Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1227-264/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-08-31
Bylos Nr.: e2A-1227-264/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01035-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė (pirm.), Aušra Baubienė (pran.), Egidijus Tamašauskas
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės
Ieškovas: AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo: Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie LR Susisiekimo ministerijos, G. P.

Kategorijos

44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1227-264/2015;Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01035-2013-9;Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.; 121.14. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Žibutės Budžienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjo Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo ir 2015 m. vasario 24 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-451/2015 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie LR Susisiekimo ministerijos, G. P., dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 1542,83 Eur turtinę žalą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-04-06 trečiasis asmuo G. P., vairuodama transporto priemonę „Mercedes Benz“, v.n. (duomenys neskelbtini) važiuodama Pabrėžos g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu, todėl ieškovė trečiajam asmeniui išmokėjo 1542,83 Eur (5327,08 Lt) draudimo išmoką. Atsakovė yra Kaune, esančių viešųjų kelių savininkė, todėl ji turi kelius prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą. Atsakovė neveikė kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, buvo patirta turtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus ir būtent dėl to buvo patirta nurodoma 1542,83 Eur turtinė žala. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nepriekaištingą automobilio būklę iki eismo įvykio. Be to, Kauno miesto savivaldybės atstovai nebuvo pakviesti nei į autoįvykio vietą, nei į automobilio apžiūrą, t.y. atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti dėl tariamo įvykio, sukėlusio tariamą žalą. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ nedalyvavo nustatant automobilio būklę. UAB „Autofortas“ yra pelno siekianti įmonė, kuriai svarbu gauti kuo daugiau pelno. Taip pat nėra paskaičiuotas automobilio nusidėvėjimas.

Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie LR Susisiekimo ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo G. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Priteisė iš Kauno miesto savivaldybės 1542,83 Eur (5 327,08 Lt) turtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 1542,83 Eur (5 327,08 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-05-06) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 34,75 Eur (120 Lt) teisinių išlaidų ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Teismas nurodė, kad turtinę žalą ieškovė kildina iš atsakovės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą Pabrėžos g., Kaune būklę ar, kad kelio duobė buvo paženklinta ar aptverta, nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos Pabrėžos g., Kaune, būklei pataisyti ir suremontuoti. Teismui nekilo abejonių dėl įvykio fakto, kad 2012-04-06 transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama trečiojo asmens G. P., Pabrėžos g., Kaune, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą duobę, dėl to buvo apgadintas apdrausto automobilio dešinės pusės priekinis ratas, ratlankis ir su juo susijusios sistemos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog eismo įvykis atsitiko dėl kokių nors kaltų ar neatsargiu vairuotojo veiksmų. Bylos duomenys patvirtino, kad trečiasis asmuo, nežinodamas apie gatvės būklę, esant šlapiai kelio dangai, matė didelę balą, važiavo nedideliu greičiu. Byloje esančių duomenų visuma patvirtino, kad draudimo išmoka buvo nustatyta vadovaujantis Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių pagrindu, įvertinus tai, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl atlyginami tokio dydžio ir rūšies nuostoliai ir tokia tvarka, kokia numatyta sutartyje. Teismas konstatavo, kad ieškovės – draudimo įmonės – už trečiojo asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pripažintinas jos patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovės. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką. Atsakovės nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų. Teismas išlaidas automobilio remontui ir keičiamų detalių įsigijimui pagal automobilio sugadinimo pobūdį, laikė realiai pagrįstomis ir įrodytomis, apskaičiuotomis atsižvelgiant tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Teismas konstatavo, jog atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, jog remonto darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, ir žalos atlyginimą priteisė iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.

Teismas vadovaujantis CK 6.2 str., 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis, ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 542,83 Eur (5327,08 Lt) sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2014-05-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį patenkinus visiškai iš atsakovės ieškovei priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 34,75 Eur (120 Lt) žyminį mokestį.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 57,92 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai. Nurodė, kad 2015-02-20 teisme gautas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikti ir priimti pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir priteisti 57,92 Eur sumą advokato pagalbai apmokėti, kadangi 2015-01-21 sprendimu liko neišspręstas dalies bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, t.y. nepaskirstytos 57,92 Eur ieškovo patirtos advokato išlaidos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde dėl pirmos instancijos teismo 2015-01-21 sprendimo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Taip pat prašo tenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d.. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 p. (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 str. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, ko pasėkoje priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą. Toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius. Sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog turtinės žalos dydis įrodytas, kadangi byloje neįrodytas priežastinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra.

