Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1393-567/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „FF Lizingas“, kuriam Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla, o administratoriumi paskirta UAB ,,Admivita“ (civilinė byla Nr. B2-1680-560/2014), 2009-08-28 kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Skomė“ 160 000 Lt skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Tvirtino, kad atsakovo UAB „Skomė“ akcininkas ELLORA Ltd. bei UAB „FF Lizingas“ 2009 m. liepos 8 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria jis įsigijo teisę į atsakovo UAB „Skomė“ paminėtai ELLORA Ltd. mokėtinos 562 500 Lt skolos dalį, tai yra 262 500 Lt. Atsakovui UAB „Skomė“ 2009 m. liepos 14 d. buvo pranešta apie šios reikalavimo teisės dalies perleidimą naujam kreditoriui UAB „FF Lizingas“. Teigė, jog atsakovo UAB „Skomė“ skola akcininkui ELLORA Ltd. susidarė tuomet, kai akcininkų susirinkimas 2008 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą nuo 1 400 000 Lt iki 350 000 Lt dydžio, t. y. 1 050 000 Lt. Nauja įstatų redakcija Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2009 m. lapkričio 11 d., tačiau atsakovas per vieną mėnesį, t. y. iki 2009 m. gruodžio 11 d., akcininkui ELLORA Ltd. nesumokėjo dėl minėto įstatinio kapitalo sumažinimo jam tenkančios dalį – 562 500 Lt.

Ieškovui UAB „FF Lizingas“ 2009 m. liepos 17 d. vienašališkai užskaičius jo ir atsakovo UAB „Skomė“ vienarūšius priešpriešinius tarpusavio reikalavimus pagal 1997 m. liepos 11 d. pasirašytą atsakovo UAB „Skomė“ ir UAB „Parex lizingas“ (dabar UAB „FF Lizingas“) negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SPL-1 išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei sumokėtą avansą, o taip pat pagal minėtą 2009 m. liepos 8 d. reikalavimo perleidimo sutartį, – atsakovas ieškovui liko skolingas 160 000 Lt.

Papildomai ieškovas UAB „FF Lizingas“ prašė pirmosios instancijos teismą pridėti prie bylos rašytinius įrodymus: ELLORA Ltd. ir UAB „FF Lizingas“ 2009 m. lapkričio 4 d. susitarimą dėl atsiskaitymo; ELLORA Ltd. ir UAB „FF Lizingas“ 2009 m. lapkričio 4 d. kredito sutartį; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-328-798/2010 pagal ieškovo ELLORA Ltd. ieškinį atsakovui UAB „Skomė“ dėl skolos priteisimo. Taip pat prašė skirti atsakovui baudą pagal CPK 95 straipsnį, nes šis nepagrįstai delsia su juo atsiskaityti, vilkina procesą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Atsakovas UAB „Skomė“ atsiliepime į ieškinį prašė paminėtus jo reikalavimus atmesti. Teigė, jog nepripažįsta ir niekada nepripažino reikalavimo teisės perleidimo bei ieškovo atlikto vienašalio vienarūšių priešpriešinių tarpusavio reikalavimų užskaitymo. Nurodė, kad bendrovės akcininkas ELLORA Ltd. per vieną mėnesį po naujos redakcijos įstatų įregistravimo į jį nesikreipė dėl atsiskaitymo; kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. buvo gautas Z. V. – ieškovo UAB „FF Lizingas“ direktoriaus ir 85 proc. akcijų savininko – pasirašytas ELLORA Ltd. pranešimas dėl reikalavimo perleidimo, kartu buvo pateiktos jo paties patvirtintos dokumentų kopijos, tačiau originalai nebuvo pateikti. Tvirtino, jog 2009 m. liepos 8 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ELLORA Ltd. vardu pasirašė Z. V., tačiau nepateikti dokumentai, patvirtinantys jo teisę veikti įmonės vardu, be to ši sutartis sudaryta pažeidžiant CK 2.134 straipsnio 1 dalies, 2.135 straipsnio nuostatas, kurios draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, todėl sandoris gali būti tariamas arba apsimestinis.

