Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas Artūras Driukas,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Hiunfeldo apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. rugpjūčio 17 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 08B 126 958/98, 1998 m. liepos 14 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. spalio 9 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 01B 134 612/98 bei 1998 m. rugpjūčio 21 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. lapkričio 2 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 14B 185 726/98, suinteresuotas asmuo – A. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vokietijos Federacinės Respublikos Hiunfeldo apylinkės teismas (toliau tekste – ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismas, Hiunfeldo apylinkės teismas) 1998 metais pareiškėjai A. B. (2006 m. gegužės 26 d. pakeitė pavardę į P.) išdavė tris teismo įsakymus, kuriais priteisė iš skolininkės A. M. pareiškėjai šias pinigų sumas:

1998 m. rugpjūčio 17 d. vykdomuoju sprendimu civilinėje byloje Nr. 08B 126 958/98, priimtu Vokietijos Federacinės Respublikos 1998 m. birželio 15 d. teismo įsakymo pagrindu, pareiškėjai iš suinteresuoto asmens priteisė:8 666,44 Vokietijos markių (toliau tekste - DEM) (pagal oficialų DEM ir euro (toliau tekste - EUR) kursą - 4 431,08 EUR) pagrindinio reikalavimo sumą;13 proc. palūkanas nuo pagrindinio reikalavimo, skaičiuojant palūkanas nuo 1998 m. gegužės 13 d. iki 1998 m. gegužės 31 d., t. y. 53,20 DEM (27, 20 EUR);113,75 DEM (58,16 EUR) bylinėjimosi išlaidų;310, 00 DEM (158,50 EUR) papildomų išlaidų bei 4 proc. palūkanas nuo šių išlaidų, skaičiuojant palūkanas nuo vykdomojo sprendimo priėmimo dienos.1998 m. spalio 9 d. vykdomuoju sprendimu civilinėje byloje Nr. 01B 134 612/98, priimtu Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 1998 m. liepos 14 d. įsakymo pagrindu, pareiškėjai A. B. iš suinteresuoto asmens A. M. priteisė:9 586,55 DEM (4 901,53 EUR) pagrindinio reikalavimo sumą;13 proc. palūkanas nuo pagrindinio reikalavimo, skaičiuojant palūkanas nuo 1998 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. birželio 5 d., t. y. 20,77 DEM (10,62 EUR); 132, 35 DEM (67,67 EUR) bylinėjimosi išlaidų; 3 DEM (1,53 EUR) papildomų išlaidų bei 4 proc. palūkanas už šias išlaidas nuo vykdomojo sprendimo priėmimo dienos.1998 m. lapkričio 2 d. vykdomuoju sprendimu civilinėje byloje Nr. 14B 185 726/98, priimtu Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 1998 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo pagrindu, pareiškėjai A. B. iš suinteresuoto asmens A. M. teismas priteisė:11 134,02 DEM (5 692,73 EUR) pagrindinio reikalavimo;13 proc. palūkanas nuo pagrindinio reikalavimo, skaičiuojant palūkanas nuo 1998 m. liepos 15 d. iki 1998 m. liepos 30 d., t. y. 60,31 DEM (30, 84 EUR);138,35 DEM (70, 74 EUR) bylinėjimosi išlaidų;3,30 DEM (1, 69 EUR) papildomų išlaidų bei 4 procentus palūkanų už šias išlaidas nuo vykdomojo sprendimo priėmimo dienos.

Vokietijos Federacinės Respublikos teismo vykdomieji sprendimai gali būti vykdomi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Šią aplinkybę patvirtina Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. vasario 28 d. išduoti pažymėjimai. Suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu iškeltas bylas. Šią aplinkybę įrodo Vokietijos Federacinės Respublikos teismo pažymėjimai, kurių 4.4. punkte yra nurodytos A. M. informavimo datos.A. M. buvo informuota apie vykdomųjų sprendimų priėmimą. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 1998 m. rugpjūčio 17 d. vykdomasis sprendimas byloje Nr. 08B 126 958/98 jai įteiktas 1998 m. rugpjūčio 27 d., 1998 m. spalio 9 d. vykdomasis sprendimas civilinėje byloje Nr. 01B 134 612/98 jai įteiktas 1998 m. spalio 14 d., o 1998 m. lapkričio 2 d. vykdomasis sprendimas civilinėje byloje Nr. 14B 185 726/98 jai įteiktas 1998 m. lapkričio 6 d. Visi vykdomieji sprendimai suinteresuotam asmeniui A. M. 1999 m. rugpjūčio 6 d. taip pat įteikti ir per antstolį.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. ir 2014 m. gegužės 23 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo suinteresuoto asmens A. M. 15 452, 28 EUR bendros vertės turtą.

Suinteresuotas asmuo niekada nepasirašė jokių vekselių pareiškėjos naudai. Suinteresuotam asmeniui nebuvo įteikti jokie Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesiniai dokumentai. Teismo procesas Vokietijos Federacinėje Respublikoje vyko nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui, A. M. minėtame teismo procese nebuvo įteikti procesiniai dokumentai, jai nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės. Todėl buvo pažeista suinteresuoto asmens teisė į tinkamą procesą. Suinteresuotas asmuo niekuomet negyveno pareiškėjos nurodytu adresu Vokietijos Federacinėje Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), jis registruotos gyvenamosios vietos šioje šalyje neturi ir niekada neturėjo. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, iš kurių galėtų būti nustatyti kiti solidarieji skolininkai, nepateikė duomenų, kad pareiškėjos reikalavimas nėra įvykdytas ir yra galiojantis.Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesiniai dokumentai galbūt yra suklastoti.

