Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Leono Jachimavičiaus, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3648-470/2014 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Neatsižvelgta, kad šalių santuoka iširo ne dėl to, kad atsakovas yra nuteistas, o dėl ieškovės neištikimybės. Prieš gyvenimą santuokoje ir būnant santuokoje ieškovė žinojo apie atsakovo užsiėmimą galbūt nusikalstama veika. Po atsakovo suėmimo per šalių pasimatymą ieškovė pasakė atsakovui, jog mėgaujasi kitų vyrų dėmesiu. Nežiūrint į tai, atsakovas tikėjo sutuoktine ir santuokos išsaugojimu. Atsakovo prašymu, jo tėvai parėmė ieškovę, nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. pragyvenimui suteikdami jai 7 900 Lt paramą. Nuo šalių bendro gyvenimo pradžios atsakovas išlaikė ieškovę ir jos sūnų. Visgi ieškovė nustojo rūpintis šeima, tapo nelojali atsakovui, atsakovo manymu, buvo jam neištikima. Tai yra tikroji šalių santuokos iširimo priežastis. Dėl to išvada, kad atsakovas kaltas dėl santuokos iširimo, nes yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą, yra formali. Atsakovas buvo pateikęs patikimų duomenų apie tai, kad ieškovė buvo neištikima, tačiau į tai ir atsakovo pastangas kurti santuokinį gyvenimą nebuvo atsižvelgta.

2. Nevertinta, kad šalys turi santuokinio turto, kuris turėjo būti padalintas. Šalys, pradėdamos gyventi kartu, su ieškovės buvusiu sutuoktiniu M. B. 2011 m. kovo 12 d. susitarė, kad pastarasis perleidžia buvusiai sutuoktinei ir atsakovui savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Susitarimo pasirašymo metu M. B. buvo sumokėta 10 000 Lt. Perdavus butą šalims, atsakovas iš savo lėšų jį remontavo ir apstatė. 2014 m. lapkričio 24 d. prašyme teismui atsakovas nurodė, kad tam jis išleido 94 800 Lt.

3. Pažeistas CPK 6 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas. Pataisos namuose esančiam atsakovui buvo būtina profesionali teisininko pagalba. Atsakovo galimybės ją gauti yra labai ribotos, todėl teismas galėjo paaiškinti, kaip gauti teisinę pagalbą, ir netgi ją suteikti, tačiau to nepadarė. Atsakovas bylą vedė pats kaip išmanė. Dėl savo padėties ir pagalbos neturėjimo atsakovas negalėjo įgyvendinti savo procesinių teisių ir tinkamai elgtis byloje, dėl to patyrė materialinę žalą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos CMS sudarė santuoką, kurią teismas ginčijamu sprendimu nutraukė dėl apelianto (atsakovo) kaltės, palikdamas sutuoktinei A. K. santuokinę pavardę. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad santuokinio turto nėra, turto padalinimo klausimo nesprendė. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad santuoka iširo ne dėl jo nuteisimo, bet dėl ieškovės neištikimybės, pirmosios instancijos teismas nepadalino santuokoje įgyto turto, jo galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio buvo ribotos, nes jis bausmę atlieka pataisos namuose.

Dėl procesinių teisių įgyvendinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 str. 2 d. 4, 5 p., 112 str. 1 d., 2, 3 p., 226 str., kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 112 str. 1 d. 3 p., 135 str. 1, 2 d., 226 str.). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju apeliantas apie jam pareikštą ieškinį žinojo, atsiliepimą į jį pateikė prašydamas skirti daugiau laiko įrodymams pateikti (b. l. 21–23). Pažymėtina, kad CPK 228 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog klausimą dėl parengiamojo posėdžio paskyrimo teismas turi išspręsti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo arba termino atsiliepimams pateikti pabaigos. Parengiamasis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip po trisdešimties dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsiliepimas teisme gautas 2014 m. rugsėjo 24 d., nutartis dėl parengiamojo posėdžio skyrimo, laikantis minėtų CPK reikalavimų, priimta 2014 m. spalio 8 d., parengiamasis posėdis paskirtas 2014 m. lapkričio 10 d. (paskutinė diena vadovaujantis įstatymu būtų 2014 m. lapkričio 7 d.) (b. l. 47). Minėtoje nutartyje, kurią atsakovas gavo 2014 m. spalio 8 d. (b. l. 49), pirmosios instancijos teismas atsakovui pasiūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese. Atsakovas teismui teikė prašymą posėdį atidėti, nes svarstomas jo lygtinio paleidimo klausimas, tikisi, kad bus patenkintas jo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos, galės dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 50-52), tačiau teismas šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad nors atsakovo judėjimo laisvė yra apribota, tačiau jo dalyvavimas parengiamajame posėdyje nepripažintas būtinu, todėl dar kartą pasiūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu (b. l. 54). Pažymėtina, kad dėl teisėjos ligos posėdis buvo atidėtas (b. l. 55a). Atsakovas teikė prašymą dėl papildomos medžiagos prijungimo (b. l. 59–60), tačiau teismas atsisakė priimti įrodymus, nes juos teismui pateikė atsakovo brolis (b. l. 64). Apeliantas pats įrodymų neteikė, neprašė, kad juos išreikalautų teismas. Apie tai, kad parengiamasis teismo posėdis vyks 2014 m. gruodžio 2 d., atsakovas informuotas 2014 m. lapkričio 17 d. (b. l. 66), tačiau atsakovas prašymo teismui, kad jis nori dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė, teismas nebuvo pripažinęs atsakovo dalyvavimo parengiamajame teismo posėdyje būtinu (CPK 384 str. 2 d.). Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad bandė pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje, ką jam siūlė pirmosios instancijos teismas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis prašymas dėl E. K. lygtinio paleidimo atmestas. Sutartis su advokatu sudaryta 2014 m. gruodžio 23 d. (b. l. 94). Taigi, sutartį su advokatu sudarė būdamas įkalinimo įstaigoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestini apelianto argumentai dėl negalėjimo įgyvendinti savo procesinių teisių ir galimybės tinkamai elgtis byloje. Įvertinus visa tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atsižvelgdamas į išimtis taikomas visoms šeimos byloms, ir 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą byloje (CPK 270, 375, 385 str.).

