Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. G. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Rimutės Dzimanavičienės apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo A. S.) – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo K. B.) – dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, baudžiamosios bylos dalis, kurioje S. G. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo A. P.), nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš S. G. priteista nukentėjusiajam K. B. 3 010 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. P. pareikštas civilinis ieškinys dėl 200 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. G. nuteista už tai, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 m. vasarą, rugpjūčio mėnesio viduryje, PC „ (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), įtikinusi A. S., kad galės padėti įvertinti nekilnojamąjį turtą (UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas), nors žinojo, kad įvertinti nekilnojamojo turto nepadės, ir taip piktnaudžiaudama A. S. pasitikėjimu, žodinio susitarimo su pastaruoju pagrindu už pažadėtą paslaugą, A. S. perdavė S. G. 1 500 Eur avansą, tačiau S. G. susitarimo sąlygų nevykdė, nekilnojamojo turto neįvertino, pinigų negrąžino, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą A. S. priklausantį turtą – 1 500 Eur.

2. S. G. nuteista ir už tai, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 m. spalio 15 d., bendraudama telefonu ir elektroniniu paštu, įtikino nukentėjusįjį K. B., kad galės padėti gauti Europos Sąjungos paramą, t. y. sutvarkyti dokumentus reikalingus paramai gauti, nors žinojo, kad paramos gauti nepadės ir savo įsipareigojimų nevykdys, ir taip piktnaudžiaudama K. B. pasitikėjimu, neturėdama teisėto pagrindo, neturėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimo veikti įmonės vardu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su nukentėjusiuoju sudarė konsultavimo sutartį Nr. 2018 10 15, po to šią sutartį atsiuntė nukentėjusiajam elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kur būdamas namuose (duomenys neskelbtini), K. B. pasirašė atsiųstą konsultavimo sutartį, po to apgaulės suklaidintas K. B., vykdydamas šios sutarties sąlygas, 2018 m. spalio 16 d. namuose (duomenys neskelbtini) iš savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1 210 Eur, taip pat už tariamą turto vertinimą 2018 m. lapkričio 2 d., būdamas namuose (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 800 Eur, o 2018 m. gruodžio 10 d., būdamas namuose (duomenys neskelbtini), grynaisiais pinigais sumokėjo už paslaugas dar 1 000 Eur, tačiau S. G. pagal minėtą sutartį jokių paslaugų nesuteikė, Europos Sąjungos paramos negavo, pinigų negrąžino, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą K. B. priklausantį turtą – 3 010 Eur.

3. S. G. buvo kaltinama, tačiau byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 m. rugsėjo mėnesį, (duomenys neskelbtini), A. P. prisistačiusi (duomenys neskelbtini) unijos darbuotoja (brokere) vardu S., įtikino A. P., kad galės padėti parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemę, esančią (duomenys neskelbtini)), nors žinojo, kad parduoti nekilnojamojo turto nepadės, ir taip piktnaudžiaudama A. P. pasitikėjimu, žodinio susitarimo su pastaruoju pagrindu už pažadėtą paslaugą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 m. rugsėjo mėnesį, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. P. perdavė S. G. 200 Eur, tačiau S. G. susitarimo sąlygų nevykdė, nekilnojamo turto nepardavė, pinigų negrąžino, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą A. P. priklausantį turtą – 200 Eur.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistosios S. G. gynėjas advokatas G. Vainius prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. birželio 28 d. nuosprendį dėl S. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio l dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo A. S.) ir pagal BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo K. B.) panaikinti ir priimti naują nuosprendį, juo S. G. išteisinti kaip nepadariusią veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

4.1. Apeliaciniame skunde gynėjas pažymi, kad S. G. 2018 m. pagal individualios veiklos pažymėjimą dirbo finansų konsultante bei nekilnojamojo turto brokere. Visa veikla buvo vykdoma laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Tarp S. G. ir A. S. bei K. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinimas nuteistajai S. G. grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, kurie yra abejotino turinio ir pateikiami tik per nukentėjusiųjų A. S. ir K. B. įvykių vertinimo prizmę.

4.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji su A. S. susipažino per įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Minimos įmonės vadovas R. C. parekomendavo apeliantę, kaip turinčią patirties dirbant su kredito unijomis, bankais, Nacionaline žemės tarnyba, tai ir pats patvirtino teismo posėdžio metu. Pastarasis S. G. MB „(duomenys neskelbtini)“, kurio savininkas A. S., pristatė kaip gerą, mokią įmonę, su labai gerais balansais ir ilgalaikiu turtu. Pradėjus vertinti įmonės finansines ataskaitas paaiškėjo, kad įmonė ilgalaikio turto neturi, mažos, minimaliausios apyvartos, be to, įmonėje nedirbo nei vienas asmuo. S. G. kiekvieną dieną, kaip pradžiamokslį, mokė A. S. verslo ypatumų, pasirašinėjo sutartis, bendravo telefonu, susitikinėjo Klaipėdoje, Vilniuje. Davė pasiūlymą A. S. įsigyti jau veikiančią įmonę, surado pardavėjus. Įmonė kėlė didelę finansinę riziką, kadangi joje buvo neteisingai tvarkoma buhalterija, todėl S. G. mokė, kaip teisingai ją vesti. Kai A. S. nusprendė įsigyti kitą įmonę (UAB „(duomenys neskebtini) “), ji padėjo ir su ja dirbti, pradėjo skaidrinti jų verslą, išrašinėti sąskaitas faktūras, buvo pasirašyta sutartis dėl patalpų nuomos, taip pat pradėjo raginti A. S., kad išsinuomotų patalpas, kurios jam anksčiau priklausė, tačiau buvo atimtos dėl skolos (duomenys neskelbtini) kredito unijai. Patalpų vertinimo tikslas, kad gautų apyvartinių lėšų ir jas išsipirktų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įkurta 2019 m. MB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė tuo pačiu metu. S. G. gal 3 kartus vyko į (duomenys neskelbtini) kredito uniją, įkalbėjo teisininką pasirašyti panaudos sutartį, kadangi jie asmeniškai nenorėjo girdėti S. pavardės. Iš A. S. S. G. gavo atlygį – 1 500 Eur – už tai, kad tarpininkavo su bendrove (duomenys neskelbtini) unija, jog A. S. būtų išnuomotas (duomenys neskelbtini) unijai priklausantis pastatas. Taigi, S. G. už 3 metų darbą iš A. S. gavo 1 500 Eur ir juos deklaravo. S. G. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, todėl teismas be jokio suprantamo pagrindo jos parodymų negretino tarpusavyje ir jais nesivadovavo.

4.2.1. Gynėjas taip pat nurodo, kad iš A. ir Z. S. parodymų, duotų tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme, yra neabejotinai aišku, kad jie bendravo su S. G.. Kaltinamosios S. G. ir A. S. parodymai nesutampa tik dėl to, kokių paslaugų suteikimo nukentėjusysis tikėjosi ir, kokios paslaugos jam buvo suteiktos. Nors A. ir Z. S. nurodo, kad jiems reikėjo įvertinti pastatą, tačiau neabejotinai aišku, kad 2018 rugpjūčio mėnesį jie savo nuosavybėje jokio pastato neturėjo, t. y. pastatas, kuriuo jie disponavo anksčiau, buvo įkeistas (duomenys neskelbtini) kredito unijai, kadangi pastatas buvo areštuotas už negrąžintus kreditus. Todėl A ir Z. S. įrodinėjama faktinė aplinkybė, kad S. G. jiems turėjo atlikti gyvenamojo namo vertinimą, neatitinka tikrovės, kadangi visas jų turtas buvo (duomenys neskelbtini) kredito unijos dispozicijoje ir turto vertinimus turėjo atlikti pati kredito unija dar prieš išduodama S. paskolas. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas į šias esmines aplinkybes nesigilino ir dėl jų konkrečiai nuosprendyje nieko nepasisakė. A. S., duodamas parodymus teisme, aiškiai nurodė, kad 2018 metais turėjo didelių finansinių problemų dėl paimtų iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos paskolų. Visi jo ir sutuoktinės turimi pastatai buvo įkeisti, todėl jis ir kreipėsi į S. G., kad ji padėtų išspręsti jų finansines problemas, t. y. padėtų refinansuoti paskolas, ir, jog jis galėtų naudotis kredito unijos areštuotais pastatais, bei tokiu būdu bandytų įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kredito unijai. S. G. savo įsipareigojimą A ir Z. S. įvykdė, t. y. A. S. gavo kredito unijoje refinansavimą ir šiuo metu jis naudojasi pastatais, kuriuos už paskolą buvo perėmusi kredito unija. Visą šį rezultatą A. S. pasiekė dėl S. G. pastangų. Iš pačių A ir Z. S. parodymų, duotų tiek teisme, tiek ir ikiteisminiame tyrime, matyti, kad S. G. padėjo jiems susitvarkyti su (duomenys neskelbtini) kredito unijoje turėtomis problemomis. S. G. už realiai suteiktas paslaugas turėjo teisę gauti atlygį, kurį ir gavo, t. y. 1 500 Eur. S. G. prieš A ir Z. S. savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdė visiškai, A ir Z. S. yra išsprendę savo finansines problemas bei sėkmingai vykdo savo verslą, o tai iš dalies yra S. G. nuopelnas, kadangi net trejus metus ji jiems tiesiogiai padėjo. Jei ir ne visi lūkesčiai pasiteisino, ir ne visi pažadai buvo įvykdyti, taip pat ir S. G. galbūt kai kurių savo pažadų dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių negalėjo ištesėti, gynėjo teigimu, neabejotinai A. S. į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik todėl, kad žiniasklaidoje pasirodė neigiama informacija apie S. G..

