- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- e2A-154-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00347-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- akcinės ,,Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10259-451/2014 pagal ieškovės akcinės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 1 347,82 Lt turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-03-11 transporto priemonė Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini), Taikos pr. ir Garažų g. sankryžoje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą. Ieškovė apskaičiavo, kad dėl 2011-03-11 eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 1 376,89 Lt ir jas kompensavo išmokėdama draudėjui draudimo išmoką. Taikos pr. ir Garažų g. sankryža, esanti Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl ji privalėjo užtikrinti, kad jai priklausanti sankryža būtų tinkamos būklės, o to nepadariusi privalo atlyginti žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 1 347,82 Lt turtinę žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 347,82 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-03-10 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 254 Lt teisinės pagalbos išlaidas.
Teismas byloje nustatė, kad draudėjas D. N. apdraudė transporto priemonę – automobilį Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Jis 2011-03-14 kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ su prašymu dėl draudimo išmokos sumokėjimo, nurodydamas, kad jam 2011-03-11 važiuojant Taikos pr. ir Garažų g. sankryžoje, Kaune, buvo įvažiuota į duobę, ko pasėkoje padaryti pažeidimai – apgadintas priekinio bamperio dešinės pusės spoileriukas, priekinis bamperis. UAB „Autotoja“ nustatė, kad automobilio Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini) keičiamos dalys – priekinio bamperio dešinės pusės spoileriukas, remontuojamos dalys – priekinis bamperis, bei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 1 376,89 Lt sumai su PVM. AB „Lietuvos draudimas“ atlygino 2011-03-14 įvykio metu padarytą žalą, išmokėdamas 1 347,82 Lt sumą, todėl kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl žalos atlyginimo.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal CK 6.266 straipsnį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų tinkamą Taikos pr. ir Garažų g., Kaune 2011-03-11 sankryžos būklę, taip pat jokių duomenų, kad kelio duobė šioje sankryžoje buvo paženklinta ar aptverta. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovė neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Taikos pr. ir Garažų g. sankryžą, esančią Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta D. N. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, dėl ko kompensuotos išlaidos, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Teismas nustatęs visas būtinąsias viešosios teisės subjekto atsakomybės taikymo sąlygas (CK 6.271, 6.246–6.248 straipsniai), ieškovės subrogacinį reikalavimą, pareikštą CK 6.1015 straipsnio pagrindu, dėl turtinės žalos atlyginimo laikė pagrįstu ir įrodytu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 3, 5.3 p. (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 str. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, ko pasėkoje priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Nurodo šiuos skundo argumentus:
1) Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo. Byloje nebuvo nustatyta iki pažeidimo buvusi padėtis, byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalaujama atlyginti žala yra patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo ginčo transporto priemonei fakto, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, be ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka. Jos 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma (visiems, nieko neišskiriant) vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 punktas), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 punktas). Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta, kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, kurio redakcija galiojo iki 2012 m. balandžio 30 d., 23 ir 24 straipsniuose numatyta, kokia turto vertinimo ataskaita turi būti pateikiama, ir nurodyta, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią tik tada, jeigu ji atitinka 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Ieškovė, prieš išmokėdama draudimo išmoką, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 punktas), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 punktai), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 punktai), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 punktai) ir pan., tačiau teismas į tai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė ir atsakomybę dėl tariamo eismo įvykio tariamų pasekmių besąlygiškai priskyrė atsakovei. Byloje nėra išvados, kad ginčo duobė galėjo sukelti automobilio sugadinimus bei kad būtent dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala. Pažymi, kad sąmatą sudariusi UAB „Autotoja“, remiantis Turto vertinimo priežiūros tarnybos duomenimis (prieiga per internetą: www.atvi.lt)., nėra įtraukta į išorės turto arba verslo vertinimo veiklą turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė.
