Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-09 · Civilinė byla Nr. 2A-456-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-04-23Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-09
Bylos Nr.
2A-456-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-39867-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
K. O.
Atsakovas
ERGO Insurance SE
Kategorijos
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-456-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39867-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1.; 121.18.; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, J. V. ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. O. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. O. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE 10 609 Lt draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012-07-04 apie 00.20 val. Treniotos g. ir Kęstučio g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo vairuojamas automobilis Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su V. Š. vairuojamu automobiliu Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl eismo įvykio aplinkybių tarp eismo įvykio dalyvių ginčo nebuvo. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nustatė, kad eismo įvykio kaltininkas yra Lancia Thesis vairuotojas K. O.. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis Lancia Thesis buvo apdraustas atsakovo bendrovėje, ieškovas kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas ERGO Insurance SE, gavęs nepriklausomo eksperto V. M. išvadą, kurioje konstatuojama, jog deklaruojamo eismo įvykio dalyvių parodymai apie eismo įvykio mechanizmą techniniu požiūriu neįtikėtini, atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas pažymėjo, kad nėra nustatyta ir įrodyta jokių duomenų, paneigiančių minėto kelių eismo įvykio realumą ir jo metu atsiradusių automobilio apgadinimų tikrumą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-04-05 specialisto išvada Nr. 11-2989 (12), kurioje nurodyta, kad nustatyti kurioje kelio vietoje įvyko susidūrimas nėra galimybės, tačiau automobiliai susidūrė kaip pavaizduota pareiškėjų pateiktuose paaiškinimuose. Ieškovas nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo to momento, kada atsakovas jau po ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių atsisakė mokėti draudimo išmoką, t.y. nuo tada, kai buvo gautas 2013-11-08 atsakovo pranešimas. Teismui nusprendus, kad ieškovas K. O. praleido ieškinio senatį, jis prašė šį terminą atnaujinti.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2012-06-01 buvo sudaryta Transporto priemonės Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartis. Draudimo sutartis buvo sudaryta Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 pagrindu. Savo parašu ieškovas liudijime patvirtino, kad yra supažindintas su minėtomis taisyklėmis ir gavo jų kopiją. 2012-07-05 atsakovas gavo ieškovo pranešimą, kuriame buvo nurodyta eismo įvykio informacija. Atsakovas atliko žalos administravimo procedūrą ir 2012-08-13 priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos. Apie šį sprendimą ieškovas buvo informuotas 2012-08-13 pranešimu. Priimdamas 2012-08-13 sprendimą atsakovas rėmėsi 2012-08-07 V. M. įmonės Impulsana specialisto V. M. parengta specialisto išvada MV 2012-50. Specialisto išvada yra parengta vadovaujantis ne bendro pobūdžio, o specialiomis mokslinėmis bei techninėmis žiniomis, todėl ja abejoti nėra pagrindo. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 12.1.5. punktas numato draudėjo pareigą teisingai užpildyti draudiko pateiktą anketą apie įvykį. Šių taisyklių 17.3.1. punkte įtvirtina draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu neįvykdoma minėta draudėjo pareiga. 2012-08-21 ieškovas žalos administravimo metu surinktos informacijos pagrindu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimo, prašydamas atlikti ikiteisminį tyrimą dėl kompanijai pranešto eismo įvykio, pateikiant melagingą informaciją dėl transporto priemonių sugadinimo aplinkybių bei siekiant gauti nepriklausančią draudimo išmoką. Ikiteisminis tyrimas 2013-10-03 buvo nutrauktas. Atsakovas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktas tyrimas ir jo eigoje gauti rezultatai neprieštarauja specialisto V. M. pateiktai išvadai. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje priimti nutarimai neturi prejudicinės galios, nagrinėjant civilinę bylą. Atsiliepime taip pat paaiškinta, kad 2012-08-13 buvo priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos ieškovui ir ieškovas apie tai buvo informuotas. Būtent tai ir laikytina momentu, kada ieškovas sužinojo apie jo manomai pažeistą teisę. Ikiteisminis procesas ir jame priimti sprendimai niekaip nesietini su draudimo išmokos mokėjimo klausimu. Ieškovas ieškinyje nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2013-11-08 atsakovo atsakymo į pakartotinį ieškovo kreipimąsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas, vadovaudamasis šiais argumentais, prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-23 sprendimu ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė.

