- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-26
- Bylos Nr.
- eI3-8839-1064/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01396-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Departamentas) 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87660 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Pareiškėja paaiškina, kad ji kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Savo išvadą dėl grėsmės valstybės saugumui atsakovas grindė tuo, kad pareiškėja 2007-2019 m. dirbo Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė). Atsakovo manymu, darbas šioje valstybinėje įmonėje reiškia, kad pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią ir ateityje, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos užduočių vykdymui.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko individualaus jos vertinimo ir sprendimą grindė tik aplinkybe apie pareiškėjos darbą 2007 m.-2019 m., visiškai nevertino jos socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuva. Pareiškėjos nuomone, atsisakymas pakeisti jai leidimą laikinai gyventi pažeidžia jos teises, užtikrintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, nes atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Atsakovas neišlaikė teisingos pusiausvyros tarp atitinkamų interesų, t. y., viena vertus, pareiškėjos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, realios grėsmės valstybės interesams.
Pareiškėja nurodo, kad ji gimė Lietuvos Respublikoje; jos tėvai ir protėviai gyveno Lietuvoje, jie visi palaidoti Lietuvoje, Šventojoje; iš jos tėvo Tarybos Sąjungos laikais neteisėtai buvo atimtas turtas, kuris tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo grąžintas jos motinai ir kitiems giminaičiams; pareiškėja 1973 m. Lietuvoje baigė vidurinę mokyklą, iki 1990 m. dirbo Lietuvoje; 1986 m. sudarė santuoką su V. G., santuoka įregistruota Klaipėdos mieste; 1990 m. ji išvyko gyventi į Maskvos miestą, kuriame pragyveno iki 2019 m., kol nenusprendė grįžti į Lietuvą.
Pareiškėjos teigimu, po Tarybų Sąjungos griūties ji ryšių su gimtine nenutraukė, priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri 2007 m. gruodžio 19 d. buvo panaikinta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (įgijus kitos valstybės pilietybę).
Pareiškėja neginčija, kad nuo 2007 m. iki 2019 m. dirbo Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini), tačiau nesutinka su VSD išvada, kad ją siejo ilgalaikiai darbo santykiai su RF Vidaus reikalų ministerija ir pagal savo darbo pobūdį turėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią. Pareiškėjos teigimu, Įmonė yra komercinė organizacija, pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris vykdo ūkinę veiklą. Šios Įmonės specifika yra ta, kad būdama komercine organizacija, jai nėra suteikta nuosavybės teisė į perduotą turtą, kuris priklauso valstybės arba savivaldybės įstaigai ir tokia įmonė nėra pavaldi turto savininkui. Unitarinė įmonė yra visiškai savarankiška organizacija, turinti savo vidinę struktūrą, kurios darbuotojai nėra priskirti prie valstybės tarnautojų kategorijos, jie neturėjo prisiekti valstybei. Pareiškėją su Įmonę siejo darbo santykiai, ji nebuvo statutine tarnautoja, pagal savo darbo pobūdį vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškina, kad siekdama grįžti į Lietuvą ji kreipėsi į Departamentą dėl leidimo išdavimo, kuris 2019 m. priėmė sprendimą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja grįžo į Lietuvą 2019 m., jau po to, kai buvo okupuota Ukrainos teritoriją – Krymas ir Donbasas. Pareiškėjos ankstesnis darbas nebuvo kliūtimi gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir nebuvo abejonių dėl jos lojalumo Lietuvai. Pareiškėja 2023 m. liepos 29 d. išlaikė egzaminą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo reikalavimus, nes 2024 m. ruošėsi kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo (Pilietybės įstatymo 21 str. pagrindu), todėl pareiškėja turėjo teisėtų lūkesčių, 2024 m. suėjus 5 metų terminui, galės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo. Pareiškėja įsidarbino Lietuvoje, per leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laiką nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Kartu su pareiškėja atvyko jos sutuoktinis, Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina ir jos brolis su savo šeima.
Pareiškėjos teigimu, ji gyvena su motina, kuri sunkiai serga ir jai reikia priežiūros. Pareiškėjos brolis neturi galimybės prižiūrėti motinos, nes prižiūri ir rūpinasi savo sunkiai sergančia žmona. Pareiškėjos manymu, nurodytos aplinkybės liudija, kad ji turi rimtą ketinimą likti, dirbti ir gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjos vertinimu, Departamentas nesiėmė jokių veiksmų, kad nustatytų, ar pareiškėja iš tiesų kelia grėsmę ir kaip tai pasireiškia, o sutapatino ją su Rusijos valdžia vien todėl, kad ji dirbo valstybinės unitarinėje įmonėje, kurios turtas priklausydavo Vidaus reikalų ministerijai. Pareiškėjos nuomone, toks argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų.