Lietuvos apeliacinis teismas, byloje kilus ginčui dėl suinteresuoto asmens informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo, vekselių pasirašymo ir kitų reikšmingų aplinkybių, 2014 m. liepos 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui tiesioginius įrodymus iš Vokietijos Federacinės Respublikos išnagrinėtų bylų medžiagos, iš kurių būtų matyti: 1. Kada ir kokiu būdu suinteresuotas asmuo A. M. buvo informuota apie Vokietijos Federacinės Respublikos teisme inicijuotas bylas Nr. 08B 126 958/98, Nr. 01B 134 612/98 ir Nr. 14B 185 726/98. 2. Kada, kokiu būdu ir kokiu adresu suinteresuotam asmeniui buvo išsiųsti procesiniai dokumentai, kokie dokumentai buvo siunčiami. 3. Kada ir kokiu adresu bei kokiems asmenims buvo įteikti A. M. adresuoti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo siųsti procesiniai dokumentai.

A. M. buvo Vokietijoje įregistravusi individualią veiklą, vertėsi prekyba medienos produktais, popieriumi bei techniniais įrenginiais. Veiklai vykdyti įregistruotas adresas: (duomenys neskelbtini). Šis adresas buvo nurodytas vekseliuose, juo užsienio valstybės teismas siuntė suinteresuotam asmeniui procesinius dokumentus. Suinteresuotas asmuo Vokietijoje turėjo banko sąskaitą individualiai veiklai vykdyti. Iš prie Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2014 m. liepos 31 d. pranešimo pridėto korespondencijos pristatymo patvirtinimo byloje Nr. 8B 126 958/98 matyti, kad aptariamoje byloje priimtas vykdomasis sprendimas suinteresuotam asmeniui įteiktas 1998 m. rugpjūčio 27 d. adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi paties individualios įmonės savininko nerasta, teismo dokumentai įteikti patalpose buvusiai darbuotojai S. Z.. Iš prie Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2014 m. liepos 30 d. pranešimo pridėto korespondencijos pristatymo patvirtinimo byloje Nr. 14B 185 726/98 matyti, kad pašto tarnautojas 1998 m. lapkričio 6 d. paliko suinteresuoto asmens veiklos adresu pranešimą, kad A. M. Aslaro pašte turi atsiimti teismo vykdomąjį sprendimą. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kaip ir Lietuvos Respublikoje, neatsiėmus korespondencijos iš pašto, ji grąžinama siuntėjui. Vokietijos Federacinės Respublikos teismui dokumentai grąžinti nebuvo, todėl laikoma, kad suinteresuotas asmuo tinkamai informuotas apie šį vykdomąjį sprendimą. Aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo žinojo apie teismo sprendimus, patvirtina antstolės sudaryti dokumentų įteikimo pranešimai. Antstolė 1999 m. rugpjūčio 6 d. susitiko su A. M. Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Langensalza mieste, kai ši čia lankėsi su verslo delegacija. Suinteresuotam asmeniui buvo įteikti vykdomieji sprendimai, be to, antstolė ėmėsi priverstinio teismo sprendimų vykdymo veiksmų. A. M. pasirašė ant 1999 m. rugpjūčio 6 d. arešto protokolo. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad suinteresuotas asmuo apie minėtus vykdomuosius sprendimus žinojo ir jų vykdymui neprieštaravo.A. M. Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2006 metais buvo sudariusi atstovavimo sutartį su advokatais, kurie atstovavo ją derinant taikos sutarties sąlygas dėl ginčo dalyku tapusių Vokietijos Federacinės Respublikos teismo vykdomųjų sprendimų. Suinteresuotas asmuo, nepavykus sutarti dėl taikos sutarties, nesiėmė jokių veiksmų dėl minėtų vykdomųjų sprendimų, nors turėjo galimybę inicijuoti proceso atnaujinimą.