4.2.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo, gynėjo vertinimu, daroma prielaida, jog liudytojo R. C. parodymai ir susiklosčiusios situacijos vertinimas esmingai sutampa su A. ir Z. S. parodymais. Pažymima, kad liudytojas R. C. nurodė, jog yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, o įmonė padeda klientams su Europos Sąjungos ir verslo kitu finansavimu. Liudytojas parodė, kad jis bendravo su S. G. verslo finansavimo per Europos Sąjungos paramą klausimais. Nurodė, kad Europos Sąjungos paramą greičiausiai sutvarkius visus formalumus galima gauti per 5-9 mėnesius. S. G. su juo konsultavosi ir teikė dokumentus MB „(duomenys neskelbtini)“. Kam MB „(duomenys neskelbtini)“ reikėjo finansavimo, liudytojas neprisiminė ir paaiškino, jog kiekvienai paramai gauti reikalingi skirtingi dokumentai, o jei visi reikiami dokumentai nėra pateikti, paramos gauti negalima. Be to, Europos Sąjungos paramos negalima gauti nesant garanto. Šiuo atveju MB „(duomenys neskelbtini)“ garanto neturėjo, todėl S. G., kiek suprato, padėjo ieškoti garanto. Pats liudytojas atkreipė dėmesį, jog paruošti projektai ne visuomet gauna Europos Sąjungos finansavimą. Liudytojas paaiškino, kad S. G. už pagalbą prašius avanso, MB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 1 000 Eur (500 Eur iš minėtos sumos pasiliko sau, o 500 Eur atidavė S. G.). Šie liudytojo parodymai, gynėjo vertinimu, tik patvirtina, kad darbas MB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo atliekamas realiai, S. G. teikė reikiamus dokumentus, nuolat komunikavo ir, nors faktiškai Europos Sąjungos paramos planas buvo paruoštas, tačiau nebuvo gautas garantas, o tai jau nepriklausė nuo S. G. valios. Todėl, gynėjo tvirtinimu, S. G. kaltinimas suformuluotas per sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėtį, nesant nusikalstamos veikos tikslo siekimo, bei savitai interpretuojant faktines aplinkybes, yra klaidingas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. G. turėjo labai aiškų tikslą – padėti A ir Z. S. refinansuoti paskolas ir padaryti taip, jog A. S. galėtų naudotis kredito unijos iš jo areštuotais pastatais, ir tokiu būdu bandytų įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus kredito unijai, po to, kai patys S. savo iniciatyva į ją kreipėsi dėl paslaugų suteikimo. Nukentėjusiojo A. S. perduota pinigų suma S. G. turėjo aiškią tikslinę paskirtį, kurią vienodai suprato tiek nukentėjusysis, tiek ir S. G.. Ir tik iš žiniasklaidos išgirdę neigiamos informacijos apie S. G., nukentėjusieji panoro susigrąžinti pinigines lėšas, nors iki tol jokių pretenzijų jai nereiškė.

4.2.3. Taip pat gynėjas nurodo, kad S. G. prisistatė savo vardu ir pavarde, nurodė galiojančio elektroninio pašto adresą ir telefono numerį, niekada nuo S. nesislapstė ar neatlikinėjo kitokių veiksmų, kuriais bandytų slėptis ar vengti susitikti. Tuo metu ji vykdė individualią veiklą, todėl byloje nėra jokių įrodymų, jog S. G. savo veiksmais suvokė, kad esmingai klaidina S., ir numatė, kad dėl jos veiksmų jie patirs turtinę žalą, ir siekė sau ar kitiems asmenims turtinės naudos, ir to norėjo. Dėl to kaltinimas dėl šio epizodo yra visiškai nepagrįstas, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių S. G. veiksmuose buvus sukčiavimo sudėties požymių.

4.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisiamojo posėdžio metu S. G. parodė, jog A. S. prašymu į ją kreipėsi K. B.. S. G. konsultavo K. B. dėl dokumentų paruošimo Europos Sąjungos paramai gauti. Ji buvo nuvykusi į B. ūkį, jį nufotografavo, suderino, kad verslo planas kainuos 1 000 Eur su PVM, ši suma jai buvo sumokėta grynaisiais. Po kelių savaičių buvo parašytas verslo planas, jį S. G. derino, sulaukė balanso ir visų kitų dokumentų, reikalingų tinkamo plano parengimui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultavimo sutartis Nr. 2018 10 15 buvo išsiųsta K. B. susipažinimui. Pastarasis informavo, jog dėl sutarties pasirašymo nori pasitarti su advokatais. Kai sutartis buvo pasirašyta, S. G. darbas buvo baigtas, toliau darbus perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi visas projektas dėl Europos Sąjungos paramos gavimo buvo parengtas, planas paruoštas, dokumentai užpildyti. Buvo likusi tik statybinė pusė, kurią reikėjo suderinti, ir tai turėjo atlikti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Verslo planas nebuvo siunčiamas K. B., kad klientas, iki kol nesibaigs procesas, juo nepasinaudotų. B. ūkis atitiko visus reikalavimus, kadangi buvo labai geras balansas, pirkimai-pardavimai, pelno nuostolio ataskaita, didelis pelnas, net galimybė kažkiek įkeisti nuosavos žemės. Ūkininkas atitiko visus reikalingus reikalavimus Europos Sąjungos paramai gauti. S. G. mano, kad savo darbą K. B. atliko, nes suteikė jam finansinę konsultaciją, verslo planas buvo sudarytas, o likusi statybinė pusė priklausė jau ne nuo jos, o nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“. S. G. neįvykdė tik pažado gauti K. B. Europos Sąjungos paramą, tačiau K. ir L. B., duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, jog S. G. nuolat teikė konsultacijas, prašė daug dokumentų verslo plano parengimui. Europos Sąjungos parama nebuvo gauta ne dėl S. G. netinkamų veiksmų atlikimo.

4.3.1. Gynėjo tvirtinimu, nuteistosios S. G. parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu, yra labai nuoseklūs ir konkretūs. Gynėjas pažymi, jog pagal darbo sutartį, ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji buvo sudariusi tik bendradarbiavimo sutartį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas ir vadovas buvo R. V.. Įmonės veiklos pobūdis buvo susijęs su statybos, remonto darbų atlikimu, rekonstrukcijomis bei renovacijomis. S. G. pareigos buvo susijusios su objektų, skirtų statyboms ir (ar) renovacijai paieška. Ji turėjo įmonės įgaliojimą ir teisę bendrauti įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. S. G. K. B. konsultavo dėl paskolos ir dėl galimybių gauti Europos Sąjungos paramą. K. B. konsultavo apie 6 val. ir vyko į (duomenys neskelbtini) rajoną, kur turėjo surinkti iš K. B. visus duomenis dėl norimos gauti paskolos, t. y. tiesiogiai susipažinti, kokiu verslu asmuo užsiima ir, kokiu nekilnojamuoju turtu disponuoja. Šie duomenys buvo reikalingi tiek norint gauti Europos Sąjungos paramą, tiek ir pateikiant kredito įstaigoms paraišką dėl norimos paskolos gavimo. Tai, kad tarp šalių realiai vyko bendravimas ir konsultacijos, patvirtina pats nukentėjusysis K. B. bei jo sutuoktinė.

4.3.2. Gynėjas atkreipia dėmesį į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. V. parodymus, kad jis parodė, jog S. G. dirbo konsultavimo srityje, buvo numatyta, kad ji gali bendrauti įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Kaltinamoji buvo pareiginga, viską atlikdavo tinkamai, jai atlyginimas buvo numatytas darbo sutartyje, pinigai buvo pervedami į sąskaitą, ji dirbo įmonėje apie pusę metų. S. G. buvo laisvai samdoma, ji nebuvo pririšta prie darbo vietos, dirbo ir nuotoliniu būdu. Patvirtino, kad jo buhalterė tvarkė finansus savarankiškai, žinojo, ką reikia ir kam pervesti. Nurodė, jog jeigu ir buvo padaryti į S. G. banko sąskaitą kokie nors mokėjimai, tai buvo atlygis už jos suteiktas paslaugas įmonei. Tik jis pats duodavo nurodymus buhalterei daryti pavedimus. Dėl K. B. mokėjimų įmonei paaiškinti negalėjo, teigė, kad visi įmonės dokumentai yra pamesti.

