Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens B. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos D. B. pareiškimas dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, ir 2025 m. gruodžio 5 d. papildomos nutarties, kuria tenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. pareiškimą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

36. Pareiškėja D. B. per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (savo iniciatyva) patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

39. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, ir pirmosios instancijos teismo papildomos nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko (ne)grąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas, ir atitinkamai tinkamai papildomoje nutartyje paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimą, ir jų nuostatų santykio su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

40. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį, bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (ES) 2019/1111, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

41. Jungtinė Karalystė nebėra Europos Sąjungos narė ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigė 2020 m. sausio 31 d. susitarimo dėl (duomenys neskelbtini) išstojimo iš Europos Sąjungos 126 straipsnyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, tačiau Jungtinė Karalystė nuo 1988 m. liepos 1 d. yra ratifikavusi Hagos konvenciją, todėl jos nuostatos taikomos tiesiogiai nagrinėjamu atveju.

42. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant, vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu. Vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

43. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-540-933/2024).

44. Siekiant užkirsti kelią nurodytų padarinių atsiradimui arba juos sumažinti, Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

45. Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos taisyklės išimtys, o kartu ir pagrindai, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas:

45.1. asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas); arba

45.2. yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas); arba

45.3. vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis); arba

45.4. procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

46. Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Aptartų teisės aktų prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (X v. Latvia, no. 27853/09, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas). Teismai, vykdydami aptartų teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016).

47. Taigi, aptartų Hagos konvencijos nuostatų ir jas aiškinančios teismų praktikos visuma lemia išvadą, kad sprendžiant dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar, išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus, yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Nustačius, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, turi būti įvertinta, ar nėra sąlygų taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje bei 13 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų išimtis, kuriomis vadovaujantis galima atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.

48. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad: nepilnametė buvo išvežta ir laikoma Lietuvos Respublikoje neteisėtai; pareiškėjos pareiškimas teismui dėl vaiko grobimo yra pateiktas protingu terminu; yra pagrindas remtis 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte išreikšta mergaitės nuomone, nenustatyta, kad vaiko nuomonė prieštarautų jo interesams. Teismas, nenustatęs pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintų išimčių, kaip pagrindo atsisakyti grąžinti vaiką, patenkino pareiškėjos prašymą – leido grąžinti nepilnametį vaiką į Jungtinę Karalystę.

49. Atskiruoju skundu apeliantas iš esmės neginčija, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo į Lietuvą buvo Jungtinėje Karalystėje. Apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų, paminėtų šios nutarties 48 punkte, pagrįstumą, taip pat įrodinėja, kad egzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimtys, kurių pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atskirajame skunde išdėstytų argumentų visumą, toliau pasisakys dėl to, ar nepilnametė buvo išvežta ir laikoma Lietuvos Respublikoje neteisėtai, ar pareiškėjos pareiškimas teismui dėl vaiko grobimo pateiktas protingu terminu, ar taikytinos Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimtys nagrinėjamo ginčo kontekste.

Dėl vaiko išvežimo (ne)teisėtumo

51. Minėta, kad sprendžiant dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nepilnametis vaikas buvo išvežtas ir laikomas Lietuvos Respublikoje neteisėtai, nes byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina minėtų apelianto argumentų pagrįstumo. Tokia išvada daroma remiantis toliau nurodomais argumentais.

55. Pirma, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas šios aplinkybės neginčija, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo į Lietuvą buvo Jungtinėje Karalystėje (žr. skundžiamos nutarties 10 punktą). Bylos duomenys patvirtina, kad vaikas iki išvežimo buvo integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką Jungtinėje Karalystėje. Nustatyta, kad mergaitė gimė Jungtinėje Karalystėje (1 t., b. l. 10). Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo nurodo, kad nuo gimimo iki išvežimo, t. y. kiek daugiau negu 9 metus, nepilnametė gyveno Jungtinėje Karalystėje. Šalys sutinka, jog iki 2024 m. spalio mėn. jos gyveno skyrium, tačiau abiejų tėvų gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje. Iš bylos duomenų, pareiškėjos ir suinteresuoto asmens paaiškinimų matyti, kad mergaitė Jungtinėje Karalystėje lankė valstybinę mokyklą, šokių būrelį, gaudavo sveikatos draudimą, turėjo galimybę naudotis kitomis socialinėmis paslaugomis (1 t., b. l. 59, 61, 67). Mergaitė buvo sukūrusi emocinius ir socialinius ryšius su Jungtinėje Karalystėje gyvenančiais giminaičiais (senelėmis (pareiškėjos ir suinteresuoto asmens motinomis), vaiko krikšto mama) bei draugais. Be to, minėta, Rytų Londono Šeimos Teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimu nustatyta, jog nepilnametės gyvenamoji vieta yra su motina (1 t., b. l. 20–22, 23–25).

56. Antra, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iki vaiko išvežimo iš (duomenys neskelbtini) abu tėvai kartu dalijosi vaiko globa ir naudojosi globos teisėmis, tuo įvykdyta Hagos konvencijos 3 straipsnio punkto sąlyga dėl globos teisių turėjimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos ir (ar) suinteresuoto asmens globos teisės nepilnametės dukros atžvilgiu būtų apribotos.

57. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 38 punktas). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, abiem vaiko tėvams turint jiems pagal įstatymą suteiktą tėvų atsakomybę (globos teises) vaiko atžvilgiu, teisėtam vaiko išvykimui ir pasilikimui nuolatiniam gyvenimui kitoje negu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė šalyje, yra būtinas abiejų vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo. Pažymėtina, kad ir Rytų Londono Šeimos Teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendime (1 t., b. l. 20–22, 23–25) nurodyta, jog niekas negali išvežti vaiko iš (duomenys neskelbtini) be raštiško visų vaiko tėvų ir globėjų sutikimo arba teismo leidimo. Vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini) be teismo leidimo gali būti laikomas nusikaltimu pagal 1984 m. Vaiko pagrobimo įstatymą.

58. Trečia, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad suinteresuotam asmeniui turėjo būti žinomas (duomenys neskelbtini) Šeimos teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimas ir jame įtvirtinta sąlyga, kad, išsiveždamas dukrą iš (duomenys neskelbtini), jis turėjo gauti pareiškėjos rašytinį sutikimą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtame sprendime nurodoma, jog byla pradėta pagal suinteresuoto asmens prašymą, jis buvo informuotas apie teismo posėdį, kuriame nedalyvavo. Dėl paminėto pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šios aplinkybės iš esmės paneigia suinteresuoto asmens poziciją, jog apie minėtą sprendimą jam nebuvo žinoma, juolab kad, žinodamas apie paties pradėtą procesą, suinteresuotas asmuo turėjo rūpintis proceso skatinimu ir domėtis proceso eiga. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kurie įrodytų, kad minėtas sprendimas panaikintas.

59. Ketvirta, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad (duomenys neskelbtini) Šeimos teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimas kelia abejonių dėl jo autentiškumo. Viena vertus, suinteresuotas asmuo, abejodamas šio sprendimo autentiškumu, turėjo galimybę kreiptis į sprendimą priėmusį teismą su paklausimu dėl sprendimo autentiškumo, tačiau to nepadarė, todėl suinteresuoto asmens argumentai, susiję su Jungtinės Karalystė Šeimos teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo autentiškumu, vertintini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pateiktas dokumentas atitinka visus įprastus rekvizitus, t. y. nurodytas sprendimą priėmęs šeimos teisėjas, dokumentas yra su šeimos teismo antspaudu, o suinteresuotas asmuo neneigė, jog jis pats kreipėsi į teismą, kaip tai nurodyta teismo sprendime. Vien apelianto nurodoma aplinkybė, kad pareiškėja minėtą sprendimą į Alytaus apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2‑836‑393/2025 pateikė tik 2025 m. balandžio 29 d., ir tik po to, kai pareiškėja pateikė priešieškinį, nepagrindžia, kad minėtas sprendimas nėra autentiškas.

60. Penkta, priešingai negu nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad suinteresuotas asmuo dukrą iš (duomenys neskelbtini) išvežė be motinos sutikimo, o teismui pateikti dokumentai ir Tarnyboje surinkti duomenys nepatvirtina fakto, jog vaikas Lietuvos Respublikoje yra laikomas gavus pareiškėjos sutikimą. Ši teisėjų pozicija grindžiama šios nutarties 67–70 punktuose nurodytais argumentais.

61. Viena vertus, apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad dukros motina buvo informuota, kad tėvas dukrą išsiveža į Lietuvą gyventi, o ne trumpalaikei išvykai, ir kad vaiko motina su tuo sutiko, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes. Skirtingai negu nurodo apeliantas, pareiškėja pareiškime nenurodo, kad ji vaiko tėvo buvo informuota ir sutiko, jog tėvas išsiveža dukrą gyventi į Lietuvą. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad sutiko būtent su trumpalaike dukros išvyka (žr. pareiškėjos pareiškimo 6 pastraipą). Taigi, suinteresuotas asmuo neteisingai bei atsietai nuo konteksto interpretuoja pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo informavo ją, jog su savo drauge nusprendė grįžti į Lietuvą, informavo, kad nori vežtis ir dukrą, dukros tėvui perdavė dukros asmens tapatybės dokumentus, kaip vaiko tėvui duotą sutikimą dukrą išsivežti gyventi į Lietuvą. Minėta, suinteresuotas asmuo privalėjo žinoti apie pareigą gauti raštišką motinos sutikimą išvežti vaiką gyventi į kitą valstybę negu jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Suinteresuotas asmuo nepateikė rašytinio susitarimo su pareiškėja dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

62. Kita vertus, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepaneigė kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su vaiko iš (duomenys neskelbtini) išvežimu gyventi Lietuvoje ir laikymu Lietuvos Respublikoje be motinos sutikimo (žr. skundžiamos nutarties 15–16, 18–19 punktus), dėl jų (ne)pagrįstumo nepasisakė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Priešingai negu nurodė apeliantas, pareiškėjos pateiktas 2024 m. spalio 12 d. elektroninis susirašinėjimu su (duomenys neskelbtini) mokykla (žr. skundžiamos nutarties 15 punktą), pareiškėja mokyklą informavo, kad yra apsisprendusi, jog dukra toliau gyvens Jungtinėje Karalystėje, o tėvą vaikas galės aplankyti atostogų metu (4 t., b. l. 39). Be to, suinteresuotas asmuo nepasisakė ir neneigė teismo išvadų, kad suinteresuoto asmens su 2025 m. lapkričio 19 d. papildomais įrodymais pateiktas pareiškėjos ir mergaitės telefoninio pokalbio įrašas taip pat nepagrindžia pareiškėjos sutikimo dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo davimo (žr. skundžiamos nutarties 15 punktą), nes pokalbyje nėra kalbama apie pareiškėjos sutikimą dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo, be to, tikėtina, kad įrašas padarytas neteisėtai kontroliuojant ir įrašinėjant motinos ir dukters pokalbius telefonu, tai leidžia įrašo nevertinti kaip teisėtai gauto įrodymo.

