Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pareiškimą suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl leidimo grąžinti vaiką į jo kilmės šalį išdavimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

24. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 336 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 33 punktas).

25. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dieną, t. y. 2024 m. spalio 17 d., pareiškėjas pateikė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas siekiu paneigti suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai suformulavo savo pozicijas byloje sprendžiamu klausimu, į tai, jog pagrindinis Hagos konvencijos tikslas yra užtikrinti, jog į bet kurią susitariančiąją valstybę neteisėtai išvežti ar jose laikomi vaikai būtų kuo greičiau grąžinti, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio bylas prioritetas teikiamas vaiko interesams proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), bei į tai, kad aplinkybes, kurias, pasak apelianto, jis gali patvirtinti žodinio proceso metu, yra galimybė nustatyti remiantis kitais bylos duomenimis, nutaria, jog nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir netenkina aptarto apelianto prašymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas teismo posėdyje vyko žodinio proceso tvarka, kuriame (posėdyje) dalyvavo pareiškėjas ir kiti bylos dalyviai, teikę išsamius paaiškinimus dėl ginčo dalyko. Taigi, proceso dalyviams buvo užtikrinta teisė būti išklausytiems teisme ir šia teise jie naudojosi.

Dėl papildomų paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

27. Suinteresuotas asmuo su atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą pateikė papildomus duomenis – visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ (duomenys neskelbtini) Pagalbos planą (duomenys neskelbtini); Tarnybos (duomenys neskelbtini) vertinimo anketą. Nurodo, kad papildomai teikiami duomenys pagrindžia vaiko prisitaikymą prie aplinkos Lietuvoje.

28. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant, nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje proceso normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

30. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, jais pildomi argumentai, kuriais remiantis įrodinėjama, kad vaikas adaptavosi Lietuvoje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybės dėl vaiko prisitaikymo prie aplinkos Lietuvoje buvo nustatinėjamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, joms pagrįsti į bylą buvo pateikti atitinkami įrodymai: visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ (duomenys neskelbtini) Pagalbos planas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 38-48) bei (duomenys neskelbtini) pagalbos planas (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 131); Tarnybos (duomenys neskelbtini) pateikta išvada (t. 3, b. l. 1-6) ir kiti. Kaip jau minėta, pagal CPK 314 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas; jis galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti, arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju naujų įrodymų teikimas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje nepagrįstas objektyviomis priežastimis, todėl su suinteresuoto asmens atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamus naujus įrodymus atsisakoma priimti.

31. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dieną, 2024 m. spalio 17 d., teisme buvo gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai su nauju įrodymu – Tarnybos atsakymu dėl priemonių pagal Hagos konvencijos 21 straipsnį.

32. Pasisakydama dėl apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėto įrodymo priimtinumo, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje išdėstytoms taisyklėms. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiųjų apeliaciniame procese taikomų normų, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose nustatytus draudimus bei ribojimus.

33. Susipažinus su pareiškėjo papildomai teikiamais paaiškinimais ir pridedamu nauju įrodymu, nustatyta, kad apeliantas juos teikia siekdamas atsikirsti į suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus.

34. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022 26 punktas).

35. Nustačius, kad pareiškėjo paaiškinimais tik papildomi skundo argumentai bei atsikertama į suinteresuoto asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti rašytinių paaiškinimų argumentams pagrįsti teikiamus papildomus duomenis (Tarnybos atsakymą dėl priemonių pagal Hagos konvencijos 21 straipsnį).

Dėl taikytino teisinio reguliavimo ir ginčo esmės

36. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas (ES) 2019/1111), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su dviem valstybėmis – Lietuva ir (duomenys neskelbtini), kurios yra prisijungusios prie Hagos konvencijos. Konvencijos nuostatos santykiuose tarp Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini)taikomos nuo 2005 m. kovo 1 d. Taigi, ginčui spręsti yra aktualus Hagos konvencijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas.

38. Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 (a) straipsnis). Siekiant šio tikslo įgyvendinimo, Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžtas bendrasis šešių savaičių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi, Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, jog vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante, kad būtų išvengta de facto dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

39. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 189). Santuokos metu, (duomenys neskelbtini), jiems gimė dukra (duomenys neskelbtini). Šalių nepilnametės dukters kilmės vieta yra (duomenys neskelbtini), kur, iki išvežimo į Lietuvą, buvo ir jos nuolatinė gyvenamoji vieta (t. 1, b. l. 181). Mergaitė (duomenys neskelbtini) nuo trijų mėnesių amžiaus lankė darželį, nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2024 m. balandžio 8 d. buvo registruota dvikalbėje vaikų akademijos mokykloje (t. 1, b. l. 322).

40. Sutuoktiniai – pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo 2019 m. pradėjo santuokos nutraukimo procesą (t. 1, b. l. 202). (duomenys neskelbtini) miesto civilinių bylų teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta, o mergaitės globa nuo 2023 m. liepos 1 d. lygiomis dalimis paskirta abiem tėvams (t. 1, b. l. 243-274). (duomenys neskelbtini) apeliacinis teismas (duomenys neskelbtini) paliko galioti pirmiau nurodytą teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą (t. 4, b. l. 93-125). Be to, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apeliacinis teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu uždraudė suinteresuotam asmeniui su dukra išvykti iš (duomenys neskelbtini) arba išvežti vaiką į užsienį (t. 1, b. l. 8-14).

