Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-102-1120/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-01
Bylos Nr.: e2-102-1120/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01007-2019-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Agnė Tikniūtė
Pareiškėjas: M. J.
Suinteresuotas asmuo: S. R.

Kategorijos

3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2-102-1120/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01007-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta uždarosios akcinės bendrovės „H“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo S. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,H“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas S. D., kuris 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atstatydintas ir nauja nemokumo administratore paskirta UAB „Projektų investicijos“.

2. Pareiškėjas M. J., kuris yra BUAB „H“ kreditorius, 2021 m. balandžio 27 d. pateikė teismui prašymą pripažinti bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) ,,H“ bankrotą tyčiniu dėl buvusio BUAB ,,H“ vadovo S. R. neteisėtų veiksmų, apriboti buvusio BUAB ,,H“ vadovo S. R. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2166-275/2021 prašymą patenkino iš dalies: pripažino BUAB „H“ bankrotą tyčiniu, o reikalavimą apriboti buvusio vadovo teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu atmetė. S. R. atskirąjį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1177-450/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas BUAB „H“ bankrotą pripažinti tyčiniu, panaikino ir klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant klausimą dėl BUAB „H“ bankroto pripažinimo tyčiniu, būtina nustatyti kuo tikslesnį įmonės nemokumo momentą, įvertinant įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, aiškiai nurodyti, kokias pareigas, numatytas įstatymuose ir (ar) bendrovės steigimo dokumentuose bendrovės vadovas vykdė netinkamai, taip pat ištirti ir išanalizuoti ginčijamų sandorių ekonominį (ne)naudingumą.

4. Bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas palaikė reikalavimą pripažinti BUAB ,,H“ bankrotą tyčiniu ir nurodė, kad UAB ,,H“ juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. liepos 27 d., nuo 2006 m. liepos 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., t. y. iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovo pareigas ėjo S. R.. Pareiškėjas ir UAB ,,H“ 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė akvariumo gamybos sutartį, bendrovė atliko akvariumo gamybos bei įrengimo darbus jo namų valdoje. Pradėjus eksploatuoti bendrovės įrengtą akvariumą, paaiškėjo bendrovės atliktų darbų trūkumai, dėl to pareiškėjas patyrė 17 390,12 Eur nuostolius. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1186-494/2018 nurodyta nuostolių suma jam iš BUAB ,,H“ buvo priteista, iškėlus bendrovei bankroto bylą – patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjo teigimu, tiek akvariumo gamybos sutarties vykdymo metu, tiek sutartinių darbų rezultato perdavimo kreditoriui metu bendrovė sėkmingai ir, kreditoriaus žiniomis, aktyviai veikė. Tačiau, susipažinęs su bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio duomenimis, kreditorius pastebėjo, kad 2018 metais, t. y. po to, kai kreditorius teisme pareiškė bendrovės atžvilgiu reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, bendrovės finansiniai rodikliai itin ženkliai suprastėjo. Kreditoriaus manymu, bendrovės bankrotas galimai buvo inicijuotas sąmoningai vien tam, kad būtų išvengta bendrovės atsiskaitymo su pareiškėju.

6. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2018 m. vasario 11 d. bendrovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. HEP 0002094 Latvijos bendrovei M. G. M. Prime SIA buvo parduotos faktiškai visos bendrovės prekių atsargos, o 2018 m. balandžio 20 d. perleistas vienintelis bendrovės automobilis Volkswagen Caddy. Bendrovės prekių atsargos, būtinos tam, kad bendrovė galėtų tęsti veiklą, perleistos už 8 352,50 Eur kainą, nors jų balansinė vertė / įsigijimo kaina sudarė 23 545,20 Eur. Automobilis parduotas už 2 500 Eur, nors rinkos kaina galėjo sudaryti nuo 4 900 Eur iki 6 000 Eur. Šios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad bendrovės vadovas S. R. sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, t.y. perleido faktiškai visą likvidų bendrovės turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina, dėl to bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su pareiškėju ir tapo nemokia. S. R. atliko veiksmus, kurie vertintini kaip sąmoningas tyčinio bankroto sukėlimas.

Atsiliepimas

7. Suinteresuotas asmuo S. R. atsiliepime į pareiškimą prašė atmesti pareiškimą dėl BUAB ,,H“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Suinteresuotas asmuo dėl bendrovės turėtų prekių atsargų pardavimo Latvijos bendrovei M. G. M. Prime SIA ir dėl transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties pažymėjo, kad BUAB ,,H“ turėti prekių likučiai buvo parduoti įmonės vadovui siekiant, kad prekės nenuvertėtų. 2018 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu BUAB ,,H“ neturėjo pradelstų įsipareigojimų, įmonei nebuvo taikomi jokie apribojimai, susiję su prekių realizavimu, todėl įmonės vadovas turėjo teisę ir objektyvų pagrindą realizuoti prekių likučius, taikydamas nuolaidas. Bendrovė M. G. M. Prime SIA priėmė pasiūlymą ir nupirko visus prekių likučius, tai palengvino šių prekių realizaciją. Sandoriu nebuvo parduotos visos prekės, nurodytos BUAB ,,H“ 2017 m. gruodžio 31 d. prekių inventorizacijos apraše, t. y. buvo parduota mažiau prekių nei sudarė bendrovės atsargos. Galutinis neparduotų prekių likutis buvo perduotas teismo paskirtam bankroto administratoriui S. D..

9. Nurodė, kad automobilis parduotas už 2 500 Eur, nes automobiliui buvo būtinas didelės vertės remontas. Bendra būtinųjų automobilio remonto (kartu su keistinomis dalimis) vertė sudarė 2 509 Eur. Teigė, kad nurodytu metu nebuvo baigti ir automobilio lizingo mokėjimai, šių įmokų likutis sudarė 2 414,11 Eur. Suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad pareiškėjas ir nemokumo administratorė nepaneigė, kad UAB „H“ neturėjo finansinių galimybių toliau prižiūrėti, remontuoti bei mokėti reguliarias lizingo įmokas už nurodytą automobilį, todėl įmonės vadovas pagrįstai nusprendė parduoti automobilį už kainą, kuri atitiko rinkos kainas, įvertinus būtinąsias išlaidas automobilio remontui. Norint parduoti nurodytą automobilį buvo būtina padengti AB „Swedbank lizingas“ likutinę automobilio vertę. Bendrovės vadovas prieš nurodyto automobilio pardavimą, gavęs informaciją apie iš AB „Swedbank lizingas“ apie likutinę lizingo įmoką, 2018 m. balandžio 19 d. iš asmeninių lėšų visiškai padengė UAB „H“ mokėtiną lizingo įmokų likutį.