63. Apeliantas neneigė ir pirmosios instancijos teismo argumentų, kad motinos sutikimo nebuvimą patvirtina ir faktinės aplinkybės, įvykusios tėvui su dukra grįžus į Lietuvos Respubliką (žr. skundžiamos nutarties 16 punktą), dėl jų (ne)pagrįstumo nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atvykus į Lietuvą, suinteresuotas asmuo atėmė dukters telefoną, ištrynė močiutės iš motinos pusės telefono numerį, kontroliavo vaiko bendravimą; pareiškėjai 2024 m. spalio 30 d. atvykus į Lietuvą, vaiko tėvas nutraukė vaiko ryšius su vaiko motina; nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki 2024 m. gruodžio 9 d. vaikas lankė (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą (1 t., b. l. 11), 2024 m. gruodžio 2 d. motina vaiką iš Alytaus pervežė į Raseinių rajoną ir užrašė į (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos 2024 m. gruodžio 17 d. rašte nurodyta, jog 2024 m. gruodžio 9 d. vaiko motina pateikė prašymą dėl dukters išbraukimo iš mokyklos, pakeitus gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 11); 2024 m. gruodžio 13 d. vaiko tėvas atvyko į (duomenys neskelbtini) išsivežti dukters (1 t., b. l. 92–93); (duomenys neskelbtini) pažymoje aprašyta situacija, kad, tėvui atvykus į mokyklą, mergaitė labai išsigando, prašė jos neišleisti su tėvu, nurodė, jog nori būti su motina, tėvo bijo (1 t., b. l. 92–93); vykstant konfliktui, 2024 m. lapkričio 11 d. tėvas deklaravo savo ir dukros gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 9); tėvų konfliktai dėl dukros išsamiai aprašyti 2024 m. gruodžio 30 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime (1 t., b. l. 12–19), iš kurio matyti, jog laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 2 d. kelis kartus dėl tėvų konfliktų, susijusių su vaiku, buvo kviečiami policijos pareigūnai, paslaugas teikė vaiko teisių apsaugos specialistai; tėvų konfliktai nurodyti ir kituose vaiko teisių apsaugos specialistų rengtuose byloje esančiuose dokumentuose (1 t., b. l. 179–182). Taigi, šios aplinkybės pagrindžia, kad po suinteresuoto asmens su dukra atvykimo į Lietuvos Respubliką tarp šalių kilo konfliktai dėl dukters, jos neteisėto buvimo Lietuvoje.

64. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 54–63 punktus), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog suinteresuotas asmuo nepilnametę dukrą iš (duomenys neskelbtini) išvežė be motinos sutikimo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad vaiko laikymas Lietuvos Respublikoje pagrįstai pripažintinas neteisėtu.

Dėl protingo termino kreiptis į teismą

65. Pagal Hagos konvencijos 3 ir 16 straipsnius Susitariančios Valstybės, į kurias vaikas išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo pranešimo gavimo dienos pateikiamas prašymas pagal minėtą Hagos konvenciją.

66. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad, pareiškėjai nesikreipus į reikalingas institucijas ilgiau negu metus, pastaroji aplinkybė negali būti laikoma protingumo kriterijų atitinkančiu laikotarpiu, todėl teismas turėjo daryti išvadą, kad pareiškėja nesinaudojo globos teisėmis.

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie pareiškėjos elgesį, siekiant susigrąžinti dukrą, konstatuoja, kad šiame kontekste nėra pagrindo nuspręsti, jog pareiškėja nesinaudojo globos teisėmis ar jų atsisakė, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja gana ilgą laiką neteikė teismui pareiškimo dėl vaiko grobimo dėl susiklosčiusių sudėtingų aplinkybių, pareiškėjos pareiškimas teismui yra pateiktas protingu terminu. Ši teisėjų kolegijos pozicija grindžiama toliau nurodytais argumentais.

68. Pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja pareiškimą Vilniaus apygardos teismui dėl vaiko grobimo pateikė 2025 m. spalio 31 d. (1 t., b. l. 1). Nepilnametis vaikas į Lietuvos Respubliką atvežtas 2024 m. spalio mėn. Taigi, pareiškėjos pareiškimas dėl vaiko grobimo Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas praėjus metams nuo nepilnamečio vaiko atvežimo į Lietuvos Respubliką. Iš bylos duomenų matyti, kad pats procesas dėl vaiko grobimo yra pradėtas nepraėjus metams (2025 m. rugsėjo mėn.). Tarnybos išvadoje nurodyta, jog atvejis Tarnybai tapo žinomas 2025 m. liepos 21 d., Tarnyboje gavus pareiškėjos elektroninį laišką, kuriame pateikta informacija, jog suinteresuotas asmuo galimai neteisėtai nuo 2024 m. spalio mėn. yra išvežęs vaiką į Lietuvos Respubliką (1 t., b. l. 171–174). Tarnybos išvadoje taip pat nurodyta, kad 2025 m. liepos 22 d. Tarnyba vaiko motinai elektroniniu paštu pateikė išsamią informaciją apie prašymo pagal Hagos konvenciją pateikimo tvarką ir nurodė, jog prašymas bus pradėtas nagrinėti, vaiko motinai pateikus užpildytą prašymą pagal Hagos konvenciją. Taip pat, bendraujant su pareiškėjos atstove Lietuvos Respublikoje telefonu, buvo išaiškinta prašymo pagal Hagos konvenciją pateikimo tvarka ir būtinybė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą norint, inicijuoti teisminę procedūrą dėl vaiko grąžinimo (1 t., b. l. 171–174). Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl galimai neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (1 t., b. l. 63–64). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2025 m. rugsėjo 17 d. gavo Tarnybos pranešimą, kad institucijoje priimtas prašymas dėl galimai neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją (1 t., b. l. 63–64). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai buvo priimtas 2025 m. rugsėjo 22 d. (1 t., b. l. 63–64). Taigi, aptartų aplinkybių visuma pagrindžia, kad pareiškėja nuo pat vaiko išvežimo siekė susigrąžinti dukrą, bei laikinai apsigyveno Lietuvos Respublikoje, kad galėtų tęsti veiksmus dėl vaiko susigrąžinimo.

