- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-05
- Bylos Nr.
- e2S-1015-1051/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22447-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Valiuškienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius Town Group“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Valiuškienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius Town Group“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Interlan“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilnius Town Group” 33 606 Eur skolą, 6 124,42 Eur palūkanas, 11,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Vilnius Town Group” turtą ieškinio sumai, t. y. 33 606 Eur.
2. Nurodė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Atsakovė dėl neaiškių priežasčių nuo 2022 m. nemoka didėjančios skolos. Vertino, kad tokie veiksmai sukuria papildomą riziką, kad atsakovės sąskaitose esančios lėšos gali būti paslėptos ar išskirstytos tretiesiems asmenims. Šios aplinkybės objektyviai lemia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovės UAB „Interlan“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės apie atsakovės vengimą bendradarbiauti ir/ar atsiskaityti su ieškove sudaro teisines prielaidas ieškovei ginti savo pažeistas teises teisme, paduodant ieškinį, o ne prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (ieškinio tikėtinas pagrįstumas).
5. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė nemokėdamas skolos nuo 2022 m. sukuria papildomą riziką, kad atsakovės sąskaitose esančios lėšos gali būti paslėptos ar išskirstytos tretiesiems asmenims. Teismas įvertinęs viešai prieinamą atsakovės veiklos ataskaitoje už 2024 m. nurodytus duomenis, jog įmonėje dirba 20 asmenų, pagal turto balansą ilgalaikis įmonės turtas sudaro 1 367 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 537 911 Eur, o pardavimo pajamos yra 916 450 Eur, skolų įmonė neturi, sprendė, kad šie duomenys iš esmės aktualios atsakovė turtinės padėties ar galimo nesąžiningumo neparodo. Akcentavo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, sąmoningą turto slėpimą, jo vertės mažinimą ar perleidimą tretiesiems asmenims, siekiant išvengti galimai palankaus teismo sprendimo ieškovei įvykdymo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad tenkinus ieškovės ieškinį, teismo sprendimo vykdymas taptų apsunkintas ar neįmanomas, ir pripažino, kad nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymui antrosios sąlygos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Interlan“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį; priimti naują sprendimą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Vilnius Town Group“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose 33 606 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas, atsisakydamas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai neįvertino ginčo atveju reikšmingų aplinkybių bei galimų pasekmių, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Mano, kad netinkamas laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymas sąlygojo neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.
6.2. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-897/2014 ir 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1802/2011 išaiškinimu, kad konkrečių įrodymų dėl būsimo grėsmės net neprivalo būti pateikta, jei ieškovas pateikia argumentus, liudijančius bent grėsmės atsiradimo tikimybę.
6.3. Mano, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba jo įvykdymo apsunkinimui elementas yra įrodytas. Vien tai, kad UAB „Vilnius Town Group“ yra skolinga UAB „Interlan“ nuo pat 2022 metų įrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui arba jo apsunkinimui. Primena, kad atsakovė nuo pat pradžių su ieškove elgėsi nesąžiningai, nereagavo į pranešimus, ilgą laiką negrąžina skolos ir kt.. Akcentuoja, kad šios aplinkybės aiškiai patvirtintina, kad atsakovė piktybiškai elgiasi ieškovės atžvilgiu. Vertina, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir taikytinos, nes jų pagrindu būtų laikinai (iki išsispręs ginčas) apsaugotos ieškovės teisės ir teisėti interesai.
6.4. Yra įsitikinusi, kad teismas pernelyg formaliai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės klausimą. Teigia, kad teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo ieškovės prašymą ir jį nepagrįstai atmetė, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta, o laikinosios apsaugos priemonės – taikomos.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Vilnius Town Group“ prašo atmesti ieškovės UAB „Interlan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi atsikirtimai:
7.1. Ieškovė skundą iš esmės grindžia tik tuo, kad teismas priimdamas nutartį netinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, kuriomis ieškovė pagrindė riziką galimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau skunde nedetalizuoja, kokių reikšmingų aplinkybių teismas neįvertino ar jas įvertino netinkamai, kaip jų kitoks vertinimas būtų leidęs teismui padaryti kitokią išvadą.
