- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- 2-822-436/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00010-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- R. P. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- I. V., uždarąja akcine bendrove „Saulės tekstilė“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su trečiaisiais asmenimis I. V. (I. V.), uždarąja akcine bendrove „Saulės tekstilė“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. P. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašo iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 355 550,88 Eur turtinės bei 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad su kitais trimis asmenimis (I. V., O. P. (O. P.), K. M. (K. M.) lygiomis dalimis valdė UAB „Saulės tekstilė“, UAB „Šilputa“, UAB „Baltijos pelnas“. Ieškovui pareiškus norą pasitraukti iš verslo prasidėjo konfliktai dėl bendro verslo pasidalijimo, kurie buvo sprendžiami teisme. Ieškovas su I. V. vienoje iš bylų sudarė taikos sutartį, kuria įsipareigojo sumokėti I. V. 300 000 Lt (šiuo metu atitinka 86 886 Eur), atsiskaitymui su verslo partneriais. Ieškovas nurodytos sumos nustatytais terminais neišgalėjo sumokėti, todėl sumanė parduoti jam nuosavybės teisėmis priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), kuriam su I. V. jau buvo suradęs pirkėją. Nepaisant to, kad buvo sutarta dėl termino atsiskaityti pratęsimo iki 2009 m. vasario 2 d., I. V. kreipėsi į taikos sutartį vykdantį antstolį prašydamas areštuoti pastatą. Netrukus po to, gavus avansinį mokėjimą už perkamą pastatą skolos suma buvo įmokėta notarui, iš kurios kitą dieną pinigai buvo pervesti I. V.. Tačiau 2009 m. sausio 26 d. uždėtas areštas buvo panaikintas tik 2009 m. kovo 6 d., o per tą laiką, UAB „Saulės tekstilė“ iniciatyva pastatui uždėtas kitas areštas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartimi. Minėtas areštas panaikintas tik Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartimi, įsiteisėjus teismo sprendimui atmesti ieškinį. Dėl pastatui taikytų draudimų ieškovas negalėjo įvykdyti preliminariosios turto pirkimo – pardavimo sutarties, o užsitęsus bylos procesui turtas galiausiai nuvertėjo dėl ekonominės krizės. Dėl visų šių aplinkybių jis patyrė nuostolių, taip pat daug išgyvenimų ir nepatogumų, turėjusių įtakos ieškovo sveikatai ir jo turtinei padėčiai. Kadangi teismai nepanaikino laikinųjų apsaugos priemonių, netaikė galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ieškovo reikštus ieškinius asmenims, kurių prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atmetė, turtinę ir neturtinę žalą turi atlyginti valstybė.
Teismo posėdyje dalyvavusi ieškovo atstovė palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad pateiktos metinės mokesčių deklaracijos patvirtina, kad kaltieji asmenys, jei būtų teismas juos įpareigojęs sumokėti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, nebūtų galėję tokio įpareigojimo įvykdyti, ko pasėkoje byloje būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, padarę didelę žalą ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo R. P. S. ieškinį atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovas neįrodė savo ieškinio, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d., 2009 m. spalio 8 d. ir 2009 m. lapkričio 26 d. nutartys, kuriomis buvo išspręsti klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nebuvo apskųstos ir peržiūrėtos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų teismo ar teisėjo kaltę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, atsakovės atstovė byloje prašo taikyti ieškinio senatį nurodydama, kad prašomą priteisti žalą ieškovas kildina iš teismų 2009 metais atliktų tariamai neteisėtų veiksmų, tuo tarpu ieškinį dėl šios žalos priteisimo pateikė tik 2016 m. sausio mėnesį, taigi praleidus įstatyme numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinio reikalavimą dėl žalos grindžia CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta valstybės atsakomybe už neteisėtus teismo ar teisėjo veiksmus taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d., 2009 m. spalio 8 d. ir 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimis, kuriomis buvo išspręsti klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl galimų nuostolių atlyginimo neužtikrinimo Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-59-450/2011 (buvęs Nr. 2-2846-450/2009).