Žemesnės instancijos teismas

10. Papildomai suinteresuotas asmuo nurodė, kad vienintelis BUAB „H“ įsipareigojimas, kuris gali būti vertinamas, kaip vykdytinas, yra bendrovės skola pareiškėjui, kuri atsirado 2019 m. birželio 6 d. Tik po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-883-614/2019 priėmimo, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, pareiškėjas įgijo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę bendrovės atžvilgiu. Šio ginčo pralaimėjimas taip pat nulėmė esminius UAB „H“ finansinius sunkumus. Įmonės vadovas objektyviai įvertino tolimesnes įmonės veiklos galimybes ir 2019 m. liepos 7 d. kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „H“.

11. S. R. pabrėžia, kad bendrovės balanso duomenys už 2015 – 2018 metus patvirtina, kad bendrovė neatitiko nemokios bendrovės statuso, neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų, todėl neegzistavo nei teisinės sąlygos bankroto proceso inicijavimui, nei prielaidos dėl tariamai netinkamo bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų vykdymo. Pareiškėjo ir nemokumo administratorės išskirti du UAB „H“ sandoriai buvo sudaryti su UAB „H“ nesusijusiais asmenimis, sandoriai buvo atlygintiniai, jų kaina buvo nulemta parduodamo turto esminiu nuvertėjimu (tiek dėl mažo prekių likvidumo, jų besibaigiančių galiojimų terminų, tiek ir dėl parduoto automobilio esminių techninių trūkumų), gautomis lėšomis buvo mažinami bendrovės esami kreditoriniai įsipareigojimai bei skolos, atsiskaitoma su darbuotojais, vykdomos mokestinės prievolės, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, jog šiais sandoriais buvo kryptingai bei tyčia siekiama dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

12. 2018 metais su UAB „H“ nebuvo pratęstos nuolatinės akvariumų priežiūros paslaugų sutartys su bendrovės klientais, todėl ženkliai sumažėjo UAB „H“ pajamos. Suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad jei jis siektų nesąžiningų tikslų ir tyčia siektų bendrovės bankroto, jis savo asmeninėmis lėšomis nefinansuotų bendrovės veiklos, nedengtų jos įsipareigojimų AB „Swedbank lizingas“. Šioje byloje objektyviai nėra nustatyta nei bendrovės vadovo sąmoningo tęstinio veikimo, siekiant bloginti įmonės padėtį ir privesti ją iki nemokumo, bei nėra nustatyta bendrovės vadovo tyčia, kas ir sudaro privalomus tyčinio bankroto sudėties elementus.

13. BUAB ,,H“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“, prašė tenkinti pareiškėjo M. J. pareiškimą dėl BUAB ,,H“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

14. Pasisakydama dėl sandorio, kuriuo buvo parduotos prekių atsargos, nemokumo administratorė nurodė, kad atsižvelgiant į prekių įsigijimo ir jų perleidimo kainą, šis sandoris vertintinas kaip bendrovei ekonomiškai nenaudingas sandoris, nes prekės buvo perleistos žemesne kaina nei jų įsigijimo savikaina. Teigia, kad šis sandoris turėjo reikšmingos įtakos bendrovės mokumui, be kita ko, galimybėms atsiskaityti su pagrįstas pretenzijas teisme bendrovei pareiškusiu M. J.. Tuo atveju, jei prekės būtų perleistos bent jau jų įsigijimo savikainą atitinkančia kaina, bendrovė būtų finansiškai pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Pažymi, kad nors S. R. teigia, kad po 2018 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo su Latvijos įmone, bendrovėje buvo likę atsargų už 4 915,12 Eur, tačiau pažymi, jog byloje nėra ginčo, jog atsargas bendrovė įsigijo už 23 545,20 Eur, o jas perleido už 8 352,50 Eur. Net ir tuo atveju, jei 2018 m. vasario 11 d. atsargų bendrovėje dar buvo likę už 4 915,12 Eur, tai reikštų, jog 18 630,08 Eur vertės atsargos buvo perleistos už 8 352,50 Eur, kas reiškia, jog atsargų perleidimo kaina buvo esmingai mažesnė nei jų savikaina.

15. Administratorė taip pat paaiškino, kad nustatyti, kokia prekių dalis turi ribotą galiojimo laiką (ir ar apskritai jį turi) pagal nemokumo administratorei perduotus apskaitos dokumentus nėra galimybės. Papildomai pažymėjo, kad iš 2017 metų prekių inventorizacijos aprašo, esančio byloje, matyti, kad pagal šio dokumento turinį didelė dalis turto vienetų apskritai negali turėti galiojimo laiko, nes tai nėra gendantys produktai. Teigia, kad S. R. nenurodo, kurios iš perleistų atsargų yra riboto galiojimo prekės ir koks yra jų galiojimo laikas.

16. Pasisakydama dėl 2018 m. balandžio 20 d. automobilio perleidimo sandorio, nemokumo administratorė nurodo, kad automobilio pirkimo - pardavimo sutartyje nenurodyta, kad automobilis parduodamas su trūkumais/defektais, todėl iš sutarties turinio yra akivaizdu, jog pardavimo metu automobilis jokių defektų neturėjo.

Atsiliepimas

17. Atsiliepime pažymima, kad tuo atveju jei S. R. nebūtų realizavęs bendrovės turto arba būtų jį realizavęs pagrįsta kaina, tai neabejotinai bendrovės kreditoriai būtų reikšminga dalimi patenkinę savo finansinius reikalavimus. Bendrovės atsargų savikaina sudarė 23 545,20 Eur, o automobilio rinkos kaina sudarė 6 630 Eur (remiantis VšĮ „Emprekis“ pažyma), taigi bendra šio turto vertė sudarė buvo apie 30 175,20 Eur. Bankroto byloje yra patvirtinta 24 939,80 Eur kreditorių finansinių reikalavimų.