3) Kauno apskrities VPK KP valdybos 2011-03-11 nutarime nurodytas automobilio sugadinimas – bamperio apatinė apdaila, dešinės pusės priekinis ratas, tačiau teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir už kitus automobilio gedimus. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatomis dėl automobilio dalių nusidėvėjimo įvertinimo. Instrukcijos 59.3 ir 59.4 punktuose imperatyviai numatyta, kad važiuoklės elementai yra priskiriami dalių pagal dėvėjimosi pobūdį III grupei, o padangos IV grupei. Instrukcijos 63-65 punktai numato, kaip turėtų būti apskaičiuojamos vidutinės šių grupių dalių nuvertinimo normos. Kartu su Instrukcija II grupei priskiriamų dalių vidutinės nuvertinimo normos paskaičiavimui patvirtinta 3 lentelė, kurioje nurodyta, kad tokio senumo (2006 m.) ir tokio variklio darbinio tūrio (1794 cm3), kaip ginčo transporto priemonė, automobilių važiuoklės dalys vidutiniškai turėtų būti nuvertinamos 19 proc., tačiau skundžiamame sprendime apie tai nieko nepasisakoma.
4) Teismas nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei, nors už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o atsakovei teikiamas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas, todėl kelių priežiūra atliekama pagal turimas finansines galimybes. Be to, žalos atsiradimui ir padidėjimui turėjo įtakos ir netinkami transporto priemonės vairuotojo veiksmai, kadangi jis dalyvaudamas eisme taip pat turi paisyti visų atsargumo priemonių.
5) Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kadangi bylos nagrinėjimas neužsitęsė, tuo labiau dėl atsakovės kaltės. Pažymi, kad teismingumo byloje Nr. T-28 2013-02-19 nutartyje Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, jog aplinkybė, jog atsakovė tuo pat metu yra ir vietinės reikšmės kelių (gatvių) savininkas, nekeičia tarp šalių atsiradusių teisinių santykių prigimties, kuri išlieka administracinio pobūdžio. Todėl, apeliantės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl LR civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. LR vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų nuo priteistos žalos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl jos neturėtų būti priteisiamos.
6) Teismas nepagrįstai nesikreipė į LR Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 3, 5.3 p. (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 str., motyvuodamas tuo, kad nurodyti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo regresinį reikalavimą, kylantį iš draudimo teisinių santykių. Tarp šios bylos ir nurodyto norminio teisės akto atitikimo LR Konstitucijai yra tiesioginis ryšys, kadangi būtent dėl nepagrįstai, antikonstituciškai sumažinto finansavimo, reglamentuoto minėtais teisės aktais, vietinės reikšmės keliams nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamos būklės. Atitinkamai, dėl netinkamos jų būklės ir atsirado skundžiamu sprendimu priteista žala. Todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas netenkinti šio Kauno miesto savivaldybės prašymo yra nepagrįstas ir turėtų būti peržiūrėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai taikius procesines bei materialines teisės normas. Nepagrįstai skunde teigiama, jog neįrodytas priežastinis ryšys tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo automobiliui padarytos žalos, kadangi šį ryšį patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga. Be to, ieškovės atstovas Transporto žalų grupės vadovas D. N., susipažinęs su transporto priemonės apžiūros metu surašytu Transporto priemonės techninės apžiūros aktu, nustatė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę. Nepagrįsti skundo argumentai ir dėl įrodymų nepakankamumo, kadangi įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities VPK PK pareigūnai. Įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai atitinka tokiems dokumentams keliamus formos reikalavimus, todėl visi įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes, todėl ieškovė įvykio faktines aplinkybes būtent ir grindžia šiuo įrodymu. Kadangi policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra laikoma padidintos vertės įrodymu pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, apeliantė, siekdama nuginčyti juos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, turėjo pateikti įrodymus, kurie paneigtų šioje medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes. Ieškovė laiko nepagrįstais skundo argumentus ir dėl žalos transporto priemonei vertinimo. Nurodo, kad transporto priemonės techninę apžiūrą atliko UAB „Autotoja“ atstovas, kadangi pagal AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Autotoja“ 2007-12-05 Transporto priemonių remonto paslaugų teikimo sutartį Nr. 07-841T370, pastaroji yra įgaliota apžiūrėti sugadintas transporto priemones. UAB „Autotoja“ atstovo užfiksuoti apgadinimai iš esmės atitinka Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime užfiksuotus apgadinimus – bamperio apatinė apdaila ir dešinės pusės priekinis ratas. Atlikus transporto priemonės techninę apžiūrą autoservise, jos metu surinktus duomenis peržiūri ieškovės darbuotojas, atsakingas už draudimo išmokų mokėjimą. Be to, UAB „Autotoja“ pateikė ieškovei remonto darbų sąmatą, o ne transporto priemonės vertinimo ataskaitą. Dėl šių priežasčių apeliantės argumentas, jog UAB „Autotoja“ pateikta sąmata neatitinka turto vertinimo keliamų reikalavimų, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, jog nepateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir netaikytos Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų 2000-04-22 įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos nuostatos. Tvarkos 2 punkte nurodyta, jog ji yra privaloma transporto priemonių vertinimą atliekantiems subjektams, tačiau 19 punkte yra nurodyta, jog transporto priemonės vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kita. Tokia įstatymo nuostata suponuoja, jog ši tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose įvykus eismo įvykiui draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Turto vertinimą atlieka ieškovės darbuotojai įmonės reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Tokios teisės aiškinimo taisyklės suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013. Teismas pagrįstai taikė nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas neturėjo pagrindo priteisti procesinių palūkanų, kadangi ieškinio reikalavimas reiškiamas ne viešosios teisės normų, kaip nurodo apeliantė, bet CK 6.1015 straipsnio pagrindu, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į apeliantės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke.
Tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie LR susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Atsakovė skunde nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta Kelių direkcijos atsakomybė (beje, tokio teisės akto ir nėra) už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros, neatlikto remonto, tačiau visiškai nepagrįstai akcentuoja, kad už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga ir Kelių direkcija, tuo iš esmės paneigdama (perkeldama) vieną iš savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir kituose teisės aktuose. Kelių įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, apibrėžiančioje Kelių direkcijos kompetenciją, nustatyta, kad Kelių direkcija – Vyriausybės įsteigta institucija, organizuojanti bei koordinuojanti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą bei plėtrą. Atsakovė, grįsdama teiginius dėl Kelių direkcijos atsakomybės dėl blogos Kauno miesto gatvių būklės, apeliuoja į Kelių direkcijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457, nenurodydama konkrečių nuostatų punktų. Tačiau atsakovė neatkreipė dėmesio į šių nuostatų 9 punktą, nustatantį, kad pagrindiniai Kelių direkcijos veiklos tikslai yra įgyvendinti valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros valstybės politiką, saugaus eismo valstybinės reikšmės keliuose politiką, organizuoti ir koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą. Todėl dėl atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra ir mano, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Atsakovė apeliaciniu skundu kelia netinkamo įrodymų vertinimo ir kai kurių materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus.
Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio
Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių apdraustai transporto priemonei buvo padaryta žala, t. y. kad ji neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti ginčo sankryžos važiuojamąją dalį ir užtikrinti joje saugų eismą, nors už tai, jos nuomone, kartu yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Tačiau atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesant byloje pakankamai įrodymų padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą, jog reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į sankryžoje buvusią duobę, kadangi vien duobės buvimo faktas nesuponuoja žalos transporto priemonei padarymo fakto, o atsiradę transporto priemonės sugadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į šią duobę, t. y. neigia priežastinio ryšio buvimą. Pirmosios instancijos teismas deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė, sugretinęs eismo įvykį fiksavusią medžiagą – Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižytą eismo įvykio vietos schemą, tarnybinį pranešimą, nutarimą, paaiškinimą su transporto priemonės techninės apžiūros aktu, remonto sąmata ir PVM sąskaita faktūra, ir remdamasis šiais įrodymais laikė nustatytu, jog yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilių apgadinimų, t. y. pripažino, kad nustatyti automobilio sugadinimai yra eismo įvykio, kilusio transporto priemonei įvažiavus į duobę, pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą apie priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, šiuo atveju neveikimo, ir apdraustai transporto priemonei atsiradusios žalos. Kauno apskrities VPK policijos pareigūnų eismo įvykio medžiagoje yra užfiksuotos tiek eismo įvykio aplinkybės, tiek žalos padarymo faktas, konstatuojant dėl eismo įvykio padarytus transporto priemonės sugadinimus, kuriuos vėliau patvirtino ir transporto priemonės apžiūros aktas. Nurodyti įrodymai yra leistini ir pakankami priežastinio ryšio aplinkybei nustatyti. Pažymėtina ir tai, jog LR CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Kadangi įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, įvykio tyrimo medžiagą įformindami nustatytos formos dokumentais, todėl įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą, t. y. transporto priemonės sugadinimus. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, jog automobilio sugadinimai yra neaišku kada atsiradę, o eismo įvykį įvardindama tariamu, daro tik niekuo nepagrįstas prielaidas, tačiau nepateikia jokių nustatytas aplinkybes paneigiančių ir atsakovės atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
Dėl transporto priemonei padarytos žalos dydžio nustatymo
Pirmosios instancijos teismas apdraustai transporto priemonei padarytos žalos dydį nustatė, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais automobilio remonto išlaidas, kurias nustatė UAB „Autotoja“ atstovas, o kitokių šias išlaidas paneigiančių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Atsakovės nuomone, nebuvo galima remtis UAB „Autotoja“ sudaryta remonto sąmata, kadangi nebuvo atliktas teisės aktais (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos) nustatytas kelių transporto priemonės vertinimas. Tokiu būdu atsakovė teigia, kad automobiliui padarytą žalą galima nustatyti tik atestuoto turto vertintojo atlikto kilnojamojo turto vertinimo pagrindu, t. y. faktiškai kelia įrodymo žalos dydžiui nustatyti leistinumo klausimą. Tačiau dėl šio atsakovės apeliacinio skundo argumento yra išsamiai pasisakęs ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakovės nurodomo Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas ir sutinka, kad tinkamai aiškindamas šio įstatymo nuostatas (įstatymo 2 straipsnio 7, 13 dalis, 7 straipsnį), sprendė, kad draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto ar verslo vertintojo sąvoką. Pažymėtina, kad pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Todėl draudiko pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Be to, pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, pirmosios instancijos teismo buvo atmesti taip pat pagrįstai, beje, remiantis ir jau suformuota teismų praktika, konkrečiai imant Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013. Šioje nutartyje faktiškai jau yra konstatuota, jog Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, nustatant žalą draudimo santykiuose, nėra privaloma, nes tokio reikalavimo nenumato nei Draudimo įstatymas, nei Civilinio kodekso normos, nei draudimo sutarties sąlygos. Todėl automobilio remonto išlaidas nustatanti sąmata pripažintina tinkamu ir leistinu įrodymu nustatant žalos dydį draudimo išmokai.