Teismas vertino, kad atsakovas ERGO Insurance SE įvykdė jam nustatytas pareigas įvertindamas eismo įvykio aplinkybes, ieškovo pateiktus paaiškinimus apie įvykį, nepriklausomo eksperto dr. V. M. specialisto išvadą MV 2012-50 bei draudimo sutarties nuostatas ir pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Atkreipė dėmesį, kad specialistų aktuose padaryta iš esmės vienoda išvada, jog vairuotojų nurodyta aplinkybė dėl automobilio Lancia Thesis judėjimo eismo įvykio metu prieštarauja tyrimo metu nustatytam sugadinimų padarymo mechanizmui ir eismo įvykio dalyvių parodymai apie eismo įvykio mechanizmą techniniu požiūriu yra neįtikėtini dėl automobilio Lancia Thesis vairuotojo nurodyto judėjimo režimo. Pažymėjo, kad deklaruodamas eismo įvykio aplinkybes, ieškovas buvo nurodęs, jog eismo įvykio metu, prieš susiduriant automobiliams, jo vairuojamas automobilis judėjo 20, 30, 40 km/val. greičiu, tuo tarpu teismo posėdžio metu aiškino, kad automobilių susidūrimo metu, automobilis buvo sustojęs. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas, kitas eismo įvykio dalyvis – V. Š. patvirtino, kad Lancia Thesis „įšoko“ į sankryžą. Kad eismo įvykio metu automobilis Lancia Thesis nestovėjo, o „buvo beveik sustojęs“, t. y. judėjo, ikiteisminio tyrimo metu tvirtino ir pats ieškovas. Teismas akcentavo, kad garso įrašas, padarytas klausimyno apie eismo įvykį pildymo metu, nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu ieškovo nurodytą aplinkybę, jog dėl draudiko darbuotojo spaudimo ieškovas nurodė transporto priemonės judėjimo greitį. Akcentavo, kad garso įrašas yra prastos kokybės ir nustatyti pokalbio aplinkybių neįmanoma, taip pat pabrėžė, jog ieškovas galėjo atsisakyti (jeigu taip ir būtų buvę) nurodyti eismo įvykio aplinkybes, kurių nebuvo bei informuoti draudiką apie tai, kad draudėjui nurodoma, kaip pildyti klausimyną.

Teismas, įvertinęs turimus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovo paaiškinimai dėl eismo įvykio metu automobilio Lancia Thesis judėjimo greičio (sustojimo) yra nenuoseklūs, todėl vėlesniais paaiškinimais, kurie teikti po specialisto išvados gavimo, teismui vadovautis nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ir pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas K. O. pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas taip pat prašo prijungti papildomus rašytinius įrodymus, t. y. 2012-07-19 pokalbio, vykusio ERGO Insurance Se filialo Lietuvoje būstinėje, garso įrašo išrašą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų ir dėl šios priežasties padarė neteisingas ir nepagrįstas su nagrinėjamu ginču susijusias išvadas. Apeliantas nurodė, kad ekspertizė byloje paskirta nebuvo, tačiau į bylą pateikti rašytiniais įrodymais laikytini ekspertinio pobūdžio aktai: nepriklausomo eksperto dr. V. M. specialisto išvada Nr. MV 2012-50 ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-04-05 specialisto išvada Nr. 11-2989 (12). Apeliantas pažymėjo, kad specialisto išvados Nr. MV 2012-50 2 punkte konstatuota, jog deklaruoto eismo įvykio dalyvių parodymai apie eismo įvykio mechanizmą techniniu požiūriu yra neįtikėtini dėl Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nurodyto judėjimo režimo (30 km/h automobilio greičio) prieš susidūrimą, automobilio susidūrimo vietos, Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo nurodytų aplinkybių, jog Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavimas buvo staigus ir kad jis nespėjo imtis jokių veiksmų, jog išvengti eismo įvykio. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad ši išvada padaryta tik remiantis eismo įvykio dalyvių anketiniuose dokumentuose deklaruotomis eismo įvykio aplinkybėmis, dėl kurių teisingumo ir yra kilęs ginčas. Pažymėjo, kad minėtos išvados 1 punktas patvirtina, jog eismo įvykis galėjo įvykti, Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavus 45 km/h greičiu ir priekine dešine puse atsitrenkus į stovėjusio automobilio Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį kampą. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai eliminavo bet kokias eismo įvykio aplinkybes. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas visiškai nevertino specialisto išvados Nr. 11-2989 (12) ir nepagrįstai vadovavosi tik specialisto išvados MV 2012-50 2 punktu. Apeliaciniame skunde neneigiama, kad ieškovas buvo nurodęs, jog jo vairuojamas automobilis judėjo 20, 30, 40 km/h greičiu, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog nepaisant klausimyne nurodytų duomenų, apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek šią bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teisme vienareikšmiškai teigė, jog automobilių susidūrimo metu jo automobilis Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustojęs. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino jo pateikto garso įrašo, patvirtinančio, jog atsakovo darbuotojas pildant klausimyną apie eismo įvykį darė jam spaudimą, kalbėjo pakeltu tonu ir primygtinai reikalavo nurodyti judėjimo greitį. Nesutinka su teismo argumentu, kad garso įrašas yra nekokybiškas ir negalima suprasti jame užfiksuotos informacijos. Atkreipė dėmesį, kad draudėjas draudimo teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji sutarties šalis ir draudikas turėtų atlaidžiau vertinti draudėjų klaidas ir elgtis sąžiningai. Tvirtina, kad tiek apeliantas, tiek liudytojas V. Š., kuris vairavo Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebūdami specialistai, galėjo ne visiškai tiksliai nurodyti automobilių padėtį, jų greitį ir tai neturėtų būti priežastimi laikyti eismo įvykį nedraudiminiu ir pašalinti atsakovo pareigą išmokėti draudimo išmoką. Tai, kad draudžiamojo įvykio aplinkybės buvo suklastotos, paneigta Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-10-03 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Mano, kad jam nebuvo pagrindo klastoti eismo įvykio aplinkybes ir teikti draudikui žinomai melagingus duomenis apie eismo įvykio aplinkybes, nes jo automobilis draustas savanoriškuoju (KASKO) draudimu ir draudimo išmoka mokama nepriklausomai nuo eismo įvykio priežasties. Tvirtina, kad negalima sutikti, jog eismo įvykis neatitinka nurodytų aplinkybių ar buvo imituotas, nes draudikui buvo pranešta apie eismo įvykį, sudaryta eismo įvykio schema, dėl įvykio skambinta į policiją, ieškovo transporto priemonė dėl padarytų sugadinimų buvo nugabentą į aikštelę, tyrimui pateiktos nuotraukos su matomais išoriniais pažeidimais. Taip pat mano, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog žala atsirado dėl paties ieškovo tyčios, t. y., jog duomenys apie įvykį ar jo padarinius buvo klastojami arba kitais būdais siekiama neteisėtai gauti išmoką. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių bei neištyręs įrodymų viseto, priėmė nepagrįstą išvadą jog įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išsamių ir argumentuotų motyvų. Taip pat teismas visiškai netyrė ir nevertino apelianto pateiktų įrodymų, tačiau vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo pateiktus įrodymus.