4.3.3. Gynėjo nuomone, svarbu paminėti, jog tiek civilinėje, tiek ir baudžiamojoje teisėje juridinių ir fizinių asmenų turtas yra aiškiai atribotas, t. y., nors asmuo ir yra įmonės akcininkas, tačiau jis neturi teisės disponuoti turtu kaip savo, nes tai yra įmonės turtas. Pagal BK 182 straipsnio 2023 m. birželio 1 d. redakciją, už Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Bylos metu nustatyta, kad nukentėjusysis K. B. 2018 m. spalio 16 d. (1 210 Eur) ir 2018 m. lapkričio 2 d. (800 Eur) pervedė pinigus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. S. G. niekada nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė ir neturėjo galimybės disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Tuo laikotarpiu, t. y. 2018-2019 m., įmonės sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis galėjo disponuoti tik buvę įmonės vadovai A. B., R. C. ir R. V., tačiau kaltinimas dėl šių K. B. lėšų panaudojimo pateiktas ne minėtiems įmonės vadovams ir ne juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o S. G.. S. G. 2018 m. spalio 15 d., atstovaudama UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo pasirašiusi su K. B. konsultavimo sutartį, tačiau vien tokios sutarties pasirašymas negali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas, kadangi pinigų grąžinti, jeigu sutartis ir nebūtų vykdoma, ji neturėjo jokių galimybių, kadangi nebuvo minėtos įmonės vadovė, nedisponavo įmonės sąskaita, jos parašas nebuvo patvirtintas banke. UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis disponavo kiti asmenys, kurie ir negrąžino K. B. jo pervestų lėšų. Todėl kaltinimas S. G. dėl į UAB „(duomenys neskelbtini)“ K. B. pervestų 1 210 Eur ir 800 Eur yra pareikštas visiškai nepagrįstai, kadangi šiuo atveju atsakomybė (jeigu ir kyla) tenka įmonės vadovams ir pačiai įmonei, kuri būtent ir panaudojo K. B. pervestas lėšas.

4.3.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos duomenimis nustatyta, jog S. G. nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2019 m. sausio 28 d. turėjo teisę užsiimti finansinėmis paslaugomis, konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, nekilnojamuoju turtu, ir tai patvirtina individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Ji nuo 2017 metų dirbo komercijos direktore UAB „ (duomenys neskelbtini)“ (šią faktinę aplinkybę patvirtina ir liudytojo R. V. parodymai). Todėl, gynėjo teigimu, S. G. iki galo neištesėjo K. B. tik savo pažado dėl pačios Europos Sąjungos paramos gavimo, o pažado neištesėjimas, nesusijęs su paties sandorio fakto įrodinėjimu, todėl nesudaro apgaulės požymio. Be to, pažado S. G. negalėjo įvykdyti ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažado neištesėjimą prilygina nusikalstamos veikos (sukčiavimo) sudėčiai.

4.4. Analizuodamas S. G. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio l dalį (du epizodai), gynėjas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių bei reikšmingų bylai aplinkybių veikas kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-157-49512021). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti tik nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, pateikiant suklastotus dokumentus arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. kuomet pasiūloma sudaryti sandorį, iš kurio kita pusė turės naudos. Šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti.

4.4.1. Nagrinėjamu atveju S. G. neneigia, kad iš nukentėjusiųjų A. S. ir K. B. gavo pinigus. Suprantamai ir aiškiai išsakė, kad gauti pinigai buvo atlygis už jos suteiktas konkrečias paslaugas. Galbūt paslaugų kokybė ir ne visuomet tenkino nukentėjusiuosius, tačiau iš dalies tam yra objektyvus pateisinimas, t. y. S. G. 2019 metais buvo atlikta sudėtinga stuburo operacija, o vėliau ji buvo sulaikyta, jos laisvė buvo apribota. Gynėjo teigimu, iš bylos medžiagos negalima kategoriškai teigti, kad S. G. nukentėjusiuosius norėjo suklaidinti ir jos ketinimai turėjo lemiamą įtaką nukentėjusių apsisprendimui dėl turto perdavimo. S. G., duodama parodymus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teismo posėdyje, nuosekliai ir suprantamai paaiškino pinigų gavimo ir panaudojimo tikslus, t. y. už kokių paslaugų suteikimą pinigai buvo gauti, kokiems tikslams gauti ir kaip buvo panaudoti. Iš visų šalių aiškinamų faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymų yra matyti, jog tarp S. G. ir nukentėjusiųjų A. S. bei K. B. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

4.4.2. Gynėjas nurodo, kad įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu asmuo turėjo tyčią negrąžinti turto, t. y. turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Jeigu gauti pinigai (šiuo atveju paskola) negrąžinami dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausiusių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo pinigų negrąžinti, tokia veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka pinigų paėmimo arba jų negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą, t. y., ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant minėtą kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokiu atveju svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra paties nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis minėtu kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Nagrinėjamoje byloje kilo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, todėl nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetą reikėtų teikti civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo nieko nepasisakė.

4.4.3. Sukčiavimo atveju, sudarydamas sandorį su nukentėjusiuoju, kaltinamasis turi neketinti vykdyti iš sandorio kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusį dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, todėl yra būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Remiantis baudžiamosios teisės samprata, paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens indentifikavimo apsunkinimu ar paties sandorio fakto įrodinėjimu, nesudaro apgaulės požymio. Todėl, gynėjo vertinimu, šioje byloje tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai buvo paversti baudžiamosios teisės objektu, kadangi subjektyvinė nusikalstamos veikos pusė pakreipiama ne byloje esančių objektyvių įrodymų aspektu, o suinteresuotų asmenų parodymų subjektyviu interpretavimu, t y. nukentėjusiems pateikiant kaltinimui ir teismui patiems sunkiai suvokiamus subjektyvius tikslus, t. y. kokios paslaugos jie tikėjosi iš S. G. bei jų menamus teiginius, kurių, kaip įrodymų, nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai, išskyrus jų pačių teiginius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, jog vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo privalo apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė ir kraštutinė priemonė sprendžiant ginčus dėl teisės, todėl pirmiausia turi būti pasinaudota civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginant galimai pažeistas teises. Jeigu civilinių teisinių santykių asmuo elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, tokiu būdu veikdamas jis prisiima ir galimus savo veiksmų padarinius.

4.4.4. Gynėjo tvirtinimu, išnagrinėjus bylą neabejotinai aišku, kad kaltinamoji neturėjo jokio tikslo sukčiauti nukentėjusiųjų atžvilgiu. S. G. tikslas buvo suteikti paslaugas, o nukentėjusieji neabejotinai žinojo, kad už teikiamas paslaugas reikia susimokėti. Nukentėjusieji teismui aiškiai ir suprantamai paaiškinti nesugebėjo, kokių paslaugų suteikimo tikėjosi iš S. G.. Nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme skiriasi, kadangi buvo įvardintos vis kitokių paslaugų versijos, kurių jie tikėjosi iš kaltinamosios. Pirmosios instancijos teismas akcentuoja tik dalį nukentėjusiųjų tikslų ir ignoruoja S. G. aiškinamas faktines bylos aplinkybes, jog ji nukentėjusiems suteikė paslaugas, už kurias jie iš dalies su ja atsiskaitė. A. S. ir K. B. sutartinai nurodė, kad į ikiteisminio tyrimo institucijas kreipėsi tik todėl, kad pasklido žinia dėl kaltinamosios nuteisimo per masines informacijos priemones, t. y. patvirtino, kad akstinas kreiptis į teisėsaugos institucijas buvo masinių informacijos priemonių pateikta informacija, bet ne S. G. jiems teiktų paslaugų kokybė. Todėl šiuo atveju kaltinimas suformuluotas S. G. per sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėtį, nesamą nusikalstamos veikos tikslo siekimą bei savitą faktinių aplinkybių interpretavimą, todėl yra klaidingas.

4.4.5. Gynėjas dar kartą pažymi, kad A. S. buvo konsultuojamas ir jam buvo tarpininkaujama dėl turto ir verslo vertinimo paslaugų, t. y. tarpininkaujama ir konsultuojama, surandant turto vertintoją, kuris galėtų kuo didesne kaina įvertinti nekilnojamąjį turtą, kad iš banko būtų galima gauti kuo didesnę paskolą, jog būtų atgauti už skolas prarasti pastatai. Tarpininkaujama būtent (duomenys neskelbtini) kredito unijoje, kuri už skolas buvo areštavusi iš A. S. pastatus. Buvo siekiama atgauti pastatus ir vystyti verslą, ir kartu grąžinti skolą kredito unijai. S. G. pastangomis tai ir buvo pasiekta, t. y. pastatai perduoti A. S., ir jis šiandien juose toliau vysto savo verslą. K. B. buvo konsultuojamas, kokiais būdais galima gauti Europos Sąjungos paramą jo verslui vystyti, taip pat, kokius dokumentus reikia pateikti Verslo paramos agentūrai, siekiant gauti paramą. Buvo parengtas verslo planas ir užpildyti visi reikiami dokumentai. Todėl nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai pasižymi dviprasmiškumu, nėra surinkta neginčijamų įrodymų jiems pašalinti. Nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų, nuteistoji S. G. turėtų būti išteisinta, kaip nepadariusi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo A. S.), ir Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo K. B.).

4.4.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, privalo patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir savo sprendime (nutartyje arba nuosprendyje) pateikti racionalius, aiškius, logiškus, nuoseklius ir įtikinamus argumentus apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir atitiktį bylos aplinkybėms. Šiame kontekste pažymima, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios, o ne visos įmanomos, bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014. 2K-281-139/2015).