Dėl A. M. gyvenamosios vietos Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Suinteresuotas asmuo dirbo bendroje Lietuvos ir Vokietijos įmonėje „Almira ir Jungas“, įregistruotoje Lietuvos Respublikoje (adresas: (duomenys neskelbtini)). Suinteresuotas asmuo ir H. J. buvo minėtos įmonės akcininkai, be to, A. M. dirbo minėtoje įmonėje direktore (vadovavo viešbučiui „Ukmergė“, priklausiusiam bendrovei nuosavybės teise). H. J. paprašius suinteresuoto asmens įregistruoti naują įmonę suinteresuoto asmens vardu tam, kad būtų galima geriau vykdyti verslo operacijas, A. M. neišdrįso atsakyti, nes H. J. realiai vadovavo suinteresuotam asmeniui. Todėl A. M. adresu (duomenys neskelbtini), įregistravo individualią veiklą. Realiai individualią veiklą vykdė ir jai vadovavo H. J.. Būdama įmonės „Almira ir Jungas“ darbuotoja, A. M. kartais lankydavosi Vokietijoje, tačiau adresu (duomenys neskelbtini) niekada negyveno. Teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami būtent minėtu adresu, tačiau, kadangi šiuo adresu suinteresuotas asmuo negyveno, jokių teismo įsakymų ar vykdomųjų sprendimų ji negavo. Dėl procesinių dokumentų įteikimo. S. Z. yra M. J. dukra, kuriai 1998 m. buvo 17 metų. Ji nebuvo įmones darbuotoja. (duomenys neskelbtini), buvo M. J. ir H. J. gyvenamoji vieta, todėl namuose pašto darbuotoja rado M. J. dukrą, kuriai dokumentai ir buvo įteikti. Nei vykdomasis sprendimas, nei kita informacija suinteresuotam asmeniui neperduoti. Korespondencijos pristatymo patvirtinime (byloje Nr. 14B 185 726/98) pažymėta, kad pašto tarnautojas 1998 m. lapkričio 6 d. paliko pranešimą apie tai, jog suinteresuotas asmuo Asslar pašte turi pasiimti vykdomąjį sprendimą. Suinteresuotas asmuo, kaip minėta, Vokietijos Federacinėje Respublikoje negyveno, todėl apie pranešimą nieko nežinojo. A. M. negali nurodyti, kodėl dokumentai nebuvo grąžinti atgal į teismą.Dėl procesinių dokumentų įteikimo per antstolį. Suinteresuotas asmuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. dalyvavo trijų dienų turistiniame žygyje Bad Langensalza mieste. Suinteresuotas asmuo maudėsi duše, kai kažkas pradėjo belsti į duris, sakydami, kad suinteresuoto asmens laukiama. Suinteresuoto asmens laukė du policijos pareigūnai ir nėščia moteris. Policijos pareigūnams pasiteiravus suinteresuoto asmens, ar ši pažįsta šią moterį, suinteresuotas asmuo atsakė, kad jos nepažįsta. Moteris prisistatė kaip I. J.. Suinteresuotas asmuo suprato, kad ji yra H. J. brolio W. J. sutuoktinė. Bad Langensalza mieste W. J. ir I. J. turėjo spaustuvę „Hainich Druck“. Suinteresuotas asmuo susisiekė su H. J., kuris atvykęs sumokėjo apie 13 000 Vokietijos markių. Po to suinteresuotą asmenį paleido. Pažymėtina, kad apie jokį vekselį ar teismo dokumentus kalbama nebuvo, jie įteikti nebuvo. Suinteresuotas asmuo pamena, jog turėjo kažką pasirašyti, tačiau kokiame dokumente ji pasirašė, nepamena. 2014 m. rugsėjo 7 d. suinteresuotam asmeniui parašė H. J., informavęs, jog A. M. vardu įregistruota įmonė neatsiskaitė su minėta spaustuve už paslaugas. Susitikimo metu suinteresuotas asmuo tokios informacijos neturėjo ir nežinojo, kodėl jos ieškojo anksčiau minėti asmenys. Dėl aplinkybių, susijusių su suinteresuoto asmens advokatais Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Informaciją, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo pasamdyti advokatai A. M. sužinojo tik gavusi pareiškėjo pateiktus dokumentus. Suinteresuotas asmuo susisiekė su H. J., kuris informavo suinteresuotą asmenį, jog vekselius pasirašė H. J. žmona M. J.. H. J. tam, kad apsaugotų savo žmoną, 2006 m. gruodį kreipėsi į advokatų kontorą Ludwig und Calles dėl atstovavimo byloje. Kadangi suintersuotas asmuo buvo H. J. įmonės darbuotoja, atvykęs į Ukmergę, H. J. A. M. pateikė raštą, kurį A. M., gerai neperskaičiusi ir pasitikėdama H. J., kaip savo vadovu, pasirašė. M. J. ir H. J. pripažįsta, kad visi veiksmai ir raštai buvo nuslėpti nuo suinteresuoto asmens, ir suinteresuotas asmuo apie tai nieko nežinojo ir negalėjo žinoti, nurodo, kad yra pasiruošę atvykti į teismą liudyti.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimus nagrinėjimo procesinių taisyklių ir atsisakymo juos pripažinti ir leisti vykdyti pagrindų

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnis numato, jog šis įstatymas skirtas užtikrinti tinkamą civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimą. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ES valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) nustatytą tvarką. Jeigu Europos Sąjungos reglamentai nenustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti tvarkos, šie sprendimai pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso LX skyriaus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį skirsnius (CPK 809 – 817 straipsniai). 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau tekste - Reglamentas) 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis Reglamentas taikomas tik byloms, kurios iškeliamos, ir dokumentams, kurie formaliai parengiami arba užregistruojami kaip autentiški dokumentai, po šio Reglamento įsigaliojimo.

Pareiškėja A. P. pateikė prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Hiunfeldo apylinkės teismo 1998 metais priimtus vykdomuosius sprendimus tais pačiais metais išduotų teismo įsakymų pagrindu. Taigi nurodytiems vykdomiesiems sprendimams Reglamente išdėstytos sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės netaikytinos, kadangi Reglamentas įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d., be to, 1998 metais Lietuva nebuvo Europos Sąjungos valstybe nare. Lietuvai Reglamentas taikomas nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1-osios. Pažymėtina, kad vykdomųjų sprendimų priėmimo metu (1998 metais) Lietuva ir Vokietijos Federacinė Respublika nebuvo sudariusios dvišalės teisinės pagalbos sutarties, reglamentuojančios tokių sprendimų pripažinimą ir vykdymą. K. R. nenustatytos ir Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimų, priimtų iki Reglamento įsigaliojimo, pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje narėje procedūros, tai tokių sprendimų pripažinimui ir vykdymui taikytinos CPK nuostatos (809–812 straipsniai). Sprendžiant užsienio teismų sprendimų pripažinimo klausimus, kai nėra tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, taip pat būtina vadovautis tarptautinėje praktikoje visuotinai žinomais teismų sprendimų nepripažinimo pagrindais bei pagal analogiją taikyti nepripažinimo pagrindus, žinomus Lietuvos ir užsienio valstybių sudarytose dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-22/2009) bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2008).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą, ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-55/2012).