69. Antra, pareiškėja apie galimybę teikti pareiškimą dėl vaiko grobimo Hagos konvencijos pagrindu sužinojo 2025 m. liepos 22 d., gavusi Tarnybos pateiktą informaciją apie prašymo pagal Hagos konvenciją pateikimo tvarką (1 t., b. l. 171–174). 2025 m. rugsėjo mėn. kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl galimai neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją (1 t., b. l. 63–64), taip pat 2024 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai civilinėje byloje dėl vaiko grobimo. Užsitęsė sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimas (sprendimas dėl teisinės pagalbos pareiškėjau teikimo priimtas 2025 m. rugsėjo 22 d. (1 t., b. l. 63–64)), pareiškimo teismui parengimas.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos pareiškimas teismui dėl vaiko grąžinimo yra pateiktas protingu terminu (CPK 185 straipsnis). Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra nepagrįstas.

Dėl vaiko prisitaikymo pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį

71. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienų metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienų metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

72. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

73. Kaip jau pažymėta, Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo (žr. šios nutarties 46 punktą). Vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau. Šioje konvencijoje ir Reglamente (ES) 2019/1111 įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas suponuoja, kad vaiko grąžinimu inter alia yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Visgi, šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl to vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-330/2024).

74. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nepilnametės integracija į socialinę aplinką Jungtinėje Karalystėje yra iš esmės stipresnė nei po neteisėto vaiko išvežimo vykdoma integracija Lietuvoje, dėl to nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtį, nurodo, kad: 1) teismas neatsižvelgė į vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, o tai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų; 2) teismas neįvertino svarbių aplinkybių, kad: jau ilgiau negu vienerius metus suinteresuotas asmuo ir jo dukra gyvena Lietuvoje, joje lanko mokyklą, būrelius, turi draugų; deklaruota gyvenamoji vieta; mergaitė lankosi pas gydytojus, su šeima dirba Lietuvos socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai; 3) vaikas per ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį socializavosi aplinkoje ir praplėtė socialinę aplinką, šeimoje sukurti geri santykiai, natūralus ir tvirtas emocinis ryšys su tėvu, mažuoju broliuku, yra susiformavęs vaiko saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, todėl vaikas turi nuolatinai ir toliau gyventi su tėvu; 4) vaiką, po ilgesnio nei metai laikotarpio, perdavus motinai, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su tėvu, broliuku ar jį žymiai apriboti; 5) vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad nepilnametis vaikas per buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (13 mėnesių) prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos tiek, kad dėl to vaiko grąžinimas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo.

76. Visų pirma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių dukra buvo visiškai integravusis į socialinę aplinką Jungtinėje Karalystėje. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad kaip nurodė pareiškėja, o taip pat ir suinteresuotas asmuo, vaikas santykinai didelę gyvenimo dalį praleido Jungtinėje Karalystėje – nuo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 2024 m. spalio mėn. mergaitė šioje šalyje gyveno, lankė mokyklą, būrelius, palaikė ryšius su draugais bei artimaisiais Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėje Karalystėje gyveno mergaitės tėvai, seneliai, kiti giminaičiai, šeima palaikė ryšius su kaimynais. Mergaitės močiutė iš motinos pusės, apklausta liudytoja, paaiškino, kad ji nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą, kuriame gyveno ir galės toliau gyventi pareiškėja su dukra. Apklausti liudytojai patvirtino, kad mergaitė turi socialinius ryšius, daug draugų (4 t., b. l. 112–137). Svarbu pažymėti tai, kad šalių nepilnametei dukrai išvežimo iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje metu buvo devyneri metai, todėl paprastai tokio amžiaus vaikas jau turi stiprius socialinius ryšius, susijusius su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbūs ne tik artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą, bet ir draugai.

77. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu nurodo apeliantas, nėra pagrindo nuspręsti, kad per 13 mėnesių gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį mergaitė prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos, dėl to vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis ir dėl to šios aplinkos pakeitimas neatitiktų vaiko interesų. Viena vertus, apeliantas pagrįstai nurodė, kad ilgiau nei vienerius metus suinteresuotas asmuo ir jo dukra gyvena Lietuvoje, lanko mokyklą, būrelius, turi draugų, suinteresuoto asmens šeimoje sukurti geri santykiai, emocinis ryšys su tėvu, mažuoju broliuku, tačiau šios aplinkybės savaime neįrodo, kad nagrinėjamu atveju vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis.