Atsiliepimas

Atsakovas ERGO Insurance SE pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pabrėžė, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išanalizavo abi byloje pateiktas specialistų išvadas ir teisingai nurodė, jog jose padaryta iš esmės vienoda išvada, jog vairuotojų nurodyta aplinkybė dėl automobilio Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo eismo įvykio metu prieštarauja tyrimo metu nustatytam sugadinimų pobūdžio mechanizmui ir eismo įvykio dalyvių parodymai apie eismo įvykio mechanizmą techniniu požiūriu yra neįtikėtini dėl K. O. nurodyto judėjimo režimo. Akcentavo, kad vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2009-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-939-516/2009 patikimesniais ir tikslesniais laikytini tie įvykio dalyvių paaiškinimai, kurie buvo duoti pradinėje eismo įvykio stadijoje, o ne tada, kai tam tikrų tyrimų pasėkoje buvo gauti duomenys, jog važiuojant nurodytu greičiu įvykio mechanizmas iš esmės būtų kitoks. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo eismo įvykio inscenizavimo paneigia faktą, jog draudikui buvo pateikta neteisinga, klaidinanti informacija ir nuslėptos tikrosios įvykio aplinkybės. Pabrėžė, kad ikiteisminiame tyrime priimti nutarimai neturi prejudicinės galios nagrinėjant civilinę bylą. Pažymėjo, kad draudimo sutartis pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Mano, kad pateikiant draudikui objektyviai neteisingą bei klaidinančia informaciją apie transporto priemonės apgadinimą, buvo pažeistos esminės draudėjo draudimo sutartimi prisiimtos pareigos ir tai sudaro pakankamą pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsakovas taip pat nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti vadovaujamasi apelianto pateiktu garso įrašu ir jo išrašu. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu bus nuspręsta prie bylos prijungti naujus įrodymus, prašys teismą skirti ekspertizę, jog būtų įvertintos apelianto nurodomos versijos dėl eismo įvykio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas teismui pateikė ir naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmos instancijos teisme, taip pat jais grindė ir apeliacinio skundo reikalavimus. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui apeliantas buvo pateikęs garso įrašą, kuriuo siekė pagrįsti aplinkybes, jog klausimyno duomenis, susijusius su jo automobilio greičiu eismo įvykio metu, įvardino tai liepus padaryti atsakovo atstovui. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl prastos garso įrašo kokybės jo nelaikė įrodymu, patvirtinančiu, jog apeliantui buvo daromas spaudimas, ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo prijungti minėto garso įrašo išrašą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prie apeliacinio skundo pridėtą garso įrašo išrašą. Visų pirma, garso įrašo išrašas yra parengtas paties apelianto ir dėl šios priežasties nėra patvirtintas šio išrašo turinio patikimumas. Antra, iš garso įrašo išrašo turinio matyti, kad jis apima klausimyno klausimus, susijusius su ieškovo transporto priemonės greičiu įvažiuojant į sankryžą, tačiau nutrūksta prieš bylos esmei reikšmingą klausimą, prašantį nurodyti schemose pavaizduotų transporto priemonių greitį prieš pat susidūrimą. Trečia, apeliantas turėjo iš anksto įvertinti, kad kaip įrodymas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikiamas garso įrašas nėra kokybiškas ir pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismui teikti tinkamai parengtą minėto garso įrašo išrašą.

Byloje nustatyta, kad 2012-06-01 ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį. Vadovaujantis ieškovo pateiktais paaiškinimais, 2012-07-04 apie 00.20 val. Treniotos g. ir Kęstučio g. sankryžoje susidūrė eismo įvykio kaltininko ieškovo K. O. vairuojamas automobilis Lancia Thesis ir V. Š. vairuojamas automobilis Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-07-05 ieškovas K. O. pranešė atsakovui apie eismo įvykį, nurodydamas, jog sukdamas į kairę nepamatė važiuojančio automobilio Renault Vel Satis ir nespėjęs laiku sustoti atsitrenkė į šios transporto priemonės dešinę priekinę dalį. 2012-07-17 paaiškinime ieškovas nurodė, kad buvo šlapia, lijo, kito eismo įvykyje dalyvavusio ir iš kairės važiavusio automobilio nepastebėjo, nes dėmesį buvo daugiau nukreipęs į priešingą, t. y. dešinę pusę. 2012-07-19 atsakovui pildydamas klausimyną apie eismo įvykį ieškovas paaiškino, kad prieš pat susidūrimą jo vairuojamas automobilis judėjo apytiksliai 30 km/h greičiu, automobilis Renault Vel Satis važiavo 60 km/h greičiu. 2013-08-01 liudytojo apklausos protokole ieškovas pabrėžė, kad susidūrimo metu jo automobilis buvo beveik sustojęs. Akcentavo, kad klausimyne įvardino apytikslį 30km/h greitį, nes atsakovo atstovas patarė įrašyti bet kokį greitį.