4.4.7. Apeliantas taip pat pažymi, kad asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato Lietuvos Respublikos BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisėsi gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d.. 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d.. 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

4.4.8. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl S. G. kaltę patvirtinančių įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio yra klaidingi. Pirmosios instancijos teismas nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, pagal kurį pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir nepašalintos abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio l dalį, 305 straipsnio l dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šių taisyklių nesilaikymas, vertinant įrodymus, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas neišanalizavo ginčo iš esmės, išvadas grindžia tik tikėtinomis prielaidomis, remiasi tik netiesioginiais įrodymais (tik nukentėjusiųjų bei jų suinteresuotų sutuoktinių šališkais parodymais), vadinasi visos įmanomos įrodinėjimo priemonės nebuvo išnaudotos, S. G. nurodytos faktinės bylos aplinkybės dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patikrintos, o visos išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių teismo nebuvo tinkamai argumentuotos. Todėl, remdamasis tuo, kas aptarta, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas nuteistosios veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo A. S.), ir Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio l dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo K. B.), sudėties požymių, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir nepagrįstai ją nuteisė.

4.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamoji nuteista pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, tačiau dėl naujos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies redakcijos, švelninančios kaltinamosios teisinę padėtį, priėmimo ir poreikio pastarąjį nuosprendį peržiūrėti Lietuvos Respublikos BPK 362¹ straipsnio nustatyta tvarka, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė nebendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu siekiant išvengti dvigubo bausmių bendrinimo. Tačiau apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kadangi teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK, privalėjo bausmes bendrinti, ir jokios išlygos dėl šios nuostatos BPK nėra. Nuosprendyje teismas net nenurodė, kokia įstatymo nuostata vadovaudamasis jis nebendrino S. G. paskirtų bausmių. Tokiu būdu nuteistajai prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirtos galutinės 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės yra dar papildomai pridedami l metai 2 mėnesiai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas gerokai pablogino nuteistosios padėtį. Kadangi paskutinį nuosprendį 2023 m. birželio 28 d. nuteistajai priėmė Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai, teismas privalėjo vadovautis nuosprendžio metu galiojančia Lietuvos Respublikos BK redakcija. Teismo atsisakymas subendrinti S. G. esančias bausmes yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas.

4.5.1. Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo BPK 347 straipsnyje numatyta, jog tuo atveju, kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas (šiuo atveju teismui tai buvo žinoma), šis teismas privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Esant tokiai situacijai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnyje ar 64 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, privalo priimti nutartį subendrinti visas asmeniui paskirtas ir jo neatliktas bausmes, nustatant galutinę vykdytiną bausmę.

4.5.2. Aiškinant bausmių bendrinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalį taisykles, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis Lietuvos Respublikos BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-351/2007, 2K-268/2008, 2A-7-6/2013, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014. 2K-10-976/20/6).

4.5.3. Teismų praktikoje suformuluotos nuostatos reikalauja užtikrinti, kad, viena vertus, ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-2/2014, 2A-6-976/2016 ir kt.). Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatos draudžia asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką bausti antrą kartą, todėl S. G. 2023 m. birželio 28 d. nuosprendžiu skirta bausmė privalo būti subendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu. Bendrinant bausmes turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatos, tai yra, prie nuteistajai S. G. griežtesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirtos 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėtina 2023 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė R. Dzimanavičienė prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos dalies, kuria S. G. kaltinta pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas A. P. atžvilgiu), nutraukimo. Pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies išvadą, kad „Šiuo atveju kaltinamajai S. G. inkriminuojamas baudžiamasis nusižengimas buvo baigtas 2018 m. rugsėjo mėnesį, o paskutinė laiko atžvilgiu (nauja) tyčinė nusikalstama veika (šiuo atveju sukčiavimas iš K. B.) buvo baigta 2018 m. gruodžio 10 d. Minėta, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su padarytos nusikalstamos veikos sunkumu. Taigi baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui iš A. P.) senaties terminas suėjo – 2021 m. gruodžio 10 d. (atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši baudžiamoji byla perduota teismui tik 2022 m. rugpjūčio 24 d. (t. 6, b. l. 2), t. y. jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui“. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu (įsiteisėjęs 2023 m. balandžio 24 d.) nuteista už tai, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. paskelbė internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), kad tarpininkauja suteikiant paskolas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. liepos 13 d. < ... >, 2018 m. liepos 13 d. pasirašė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vardu kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu E. J. ir V. J. būdami suklaidinti apgaulės, perdavė jai 600,00 eurų už tarpininkavimo paslaugas gaunant paskolą, po to, tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, < ... > bet ne vėliau kaip 2018 m. lapkričio mėn., < ... > E. J. jai perdavė, po to, tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, apgaule įtikino E. J. ir V. J., kad pastarosios gaunamų pajamų padidinimui reikia įsidarbinti ir pusę metų dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio mėn. pabaigoje, < ... > V. J. perdavė jai per nenustatytą asmenį 2 000,00 eurų, ir 2019 m. pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, < ... > per V. K. perdavė 1 500,00 eurų, po to ji (S. G.), tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, < ... > 2020 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ patalpose, < ... > E. J. ir V. J., būdami suklaidinti apgaulės, perdavė jai 4 000,00 eurų, tačiau ji (S. G.) pagal minėtą susitarimą jokių veiksmų neatliko, paslaugų E. J. ir V. J. nesuteikė, kredito nekilnojamam turtui įsigyti negavo, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą – E. J. ir V. J. priklausančius 15 100,00 eurų.

5.2. Šiuo atveju S. G. inkriminuotas baudžiamasis nusižengimas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, galiojusio nuo 2007-07-21 iki 2023-05-31, redakcija), t. y. dėl to, kad ji turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 metų rugsėjo mėnesį, (duomenys neskelbtini), A. P. prisistačiusi (duomenys neskelbtini) unijos darbuotoja (brokere) vardu S., įtikino A. P., kad galės padėti parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemę) (duomenys neskelbtini), nors žinojo, kad parduoti nekilnojamojo turto nepadės, ir taip piktnaudžiaudama A. P. pasitikėjimu, žodinio susitarimo su pastaruoju pagrindu už pažadėtą paslaugą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2018 metų rugsėjo mėnesį, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. P. perdavė S. G. 200 eurų, tačiau S. G. susitarimo sąlygų nevykdė, nekilnojamo turto nepardavė, pinigų negrąžino, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą A. P. priklausantį turtą – 200 eurų, buvo baigtas 2018 m. rugsėjo mėnesį, tačiau paskutinė laiko atžvilgiu (nauja) tyčinė nusikalstama veika pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį buvo baigta 2020 m. balandžio mėn. Todėl baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui iš A. P.) senaties terminas suėjo 2023 m. balandžio mėnesį.

6. Atsiliepimu į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės R. Dzimanavičienės apeliacinį skundą nuteistosios S. G. gynėjas advokatas G. Vainius prašo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės R. Dzimanavičienės apeliacinio skundo netenkinti.

7. Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. G. 2018 m. pagal individualios veiklos pažymėjimą dirbo finansų konsultante bei nekilnojamojo turto brokere. Visa veikla buvo vykdoma laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Tarp S. G. ir A. S. bei K. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinimas nuteistajai S. G. grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, kurie yra abejotino turinio ir pateikiami tik per nukentėjusiųjų A. S. ir K. B. įvykių vertinimo prizmę.

11. BK 182 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule.

11.1. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių.

11.2. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, ir to nori.

11.3. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021 ir kt.).

11.4. Pažymėtina, kad civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021). Iš sutarčių kilusios prievolės nevykdymas savaime nesukelia baudžiamosios atsakomybės, tačiau civilinio delikto atveju asmuo elgiasi sąžiningai, neklaidina kitos šalies, nenuslepia nuo jos esminių aplinkybių ir prievolės neįvykdo dėl objektyviai susiklosčiusių nepalankių verslo aplinkybių ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-523/2013).

11.5. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tas faktas, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-495/2022, 2K-7-25-495/2020, 2K-170-895/2018, 2K-385-942/2017).

11.6. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017).

11.7. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas (pvz., paimamas avansas už darbus, kurių kaltininkas neketina atlikti) padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. Tokie tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai gali atsirasti, be kita ko, ir šalių sutarties pagrindu. Vienas iš apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu būdų yra kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos, pavyzdžiui, kad jis užsiima tam tikrų paslaugų teikimu.

12. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nuteistosios S. G. veiksmuose sukčiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Dėl sukčiavimo prieš nukentėjusįjį A. S.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji S. G. su A. S. susipažino per įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos vadovas R. C. rekomendavo S. G., kaip turinčią patirties dirbant su kredito unijomis, bankais, Nacionaline žemės tarnyba, tai jis ir pats patvirtino teismo posėdžio metu. Pastarasis S. G. MB „(duomenys neskelbtini)“, kurio savininkas A. S., pristatė kaip gerą, mokią įmonę, tačiau pradėjus vertinti įmonės finansines ataskaitas paaiškėjo, kad įmonė ilgalaikio turto neturi, mažos, minimaliausios apyvartos, be to, įmonėje nedirbo nei vienas asmuo. S. G. kiekvieną dieną, kaip pradžiamokslį, mokė A. S. verslo ypatumų, pasirašinėjo sutartis, bendravo telefonu, susitikinėjo Klaipėdoje, Vilniuje, davė pasiūlymą A. S. įsigyti jau veikiančią įmonę, surado pardavėjus. Kai A. S. nusprendė įsigyti kitą įmonę (UAB „ (duomenys neskelbtini)“), ji padėjo ir su ja dirbti, pradėjo skaidrinti jų verslą, išrašinėti sąskaitas faktūras, buvo pasirašyta sutartis dėl patalpų nuomos, taip pat pradėjo raginti A. S., kad išsinuomotų patalpas, kurios jam anksčiau priklausė, tačiau buvo atimtos dėl skolos (duomenys neskelbtini) kredito unijai. S. G. gal 3 kartus vyko į (duomenys neskelbtini) kredito uniją, įkalbėjo teisininką pasirašyti panaudos sutartį, kadangi jie asmeniškai nenorėjo girdėti S. pavardės. Iš A. S. S. G. gavo atlygį – 1 500 Eur – už tai, kad tarpininkavo tarp bendrovės (duomenys neskelbtini) unija ir A. S., jog A. S. būtų išnuomotas (duomenys neskelbtini) unijai priklausantis pastatas. Taigi, S. G. už 3 metų darbą iš A. S. gavo 1 500 Eur ir juos deklaravo. S. G. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, todėl teismas be jokio suprantamo pagrindo jos parodymų negretino tarpusavyje ir jais nesivadovavo. Gynėjo teigimu, S. G. ir A. S. parodymai nesutampa tik dėl to, kokių paslaugų suteikimo nukentėjusysis tikėjosi ir, kokios paslaugos jam buvo suteiktos. A ir Z. S. įrodinėjama faktinė aplinkybė, kad S. G. jiems turėjo atlikti gyvenamojo namo vertinimą, neatitinka tikrovės, kadangi visas jų turtas buvo (duomenys neskelbtini) kredito unijos dispozicijoje ir turto vertinimus turėjo atlikti pati kredito unija dar prieš išduodama S. paskolas. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas į šias esmines aplinkybes nesigilino ir dėl jų konkrečiai nuosprendyje nieko nepasisakė. S. G. savo įsipareigojimą A ir Z. S. įvykdė, t. y. A. S. gavo kredito unijoje refinansavimą ir šiuo metu jis naudojasi pastatais, kuriuos už paskolą buvo perėmusi kredito unija. S. G. prieš A ir Z. S. savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdė visiškai, A ir Z. S. yra išsprendę savo finansines problemas bei sėkmingai vykdo savo verslą, o tai iš dalies yra S. G. nuopelnas, kadangi net trejus metus ji jiems tiesiogiai padėjo. Gynėjo vertinimu, liudytojo R. C. parodymai patvirtina, kad darbas MB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo atliekamas realiai, S. G. teikė reikiamus dokumentus, nuolat komunikavo ir, nors faktiškai Europos Sąjungos paramos planas buvo paruoštas, tačiau nebuvo gautas garantas, o tai jau nepriklausė nuo S. G. valios. Todėl, gynėjo tvirtinimu, S. G. kaltinimas suformuluotas per sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėtį, nesant nusikalstamos veikos tikslo siekimo, bei savitai interpretuojant faktines aplinkybes, yra klaidingas.

14. Nuteistoji S. G. analogiškas aplinkybes, kurios nurodytos ir apeliaciniame skunde, parodė ir teisiamajame posėdyje. Tvirtino, kad ji gavo 1 500 Eur atlygį už tai, kad tarpininkavo tarp bendrovės (duomenys neskelbtini) unija ir A. S., jog A. S. būtų išnuomotas (duomenys neskelbtini) unijai priklausantis pastatas. A. S. sutartis buvo išsiųsta tiesiogiai, kad būtų greičiau, nes ji gulėjo ligoninėje (t. 7, b. l. 26–27). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji S. G. taip pat tvirtino, kad iš A. S. ji gavo 1 500 Eur atlygį už tai, kad tarpininkavo tarp bendrovės (duomenys neskelbtini) unija ir A. S., kad A. S. būtų išnuomotas (duomenys neskelbtini) unijai priklausantis pastatas. Jei savo darbų ir nepabaigė, tai tik dėl to, kad neturėjo galimybės, nes buvo suimta (t. 5, b. l. 36–37).

15. Iš aptartų nuteistosios S. G. nurodytų aplinkybių nustatyta, kad, jos teigimu, ji iš A. S. gavo atlygį – 1 500 Eur – už tai, kad tarpininkavo tarp bendrovės (duomenys neskelbtini) unija ir A. S., jog A. S. būtų išnuomotas (duomenys neskelbtini) unijai priklausantis pastatas, be to, ji A. S. teikė konsultacijas dėl verslo, padėjo jam skaidrinti verslą, mokė tvarkyti buhalteriją, išrašyti sąskaitas, teikė pasiūlymus dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, todėl, jos nuomone, gauti 1 500 Eur yra ir apskritai už trejų metų darbą. Šiuo atveju, kaip nustatyta, S. G. iš esmės pati negalėjo aiškiai nurodyti, už kokią konkrečią paslaugą ji, jos teigimu, teisėtai gavo 1 500 Eur atlygį.

16. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. S. pripažino aplinkybę, jog S. G. tikrai padėjo sudaryti 2017 m. gegužės 15 d. panaudos sutartį tarp Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto panaudos žemės sklype (duomenys neskelbtini), tačiau dėl 2020 m. gegužės 23 d. nuomos sutarties sudarymo tarp Kredito unijos „(duomenys neskelbtini“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto panaudos žemės sklype (duomenys neskelbtini), jis derėjosi tik pats, prie šios sutarties sudarymo S. G. neprisidėjo. Nukentėjusysis kategoriškai patvirtino, kad jis sumokėjo S. G. 1 500 Eur avansą būtent už patalpų įvertinimą, nes norėjo gauti kreditą įmonės veiklai, t. y. šiuo atveju turto įvertinimas yra sudėtinė kredito gavimo dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis parodė, jog už patalpų įvertinimą buvo sutarta sumokėti 5 000 Eur, o 1 500 Eur buvo tik kaip avansas. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jis žinojo, jog S. G. pati negali įvertinti patalpų, tačiau ji tvirtino jam, kad turi turto vertintojus, kurie ir galės suteikti jam būtent turto vertinimo paslaugas, tačiau praėjo daug laiko, o S. G. taip nieko ir nedarė, jog ši paslauga jam būtų suteikta. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jis iš pradžių kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl apyvartinių lėšų gamybai, tačiau ši įmonė tuo neužsiima ir direktorius davė S. G. telefono numerį. Į S. G. kreipėsi dėl kredito suteikimo, siuntė jai įmonės balansą, pelno ir nuostolių ataskaitą. S. G. jam sakė, kad viskas gerai, išdėstė sąlygas, buvo įvardinta suma, kurios reikėtų, ji pasakė, kad tai nebus pigu. Susitikimo su S. G. metu Vilniuje, „(duomenys neskelbtini)“, kalbėjo būtent apie gamybinio pastato įvertinimą, kad jį užstačius, būtų galima gauti kreditą. S. G. prižadėjo, kad pastatas bus įvertintas kuo greičiau, ir bus galimybė gauti kreditą. S. G. buvo asmuo, tarpininkaujantis tarp kažkokio banko, o kuris bankas turėjo suteikti kreditą, jis nežinojo. S. G. buvo susitikęs du kartus, kalbėjo telefonu dėl kredito gavimo proceso, kas stringa, vėliau nebegalėjo jai prisiskambinti, parašydavo žinutę, kad perskambins, bet neperskambindavo, o iš žiniasklaidos suprato, kad paslauga atlikta tikrai nebus. Šiuo metu yra gavęs kreditą, tačiau S. G. su jos gavimu nėra susijusi (t. 6, b. l. 117–118, t. 7, b. l. 22–23).

17. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. S. taip pat parodė, kad jis su S. G. susipažino per UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių R. C., jis davė jam jos telefono numerį, nes reikėjo įvertinti būtent pastatą. Susitikus su S. G. prekybos centre „ (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kalbėjo, kaip vyks pastato įvertinimo procesas ir sutarė, kad už vertinimą reikės sumokėti 5 000 Eur, o avansas bus 1 500 Eur, kurį S. G. davė grynaisiais pinigais (t. 1, b. l. 86).

18. Aplinkybę, kad su S. G. tarėsi būtent dėl pastatų (sraigių perdirbimo įmonės) greito vertinimo, aptarė, kaip vyks įvertinimas, kad tai kainuos 5 000 Eur ir reikės sumokėti 1 500 Eur avansą, ir jai A. S. sumokėjo 1 500 Eur avansą, o S. G. prižadėjo atlikti pastatų vertinimą, nes toks vertinimas buvo reikalingas kredito gavimui, ir surasti finansavimą, tačiau jokio rezultato nebuvo, S. G. neteikė ir jokių konsultacijų, tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja Z. S.. Liudytoja taip pat parodė, kad S. G. prižadėjo, jog pastatai bus įvertinti per tris savaites, bet tai neįvykus, vėl žadėdavo per trumpą laiką tai atlikti. Joks įvertinimas taip ir nebuvo atliktas (t. 6, b. l. 121, t. 1, b. l. 98).