UAB „Autotoja“ atstovas nustatė, jog eismo įvykio metu buvo sugadintas ir reikalinga keisti priekinio bamperio dešinės pusės spoileriuką, sugadintas ir reikia remontuoti priekinį bamperį, taip pat reikalinga ratų geometrijos patikra. Apeliantės teigimu, tokie remonto darbai neatitinka policijos darbuotojų eismo įvykio metu nustatytų sugadinimų. Tačiau Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime užfiksuoti sugadinimai – priekinio bamperio apatinės apdailos ir dešinės pusės priekinio rato sugadinimai iš esmės atitinka ir UAB „Autotoja“ atstovo nustatytus transporto priemonės sugadinimus, nes priekinio bamperio dešinės pusės spoileriukas yra priekinio bamperio dalis. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl neįvertinto paskaičiuojant žalos dydį nusidėvėjimo lygio. Pagal byloje nustatytas aplinkybes remonto metu buvo numatyta pakeisti tik vieną detalę – priekinio bamperio dešinės pusės spoileriuką, visą kitą žalos sumą sudaro remonto darbai, o iš UAB „Autotoja“ dokumentų (sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros) matyti, kad šios detalės vertei buvo pritaikyta 15 procentų nuolaida, atitinkanti nusidėvėjimą, kas numatyta ir ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos ieškovės su UAB „Autotoja“ 2007 m. gruodžio 5 d. pasirašytos Transporto priemonių remonto paslaugų teikimo sutarties priede Nr. numatytus susitarimus.
Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos atsakomybės už žalą ir vairuotojo veiksmų įtakos žalai atsirasti ar jai padidėti
Atsakovė, skunde teigdama, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė turi būti taikytina ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai (toliau Kelių direkcija), nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta Kelių direkcijos atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros, neatlikto jų remonto. Priešingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga būtent atsakovė, nes tai yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir kituose teisės aktuose, kuriuos įvardino pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pretenzijos Kelių direkcijai dėl nepakankamo finansavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas atsakovės deliktine atsakomybe, kylančia dėl jos neveikimo vykdant savivaldybei priskirtas savarankiškas funkcijas. Nepakankamo finansavimo ar netinkamo lėšų kelių priežiūrai ir remontui paskirstymo klausimai spręstini atskira tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos išvadomis dėl vairuotojo veiksmų, jam nesiimant visų būtinų priemonių eismo saugumui užtikrinti ir galėjusių turėti įtakos žalai atsirasti ar jai padidėti, vertinimo, kadangi šios teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis, nes vairuotojo D. N. veiksmuose nebuvo nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Tokiu būdu administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatytas prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad vairuotojas D. N. nėra atlikęs neteisėtų veiksmų, kadangi nenustatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Atsakovė teigdama, kad vairuotojas buvo nepakankamai atsargus, atidus ir turėjo galimybę išvengti eismo įvykio bei žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus bei jų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui, nors tokią įrodinėjimo pareigą numato CPK 178 straipsnis.
Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad byloje nėra nustatyta, jog žala yra atsiradusi dėl kelių asmenų veiksmų, todėl ginčo atveju netaikytina CK 6.279 straipsnio norma, numatanti atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą.
Dėl procesinių palūkanų
Apeliantė teigia, jog teismas neturėjo priteisti 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl, kad bylos nagrinėjimas neužsitęsė, o atsakovė laiku pateikė procesinius dokumentus. Tačiau ginčas teisme kilo todėl, kad atsakovė, gavusi ieškovės 2011 m. rugsėjo 22 d. pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino, t. y. prievolės, kylančios iš delikto neįvykdė, todėl turi pareigą mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Kitas apeliantės argumentas, kuriuo ji ginčija sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo, kildinamas iš viešosios teisės normų, kurios, atsakovės teigimu, nenumato tokių palūkanų mokėjimo ir priteisimo. Tačiau pažymėtina tai, jog ieškovės reikalavimas yra grindžiamas iš CK 6.1015 straipsniu, pagal kurio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai taip pat reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Atsakovė pateikdama apeliacinį skundą reiškia prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 3, 5.3 p. (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 str. CPK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kaip jau nurodyta, atsakovės pateiktas argumentas, kad LR Automobilių kelių direkcija bei valstybė neskiria pakankamai lėšų kelių priežiūros bei tvarkymo darbams atlikti, nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendžiant byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą, apeliantės nurodytos teisės normos, dėl kurių atitikties Konstitucijai prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra taikomos ir netaikytinos. Todėl nenustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.