- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- e2A-48-460/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- T. A., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. (apeliantas) ir atsakovės T. A. (apeliantė) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. (V. G.) ieškinį atsakovėms T. A., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir palikimo priėmimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 2/3 dalis šio buto. Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas V. G. priėmė mirusios sutuoktinės L. G. palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti. Prašė priteisti iš atsakovės T. A. ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo šeima gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su uošviais. 1992 m. pabaigoje – 1993 m. pradžioje ginčo buto privatizavimo metu ieškovas kartu su sutuoktine, uošviais ir kitais pilnamečiais šeimos nariais kreipėsi į namų valdybą ketindamas privatizuoti butą ir pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą ginčo butą. Ieškovas teigė, kad šio dokumento neperskaitė ir nežinojo, kas jame parašyta, jam dokumentas nebuvo išverstas į rusų kalbą, jo esmė nebuvo išaiškinta. Teigė, kad tarp visų suaugusių šeimos narių buvo susitarimas, kad ieškovas ir jo sutuoktinė butą išsipirks, o uošviai, nors už butą nieko nemokėjo, išreiškė norą, kad butas būtų privatizuotas ir jo sutuoktinės L. G. dukters T. A. vardu. Ieškovas ir jo sutuoktinė tam neprieštaravo. Po buto privatizavimo ieškovas buvo įsitikinęs, kad yra buto bendrasavininkas ir kartu su sutuoktine jam priklausė 2/3 buto dalys, o atsakovei T. A. – 1/3 buto dalis. Ieškovas su sutuoktine butą naudojo ir valdė kaip savo. Apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo po to, kai 2019 m. lapkričio mėn. kilo konfliktas su atsakove T. A. ir jos sutuoktiniu dėl ginčo buto pardavimo. Taip pat iš archyvo duomenų ieškovui tapo žinoma, kad pagal 1993 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ginčo buto pirkėjas yra T. I. Susiklostė tokia situacija, kad butas, pasirašius notarinę sutartį, tapo tik atsakovės T. A. (buvusi pavardė I.) nuosavybe, todėl ieškovas ginčija šį sandorį, kaip sudarytą dėl esminio suklydimo, pirkimo–pardavimo sutartis taip pat turėtų būti pripažinta iš dalies negaliojančia. Ieškovas taip pat paaiškino, kad po sutuoktinės mirties ginčo bute gyveno vienas, nes uošviai tuo metu jau buvo mirę, o dukterys gyveno atskirai. Po sutuoktinės mirties nei vienas iš paveldėtojų į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Ieškovas mano, kad palikimą priėmė pradėjęs turtą faktiškai valdyti. Ieškovas teigė, kad senaties terminas pareikšti ieškinį nėra praleistas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsakovės nuomone, ieškinio senatis dėl ieškovo pažeistų teisių, kylančių iš privatizavimo sandorio, turėtų būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai ieškovas 1992 m. lapkričio 18 d. davė sutikimą ginčo butą privatizuoti T. A. (buvusi T. I.) vardu. Taip pat nurodo, kad byloje kilo ginčas ne dėl privatizavimo sandorio, o dėl šeimos narių teisių apimties į privatizuotą ginčo butą ir atitinkamai nekilnojamojo turto registro įrašų teisingumo / tikslinimo. Pažymėjo, jog ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog jis yra tinkamas privatizavimo subjektas. Nesutiko su ieškovo teiginiais, jog mokant ginčo buto mokesčius, jis nežinojo ar nematė įrašų dėl nurodyto ginčo buto savininko, naudotojo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog per įstatyme nustatytą terminą išreiškė savo valią privatizuoti būstą, nepateikė įrodymų, jog yra tinkamas tokio privatizavimo proceso subjektas, taip pat nėra įrodymų, jog negalėjo atlikti buto privatizavimo procedūrų dėl savivaldybės ar kitų institucijų veiksmų.