19. Teisiamajame posėdyje liudytojas R. C. patvirtino aplinkybę, kad į jį kreipėsi MB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas A. S. dėl kredito gavimo ir MB „(duomenys neskelbtini)”, pasidomėjo ir dėl Europos Sąjungos paramos gavimo reikalavimų, įmonės balansas ir apyvarta buvo nemažos, todėl buvo galimybė gauti paramą, bet įmonė neatitiko reikalavimų dėl įmonės registravimo adreso, tačiau A. S. dėl tokios paramos gavimo dokumentų tvarkyti ir neprašė. Liudytojas parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, bendrovės veikla – verslo konsultavimas, įmonė rengia projektus dėl Europos Sąjungos paramos gavimo, dėl įmonių steigimo, o MB „(duomenys neskelbtini)” buvo jos klientas ir A. S. tikslas buvo gauti kreditą. Jie sudarė sutartį raštu, įsipareigojo gauti finansavimą MB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis ieškojo visokių galimybių dėl finansavimo, ir kažkaip atsirado S. G., kuri daug žadėjo, pasakojo, kad gali padėti su finansavimo gavimu, turi pažinčių kredito unijoje, kad pažįsta vadovą. S. G. sudarė patikimo žmogaus įspūdį, įsipareigojo gauti finansavimą, kreditavimą, padidinti finansavimą. Kadangi S. G. turėjo pažinčių kredito įstaigose, pasiūlė jai perimti klientą – MB „(duomenys neskelbtini)“. S. G. prašė avanso, jis (R. C.) iš A. S. paėmė 1 000 Eur avansą, iš kurių 500 Eur davė S. G., ir 500 Eur pasiliko sau, tačiau praėjo gal 3-4 mėnesiai, o ji nieko nepadarė, neatsakinėjo jam į telefoninius skambučius, suprato, kad ji yra nepatikimas žmogus. A. S. paprašė grąžinti avansą, todėl jis, būdamas įsipareigojęs MB „(duomenys neskelbtini)“, jautė atsakomybę dėl S. G. neveikimo, todėl grąžino gautą avansą už save ir S. G.. S. G. jam 500 Eur negrąžino. Liudytojui aplinkybė dėl S. G. sumokėtų 1 500 Eur avanso jam nežinoma, A. S. jis buvo pasakęs S. G. telefono numerį (t. 6, b. l. 187–190). Liudytojas R. C. analogiškas aplinkybes parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 102–103).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartus nukentėjusiojo A. S., liudytojų Z. S. ir R. C., o kartu ir į nuteistosios S. G. parodymus, neturi jokio pagrindo netikėti būtent nukentėjusiojo A. S. parodymais dėl to, kad jis kreipėsi į S. G., ir ji žodiniu susitarimu prižadėjo padėti būtent dėl patalpų vertinimo, ir, pažymėtina, skubaus, o kartu ir dėl kredito gavimo, nes tai susiję klausimai, tačiau šio susitarimo sąlygų nevykdė ir pinigų negrąžino.

21. Nors nuteistoji S. G. teigė, jog ji padėjo sudaryti 2020 m. gegužės 23 d. nuomos sutartį tarp Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto panaudos žemės sklype (duomenys neskelbtini), tačiau, pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. S. sąžiningai pripažino aplinkybę, jog S. G. tikrai padėjo sudaryti 2017 m. gegužės 15 d. panaudos sutartį tarp Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto panaudos žemės sklype (duomenys neskelbtini), bet dėl 2020 m. gegužės 23 d. nuomos sutarties sudarymo tarp Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl Kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto panaudos žemės sklype (duomenys neskelbtini), jis derėjosi tik pats, prie šios sutarties sudarymo S. G. neprisidėjo. Kartu pažymėtina, kad aptarta pirmoji sutartis sudaryta jau 2017 m., dar prieš 2018 m. vasarą sumokant S. G. 1 500 Eur avansą. Nuteistoji S. G., tvirtindama, kad ji teisėtai gavo 1 500 Eur atlyginimą, taip pat teigė, kad be to, ji MB „(duomenys neskelbtini)“ teikė konsultacijas dėl verslo, padėjo A. S. skaidrinti verslą, mokė tvarkyti buhalteriją, išrašyti sąskaitas, teikė pasiūlymus dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir panašiai, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokias paslaugas, taip pat ir dėl projektų rengimo Europos Sąjungos paramai gauti teikė būtent R. C. įmonė, su kuria A. S. bendradarbiavo, todėl akivaizdu, kad R. C. nebūtų turėjęs jokio pagrindo kreiptis į S. G. dėl paslaugų, kurias atliko būtent jis pats. Šiuo atveju, kaip parodė A. S. ir Z. S., jiems reikėjo būtent kredito, o visų pirma tam, kad jį gautų, kad būtų įvertintos patalpos. Šią aplinkybę, t. y. kad A. S. ir Z. S. buvo reikalingas būtent kreditas jau 2017 metais, patvirtino ir liudytojas R. C., todėl jis ir kreipėsi į S. G. kaip į asmenį, kuris galėtų spręsti klausimą, susijusį su kredito gavimu, tačiau S. G. nepateisino ir liudytojo R. C. pasitikėjimo, todėl jis, būdamas sudaręs sutartį su MB „(duomenys neskelbtini)“ ir jausdamas atsakomybę, kai S. G. nevykdė įsipareigojimų, grąžino A. S. 1 000 Eur avansą. Atkreiptinas dėmesys, kad iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. C. parodymų nustatyta, jog A. S. pasidomėjo ir dėl galimybės gauti Europos Sąjungos paramą, R. C. analizavo įmonės dokumentus bei nustatė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ balansas ir apyvarta buvo nemažos, todėl ir ši aplinkybė paneigia S. G. teiginį, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo blogos būklės ir reikėjo jai padėti, t. y., kaip teigė S. G., A. S. reikėjo iš esmės mokyti vystyti verslą nuo pradžios. Atkreiptinas dėmesys, kad su S. G. buvo sutartas 5 000 Eur atlyginimas už tai, kad ji padės įvertinti patalpas bei padės gauti kreditą, ir 1 500 Eur buvo tik avansas, ir tai taip pat parodo, kad A. S. reikėjo paslaugos, kurios negalėjo suteikti bet kuri įmonė, konsultuojanti verslo klausimais, ir tai buvo esminė aplinkybė duoti 1 500 Eur avansą, tikintis, kad bus atlikta būtent konkreti paslauga. Ir būtent S. G., kaip parodė ir liudytojas R. C., sudarė patikimos verslininkės įvaizdį, kaip turinčios patirties darbe su kredito unijomis, bankais, kuri teigė pažįstanti ir kredito unijos vadovą, o tokiu jos įvaizdžiu patikėjo ir R. C., kuris ir rekomendavo ją A. S., todėl akivaizdu, kad A. S. taip pat turėjo visišką pagrindą tikėtis, jog S. G. įvykdys savo pažadą, kad bus atlikta konkreti paslauga, t. y. bus įvertintas turtas. Ir šiuo atveju S. G. tvirtinimas, kad ji realiai padėjo A. S. jį konsultuodama, ir teisėtai gavo 1 500 Eur, vertintinas tik kaip deklaratyvus, siekiant išvengti atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų, o, esant nustatytoms aplinkybėms, bei nesant rašytinės sutarties, kai nuteistoji S. G. iškraipo žodinio susitarimo turinį, ši aplinkybė vienareikšmiškai vertintina kaip pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas. Pažymėtina, jog šiuo atveju pačios S. G. teisiamajame posėdyje parodyta aplinkybė, kad neatitinka tikrovės, jog ji A. S. turėjo atlikti turto vertinimą, kadangi visas A. ir Z. S. turtas buvo (duomenys neskelbtini) kredito unijos dispozicijoje, ir turto vertinimus turėjo atlikti pati kredito unija dar prieš išduodama S. paskolas, neabejotinai parodo, kad S. G. klaidino nukentėjusįjį dėl to, kad ji gali padėti įvertinti turtą, ir nuo pat to momento, kai iš A. S. paėmė 1 500 Eur avansą, padėti įvertinti turtą net neketino.

22. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnyje numatytų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti nuosprendį, bei neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad S. G. sąmoningai, siekdama užvaldyti nukentėjusiojo A. S. turtą, jį klaidino dėl savo galimybių ir ketinimų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus dėl nekilnojamojo turto vertinimo, kartu ir dėl finansavimo gavimo, sudarydama patikimos verslo konsultantės įvaizdį, ir šiuo atveju nukentėjusiojo suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui dėl pinigų perdavimo, todėl S. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.