Dėl teisės į teisingą (sąžiningą, tinkamą) procesą pažeidimo, kaip pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimus, aiškinimo

Teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (angl. fair trial) principą tiesiogiai įtvirtina Konvencijos 6 straipsnis, kuriame nustatyta kiekvieno asmens teisė, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nurodydamas šios nuostatos reikšmę, EŽTT akcentavo, jog, atsižvelgiant į išskirtinę teisės į teisingą bylos nagrinėjimą svarbą demokratinei visuomenei, siauras šio straipsnio nuostatų aiškinimas neatitiktų teisės į teisingą procesą tikslų. Galima išskirti tokius pagrindinius teisės teisingą procesą elementus: procesinis šalių lygiateisiškumas ir rungimasis, teisė dalyvauti bylos nagrinėjime ir teisė į žodinį bylos nagrinėjimą, teisė teisinę pagalbą ir teisė į pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamos bylos aspektu reikšmingi procesinio šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai, šalies teisė būti informuotai apie prieš ją inicijuotą procesą ir dalyvauti bylos nagrinėjime, taip pat šių principų veiksmingas įgyvendinimas.

Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje bylose dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti, tiek nagrinėdami bylas dėl Europos Sąjungos teismų sprendimų pripažinimo, tiek bylose dėl užsienio valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines dvišales sutartis dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, teisingumo įstaigų sprendimų pripažinimo, tiek ir tų užsienio valstybių, su kuriomis atitinkamos sutartys nėra sudarytos, tiek sprendžiant užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo klausimus, yra pasisakę dėl sąlygų, kurias nustačius, šalies informavimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą yra laikomas tinkamu ir neprotingu būdu nesuvaržančiu šios šalies teisių ir teisėtų interesų. Vadovaujantis minėta teismų praktika, atliekant asmens informavimo apie teismo procesą, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų įteikimo šiam asmeniui tinkamumo vertinimą, turi būti nustatoma, ar konkrečiu atveju buvo pasiekta minėto proceso teisės instituto paskirtis – užtikrintas realus asmens žinojimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis atitinkamos valstybės proceso teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Tuo atveju, jeigu sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nustatoma, jog minėtas tikslas pasiektas, t. y. asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo procesas, bent vieną kartą laiku bei tokiu būdu, kuris jam leido suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, buvo informuotas apie procesą, laikoma, jog jis turėjo realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2000; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2T-34/2013 ir kt.). Dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš šalies galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad ji neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013).

Apibendrindama nurodytą teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą aiškinimo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą pagrindo esmė – šalies teisės pateikti savo paaiškinimus pažeidimas, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių sąžiningo proceso aspektų – teisės būti išklausytam principą (lot. audiatur et altera pars). Minėto teisės principo pažeidimo objektyviąją pusę sudaro tinkamas nepranešimas proceso šaliai apie civilinės bylos iškėlimą bei kiti proceso metu padaryti pažeidimai, sąlygoję, jog iš atitinkamos šalies buvo atimta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl bylos esmės. Tokiais pažeidimais gali būti: ieškinio atsakovui neįteikimas; nepranešimas šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą; protingumo kriterijaus neatitinkančio termino, kuris leistų šalims pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, nustatymas; priešingos šalies neišklausymas, nesudarant jai galimybės pateikti atsiliepimų į ieškinį arba neleidžiant jai kalbėti teismo posėdžio metu ir kt. Visų šių pažeidimų esmė ir pasekmė – procesinių gynybos galimybių nesudarymas šaliai, kuris yra nustatytinas kiekvienu atveju, kai sprendžiamas užsienio teismo sprendimo nepripažinimo CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-55/2012). Užsienio valstybės teismas, kurio sprendimą prašoma pripažinti, nebūtinai turi taikyti tuos pačius civilinio proceso teisės principus ir vadovautis tomis pačiomis procedūromis, kurias įprasta taikyti pripažįstančiosios valstybės teisinėje sistemoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-12/2014). Tačiau anksčiau šioje nutartyje aptartus teisės į tinkamą procesą standartus teismo sprendimas, kurį prašoma pripažinti ir leisti vykdyti, privalo atitikti. Taigi, teisės į sąžiningą procesą principo pažeidimas gali būti konstatuotas ir tais atvejais, kai bylą išnagrinėjęs užsienio valstybės teismas formaliąja prasme laikėsi nacionalinėje teisėje nustatytų proceso teisės normų reikalavimų.

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo vykdomųjų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ši teisės norma reiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Įrodymų vertinimas civiliniame procese yra grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias, kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Šios taisyklės taikomos ir nustatinėjant procesinio teisinio pobūdžio faktus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai (ieškovei) A. P. (buvusi B.) Hiunfeldo apylinkės teismas 1998 m. birželio 15 d., 1998 m. liepos 14 d. ir 1998 m. rugpjūčio 21 d. išdavė tris teismo įsakymus, kuriais buvo prašoma priteisti atitinkamas pinigų sumas iš suinteresuoto asmens (atsakovės) A. M..

Byloje Nr. 08B 126 958/98 1998 m. rugpjūčio 17 d. teismas priėmė vykdomąjį sprendimą pagal 1998 m. birželio 15 d. pareiškėjai išduotą teismo įsakymą, kuris pagal 2014 m. vasario 26 d. teismo parengtą Reglamento 54 ir 58 straipsniuose nurodytą pažymėjimą dėl teismo sprendimų ir susitarimų pateiktas suinteresuotam asmeniui 1998 m. birželio 19 d. (t. 1, b. l. 12, 17). Šiame vykdomajame sprendime pažymėta, kad jis įteiktas atsakovei 1998 m. rugpjūčio 27 d. (t. 1, b. l. 9–19, 49–57). Hiunfeldo apylinkės teismas 2015 m. sausio 22 d. rašte pranešė, kad dokumentas, įrodantis teismo įsakymo įteikimą, remiantis teismo dokumentų saugojimo taisyklėmis, jau išimtas iš archyvo (t. 2, b. l. 29, 32). Hiunfeldo apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. pranešime dėl korespondencijos pristatymo patvirtinimo šioje byloje nurodyta, kad pašto tarnautojas vykdomąjį sprendimą įteikė pristatymo adresu (duomenys neskelbtini), patalpose buvusiam darbuotojui S. Z., kadangi paties gavėjo / individualios įmonės savininko nerado (t. 1, b. l. 139–144).