Pareiškėjos įsitikinimu, aplinkybė, kad pareiškėja prieš 5 metų dirbo Įmonėje, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik tokia, praeityje egzistavusi formali aplinkybė, sprendžiant dėl pareiškėjos pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju toks vertinimas nebuvo atliktas. Departamentas nepakankamai bendradarbiavo, prieš priimdamas Sprendimą jai neatskleidė gautos informacijos, neiškvietė į apklausą, neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei nesudarė galimybių pateikti paaiškinimus bei oficialius įrodymus, paneigiančius įtarimus. Atsakovo priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas bei neproporcingas, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau ir – VSD) informavo jį, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja, 2007-2019 m. dirbdama Įmonėje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Atsakovo teigimu, Departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjos individualų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėja nuo 1991 m. buvo Lietuvos Respublikos piliete, tačiau įgijusi Rusijos Federacijos pilietybę Departamento direktoriaus 2007 m. gruodžio 19 d. įsakymu neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pirmasis leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2019 m. liepos 16 d. Pareiškėja turi iki 2024 m. kovo 30 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. birželio 30 d. bei nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. sausio 8 d. buvo ir nuo 2022 m. sausio 14 d. yra įdarbinta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 5 d. priklauso 21/100 Palangoje esančio namo. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos motina. ir brolis. Pareiškėjos sutuoktinis – Rusijos Federacijos pilietis, su kuriuo santuoka sudaryta 1986 m., turėjo nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. balandžio 8 d. galiojusį ir turi nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 30 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja turi 2 sūnus, tačiau Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento duomenimis, abu pareiškėjos sūnūs yra Rusijos Federacijos piliečiai). Departamento teigimu, priimant ginčijamą Sprendimą jis įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamo sprendimo proporcingumą.
Departamentas pažymi, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą jis vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kadangi išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl priimdamas sprendimus Departamentas vadovaujasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Departamentas pažymi, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos darbas Įmonėje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Departamentas akcentuoja, kad EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodo, kad Departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos federaline valstybine unitarine įmone ,,(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėja dirbo 2007-2019 m. Rusijos žvalgybos tarnybos vykdydamos veiklą nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
VSD vertinimu, buvę Rusijos Federacijos valstybinių institucijų darbuotojai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys ir dėl to kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio nuostatomis, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, jog pareiškėjos, kaip užsienio šalies pilietės, teisė gyventi Lietuvoje būtų apribota, atsisakant pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės, nes pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja, jos atstovas ir atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Šalies argumentai
Pareiškėja papildomai nurodė, kad jos pareigos Įmonėje buvo susijusios su (duomenys neskelbtini), ji buvo paprasta darbuotoja. Nurodė, kad karo nepalaiko, Rusijos veiksmams nepritaria. Teigė, kad paskutinius 5 m. Rusijoje nesilankė, gyvena Lietuvoje, slaugo motiną, kuriai reikia nuolatinės priežiūros.
Pareiškėjos atstovas papildomai patikslino, kad skunde nurodyta klaidinga pareiškėjos išvykimo gyventi į Rusiją data, turėtų būti 2005 m.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87660 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2024 m. kovo 30 d., pateikė tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jos motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Pareiškėja 2024 m. sausio 18 d. užpildė Departamento pateiktą klausimyną, kurio 2 klausimas buvo susijęs su pareiškėjos buvusiomis ir esamomis darbovietėmis, pareiškėja be kita ko nurodė, jog 2007 m. rugsėjo 12 d. Rusijoje įsidarbino Federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ prie Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijos Maskvoje (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2008 m. lapkričio 1 d. pareiškėja buvo perkelta į Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Federalinės valstybinės unitarinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ filialą Maskvoje (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja perkelta į apsaugos įrangos eksploatavimo departamento objektų grupę Maskvoje (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2013 m. balandžio 1 d. pareiškėja perkelta į Maskvos šiaurės rytų administracinės apygardos departamentą kaip specialistė pagal darbo sutartį. 2013 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja perkelta į Techninių saugumo priemonių eksploatavimo departamentą (duomenys neskelbtini) pareigas. 2014 m. sausio 8 d. pareiškėja perkelta į (duomenys neskelbtini) pareigas. 2015 m. kovo 1 d. pareiškėja perkelta į Maskvos šiaurės rytų administracinės apygardos 2-ąjį techninį skyrių (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2016 m. liepos 12 d. pareiškėja perkelta į Maskvos ir Zelenogrado šiaurės vakarų administracinės apygardos 2-ąjį techninį skyrių (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2017 m. sausio 1 d. pareiškėja perkelta į Maskvos šiaurės vakarų administracinės apygardos 2-ąjį techninį skyrių (pareigos – (duomenys neskelbtini)). 2019 m. birželio 5 d. pareiškėja darbo sutartį nutraukė sulaukus senatvės pensijos.
