Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. S. (R. P. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. S. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys I. V. (I. V.) ir uždaroji akcinė bendrovė „Saulės tekstilė“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neteisėtų teismo ir teisėjų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos, taip pat prijungtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-59-450/2011 medžiagą, nenustatė jokių teismo ir teisėjų kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos, bei šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios lemtų žalos ieškovui padarymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9.2. Vien teismo priimto procesinio sprendimo panaikinimas savaime nepatvirtina teismo kaltės fakto. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.).

9.3. Skirtingas teismų ir ieškovo tų pačių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nenustatyta.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Apeliantas pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi byla yra ypač sudėtinga faktinių aplinkybių vertinimo prasme. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teisėjų kolegijos nuomone, prašymo motyvai nelaikytini reikšmingais tokio proceso būtinumo pagrindimui. Tai, kaip teismas ir šalys traktuoja faktines bylos aplinkybes, yra išdėstyta tiek procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį. Skirtingas apelianto ir teismo tokių aplinkybių vertinimas savaime nėra neįprastas bylose, išvados dėl vieno ar kito aiškinimo pagrįstumo gali būti padarytos atliekant į bylą pateiktų įrodymų vertinimą. Apeliantas jokių naujų faktinių aplinkybių nenurodo, taip pat nenurodo ir priežasčių, kodėl tokių aplinkybių (jei jų yra) negali nurodyti apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nukrypimui nuo bendrosios – rašytinės – apeliacinių bylų nagrinėjimo tvarkos (CPK 321 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

13. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Nenustačius bent vienos iš paminėtų sąlygų, civilinė atsakomybė nėra galima.

14. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog I. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu apeliantui dėl skolos priteisimo, o apeliantas su priešieškiniu I. V. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 3 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas apeliantui nuosavybės teise priklausantį gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šios laikinosios apsaugos priemonės 2009 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-89-578/2008 buvo panaikintos, o įrašas Nekilnojamojo turto registre buvo iki 2009 m. vasario 26 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. kovo 6 d. minėtam turtui areštą taip pat taikė antstolis R. V.. Be to, UAB „Saulės tekstilė“ 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą (civilinė byla Nr. 2-59-450/2011), prašydama pripažinti negaliojančiais 2003 m. gruodžio 17 d. ir 2005 m. sausio 5 d. sandorius, kuriais buvo perleistas apeliantui gamybinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas šį pastatą. Tą pačią dieną turto areštas buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre.

15. Paminėtų šios nutarties 14 punkte nurodytų faktinių aplinkybių kontekste iš tiesų sutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į aplinkybę, jog pastatui areštą, vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą apelianto atžvilgiu, buvo taikęs ir antstolis. Sutiktina su apeliantu taip pat dėl to, kad byloje nėra duomenų, jog I. V. buvo suradęs pastato pirkėją (kaip nurodoma teismo sprendime). Tačiau šios skundžiamame sprendime nurodytos/ neįvertintos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės ir nekeičia skundžiamo sprendimo pagrįstumo vertinant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas kilti valstybės deliktinei atsakomybei. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nėra sprendžiamas nei I. V., inicijavusio antstolio 2009 m. vasario 5 d. – 2009 m. vasario 6 d. laikotarpiu taikytą pastato areštą, nei antstolio, nei UAB „Saulės tekstilė“, kurios iniciatyva teismo nutartimi pastato areštas buvo taikytas 2009 m. kovo 3 d. – 2011 m. birželio 8 d. laikotarpiu, atsakomybės klausimas. I. V. ir UAB „Saulės tekstilė“ atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas (apelianto ieškinys atmestas) tiek pirmosios instancijos (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-771-104/2014), tiek apeliacinės instancijos (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-1267/2014) teismuose, o nagrinėjamos bylos dalyką sudaro teismo neteisėtų veiksmų ir dėl jų (ne)atsiradusios apeliantui žalos nustatymo klausimas. Todėl nagrinėjamo apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su trečiųjų asmenų veiksmais ir kuriais apeliantas faktiškai siekia, jog apeliacinės instancijos teismas kitų asmenų atžvilgiu kitaip įvertintų teismų jau nustatytas aplinkybes, įskaitant jau ir nustatytas civilinėje byloje Nr. 2-771-104/2014, nagrinėjamoje byloje nevertintini, nes jie neturi esminės reikšmės valstybės atsakomybės nustatymo aspektu.

16. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-59-450/2011 laikinosios apsaugos priemonės apeliantui priklausančio pastato atžvilgiu taikytos 2009 m. kovo 3 d. Apeliantas 2009 m. rugsėjo 9 d. buvo pateikęs teismui prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, nurodydamas, jog dėl ginčo pastato yra sudaręs preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantui yra sumokėtas 300 000 Lt dydžio avansinis mokėjimas ir apeliantas (pardavėjas) su pirkėju buvo įsipareigojęs iki 2009 m. vasario 27 d. sudaryti pagrindinę gamybinio pastato pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliantas teigė, kad dėl taikyto arešto jis negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, todėl jam teko pareiga ne tik grąžinti gautą avansinį mokėjimą, tačiau ir sumokėti baudą bei palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartimi šio apelianto prašymo netenkino, nurodydamas, jog toje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos po preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo termino, t. y. 2009 m. vasario 27 d., todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju neturėjo įtakos preliminarios sutarties įvykdymui ir / ar jos neįvykdymui, dėl ko nuostoliai iš preliminarios sutarties neįvykdymo negalėjo būti atsiradę ar atsirasti ateityje dėl pritaikytų toje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantas 2009 m. spalio 28 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl nuostolių užtikrinimo. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi atmetė apelianto prašymą, nenustatęs naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad būtent šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų sutrukdžiusios įvykdyti preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį.

17. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nevertino pareigos priimti teisingus ir pagrįstus procesinius sprendimus (CPK 109 str., 263 str.). Apeliantas teismo neteisėtus veiksmus civilinėje byloje Nr. Nr. 2-59-450/2011 iš esmės sieja su faktais, jog galimi nuostoliai dėl arešto taikymo nebuvo užtikrinti, o ieškinys buvo atmestas.

18. Visų pirma ieškinio atmetimas savaime dar neleidžia spręsti, jog pradinėje bylos stadijoje teismas priėmė nepagrįstas ir neteisėtas nutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai apie teismo pareigą priimti teisingus ir pagrįstus procesinius sprendimus yra deklaratyvaus pobūdžio, nes apeliantas nepateikia nei įrodymų, nei įstatymų taikymo ar teisės aiškinimo taisyklėmis pagrįstų motyvų, kurie leistų daryti išvadą, jog bylą Nr. 2-59-450/2011 nagrinėjęs teismas toje proceso stadijoje netinkamai įvertino pateiktos preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas bei akivaizdžiai netinkamai taikė/aiškino nuostolių užtikrinimo instituto taikymo nuostatas. Apeliantas nepaneigia, kad pagal 2009 m. sausio 27 d. preliminarią sutartį pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo 2009 m. vasario 27 d., o jam suėjus prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigia (preliminarios sutarties 3, 9 punktai). Taigi, pripažintini pagrįstais 2009 m. spalio 8 d. ir lapkričio 26 d. nutarčių motyvai, kad 2009 m. kovo 3 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo lemti nuostolių, susijusių su preliminaria sutartimi. Juo labiau, kai nėra įrodyta, kad preliminarios sutarties šalys būtų tikrai sudariusios pagrindinę sutartį pasibaigus prievolei pagal preliminarią sutartį – Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1267/2014 savo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje konstatavo, jog „...nėra pagrindo teigti, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 31 d.“ Beje, pastarojoje nutartyje nurodyta ir tai, kad apeliantas taip pat neįrodė netiesioginių nuostolių, susijusių su pastato nuvertėjimu. Taigi, akivaizdu, kad galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netaikymas ir pastaruoju aspektu nelaikytinas klaidingu.

19. Antra, CPK 146 straipsnio 1 dalis apskritai leidžia teismui elgtis dispozityviai – šioje normoje nurodyta, kad teismas gali (o ne privalo) pareikalauti, jog ieškovas pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teisminėje praktikoje nereti atvejai, kai nuostolių atlyginimo užtikrinimas nėra taikomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimo institutas negali būti naudojamas kaip įrankis siekiant tokių priemonių taikymo išvengimo ar pritaikytų panaikinimo, nes bylos šalies finansinis galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (ne)pajėgumas nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Juo labiau tai pasakytina apie atvejus, kai tik laikinosios apsaugos priemonės gali būti efektyvi jų prašančio asmens teisių gynimo priemonė, kaip ir yra byloje Nr. 3-59-450/2011 – joje buvo prašoma restitucijos natūra, t.y. grąžinti ieškovei pastatą (duomenys neskelbtini).

20. Kaip pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais (jų teisėjų kolegija nekartoja), nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Taigi, net tuo atveju, jei kuris nors teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti įvertintas kaip klaidingas, tai dar per se nelemia valstybės atsakomybės, nes ji gali atsirasti tik tuo atveju, jei klaida yra akivaizdi. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylos duomenys, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo neteisėtus veiksmus ir / ar neveikimą netenkinus prašymų taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo apskritai, o juo labiau – akivaizdžiai šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas procesiniuose sprendimuose. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas iš esmės savalaikiai ir nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, elgėsi pasyviai, nes, esant taikomiems suvaržymams jo turtu ir išaiškintoms jo teisėms skųsti teismo procesinius sprendimus, kuriais jis dabar laiko padarytą jam žalą, tokiomis savo procesinėmis teisėmis faktiškai nepasinaudojo nė karto. Iš dalies galima sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl valstybės atsakomybės reikšmingas akivaizdžių klaidų (ne)buvimas teismų procesiniuose sprendimuose, o ne tiek apelianto elgesys. Tačiau, kita vertus, paminėtas apelianto procesinis elgesys leidžia daryti prielaidą, kad ir pats apeliantas teismo nutarčių, kuriomis netaikytas nuostolių užtikrinimas, tuomet nelaikė akivaizdžiai klaidingomis. Nors įrodyti neteisėtus veiksmus yra ieškovo pareiga, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio įrodymų jis nepateikia ir nagrinėjamoje byloje (CPK 178 straipsnis).

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodė, jog preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, kuria remiasi apeliantas nebuvo registruota viešajame registre, todėl ja remtis nėra pagrindo. Apeliantas savo skunde teigia, jog sandorio teisinės registracijos nebuvimas savaime nepaneigia nei žalos atsiradimo fakto, nei jos masto. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste tokie argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, kadangi, kaip jau minėta, iš preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų matyti, pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2019 m. vasario 27 d., t. y. iki laikinųjų apsaugos priemonių, dėl kurių taikymo apeliantas prašė nuostolių užtikrinimo, taikymo, kadangi apelianto nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau turėjo būti atsiradę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad sandoris neįvyko būtent dėl turtui teismo pritaikytų laikino pobūdžio suvaržymų.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.