18. Nemokumo administratorės nuomone, net ir tuo atveju, jei teismas vertintų, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad konstatuoti, jog minėtais sandoriais bendrovė buvo privesta prie bankroto (nes jau buvo faktiškai nemoki anksčiau), tai bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, esama pagrindo konstatuoti, jog šiais sandoriais esmingai buvo bloginama bendrovės finansinė padėtis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

19. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi BUAB „H“ bankrotą atsisakė pripažinti tyčiniu. Priteisė iš pareiškėjo M. J. suinteresuotam asmeniui S. R. atlyginti 4 877 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20. Teismas įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašyme dėl BUAB „H“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytos aplinkybės siejamos su vadovo veiksmais, atliktais 2018 metais, t. y. juos konkrečiai siejant su 2018 m. vasario 11 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. sudarytais sandoriais, konstatavo, kad sprendžiant ginčą dėl BUAB „H“ pripažinimo tyčiniu taikytinas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatytas teisinis reguliavimas, pareiškėjas prašydamas BUAB „H“ bankrotą pripažinti tyčiniu remiasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

21. Susipažinęs su pateiktais įmonės finansiniais dokumentais teismas nusprendė, kad nors įmonė pagal finansinės atskaitomybės duomenis 2017 ir 2018 metais ir buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, visgi šiais laikotarpiais ji negali būti laikoma nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, įskaitant ir pareiškėjo nurodomu konkrečiu laikotarpiu – 2018 m. vasario 11 d. ar 2018 m. balandžio 20 d. sandorių sudarymo metu.

22. Teismas pažymėjo, kad aptariamu laikotarpiu UAB „H“ veiklos nebuvo nutraukusi, ją vykdė, įsipareigojimai kreditoriams taip pat buvo dengiami: nuo 2017 metais turimų 23 536 Eur jie 2018 metais buvo sumažinti iki 4 750 Eur. Taigi nors nuo 2016 metų įmonės turimo turto apimtis iki 2019 metų (įskaitytinai) ir sumažėjo (atitinkamai 93 514 Eur; 41 676 Eur; 5 789 Eur; 1 934 Eur), tačiau tuo pačiu sumažėjo ir per vienerius metus mokėtų sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų mastas nuo 2016 metų iki 2018 metų (įskaitytinai) (atitinkamai 73 998 Eur; 23 536 Eur; 4 750 Eur); jis padidėjo iki 24 905 Eur tik 2019 metais.

23. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apie UAB „H“ finansinę būklę atitinkamais laikotarpiais, nusprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog įmonė faktiškai nemokia tapo nuo 2019 m. birželio 6 d. – įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-883-614/2019, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas tenkinti ieškovo M. J. ieškinį atsakovei UAB „H“ ir priteisti 17 390,12 Eur skolą ir 5 procentų metines palūkanas. Būtent po šio pradelsto įsipareigojimo atsiradimo bendrovės vadovas S. R. 2019 m. liepos 12 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „H“ iškėlimo, nusprendęs, kad įmonė nebėra pajėgi vykdyti veiklą ir generuoti pajamas.

24. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis tik nuo šio momento UAB „H“ turimi pradelsti įsiskolinimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kas atitinka įmonės nemokumo būseną remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktu. 2019 metų balansas patvirtina, kad įmonės turtas šiais metais sudarė 1 934 Eur, kai tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 24 905 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad vien pareiškėjo turimas finansinis reikalavimas sudarė 19 393,76 Eur sumą, teismas konstatavo, kad įmonė 2019 m. birželio 6 d. tapo faktiškai nemoki – jos pradelstų įsiskolinimų suma viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

25. Nepaisant to, kad teismas konstatavo, kad bendrovės nemokumas atsirado 2019 m. birželio 6 d., kuomet pareiškėjas M. J. įgijo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į UAB „H“, t. y. tapo įmonės kreditoriumi, visgi, atsižvelgiant į tai, kad dar 2017 metais pareiškėjas inicijavo civilinę bylą dėl 17 390,12 Eur įsiskolinimo priteisimo iš UAB „H“ ir įsiskolinimas jam galiausiai buvo priteistas, teismas nusprendė, kad būtina įvertinti ir 2018 m. vasario 11 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. UAB „H“ atliktų sandorių vertinimą, jų įtaką galėjimui patenkinti kreditorių, tarp jų ir sandorių sudarymo metu buvusio potencialaus kreditoriaus – M. J., reikalavimus.

26. Įvertinęs įrodymus, kuriais buvo grindžiamas 2018 m. vasario 11 d. sandorio ekonominis nenaudingumas teismas konstatavo, kad jie patvirtina, kad prekių atsargos buvo parduotos už 8 352,50 Eur kainą, nors jų balansinė vertė (įsigijimo kaina) 2018 m. vasario 11 d. duomenimis buvo 15 959,31 Eur, tačiau nusprendė, kad vien šis faktas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad toks sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas ir neatitiko bendrovės interesų. Teismas pažymėjo, kad 2018 metais nebuvo pratęstos nuolatinės akvariumų priežiūros paslaugų sutartys su bendrovės klientais, kas reiškia pajamų įmonei sumažėjimą, todėl manė, kad įmonės vadovas bendrovės veikloje turėjo priimti atitinkamus sprendimus dėl turimų prekių atsargų – spręsti dėl jų panaudojimo ir/ar realizavimo galimybių, nelaukiant visiško jų nuvertėjimo. Teismo manymu, atsižvelgus į specifinį prekių pobūdį, į tai, kad dalis jų turi ribotą galiojimo laiką, laikytina, kad šiuo atveju neįrodyta, kad 2018 m. vasario 11 d. sandoris galėtų būti vertinamas kaip sudarytas ekonomiškai nenaudingomis bendrovei sąlygomis, esant vadovo tyčiai sukelti įmonės nemokumą ir/ar išvengti atsiskaitymo su (potencialiais) kreditoriais. Priešingai, visuma bylos duomenų, teismo manymu, pagrindžia, kad šio sandorio sudarymas buvo pagrįstas protinga verslo rizika ir atitiko bendrovės interesus.