Byloje Nr. 01B 134 612/98 1998 m. spalio 9 d. teismas priėmė vykdomąjį sprendimą pagal pareiškėjai 1998 m. liepos 14 d. išduotą teismo įsakymą, kuris pagal 2014 m. vasario 24 d. teismo parengtą Reglamento 54 ir 58 straipsniuose nurodytą pažymėjimą dėl teismo sprendimų ir susitarimų pateiktas suinteresuotam asmeniui 1998 m. liepos 7 d. (t. 1, b. l. 24, 27). Šiame vykdomajame sprendime pažymėta, kad jis įteiktas atsakovei 1998 m. spalio 14 d. (t. 1, b. l. 20–28, 58–63). Hiunfeldo apylinkės teismas 2015 m. sausio 22 d. rašte pranešė, kad dokumento, įrodančio teismo įsakymo įteikimą šioje byloje, nėra (t. 2, b. l. 26–28). Kaip matyti iš Hiunfeldo apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. pranešimo dėl korespondencijos pristatymo patvirtinimo šioje byloje, jame nurodyta, kad šis vykdomasis sprendimas buvo pristatytas paliekant jį pašto dėžutėje, perdavimas pasirašytinai neįvyko, pristatymo patvirtinimas dėl teismo sprendimo, raginančio sumokėti skolą, jau neišlikęs. Korespondencijos pristatymo patvirtinimo pažymoje nurodyta, kad pranešimas apie siuntą paliktas, kaip įprasta, paprastų laiškų atveju, pašto dėžutėje, bandymo pristatyti siuntą ir siuntos palikimo data – 1998 m. spalio 14 d. (t. 1, b. l. 125–130).

Byloje Nr. 14B 185 726/98 1998 m. lapkričio 2 d. teismas priėmė vykdomąjį sprendimą pagal pareiškėjai 1998 m. rugpjūčio 21 d. išduotą teismo įsakymą, kuris pagal 2014 m. vasario 28 d. teismo parengtą Reglamento 54 ir 58 straipsniuose nurodytą pažymėjimą dėl teismo sprendimų ir susitarimų pateiktas suinteresuotam asmeniui 1998 m. rugpjūčio 26 d. (t. 1, b. l. 34, 40). Hiunfeldo apylinkės teismas 2015 m. sausio 22 d. rašte pranešė, kad dokumentas, įrodantis teismo įsakymo įteikimą, remiantis teismo dokumentų saugojimo taisyklėmis, jau išimtas iš archyvo (t. 2, b. l. 34, 37). Vykdomajame sprendime pažymėta, kad jis įteiktas atsakovei 1998 m. lapkričio 6 d. (t. 1, b. l. 29–41, 64–73). Hiunfeldo apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. pranešime dėl korespondencijos pristatymo patvirtinimo šioje byloje nurodyta, kad pranešimas apie siuntą paliktas, kaip įprasta paprastų laiškų atveju, pašto dėžutėje, bandymo pristatyti siuntą ir siuntos palikimo data – 1998 m. lapkričio 6 d. (t. 1, b. l. 145–150).

Šiuo atveju suinteresuoto asmens atžvilgiu civilinės bylos Vokietijos Federacinės Respublikos teisme buvo inicijuotos pagal supaprastinto proceso taisykles, t. y. kreipiantis į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą (Vok. – Mahnverfahren). Todėl šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, ypač svarbu nustatyti, ar užsienio valstybės teismas užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis jis yra, taip pat ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis užsienio valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis. Priešingu atveju, nustačius, kad tokiam asmeniui apie jo atžvilgiu užvestą bylą faktiškai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, tai yra prielaida konstatuoti teisės į tinkamą procesą pažeidimą, kuriuo ir remiasi suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje byloje dėl užsienio valstybės teismo sprendimų pripažinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus anksčiau apžvelgtą EŽTT ir ESTT praktiką dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinio aiškinimo, išvada dėl teisės į tinkamą procesą pažeidimo, kaip pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą, gali būti daroma atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos aplinkybes.