Taip pat prašė stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3385-565/2013, kurioje sprendžiamas ginčas, kilęs tarp UAB ,,Skomė“, ELLORA Ltd., BUAB ,,FF lizingas”, UAB ,,Infoverslas”, Z. V., R. V. dėl pripažinimo įvykdyta UAB „Skomė“ prievolę savo akcininkams sumokėti 562 500 Lt už įstatinio kapitalo sumažinimą bei dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (CPK 163 str. 3 d.). Nurodė, jog ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju bus paneigta taip pat ir ieškovo UAB „FF Lizingas“ reikalavimo teisė nagrinėjamoje byloje. Papildomai prašė sujungti nagrinėjamą civilinę bylą su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-1138-798/2010 pagal ieškovo UAB ,,FF lizingas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Skomė“ dėl įskaitymų pripažinimo (CPK 136 str. 4 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendime UAB „FF Lizingas“ ieškinį patenkino ir šiam iš atsakovo UAB „Skomė“ priteisė 160 000 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas, 4 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, o taip pat valstybei 34 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis nustatytais faktais, kad atsakovas teismui nepateikė duomenų apie atsiskaitymą su ieškovu pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį; kad šį sutartis nebuvo nuginčyta, nes reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumas išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę reikšmę: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-4381-430/2012), Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2A-1148-603/2013), o taip pat vadovaudamasis byloje aktualiomis materialiosios teisės normomis, – teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą atsakovui dėl skolos ir palūkanų priteisimo (CK 6.1 str., 6.2 str., 6.37 str., 6.63 str.1 d. 2p., 6.210 str., 6.189 str., 6.193 str., 6.200 str. 1 d.).

Atmesdamas ieškovo prašymą pridėti pirmiau paminėtus įrodymus bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-328-798/2010, teismas, nurodė, jog vien įrodymų pateikimas savaime nėra pagrindas tenkinti prašymą. Pažymėjo, jog byloje yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-4381-430/2012, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1148-603/2013, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 28 d. civilinėje byloje Nr. 2-328-798/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-274/2012s, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-78/2013), todėl priėti ieškovo prašomą civilinę bylą nėra pagrindo.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar proceso vilkinimo (CPK 12,13, 95, 178 str.), todėl prašymą skirti atsakovui baudą atmetė. Pažymėjo, jog naudojimasis procesinėmis teisėmis, savaime nereiškia proceso vilkinimo ar piktnaudžiavimo jomis.

Konstatuodamas, kad nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė bylą Nr. 2-3385-565/2013, teismas nurodė, jog minėtoje civilinėje byloje reikalaujama pripažinti UAB „Skomė“ įvykdžius prievolę pagal 2008 m. birželio 11 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą ir akcininkui ELLORA Ltd. 2011 m. balandžio 26 d. sumokėjus 562 500 Lt sumažinto įstatinio kapitalo dalines teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats teismas.

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo sujungti Vilniaus apygardos teismo civilines bylas, tai yra nagrinėjamą bylą Nr. 2-1393-567/2013 ir bylą Nr. 2-1138-798/2012 pagal ieškovo UAB ,,FF lizingas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Skomė“ dėl įskaitymų pripažinimo, nurodė, kad tame pačiame teisme nagrinėjamų civilinių bylų sujungimas savaime neužtikrina proceso teisingumo, operatyvumo ir ekonomiškumo. Tuo tarpu aplinkybė, kad abejose civilinėse bylose ginčijami reikalavimai, susiję su 2009 m. liepos 8 d. reikalavimo perleidimo sutartimi taip pat nesudaro teisinio pagrindo jas sujungti.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsakovui taikytos laikinąsias apsaugos priemonės paliktos nepakeistos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas, vadovaudamasis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 4 dalimi, 595 straipsnio nuostatomis, išaiškino šalims teisę sudaryti taikos sutartį ir pateikti ją teismui tvirtinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Skomė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3385-565/2013. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas pažeidė betarpiškumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principų, įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus, bylų nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme reglamentuojančių normų reikalavimus, dėl to nebuvo įvertinta surinktų įrodymų visuma ir atskleista bylos esmė – neįvertinti visi byloje surinkti įrodymai; klausimas dėl ieškovo pateiktų į bylą įrodymų pridėjimo, atsisakant patenkinti šį prašymą, priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės, ir tokiu būdu jam nesudaryta galimybė su jais susipažinti, o esant pagrindui – keisti poziciją byloje. Teismas be pagrindo atsisakė sustabdyti šią bylą iki kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-3385-565/2013, nes joje priimtas teismo sprendimas turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta paminėta civilinė byla Nr. 2-3385-565/2013 (CPK 163 str. 3 d., 166 str. 1 d. 2 p.). Taip pat pateikė prašymą pridėti prie bylos rašytinus įrodymus, teigdamas, jog būtinybė juos pateikti iškilo po teismo sprendimo priėmimo, be to, pateikti juos anksčiau neturėta galimybės (CPK 314 str.).