27. Spręsdamas dėl įmonei priklausiusio automobilio pardavimo ekonominio naudingumo, teismas nurodė, kad įvertinęs tiek automobilio remonto darbų kaštus, tiek likusių mokėti lizingo įmokų dydį, teismas neturi pagrindo spręsti, kad 2018 m. balandžio 20 d. automobilio pirkimo -pardavimo sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ar neatitiko jos interesų. Pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilio išpirkimo kaina AB „Swedbank lizingas“ buvo sumokėta būtent paties UAB „H“ vadovo suinteresuoto asmens S. R., kas pagrindžia tai, kad įmonės vadovas siekė atlikti veiksmus, kurie leistų įmonei išvengti didesnių nuostolių.

28. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas atmestas visa apimtimi, nusprendė, kad suinteresuotas asmuo S. R. turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

29. M. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „H“ bankrotą tyčiniu, priteisti iš S. R. bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

30. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą, kadangi byloje surinkta medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, jog sudarydamas 2018 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sandorį, kuriuo buvo parduota didžioji dalis bendrovės turėtų prekių atsargų, taip pat sudarydamas 2018 m. balandžio 20 d. automobilio pardavimo sandorį bendrovės vadovas ne „vykdė įprastą bendrovės veiklą“, bet sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, siekdamas išvengti atsiskaitymo su M. J.. Visuma byloje esančių įrodymų pagrindžia, kad bendrovės vadovas: pardavė įmonės atsargas už ženkliai mažesnę negu rinkos kaina, nepagrindė, kad tokį atsargų perleidimą sąlygojo besibaigiantys prekių galiojimo terminai; neinicijavo naujų akvariumų priežiūros sutarčių, nepateikė įrodymų, kad siekė tęsti esamas akvariumų aptarnavimo sutartis, bei neįrodė, kad transporto priemonės pardavimą už mažesnę, nei analogiškų automobilių, kainą lėmė jos defektai. Visa tai įrodo, kad buvo sąmoningai siekiama sukėlė tyčinį įmonės bankrotą ir apsunkinti kreditorių galimybes nukreipi išieškojimą į įmonės turtą.

30.2. Vilniaus apygardos teismo išvada, kad bendrovė nemokia tapo tik 2019 metais, nepagrįsta ir padaryta remiantis tik kritiškai vertintinais suinteresuoto asmens rašytiniais paaiškinimais. Pažymėtina, kad bendrovės nemokumo administratoriaus 2021 m. lapkričio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad atsižvelgiant į nemokumo administratorei perduotų dokumentų apimtį ir pobūdį, ji neturi galimybės nustatyti, kurie iš balanse nurodytų trumpalaikių bendrovės įsipareigojimų buvo pradelsti, taigi, to negalėjo padaryti ir teismas. Kadangi byloje nėra įrodymų, leidžiančių aiškiai nustatyti bendrovės tapsmo nemokia momentą, teismas privalėjo konstatuoti, kad jau 2016 metais bendrovė formaliai atitiko nemokios įmonės būseną.

30.3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į bylą nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių S. R. teisinių paslaugų išlaidas, patirtas byloje. Į bylą buvo pateiktas advokato grynųjų pinigų priėmimo kvitas 1 567 Eur sumai, tačiau jame neatspindėta, už kokias paslaugas advokatui buvo mokama. Tuo tarpu suinteresuotam asmeniui priteistos atlyginti teisinių paslaugų išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, daugiau nei dvigubai viršija maksimalų išlaidų, priteistinų už atskiruosius skundus, dydį.

Atsiliepimas

31. BUAB „H“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė tenkinti M. J. prašymą ir pripažinti UAB „H“ bankrotą tyčiniu.

32. Suinteresuotas asmuo S. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; priteisti iš pareiškėjo suinteresuoto asmens naudai apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1. Apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuota, kad įmonė faktiškai nemokia tapo 2019 metais, jokių šias išvadas paneigiančių aplinkybių nepateikia, UAB „H“ įsipareigojimų suvestinių už 2015-2018 metus neginčija, todėl tik tai, kad apelianto neįtikina S. R. kartu su 2021 m. lapkričio 9 d. paaiškinimais pateiktos įsipareigojimų suvestinės už nurodytus metus, niekaip nepagrindžia teismo išvadų ydingumo.

33.2. 2018 m. vasario 11 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. sandoriai buvo sudaryti su UAB „H“ nesusijusiais asmenimis, sandoriai buvo atlygintiniai, jų kaina buvo nulemta parduodamo turto esminiu nuvertėjimu (tiek dėl mažo prekių likvidumo, jų besibaigiančių galiojimų terminų, tiek ir dėl parduoto automobilio esminių techninių trūkumų), gautomis lėšomis buvo mažinami bendrovės esami kreditoriniai įsipareigojimai bei skolos, atsiskaitoma su darbuotojais, vykdomos mokestinės prievolės, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad šiais sandoriais buvo kryptingai bei tyčia siekiama pabloginti įmonės turtinę padėtį.

33.3. Visos S. R. bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą buvo apskaičiuotos, paaiškintos ir pagrįstos 2021 m. rugpjūčio 2 d. procesiniame prašyme, todėl atskirojo skundo motyvai dėl pinigų priėmimo kvito Nr. 843991, kaip neleistinos įrodinėjimo priemonės, pagrindžiant bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu. Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentais, kad suinteresuotam asmeniui už atstovavimą apeliaciniame procese priteistos pernelyg didelės išlaidos, kadangi jų dydį šiuo atveju nulėmė bylos sudėtingumas ir jos apimtis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

35. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „H“ bankrotą atsisakyta pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo situacijos teisiniam įvertinimui taikė ĮBĮ teisės normas, kadangi tiek bankroto byla BUAB „H“ iškelta, tiek ir veiksmai, su kuriais siejamas tyčinio bankroto pagrindas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki Juridinių asmenų nemokumo įstatymo įsigaliojimo.