Faktas apie Hiunfeldo apylinkės teismo 1998 m. priimtų trijų įsakymų įteikimą suinteresuotam asmeniui A. M. byloje grindžiamas teismo parengtais pažymėjimais pagal Reglamente 54 ir 58 straipsnius dėl teismo sprendimų ir susitarimų, kuriuose nurodytos šių teismo įsakymų pateikimo suinteresuotam asmeniui datos. Tačiau, pabrėžtina, jog Vokietijos Federacinės Respublikos teismas negalėjo pateikti pradinių dokumentų, patvirtinančių apie Hiunfeldo apylinkės teisme priimtų teismo įsakymų įteikimo suinteresuotam asmeniui laikantis nacionalinės teisės reikalavimų būdą ir faktą, kadangi, atsižvelgiant į teismo dokumentų saugojimo taisykles, pagal kurias teismo įsakymo bylų dokumentų saugojimo terminas – 2 metai (t. 2, b. l. 43–48), jie jau buvo išimti iš teismo archyvo. Taigi Reglamente pateikta pažymėjimų forma, kuria vadovavosi Hiunfeldo apylinkės teismas, buvo užpildyta formaliai, nebeturint pirminių dokumentų, patvirtinančių šių teismo įsakymų siuntimą ir įteikimą suinteresuotam asmeniui A. M.. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl į bylą pateiktų šių įrodymų patikimumo ir tokios teisinės galios, kokią šiems pažymėjimams suteikia Reglamentas. Tokią išvadą pagrindžia ir aplinkybė, jog byloje Nr. 01B 134 612/98 išduotame vykdomajame sprendime, taip pat išduotame pažymėjime pagal Reglamente 54 ir 58 straipsnius nurodoma, jog teismo įsakymas A. M. įteiktas 1998 m. liepos 7 d, nors pats teismo įsakymas priimtas vėliau – 1998 m. liepos 14 d. Taigi remtis vien šiais įrodymais, siekiant nustatyti faktą, ar nebuvo pažeistos esminės civilinio proceso taisyklės, susijusios su asmens informavimu apie jo atžvilgiu prasidėjusį civilinį procesą, nėra pagrindo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tik tinkamas teismo įsakymų įteikimas suinteresuotam asmeniui (atsakovui) gali suponuoti teismo įsakymo įsiteisėjimą, nes tai yra conditio sine qua non, be kurios teismo įsakymo įsiteisėjimas jokiais būdais negalimas. Teisės terminų, per kuriuos asmenys turi įgyvendinti savo civilines bei procesines teises, civilinėje ir civilinio proceso teisėje nustatymo paskirtis, be kitų tikslų, yra taip pat ir siekis palengvinti tam tikrų praeityje įvykusių faktų nustatymą. Tuo tarpu pareiškėja, kreipdamasi dėl vykdomųjų sprendimų pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje po 16 metų nuo jų priėmimo, nors ir nepasibaigus bendrajam Vokietijos Federacinės Respublikos teisėje nustatytam vykdymo senaties terminui, tokiu neveikimu apsunkino reikšmingų byloje procesinių faktų įrodinėjimo procesą.

Vokietijos civilinio proceso įstatymo (toliau - ir CPĮ) 177 straipsnyje numatyta, kad procesinis dokumentas fiziniam asmeniui, kuriam turi būti įteikti procesiniai dokumentai, gali būti perduotas bet kurioje vietoje, kurioje tas asmuo yra. Šio įstatymo 178 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas vienas iš alternatyvaus įteikimo nuolatinėje gyvenamoje vietoje, įmonės patalpose ir bendruomenės įstaigose, būdų, kuris aktualus nagrinėjamam atvejui, t. y., jeigu fizinis asmuo, kuriam turi būti įteiktas procesinis dokumentas, nebuvo rastas savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, įmonės patalpose ar bendruomenės įstaigoje, kur jis gyvena, procesinis dokumentas gali būti įteiktas adresato įmonės patalpose šioje įmonėje dirbančiam asmeniui. CPĮ 180 straipsnyje numatyta, kad, jei atlikti įteikimą 178 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte numatyta tvarka neįmanoma, procesinis dokumentas gali būti paliekamas nuolatinei gyvenamajai vietai ar įmonei priklausančioje pašto dėžutėje ar analogiškame įrenginyje, kurį adresatas yra įrengęs korespondencijai gauti ir kuris yra įprastai tinkamas saugiam deponavimui. Įteikimas įsigalioja nuo jo palikimo momento. Įteikiantis asmuo ant įteikiamo procesinio dokumento voko turi pažymėti įteikimo datą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, korespondencijos pateikimo patvirtinimo pažymos duoda pagrindą išvadai, kad vykdomieji teismo sprendimai, priimti minėtų teismo įsakymų pagrindu, buvo siunčiami bei teismo pripažinti tinkamai įteiktais suinteresuotam asmeniui A. M. laikantis nacionalinės teisėje numatytų procesinių įteikimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju vykdomieji sprendimai bylose Nr. 01B 134 612/98 ir Nr. 14B 185 726/98 buvo palikti pašto dėžutėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), o vykdomasis sprendimas byloje Nr. 08B 126 958/98 įteiktas adresu (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta pašto darbuotojo dokumente, buvusiam darbuotojui S. Z.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks procesinių dokumentų įteikimas šioje konkrečioje byloje ne tik neatitinka Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinės proceso teisės formaliųjų reikalavimų, bet ir dėl nustatytų išskirtinių šios bylos aplinkybių negali būti pripažintas atitinkančiu teisės į tinkamą bei veiksmingą procesą principo reikalavimus.