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 3 d. nutartimi I. V. prašymu civilinėje byloje Nr. 2-1646-43/2006 R. P. S. priklausančiam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo pritaikytas areštas (b. l. 8-9). 2008 m. rugsėjo 4 d. toje pačioje civilinėje byloje šalys pasirašė taikos sutartį, kurią teismas 2008 m. rugsėjo 4 d. patvirtino (1 t. b. l. 10-13). Pagal šios taikos sutarties 4 punktą R. P. S. įsipareigojo ieškovui I. V. sumokėti 300 000 Lt iki 2008 m. gruodžio 31 d. Iš Turto areštų akto registro išrašo, atlikto 2009 m. sausio 26 d. matyti, kad prieš tai minėtos 2006 m. balandžio 3 d. nutarties pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės pastatui dar buvo galiojančios ir nepanaikintos (1 t. b. l. 15–18). R. P. S. ir I. V. 2009 m. sausio 26 d. pasirašė susitarimą, kuriame nurodė, kad vykdant 2008 m. rugsėjo 4 d. taikos sutartį R. P. S. įsipareigoja iki 2009 m. vasario 2 d. pervesti I. V. į sąskaitą 300 000 Lt ir bus laikoma, kad teismo patvirtinta taikos sutartis bus įvykdyta (1 t. b. l. 14). R. P. S. ieškinyje patvirtino, kad nustatytu terminu teismo patvirtintos taikos sutarties nebuvo įvykdęs.
Ieškovas 2009 m. sausio 27 d. su UAB „DP Servisas“ sudarė to paties areštuoto gamybos pastato preliminariąją sutartį (1 t. b. l. 21-23), kuria numatė, jog pagrindinė pastato pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pasirašyta iki 2009 m. vasario 27 d. ir UAB „DP Servisas“ įsipareigojo iki 2009 m. sausio 28 d. į Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės depozitinę sąskaitą pervesti 300 000 Lt. Ši suma į notarės depozitinę sąskaitą buvo pervesta 2009 m. vasario 2 d. ir sekančią dieną – 2009 m. vasario 3 d. ji pervesta I. V. (1 t. b. l. 41-44). Minėto pastato areštas išregistruotas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutarties pagrindu nuo 2009 m. vasario 26 d. (1 t. b. l. 32-33). Kaip matyti, kad iki termino pagrindinei ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti pabaigos (iki 2009 m. vasario 27 d.) šiam pastatui jokių apribojimų taikyta nebuvo, tačiau ieškovas nenurodo, dėl kokių priežasčių pagrindinė minėto pastato pirkimo–pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta.
Iš bylos duomenų, taip pat prijungtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-59-450/2011 nustatyta, ieškovė UAB „Saulės tekstilė“ 2009 m. kovo 2 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo atsakovams R. P. S. ir UAB „Baltijos pelnas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Šis prašymas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartimi buvo patenkintas ir būsimam ieškiniui užtikrinti areštuotas tas pats, R. P. S. nuosavybės teise priklausantis gamybinis pastatas (1 t. b. l. 34-36). Tą pačią dieną šis areštas įregistruotas Turto areštų aktų registre (b. l. 37). Nustatytu terminu UAB „Saulės tekstilė“ pateikė ieškinį, ieškiniu prašydama pripažinti 2003 m. gruodžio 17 d. Pastato pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Saulės tekstilė“ ir UAB „Baltijos pelnas” bei 2005 m. sausio 5 d. Pastato pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltijos pelnas” ir R. P. S. negaliojančiais, taikyti restituciją: grąžinti ieškovui gamybinį pastatą V. (duomenys neskelbtini). Byla buvo išnagrinėta iš esmės ir ieškinys atmestas kaip neįrodytas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi. R. P. S. nurodytoje civilinėje byloje teismui pateikė du prašymus dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kurie abu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d., 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimis tenkinti nebuvo (1 t. b. l. 38-40, 46-48).