Ieškovas BUAB „FF Lizingas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:

Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, proceso normos pritaikytos tinkamai ir nėra CPK 329 straipsnyje numatytų pagrindų jį naikinti. Teigia, kad teismas, vertindamas įrodymų visetą, rėmėsi teisiškai reikšmingais rašytiniai įrodymais ir argumentais;Teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė esminių civilinio proceso principų – betarpiškumo, rungimosi, lygiateisiškumo.Teismas teisingai netenkino atsakovo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimo, teisingai konstatavęs, jog tarp nagrinėjamos bei minimos civilinės bylos Nr. 2-3385-565/2013 nėra tiesioginio ryšio, o nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės neturės prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Apelianto prašymas dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo netenkintinas, kaip nepagrįstas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes bei turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų – faktinio bei teisinio pagrindo, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kuriems esant skundžiamą teismo sprendimą privalu panaikinti arba pakeisti. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl šią bylą nagrinėja neperžengdama apelianto UAB „Skomė“ skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Prieš pradėdama nagrinėti atsakovo UAB „Skomė“ apeliacinio skundo bei ieškovo BUAB „FF Lizingas“ atsiliepime į jį išdėstytus argumentus, bylos medžiagą bei tikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų pažymi kai kurias šioje byloje aktualias teismų praktikos nuostatas, kuriomis bus vadovaujamasi.

Pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad šalis, naudodamasi savo teisėmis, jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą privalo daryti remdamasis įrodymų visuma, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Kasacinio teismo nutartyse taip pat yra pabrėžta, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus civiliniame procese teismai gali remtis įrodymų pakankamumo taisykle, ir išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daryti pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes tik iš įrodymų visumos galima spręsti apie tam tikrų konkrečioje byloje įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta UAB „Seltas“ civilinėje bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-597/2013; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011 etc.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.).

Kartu šio teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi pirmiau paminėtais išaiškinimais, bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje teismas teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles, tinkamai įvertinęs įrodymus nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino bei pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, tinkamai aiškino bei taikė aktualios teismų praktikos išaiškinimus ir, patenkinęs ieškovo BUAB „FF Lizingas“ ieškininio reikalavimus priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CK 6.1 str., 6.2 str., 6.37 str., 6.63 str.1 d. 2 p., 6.210 str., 6.189 str., 6.193 str., 6.200 str. 1 d.).

Dėl apelianto UAB „Skomė“ prašymo priimti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme

Minėta, kad apeliantas UAB „Skomė“ apeliaciniam teismui 2014-06-16 pateikė prašymą priimti rašytinius įrodymus, t. y. antstolio R. V. surašytą 2014 m. gegužės 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-14-771 su pridedamais dokumentais. Teigiama, kad šie įrodymai gali būti svarbūs vertinant teismui pateiktų įrodymų ir pareiškimų patikimumą; kad būtinumas pateikti minėtą įrodymą iškilo jau po teismo sprendimo priėmimo, o anksčiau jo pateikti nebuvo galimybės.

Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teismas, kuris privalo spręsti ne tik teisės, tačiau taip pat ir fakto klausimus, gali priimti byloje dalyvaujančių asmenų teikiamus naujus įrodymus, tačiau tokie prašymai sprendžiami turint pareigą užtikrinti proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų reikalavimų laikymąsi (CPK 7 str.).