3. Teismas sprendime nepasisako apie tai, kodėl, nesivadovavo kitais galiojančių teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojo (šiai dienai vis dar galioja) Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka. Jos 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais. Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. Jos 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir, kad jie turi būti pateikiami raštu. AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir atsakomybę dėl tariamo eismo įvykio tariamų pasekmių besąlygiškai priskyrė Kauno miesto savivaldybei ir tik Kauno miesto savivaldybei.

4. Šioje byloje ginčo objektas yra ne draudimo paslaugų PVM, o automobilio remonto paslauga. AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtoja. Iš esmės šioje byloje būtent ieškovė įsigijo ginčo automobilio remonto paslaugas ir pan., o teismų praktikoje yra konstatuota, kad „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 381/2006).

5. Iš bylos duomenų nėra aišku kaip ginčo automobilis buvo išgabentas iš tariamo įvykio vietos, o tai reiškia, kad ginčo automobiliui ieškinyje nurodomi apgadinimai galimai buvo padaryti po tariamo įvykio pačios vairuotojos toliau dalyvaujant eisme, o ne įvykio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Kaip ginčo automobilio žibintas ir jo remontas siejasi su ginčo duobės buvimu taip ir liko neaišku. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tariamas eismo įvykis įvyko apie 11:30 val., t. y. kuomet yra geras matomumas, t. y. šviesus paros metas, todėl, vairuotoja, būdama atidi ir atsakinga turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl būtent pati už jį ir yra atsakinga. Jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui. Teismas visiškai nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei.

6. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai, kad neatitiktų Lietuvos standartų ir normų. Teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė. Dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvių tvarkymui atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei.

7. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės ieškovo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-06) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl LR civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. Tokios palūkanos neturėtų būti priteisiamos ir ieškinys šioje dalyje taip pat turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

8. Teismas nepagrįstai nesustabdė šios civilinės bylos ir nesikreipė į LR Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 p. (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 str. Yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir nurodyto norminio teisės akto atitikimo LR Konstitucijai, kadangi būtent dėl nepagrįstai, antikonstituciškai sumažinto finansavimo, reglamentuoto minėtais teisės aktais, vietinės reikšmės keliams nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamos būklės. Atitinkamai, dėl netinkamos jų būklės ir kilo skundžiamu sprendimu priteista žala. Kauno apylinkės teismo atsisakymas netenkinti šio Kauno miesto savivaldybės prašymo yra nepagrįstas ir turėtų būti peržiūrėtas.

Atsiliepimas

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2015-01-21 sprendimą nepakeistą bei priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

1. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė teisės normas, reguliuojančias priežastinio ryšio nustatymą. Priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos šioje byloje patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga – Kauno VPK Kelių policijos valdybos 2012-04-06 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresniojo patrulio A. P. tarnybinis pranešimas. Ieškovės pateikti transporto priemonės techninės apžiūros aktas, remonto sąmata bei policijos surinkta medžiaga patvirtina priežastinio ryšio tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų egzistavimą. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus pagrįstai sprendė, jog byloje egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

2. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog buvo eismo įvykis. Atsakovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį eismo įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog eismo įvykis buvo.

3. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog iš išmokėtos draudimo išmokos turėjo būti išskaičiuotas 19 % nusidėvėjimas bei tai, kad draudimo išmoka išmokėta už nesusijusius su eismo įvykiu apgadinimus. Transporto priemonės dalys buvo pakeistos ne naujomis dalimis. Dalių kaina yra įvesta sudariusio remonto sąmatą autoserviso darbuotojo, pagal rinkoje esančių nenaujų dalių kainą, o ne ištraukta iš „Audatex“ programos duomenų bazės. Pakeitus sugadintas transporto priemonės dalis nenaujomis, jos nenuvertintos dėl nusidėvėjimo. Atsakovės nurodytas priekinio dešinės pusės žibinto keitimas buvo būtinas, kadangi transporto priemonei įvažiavus į duobę buvo sugadintas priekinis bamperis ir veikiami bamperio deformacijos, lūžo priekinio dešinės pusės žibinto tvirtinimai (korpusas).

4. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė transporto priemonei padarytos žalos dydį.

5. Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog nepateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir netaikytos Lietuvos Respublikos susiekimo ir finansų ministrų 2000-04-22 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatos. Ši tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Turto vertinimą atlieka ieškovės darbuotojai įmonės reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Tokios teisės aiškinimo taisyklės suformuotos Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013. Teismas pagrįstai taikė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu.

6. Įmonės, užsiimančios draudimo paslaugų teikimu, t. y. ieškovė, nėra PVM mokėtoja, nes jos vykdoma veikla nėra apmokestinama PVM. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad ieškovės – draudimo įmonės – už trečiojo asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl jis pripažįstamas patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovės. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės sumokėtą PVM.

7. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į transporto priemonės vairuotojos neatsargumą, galėjusį sąlygoti žalos transporto priemonei atsiradimą. Atsakovės argumentai, kad vairuotoja, būdama rūpestinga ir atsakinga didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, grindžiami vien prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, atsakovė teismui nepateikė. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, jog transporto priemonės vairuotoja buvo pakankamai atsargi ir rūpestinga.

8. Nepagrįstas atsakovės teiginys, jog teismas nesivadovavo LR CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostata, jog už bendrai padarytą žalą asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Šiuo atveju solidarioji transporto priemonės vairuotojo ir atsakovės atsakomybė negali būti taikoma, nes nėra bendrų atsakovės ir per eismo įvykį žalą patyrusios G. P. neteisėtų veiksmų, sąlygojusių atsiradusią žalą. Iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, jog transporto priemonės vairuotoja nesielgė atsargiai bei buvo pakankamai rūpestinga. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai taikė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu.

9. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai priteisė 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, motyvuodama tuo, jog reikalavimas kildinamas iš viešosios teisės normų. Paminėtina tai, jog ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš LR CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į atsakovės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal LR CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke. LR CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 5% metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Atsakovės argumentas, jog teismas turėjo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl LR Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, LR Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 447 patvirtinto „LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo“ 3 punkto ir 5.3 punkto atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams yra nesusijęs su nagrinėjama byla.

Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

1. Kauno apylinkės teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Atsakovė savo apeliaciniame skunde nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta Kelių direkcijos atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros, neatlikto remonto, tačiau visiškai nepagrįstai akcentuoja, kad už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga ir Kelių direkcija, tuo iš esmės paneigdama vieną iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir kituose teisės aktuose. Kauno miesto gatvių priežiūra yra savivaldybės savarankiškoji funkcija, o ne valstybės perduotoji. Direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (iš jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra ne tik vietinės reikšmės keliams (gatvėms) taisyti (remontuoti), bet ir parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti).

2. Atsakovė, grįsdama savo teiginius dėl Kelių direkcijos atsakomybės dėl blogos Kauno miesto gatvių būklės, apeliuoja į Kelių direkcijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457, nenurodydama konkrečių nuostatų punktų. Tačiau mano, kad Atsakovė sąmoningai neatkreipė dėmesio į šių nuostatų 9 punktą, kuriame nustatyta, kad pagrindiniai Kelių direkcijos veiklos tikslai yra įgyvendinti valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros valstybės politiką, saugaus eismo valstybinės reikšmės keliuose politiką, organizuoti ir koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą. Kelių direkcija kontroliuoja šių lėšų naudojimo tikslingumą, tačiau konkrečius objektus, kuriems skiriamos lėšos, parenka savivaldybės.

3. Nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punktų (5.3.1,p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams. Visiškai neaišku, kaip Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo aprašo 3, 5.3 punktai (5.3.1, 5.3.2 p.) gali prieštarauti Konstitucijos 21straipsniui, kuris išimtinai susijęs su teise į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą ir 29 straipsniui, kuris išimtinai susijęs ne su juridinio asmens, o su žmogaus (individo) teisėmis ir laisvėmis. Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir įstatymų. Visa tai, ką daro Vyriausybė įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai suteiktą kompetenciją, yra valstybės reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Vyriausybė, nustatydama programos lėšų naudojimo tvarką bei programos lėšų skirstymo kriterijus, vadovavosi tuo metu galiojusia Kelių priežiūros ir plėtros finansavimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies redakcija, t. y. neviršydama jai Konstitucijos ir įstatymų sutektų įgaliojimų.