Dėl tyčinio bankroto požymių

36. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas buvo apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma, ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Žemesnės instancijos teismas

37. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies nuostatomis teismas galėjo pripažinti bankrotą tyčiniu, jeigu yra nustatytas bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

38. Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (apeliantas), kuris yra BUAB „H“ kreditorius, prašė pripažinti šios bendrovės bankrotą tyčiniu teigdamas, kad bendrovės vadovas sudarė įmonei ekonomiškai nenaudingus sandorius, kuriais įmonei buvo tyčia sukeltas nemokumas. Atitinkamas tyčinio bankroto pagrindas buvo nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

40. Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prašymą, konstatavęs, kad įmonė faktiškai nemoka tapo tik 2019 metais, o kreditorius nepagrindė, kad jo nurodomi sandoriai sukėlė nemokumą. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas ir teisėtumas sudaro bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyką.

Dėl BUAB „H“ nemokumo momento nustatymo

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

42. Apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020).

43. Pagal šiai bylai aktualų teisinį reguliavimą, įmonės nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi – įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte.

44. Remiantis BUAB „H“ bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad dėl įmonės pripažinimo nemokia į teismą 2019 m. liepos 7 d. kreipėsi jos vadovas S. R.. Pareiškime buvo nurodyta, kad 2019 m. birželio 30 d. balanso duomenimis įmonės turto vertė yra 6 174 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 23 621 Eur, iš kurių 17 390,12 Eur kreditoriui M. J. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2A-883-614/2019 priteista skola. Įmonės vadovo teigimu, nurodyto teisminio ginčo baigtis lėmė esminius įmonės finansinius sunkumus (1 t., b. l. 1-3). Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 26 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir iškėlė UAB „H“ bankroto bylą.

45. Pareiškimą dėl BUAB „H“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas įvertinęs ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos reikalavimą bei byloje pateiktus duomenis apie įmonės finansinius rodiklius atitinkamais laikotarpiais, konstatavo, kad nors įmonė nuo 2017 metų susidūrė su finansiniais sunkumais, nemokios įmonės kriterijų, ji atitiko tik 2019 m. birželio 6 d., t. y. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarčiai dėl skolos M. J. priteisimo.

46. Apeliantas šias teismo išvadas ginčija ir teigia, kad teismas neturėjo patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kurie iš įmonės trumpalaikių įsipareigojimų buvo pradelsti, todėl privalėjo konstatuoti, kad įmonė jau 2016 metais, kuomet susidūrė su finansiniais sunkumais, formaliai atitiko nemokios įmonės būseną pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.

47. Lietuvos apeliacinis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Teismas visų pirma pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad remiantis finansinių ataskaitų duomenimis teismas turėjo pripažinti, kad įmonė nemoki buvo jau 2016 m., prieštarauja savo paties argumentams, nurodytiems 2021 m. balandžio 26 d. pareiškime dėl UAB „H“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teigė, kad įmonė 2016 metais, jo duomenimis, sėkmingai ir aktyviai veikė (1 t., b. l. 182).

48. Antra, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis nustatytas įmonės nemokumo momentas, apeliantas nurodo, kad BUAB „H“ nemokumo administratorė negalėjo nurodyti aptariamu laikotarpiu buvusių įmonės vykdytinų įsipareigojimų, todėl, apelianto vertinimu, teismas remiantis bylos medžiaga taip pat negalėjo įvertinti įmonės nemokumo momento. Su šiais argumentais nesutiktina dėl to, kad nepriklausomai nuo to, jog BUAB „H“ nemokumo administratorė nepateikė duomenų apie įmonės vykdytinus įsipareigojimus atitinkamais laikotarpiais, teismas išvadas dėl šių aplinkybių galėjo padaryti, ir padarė, remiantis į bylą pateiktais duomenimis. Privalu atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo momento padaryta detaliai ir visapusiškai įvertinus įmonės 2016-2018 metų finansines ataskaitas, duomenis apie 2015-2018 metais buvusius įmonės finansinius įsipareigojimus ir jų mokėjimo terminus. Vadovaudamasis šių įrodymų visuma teismas pagrįstai nusprendė, kad įmonė faktiškai nemokia tapo 2019 metais, tuomet kai pareiškėjas M. J. įgijo į bendrovę reikšmingo dydžio vykdytiną reikalavimo teisę. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas neturėjo pakankamai duomenų įmonės nemokumui nustatyti.

49. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento vadovavosi išimtinai suinteresuoto asmens 2021 m. lapkričio 10 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais ir kartu su jais pateikta medžiaga (DOK-40814), nors, apelianto teigimu, dėl jos tikrumo kyla abejonių: dokumentai pasirašyti ne įmonės vadovo – S. R., bet buhalterės G. R..

50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien apelianto abejonės dėl įrodymų, kuriais remiantis teismas išsprendė byloje keliamus klausimus, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas jokių suinteresuoto asmens dokumentuose nurodytą informaciją paneigiančių ar abejones dėl jų tikrumo keliančių įrodymų nepateikė, nors apeliantui pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 25 d. nutartimi pasiūlė pateikti paaiškinimus byloje sprendžiamais klausimais (tarp jų ir dėl įmonės nemokumo momento nustatymo) ir juos pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis), todėl vien šiuo pagrindu apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais. Be to, 2021 m. lapkričio 10 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikti apskaitos dokumentai pasirašyti juos sudariusio asmens, taip patvirtinant juose nurodytos informacijos tikrumą (kaip ir nustato Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, jog už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys). Galiausiai pažymėtina tai, kad suinteresuoto asmens pateiktuose dokumentuose esanti informacija atitiko viešai skelbiamų įmonės finansinių ataskaitų duomenis (pvz. suinteresuoto asmens pateiktuose įrodymuose nurodyta, kad įmonė 2017 metais turėjo 23 535,80 Eur įsipareigojimų, ši informacija atitinka ir 2017 metų įmonės balanso duomenis (1 t., b. l. 109) dėl ko teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl rašytiniuose paaiškinimuose ir kartu su jais pateiktų įrodymų tikrumo.

51. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 26 d. nutartimi, kuria UAB „H“ iškelta bankroto byla, konstatavo, jog po to, kai iš įmonės kreditoriui M. J. buvo priteista atlyginti virš 17 000 Eur skolą, įmonės vykdyti įsipareigojimai viršijo jos turtą ir įmonė atitiko nemokios įmonės kriterijus (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis, 2 straipsnio 8 punktas), t. y. įmonės nemokumo momentas apspręstas iš esmės tapačiai kaip ir skundžiama nutartimi.

52. Apibendrinant nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento detaliai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įmonės finansinius duomenis, jų kaitą, bei aplinkybes, lėmusias įmonės finansinius sunkumus ir pagrįstai nusprendė, kad faktiškai įmonė nemokia tapo 2019 m. birželio mėnesį. Apeliantui nepaneigus šių motyvų pagrįstumo, skundo argumentai, kuriais nesutinkama su nurodytomis teismo išvadomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo

53. Pareiškėjui prašant pripažinti UAB „H“ bankrotą tyčiniu pagrindinis ginčas byloje kilo dėl šių įmonės turto perleidimo sandorių ekonominio naudingumo: 2018 m. vasario 11 d. prekių atsargų pardavimo ir 2018 m. balandžio 20 d. automobilio Volkswagen Caddy pardavimo.

54. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

55. Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nepakanka nustatyti vien tik konkretaus sandorio ekonominį nenaudingumą, reikia įvertinti visų aplinkybių įtaką įmonės nemokumui ir konstatuoti tyčinį bankrotą tik tuo atveju, jei nemokumą sukėlė būtent nenaudingi sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020).

56. Šiuo atveju pareiškėjas įrodinėja, kad įmonės vadovas, sužinojęs apie įmonei pareikštą reikalavimą dėl nuostolių, viršijančių 17 000 Eur, priteisimo, pardavė visą likvidų įmonės turtą įmonei nenaudingomis sąlygomis ir šiais tyčiniais veiksmais sukėlė bankrotą.

Dėl automobilio pardavimo

57. Nustatyta, kad UAB „H“ finansinio lizingo sutarties Nr. LT102310 pagrindu valdė ir naudojo automobilį Volkswagen Caddy, kurio likutinė vertė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 6 838 Eur. Suinteresuoto asmens paaiškinimu, transporto priemonę, dėl jos techninės būklės, kuri reikalavo didelių išlaidų remontui, buvo nuspręsta parduoti, siekiant išvengti dar didesnių nuostolių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „H“ vadovas kreipėsi į lizingo bendrovę prašydamas nurodyti, kokia suma turi būti sumokėta, siekiant išpirkti transporto priemonę anksčiau laiko. 2018 m. balandžio 19 d. raštu AB „Swedbank“ nurodė, kad neišpirkto turto vertė, kartu su palūkanomis ir kompensacija už išankstinį turto išpirkimą sudaro – 2 414,11 Eur (suinteresuoto asmens tripliko priedas Nr. 3). Nurodyta suma lizingo bendrovei buvo sumokėta bendrovės vadovo lėšomis ir 2018 m. balandžio 20 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „H“ pardavė automobilį V. Š. už 2 500 Eur.

58. Pareiškėjas įrodinėja, kad transporto priemonės vidutinė rinkos vertė, jos pardavimo metu, svyravo nuo 4 900 Eur iki 6 000 Eur, todėl mano, kad aptariamas sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad buvo automobilis buvo parduotas už ženkliai mažesnę, negu rinkos, kainą.

59. Pareiškėjas teiginiams, kad įmonės turtas buvo parduotas už žemesnę, nei rinkos, kainą, pagrįsti pateikė išrašus iš internetinės svetainės www.autoplius.lt bei www.emprekis.lt. Teismo vertinimu, atsižvelgus į aptariamo turto specifiką (automobilis), manytina, kad pateikti duomenys nėra pakankami išvadai, jog įmonės turtas buvo parduotas už aiškiai žemesnę, nei rinkos, kainą. Automobilio kainą lemia ne tik jo gamybos metai, bet visuma aplinkybių - jo rida, dalyvavimas eismo įvykiuose ir techninė būklė. Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad įvertinus transporto priemonės techninę būklę, jo remonto darbų preliminari kaina sudarytų apie 2 509 Eur (tai patvirtina 2018 m. balandžio 10 d. autoserviso UAB „Autofiksas“ preliminarus darbų aktas, pateiktas kartu su suinteresuoto asmens atsiliepimu į pareiškimą). Apeliacinio teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aptariamo sandorio kainos pagrįstumo, tinkamai rėmėsi šiuo preliminariu darbų aktu, kadangi juo įrodinėjamas aplinkybes patvirtino ne tik liudytoju byloje apklaustas transporto priemonės įgijėjas V. Š., bet ir BUAB „H“ bankroto administratoriaus ataskaita (2020 m. sausio 10 d. BUAB „H“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos duomenys). Joje pažymėta, kad sugedus automobiliui ir įvertinus galimas jo remonto išlaidas buvo priimtas sprendimas jį parduoti, o gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad įvertinus kainą, už kurią transporto priemonė buvo parduota (2 500 Eur) bei preliminarias jos remonto išlaidas (2 509 Eur) butų gauta pareiškėjo įrodinėjama automobilio rinkos vertė.

Dėl prekių pardavimo

60. Apelianto teigimu, tyčinius įmonės vadovo veiksmus liudija ir sandoris, kuriuo už mažesnę nei įsigijimo kaina, buvo perleistos įmonės prekių atsargos.