78. Nors mergaitė nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki 2024 m. gruodžio 9 d. lankė (duomenys neskelbtini) mokyklą (1 t., b. l. 97), nuo 2024 m. gruodžio 9 d. lankė (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. vasario mėn., o taip pat ir šiuo metu lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą (1 t., b. l. 190), mergaitė Lietuvoje lanko būrelius (1 t., b. l. 190), tačiau Jungtinėje Karalystėje ji taip pat lankė pradinę mokyklą, būrelius. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad mergaitės buvimo Lietuvoje pradžioje mergaitės ugdymo įstaigos buvo keičiamos, ugdymo įstaigų Lietuvoje lankymas trunka tik sąlyginai trumpą laiką, nėra pagrindo teigti, kad ši aplinkybė reikšminga pagrindžiant vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos. Juolab kad ir pati mergaitė 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte teigė, kad mokykloje dar nelabai priprato (1 t., b. l. 184–185).

79. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, laikomasi pozicijos, jog tokios aplinkybės, kaip ugdymo įstaigos lankymas Lietuvoje itin trumpą laiką, sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimas vaikui, nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos fakto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-330/2024). Tai, kad vaikas pradėjo lankyti ugdymo įstaigą yra natūralus procesas, kuris turi gyvenime vykti pakeitus gyvenamąją vietą ir apsisprendus gyventi kitur, nepaisant to, kurioje šalyje gyvenama (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-370/2025).

80. Be to, nors mergaitė daugiau negu metus gyvena Lietuvoje, pritartina pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kad vaikui gali trūkti saugumo ir stabilumo dėl tėvų konfliktų dėl dukros. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad mergaitės integracija Lietuvoje prasidėjo ypač sudėtingai, mergaitės tėvai itin konfliktavo, stengėsi bet kokiu būdu sau užtikrinti galimybę gyventi su vaiku. Tėvų konfliktai dėl dukters išsamiai aprašyti 2024 m. gruodžio 30 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime (1 t., b. l. 12–19), iš kurio matyti, jog laikotarpiu nuo 2024 m. gruodžio 2 d. kelis kartus dėl tėvų konfliktų, susijusių su vaiku, buvo kviečiami policijos pareigūnai, paslaugas teikė vaiko teisių apsaugos specialistai. 2025 m. sausio 14 d. Vaiko laikino apgyvenimo aktu dėl kylančio realaus ir tiesioginio pavojaus, vykdant Alytaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 13 d. nutartį dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, dukra apgyvendinta pas laikinuosius globotojus, pažymėta, kad mergaitė nenori būti su tėčiu, nes bijo (3 t., b. l. 192–198). Mergaitė dėl tėvų konfliktų išsakė suicidines mintis (1 t., b. l. 179–182).

81. Nors nuo 2025 m. vasario mėn. vaiko gyvenimas tapo stabilesnis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybė taip pat nėra pakankamos konstatuoti tokį vaiko prisitaikymą, situacijos stabilumą, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, tėvų konfliktai dėl vaiko išliko. Šią išvadą pagrindžia 2025 m. lapkričio 10 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte (1 t., b. l. 179–182) užfiksuotos aplinkybės apie užfiksuotus galimus nesmurtinius vaiko teisių pažeidimus: 2025 m. vasario 6 d. kreipėsi vaiko motina, nurodydama, kad vaiko tėvas neleidžia jai bendrauti su dukra, siūlydamas nepatogų bendravimo laiką; 2025 m. kovo 21 d. į Skyrių kreipėsi vaiko tėvas, nurodydamas, kad nerimauja dėl netinkamo motinos bendravimo su dukra, kuris neigiamai įtakoja dukros emocinę būseną; 2025 m. kovo 22 d. kreipėsi vaiko motina, nurodydama, jog vaiko tėvas netinkamai supranta teismo nutartį, neleidžia motinai bendrauti su dukra; 2025 m. spalio 9 d. gautas vaiko motinos pranešimas, kad vaiko tėvas nesilaiko bendravimo tvarkos; 2025 m. spalio 13 d. gautas motinos pranešimas, kad tėvas trukdo bendrauti su vaiku; 2025 m. spalio 13 d. gautas vaiko tėvo pranešimas, kad motina nesilaiko bendravimo tvarkos; 2025 m. spalio 30 d. gautas vaiko motinos pranešimas, kad tėvo draugė daro neigiamą įtaką vaikui; 2025 m. lapkričio 5 d. gautas vaiko motinos pranešimas, kad pas tėvą dukrai netinkamos gyvenimo sąlygos; 2025 m. lapkričio 6 d. gautas vaiko tėvo pranešimas dėl motinos netinkamo elgesio, kuris kelia stresą vaikui. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte (1 t., b. l. 179–182) taip pat užfiksuota, kad, siekiant padėti vaiko tėvams užtikrinti nepilnametės dukros teises ir geriausius interesus, buvo inicijuotas atvejo vadybos procesas, t. y. suinteresuoto asmens šeimai nuo (duomenys neskelbtini) VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centre taikoma atvejo vadyba.

