prašymas prijungti prie bylos įrodymus apie turėtas atsakovės 290,40 Eur išlaidas byloje advokato paslaugoms apmokėti ir prašymas šias išlaidas priteisti iš ieškovės. Teismui prašymas priteisti išlaidas ir įrodymai apie turėtas išlaidas nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl teismas sprendė, kad šios išlaidos negali būti atsakovei priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui išėjus priimti galutinio procesinio sprendimo byloje, Kauno apygardos teisme 2015 m. gruodžio 14 d. per elektroninių paslaugų portalą 20 valandą 19 minučių buvo gautas atsakovės I. M. prašymas prijungti prie bylos įrodymus apie turėtas atsakovės 290,40 Eur išlaidas byloje advokato paslaugoms apmokėti ir prašymas šias išlaidas priteisti iš ieškovo. Teismui prašymas priteisti išlaidas ir įrodymai apie turėtas išlaidas nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl teismas sprendė, kad šios išlaidos negali būti atsakovei priteisiamos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Irtmatrans“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Byloje pateiktos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog žalos darymas įmonei buvo tęstinis ir neapsiribojo vienu epizodu, kad atsakovas A. P. neperdavė įmonės turto ir dokumentų bankroto administratorei. Kasos knyga už laikotarpį nuo 2009-01-0l iki 20l0-12-31 liudija, kad atsakovių N. K. ir I. V. vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo sistemiškai išgryninamos įmonės banko sąskaitoje esančios lėšos (dokumentų Nr. IMT), o šių lėšų dalinis panaudojimas būdavo forminamas kasos išlaidų orderiais. Tokio sisteminio lėšų išgryninimo ir įnešimo į įmonės kasą padarinys buvo tas, kad įmonės kasoje susikaupė 153 511,85 Lt likutis. Šis likutis beveik atitinka įmonės 2010 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, t. y. šios lėšos finansiniuose dokumentuose parodytos kaip įmonės turtas. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovių atstovų paaiškinimais, kad N. K. I. M. ir pastaroji A. P. tinkamai perdavė pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje, o ne teisės aktais, reglamentuojančiais materialinių vertybių ir lėšų perdavimą keičiantis materialiai atsakingam asmeniui. 2009-04-16 ir 2010-03-23 perdavimo priėmimo aktuose iš esmės tėra konstatuotas pinigų perdavimas. Teismas turėjo pareigą kritiškai įvertinti šiuos dokumentus ir vertinti juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais bei proceso dalyvių paaiškinimais.Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog atsakovė I. M. 2015-08-03 atsiliepime į pirminį (nepatikslintą) įmonės ieškinį teigė (atsiliepimo p. 4), kad 2009-04-16 priėmimo–perdavimo akto pasirašymo metu neperėmė 75 741,52 Lt grynųjų įmonės pinigų. Tačiau tame pačiame atsiliepime ji teigia, kad perdavė 153 251,91 Lt sumą naujai paskirtam įmonės vadovui A. P.. Nors kaip matyti iš pateiktos kasos knygos, už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31, 153 251,91 Lt grynųjų pinigų likutis susidarė ne tik I. M., bet ir N. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu. Atsiliepimais į patikslintą ieškinį I. M. ir N. K. jau laikėsi kitos pozicijos, ją teismo posėdžių metu patvirtino ir atsakovių atstovai – neva pinigai iš tikrųjų buvo perduoti. Tačiau vieninteliai dokumentai, kuriais rėmėsi atsakovai ir kuriuos neteisingai įvertino teismas, neva turėję pagrįsti grynųjų pinigų perdavimo faktą, buvo 2009-04-16 ir 2010-03-23 perdavimo–priėmimo aktai. Tačiau šie dokumentai neatitinka įstatymo nustatytų materialinių vertybių ir lėšų tinkamo perdavimo reikalavimų, nebuvo inventorizuotos lėšos kasoje, nebuvo sudarytos finansinės atskaitomybės, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kiek piniginių lėšų kasoje perdavimo momentu privalėjo būti ir kiek jų perduota, nesudaryti ir perduodančios bei priimančios šalies nepasirašyti jokie kitų materialinių vertybių perdavimo aktai. Kaip matyti iš pateiktų aktų turinio, keičiantis įmonės vadovams nebuvo sudaroma finansinė atskaitomybė ir neperduodami suvestiniai buhalterinės apskaitos registrai, pvz., Didžioji knyga, o tai leistų naujai paskirtam direktoriui nustatyti, kokia lėšų suma kasoje perdavimo metu privalėjo būti. Kaip teismo posėdyje patvirtino abiejų atsakovių atstovai, perdavimo metu nebuvo perskaičiuojamos kasoje esančios lėšos, jie negalėjo patvirtinti, kad įmonėje apskritai buvo tinkamai įrengta kasa, buvo teigiama, kad pinigai kažkur buvo biuro patalpose Kaune.Teismas pažeidė pareigą savo sprendimo dalį, kuria konstatavo, kad įmonės grynieji pinigai buvo perduoti A. P., logiškai motyvuoti sistemiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Teismas neturėjo pagrįsto pagrindo konstatuoti tinkamą lėšų perdavimą A. P. 2010 m. kovo 23 d. perdavimo–priėmimo aktu, nes pagal byloje surinktus įrodymus teismas akivaizdžiai nepagrįstai vertino, kad pinigai perdavimo metu buvo įmonės kasoje. Teismas, be pagrindo ir neteisingai konstatavęs lėšų A. P. perdavimą 2010 m. kovo 23 d. perdavimo–priėmimo aktu, klaidingai priėjo prie išvados, kad atsakovams netaikytina solidarioji atsakomybė, o už įmonei padarytą žalą atsakingas tik A. P.. Teismas skundžiamame sprendime iš esmės pasisakė, kad nepanaudoti grynųjų lėšų likučiai buvo kaupiami įmonės kasoje ir perduoti A. P.. Teismas palaikė atsakovių pateiktą versiją, kad krovinių pervežimo ir logistikos paslaugomis besiverčianti įmonė per pusantrų metų grynaisiais pinigais savo biuro patalpose sukaupė 153 251,91 Lt (44 384,82 Eur) grynaisiais. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kokiais tikslais įmonė kaupė grynuosius pinigus, šios aplinkybės negalėjo teismo posėdyje paaiškinti ir atsakovių atstovai. Teismas klaidingai darė išvadas, kad po 2010-03-23 įmonės kontrolę iš tikrųjų perėmė A. P.. Tokias teismo išvadas paneigia kasos knyga (jokių operacijų po 2010-03-31 per kasą įmonė nevykdė), įmonės banko išrašai ir 2010 metais teiktų deklaracijų sąrašas. Teismas visiškai neįvertino paties akcijų perleidimo sandorio fiktyvumo – nustatyta, kad nors už akcijas buvo sutarta atsiskaityti vekseliu, tačiau už jas nebuvo sumokėta. Nors įmonė akcijų perleidimo sandorio neginčijo, tačiau pateikti byloje įrodymai, juos logiškai, teisingai ir protingai vertinant, aiškiai suponuoja išvadą, kad akcijų perleidimo sandoris buvo loginė veiksmų, kuriais siekta užmaskuoti įmonės turto neteisėtą neišsaugojimą ir sudaryti sąlygas išvengti kaltiems asmenims atsakomybės, seka.Teismas, nekonstatavęs atsakovių N. K. ir I. M. neteisėtų veiksmų, apsiribojęs tik A. P. neteisėtų veiksmų konstatavimu, pažeidė teisės praktikoje taikomos įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisykles. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Sprendžiant dėl atsakovo A. P. atsakomybės dėl neperduoto bankroto administratorei įmonės turto (pinigų), taip pat dėl I. M. atsakomybės perduodant turtą A. P. bei N. K. atsakomybės perduodant turtą I. M., teismas privalėjo vertinti, kaip kiekvienas iš šioje sistemoje veikiančių asmenų patikrino, kokį turtą perduoda ir perima, kaip vykdė šio turto išsaugojimo pareigą ir kokiais įrodymais gali pagrįsti, kad jiems patikėtas įmonės turtas egzistavo de facto (faktiškai) ir kokiomis priemonėmis jie užtikrino šio turto įtraukimą į apskaitą ir išsaugojimą, kokių realių veiksmų šie asmenys ėmėsi tikrajai turto būklei nustatyti (šiuo atveju – suskaičiuoti ir fiksuoti, koks tikrasis piniginių lėšų likutis įmonės kasoje) ir kokių veiksmų šie asmenys ėmėsi, jeigu nustatė turto trūkumus. Teismas neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo institucijos konstatuotas faktines aplinkybes bei mokesčių administratoriaus konstatuotas faktines aplinkybes, kad įmonės kasoje buvo grynųjų pinigų trūkumas ir kad realaus lėšų perdavimo 2010-03-03 perdavimo–priėmimo aktu nebuvo. Taip pat teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės I. M. pozicijos kaitą dėl lėšų perėmimo 2009-04-16 ir perdavimo 2010-03-23 aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad teismas tinkamai neįsitikino faktų egzistavimu, neįvertino esminių prieštaravimų, nuneigiančių atsakovių pateiktą poziciją dėl neva tinkamo turto perdavimo keičiantis įmonės vadovams, nesivadovavo logikos, protingumo ir teisingumo principais, nepagrįstai atsisakė taikyti solidariąją civilinę atsakomybę ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Apeliaciniu skundu atsakovė I. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą padidinant atsakovei I. M. iš ieškovės BUAB „Irtmatrans“ priteistą 911,54 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 201,94 Eur, šias išlaidas laikant BUAB „Irtmatrans“ administravimo išlaidomis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai nepriteisė iš ieškovės atsakovės I. M. naudai 290,40 Eur atstovavimo išlaidų. Šios išlaidos buvo patirtos būtent 2015 m. gruodžio 14 d., t. y. tą pačią dieną, kai Kauno apygardos teisme vyko civilinės bylos nagrinėjimas. Šią dieną atsakovės I. M. atstovas advokato padėjėjas V. K. 1 val. rengėsi teismo posėdžiui ir 2 val. dalyvavo teismo posėdyje. Taigi atsakovės atstovas prašymo atlyginti šias išlaidas objektyviai negalėjo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atliktų darbų ataskaita negalėjo būti sudaryta už įsivaizduojamą ir iš anksto nežinomą valandų skaičių, nes proceso šalys negali numatyti tikslios būsimo teismo posėdžio trukmės. Atsižvelgiant į tai, jog tik po bylos nagrinėjimo tapo aiški tiksli vykusio teismo posėdžio trukmė, advokatų profesinei bendrijai „Černiauskas ir partneriai“ tik po bylos išnagrinėjimo kilo objektyvi galimybė klientei I. M. pateikti apmokėti suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą, susijusią su advokato padėjėjo atstovavimu 2015 m. gruodžio 14 d. vykusio bylos nagrinėjimo metu.Suteikta teisinių paslaugų ataskaita buvo sugeneruota bei apmokėta tą pačią dieną, prašymas atlyginti atstovavimo išlaidas ir juos pagrindžiantys dokumentai pateikti Kauno apygardos teismui taip pat tą pačią dieną. Šis operatyvus pateikimas klientui ir apmokėjimas bylos išnagrinėjimo dieną, leidžia daryti išvadą, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas neturėtų būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas iš ieškovės atsakovės I. M. naudai 290,40 Eur atstovavimo išlaidų, nepagrįstai ir nesąžiningai apribojo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovė N. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą padidinant atsakovei I. M. iš ieškovės BUAB „Irtmatrans“ priteistą 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 161,60 Eur, šias išlaidas laikant bankrutavusios UAB „Irtmatrans“ administravimo išlaidomis. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir I. M. apeliacinis skundas (žr. 41.1–41.4 punktus).Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netyrė bei neįvertino atsakovo A. P. pateiktų duomenų, nepagrįstai atmetė prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti T. G. bei prie nagrinėjamos bylos prijungti Kauno miesto apylinkės teisme esančios baudžiamosios bylos Nr. 1-1596-634/2012 medžiagą, kurioje A. P. atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas dėl UAB „Irtmatrans“ finansinių dokumentų praradimo nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d., kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš Kauno apskrities VMI 2011 metais surinktą operatyvaus patikrinimo medžiagą apie UAB „Irtmatrans“ finansinę ūkinę veiklą (nuo 2009 m. sausio iki 2010 m. gruodžio 31 d. nepateiktos pelno mokesčių deklaracijos ir kt.). Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą užtikrinti atsakovių I. M. ir N. K. asmeninį dalyvavimą visuose teismo posėdžiuose pagal CPK 246 straipsnio 5 dalį, siekiant išsiaiškinti jų atsiliepimuose nurodytų faktinių aplinkybių neatitiktį ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 30-2-00320-10 duotiems parodymams apie UAB „Irtmatrans“ akcijų pirkimą–pardavimą 2010 m. kovo 23 d.Teismas netyrė ir nesiaiškino atsakovo nurodytų aplinkybių, kad T. G. buvo faktinis ieškovės vadovas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo metu, kai atsakovas tapo direktoriumi ir vieninteliu akcininku, atsakovas buvo jauno amžiaus, už 1 000 Lt darbo užmokestį sutikęs trumpam perimti įmonės valdymą, kad atsakovas nebuvo faktinis įmonės vadovas, kad vykdė T. G. nurodymus, nesuprasdamas jų reikšmės. Teismas nepagrįstai konstatavo padarytą bendrovei žalą pagal bendrovės buhalterinius apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Bendrovei žala turi būti padaryta reali. Byloje nėra duomenų, ar dokumentinis grynųjų pinigų likutis UAB „Irtmatrans“ kasoje atitiko faktinį pinigų likutį kasoje. Byloje nėra duomenų apie UAB „Irtmatrans“ ūkinės veiklos finansinę būklę nuo 2008 m. sausio 20 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. bei laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. kovo 23 d. faktiniai pinigų likučiai periodo pradžioje ir pabaigoje.Teismas, nesiaiškinęs realios situacijos, vadovaudamasis spėlionėmis, nepagrįstai ir neteisingai nustatė, kad paskirtasis bendrovės direktorius A. P. parengė, patvirtino ir įstatymo nustatyta tvarka 2009 m. birželio 2 d. pateikė VĮ Registrų centrui 2008 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus: 2008 m. įmonės balansą ir aiškinamąjį raštą, parengė UAB „Irtmatrans“ balansą už veiklos laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (žr. 24 punktą). Tokie teismo motyvai yra klaidinamo turinio bei neatitinka realios tikrovės, netgi iš esmės prieštarauja prejudicinę galią turinčiam Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. baudžiamajam įsakymui. Teismas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo dar kartą kvestionuoti įsiteisėjusio bei įvykdyto teismo sprendimo bei nustatyti visiškai priešingas aplinkybes, neatitinkančias įrodymų. Vien formalus atsakovo parašas ant dokumentų nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas pasisavino pinigus, ypač kai byloje 2012 m. vasario 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad 153 251,91 Lt perdavimo neužfiksuota. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad yra pagrindas teigti, jog I. M. bei N. K., vykdydamos T. G. nurodymus bei siekdamos išvengti atsakomybės kreditoriams, buvo realiai praradusios lėšas.Teismas neišsiaiškino, kodėl I. V. (M.) 2010 m. sausio 18 d. įsakymu paskyrė vadybininką M. Š. 2 mėnesius eiti direktoriaus pareigas ir kokie pinigai jam buvo perduoti ir vėliau pastarojo sugrąžinti po 2 mėnesių. Nors formalus šio įsakymo pagrindas yra nėštumo ir gimdymo atostogos, tačiau akivaizdu, kad nėštumas ir gimdymas negali trukti 2 mėnesius. Be to, I. M., sugrįžusi į darbą, per 4 dienas parduoda bendrovės akcijas.Teismas nevertino atsakovo nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl akcijų įsigijimo, vekselio pasirašymo, įmonės kreditorių buvimą jau 2010 m. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad realiai I. M. į bendrovės apskaitą įrašyto turto neperdavė.Nagrinėjamoje byloje kaip atsakovas turėtų būti įtrauktas T. G., kuris faktiškai vadovavo UAB „Irtmatrans“ bei kontroliavo šios įmonės ūkinę finansinę veiklą, savinosi lėšas iš bendrovės sąskaitų, manipuliavo šios įmonės direktorių N. K. ir I. M. bankinių atsiskaitymų PIN kodų generatoriais, duodavo valdingus nurodymus priimti užsakymus iš užsakovų arba vengti atsiskaitymų su paslaugų tiekėjais. Be to, atsakovu šioje byloje turėjo būti įtraukta ir UAB „As Mundi“, kuri aplaidžiai tvarkė UAB „Irtmatrans“ buhalteriją ir finansiniuose dokumentuose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis.Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Apie tariamai bendrovės paimtus pinigus ieškovės atstovas sužinojo 2010 m. balandžio mėn., todėl ieškinį pareiškęs 2015 m. liepos 8 d. praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės atstovas 2010 m. spalio 20 d. prašė pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus atsakovo atžvilgiu pagal BK 222 ir 302 straipsnius. Prašyme ieškovės atstovas vadovavosi I. I. bei T. G. 2010 m. balandžio mėn. pateiktais paaiškinimais. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad būtent tuomet ieškovė sužinojo apie galimą savo ir kreditorių teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Ieškovė ir atsakovai teismo posėdžio metu sutiko, kad į bylą trečiaisiais asmenimis būtina įtraukti T. G. ir L. G., kurie faktiškai vadovavo ieškovei. Šiuo atveju priimtas teismo sprendimas byloje pagal ieškovės pareikštą reikalavimą turės įtaką šių asmenų teisėms ir pareigoms, nes byloje pareikšti reikalavimai susiję su jų faktiškai atliktų veiksmų padariniais. Atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą atsakovės I. M. ir N. K. prašo atsakovo A. P. apeliacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; nusprendus tenkinti atsakovo A. P. apeliacinį skundą – taikyti ieškinio senatį; priteisti iš atsakovo A. P. atsakovių I. M. ir N. K. naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atsakovo A. P. apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės be jokių motyvų atsisakė įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis L. G. ir T. G., kuriuos kaip de facto bendrovės vadovus nurodė ne tik apeliantas, bet ir atsakovės, tačiau pirmosios instancijos teismo tai nesutrukdė priimti pagrįsto ir teisingo sprendimo byloje. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėjo įtakos nė vieno iš prašytų įtraukti į bylą asmenų teisėms ir pareigoms. Papildomų asmenų įtraukimas ir papildomos informacijos rinkimas būtų perteklinis ir neatitiktų proceso ekonomiškumo principo.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog A. P. siekė įgyti verslą, įgijo ieškovės akcijas, tapo bendrovės vadovu.Apeliantas perimdamas įmonės turtą, priėmimo–perdavimo akte neatliko jokių žymų apie tai, kad jam perduotas ne visas šiame dokumente nurodytas turtas, taip pat vėliau nepareiškė jokių pretenzijų buvusiai įmonės vadovei. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, o deliktinės civilinės atsakomybės bylose neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos įrodinėjimo našta tenka ieškovui, tačiau apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovės turėjo įrodyti, kad jų vadovavimo laikotarpiu balansuose įrašyti duomenys apie lėšas bei turtą yra realūs. Atsakovėms nekyla pareiga atlikti ieškovės funkcijų ir įrodinėti žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, šias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovė.Apelianto argumentai dėl T. G. vaidmens valdant įmonę nereikšmingi, nes visas turtas ir lėšos, nurodyti priėmimo–perdavimo aktuose, buvo atsakovui perduoti, t. y. jie buvo įmonės patalpose. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Irtmatrans“, atstovaujamos UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro, apeliacinį skundą atsakovės I. M. ir N. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovių I. M. ir N. K. naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į ieškovės BUAB „Irtmatrans“ apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė klaidina apeliacinės instancijos teismą, kad atsakovė I. M. netinkamai rengė finansinės atskaitomybės dokumentus. Ieškovė pirmosios instancijos teisme ir teikdama apeliacinį skundą nepateikė jokių įrodymų, kurie rodytų, kad atsakovė I. M. neperdavė grynųjų pinigų buvusių bendrovės kasoje atsakovui A. P., kaip ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad minėta atsakovė šias lėšas pasisavino ar iššvaistė, kad šių lėšų faktiškai nebuvo bendrovės kasoje jos vadovavimo laikotarpiu.Byloje esantys įrodymai (priėmimo–perdavimo aktas, buhalteriniai dokumentai) paneigia atsakovės I. M. kaltės prezumpciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jai pateiktą ieškinį.Nors ieškovė apeliaciniame skunde ir teisingai nurodo, kad N. K. per vadovavimo bendrovei laikotarpį neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų ir neteikė jų tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui, tačiau ieškovė neįrodo, kaip toks neveikimas lėmė 153 251,91 Lt trūkumą kasoje. Taigi ieškovė nepagrindė nei žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovės N. K. neveikimo.Nelogiškas ieškovės reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovės N. K. visą sumą, t. y. 153 251,91 Lt, nes iš byloje esančių įrodymų galima matyti, kad atsakovė N. K. galėtų atsakyti (jeigu būtų įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) tik dėl 75 741,52 Lt, t. y. tokios sumos, kokią savo vadovavimo bendrovei laikotarpio pabaigoje turėjo kasoje ir vėliau perdavė atsakovei I. M.. Ieškovė neįrodė žalos dydžio, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą prašydama priteisti 153 251,91 Lt sumą solidariai iš trijų atsakovų.Solidariosios civilinės atsakomybės šioje byloje negalima taikyti, nes nesunkiai galima nustatyti, už kokias sumas kokiais laikotarpiais buvo atsakingas kiekvienas bendrovės vadovas, o tai lemia ne solidariosios, o subsidiariosios atsakomybės taikymo galimybę.Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas A. P. buvo fiktyvus vadovas, jokių veiksmų neatliko, jam vadovaujant bendrovė nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos ir pan., be to, nelaiko, jog jis galėjo pasisavinti bendrovės lėšas, tačiau vis tiek prašo iš šio atsakovo jas priteisti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindais.Pažymėtina, kad, perduodant bendrovės turtą, fiziškai toks veiksmas atliekamas nebuvo, nes bendrovės biuro vieta nesikeitė. Dokumentų, taip pat ir kasos, naujam vadovui (direktoriui) nereikėjo pernešti ar pervežti į kitas patalpas, visi dokumentai ir bendrovės kasa buvo tose pačiose patalpose, todėl naujasis bendrovės vadovas turėjo visas galimybes apžiūrėti ir įsitikinti priėmimo–perdavimo akte nurodyto kiekvieno daikto ar dokumento faktiniu egzistavimu.Ieškovė neteisingai aiškina pradiniame atsiliepime į ieškinį pateiktą atsakovės I. M. poziciją, kad neva jai atsakovė N. K. lėšų neperdavė. Iš tiesų, kadangi bendrovės patalpos nesikeitė, fiziškai (iš rankų į rankas) pinigai atsakovei I. M. nebuvo perduoti, tačiau šios lėšos buvo bendrovės kasoje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieškinio senaties klausimu pasisakytina pirmiausia.Ginčo dėl to, jog ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, byloje nekilo. Tačiau nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino pradžios.Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šioje byloje, kaip minėta, keliamas žalos bankrutavusiai įmonei bei jos kreditoriams, atsiradusios dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų, atlyginimo klausimas, ir šiam reikalavimui pateikti taikomas, kaip teisingai nurodė atsakovas, trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai asmuo reiškiantis šį reikalavimą sužinojo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie įmonės bei kreditorių teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Šiuo atveju ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus atstovaujantis bankroto administratorius.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju skaičiuotina nuo 2014 m. kovo 26 d. (t. 1, b. l. 18) Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyriaus pranešimo bankroto administratorei, jog ikiteisminio tyrimo eigoje priimtas procesinis sprendimas nutraukti tyrimą dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos ir turtinės žalos padarymo apgaule ir, kai bankroto administratorei buvo pateikti UAB „Irtmatrans“ buhalteriniai dokumentai. Kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2015 m. liepos 9 d., tai konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 punktas).Nepagrįstu laikytinas apelianto A. P. argumentas, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2010 m. spalio 20 d., kai bankroto administratorė kreipės į ikiteisminio tyrimo institucijas prašydama pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus atsakovo A. P. atžvilgiu. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumentų, spaudo pagrobimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuomet bankroto administratorei dar nebuvo žinoma apie 2010 m. kovo 23 d. atsakovės I. M. ir atsakovo A. P. pasirašytą dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovas A. P. perima iš I. M. dokumentus ir 153 251,91 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. spalio 20 d. Tikėtina, kad tik nuo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų skyriaus pranešimo įteikimo ir dokumentų perdavimo bankroto administratorei, ieškovės atstovei tapo žinoma apie 153 251,91 Lt sumos neperdavimą ir apie tai, kad apie tai, kad baudžiamajame procese nenustatyta, kas pasisavino 153 251,91 Lt sumą.

Dėl vadovų civilinės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vadovų atsakomybės nevykdant pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą – pinigus, buvusius bankrutuojančios įmonės kasoje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigos perduoti pinigus bankroto administratorei neįvykdė paskutinis įmonę valdęs vadovas. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovų bendri veiksmai lėmė lėšų neperdavimą bankroto administratorei, o atsakovas A. P. (paskutinis vadovas de iure (pagal teisę)) apeliaciniame skunde teigia, kad lėšos jam apskritai nebuvo perduotos prieš jį bendrovę valdžiusių asmenų. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, turi nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinę finansinę atskaitomybę (kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį) Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kamvila“ v. M. M. ir kt., bylos Nr. e3K-3-60-687/2016). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės turtą apeliantas A. P. nevykdė – bankroto administratorei neperdavė grynųjų pinigų – 153 251,91 Lt, buvusių įmonės kasoje. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas UAB „Irtmatrans“ 2010 m. kovo 23 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas įrodo, jog šiuos pinigus A. P. perėmė iš buvusios vadovės I. M., tačiau įmonei iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei jų neperdavė, taip pat nepateikė įrodymų apie šių pinigų panaudojimą. Atsakovas A. P. tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad nors ir pasirašė pinigų priėmimo–perdavimo aktą, tačiau minėtų pinigų neperėmė, jų nevaldė. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, konstatuodamas, jog atsakovui A. P. perimant įmonės valdymą iš atsakovės I. M. kasoje buvo minėtieji 153 251,91 Lt.Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas yra kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: konkretus turtas yra ar nėra. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kas atsakingas už 153 251,91 Lt neperdavimą bankroto administratorei. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas neteisėtus atsakovo A. P. veiksmus, rėmėsi dokumentų priėmimo–perdavimo aktu, iš kurio matyti, kad atsakovas A. P. iš I. M. perėmė 153 251,91 Lt.Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentų priėmimo–perdavimo aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais ir tik iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame priėmimo–perdavimo akte esantys duomenys patvirtina atsakovo A. P. neteisėtus veiksmus, įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti nešališkas dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P., kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008). Iš šalių procesinių dokumentų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų matyti, kad tiek bankroto administratorė, tiek atsakovas A. P. teigė, jog, A. P. perimant įmonės valdymą iš I. M., grynųjų pinigų kasoje nebuvo. Bankroto administratorė savo teiginį, kad A. P. neperėmė grynųjų pinigų, grindžia ikiteisminio tyrimo metu, mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, taip pat tuo, jog bankroto administratorei nebuvo perduoti dokumentai apie kasos piniginių lėšų inventorizavimą, nebuvo sudarytos finansinės atskaitomybės, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kiek piniginių lėšų kasoje perdavimo momentu privalėjo būti ir kiek jų perduota, nesudaryti ir perduodančios bei priimančios šalies nepasirašyti jokie kitų (ne pinigų) materialinių vertybių perdavimo aktai. Bankroto administratorė pažymėjo, kad keičiantis įmonės vadovams nebuvo sudaroma finansinė atskaitomybė ir neperduodami suvestiniai buhalterinės apskaitos registrai, kurie leistų naujai paskirtam direktoriui nustatyti, kokia lėšų suma kasoje perdavimo metu privalėjo būti. Dėl to bankroto administratorė mano, kad visi trys atsakovai yra solidariai atsakingi už 153 251,91 Lt neperdavimą. Pirmosios instancijos teismas argumentus, kad, atsakovui A. P. perimant įmonės valdymą iš I. M., kasoje nebuvo 153 251,91 Lt, laikė nepagrįstais, nes atsakovas pasirašė dokumentų–priėmimo perdavimo aktą, kuris nėra nuginčytas, be to, teismas pažymėjo, kad jis buvo ne tik vadovas, bet ir įmonės akcininkas, todėl įgijo pareigą saugoti perimtus bendrovės dokumentus ir grynuosius pinigus kasoje, o įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, perduoti pinigus ir dokumentus bendrovės bankroto administratoriui.Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui ir todėl negalima nustatyti, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Minvesta“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429-313/2015).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Irtmatrans“ įsteigta 2008 m. liepos 22 d., tuo metu bendrovės direktoriumi buvo paskirtas M. V.. Nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. įmonės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo atsakovė N. M. (K.), nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. kovo 29 d. įmonės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo I. V. (M.). Atsakovas A. P. 2009 m. kovo 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis iš I. V. (M.s) ir I. I. įgijo visas UAB „Irtmatrans“ akcijas ir tapo vieninteliu UAB „Irtmatrans“ akcininku. Atsakovas A. P. nuo 2010 m. kovo 29 d. paskirtas vienintelio UAB „Irtmatrans“ akcininko A. P. sprendimu įmonės direktoriumi. Nagrinėjant byloje klausimą dėl įmonės vadovo ir (ar) akcininko atsakomybės netinkamai perdavus ar neperdavus įmonės dokumentų bankroto administratoriui teisinio vertinimo, pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalį galima skirtingais laikotarpiais vadovavusių direktorių solidarioji atsakomybė, jei jie neteikė finansinės atskaitomybės ir dėl jų kaltės nėra išlikusių bendrovės dokumentų, kurie leistų nustatyti, koks turtas buvo faktiškai perduotas.Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovės UAB „Irtmatrans“ finansinę atskaitomybę teikė tik atsakovė I. M. savo vadovavimo laikotarpiu – už 2008 m. Nei atsakovė N. K., nei atsakovas A. P. finansinės atskaitomybės neteikė. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. P. veiklą įrodo finansinės atskaitomybės teikimas viešajam registrui. Tiek viešai prieinamoje VĮ Registrų centro interneto svetainėje, tiek byloje yra duomenų, jog AB „Irtmatrans“ finansinę atskaitomybę teikė tik I. M. (t. 1, b. l. 16, išrašo 14.11 punktas). Pažymėtina, kad A. P. UAB „Irtmatrans“ vadovu ir akcininku tapo 2010 m. kovo 29 d. (t. 1, b. l. 14), todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad jis 2009 m. teikė finansinę atskaitomybę už 2008 m., prieštarauja ir byloje esantiems duomenims. Iš byloje pateikto Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad A. P. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidus apskaitos tvarkymas). Šiame baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad atsakovas A. P. neteikė UAB „Irtmatrans“ metinės atskaitomybės už 2009 m., 2010 m. Juridinių asmenų registrui, neišsaugojo dokumentų, nepagrindė kasos knygoje 2010 m. kovo 31 d. nurodyto 153 511,85 Lt grynųjų pinigų likučio panaudojimo, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai nustatyti UAB „Irtmatrans“ įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veikos tyrimo skyriaus 2012 m. vasario 13 d. specialisto išvados dėl UAB „Irtmatrans“, UAB „Verslo paslaugų administravimas“, UAB „Eurospeda“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-3/19 matyti, kad UAB „Irtmatrans“ buhalterinėje apskaitoje 153 251,91 Lt perdavimas pagal 2010 m. kovo 23 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą neužfiksuotas. Jame taip pat nurodyta, kad 2010 m. kovo 23 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas bendrovės mokumo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais nesumažino, todėl UAB „Irtmatrans“ nuostolių nepatyrė (t. 2, b. l. 139). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas A. P. atliko neteisėtus veiksmus, neperdavęs 153 511,85 Lt grynųjų pinigų bankroto administratorei, nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, kuriais grindžiama aplinkybė, jog pinigų atsakovas faktiškai neperėmė, todėl bankroto administratorei perduoti negalėjo.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteikė įrodomosios reikšmės Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas A. P., perimdamas įmonės valdymą, pasirašė dėl grynųjų pinigų įmonės kasoje perdavimo–priėmimo (nutarime nurodoma daugiau kaip 120 000 Lt), tačiau realiai jokių lėšų neperėmė (t. 1., b. l. 43). Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įrodinėjimo procesas baudžiamosiose ir civilinėse bylose skiriasi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra leistini įrodymai civiliniame procese ir turėtų būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, atsakovė I. M. atsiliepime į pradinį ieškinį nurodė, kad 2010 m. kovo 23 d. perdavimo–priėmimo aktu apeliantui A. P. buvo perduoti ne grynieji pinigai, o kasa, už kurioje esančių pinigų saugumą ir duomenų teisingumą yra atsakingas kasą tvarkantis asmuo, t. y. UAB AS MUNDI darbuotojas. Šiame atsiliepime atsakovė I. M. taip pat nurodė, kad nors 2009 m. balandžio 16 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovei buvo perduoti 75 741,52 Lt grynieji pinigai kasoje, tačiau šių pinigų atsakovė nėra perėmusi (t. 1, b. l. 66). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nes teismas išvadą, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, neperdavęs bankroto administratorei 153 511,85 Lt grynųjų pinigų, padarė nesiaiškinęs, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ir skirtingų įrodinėjimo priemonių.Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra įrodymų, kad atsakovas A. P. nebuvo faktinis įmonės vadovas. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, jog atsakovas A. P. 2010 m. kovo 23 d. įmonės akcijas įsigijo fiktyviai, už jas nemokėjo (t. 1, b. l. 20). Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime nurodyta, kad nuo 2010 m. kovo 23 d. įmonė nevykdė veiklos, dar net nepaskelbus bankroto buvo areštuotos įmonės sąskaitos, į įmonę atvyko įmonės kreditoriai ir už skolas išsivežė įmonės organizacinę techniką, baldus (t. 1, b. l. 42-44). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie rašytiniai dokumentai (t. 1, b. l. 19-21, 42-44) taip pat turėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais, ir nors pirmosios instancijos teismas juos išvardijo, tačiau plačiau apie juos nepasisakė, nesuteikė jiems įrodomosios reikšmės.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, A. P. įmonę valdė ir de iure, ir de facto. Šią išvadą teismas grindė metinės finansinės atskaitomybės teikimu Juridinių asmenų registrui, taip pat įmonės atliktais mokėjimais (t. 1, b. l. 36), siunčiamais dokumentais institucijoms (t. 1, b. l. 40). Apie metinės finansinės atskaitomybės teikimą Juridinių asmenų registrui teisėjų kolegija jau pasisakė (žr. 40 punktą). Pažymėtina, kad nors mokėjimai ir dokumentai buvo siųsti atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpiu, tačiau byloje nėra įrodymų, jog juos siuntė būtent atsakovas A. P.. Be to, teismas plačiau nepasisakė ir dėl atsakovų paaiškinimų, kad de facto įmonę valdė T. G., kuris disponavo pinigais, esančiais įmonės kasoje ir valdomais elektroniniu būdu, teismas taip pat netyrė ir nesiaiškino UAB „Irtmatrans“ akcijų įsigijimo aplinkybių. Šios aplinkybės svarbios siekiant nustatyti, ar A. P. įmonę valdė tik de iure, ar ir de facto.Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de iure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de iure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Barker textiles“ v. I. A., bylos Nr. 3K-3-427/2013).Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai taip pat laikytini įrodymais (CPK 177, 186 straipsniai). Juolab kad apie UAB „Irtmatrans“ faktinį vadovą – T. G. – nurodė visi trys atsakovai, jis, kaip faktinis vadovas, nurodytas ir I. I. pareiškime (t. 2, b. l. 141), ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00320-10 apklausos protokoluose (t. 1, b. l. 146, 150, 152, t. 2, b. l. 138). Kad T. G. UAB „Irtmatrans“ vykdė veiklą, naudojosi ieškovės el. bankininkystės duomenimis, matyti iš T. G. el. laiškų (t. 1, b. l. 4-9), 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1., b. l. 139-140).Kadangi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 153 511,85 Lt grynųjų pinigų perdavimo bankroto administratorei, tai aplinkybės, susijusios su šių pinigų valdymu ir disponavimu, turėjo esminę reikšmę sprendžiant bylą. Nors atsakovas (t. 1. 159, t. 2, b. l. 16) prašė įtraukti T. G. į bylą dalyvaujančiu asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad teismas bylą nagrinėja laikydamasis ieškinio ribų, o ieškovė nei patikslintame, nei pradiniame ieškinyje T. G., kaip atsakovo, neįtraukė (t. 2, b. l. 19-20). Šie pirmosios instancijos teismo argumentai laikytini nepagrįstais.CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo pareiga ieškinyje teismui, be kita ko, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) ir reikalavimą atsakovui (ieškinio dalyką).Nagrinėjamoje byloje ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovų lėšas – 153 511,85 Lt. Taigi šiuo atveju reiškiant reikalavimą dėl 153 511,85 Lt žalos atlyginimo ir ieškovei teigiant, kad paskutinis įmonės vadovas faktiškai šių pinigų iš buvusios vadovės neperėmė, nes iš tikrųjų pinigus ir įmonę valdė kitas asmuo (t. 1, b. l. 6, 100-101), į bylą turėtų būti įtraukiamas asmuo, kurį atsakovai nurodo kaip faktinį įmonės vadovą ir pinigų valdytoją, nes teismo sprendimas galėtų turėti įtakos jo teisėms ar pareigoms (CPK 47 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme neprieštaravo, jog šį asmenį reikia įtraukti į bylą dalyvaujančiu asmeniu. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ši ieškovo pareiga kyla ir iš CPK 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-546/2011). Pagal bendrąją taisyklę tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo, dokumentų neperdavimo) ir kilusios žalos (153 511,85 Lt neperdavimo bankroto administratorei) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi jų veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis), tačiau solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusių asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį (kuriuos) jie yra atsakingi, rezultatas. Jeigu atsakovai įrodys, kad ieškovei žala atsirado dėl kito asmens veiksmų, tai jiems civilinė atsakomybė negali būti taikoma, o jei atsakovai įrodys, kad dėl jų veiksmų kilo tik dalis žalos, bus taikoma kasacinio teismo praktikoje pripažinta taisyklė, kad kai vieno asmens veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik leido žalai padidėti, atsakomybė yra dalinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toirenta“ v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-624/2013).Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, kas faktiškai valdė UAB „Irtmatrans“ ir jos turtą, ar įmonės kasoje buvo 153 511,85 Lt, jei buvo, tai kaip jie buvo panaudoti. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą, į bylą turi būti įtraukiamas T. G., turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su faktiškai įmonės pinigus valdžiusiais subjektais. Šie papildomai surinkti įrodymai turi būti įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat ir su tais, kurie buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, jais remiantis nustatomos anksčiau nurodytos šioje nutartyje esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, bei į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, į tai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, į tai, kad į bylą įtrauktinas trečiasis asmuo T. G., teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pažymėtina, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovių I. M. ir N. K. apeliacinių skundų, kuriais skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas iš naujo turės pasisakyti ir dėl byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Virginija Čekanauskaitė Konstantinas Gurinas Nijolė Piškinaitė