Šalies argumentai

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde dėl pirmos instancijos teismo 2015-02-24 papildomo sprendimo prašo pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir 57,92 Eur sumos advokato pagalbai apmokėti atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo priimtas papildomas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Priimtas Kauno apylinkės teismo 2015-01-21 sprendimas vis dar nėra įsiteisėjęs ir jis įsiteisės tik tuomet, kai dėl jo pasisakys apeliacinės instancijos teismas, t. y. Kauno apygardos teismas. Taigi, papildomu sprendimu ieškovei priteistos 57,92 Eur bylinėjimosi išlaidos galėtų būti atlygintos tik jei apeliacinės instancijos teismo nebus tenkintas aukščiau nurodytas Kauno miesto savivaldybės apeliacinis skundas ir Kauno apylinkės teismo 2015-01-21 sprendimas bus paliktas nepakeistas. Tuo tarpu iš papildomo sprendimo ir jo apskundimo termino seka, kad jis turėtų būti įvykdytas vis dar nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto ieškovo naudai, kadangi jame nurodytas jo apskundimo terminas - 20 dienų nuo jo patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Taip pat byloje nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai.

Atsiliepimas

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą dėl 2015-02-24 papildomo sprendimo prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2015-02-24 papildomą sprendimą nepakeistą bei priteisti iš atsakovės ieškovės bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015-02-24 papildomo sprendimo, surašymo. Atsiliepime nurodo, kad bylą nagrinėjusiam teismui priėmus sprendimą, liko neišspręstas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovei pateikus prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo klausimas buvo išspręstas. LR CPK 317 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu teisme yra nagrinėjamas papildomo sprendimo priėmimo klausimas, byla apeliacinės instancijos teismui išsiunčiama tik po to, kai išnagrinėjamas šis klausimas. Įstatyme naudojama formuluotė „išnagrinėjamas šis klausimas“ leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ji reiškia, kad teismas apeliacinės instancijos teismui bylą išsiunčia tik pasibaigus priimto papildomo sprendimo apskundimo terminui, taip suteikiant galimybę šaliai, kurios nenaudai priimtas papildomas sprendimas, jį apskųsti. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog ieškovė nepateikė teismui prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Su skundu ieškovės pateikti priedai, prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas, yra elektroninėje byloje, todėl teismas, neišsprendęs ieškovės patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimo, teisėtai ir pagrįstai priėmė papildomą sprendimą, teisingai taikė procesines teisės normas.

Trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą dėl 2015-02-24 papildomo sprendimo prašo priimti sprendimą dėl atsakovės apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2015-02-24 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-451/2015 teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, bei šią įstatymo normą įgyvendinančio Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2 papunkčių) atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsnių nuostatoms.

Klausimas dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktus, kurie šioje byloje netaikytini. Teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo, kadangi prašymas nėra susijęs su nagrinėjama konkrečia byla. Tos pačios praktikos laikomasi ir kitose bylose, sprendžiant analogiškus ginčus (pvz. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-254-601/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-134-436/2015).