Iš ieškovo pateiktos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos matyti, kad areštuoto gamybinio pastato rinkos vertė 2009 m. spalio 1 d. buvo 640 000 Lt (šiuo metu atitinka 185 356,81 Eur) (1 t. b. l. 62-78). Iš prijungtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-771-104/2014 nustatyta, kad R. P. S. (iš Teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2010 m. spalio 27 d.) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui I. V. dėl nuostolių atlyginimo (1b. l. 79-83), vėliau 2013 m. birželio 14 d. pateikė prašymą teismui šioje byloje dėl ieškinio dalyko keitimo, įtraukiant antrą atsakovą UAB „Saulės tekstilė“ (1b. l. 84-85). Ieškinį grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-59-450/2011 pagal ieškovo UAB „Saulės tekstilė“ ieškinį atsakovams R. P. S. ir UAB „Baltijos pelnas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ieškiniui užtikrinti buvo areštuotas ieškovo turtas – prieš tai minėtas gamybinis pastatas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu R. P. S. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė (1 t. b. l. 86-92). Lietuvos apeliacinis teismas apelianto R. P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo (1 t. b. l. 93-103) 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi atmetė (1 t. b. l. 107-116). Ieškovas taip pat pateikė teismui atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus, iš kurių matyti, kad R. P. S. įvykdė mokėjimus UAB „DP Servisas“ pagal 2009 m. birželio 11 d. taikos sutartį, ir visiškai atsiskaitė, todėl atsižvelgiant į tai buvo patikslinta ieškiniu reikalaujama priteisti nuostolių suma (1 t. b. l. 117-134, 2 t. b. l. 33-45). Ieškovo atstovė į bylą taip pat pateikė I. V. metines pajamų deklaracijas ir UAB „Saulės tekstilė“ metines pajamų mokesčio deklaracijas, ieškovo teigimu patvirtinančias tai, kad I. V. ir UAB „Saulės tekstilė“ 2009-2010 metų laikotarpiu neturėjo galimybių sumokėti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Pažymėtina, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str. 2 d.). Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Iš šios įstatymo normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – nagrinėjant civilinę bylą.
Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos ketinamam parduoti pastatui, pritaikytos civilinėje byloje Nr. 2-1646-43/2006 vykusio ginčo pagrindu galiojo iki 2009 m. sausio 26 d., taigi terminas sudaryti pastato pirkimo – pardavimo sutartį pagal 2009 m. sausio 27 d. preliminariąją sutartį dar nebuvo pasibaigęs (baigėsi 2009 m. vasario 27 d.). Sutarties šalys apie galiojančius suvaržymus turėjo neabejotinai žinoti, nes pačioje sutartyje buvo aptartas arešto panaikinimo klausimas sumokant skolą pagal taikos sutartį, kurios įvykdymui yra areštuotas turtas (1 t. b. l. 21, 32-33). Sekančios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2009 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-59-450/2011 (buvęs Nr. 2-2340-450/2009) UAB „Saulės tekstilė“ prašymu, tačiau nurodytos nutarties ieškovas neskundė (CPK 151 str. 1 d.). Nepaisant to, praėjus daugiau nei pusei metų nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuris Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartimi patenkintas nebuvo (1 t. b. l. 38-40). Po 1,5 mėnesio R. P. S. pateikė teismui pakartotiną prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi šio prašymo taip pat netenkino. Pažymėtina, kad ieškovas šių nutarčių taip pat neskundė ir jos nebuvo peržiūrėtos instancine tvarka (CPK 151 str. 1 d.). Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad dėl paties R. P. S. neveikimo, nesinaudojimo CPK suteiktomis teisėmis, pirmosios instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai nebuvo peržiūrėti instancine tvarka. Teismo vertinimu, tokioje situacijoje asmuo, priėmęs sprendimą sudaryti sandorį ir išvengti pagal susitarimą kylančių turtinių pasekmių, turėjo išnaudoti visas įmanomas procesines teisines priemones, kad realizuotinam nekilnojamajam turtui būtų panaikinti apribojimai. Tokių veiksmų nesiėmęs, ieškovas iš esmės patvirtino savarankišką valios sudaryti nekilnojamojo turto sandorius atsisakymą, pasirinkdamas kitą modelį – reikalauti nuotolių atlyginimo užtikrinimo, tačiau ir čia jis iki galo savo interesų negynė, taigi neišnaudojo visų galimybių derėtis dėl galimybės nuo arešto atlaisvinti konkretų jam priklausantį turtą.