3. Atsakovė T. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad nuo pat ginčijamo sandorio ir ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento ieškovas žinojo ir suprato, kas taps privatizuojamo buto savininku. Teigė, kad visų šeimos narių sutarimu buvo sutarta, kad butas bus privatizuotas atsakovės T. A. vardu, panaudojant atsakovės, jos mamos ir senelio lėšas. O ieškovas prie buto privatizavimo nei pinigais, nei investiciniais čekiais neprisidėjo. Ieškovui taip pat buvo žinoma, kad mokesčius už butą moka ne savo, o atsakovės T. A. vardu, kuri ir nurodyta buto savininke. Taip pat paaiškino, kad po sutuoktinės mirties butu ieškovas nesirūpino, butas buvo apleistas, dėl to tarp ieškovo ir atsakovės kildavo konfliktų, bute buvo pradėtas daryti remontas ir pakeista spyna, todėl mano, kad yra teisinis pagrindas netenkinti reikalavimo ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M. (O.) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ji nežino, kieno vardu buvo privatizuotas ginčo butas ir kas už jį sumokėjo privatizavimo metu, tačiau atsimena, kad tarp šeimos narių buvo susitarimas, jog ginčo butas bus privatizuotas ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovės T. A. vardu. Šiuo butu visą laiką rūpinosi jos tėvai, tai yra jos mama (ieškovo sutuoktinė) ir ieškovas. Mirus mamai, tėvas ir toliau liko gyventi bute, juo rūpinosi, niekas niekada jam pretenzijų nereiškė. Taip pat nurodė, kad tik 2019 m. pabaigoje ieškovas sužinojo, kad nei jam, nei jo sutuoktinei butas nepriklauso.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. spalio 182d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies. Teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G. priėmė palikimą, atsiradusį po L. G. mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas paveldėjimo teisės liudijimui gauti. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. G. 651,20 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 20 ct) atstovavimo išlaidų atsakovei T. A. Panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindiniai argumentai:
5.1. Teismas vertino tai, kad nors ieškovas yra rusakalbis, tačiau jis neįrodė aplinkybės, kad jam nebuvo išaiškintos susitarimo sudarymo pasekmės. Ieškovo teiginys, jog jis nemokėjo lietuvių kalbos ir niekas jam nevertė bei neaiškino sudaromo sandorio teisinių pasekmių, turėtų reikšti, kad jo šeimos nariai jį tyčia apgavo, tačiau tokių aplinkybių ieškovas neįrodė. Tai, kad ieškovas nesuprato susitarimo turinio verčia abejoti ir faktas, jog šeimoje visi kalbėjo rusiškai, privatizavimo klausimai tarp šeimos narių buvo aptarinėjami taip pat rusiškai.
5.2. Teismas, įvertinęs ieškovo amžių (sandorio sudarymo metu buvo 39 metų amžiaus), išsilavinimą (jo teigimu, baigęs Jūreivystės mokyklą), tai, kad jokių sveikatos problemų neturėjo, dirbo (jo teigimu, jūreiviu, bocmanu), dalyvavo ir kitų sandorių sudaryme (įsigyjant juridinio asmens akcijas), padarė išvadą, kad jis pats turėjo būti apdairus ir rūpestingas, išsiaiškinti visas su sandoriu susijusias aplinkybes, galimas atliekamo veiksmo pasekmes. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Teismo nuomone, ieškovo sutuoktinės J. G. investicinių čekių panaudojimas privatizuojant butą negalėjo paveikti šio susitarimo turinio ar jo sudarymo metu (1992 m. lapkričio 18 d.) nulemti ieškovo klaidingą įsitikinimą, kad ir jis taps 1/3 dalies buto savininku kartu su atsakove ir L. G.
5.3. Teismas nustatė, kad ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 28 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovo teisė į gynybą, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
5.4. Ieškovas elgėsi kaip turto savininkas ir tokiu būdu išreiškė valią priimti palikimą (1/2 dalį garažo ir banko sąskaitoje esančias lėšas) po sutuoktinės mirties, pradėdamas faktiškai jį valdyti, atliko aktyvius veiksmus, siekdamas įgyti nuosavybę į paveldimą turtą (CPK 178, 185 straipsniai).