61. Nustatyta, kad 2018 m. vasario 11 d. UAB „H“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. HEP 0002094, kurios pagrindu Latvijos bendrovei M.G.M. Prime SIA pardavė prekių atsargų už 8 352,50 Eur. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 31 d. prekių inventorizacijos aprašo matyti, kad 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo atsargų, kurių vertė sudarė 23 545,20 Eur, o pagal 2018 m. gruodžio 31 d. prekių inventorizacijos aprašo duomenis 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo atsargų, kurių vertė siekė tik 5 005,78 Eur. Iš į bylą pateikto apyvartos žiniaraščio už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 11 d. iki 2018 m. vasario 11 d. ir likučių ataskaitos nurodytu laikotarpiu nustatyta, kad prekių likutis pradžioje sudarė 20 874,43 Eur, pabaigoje – 4 915,12 Eur

62. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įmonės finansines ataskaitas už 2017 – 2018 metus, 2018 metų apyvartos žiniaraščius nustatė, kad 2018 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu prekių atsargos buvo parduotos už 8 352,50 Eur kainą, nors jų balansinė vertė (įsigijimo kaina) 2018 m. vasario 11 d. duomenimis buvo 15 959,31 Eur. Tačiau konstatavęs, kad prekių atsargos parduotos žemesne kaina nei jų įsigijimo savikaina, teismas sprendė, jog vien šis faktas nesudaro pagrindo teigti, kad toks sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas ir neatitiko bendrovės interesų.

63. Šiai išvadai apeliacinės instancijos teismas pritaria, nes bylos duomenys ir apelianto nurodomos aplinkybės nepagrindžia priešingos išvados.

64. Šiuo atveju nustatyta, kad pagrindinė BUAB „H“ veikla – akvariumų gamyba, su jais susijusios įrangos prekyba, montavimas bei priežiūra. Įmonės veiklos pajamos nuo 2016 metų pradėjo mažėti (vidutiniškai nuo 3 201,78 Eur per mėnesį 2016 metais iki 217,81 Eur per mėnesį 2018 metais) (2020 m. sausio 10 d. BUAB „H“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos duomenys). Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad 2018 m. sausio 1 d. įmonės klientai nepratęsė ilgalaikių akvariumo priežiūros ir konsultavimo sutarčių, o naujų sutarčių šiuo laikotarpiu nebuvo sudaryta. Nors apeliantas teigė, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, kad buvo dedamos pastangos surasti naujus klientus ar derėtis su esamais dėl sutarčių pratęsimo, tačiau įvertinus tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įmonėje nebedirbo darbuotojas teikiantis šias paslaugas (2020 m. sausio 10 d. BUAB „H“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos duomenys), sutiktina, jog buvo priežasčių spręsti, kad įmonei naudingiau realizuoti turimas prekių atsargas.

65. Dėl šių aplinkybių darytina labiau tikėtina išvada, kad įmonės atsargų pardavimą sąlygojo ne siekis tyčia sumažinti įmonės turto masę, bet poreikis užtikrinti prekių likvidumą taip sumažinant įmonės patiriamus nuostolius. Šią teismo išvadą pagrindžia ir byloje nustatyta aplinkybė, kad pardavus įmonės atsargas, lėšos buvo panaudotos išimtinai su įmonės veikla susijusiems mokėjimams – įmonės atsargos mažėjo proporcingai kreditoriniams įsiskolinimams (tai patvirtina 2017 ir 2018 metų balanso duomenys apie sumažėjusius įsipareigojimus kreditoriams).

66. Teismas pažymi ir tai, kad buvo parduotas ne visas įmonės turimas turtas: remiantis 2017 m. gruodžio 31 d. prekių inventorizacijos aprašu (pareiškimo priedas Nr. 7), nurodytu terminu įmonė turėjo 1 418 vienetus atsargų, kurių vertė buvo 23 454,20 Eur. Tuo tarpu 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po aptariamo sandorio sudarymo, įmonėje buvo likę 198 vienetai prekių atsargų, kurių savikainos kaina buvo 5 005,78 Eur (2021 m. lapkričio 9 d. S. R. rašytinių paaiškinimų duomenys). Be to, BUAB „H“ bankroto bylos medžiaga patvirtina, kad paskyrus įmonės bankroto administratorių, jam buvo perduotos prekių atsargos (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-3757-275/2019). Tiek buvęs BUAB „H“ bankroto administratorius S. D., tiek ir naujai paskirta nemokumo administratorė UAB „Projektų investicijos“ savo veiklos ataskaitose pažymėjo, kad dalis prekių buvo nurašytos dėl riboto jų galiojimo laiko ar nusidėvėjimo.

67. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors 2018 m. vasario 11 d. sandoriu prekių likučiai buvo parduoti mažesne nei jų įsigijimo kaina, tačiau labiau tikėtina, kad sandorio sudarymą sąlygojo įmonėje susidariusi nepalanki situacija, dėl kurios nebuvo galimybių tęsti veiklos (darbuotojų trūkumas ir nutrauktos paslaugų teikimo sutartys). Atsižvelgus į perleistų prekių specifiškumą, aktyvios įmonės veiklos nutrūkimą dėl objektyvių priežasčių, prekių galimą nusidėvėjimą, laikytina neįrodyta aplinkybė, kad prekių pardavimas už pusę kainos vienam pirkėjui buvo įmonei nuostolingas sandoris.

68. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

69. Apibendrindamas aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje leistinomis priemonėmis neįrodyta, kad aptarti turto pardavimo sandoriai buvo sudaryti siekiant sukelti įmonės nemokumą ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantui manant, kad aptarti sandoriai buvo priimti pažeidžiant juridinio asmens teisnumą (CK 1.82 straipsnis) ar neatitiko verslo sprendimo priėmimo taisyklės, jis gali ginti savo teises kitais civilinių teisių gynimo būdais (neteisėtų sandorių pripažinimu negaliojančiais, civilinės vadovo atsakomybės taikymu ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl pirmosios instancijos teismo priteistų atlyginti bylinėjimosi išlaidų

70. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš pareiškėjo M. J. suinteresuotam asmeniui S. R. 4 877 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ginčydamas šią nutarties dalį apeliantas teigia, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, pagrįstumo dėl ko jos priteistos nepagrįstai. Taip pat mano, kad už apeliacinės instancijos teisme suteiktas atstovavimo išlaidas priteistas atlyginimas viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (toliau - Rekomendacijos) nustatytus maksimalius priteistino atlyginimo dydžius.

71. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad suinteresuotą asmenį S. R. bylos nagrinėjimo metu atstovavo advokatas D. G. (tai patvirtina 2021 m. gegužės 12 d. atstovavimo sutartis, kuria advokatui buvo pavesta atstovauti S. R. civilinėje byloje pagal pareiškėjo prašymą pripažinti BUAB „H“ bankrotą tyčiniu (1 t., b. l. 197).