Apeliantas, pagrįsdamas teikiamų dokumentų svarbumą byloje, tvirtina, jog juose esantys viešai skelbiami duomenys – negatyvi informacija apie įmonių direktorę Stella (Georgette) Port- Louis, gyvenančią Seišelių Respublikoje, – gali būti reikšminga vertinant ieškovo BUAB „FF Lizingas“ argumentus bei teismui pateiktus ELLORA 4522899 Ltd. vadovės S. Port-Liuis pasirašytus dokumentus. Nurodo, kad būtinumas juos pateikti kilo pirmosios instancijos teismui iš esmės išnagrinėjus šį ginčą, o anksčiau jų negalėjo pateikti, nes antstolis protokolą baigė rašyti tik 2014-05-23, be to, užtruko dokumentų vertimas į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šio prašymo pagrįstumo, remiasi tuo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu yra atmestas UAB „Skomė“ ieškinys dėl pripažinimo negaliojančia 2009-07-08 reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Skomė“ akcininko ELLORA Ltd. bei ieškovo BUAB „FF Lizingas“, kuria pastarasis nagrinėjamoje byloje grindžia savo ieškinį (civilinė byla Nr. 2-4381-430/2012), o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi yra atmetęs ieškovo UAB „Skomė“ apeliacinį skundą ir šį teismo sprendimą palikęs nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1148-603/2013); kad minimoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose užfiksuotos aplinkybės, jog jau tuomet atsakovas kėlė klausimą, susijusį su UAB „Skomė“ akcininko ELLORA 4522899 Ltd. pasikeitimo į ,,Bismarck Limited“ aplinkybėmis; kad nagrinėjamoje byloje ieškovo BUAB „FF Lizingas“ ieškinio pareiškimas teismui pateiktas dar 2009-08-28, ginčo nagrinėjimas teismo posėdyje pradėtas dar 2010-02-22, o teismo sprendimas priimtas dar 2013-11-04; kad antstolio protokolas 2014-05-06 surašytas vykdant paties atsakovo UAB „Skomė“ tik 2014-05-06 pateiktą pavedimą ir remiantis paties atsakovo nurodytų internetinių puslapių turiniu – viešai prieinamais duomenimis; kad nepateikta įrodymų, jog atsakovo prašyme nurodyti duomenys nebuvo jam prieinami pirmosios instancijos teismo proceso metu, o taip pat tai, kad jų pateikimo būtinumas kilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, – sprendžia, jog atsakovas neįrodė, kad yra minėti CPK 314 straipsnyje išdėstyti pagrindai, būtini tam, kad apeliacinės instancijos teisme būtų priimti nauji įrodymai (CPK 178 str., 185 str.). Todėl šis prašymas netenkinamas, o teikti įrodymai grąžinami šiam asmeniui.

Dėl apelianto UAB „Skomė“ apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl esminių proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių nebuvo atskleista šios bylos esmė (CPK 178 str., 329 str. 1 d.).

Pagrįsdamas šį argumentą apeliantas teigia, jog teismų praktikoje yra susiklosčiusi nuostata, kad teismas, priimdamas sprendimą, jame neturi pasisakyti dėl visų byloje surinktų įrodymų (CPK 270 str. 4 d.), tačiau įrodymų vertinimo taisyklėse yra aiškiai nustatyta teismo pareiga priimant sprendimą įvertinti visus be išimties surinktus įrodymus, nustatyti kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę, ir tik remiantis įrodymų visetu daryti išvadą dėl bylos esmės, priešingu atveju, toks sprendimas laikytinas nepagrįstu, neteisėtu, priimtu neatskleidus bylos esmės, todėl naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl minimų apelianto argumentų pagrįstumo, visų pirma, pabrėžtina tai, jog pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas bei taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais; jog pagal CPK 328 straipsnį draudžiama naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą / nutartį vien formaliais pagrindais; jog pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį netgi nustačius proceso teisės normų pažeidimą arba netinkamą jų pritaikymą – pagrindas sprendimui panaikinti yra tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog atsakovas UAB „Skomė“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra sumokėjęs ieškovui UAB „FF Lizingas“ 160 000 Lt pagal 2009-07-08 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp ELLORA Ltd. ir UAB „FF Lizingas“; jog šios sutarties teisėtumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-4381-430/2012 ir Nr. 2A-1148-603/2013), kuriais atmestas UAB „Skomė“ ieškinys pripažinti minimą sutartį negaliojančia ir tuo pačiu patvirtinta ieškovo BUAB „FF Lizingas“ reikalavimo teisė į atsakovą dėl 160 000 Lt skolos. Sprendė, jog šie įsiteisėję teismų sprendimai dėl sutarties teisėtumo turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir nustatytų aplinkybių nereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.), todėl ieškovo reikalavimas tenkintinas, o kiti argumentai ir rašytiniai įrodymai nevertintini, kaip teisiškai nereikšmingi šios bylos nagrinėjimo dalykui (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str. 1 d., 1.2 str. 1 d., 1.5 str., CPK 185 str.). Nurodė, jog nevertina kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