5.5. Kadangi ieškovas negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neprieštarauja įstatymui, formuojamai teismų praktikai, be to, suinteresuoti asmenys neprieštarauja juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, teismas ieškovo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkino. Nurodė, kad šio fakto nustatymas reikalingas, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka paveldėtų po sutuoktinės mirties likusį turtą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir išspręsti šią bylos dalį iš esmės: pripažinti iš dalies negaliojančiu 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį bei pripažinti ieškovo V. G. nuosavybės teisę į 2/3 dalis šio buto, kartu naujai išsprendžiant reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės ieškovo naudai. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
6.1. Iš esmės teismas nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų (ir patvirtintų ieškovo teisme) aplinkybių, kad tarp asmenų, turėjusių teisę privatizuoti butą, buvo susitarimas privatizuoti ir valią privatizuoti butą išreiškė ieškovas, jo sutuoktinė ir atsakovė.
6.2. Nesuprantama, kodėl trečiojo asmens J. M. paaiškinimai dėl tokio susitarimo buvimo teismo įvertinti kritiškai, remiantis tik tuo, kad ji buvo nepilnametė ir nedalyvavo šeimos narių susitarimuose. Nors J. M., būdama nepilnametė, negalėjo būti Susitarimo dalyve, tačiau tuo metu jai buvo 15 metų, t. y. neabejotinai galėjo suvokti apie ką kalbama.
Atsiliepimas
6.3. Atsakovė nepaneigė nei ieškovo, nei trečiojo asmens J. M. nurodytų aplinkybių, tik abstrakčiai nurodė, kad „visi žinojo“, jog butą privatizavo ji. Pažymi, kad atsakovė negalėjo nurodyti, kas mokėjo už butą, neatsiminė, kas mokėjo, močiutė ar senelis, ar mama (ieškovo sutuoktinė), sakė, kad tikrai buvo panaudoti jos - atsakovės investiciniai čekiai.
6.4. Teismas netinkamai vertino ir net sprendime iškraipė liudytojos A. S. parodymus
6.5. Nesutinkama su tuo, kaip teismas sprendime nurodė, jog „butui privatizuoti buvo panaudotos T. A., L. G. ir jų tėvo A. Š. lėšos“, toks teigimas nėra visiškai teisingas, nes reikėtų skirti, kieno lėšomis ir kokiomis (grynais ar investiciniais čekiais) buvo sumokėta už butą, o kieno už dokumentų paruošimą.
6.6. Nesuprantama, kodėl teismas kalba tik apie tai, kad, neva, sudaromą sandorį jam turėjo išversti ir teisines pasekmes jam išaiškinti būtent šeimos nariai, o jei nevertė ir neišaiškino, tai „turėtų reikšti, kad jo šeimos nariai tyčia jį apgavo“. Grįžtant prie Susitarimo pasirašymo, pažymi, kad tuo metu nuosavybė, jos įgijimas ir tuo labiau privatizavimas buvo tiesiog naujas dalykas, jau nekalbant apie tai, kad butas buvo privatizuotas remiantis specialiu įstatymu, specialia tvarka, kurių paprasti žmonės tiesiog negalėjo suprasti, buvo pasitikima institucijomis - savivaldybėmis ir butų privatizavimo tarnybomis, o tarp pačių žmonių, beje, tų pačių tarnybų, buvo paskleistas ne nuosavybės įgijimo suvokimas, o kalbama apie tai, „kieno vardu“ bus privatizuojami butai, o ne įgyjama nuosavybė.
6.7. Nagrinėjant patį Susitarimą, jo turinys negalėjo būti aiškus nei atsakovui, nei ieškovei ir net tarnybos darbuotojai, pastaroji tikrai negalėjo teisingai išaiškinti šio Susitarimo pasirašymo pasekmių, taip pat akivaizdu, kad dokumentas buvo pildomas paskubomis, net spausdintas tekstas buvo su klaidomis.