82. 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte (1 t., b. l. 184–185) užfiksuota vaiko išreikšta nuomonė gyventi Jungtinėje Karalystėje. Minėtame akte, be kita ko, užfiksuota, kad mergaitė patvirtino, jog jaučiasi saugiai su abiem tėvais, myli juos abudu, kad, jeigu tektų gyventi su mama Jungtinėje Karalystėje, norėtų, kad ir tėtis ten gyventų, kad galėtų susitikti su abiem tėvais. Specialistei patikslinus, kad jeigu tėtis lieka gyventi Lietuvoje, o jai būtų galimybė su mama išvykti gyventi į Jungtinę Karalystę, kur norėtų gyventi, nepilnametė atsakė, kad norėtų gyventi Jungtinėje Karalystėje, nes ten ir jos močiutės, ir krikštamotė, ir visi seni draugai. Klausiant, ar pasiilgo savo draugų iš Anglijos, vaikas pritarė, specialistei paklausus, ar ši tema yra jautri, mergaitė pritariamai palinksėjo galva, buvo stebimas jos susijaudinimas.

83. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad mergaitė nuo gimimo iki 2024 m. spalio mėn., t. y. devynerius metus gyveno Jungtinėje Karalystėje, kurioje buvo integravusis į socialinę aplinką, taip pat į Lietuvoje mergaitės išbūtą laiką, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad vaiko sugrąžinimas į Jungtinę Karalystę sąlygotų būtinybę vaikui iš naujo adaptuotis naujoje aplinkoje. Priešingų duomenų byloje nenustatyta, tokių objektyvių duomenų nenurodė ir apeliantas, o vien subjektyvus situacijos vertinimas savaime nesudaro pagrindo aptariamą situaciją vertinti kitaip, negu ji buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo. Teisėjų kolegijos nuomone, šiame kontekste vaiko ugdymo įstaigos pakeitimas, grąžinus vaiką, vertintinas kaip natūralus procesas, būtinas vaiką grąžinus į jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Pažymėtina, jog, grąžinus vaiką, nepilnametės dukros teisės bendrauti su vaiko tėvu, kitais šeimos nariais, artimais giminaičiais, gyvenančiais Lietuvoje, o taip pat ir pastarųjų teisė bendrauti su nepilnamečiu vaiku, nėra paneigiamos ir gali būti įgyvendinamos bendru vaiko tėvų sutarimu, o šio nesant, teismo nustatyta tvarka.

84. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ar vaiko globos teisių tėvams padalijimo klausimas. Nurodyti klausimai turėtų būti išspręsti kitoje byloje, susijusioje su tėvų globos teisių įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėtai išvežto vaiko iš valstybės, kurioje nustatyta nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta, grąžinimo, t. y. status quo (esamos padėties) atkūrimo. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apelianto nurodomų aplinkybių dėl tėvų konfliktinių santykių, dukros tėčio gebėjimo užtikrinti dukros interesus, vaiko motinos teismo nustatytos laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra laikymosi, nes šios aplinkybės iš esmės nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

85. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (žr. šios nutarties 75–84 punktus), teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepilnamečio šalių vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje nėra tokio lygio, jog grąžinus ją į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas ją ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos ir padarė pagrįstą išvadą, jog nepilnametės integracija į socialinę aplinką Jungtinėje Karalystėje yra iš esmės stipresnė nei po neteisėto vaiko išvežimo vykdoma integracija Lietuvoje, todėl nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį.

Dėl vaiko nuomonės

86. Remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, numatančia, kad teismo ar administracinė institucija gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaikus, jei ji nustato, kad vaikai prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jų nuomonę. Taikant šią išimtį, svarbu nustatyti, kad vaikai yra pakankamai brandūs bei suvokiantys savo pasirinkimo pasekmes, bei susiformavę atitinkamus asmeninius savo lūkesčius, kylančius iš šio pasirinkimo.

87. Pažymėtina, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga atsižvelgti į vaiko nuomonę sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę. Todėl šios išimties taikymą galima suskirstyti į du etapus. Pirma, patikrinama, ar vaikas prieštarauja grąžinimui ir yra tokio amžiaus ir brandos laipsnio, kad būtų tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Antra, teismas sprendžia, kokią reikšmę reikėtų skirti vaiko nuomonei, atsižvelgdamas į prieštaravimų kokybę ir vaiko brandos laipsnį, taip pat į geriausius vaiko interesus ir Hagos konvencijos nuostatas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams“.

88. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nepilnametės nuomonė dėl nenoro gyventi su tėvu yra išdėstyta (duomenys neskelbtini) 2024 m. gruodžio mėn. pažymoje (1 t., b. l. 6–7), 2024 m. gruodžio 17 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje, 2025 m. sausio 14 d. Vaiko laikino apgyvendinimo akte. Vaiko teisių apsaugos specialisčių 2025 m. vasario 19 d. bendravimo su mergaite metu, ši nurodė, kad norėtų gyventi Lietuvoje, nes čia jai labai patinka, o į Jungtinę Karalystę norėtų vykti tik pasisvečiuoti ir paatostogauti (t. 3, b. l. 276–283). Taip pat paaiškino, kad ji norėtų gyventi su tėčiu (duomenys neskelbtini), nes čia turi daug draugių, jai čia labai patinka, o su mama norėtų bendrauti telefonu, susitikti ar svečiuotis pas mamą savaitgaliais ar atostogų metu.

89. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė parengė 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktą (1 t. b. l. 184–185). Su vaiku bendrauta vaiko namuose, nedalyvaujant tėvui. Mergaitė pokalbio su Tarnybos psichologe metu sakė, jog norėtų gyventi Jungtinėje Karalystėje ir kad ten gyventų abu jos tėvai. Patikslinus klausimą, kur mergaitė norėtų gyventi, jeigu tėtis liktų Lietuvoje, mergaitė nurodė, kad norėtų gyventi Jungtinėje Karalystėje, kadangi ten liko jos močiutės, krikšto mama ir beveik visa šeima bei visi kiti seni draugai.

90. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad byloje VTAS pateikta vaiko apklausa buvo atlikta netinkamai, nes, anot apelianto, mergaitei buvo užduoti klausimai vien apie Jungtinę Karalystę. Pažymėtina, kad su vaiku bendravo kvalifikuota psichologė. Priešingai negu nurodo apeliantas, vaikui buvo užduoti klausimai ne tik apie Jungtinę Karalystę, bet buvo klausiama ir apie vaiko prisitaikymą gyventi Lietuvoje, taip pat, be kita ko, vaiko prisitaikymo mokykloje bei savijautos dėl bendravimo su tėvais specifikos Lietuvoje aspektais. Psichologė vaiko teiravosi, kaip sekėsi priprasti prie naujos aplinkos ir mokyklos. Į šį klausimą mergaitė atsakė, kad dar nelabai priprato. Priešingai, negu nurodo apeliantas, mergaitės buvo keletą kartų klausiama dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, be kita ko, perklausiant, kad jei tėtis lieka gyventi Lietuvoje, o mergaitei būtų galimybė gyventi su mama Anglijoje, kaip tada ji norėtų, kad būtų. Atsižvelgiant į mergaitės amžių, psichologės užduotų klausimų formuluotes, nėra pagrindo nuspręsti, kad mergaitė, nurodydama, jog nori gyventi Jungtinėje Karalystėje, nesuprato, jog teks keisti mokyklą, užklasinę veiklą, atitinkamai ji neteks artimo bendravimo su naujais draugais, bei kad ji dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę turės mažesnį bendravimą su tėvu, broliuku.

91. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas remtis 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte išreikšta mergaitės nuomone bei kad nenustatyta, jog vaiko nuomonė prieštarautų jo interesams (CPK 185 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai, susiję su vaiko nuomonės (ne)pagrįstumu, šios išvados nepaneigia. Kaip minėta, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad 2025 m. lapkričio 11 d. vaiko apklausa buvo atlikta netinkamai. Mergaitė išreiškė aiškų norą grįžti į Jungtinę Karalystę, jį išsamiai motyvavo, nurodydama, jog norėtų gyventi Jungtinėje Karalystėje, kadangi ten liko jos močiutės, krikšto mama ir beveik visa šeima bei visi kiti seni draugai, pokalbio metu mergaitė jautėsi pakankamai laisvai, sugebėjo palaikyti akių kontaktą, į klausimus atsakinėjo drąsiai, ilgai negalvojusi, išreiškė nuomonę, kuri nedaug kinta, nežiūrint itin didelių pokyčių jos gyvenime. Taigi, nors byloje yra pateikti duomenys, kad šalių nepilnametė dukra yra nurodžius, kad ji norėtų gyventi su tėčiu (duomenys neskelbtini), čia turi daug draugių, o su mama norėtų bendrauti telefonu, susitikti ar svečiuotis savaitgaliais, atostogų metu, šios aplinkybės nepaneigia 2025 m. lapkričio 11 d. vaiko nuomonės reikšmingumo. Kaip pagrįstai nurodyta Tarnybos rašte (2 t., b. l. 2–3), tarp vaiko nuomonės išklausymų yra praėjęs reikšmingas laiko tarpas, dėl to vaiko nuomonė galėjo pasikeisti dėl objektyvių priežasčių. Be to, šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenimo su vienu iš tėvų, o nagrinėjamas klausimas dėl vaiko sugrąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Teisėjų kolegija taip pat pritaria Tarnybos išsakytai pozicijai, kad pats vaikas, su ja bendraujančiai psichologei, patvirtino, kad ši tema jai yra itin jautri, dėl to pakartotinis vaiko nuomonės išklausymas teismo posėdžio metu neatitiktų geriausių vaiko interesų ir galėtų turėti neigiamos įtakos tėvų ir dukros santykiams bei sudaryti prielaidas ateityje kilti lojalumo konfliktui (2 t., b. l. 2–3).

92. Apibendrindama nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 88–91 punktus), teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, negu nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino suinteresuoto prašymo papildomai apklausti šalių dukrą dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę ir pagrįstai vadovavosi 2025 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte išreikšta mergaitės nuomone.

Dėl vaiko (ne)grąžinimo remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu

93. Pagal Hagos konvencijos nuostatas nepilnamečiai vaikai gali būti negrąžinami tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Viena tokių aplinkybių numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte – jog valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.

94. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

95. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo išvados apie tai, jog grąžinus vaiką į kilmės šalį jis paklius į netoleruotiną aplinką, paremtos bylos šalių paaiškinimais apie jų tarpusavio nesutarimus ir konfliktus, kas yra susiję su sutuoktinių tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai šeima gyveno kartu, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie vaiko tėvo (reikalaujančio grąžinti vaiką) neigiamą įtaką vaiko psichikai, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir vaiko motina neplanuoja grįžti gyventi į valstybę, iš kurios išvyko (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1533-943/2015).

96. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad grąžinus vaiką į Jungtinę Karalystę, nepilnametei bus padaryta fizinė ir psichologinė žala, pagrįstumą, nurodo, kad: 1) pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, dukros grąžinimas į Jungtinę Karalystę, kur faktiškai negyvena nei vienas iš tėvų, padarys šiai nepataisomą fizinę ar psichinę žalą; 2) teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai neįvertino, įrodymų, patvirtinančių, kad pašlijus šalių tarpusavio santykiams ir nutrūkus jų bendram gyvenimui, dukra pradžioje liko gyventi pareiškėjos motinos namuose Jungtinėje Karalystėje, o pati pareiškėja vykdavo tai į Lietuvą, tai į Jungtinę Karalystę, neturėdama pastovios gyvenamosios vietos ir nuolatinio darbo, taip dukros gyvenime dalyvavo tik epizodiškai; 3) teismas tinkamai neįvertino byloje suinteresuoto asmens pateiktų garso ir vaizdo įrašų, liudijančius pareiškėjos negebėjimą bendrauti su dukra, taip pat pateiktų įrašų iš socialinio tinklo „TikTok“ (trumpų vaizdo įrašų dalijimosi programėlės), kurie patvirtina pareiškėjos pasirinktą ir iki šiol vedamą netinkamą gyvenimo būdą – iš vaizdo įrašų matyti, kad pareiškėja save pristato kaip laisvo elgesio moterį, teikiančią įvairias seksualines paslaugas, net įvardijant tokių paslaugų įkainius; pareiškėja nuolat į socialinius tinklus pati kelia ir platina intymaus pobūdžio vaizdo įrašus, visa tai yra jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis; 4) teismas turėjo pareigą įvertinti motinos pasirengimą priimti grąžinamą vaiką ir sudaryti jam tinkamas sąlygas gyventi, užtikrinti jai saugią adaptaciją, tinkamą ugdymo procesą, sveikatą, specialistų pagalbą bei galimybes vaiką išlaikyti. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus dėl toliau nurodytų argumentų.

97. Pirma, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nurodė, jog Lietuvoje gyvena laikinai ir priverstinai, nes čia vyksta ginčas dėl vaiko, šie pareiškėjos paaiškinimai nepaneigti byloje esančiais įrodymais, taigi, suinteresuoto asmens argumentas, kad pareiškėjai negyvenant Jungtinėje Karalystėje, dukros grąžinimas į Jungtinę Karalystę padarys šiai nepataisomą fizinę ar psichinę žalą, pripažintinas nepagrįstu.

98. Antra, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad aplinkybės dėl pareiškėjos gyvenimo būdo, kuris gali būti netinkamas vaikui auginti, taip pat nėra pakankamai pagrįstos objektyviais įrodymais. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad nėra pakankamo pagrindo abejoti motinos pasirengimu priimti grąžinamą vaiką ir sudaryti jam tinkamas sąlygas gyventi, užtikrinti saugią adaptaciją, tinkamą ugdymo procesą, sveikatą, specialistų pagalbą bei galimybėmis vaiką išlaikyti. Byloje nėra objektyvios informacijos, kad vaiko motina atsisakė vaiko globos teisių ar jos globos teisės vaiko atžvilgiu būtų apribotos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja vaiką augina nuo pat jo gimimo, vaiko gyvenamoji vieta su ja nustatyta teismo sprendimu (1 t., b. l. 20–22, 23–25), nepateikta duomenų, kad pareiškėjos globos teisės būtų ribojamos ar būtų pagrindas tokį ribojimą taikyti, o (duomenys neskelbtini) vaiko teisių institucija pateikė išsamią Apsaugos priemonių informacijos suvestinę, kurioje detaliai išaiškintos priemonės, kuriomis užkardoma žala (4 t., b. l. 16–30). Mergaitės močiutė iš motinos pusės, apklausta kaip liudytoja, paaiškino, kad ji nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą, kuriame gyveno ir galės toliau gyventi pareiškėja su dukra, šios aplinkybės byloje nepaneigtos (4 t., b. l. 112–137). Tai patvirtina, kad bus užtikrinta mergaitės teisė į būstą. Pareiškėja nurodė, kad moka mokesčius Jungtinėje Karalystėje, čia turi individualią veiklą ir nėra išsiregistravusi iš (duomenys neskelbtini), moka draudimo mokesčius, priešingų duomenų byloje nėra.

99. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį, t. y. byloje nėra objektyvių duomenų, kad patenkinus pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo šalių nepilnametė dukra pakliūtų į nesaugią, netoleruotiną aplinką, kurioje jai būtų padaryta psichinė ir emocinė žala.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

100. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nepilnametė šalių dukra buvo išvežta iš (duomenys neskelbtini) ir laikoma Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pareiškėjos pareiškimas teismui dėl vaiko grobimo yra pateiktas protingu terminu, nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintų išimčių ir pagrįstai patenkino pareiškėjos prašymą bei leido grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę. Atskirojo skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nutarties atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

101. Suinteresuotas asmuo atskiruoju skundu taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. papildomą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nutarties, perskirstyti valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

102. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 5 d. papildoma nutartimi tenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir papildomai priteisė valstybei iš suinteresuoto asmens 375,78 Eur bylinėjimosi išlaidų (4 t., b. l. 94–95).

103. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį, asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo turėtas išlaidas, įskaitant išlaidas teisiniams atstovams.

104. Pagal CPK 99 straipsnio 2 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles, nustatančias, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas buvo atleistas, išieškomos iš suinteresuoto asmens į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

105. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 103–104 punktus), atmetus atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nutartį, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskirstyti valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. papildoma nutartis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

106. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

107. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens atskirasis skundas netenkintas, suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331, 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nutartį ir 2025 m. gruodžio 5 d. papildomą nutartį palikti nepakeistas.