Renault Vel Satis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs V. Š. 2012-07-23 paaiškinime nurodė, kad eismo įvykis įvyko esant šlapiai kelio dangai, jam važiuojant 50-60 km/h greičiu. Automobilis Lancia Thesis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo staiga. V. Š. paaiškino, kad neatsimena, ar pradėjo stabdyti. 2013-08-01 liudytojo apklausos protokole V. Š. nurodė, kad 2012-07-04 eismo įvykio metu automobiliui Lancia Thesis išvažiavus į sankryžą ir staigiai sustojus jis įvažiavo į minėto automobilio kairę pusę. Ieškovas K. O. ir V. Š. pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad įvažiavęs į sankryžą ieškovas stabdė transporto priemonę.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudiminio įvykio atveju, draudiminiam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, kurių pagrindu buvo sudaryta draudimo sutartis, 17.3.6. punktas numato, kad atsakovas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus įrodymus, pavyzdžiui, neatsižvelgė į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-04-05 specialisto išvadą Nr. 11-2989 (12), vadovavosi tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, priimto sprendimo nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, analizavo bei vertino visus byloje pateiktus įrodymus, įskaitant ir abi specialistų išvadas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek nepriklausomo eksperto dr. V. M. specialisto išvadoje Nr. MV 2012-50, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-04-05 specialisto išvadoje Nr. 11-2989 (12) konstatuota, jog aplinkybė dėl automobilio Lancia Thesis judėjimo eismo įvykio metu prieštarauja nustatytam transporto priemonių sugadinimų mechanizmui. Abu specialistai taip pat pažymėjo, kad transporto priemonių sugadinimai būtų iš dalies suderinami, jeigu automobilis Lancia Thesis susidūrimo metu būtų stovėjęs. Tai, kas išdėstyta reiškia, kad abiejų specialistų aktai iš esmės patvirtina vienas kitą dėl eismo įvykio atsitikimo galimybių ir leidžia daryti išvadą, jog ieškovas pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 12.1.5. punktą, numatantį pareigą teisingai užpildyti draudiko pateiktą anketą apie eismo įvykį, kas atsakovui suteikė teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką vadovaujantis minėtų taisyklių 17.3.6. punktu.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Aplinkybė, kad apelianto netenkina teismo padarytos išvados ir priimtas sprendimas, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas ar tinkamai priimto sprendimo nemotyvavo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo kritiškai vertintais ieškovo parodymais apie eismo įvykio aplinkybes ir konstatavimu, jog jie buvo nenuoseklūs. Pažymėtina, kad pildydamas klausimyną ieškovas nurodė, jog prieš pat susidūrimą jo automobilis važiavo 30 km/h greičiu (b. l. 88), ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog įvažiavęs į sankryžą nespėjo imtis jokių veiksmų, išvengti susidūrimui, o jo automobilis buvo beveik sustojęs (b. l. 116), pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde paaiškino, jog įvažiavęs į sankryžą sustojo (b. l. 140). Nors apeliantas ir kitas eismo įvykio dalyvis neturi specialių žinių, tačiau tai nepaneigia jų gebėjimų paaiškinti bei nurodyti ar transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sustojusi ar judėjo.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo pateikto garso įrašo, jo nuomone, patvirtinančio, jog automobilio greitį jis nurodė, nes jam buvo daromas atsakovo atstovo spaudimas, vertintinas kritiškai. Pabrėžtina, kad garso įrašo kokybė nesudaro sąlygų tinkamai identifikuoti pokalbio turinį ir dėl šios priežasties negali būti tinkamu ir leistinu įrodymu byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovas turėjo galimybes informuoti draudiką apie tai, jog jam buvo nurodoma kaip pildyti klausimyną ar tai, jog pildydamas klausimyną padarė klaidų. Byloje nėra duomenų, kad draudėjas (žinodamas apie draudimo sutartimi prisiimtą pareigą pateikti draudikui teisingus duomenis) šia teise pasinaudojo ir iki specialisto išvados pateikimo bandė draudikui nurodyti, jo nuomone, tikrąsias įvykio aplinkybes, t. y. sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų laiku pateikti draudikui visas tikslias įvykio aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nusprendus, jog nepadaryta nusikalstama veika numatyta Baudžiamojo kodekso 22 str., 182 str. 1 d., sprendžiant sutartinės civilinės atsakomybės klausimus, neturi prejudicinės galios (CPK 182 str.). Dėl kitų argumentų, pavyzdžiui, dėl deklaratyvaus pobūdžio motyvo, jog apeliantas neturėjo pagrindo meluoti apie įvykio aplinkybes, nes automobilis buvo draustas savanoriškuoju (KASKO) draudimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas atmesti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, šis klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo K. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėDainius Rinkevičius