6.8. Teismas nepagrįstai senaties termino pradžią sieja pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymu (1993-01-19), taip pat su aplinkybe, kad jis (ieškovas) „nepasirašė pirkimo-pardavimo sutarties ir tai suprato, taip pat nustačius, kad sandorio sudarymo metu (susitarimo pasirašymo) metu ieškovas esmingai nesuklydo, kad sutartis buvo įregistruota viešame registre, t. y. tinkamai išviešinta“. Pažymi, kad nors pirkimo-pardavimo sutartis buvo išviešinta, tačiau ieškovui nebuvo reikalo domėtis viešaisiais registrais.
6.9. Nustačius, kad sandorio sudarymo (susitarimo pasirašymo) metu ieškovas esmingai klydo, spręstina, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo ne iškart po susitarimo pasirašymo, bet nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą (1964 m. CK 84 str. 1 d., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.), o būdamas įsitikinęs, kad taps buto bendrasavininku, ieškovas negalėjo suvokti savo teisių pažeidimo, todėl senaties termino pradžia skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas sužinojo, kad nėra kartu su atsakove buto savininku, t. y. nuo 2019 m. lapkričio mėn., kai atsakovė konflikto metu nurodė, kad jis nėra buto savininkas.
Šalies argumentai
7. Apeliantė T. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir papildomai priteisti iš ieškovo V. G. 879.20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, dvidešimt centų) atstovavimo išlaidų atsakovei T. A.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
7.1. Pirmosios instancijos teismas patenkino tik vieną iš 4 reikalavimų, t. y. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kurio fakto nustatymui neprieštaravo ir pati atsakovė. Ieškovas juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymą pasirinko ne ypatingąją teiseną o ieškinio teiseną.
7.2. Atmetus ieškovo ieškinį turėtų būti priteistinos ne ½ dalis išlaidų, o visos patirtos bylinėjimosi išlaidų, apart atskirojo skundo parengimo išlaidų.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą atsakovė T. A. su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
8.1. Apeliantas ieškinio senatį sieja ne su momentu, kada sužinojo, kad jis nėra ginčijamo buto savininkas, o momentą, kai neva buvo pažeista jo teisė naudotis butu. Ieškovas, gyvendamas ginčijame bute nuo ginčijamų sandorių pradžios iki 2019 m. lapkričio mėn. mažiausiai vieną kartą per mėnesį pasiimdavo atsiskaitymo knygeles, jas užpildydavo ir sumokėdavo už teikiamas paslaugas. Ieškovas negalėjo net ir šio atveju nepastebėti, kad jis moka už buto komunalinius patarnavimus ne savo, o atsakovės vardu, kuri yra nurodoma buto savininke.
8.2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visi būto bendrasavininkai dalyvavę pasirašant susitarimą privatizuoti ginčijamą butą bendravo rusų kalbą. Todėl, nors ginčijamas dokumentas buvo parašytas lietuvių kalbą, tačiau esminį jo turinį neabejotinai suprato ir ieškovas.
9. Atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
9.1. Apeliantas savo apeliaciją grindžia įrodinėjimo pareigos „permetimo“ atsakovams ydingu principu, t. y., ko negalėjo įrodyti apeliantas (ieškovas), privalėjo paneigti atsakovai.
9.2. Apelianto motyvai prieštarauja nusistovėjusiai teismų praktikai dėl įrodinėjimo pareigos.
10. Atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą apeliantas (ieškovas) su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
10.1. Reikalavimai yra ne savarankiški, o tarpusavyje susiję.
10.2. Jeigu byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto būtų nagrinėjama skyriumi, išlaidos būtų didesnės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
12. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad santuoka tarp ieškovo ir L. G. buvo sudaryta 1977 m. sausio 15 d. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei T. A. 1993 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1-549.
14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad T. I. 1992 m. lapkričio 18 d. kreipėsi su prašymu į Klaipėdos miesto merą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. 1992 m. lapkričio 18 d. pareiškimas (registro Nr. 3149) apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą patvirtina, kad T. I., A. Š., V. Š., L. G. ir V. G. susitarė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus perkamas A. Š. vardu. Pareiškime taip pat nurodyta, kad nurodyti asmenys sutinka, kad perkamo buto savininke, įforminus pirkimo–pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje, bus T. I. Šis susitarimas yra patvirtintas butų privatizavimo dokumentus tvarkiusios įstaigos darbuotojo parašu.