Dar kartą pažymėtina tai, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas, laikydamasis įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių reikalavimų, tinkamai nustatė faktines aplinkybes, kurios turi teisinę reikšmę būtent šio ginčo teisingam išnagrinėjimui, taip pat tinkamai nustatė, išaiškino bei pritaikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas, tai yra tinkamai atskleidė bylos esmę. Todėl remiantis bylos medžiaga bei šioje nutartyje pirmiau nurodytais teismų praktikos išaiškinimais – nėra pagrindo spręsti, jog šis teismo sprendimas neatitinka civilinio proceso normų reikalavimų ir dėl to yra naikintinas (CPK 270 str. 4 d., 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo priešingai išvadai taip pat nesuteikia skundo motyvai, susiję su civilinio proceso normų pažeidimu, sprendžiant dėl ieškovo BUAB „FF Lizingas“ prašymo pridėti rašytinius įrodymus. Bylos medžiaga patvirtina apelianto teiginius, kad klausimas dėl ieškovo prašymo pridėti prie bylos jo teikiamus rašytinius įrodymus, atsisakant jį patenkinti, buvo išspręstas jau išnagrinėjus bylą iš esmės. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šie rašytiniai įrodymai atsakovui buvo pateikti susipažinti ir dėl dalies jų pridėjimo buvo pareikšta nuomonė, kartu buvo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą suteikiant galimybę patikrinti jų sąsajumą su bylos medžiaga, o taip pat ją stabdyti (2 t., b. l. 168-175). Teismas išaiškino, kad dėl prašymų, taip pat ir dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo, apsispręs baigęs bylą nagrinėti iš esmės pasitarimų kambaryje. Skunde teigiama, kad tokiu būdu jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti proceso teisėmis ir išsamiai susipažinti su minimais rašytiniais įrodymais, pasisakyti dėl jų ir atitinkamai spręsti dėl savo pozicijos byloje keitimo.