Suinteresuotas asmuo A. M., nesutikdama su pareiškėjos prašymu pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos priimtus vykdomuosius sprendimus dėl skolų priteisimo iš jos, nurodė, kad ji nebuvo informuota apie prasidėjusį procesą, jame nedalyvavo, juose nurodytu adresu negyveno. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad adresas (duomenys neskelbtini), buvo nurodytas Mokesčių mokėtojo registracijos anketoje, iš kurios matyti, kad 1996 m. balandžio 1 d. buvo įregistruota A. M. individuali veikla (verslas), pažymėta, kad veiklos ir vadovo adresas - (duomenys neskelbtini), darbuotojų nėra. Duomenų anketoje teisingumą A. M. patvirtino parašu 1996 m. liepos 9 d. (t. 1, b. l. 200–203). Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad A. M., 1996 metais deklaravusi tokius duomenis, 1998 metais turėjo galimybę nurodytu adresu gauti informaciją apie teismo pradėtus teisminius procesus bei jai siųstus dokumentus, taip pat pagrįstai tikėtis civilinių procesų užsienio valstybėje prieš ją pradėjimo.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja pateikė į bylą Asslar miesto magistrato išduotą 2014 m. liepos 16 d. pažymą iš Verslo subjektų registro, iš kurios matyti, kad A. M., kurios būsto adresas (duomenys neskelbtini), Lietuva, buvo įregistruota Įmonių, kooperatyvų ar susivienijimų registre kaip individualios įmonės savininkė, tačiau įmonė/bendrovė išregistruota 1998 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 131–135). Taigi, atsižvelgiant į tokius duomenis, darytina išvada, kad teismas neturėjo pagrindo nurodytu adresu siųsti bylose Nr. 01B 134 612/98 ir Nr. 14B 185 726/98 priimtų visų procesinių dokumentų (tiek teismo įsakymų, tiek vykdomųjų sprendimų), kadangi jie buvo priimti jau po suinteresuoto asmens individualios veiklos išregistravimo, t. y. Verslo subjektų registre nurodytai informacijai apie įmonės veiklos bei vadovo adresą jau esant neaktualia. Byloje Nr. 08B 126 958/98 teismas neturėjo pagrindo nurodytu adresu siųsti 1998 m. rugpjūčio 17 d. priimto vykdomojo sprendimo.

Antra, dėl bylos Nr. 08B 126 958/98 pasakytina, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai pripažino tinkamu įteikimu įstatyme numatytą galimybę įteikti procesinius dokumentus alternatyviu būdu įmonės patalpose buvusiam darbuotojui, jeigu nerandamas pats adresatas, kadangi bylos duomenys (Verslo subjektų registre pateikta informacija) patvirtina, kad S. Z. nebuvo darbo santykiais susijusi su A. M.. Kaip matyti iš bylos, M. J. 2015 m. vasario 12 d. rašte patvirtino, kad jos duktė S. R. Z. 1995–1998 m. mokėsi Dillenburgo profesinėje mokykloje ir įgijo vidurinį išsilavinimą, 1998–1999 metais – Wetzlaro mokymo įstaigoje Hesene, 1999–2002 metais – PPS Wetzlaro mokymo įstaigoje ir įgijo biuro darbuotojos specialybę, o su A. M. niekada neturėjo darbinių santykių (t. 2, b. l. 55). Byloje esantys duomenys apie S. Z. santykius su A. M. nesudaro pagrindo pripažinti, kad S. Z. atitiko reikalavimus asmeniui, turinčiam teisę priimti procesinius dokumentus, adresuotus A. M., juolab kad 2015 m. kovo 17 d. vykusiame teismo posėdyje M. J., apklausta kaip liudytoja, parodė, kad A. M. apie teismo procesą nieko nežinojo ir neturėjo sužinoti. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas H. J. Tokiu būdu, kaip matyti iš bylos duomenų, vykdomuosius sprendimus priėmęs teismas, kaip tinkamą įteikimą apie proceso prieš asmenį pradėjimą užtikrinanti valstybės institucija, anksčiau paminėtos informacijos netikrino, nesiaiškino, ar pareiškėjos nurodytas suinteresuoto asmens adresas yra tinkamas, siekiant jį informuoti apie jam iškeltas civilines bylas. Teismas taip pat nesiėmė kitų veiksmingų ir efektyvių priemonių informuoti suinteresuotąjį asmenį apie civilinių bylų iškėlimą, nors Verslo subjektų registre buvo nurodytas A. M. gyvenamosios vietos adresas Lietuvoje.

Trečia, į bylą pateiktas 1999 m. rugpjūčio 6 d. arešto protokolas pagal vykdomąjį sprendimą Nr. 01 B 134 612/98 byloje (t. 1, b. l. 151–155) nėra pakankamas įrodymas apie tai, kad suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie jai inicijuotą šią ir kitas bylas, kaip teigia pareiškėja. Viena vertus, jame duodama nuoroda tik į bylą Nr. 01 B 134 612/98. Tuo tarpu 1999 m. rugpjūčio 6 d. Turto aprašas yra sudarytas byloje Nr. 32 M 5051/98 (t. 2, b. l. 13–25) ir jis patvirtina tik aplinkybę, kad A. M., kaip skolininkė, buvo informuota apie šį dokumentą, tačiau neįrodo, kad šis dokumentas kaip nors būtų susijęs su informavimu apie nagrinėjamu atveju prašomus pripažinti vykdomuosius sprendimus, priimtus 1998 metais. Be to, liudytojas H. J. patvirtino, jog A. M. 1999 metų vasarą buvo sulaikyta ne dėl skolinių įsipareigojimų pareiškėjai, bet dėl jo paties, veikusio A. M. vardu, įsiskolinimų broliui. Taigi, tokiais prieštaringais įrodymais remiantis negali būti pripažintas tinkamu A. M. informavimas apie ginčijamus procesus, kurie jau buvo pasibaigę, kas būtų sudarę pagrindą bent jau siekti teismo vykdomųjų sprendimų, priimtų šaliai nedalyvaujant, veiksmingo peržiūrėjimo. Kita vertus, kaip argumentuota anksčiau, šalis apie prieš jį inicijuotą procesą turi teisę būti informuota ir naudotis efektyviomis gynybos priemonėmis iki proceso pabaigos, bet ne jam pasibaigus. Juo labiau tai aktualu civilines bylas nagrinėjant supaprastinto proceso tvarka, kai teismo procesinis sprendimas kartu yra ir vykdytinas dokumentas, kuris įsiteisėja ir gali būti vykdomas, jeigu per nustatytą terminą skolininkas nepateikia dėl jo prieštaravimų. Tokio teismo procesinio dokumento tinkamas ir abejonių nekeliantis įteikimas kitai proceso šaliai yra vienintelė galimybė, užtikrinanti teisę duoti dėl jo turinio paaiškinimus, veiksmingai pasinaudoti kitomis procesinės gynybos priemonėmis, užkirsti kelią tokio dokumento įsiteisėjimui bei vykdymui ir nukreipti bylos nagrinėjimą pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles. CPĮ 693 straipsnyje taip pat numatyta, jog teismo įsakymas turi būti įteiktas atsakovui. Neįteikus teismo įsakymo, jis yra negaliojantis ir jo pagrindu negali būti išduodamas vykdomasis sprendimas. Dėl nurodytų argumentų teisiškai nereikšmingi taip pat ir byloje esantys duomenys apie tai, jog 2006 metais galbūt jau buvo bandoma spręsti tarp šalių kilusį ginčą, įskaitant ir taikiu būdu. Be to, pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (t. 2, b. l. 7-25) yra minima kita byla (Nr. 32 M 5051/1998), nei civilinės bylos, kuriose priimti prašomi pripažinti teismo vykdomieji sprendimai. Liudytojas H. J. Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje nurodė, jog taikų susitarimą su pareiškėja jis siekė sudaryti savo iniciatyva, nežinant apie tai A. M., norėdamas nuslėpti jo žmonos M. J. atliktus kartu su pareiškėja nesąžiningus veiksmus, išduodant pareiškėjai vekselius A. M. vardu be pastarosios žinios.