15. Klaipėdos miesto mero 1993 m. sausio 11 d. potvarkiu Nr. 26 Dėl komunalinių butų pardavimo privačion nuosavybėn nutarta T. I. privačia nuosavybe perduoti butą su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), už 16 083 talonų, apmokėjimas už butą: 20 proc. kainos grynaisiais pinigais – 1 910 ir 80 proc. kainos investiciniais čekiais – 14 122. 1993 m. sausio 19 d. privatizavimo sutartimi Registro Nr. 1-549 ginčo butas buvo parduotas už 16 083 rublius, iš kurių 1 961 rublis sumokėtas grynais ir 14 122 rubliai sumokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Pagal byloje pateiktus kvitus, ginčo buto pirkėja T. I. 1992 m. gruodžio 24 d. Butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą sumokėjo 1 967 sumą (valiuta nenurodyta), tai yra 20 procentų turto vertės ir pagal 1992 m. gruodžio 24 d. pranešimą taip pat sumokėjo 1 369 rublius. 1992 m. gruodžio 24 d. pranešimu nustatyta, kad L. G. Butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą sumokėjo 12 753 rublius. 1993 m. sausio 19 d. privatizavimo sutartis sudaryta tarp Klaipėdos miesto valdybos (pardavėjos) ir T. I. (pirkėjos). Sutarties 3 punkte nurodyta, kad sutarties sudarymo išlaidas moka pirkėjas. 1992 m. lapkričio 18 d. mokesčio mokėjimo kvitas patvirtina, kad dokumentų parengimo išlaidas 1 158 sumą (valiuta nenurodyta) sumokėjo T. I. ir A. Š., kvite taip pat nurodytas adresas (duomenys neskelbtini).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
16. Apelianto apeliaciniame skunde nurodoma, jog neteisingai buvo vertinami liudytojų parodymai, teigiama, kad apeliantas (rusakalbis) negalėjo suprasti ginčo sandorių teksto, kuris buvo lietuvių kalba ir su klaidomis. Pažymima, kad paprasti žmonės iki galo nesuvokė privatizavimo aplinkybių ir teisės aktų, nebuvo aišku, kad buto pirkimas sutarto asmens vardu reiškia ir to asmens nuosavybės teisę. Apelianto nuomone, senaties termino pradžia skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas sužinojo, kad nėra kartu su atsakove buto savininku, t. y. nuo 2019 m. lapkričio mėn., kai atsakovė konflikto metu nurodė, kad jis nėra buto savininkas.
Dėl suklydimo susitariant privatizuoti butą, sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 161 straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t. y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.
18. Ieškovas prašė pripažinti 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą negaliojančiu dėl suklydimo bei 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties dalį negaliojančia (toliau ir sandoriai), nes ieškovas nesuprato, ką pasirašo, ir pripažinti jam nuosavybės teises į 2/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) (CK 1.90). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, iš esmės konstatavęs, kad apeliantas neįrodė suklydimo fakto sutarčių sudarymo metu.
19. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl savo valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina asmens suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.
20. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis).
21. Kasacinio teismo praktikoje suklydimas yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
22. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, kt.).
23. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliantas įrodė suklydimo faktą, kuriam esant būtų pagrindas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais.
25. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad apeliantas suprato, kad sudaromi sandoriai yra susiję su butu, su buto privatizavimu. Dera pabrėžti, kad ginčas iš esmės yra dėl minimų sandorių padarinių. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas sudarė ne vieną sandorį. Kaip žinoma, jis pasirašė 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą bei 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, apelianto sandoriai buvo ne vienkartinis veiksmas, tačiau besitęsianti laike sandorių visuma, be to, jie buvo sudaromi ne artimųjų rate (tik aptarti jam suprantama kalba), o valstybės įstaigose. Taigi apeliantas, sudaręs Susitarimą turėjo dar pakankamai – du mėnesius laiko iki 1993 m. sausio 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo išsiaiškinti bei suvokti sudaromų sandorių esmę ir teisines pasekmes.
26. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad sudarant sandorius jis buvo suklaidintas, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas nesuprato, jog sudaro sandorius dėl buto privatizavimo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantui jam suprantama kalba buvo paaiškinta sandorių sudarymo aplinkybės, todėl jis galėjo įvertinti savo įgyjamų / prarandamų teisių pobūdį ir mastą.
27. Nors apeliantas akcentuoja atsakovės ir kitų asmenų nutylėjimą dėl sandorio reikšmės bei pasekmių, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad apeliantas pagal savo išsilavinimą (Jūreivystės mokykla), profesiją (jūreivis, bocmanas), socialinius įgūdžius neturėjo galimybės susipažinti su sandorių sąlygomis, įskaitant sandorių pasekmes ir neapsiribojant tuo, kad kitų asmenų išreikšta valia jam žodžiu, ne visada gali būti įgyvendinama rašytiniu sandoriu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas buvo skubinamas tą pačią dieną sudaryti sutartis, taigi, apeliantas turėjo galimybę pasidomėti galimomis pasekmėmis, kurios kyla sudarius sandorius. Atsižvelgiant į tai, apeliantui turėjo būti suprantama sudaromų sandorių esmė ir kitos rizikos, be to, apeliantas, sudarydamas sandorius bei teigdamas, kad jų esmės nesuprato, tokių pasekmių sąmoningai siekė.
28. Tai, kad ieškovas nesigilino į konkrečias galinčias kilti pasekmes ir kad tik šiuo metu, t. y. praėjus daugiau kaip 28 metams nuo sandorių sudarymo, jam paaiškėjo, kad butas / jo dalis registruota ne jo vardu, nepatvirtina ieškovo suklydimo dėl sandorių esmės. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sandoris gali būti teismo panaikintas, jei jis buvo sudarytas dėl esminio suklydimo, buvusio sandorio sudarymo metu, bet teismas negali panaikinti sandorio, jei šalis klydo dėl sandorio perspektyvų.
29. Pridėtina, kad ieškovas sandorius pasirašė dalyvaujant sutuoktinei. Taigi ieškovas galėjo pasitarti su ja ir pasiaiškinti sandorių esmę ir šių dokumentų svarbą privatizuojant butą.
30. Vertinant tai, kad apelianto nuomone teismas netiksliai vertino liudytojų parodymus, pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, kad liudytojų parodymai ir trečiųjų asmenų paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys. Pažymėtina, kad liudytojų parodymai ir trečiųjų asmenų paaiškinimai yra silpnesnės įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, todėl teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagal savo vidinį įsitikinimą vertino ir liudytojų parodymus.
Dėl ieškinio senaties
31. Apeliantas skunde nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2019 m., tarp šalių kilus konfliktui dėl buto pardavimo, todėl mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido.
32. Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 metų redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Tiek minėto kodekso 86 straipsnio 1 dalyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.
33. Tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-177/2014).
34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama (ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo–pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento) nuo 1993 m. sausio 19 d., o ne nuo 2019 metų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu ieškinio senaties termino pradžios momentu.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas sudaręs sandorius, turėjo suprasti, kad sudaryti sandoriai turi tam tikras teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai apdairus savo teisėmis besirūpinantis asmuo nurodytoje situacijoje neabejotinai turėjo suvokti, kad jo, kaip sandorių šalies, teisė nuosavybės teise įgyti turtą / jo dalį buvo pažeista jau nuo 1993 m. sausio 19 d. Tai, kad jis nesidomėjo savo teisių įgyvendinimu, nestabdo ieškinio senaties termino.