Dėl sukčiavimo prieš nukentėjusįjį K. B.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. G. konsultavo K. B. dėl dokumentų paruošimo Europos Sąjungos paramai gauti. Ji buvo nuvykusi į B. ūkį, jį nufotografavo, suderino, kad verslo planas kainuos 1 000 Eur su PVM, ši suma jai buvo sumokėta grynaisiais. Po kelių savaičių buvo parašytas verslo planas, jį S. G. derino, sulaukė balanso ir visų kitų dokumentų, reikalingų tinkamo plano parengimui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultavimo sutartis Nr. 2018 10 15 buvo išsiųsta K. B. susipažinimui. Kai sutartis buvo pasirašyta, S. G. darbas buvo baigtas, toliau darbus perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi visas projektas dėl Europos Sąjungos paramos gavimo buvo parengtas, planas paruoštas, dokumentai užpildyti. Buvo likusi tik statybinė pusė, kurią reikėjo suderinti, ir tai turėjo atlikti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Verslo planas nebuvo siunčiamas K. B., kad klientas, iki kol nesibaigs procesas, juo nepasinaudotų. Ūkininkas atitiko visus reikalingus reikalavimus Europos Sąjungos paramai gauti. S. G. mano, kad savo darbą K. B. atliko, nes suteikė jam finansinę konsultaciją, verslo planas buvo sudarytas, o likusi statybinė pusė priklausė jau ne nuo jos, o nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji turėjo įmonės įgaliojimą ir teisę bendrauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Be to, S. G. niekada nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė ir neturėjo galimybės disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis.

24. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo K. B. parodymų nustatyta, kad jis gavęs iš A. S. telefono numerį, susisiekė su S. G. dėl paramos gavimo iš Europos Sąjungos fondo, skirtos pastatų renovacijai. Su įmone „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė sutartį, bankiniais pavedimais pervedė įmonei „(duomenys neskelbtini)“ 1 210 Eur ir 1 000 Eur, o grynaisiais pinigais padavė S. G. 1 000 Eur. Su kitais šios įmonės atstovais nebendravo. S. G., prašydama pervesti pinigus į įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, nurodė, kad šiai įmonei reikia sumokėti už konsultacijas, joje tvarkomi dokumentai. Jam nebuvo svarbu, į ką kreipsis S. G. dėl paramos, jam tik buvo svarbu, kad jis gautų paramą pastatų renovacijai – norėjo renovuoti pastatą, sandėlį ir nusipirkti techniką, norėjo gauti 200 000 Eur. S. G. siuntė visus savo nekilnojamojo turto dokumentus, bendravo su ja kokius dvejus metus, du kartus buvo susitikę gyvai, buvo labai daug skambučių. Vėliau sakė, kad guli ligoninėje, serga. S. G. buvo pats parsivežęs savo automobiliu į namus, su ja kartu buvo dar vyriškis, S. G. jį pristatė kaip turto vertintoją, kuris tik darė nuotraukas, iš savo išvaizdos atrodė, kad dažnai vartoja alkoholį. Nukentėjusysis sutiko su tuo, kad konsultacijos galėjo būti sudėtinė paramos gavimo dalis, tačiau pinigai buvo sumokėti S. G. už galutinį rezultatą – Europos Sąjungos paramos gavimą, bet jokio rezultato nebuvo. Šiuo metu yra gavęs dvi paramas kreipdamasis į Nacionalinę žemės agentūrą, prie šių paramų gavimo nei S. G., nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neprisidėjo. Asmenys, kurie realiai padėjo gauti paramą, nereikalavo jokių nekilnojamo turto išrašų, jie prašė pristatyti tik ūkininko pažymėjimą, dokumentus, kiek turi žemės (t. 6, b. l. 120–121). Analogiškus parodymus nukentėjusysis K. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 15–16).

25. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. B. parodė analogiškai kaip ir nukentėjusysis K. B. (t. 6, b. l. 122–123, t. 2, b. l. 9–10).

26. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji S. G. parodė, kad ji 2018 m. dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą finansų konsultante bei nekilnojamojo turto brokere, o K. B. konsultavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientą dėl paskolos ir galimybės gauti Europos Sąjungos paskolą (konsultavo apie 6 val., 4 val. truko kelionė į (duomenys neskelbtini) rajoną, o būtent į ūkį), būdama sudariusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendradarbiavimo sutartį, ir už tai K. B. jai tiesiogiai sumokėjo 1 000 Eur, paimdama pinigus ji jokių dokumentų nepildė (t. 5, b. l. 36–37). Tačiau teisiamajame posėdyje nuteistoji S. G. ir pati pripažino, kad su K. B. buvo sutarusi, jog ji parengs verslo planą Europos Sąjungos paramai gauti, ir jį neva buvo net parengusi, t. y. iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistosios S. G. parodymų nustatyta, kad K. B. kreipėsi į ją A. S. prašymu. K. B. konsultavo dėl dokumentų paruošimo Europos Sąjungos paramai gauti. Nuvyko į vietą, apžiūrėjo B. ūkį, kuris buvo nufotografuotas. Suderino, kad verslo planas kainuos 1 000 Eur su PVM, K. B. sumokėjo grynaisiais už verslo planą. Už kelių savaičių buvo parašytas verslo planas, jį derino, sulaukė balanso, visų kitų dokumentų, kurie reikalingi. Konsultavimo sutartis buvo išsiųsta susipažinimui, sutartis buvo pasirašyta, ir jos darbas buvo kaip ir pabaigtas, liko tik statybinė pusė, kurią reikėjo susiderinti, tai turėjo atlikti profesionalus statybininkas, todėl darbą perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji darbų nepabaigė, nes susirgo. Su K. B. pati sutarties nepasirašė, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tas pats kaip ir ji, ji veikė savo vardu pagal įgaliojimą. Verslo planas nebuvo siunčiamas, kad klientai juo nepasinaudotų (t. 7, b. l. 27–28).

27. Kaip nustatyta iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistosios S. G. parodymų, ji teigė, jog K. B. konsultavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientą, verslo planas buvo paruoštas, jį derino, sulaukė balanso, visų kitų dokumentų, kurie reikalingi, ir jos darbas buvo kaip ir pabaigtas, liko tik statybinė pusė, kurią reikėjo susiderinti, ir tai turėjo atlikti profesionalus statybininkas, todėl darbą perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys visiškai paneigia aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo apskritai susijusi su K. B. teikiamomis paslaugomis dėl Europos Sąjungos paramos gavimo ar bet kokių nors kitų paslaugų suteikimo.

28. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytojas R. C. parodė, kad kol jis buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, įmonė jokia kita veikla, išskyrus statybas, neužsiiminėjo, jis S. G. nepažįsta, kiek jam žinoma, visus įmonės piniginius reikalus ir mokesčius tvarkė įmonės buhalterė, kokios konsultavimo sutarties niekada nematė ir jos nesudarinėjo, K. B. ir L. B. jis nepažįsta ir su jais, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nebendravo ir susitikęs nebuvo, prie įmonės sąskaitų galėjo prieiti R. V. ir buhalterė (t. 2, b. l., 55, 58, t. 6, b. l. 177).

29. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytojas R. V. nepaneigė aplinkybės, kad S. G. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, parodė, kad jos funkcijos buvo objektų, skirtų statyboms ir (ar) renovacijai paieška, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė statybų darbų paslaugas. K. B. jis nepažįsta. Liudytojas kategoriškai patvirtino, kad įmonė užsiėmė tik statybine veikla ir jokių kitų paslaugų neteikė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neruošė jokių projektų Europos Sąjungos paramai gauti, nes įmonėje nebuvo net asmens, gebančio tokias paslaugas suteikti. S. G. jam teikdavo tik bendro pobūdžio informaciją apie galimus statybų objektus, o jis važiuodavo jų apžiūrėti. Kokiomis aplinkybėmis į įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo atlikti K. B. pinigų pervedimai – 1 210 Eur ir 800 Eur, paaiškinti negalėjo, nes jokių paslaugų jis jiems neteikė, ir pagal jį, pervedimai turėjo būti grąžinti atgal tam asmeniui, kas juos atliko. Pervedimus galėjo atlikti tiktai įmonės buhalterė. Jokių kitokių susitarimų su S. G., išskyrus darbo sutartį, jis nebuvo sudaręs (t. 3, b. l. 55, t. 7, b. l. 1–3).

30. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytojas A. B. parodė, kad jis S. G. nepažįsta, niekada jos nematė, kai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, girdėjo, kad yra tokia S. G., kad pas ją yra įmonės automobilis ir telefonas, kuriuos jis prašė grąžinti, bet jų susigrąžinti nepavyko). Buhalterė minėjo, kad S. G. buvo pravesta pinigų, jis prašė buhalterės, kad ji grąžintų tuos pinigus, tačiau tai nebuvo įvykdyta, jam, kaip teisininkui, tokie pervedimai atrodė neaiškūs. Jo pavedimu buhalterė atliko keletą pervedimų mokesčių inspekcijai ir Sodrai. Daugiau jokių pervedimų jis buhalterei atlikti neliepė. Liudytojas A. B. taip pat patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmė statybos remonto darbais, dirbo 3 darbuotojai, su kuriais buvo sudarytos darbo sutartys.