Dėl atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliacinio skundo argumentų dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio21 d. sprendimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovavosi skundžiamame sprendime, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Apeliantės teigimu byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Su šiuo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka ir laiko jį nepagrįstu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2012-04-06 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną; pareigūno A. P. tarybinis pranešimas patvirtina, kad ginčo duobė nebuvo paženklinta, dėl ko trečiojo asmens automobilis buvo apgadintas. Taigi priežastinį ryšį tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga. Pažymėtina, kad policijos įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai pripažintini didesnę įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.) ir juose nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis. Taip pat tai, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę, patvirtina ir 2012-04-06 Transporto priemonės techninės apžiūros aktas Nr. 1257926, kuriame nurodytos keičiamos dalys – priekinės dešinės pusės padanga, priekinės dešinės pusės amortizatorius bei remontuojamos dalys – priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės žibintas, priekinis dešinės pusės ratlankis, priekinė važiuoklė. Taigi Transporto priemonės techninės apžiūros akte bei policijos pareigūnų tyrimo medžiagoje nustatyti automobilio sugadinimai atitiko transporto priemonės sugadinimų lokalizaciją. Bylą nagrinėjant tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų policijos medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes. Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, jog eismo įvykio metu kelio duobė, esanti Pabrėžos g. – Vaškų g. Kaune, buvo kaip nors paženklinta ar aptverta, ar apie kelio duobę buvo įspėta kelio ženklais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą, taip pat, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo 2000 m. balandžio 22 d. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta LR susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr.120/2000 m. balandžio 14 d. Nr.101, o AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės teiginiai nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Pažymėtina, kad ir pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atlikusi nuostolių sureguliavimo procedūras, nustatė patirtų nuostolių dydį ir kompensavo draudėjui išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pažymėtina ir tai, kad Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu, 13 punkte nurodyta, kad transporto priemonės dalių nuvertinimas tai dalių vertės sumažinimas keičiant apgadintas dalis naujomis, atsižvelgiant į keičiamų dalių techninę būklę prieš apgadinimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos transporto priemonės dalys buvo pakeistos ne naujomis dalimis. Iš pateiktos remonto sąmatos matyti, kad sąmatoje surašytos dalių kainos su žvaigždute, kuri reiškia, jog duomenys įvesti vartotojo. Be to, ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad dalių kaina yra įvesta sudariusio remonto sąmatą autoserviso darbuotojo, pagal rinkoje esančių nenaujų dalių kainą, o ne ištraukta iš „Audatex“ programos duomenų bazės. Pakeitus sugadintas transporto priemonės dalis nenaujomis, jos nenuvertintos dėl nusidėvėjimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad apeliantės argumentai, jog teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo 2000 m. balandžio 22 d. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta LR susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr.120/2000 m. balandžio 14 d. Nr.101, yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šia transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, detalių nenuvertino dėl nusidėvėjimo, todėl laikytina, kad žalos dydis buvo apskaičiuotas teisingai ir yra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais (CPK 178, 185 str.). Byloje nėra nustatyta aplinkybių nustatytam žalos dydžiui sumažinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartimi a. byloje Nr. A146-1265/2013, 2014-07-31 nutartimi a. byloje Nr. A858-1423/2014, 2015-01-19 nutartimi a. byloje Nr. A-602-1718-14 ir kt., o taip pat bendrosios kompetencijos teismų (pvz., Kauno apygardos teismo 2015-01-14 nutartis c. byloje Nr. e2A-255-343/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-134-436/2015, 2015-01-16 nutartis c. byloje Nr. e2A-168-173/2015, 2015-01-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-254-601/2015, 2015-02-19 nutartis c. byloje Nr. e2A-154-230/2015 ir kt.).

Apeliantės teigimu, AB „Lietuvos draudimas“ yra PVM mokėtoja, todėl PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju UAB „Autofortas“ išrašė PVM sąskaitą – faktūrą bendrai 5 727,08 Lt sumai, iš kurios 993,96 Lt sudaro PVM. AB „Lietuvos draudimas“ atlikęs nuostolių sureguliavimo procedūras, nurodė, kad draudimo išmokos suma yra 5 327,08 Lt. 2013-02-18 vietinio mokėjimo nurodymu Nr. 5476376 AB „Lietuvos draudimas“ pervedė 5 327,08 Lt UAB „Autofortas“, kas reiškia, kad išlaidos buvo apmokėtos visiškai, kartu su jose nurodytu pridėtinės vertės mokesčiu. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-1380/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės – draudimo įmonės – už trečiojo asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovės.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad ginčo automobiliui nurodomi apgadinimai galimai buvo padaryti po tariamo įvykio pačios vairuotojos toliau dalyvaujant eisme, o ne įvykio metu, kad pati vairuotoja, būdama atidi ir atsakinga turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl būtent pati už jį ir yra atsakinga. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad policijos pareigūnų tyrimo medžiagoje bei transporto priemonės techninės apžiūros akte nustatyti transporto priemonės tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę. Apeliantės teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, nepateikiant jokių rašytinių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavusi G. P. būtų pažeidusi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. 2012 m. balandžio 6 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta, kadangi vairuotoja iš anksto įvykio numatyti neturėjo galimybės. Nutarime nurodyta, kad kelio duobė buvo pilna vandens, kelio ruožas jokiais kelio ženklais nepaženklintas, to vairuotoja iš anksto numatyti negalėjo, dėl to neturėjo galimybės manevruoti bei apvažiuoti kelio duobę.