Ketvirta, nagrinėjamu atveju ypač reikšminga taip pat aplinkybė, kad A. P. dirbo J. įmonėje buhaltere / mokesčių konsultante. Tai patvirtino M. J. 2014 m. rugpjūčio 20 d. pateiktame rašte (t. 1, b. l. 120–123), taip pat teisme šią aplinkybę patvirtino liudytojai M. ir H. J. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjai buvo žinoma aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo negyvena ir realiai nevykdo veiklos (duomenys neskelbtini), jos vardu veikia H. J., todėl nurodyti šį adresą kaip A. M. buvimo vietą, kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymų išdavimo, jai nebuvo pagrindo ir ji turėjo suvokti, jog suinteresuotajam asmeniui tuo adresu teismo siuntos nebus įteiktos ar gali būti neįteiktos. Tai patvirtina, kad pati pareiškėja, kreipdamasi į teismą supaprastinto proceso tvarka ir procesiniuose dokumentuose teismui nurodydama procesinių dokumentų atsakovei įteikimo vietą, galimai elgėsi nesąžiningai.

Kaip minėta, procesinių įteikimo taisyklių turi būti laikomasi ne formaliai, o turi būti veiksmingai ir realiai užtikrintas pagrindinis tikslas – galimybė sužinoti apie užvestą prieš asmenį procesą ir reaguoti aktyviais veiksmais paties proceso metu, bet ne tuomet, kai procesas jau pasibaigęs įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, tinkamo proceso garantijų būti išklausytam neužtikrinimas gali būti konstatuotas net ir tada, kai nacionalinis teismas formaliai laikėsi galiojančių procesinių įteikimo taisyklių. Šioje byloje išskirtinės aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, jog buvo laikytasi ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje galiojusių procesinių įteikimo taisyklių. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo A. M. apie supaprastinta tvarka vykusius teismo procesus jų pradžios ir pabaigos laikotarpiais faktiškai nebuvo informuota.

Kadangi A. M. nežinojo apie vykstantį teisminį procesą ir nebuvo pagrįstų prielaidų tikėtis, jog jos atžvilgiu dėl registre nurodytos individualios veiklos vykdymo vietos Vokietijoje gali būti inicijuotas teismo procesas, nepranešimas arba netinkamas pranešimas apie teismo procesą suvaržė jos galimybę gintis nuo pareikštų reikalavimų ir būti išklausyta. Tuo iš esmės buvo pažeistos civiliniame procese dalyvaujantiems asmenims užtikrinamos procesinės garantijos, pažeisti pagrindiniai civilinio proceso principai, todėl negalima pripažinti, jog toks procesas byloje atitiko tinkamo ir sąžiningo proceso reikalavimus. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog aplinkybės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismas išnagrinėjo civilines bylas, apie kurias suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai informuotas ir jam nebuvo žinoma apie jo atžvilgiu pradėtą teisminį procesą, suteikia pagrindą išvadai, kad tai atitinka CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą užsienio teismo valstybės sprendimo nepripažinimo pagrindą. Todėl pareiškėjos prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos Hiunfeldo apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. rugpjūčio 17 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 08B 126 958/98, 1998 m. liepos 14 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. spalio 9 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 01B 134 612/98 bei 1998 m. rugpjūčio 21 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. lapkričio 2 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 14B 185 726/98 netenkinamas.

Kiti pareiškėjos ir suinteresuotojo asmens nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės galutiniam rezultatui šioje byloje, dėl to atskirai jų teisėjų kolegija neaptaria.

Netenkinus pareiškėjos prašymo, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. ir 2014 m. gegužės 23 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės suinteresuoto asmens A. M. turtui panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 - 812 straipsniais, 810 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 150 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Hiunfeldo apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. rugpjūčio 17 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 08B 126 958/98, 1998 m. liepos 14 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. spalio 9 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 01B 134 612/98 bei 1998 m. rugpjūčio 21 d. teismo įsakymo pagrindu priimtą 1998 m. lapkričio 2 d. vykdomąjį sprendimą byloje Nr. 14B 185 726/98.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. ir 2014 m. gegužės 23 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turtui.

Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.