7.2. Pažymi, kad ieškovė neįrodė nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, todėl vien ieškinio reikalavimo pobūdis ar ieškinio suma negali būti savarankiškas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovei neįrodžius nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
7.3. Nurodo, kad ieškovė ne tik neįrodinėja atsakovės nesąžiningumo, kuris galėtų lemti sprendimo neįvykdymą, bet apie tai savo prašyme ir skunde net neužsimena. Atsižvelgiant į tai vertina, kad ieškovė neįrodo esminės sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
7.4. Akcentuoja, kad 2025 m. rugpjūčio 31 d. balansas rodo tai, kad atsakovė turi turto už 846 245 Eur, tuo pačiu metu 2024 m. turėjo turto už 842 526 Eur. Tai reiškia, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera, jos turtas nemažėja, o didėja, atsakovė nepradėjo slėpti turto ir neketina to daryti. Atsakovės finansiniai įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei turimas turtas, todėl ieškovės prašomos priteisti skolos dydis atsakovei jokios reikšmingos finansinės įtakos neturėtų. Vertina, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti pagrįstai nenustatęs būtinos sąlygos – atsakovės nesąžiningumo bei kitų sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2025 m. rugpjūčio 31 d. balansą, kuris parodo, kad atsakovės 2025 m. turimo turto vertė – 846 245 Eur, o 2024 m. turėjo turto, kurio vertė – 842 526 Eur.
10. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujais įrodymais, atsakovės pateiktais kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teisme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiama nepranešus atsakovei, sprendžia, kad yra pagrindas priimti ir vertinti atsakovės pateiktą naują įrodymą, nes jis yra tiesiogiai susijęs su šioje byloje sprendžiamu laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio įrodymo priėmimas ir vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo
12. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
13. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nors ir apeliantė atskirajame skunde nurodė argumentus dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo.
14. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis neturi būti išsprendžiamas kilęs ginčas iš esmės nepriėmus galutinio teismo sprendimo, jų paskirtis yra kitokia, tačiau laikinosios apsaugos priemonės, kurios iš esmės sutampa su pareikštais reikalavimais, tam tikrais atvejais (kai pareiškiami prevencinio pobūdžio reikalavimai) gali būti taikomos, bet jų taikymas turi būti pakankamai pagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1610-943/2020). Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).
15. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-516/2024 ).
16. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
17. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti konstatavęs, kad apeliantė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad vien aplinkybė, kad atsakovė yra skolinga apeliantei nuo 2022 m., įrodo grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui arba jo įvykdymo apsunkinimui.
18. Grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su asmens elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
19. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie asmens (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovų sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).
20. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, turto arešto taikymas atsakovės turto masės nepadidina, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, nei didelė ieškinio suma, nei galbūt atsakovės finansinė padėtis, nėra pakankamos aplinkybės, leidžiančios taikyti turto areštą.
21. Iš atskirajame skunde nurodytų apeliantės argumentų matyti, kad apeliantė atsakovės nesąžiningumą ir būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones sieja su atsakovės nereagavimu į raginimus sumokėti skolą ir su skolos negrąžinimu bei galimybe, kad atsakovė gali imtis veiksmų paslėpti turimą turtą. Tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tokiu būdu, kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-330/2023; 2023 m. rugsėjo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė duomenų, leidžiančių atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Pažymėtina, kad vien nurodymas ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių dėl atsakovės įsipareigojimų nevykdymo, savaime negali būti laikomos pakankamomis atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti, t. y. nuspręsti, jog atsakovė atliks nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti arba apsunkinti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nepateikė duomenų, jog atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad aplinkybės dėl atsakovės veiksmų, susijusių su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, nustatytinos ir vertintinos ginčą išnagrinėjus iš esmės. Pažymėtina, kad atsakovės sutartinių įsipareigojimų apeliantei nevykdymas, skolų pagal pateiktas sąskaitas nepamokėjimas, nereagavimas į pranešimus grąžinti skolą yra pagrindas apeliantei kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, ką apeliantė ir padarė, o ne prielaida teismui taikyti atsakovės turto areštą.
23. Turto areštas taikytinas tik tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovės nesąžiningais pripažintų veiksmų, bet ne dėl to, kad atsakovė vengia sumokėti susidariusią skolą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti grėsmės galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
24. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-897/2014 ir 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1802/2011 išaiškinimu, kad konkrečių įrodymų dėl būsimo grėsmės net neprivalo būti pateikta, jei ieškovas pateikia argumentus, liudijančius bent grėsmės atsiradimo tikimybę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tinkamai taikė aktualią teismų praktiką, ir vadovavosi joje esančiais išakinimais, o tai, kad teismas nenurodė atskirajame skunde paminėtose bylose esančių išaiškinimų, nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos netinkamai vertino apeliantės ieškinyje nurodytus argumentus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
25. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą taip pat reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-714-798/2021). Nagrinėjamu atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų apsunkinta atsakovės veikla, o apeliantė užsitikrintų galimai palankaus sprendimo vykdymą, net ir nepagrindusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų. Tokia situacija suteiktų nepagrįstą pranašumą apeliantei, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principų.
26. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovės konkretūs veiksmai patvirtina grėsmės apeliantei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu, tai reiškia, jog paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl atsakovės nesąžiningumo, apeliantė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 147 straipsnio 2, 7 dalys).
Dėl bylos procesinės baigties
28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, vadovavosi teismų praktika ir tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti, todėl ji paliktina nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas netenkintinas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti ieškovei ir atsakovei.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.