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Ieškovės teigimu, kam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kadangi atsakovas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme už tyčinių nusikaltimų padarymą, preziumuojama, jog būtent atsakovas yra kaltas dėl ginčo šalių santuokos iširimo. Kad apeliantas nuteistas už tyčinį nusikaltimą, byloje nustatyta neginčijamai (b. l. 67–79). Tačiau apeliantas nesutinka, jog dėl santuokos iširimo kaltas jis. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.61 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio (ieškovo) kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino atsakovo prieštaravimų dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo. Byloje surinkti įrodymai ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad šalių santuoka buvo sudaryta prieš keletą mėnesių iki apelianto suėmimo. Kaip nurodė atsakovas, ko iš esmės nepaneigė ir pati ieškovė, ji įtarė, kad apeliantas užsiiminėja nusikalstama veika, netgi bandė jį atkalbėti to nedaryti. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos tiek suėmimo metu, tiek jau nuteisus apeliantą realia laisvės atėmimo bausme, ieškovė kurį tai laiką palaikė ryšius su atsakovu. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė, elgdamasi protingai ir apdairiai, privalėjo įvertinti įstatyme įtvirtintas atsakovo padarytų sunkių tyčinių nusikaltimų pasekmes. Ieškovės teiginiai, kad ji manė, jog atsakovui bus skirtas trumpesnis laisvės atėmimo terminas, kad atsakovas teigė greitai būsiąs paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos, tik patvirtina, jog nutraukiant santuoką svarbus ir reikšmingas ne vien atsakovo nuteisimas laisvės atėmimo bausme. Atsakovo pateikti įrodymai (b. l. 27–45), ko neginčijo ir su kuo teismo posėdžio metu sutiko ieškovė, patvirtina, kad ieškovė turi kitą draugą, t. y. ji neištikima atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Ieškovės elgesys atsakovo atžvilgiu pasikeitė iš esmės, sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, ieškovė nustojo lankyti atsakovą nepaisant to, kad atsakovas turėjo teisę į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus (b. l. 61), pradėjo neatsakinėti į atsakovo skambučius būtent tada, kai ji susirado draugą. Pažymėtina, kad santuoka tuo metu dar nebuvo nutraukta. Taigi įvertinus aplinkybių visumą, sutuoktinių elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek apelianto nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, tiek ieškovės neištikimybė turėjo įtakos santuokos iširimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2013).

Dėl santuokinio turto

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti turto padalijimo klausimus (CK 3.59 str.). Dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinių asmeninis turtas (CK 3.118 str.). Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo ir sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, yra pripažįstamas asmeniniu sutuoktiniu turtu (CK 3.89 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik raštiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymų leidėjas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.) ar kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingas yra turto įgijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005).

Byloje pateiktas VĮ Registrų centras išrašas, iš kurio matyti, kad butą (duomenys neskelbtini), ieškovė su buvusiu sutuoktiniu M. B. įsigijo 2006 m. spalio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (b. l. 9). Pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovės ir M. B. skyrybų byloje Nr. N2-5527-512/2011 2011 m. balandžio 27 d. priimtame sprendime patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys sutarė, kad minėtas butas po santuokos nutraukimo atitenka M. B., tačiau, kaip spręstina iš anksčiau minėto VĮ Registrų centras išrašo, šio sprendimo pagrindu M. B. nuosavybės teisė į butą neįregistruota. Taigi, ginčo šalys nekilnojamojo turto santuokos metu neįgijo, neturi transporto priemonių (b. l. 5–6), atsakovas nereiškė priešieškinio dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe jį pagerinus ir jo padalijimo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors tokią galimybę, kaip jau pripažino apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje, turėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė turto dalybų klausimo (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka (CPK 185 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, kiek tai susiję su santuokos iširimo priežastimis ir kaltės nustatymu, todėl ši sprendimo dalis ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas keistini, likusios sprendimo dalies apelianto apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš ieškovės proporcingai priteistinos atsakovo bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria E. K. ir A. K. santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, pakeisti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Priteistas A. K. iš E. K. bylinėjimosi išlaidas 144 Lt sumažinti iki 20,85 Eur.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria priteistos iš E. K. pašto išlaidos valstybei 32 Lt, priteisiant jas iš šalių, t. y. E. K. ir A. K. lygiomis dalimis – po 4,63 Eur.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 20,5 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.