36. Svarbu ir tai, kad ieškovas, gyvendamas ginčo bute nuo ginčijamų sandorių pradžios iki 2019 m. lapkričio mėn. turėjo galimybę disponuoti atsiskaitymo knygele, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas jas užpildydavo ir sumokėdavo už teikiamas paslaugas. Ieškovas negalėjo nepastebėti, kad jis moka už buto komunalinius patarnavimus ne savo, o atsakovės vardu, kuri yra nurodoma buto savininke. Kitas aspektas tas, kad aplinkybė, kad ieškovas neturi pareigos tikrinti registrų, yra jo neapdairus elgesys, nesiekiant bei nenorint suvokti savo elgesio pasekmių.
37. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas per visą ieškinio senaties termino eigą į savo teisių pažeidimą nereagavo, nesikreipė į įgaliotas institucijas dėl sutarčių sudarymo bei nereiškė ieškinio. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių svarbių termino praleidimo priežasčių, teismai nenustatė suklydimo požymių, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo šio termino praleidimą pripažinti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti savo iniciatyva. Akcentuotina ir tai, kad nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kad ginčui taikytina ieškinio senatis ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, laikytini pagrįstais.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
38. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų už pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Teismas nurodė, jog atmetus ½ dalį ieškovo reikalavimų, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Teismas nusprendė, kad atmetus ½ dalį ieškinio, atsakovei iš ieškovo priteistinos 651,20 Eur jos patirtos atstovavimo išlaidos (98 straipsnis).
39. Apeliantė iš esmės su teismo sprendimu sutinka tik mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atstovavimo išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas patenkino tik vieną iš 4 reikalavimų, t. y. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kurio fakto nustatymui neprieštaravo ir pati atsakovė. Ieškovas juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymą pasirinko ne ypatingosios teisenos tvarka o ieškinio teisena. Apeliantė sutinka, kad tai yra paties ieškovo pasirinkimo teisė, tačiau priešinga šalis teikdama atsiliepimą ir atstovaudama teisme patyrė atstovavimo išlaidų, kurių nebūtų patyrusi, jeigu ieškovas šį reikalavimą būtų pateikęs ypatingos teisenos proceso tvarka. Jos nuomone, atmetus ieškovo ieškinį, iš ieškovo turėtų būti priteistinos ne ½ dalis išlaidų, o visos patirtos bylinėjimosi išlaidos, apart atskirojo skundo parengimo išlaidų.
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui– proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
41. CPK 98 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
42. Kolegija pirmiausia pažymi, jog nėra pagrindo sutikti, kad buvo pateikti 4 savarankiški reikalavimai. Ieškovo reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančiu 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą, pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. sausio 19 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 2/3 dalis šio buto faktiškai yra vienas sudėtinis turtinis reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo.
43. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas į tą pačią bylą teikdamas ir prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo siekė proceso koncentruotumo ir savo teisių gynimo vienos bylos procese, taip tinkamai įgyvendino savo teisę ir mažino bendras bylinėjimosi išlaidas, kurios galėjo susidaryti jo ieškinį ir pareiškimą nagrinėjant atskirai.
44. Kitas aspektas tas, kad teikdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ieškovas patyrė teisinės pagalbos išlaidų, be to, jam nebuvo žinoma kitų proceso dalyvių pozicija, nes nuo to pagal bendrą taisyklę priklauso bylinėjimosi išlaidų (ne)atlygintinumo klausimo išsprendimas.
45. Taigi, bylinėjimosi išlaidos susidarė ne tik dėl ieškovo reikalavimo dėl nuosavybės teisės įgijimo (sandorių panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo), tačiau ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, pirmosios instancijos teismo sprendimą, mano, jog šiuo atveju teismas iš esmės teisingai paskirstė patirtų bylinėjimosi išlaidų proporcijas.
47. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
48. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
49. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinių skundų argumentus, spręstina, kad apeliantai teisės už skundus į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.
50. Atsakovė, gindamasi nuo ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų, patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio dydžius. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės prašoma priteisti suma yra pagrįsta, ji priteistina iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai)
51. Ieškovas duomenų apie patirtas išlaidas rengiant atsiliepimą nepateikė, dėl to šis klausimas nespręstinas.
52. Kiti proceso dalyviai įrodymų apie patirtas išlaidas nepateikė, dėl to šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei T. A. iš ieškovo V. G. 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.