Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-248-544/2021

teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02850-2020-2

2021 m. gegužės 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-108-837/2021 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui V. B. dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinis skundas atmetamas.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

19. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. vasario 4 d. šalių sudarytą preliminarią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu ir taikyta vienašalė restitucija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – pažymą apie dirbtą laiką komandiruotėje bei susirašinėjimą elektroniniu paštu su teismu.

21. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu, kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas pateikė naujus įrodymus, kuriais siekia paneigti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstumą, taip pat įvertinus jų turinį bei ryšį su nagrinėjamu klausimu, remiantis proceso koncentruotumo ir operatyvumo principais, apeliacinės instancijos teismas priima su apelianto apeliaciniu skundu pateiktą pažymą apie dirbtą laiką komandiruotėje, tačiau nepriima susirašinėjimo su teismu medžiagos, kuri byloje jau yra prijungta.

22. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir pripažindamas sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu, sprendė, kad atsakovo neatskleidimas esminės informacijos ieškovei apie sklypo statusą tapo priežastimi ieškovei suklysti vertinant preliminarios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad: 1) teismo sprendimas grindžiamas išimtinai tik ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir teismo posėdyje duotu paaiškinimu; preliminarioji sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta dėl esminio suklydimo ar apgaulės; ieškovė sutarties sudarymo metu suprato sutarties esmę ir kad susitarė dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo, todėl pati buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, dėl to turi prisiimti su tuo susijusius neigiamus tokių savo veiksmų padarinius; 2) teismas bylą išnagrinėjo nesudarydamas atsakovui galimybės dalyvauti teismo posėdyje, būti išklausytam, pasisamdyti atstovą; 3) teismas neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu žemės sklypo bendraturtės, todėl byloje yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui tenkintas visiškai, yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį ginčo pagrindą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (pagal apeliacinio skundo ribas). Vien tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

24. Pažymėtina, jog įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, o ne tik ieškovės duotus paaiškinimus, kaip kad nepagrįstai nurodo apeliantas, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apelianto nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo.

26. CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas vienas iš nuginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, kai sandoriai sudaromi iš esmės suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad kita šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (4 dalis).

27. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos. Dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

28. Ieškovė nuosekliai teigia, kad yra verslininkė, kad apie tris metus ieškojo žemės sklypo, ant kurio galėtų statyti komercinį pastatą, kad atsakovui šią aplinkybę atskleidė tiek tiesiogiai ji, tiek jai tarpininkavęs nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu užsiimantis D. N., kuris pasirašė sutartį kaip liudytojas, o atsakovas užtikrino, jog nebus kliūčių pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į komercinių pastatų statybos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įsitikinimą, kad ieškovė sudarė preliminarią komercinių pastatų statybos, o ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, sustiprina tai, kad ieškovė įsipareigojo 1,87 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nupirkti už 27 000 Eur (arba 13 918,24 Eur už 1 ha), kai Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas rodo, kad ginčo žemės sklypo, kai jo paskirtis - žemės ūkio, vidutinė rinkos vertė pagal 2020 m. spalio 30 d. duomenis buvo 6 700 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Liudytojas D. N. paaiškino, kad jis verčiasi nekilnojamojo turto prekyba ir suvedė atsakovą, norėjusį parduoti sklypą ir užtikrinusį, kad jo paskirtį bus galima pakeisti ir statyba bus galima, ir ieškovę, siekusią įsigyti komercinių pastatų statybos paskirties žemės ūkio sklypą, kuriame galėtų statyti komercinės paskirties pastatą. Kadangi buvo sudaryta tik preliminari sutartis, o atsakovas pateikė savivaldybės sprendimą dėl žemės paskirties keitimo, juo patikėjo ir sumokėjo avansą nepatikrinę nekilnojamojo turto registro duomenų.

29. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad, šalims sudarant ginčo sutartį, atsakovas prie sutarties pridėjo 2005 m. birželio 23 d. Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų atlikimo“, kurio 10 punktu nuspręsta „atlikti sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) padalinimo ir žemės paskirties keitimo statybai detalaus planavimo projektą (duomenys neskelbtini)“. Tai, kolegijos vertinimu, patvirtina ieškovės ir liudytojo D. N. paaiškinimus apie tai, kad ieškovės tikslas buvo nusipirkti tokį žemės sklypą, kurio paskirtį galėtų pakeisti taip, jog ant jo būtų leidžiama komercinio pastato statyba. Nors apeliantas nurodo, kad jis nežinojo, kokiam konkrečiam tikslui ieškovė ketina įsigyti žemės sklypą ir ką jame planuoja daryti, tačiau nepateikia objektyvių ir patikimų argumentų kokiu kitu, jei ne sklypo paskirties keitimo galimybės įrodymo tikslu, jis ieškovei prie preliminarios sutarties pridėjo minėtą tarybos sprendimą. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad yra labiau tikėtina, jog atsakovas apie ieškovės ketinimus įsigyti tik komercinės paskirties žemės sklypą žinojo.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė sudarydama sutartį nebuvo tiek apdairi ir rūpestinga, kiek toje situacijoje jai, kaip verslininkei, buvo būtina. Ieškovė, ginčo sutarties sudarymo metu tik gavusi iš atsakovo savivaldybės tarybos sprendimą, neturėjo pagrindo be jokio tyrimo vertinti, kad dokumentas nereikšmingas. Tačiau ji per protingai trumpą laiką po preliminarios sutarties pasirašymo pradėjo aktyviai domėtis realia galimybe pakeisti žemės sklypo paskirtį. Tuo tikslu ieškovė 2020 m. vasario 13 d. kreipėsi į AB „Amber Grid“, prašydama suteikti informaciją dėl galimybės minėtame žemės sklype vykdyti komercinę veiklą ir statyti sandėliavimo paskirties pastatą. Pastebėtina, kad pats apeliantas pripažįsta, jog tik sudariusi preliminariąją sutartį ieškovė įgijo teisę kreiptis į AB „Amber Grid“ ir gauti duomenis apie galimybę žemės sklype statyti sandėlį. Kolegijos nuomone, tokia situacija taip pat neleidžia abejoti ieškovės sąžiningumu bei kad atsakovui buvo atskleistos visos su sklypo pirkimu susijusios ieškovei reikšmingos aplinkybės. AB „Amber Grid“ 2020 m. kovo 5 d. atsakyme nurodė, jog, sutinkamai su Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu, kitais teisės aktais, nepritars bet kokio naujo pastato (įskaitant ir sandėliavimo paskirties pastatus) statybai sklype ir sklypo pagrindinės tikslinės paskirties ir naudojimo būdo, tinkamo pastatų statybai, keitimui, nes dėl greta nutiestų dviejų magistralinio dujotiekio vamzdynų, sklypo daliai nustatytos specialiosios sąlygos, o didžiausias leistinas pastatų skaičius jau pasiektas ir naujų pastatų statyba negalima. Tai, kad teismo sprendime yra netikslumas nurodant, kur yra du magistralinio dujotiekio vamzdynai, niekaip neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo bei faktinės situacijos, jog ieškovei nebus leista pakeisti ginčo žemės sklypo paskirties.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nutarties 26-30 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas, teismų praktika ir nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog ieškovė, 2020 m. vasario 4 d. su atsakovu sudarydama ginčo sutartį, iš esmės suklydo, nes rėmėsi klaidinga prielaida apie tai, kad pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį iš žemės ūkio bus galima pakeisti į kitos paskirties žemę, tinkamą negyvenamųjų pastatų statybai, o naudojimo būdą - iš kitos žemės ūkio paskirties žemės į pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas. Pažymėtina, kad pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas laikomas esminiu ir tokiu atveju, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad kita šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, ieškovė, žinodama aptartas aplinkybes, ginčijamos preliminariosios sutarties analogiškomis sąlygomis nebūtų sudariusi, nes kiekvienas asmuo sudaromu sandoriu siekia sau naudos, o ne žalos. Todėl ieškovė pagrįstai prašė ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir restitucijos pagrindu jai iš atsakovo priteisti sumokėtą 2 000 Eur avansą.

32. Apelianto teigimu, byloje buvo pažeistos civilinio proceso kodekso normos, nes byla žodinio proceso tvarka išnagrinėta jam nedalyvaujant, jis nebuvo išklausytas, į posėdį atvykti ir pasisamdyti atstovo negalėjo, nes buvo komandiruotėje užsienyje. Teisėjų kolegija tokį apelianto vertinimą laiko nepagrįstu.

33. CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Taigi bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad šalys turėtų lygias galimybes įgyvendinti įstatymo jiems suteiktas proceso teises. Kartu CPK 42 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog šalys joms priklausančiomis proceso teisėmis privalo naudotis sąžiningai.

34. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas apie pradėtą teismo procesą buvo informuotas 2020 m. birželio 12 d. įteikiant jam ieškinio kopiją su priedais ir teismo pranešimą apie atsiliepimo pateikimą iki 2020 m. birželio 26 d. Atsakovo prašymu terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį dėl to, kad atsakovas yra komandiruotėje, buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nustatytu terminu nepateikė. Todėl teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2020 m. spalio 8 d.. Atsiliepimą į ieškinį atsakovas pateikė praleidęs teismo nustatytą terminą 2020 m. rugsėjo 21 d., tačiau teismas savo iniciatyva terminą atnaujino ir atsiliepimą priėmė. Atsakovas į parengiamąjį posėdį 2020 m. spalio 8 d. teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą posėdį atidėti, nes yra išvykęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarė pasiūlyti atsakovui pasirūpinti tinkamu atstovavimu, kad nebūtų vilkinama byla (CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punktas), ir skirti kitą parengiamąjį teismo posėdį 2020 m. lapkričio 16 d.. Atsakovas tinkamu atstovavimu nepasirūpino ir vėl pateikė prašymą posėdį atidėti, tačiau 2020 m. lapkričio 16 d. parengiamajame teismo posėdyje teismas nutarė nagrinėti bylą neatvykus atsakovui, kadangi jam tinkamai pranešta apie posėdžio datą, laiką ir vietą. Nors pasiruošiamieji veiksmai pasirengti bylą nagrinėti teisme nebuvo reikalingi, teismas bylos teismo posėdyje iš esmės neišnagrinėjo, bylos nagrinėjimą paskyrė 2021 m. sausio 7 d.. Į 2021 m. sausio 7 d. vykusį teismo posėdį atsakovui neatvykus, byla buvo išnagrinėta iš esmės jam nedalyvaujant.

35. Nutarties 34 punkte nurodytos aplinkybės apie atsakovo procesinį elgesį patvirtina, kad nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei septyni mėnesiai, atsakovui procesinės teisės normos buvo taikomos pakankamai lanksčiai ir itin jam palankiai, nes procesinių veiksmų atlikimo terminai pratęsti (atnaujinti) net ir nesant patikimų ir objektyvių įrodymų apie jų praleidimo priežasčių svarbumą. Teismo posėdis buvo atidėtas suteikiant ir išaiškinant atsakovui teisę pasirūpinti atstovavimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vertinant visą proceso eigą, atsakovas turėjo pakankamai laiko ir realias galimybes tiesiogiai ar informacinių technologijų pagalba susirasti byloje atstovą advokatą, žodžiu ar raštu išsakyti argumentus dėl ieškinio reikalavimų, susipažinti su bylos įrodymais ir pasisakyti dėl jų vertinimo, tai yra įgyvendinti savo procesines teises. Atsakovas buvo išklausytas, nes, kaip minėta, atsakovas, nors ir pavėluotai, bet pateikė atsiliepimą, kurį teismas, atnaujinęs pateikimo terminą, priėmė ir jame nurodytus argumentus vertino priimdamas procesinį sprendimą. Pats atsakovas turėjo pareigą domėtis bylos eiga, veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą (CPK 7 straipsnio 1, 2 dalys, 42 straipsnio 5 dalis). Jeigu teismas ir toliau būtų tenkinęs atsakovo prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, tai būtų neatitikę proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, suteiktų atsakovui teisę piktnaudžiauti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tokie duomenys leidžia spręsti, kad teismas, išnagrinėjęs šią bylą atsakovui nedalyvaujant, nepažeidė nei CPK 246 straipsnio 2 dalies, nei CPK 12-15, 42 straipsnių reikalavimų.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta sklypo bendraturtė D. B., o to nepadarius skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

37. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015).

38. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog ginčo žemės sklypo 1/3 dalies savininku yra atsakovas V. B., o 2/3 dalių žemės sklypo dalių savininke yra D. B. Tačiau iš ginčijamos 2020 m. vasario 4 d. sutarties turinio matyti, kad šios sutarties šalys buvo ieškovė ir atsakovas V. B., kuris sutartyje nurodytas kaip vienintelis viso ginčo sklypo pardavėjas, savo vardu priimantis avansą, įsipareigojantis sklypą parduoti ieškovei už 27 000 Eur iki 2020 m. rugsėjo 1 d., esant pagrindui, grąžinti jai visą avansą. Sutarties 5-ajame punkte atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigojo „pilnai sutvarkyti visus reikalingus pardavimui dokumentus, taip pat pareiškia, kad nekilnojamasis turtas bus parduotas be jokių įsiskolinimų, nebus jokių trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų į parduodamą turtą, pardavėjo teisė disponuoti parduodamu turtu nebus atimta ar apribota, taip pat nebus jokių viešosios teisės pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą“. Taigi, preliminarioji sutartis sutartines materialines teisines pasekmes sukėlė tik jos šaliai – atsakovui. Atsakovas neginčija, kad 2 000 Eur avansą iš ieškovės gavo, o aplinkybė, kad dalį avanso jis perdavė kitai sklypo bendraturtei, šioje byloje nėra teisiškai reikšminga. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ketinimo įsigyti ginčo žemės sklypą atsisakė, kas reiškia, kad kitos sklypo bendraturtės nuosavybės teisių preliminarioji sutartis niekaip nepaveikė. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama ir teismo procesiniame sprendime nėra pasisakyta dėl sklypo bendraturtės D. B. materialiųjų teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų.

39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino materialinės ir proceso teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė R. L. turėjo 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo V. B. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) ieškovės R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.