2024 m. vasario 28 d. rašte „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir Išvada) VSD nurodė, kad jo vertinimu, pareiškėja dirbdama Įmonėje privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir todėl pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. kovo 27 d. priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui dėl jos 2007-2019 m. darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Departamento įsitikinimu, darbas šioje valstybinėje įmonėje reiškia, kad užsienietė privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, pareiškėja ateityje, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėja nuo 1991 m. buvo Lietuvos Respublikos piliete, bet įgijusi Rusijos Federacijos pilietybę (Departamento duomenimis, užsienietė turėjo 1999 m. išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą), Departamento direktoriaus 2007 m. (duomenys neskelbtini) neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pirmasis leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2019 m. liepos 16 d. Pareiškėja nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 1994 m. birželio 30 d. bei nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. sausio 8 d. buvo ir nuo 2022 m. sausio 14 d. buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 5 d. priklauso 21/100 Palangoje esančio namo.
Sprendime taip pat nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina – Lietuvos Respublikos pilietė E. R. S., gim. (duomenys neskelbtini) m. Pareiškėjos tėvas P. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirė (duomenys neskelbtini) m. Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjos brolis – Lietuvos Respublikos pilietis A. S., gim. (duomenys neskelbtini) m. Pareiškėjos sutuoktinis – Rusijos Federacijos pilietis V. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., su kuriuo santuoka sudaryta 1986 m., turėjo nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. balandžio 8 d. galiojusį ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 30 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. V. G. yra pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė – pareiškėja. Pareiškėja turi 2 sūnus (A. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir E. G., gim. (duomenys neskelbtini) m.), tačiau Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (Departamento duomenimis, abu pareiškėjos sūnūs yra Rusijos Federacijos piliečiai).
Sprendime konstatuota, kad pareiškėjos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos vadovaujantis jos ilgalaikiais darbo santykiais Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, kuriuos ji nutraukė tik išėjusi į pensiją.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė iš esmės konstatavęs, jog VSD išvadoje pateikta informacija sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023).
ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime be kita ko turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Atsakovas, priimdamas Sprendimą veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022; ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamose situacijoje Departamentas neatliko detalaus ir kompleksinio pareiškėjos situacijos vertinimo, todėl priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024) yra nurodoma, kad tuo atveju, kai išvada, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, grindžiama tik pareiškėjos atsakyme į Klausimyno klausimą dėl darboviečių pateiktais duomenimis, nei Migracijos departamentui, nei VSD nesiaiškinant, koks buvo pareigybių, kurios užėmė pareiškėja, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susisijusių aplinkybių (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), išvada, kad užimtų pareigų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija ir negali būti laikoma, kad Departamento sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1719-968/2024 nurodyta, kad reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, be kita ko, yra aplinkybės, įvykusios ir tebevykstančios po to, kai ji baigė darbą užsienio valstybėje: gyvenimo Lietuvoje trukmę, integracijos lygį, šeiminę situaciją, egzamino pagal Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo reikalavimus išlaikymą, nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pareiškėjos išvykimų iš Lietuvos dažnumą bei kryptis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad ji nebuvo valstybės tarnautoja, neužėmė jokių viešojo administravimo pareigų, buvo civilinė darbuotoja komercinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). Sprendime šios aplinkybės nebuvo aptartos, analizuotos ir įvertintos, taip pat nebuvo aptartas pačios Įmonės statusas ar veiklos sritys.
Nei VSD išvadoje, nei Sprendimuose nebuvo pakankamai detaliai įvertinta konkreti pareiškėjos situacija, įskaitant jos šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat nebuvo atsižvelgta į jos veiklą baigus darbą Įmonėje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina pakankamai aukštą pareiškėjos socialinės integracijos į Lietuvos visuomenę lygį: pareiškėja yra gimusi ir augusi Lietuvoje, čia baigusi mokyklą ir gyvenusi iki 2005 m., puikiai kalba lietuviškai (teismo posėdyje dalyvavo be vertėjo), turi gyvenamąją vietą Palangoje; dalis jos šeimos (motina, brolis) gyvena Lietuvoje. Pareiškėja nurodo 2023 m. išlaikiusi egzaminą, reikalingą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo.
Pareiškėjos motina, kaip matyti iš į bylą pateikto 2024 m. sausio 8 d. pažymėjimo, yra labai silpnos sveikatos, nesikelia iš lovos, jai diagnozuotos daugybinės sunkios ligos ir yra reikalinga nuolatinė artimųjų priežiūra. Nors Departamento atstovas nurodė, kad asmens slaugos poreikis turėtų būti įrodinėjamas specialios komisijos išvada, tačiau teisėjų kolegija tokią poziciją laiko nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas ne socialinių paslaugų teikimo ar išmokų pareiškėjos motinai mokėjimas, bet vertinamas šeimos narių tarpusavio pagalbos ir priežiūros būtinybės aspektas. Nesant įrodymų, kad pareiškėjos pateiktas medicininis pažymėjimas yra suklastotas ar neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija jį laiko pakankamu spręsti, kad pareiškėjos šeiminė situacija nebuvo įvertinta individualiai.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja nuo darbo Įmonėje pabaigos ir atvykimo į Lietuvą 2019 m. Rusijoje daugiau nebesilankė. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja vertinimą, kad vien darbo Įmonėje faktas nėra pakankamas išvadai, jog gavusi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįsti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Tai konstatavus kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. G skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87660 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.