31. Iš byloje esančios konsultavimo sutarties Nr. 2018 10 15, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos R. C. (konsultanto) ir K. B., kurios dalykas – konsultacijos klientui paskolų tarpininkavimo iš kredito įstaigų ir privačių kreditorių gavimo klausimais, nustatyta, kad šioje sutartyje pasirašė tik K. B. (t. 1, b. l. 22–23, t. 2, b. l. 33), ir ši aplinkybė patvirtina liudytojo R. C. parodymus dėl to, kad jis jokios konsultavimo sutarties niekada nematė ir jos nesudarinėjo, akivaizdu, jog K. B. neprašė pervesti ir jokių pinigų pagal sutartį, apie kurios sudarymą net nežinojo. Be to, kaip jau nustatyta iš liudytojų R. C., R. V. ir A. B. parodymų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo susijusi išskirtinai su statybine veikla ir jokių kitų paslaugų neteikė, ir ši aplinkybė vienareikšmiškai paneigia nuteistosios S. G. teiginį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo apskirtai perimti, juolab perėmė pabaigti K. B. neva jos rengtą projektą dėl Europos Sąjungos paramos gavimo, nes įmonė neturėjo ir darbuotojų tokiai veiklai vykdyti.

32. Pažymėtina, kad šiuo atveju iš byloje esančių elektroninių laiškų nustatyta, kad konsultavimo sutartį Nr. 2018 10 15 K. B. išsiuntė pati S. G., nurodydama pagal šią sutartį pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir jos nurodytą pinigų sumą (t. 2, b. l. 34, 35), bei K. B. mokėjimo pavedimais 2018 m. spalio 16 d. pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 1 210 Eur ir 2018 m. lapkričio 2 d. – dar 800 Eur (t. 2, b. l. 36, 37).

33. Apeliaciniame skunde nuteistoji S. G. teigė, kad ji neturėjo galimybės disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė S. M., valdžiusi šios įmonės sąskaitos prisijungimo duomenis, kuri 2020 m. rugsėjo 25 d. mirė (t. 2, b. l. 144), jau tą pačią dieną, ir būtent K. B. pervestus 1 200 Eur, pervedė į S. G. banko sąskaitą bei po to, kai buvo pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 800 Eur, juos jau kitą dieną taip pat pervedė į S. G. banko sąskaitą (t. 2, b. l. 120–121). Be to, kaip jau nustatyta, S. G. iš nukentėjusiojo K. B., jo namuose, gavo 1 000 Eur ir grynaisiais pinigais. Ir šiuo atveju aptarti duomenys, susiję tiek su sutarties sudarymu įtraukiant UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek su bankiniais pervedimais taip pat patvirtina faktą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų K. B. negalėjo teikti ir neteikė, o S. G. pasirinko tokį būdą būtent tam, kad įtikintų K. B., jog neva ji savo įsipareigojimus vykdo, ir savo įsipareigojimus vykdo ne viena, bei, vienareikšmiškai tokiais veiksmais imituodama susitarimo vykdymą, siekė suklaidinti K. B. dėl tikrojo kaltininko net neketindama vykdyti susitarimo dėl Europos Sąjungos paramos gavimo. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju net nelogiškas S. G. paaiškinimas ir dėl to, kad ji neatidavė K. B. verslo plano, kad šis juo nepasinaudotų iki kol nesibaigs procesas, nors, pažymėtina, K. B. jau buvo atsiskaitęs dėl paslaugų suteikimo. Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu pati S. G. neužsiminė apie jokį buvusį neva parengtą verslo planą, parodė, kad ji tik konsultavo K. B., o apie neva jau buvusį parengtą ir verslo planą, pradėjo teigti tik teisiamajame posėdyje, kurį, jos teigimu, perdavė pabaigti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors ši bendrovė tokiomis paslaugomis neužsiėmė apskritai.

34. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistoji S. G. apgaule įtraukdama nukentėjusįjį K. B. į sandorį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri net nebuvo susijusi su dokumentų rengimu Europos Sąjungos paramai gauti bei nukreipdama bankinius pavedimus į šią įmonę, kuriuos vėliau pati ir perimdavo, sąmoningai veikė taip, kad vėliau maksimaliai apsunkintų K. B. galimybes tiek surasti ir identifikuoti prievolę prisiėmusią vykdyti sutarties šalį (asmenį), tiek pagrįsti sudaryto susitarimo turinį. Ir šiuo atveju nėra net menkiausios abejonės dėl to, kad S. G. jau nukentėjusiojo įtraukimo į konsultavimo sandorį metu turėjo susiformavusią tyčia nevykdyti jokių susitarimo prievolių. Todėl nuteistosios S. G. nusikalstama veika kvalifikuota ir ji skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį teisėtai ir pagrįstai.

Dėl bausmių subendrinimo

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. G. nuteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, tačiau dėl naujos BK 182 straipsnio 2 dalies redakcijos, švelninančios kaltinamosios teisinę padėtį, priėmimo ir poreikio pastarąjį nuosprendį peržiūrėti BPK 362¹ straipsnio nustatyta tvarka, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė nebendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu siekiant išvengti dvigubo bausmių bendrinimo. Tačiau apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kadangi teismas, vadovaudamasis BPK, privalėjo bausmes bendrinti, ir jokios išlygos dėl šios nuostatos BPK nėra. Tokiu būdu nuteistajai prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirtos galutinės 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės yra dar papildomai pridedami 1 metai 2 mėnesiai, todėl pirmosios instancijos teismas, kuris paskutinis nuteistajai priėmė nuosprendį, nesubendrindamas bausmių pablogino nuteistosios padėtį.

35.1. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad S. G. nuteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, be kita ko, ir už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nebendrino bausmių dėl naujos BK 182 straipsnio 2 dalies redakcijos, švelninančios nuteistosios teisinę padėtį, priėmimo ir poreikio pastarąjį nuosprendį peržiūrėti BPK 362¹ straipsnio nustatyta tvarka, siekiant išvengti dvigubo bausmių bendrinimo.

35.2. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nesubendrindamas paskirtos galutinės bausmės su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pablogino nuteistosios padėtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, nuteistajai S. G. paskirta bausmė buvo subendrinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, t. y., vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirtos subendrintos ir neatliktos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams 3 trims mėnesiams bei 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apie S. G. priimtą dar ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį net neužsimenama, todėl apeliacinės instancijos teismui subendrinus nuteistajai paskirtą bausmę skundžiamu nuosprendžiu su galutine bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, nuteistosios padėtis būtų pabloginta galbūt labiau nei to tikėtasi apeliaciniame skunde, be to, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), taip pat, subendrinus bausmes apeliacinės instancijos teismui, nuteistajai nesutikus su jai taikytu bausmių bendrinimo būdu bei paskirta galutine bausme, būtų užkirstas kelias tokį sprendimą skųsti. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, siekiant nepažeisti nuteistosios teisės skųsti sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslinga, jog keliais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo klausimas būtų išspręstas bausmės vykdymo metu Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

36. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė R. Dzimanavičienė prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria S. G. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš A. P.), tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta, kadangi neteisingai nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nes baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui prieš A. P.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo ne 2021 m. gruodžio 10 d., t. y. ne nuo paskutinės tyčinės nusikalstamos veikos – sukčiavimo prieš K. B. – baigimo, nes pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį, kuris yra įsiteisėjęs, paskutinė laiko atžvilgiu (nauja) S. G. tyčinė nusikalstama veika buvo baigta 2020 m. balandžio mėn. Todėl baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui prieš A. P.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2023 m. balandžio mėnesį.

36.1. Nagrinėjamu atveju baudžiamojon atsakomybėn patraukta S. G. buvo kaltinama baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 182 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, galiojusio nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. redakcija), padarymu. Skundžiamu nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamiesiems nusižengimams yra treji metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis).

36.2. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad S. G. inkriminuotas baudžiamasis nusižengimas (sukčiavimas prieš A. P.) buvo baigtas 2018 m. rugsėjo mėnesį, tačiau neteisingai nustatė, kad paskutinė laiko atžvilgiu (nauja) S. G. tyčinė nusikalstama veika buvo baigta 2018 m. gruodžio 10 d., t. y. šiuo atveju sukčiavimas prieš K. B., todėl neteisingai nustatė, kad baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui prieš A. P.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2021 m. gruodžio 10 d.

36.3. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį paskutinė laiko atžvilgiu (nauja) S. G. tyčinė nusikalstama veika buvo baigta 2020 m. balandžio mėn., todėl konstatuotina, kad baudžiamajam nusižengimui (sukčiavimui prieš A. P.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2023 m. balandžio mėnesį. Tačiau aplinkybė, susijusi su skundžiamame nuosprendyje neteisingai nustatytu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, nevertintina, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 dalis), kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nes pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio nuostatas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad S. G. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nuteista dar ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, ir būtent šiuo nuosprendžiu S. G. nuteista už vėliausiai padarytą paskutinę tyčinę nusikalstamą veiką, todėl šiuo atveju neteisingai nustatytas tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, o dėl to net nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kadangi skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teisingai ir pagrįstai, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, baudžiamosios bylos dalis, kuria S. G. kaltinama pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš A. P.) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, atitinkamai nepagrįstai konstatavo ir tai, kad ši baudžiamoji byla buvo perduota teismui jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad baigiamųjų kalbų metu prokurorė apskritai nepasisakė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nustatyti, kad baudžiamajam nusižengimui, kurio padarymu buvo kaltinama S. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimui prieš A. P.), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2023 m. balandžio mėnesį.

Nuteistosios S. G. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą atmesti.