Apeliantės teigimu, ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitoms valstybės institucijoms nustatytos pareigos saugaus eismo užtikrinimo srityje negali būti traktuojamos kaip atleidžiančios kelio savininką (valdytoją) nuo jam įstatymuose įtvirtintų pareigų prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti juose saugų eismą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė nevykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 2004 m. vasario 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12 ir 42 punktų reikalavimų. Taigi pareiga atlyginti sugadintos transporto priemonės draudikui dėl duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovei nagrinėjamu atveju kilo ir dėl to, kad atsakovė nesiėmė jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių ginčo duobei aptverti ar pažymėti įspėjančiais apie kliūtį ženklais. Atsakovės argumentai dėl nepakankamo finansavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas atsakovės deliktine atsakomybe, kylančia dėl jos neveikimo vykdant savivaldybei priskirtas savarankiškas funkcijas. Nepakankamo finansavimo ar netinkamo lėšų kelių priežiūrai ir remontui paskirstymo klausimai spręstini atskira tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai jog už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakingas ir trečiasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką ir ribas, nenagrinėtini.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-06) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į apeliantės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014; ir kt.).

Dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo dėl pirmos instancijos teismo 2015 m. vasario 24 d. papildomo sprendimo.

Apeliantė nurodo, kad teismo priimtas papildomas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi 2015-01-21 sprendimas vis dar nėra įsiteisėjęs, o papildomu sprendimu ieškovei priteistos 57,92 Eur bylinėjimosi išlaidos galėtų būti atlygintos tik jei apeliacinės instancijos teismo bus paliktas nepakeistas 2015-01-21 sprendimas. Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius laiko nepagrįstais. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Išdėstyta teisės norma leidžia daryti išvadą, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą. Nagrinėjamu atveju rašytiniai įrodymai - vietiniai mokėjimo nurodymai ir ataskaitos, patvirtina ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti (2014-04-09 skundo priedas Nr. 9, išrašas už teisines paslaugas Nr. 185), kurių atlyginimo klausimo pirmos instancijos teismas 2015-01-21 sprendime neišsprendė. Ieškovė dėl šių išlaidų atlyginimo su prašymu kreipėsi į teismą, o pirmosios instancijos teismas 2015-02-24 papildomu sprendimu atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad nuo sprendimo priėmimo (2015-01-21) iki ieškovės kreipimosi į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo praėjo mažiau nei mėnuo laiko (2015-02-20), terminą pateikti prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo atnaujino (CPK 78 str.), ir priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 57,92 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą byloje priimti papildomą sprendimą ir ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteisti 57,92 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei teisės normas reglamentuojančias papildomo teismo sprendimo priėmimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimas ir 2015 m. vasario 24 d. papildomas sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Naikinti šių sprendimų atsakovės apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2015 m. sausio 21 d. sprendimo parengimą ją atstovavusiam advokatui sumokėjo 28,96 Eur. Ši suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcijos galiojusios iki 2015 m. kovo 19 d.) maksimalaus 8.11 punkte nurodyto 1,5 MMA dydžio (300 Eur) (CPK 98 str. 2 d.). Ieškovė taip pat už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2015 m. vasario 24 d. papildomo sprendimo parengimą ją atstovavusiam advokatui sumokėjo 28,96 Eur. Ši suma taip pat neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 redakcija), kadangi už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra numatytas koeficientas 1,3, taigi maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti 909,74 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015K1 – 699,8). Ieškovės patirtas išlaidas patvirtina į bylą pateikti įrodymai – 2015 m. gegužės 8 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; 2015 m. kovo 3 d. ir 2015 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymai; sąskaitos už teisines paslaugas Nr.483 ir Nr.507. Duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovei yra priteistinos 57,92 Eur (28,96 Eur x 2) bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 2,68 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios neviršija nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), dėl to valstybei iš apeliantės nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą ir 2015 m. vasario 24 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 57,92 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 92 ct) išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Žibutė BudžienėAušra BaubienėEgidijus Tamašauskas