72. Suinteresuotas asmuo bylą pirmą kartą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme pateikė 2021 m. rugpjūčio 2 d. prašymą atlyginti 3 279 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Su prašymu suinteresuotas asmuo pateikė 2021 m. gegužės 1 d. sąskaitą, mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad S. R. 2021 m. gegužės 2 d. sumokėjo advokatui 1 712 Eur bei 2021 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitą 1 567 Eur sumai. Lietuvos apeliaciniame teisme, civilinės bylos Nr. e2-1177-450/2021 nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo 2021 m. spalio 6 d. pateikė prašymą atlyginti 1214 Eur atstovavimo išlaidas. Kartu buvo pateikta 2021 m. rugpjūčio 25 d. sąskaita nurodytai sumai bei jos apmokėjimą patvirtinantis įrodymas – banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į advokato sąskaitą. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2021 m. lapkričio 26 d. buvo gautas suinteresuoto asmens prašymas atlyginti 874 Eur atstovavimo išlaidas. Kartu buvo pateikta 2021 m. lapkričio 8 d. sąskaita 446 Eur sumai bei jos apmokėjimą patvirtinantis įrodymas – banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į advokato sąskaitą taip pat 2021 m. lapkričio 25 d. pinigų priėmimo kvitas 428 Eur sumai.

73. Pažymėtina, kad pateiktuose prašymuose atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas buvo detalizuota, už kokias suteiktas atstovavimo paslaugas ar parengtus procesinius dokumentus prašoma atlyginti šias išlaidas. Įvertinus prašymuose nurodytą suteiktų paslaugų pobūdį, parengtus procesinius dokumentus bei jų parengimo terminus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvo prašoma apmokėti už atstovavimo išlaidas, patirtas būtent nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašymai atlyginti atstovavimo išlaidas buvo pagrįsti CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Išdėstytų argumentų pagrindu atmestini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tenkino suinteresuoto asmens prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas, nesant pateiktiems įrodymams patvirtinantiems jų pagrįstumą.

74. Sprendžiant dėl suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistų atlyginti atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dydžio, nurodytina, kad už apeliacinės instancijos teisme suteiktas teisines paslaugas suinteresuotas asmuo prašė atlyginti 1 214 Eur dydžio atstovavimo išlaidas, kurias sudarė: susipažinimas su nutartimi, atskirojo skundo ir procesinio prašymo parengimas. Sutiktina su apeliantu, kad prašomos atlyginti atstovavimo išlaidos už advokato suteiktą pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, viršijo Rekomendacijoje nustatytą maksimalų dydį, kuris yra 626,56 Eur (Rekomendacijų 8.15 punktas), todėl jos mažintinos, nustatant, kad suinteresuotam asmeniui atlygintinos 626,56 Eur dydžio atstovavimo išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1177-450/2021. Teismas papildomai pažymi, kad tiek bylos apimtis, tiek ir joje sprendžiamų klausimų teisinis įvertinimas nelaikytinas lemiančiu poreikį priteisti atstovavimo išlaidas, kurios viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius priteistino atlyginimo dydžius.

75. Apibendrinant aptartas aplinkybes ir nustatant suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistiną atlyginti atstovavimo išlaidų sumą išaiškintina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 4 877 Eur atstovavimo išlaidas sudarė: 3 181 Eur išlaidos patirtos bylą nagrinėjant pirmą kartą Vilniaus apygardos teisme, 1 150 Eur išlaidos patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir 546 Eur išlaidos bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nustatyta, kad teismas sumažino prašomą atlyginti atstovavimo išlaidų sumą (iš viso buvo prašoma priteisti 5 367 Eur bylinėjimosi išlaidų), nepriteisdamas suinteresuotam asmeniui išlaidų, patirtų už procesinio prašymo, priteisti atstovavimo išlaidas, parengimą bei sumažindamas iki 100 Eur išlaidas už 2021 m. lapkričio 26 d. papildomų paaiškinimų parengimą. Šios teismo išvados nėra ginčijamos, todėl apeliacinės instancijos teismas nustatydamas suinteresuotam asmeniui priteistiną bylinėjimosi išlaidų suma, vadovaujasi jomis ir nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas tikslintina, nustatant, kad suinteresuotam asmeniui iš M. J. priteisiama atlyginti 4 353,56 Eur atstovavimo išlaidų, kurias sudaro: 3 181 Eur atstovavimo išlaidos, patirtos bylą pirmą kartą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, 626,56 Eur dydžio atstovavimo Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1177-450/2021 išlaidos ir 546 Eur išlaidos patirtos bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme

76. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl pagrįstai nepripažino BUAB „H“ bankroto tyčiniu. Remiantis išdėstytu, apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina iš esmės nepakeista, patikslinant Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo išspręstas tik procesinis reikalavimas, dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nustatant, kad suinteresuotam asmeniui S. R. iš M. J. priteisiama atlyginti 4 353,56 Eur atstovavimo išlaidų.

77. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atskirojo skundo netenkinus, vertinamas suinteresuoto asmens prašymas atlyginti jo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 214 Eur dydžio atstovavimo išlaidas.

78. Suinteresuotas asmuo detalizuoja, kad suteiktas teisines paslaugas, už kurias prašoma priteisti atstovavimo išlaidas, sudaro: susipažinimas su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi, susipažinimas su atskiruoju skundu ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, procesinio sprendimo bei atskirojo skundo analizė (susipažinimas su jais), vertintini kaip atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo stadijos sudėtinis elementas, nes procesinio dokumento neįmanoma parengti nesusipažinus nurodytais dokumentais, todėl visi šie darbai Rekomendacijų kontekste vertinti kaip atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimas. Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytus maksimalius užmokesčio dydžius, manytina, kad pagrįstas advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydis šiuo atveju yra 626,56 Eur ir ši suma priteistina suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nustatant, kad iš pareiškėjo M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiama atlyginti 4 353,56 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 56 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš pareiškėjo M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 626,56 Eur (šešis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 56 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Agnė Tikniūtė