Atmetant šiuos apelianto teiginius, pažymėtina tai, kad teismas šią bylą išnagrinėjo ieškovo BUAB „FF Lizingas“ apibrėžtose ribose; kad pagrindžiant išvadas teismo sprendime nesiremta nė vienu iš ieškovo teiktų rašytinių įrodymų; kad sprendime yra tinkamai atskleista bylos esmė, – todėl nustatytos ieškovo BUAB „FF Lizingas“ prašymo nagrinėjimo aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad tokiu būdu buvo iš esmės pažeisti civilinio proceso principai, įtvirtinantys šio proceso betarpiškumą, rungtyniškumą, šalių lygiateisiškumą (CPK 14 str. 1 d., 2 d., 12 str., 17 str.), ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą (CPK 185 str., 328 str., 329 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Taip pat atmetami skundo motyvai, kad teismo sprendimas naikintinas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius sustabdyti šią bylą iki kol bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2-565/2014 (Nr. 2-3385-565/2013) pagal ieškovo UAB „Skomė“ ieškinį atsakovams ELLORA Ltd., Z. V., UAB „Infoverslas“, R. V. dėl prievolės pagal minimą UAB „Skomė“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2008 m. birželio 11 d. sprendimą pripažinimo įvykdyta bei reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliantas tvirtina, kad patenkinus ieškininį reikalavimą minimoje byloje, toks teismo sprendimas turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, nes neišnagrinėjus ginčo dėl prievolės įvykdymo, negali būti sprendžiama dėl ieškovo UAB „FF Lizingas“ reikalavimo pagrįstumo šioje byloje (CPK 163 str. 3 p., 166 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas šį atsakovo UAB „Skomė“ prašymą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aktualias faktines aplinkybes, teisingai išaiškino bei pritaikė bylos sustabdymą, tai yra šio civilinio proceso intituto esmę, paskirtį, taikymo pagrindus etc., reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas (CPK 162³ str., 163 str., 164 str.), susiformavusios teismų praktikos nuostatas šiais klausimais, ir teisingai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi teisiškai reikšmingi faktai. Taigi jau minėta, kad šioje byloje nustatyta, jog 2009 m. liepos 8 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kuria remiasi ieškovas, teisėtumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiuose Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje, kuriais atmestas UAB „Skomė“ ieškinys pripažinti minimą sutartį negaliojančia ir tuo pačiu patvirtinta ieškovo BUAB „FF Lizingas“ reikalavimo teisė į atsakovą dėl 160 000 Lt skolos; jog nagrinėjamas BUAB „FF Lizingas“ ieškinio pareiškimas teismui pateiktas dar 2009-08-28, ginčo nagrinėjimas teismo posėdyje pradėtas dar 2010-02-22, o teismo sprendimas priimtas 2013-11-04; jog Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2-565/2014 (Nr. 2-3385-565/2013), su kuria siejamas atsakovo UAB „Skomė“ prašymas sustabdyti šią bylą, ieškinio pareiškimas teismui buvo pateiktas 2013-02-06, o nagrinėti pradėtas 2013-09-26 (beje, UAB „Skomė“ savo procesiniuose dokumentuose tvirtina su akcininku Ellora Ltd. atsiskaičiusi 2011-04-26). Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant šioms aplinkybėms, o taip pat turint omenyje civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimus, bei galimybę esant pagrindui pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu (CPK 365 str.-374 str.), – pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti atsakovo UAB „Skomė“ prašymą dėl bylos sustabdymo yra teisėtas ir pagrįstas, o apelianto motyvai šiuo klausimu yra atmestini, kaip nepagrįsti (CPK 163 str. 1 d. 3 p., 185 str.).

Paminėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 23 d. sprendime minimoje civilinėje byloje Nr. 2-2-565/2014 atmetė ieškovo UAB „Skomė“ ieškinį atsakovams Ellora 4522899 Ltd., BUAB „FF lizingas“, UAB „Infoverslas“, Z. V. ir R. V. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta bei reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 23 d. nutartyje šį teismo sprendimą paliko nepakeistą, atmetusi UAB „Skomė“ apeliacinį skundą (civilinė byla Nr. 2A-1146/2014). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės pripažinimo įvykdytą, be kita ko, konstatavo, kad yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių rašytinių įrodymų visetas nesuteikia nei faktinių, nei teisinių prielaidų spręsti, kad atsakovas Ellora 4522899 Ltd. davė ieškovui UAB „Skomė“ nurodymą pervesti įmonei Development Win Limited 562 500 Lt sumažinto įstatinio kapitalo dalį. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas tinkamai įvykdė prievolę sumokėti atsakovui Ellora 4522899 Ltd. 526 500 Lt (CPK 18 str., 331 str. 6 d.).

Remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovo UAB „Skomė“ apeliacinį skundą atmeta, kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.). Remiantis faktu, kad Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3385-565/2013 yra baigta nagrinėti, taip pat atmetamas atsakovo UAB „Skomė“ prašymas sustabdyti šią apeliacinę bylą (CPK 163 str. 1 d. 3 p., 259 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti apelianto atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ 2014 m. birželio 13 d. pareiškimu Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos grąžinti pateikusiam asmeniui.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Kazys KailiūnasDalia Višinskienė