Nors ieškovas pateikė duomenis apie tai, kad tretieji asmenys nebūtų galėję užtikrinti būsimų nuostolių atlyginimo, nurodytina, kad ši aplinkybė turėjo būti sprendžiama svarstant ieškovo prašymus (ar skundus) dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dar 2009 metais, kadangi R. P. S., kaip asmuo teikiantis prašymą, turėjo pagrįsti tikėtino nuostolių išieškojimo apsunkinimo arba neįmanomumo netaikius jų užtikrinimo galimybę, tačiau to nepadarė. Teismas sutinka su teiginiu, kad trečiųjų asmenų turtinė padėtis nurodytų atveju yra kriterijus, kuriuo remiantis turi būti sprendžiama dėl prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1138-157/2015), tačiau, kaip jau nurodyta, teismas prašymo sprendimo laikotarpiu įvertino visas žinomas aplinkybes, dėl kurių priėmė atitinkamas nutartis. Kartu nurodytina, kad sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, teismas turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1302/2012, 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-121/2014). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma visuma dviejų sąlygų: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas bei tikėtinas nuostolių išieškojimo apsunkinimas arba neįmanomumas netaikius jų užtikrinimo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-370-330/2017). Teismas nenustatė, kad šios aplinkybės nebuvo įvertintos sprendžiant klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nepaisant to, ar jos buvo atskirai aptartos, ar ne. Be to, šiuo atveju ieškovas, kaip nustatyta anksčiau, neįrodė kitos galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui svarbios sąlygos - nuostolių atsiradimo tikimybės realumo, todėl tik dabar pateikti į bylą duomenys apie trečiųjų asmenų turtinę padėtį 2009-2010 laikotarpiu šiuo atveju apskritai negali turėti esminės reikšmės. Tokios pozicijos analogiškoje situacijoje laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį civilinėje bylos Nr. 2-866/2012). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. sausio 27 d. preliminari sutartis nebuvo registruota viešajame registre (1 t. b. l. 49-61), o tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ja remtis nėra pagrindo (CK 1.75 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8572008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-250/2009, 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-230-241/2017, kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos, taip pat bylos svarstymui pateiktą Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-59-450/2011 medžiagą, nenustatė šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios lemtų žalos ieškovui padarymą. Priešingai, paties ieškovo procesinė pozicija, sprendžiant jo turto suvaržymo klausimus, leidžia spręsti, kad turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo faktinės aplinkybės, taip pat galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimo sprendimas buvo sąlygoti paties ieškovo pasyvumo bei netinkamai pasirinkto teisių gynybos būdo. Todėl nenustačius jokių teismo ir teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos, taigi – nesant bent vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atžvilgiu (CK 6. 245-6.249 str., 6.272 str.). Esant nustatytoms aplinkybėms ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Nustačius, kad ieškovo teisė nėra pažeista, teismas dėl atsakovės reikalavimo taikyti byloje ieškinio senatį nepasisako (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje).
Atsižvelgus į tai, kad ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu yra atleistas, teismui nusprendus atmesti ieškovo ieškinį iš jo jokios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovo R. P. S. (R. P. S.) ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su trečiaisiais asmenimis I. V. (I. V.), uždarąja akcine bendrove „Saulės tekstilė“ dėl žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.