41. (duomenys neskelbtini) miesto prokuratūra (duomenys neskelbtini) nutraukė baudžiamąją bylą, iškeltą pareiškėjui pagal (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl seksualinių veiksmų su vaiku (t. 3, b. l. 131-135).

42. Suinteresuotas asmuo pripažino, kad 2024 m. balandžio 1 d. išvyko su vaiku į Lietuvą be mergaitės tėvo leidimo (sutikimo). (duomenys neskelbtini) prokuratūros baudžiamuoju įsakymu 2024 m. liepos 3 d. suinteresuotam asmeniui buvo skirta 500 (duomenys neskelbtini) bauda už tai, kad šis asmuo pažeidė (duomenys neskelbtini) civilinių bylų teismo vykdomąjį įsakymą perduoti tėvui dukrą, siekiant atstatyti lankymo teisę (t. 3, b. l. 143-144).

43. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vaiko išvežimas iš jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos yra neteisėtas (Hagos konvencijos 3 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepilnamečio vaiko neteisėto išvežimo ir laikymo Lietuvoje nėra kvestionuojama, tad teisėjų kolegija aplinkybes dėl vaiko neteisėto išvežimo ir laikymo laiko nustatytomis. Hagos konvencijos normų taikymo kontekste tai sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo.

44. Kita vertus, Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniai), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (X v. Latvia, no. 27853/09, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas).

45. Išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintos Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose. Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

46. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo ir atsisakymą išduoti teismo leidimą grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį grindė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu – nustačius, kad vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos.

47. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų Hagos konvencijos 13 straipsnyje numatytų išimčių, kada galima atsisakyti išduoti teismo leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, taikymui. Teismo nuostata netaikyti Hagos konvencijos 13 straipsnyje apibrėžtų išimčių taip pat nėra kvestionuojama, todėl dėl šiame straipsnyje įtvirtintų normų, kaip pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi pagrįstumo

48. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindas, suteikiantis teisę teismui, vertinančiam prašymą grąžinti vaiką į kilmės šalį, nuspręsti dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos ir tuo remiantis atsisakyti grąžinti vaiką.

49. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016).

50. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022 34 punktas).

51. Kaip jau pažymėta, Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo. Vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau. Šioje konvencijoje ir Reglamente (ES) 2019/1111 įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas suponuoja, kad vaiko grąžinimu inter alia yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Visgi, šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl to vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo.

52. Neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta bylos procesas, todėl teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos turi būti sprendžiama pagal aplinkybes, kurios yra šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina būtinumo (pagrindo) taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti mažametį vaiką grąžinti į jo kilmės vietos valstybę.

54. Remiantis byloje esančiais duomenimis galima teigti, kad mergaitei ir (duomenys neskelbtini), ir Lietuvoje sudarytos tinkamos sąlygos gyventi bei vystytis, tačiau šioje byloje sprendžiamo klausimo kontekste svarbu ne tiek ekonominių ir socialinių sąlygų mergaitei gyventi kurioje nors šalyje įvertinimas (kaip minėta, tėvams vaiko globa tenka lygiomis dalimis, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) civilinių bylų teismas teigiamai vertino tiek pareiškėjo, tiek ir suinteresuoto asmens galimybę pasirūpinti vaiku), bet tai, kurioje šalyje (duomenys neskelbtini) ar Lietuvoje) mažametis vaikas yra prisitaikęs gyventi ir kurioje kultūrinėje, kalbinėje aplinkoje save identifikuoja.

55. Neteisėto išvežimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) metu mergaitei buvo penkeri metai. (duomenys neskelbtini) mergaitė nuo trijų mėnesių amžiaus lankė ugdymo įstaigą. Mergaitės šeima buvo įsitvirtinusi (duomenys neskelbtini), jos tėvai ten nuolat gyveno ir dirbo, tad akivaizdu, kad ten buvo kuriami nuolatinio pobūdžio socialiniai ir šeimos ryšiai. Lietuvoje mažametė gyvena su motina šešis mėnesius. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad vaikas per tokį laikotarpį jau tiek prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos, kad šios (naujos) aplinkos pasikeitimas neatitiktų jo interesų, jiems pakenktų.

56. Lietuvoje mergaitė lanko ugdymo įstaigą, dailės būrelį. Visgi, ugdymo įstaigos lankymo Lietuvoje laikotarpis yra trumpas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši aplinkybė yra reikšminga pagrindžiant vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, laikomasi pozicijos, jog tokios aplinkybės, kaip darželio lankymas Lietuvoje itin trumpą laiką, sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimas vaikui, nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos fakto (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, mergaitės amžius lemia, kad jos santykių su tėvais artumas, glaudumas, jos prieraišumas tėvams yra svarbesnis faktorius, nei tokio vaiko santykis su bendraamžiais, todėl pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad mergaitė Lietuvoje susirado draugų, neįrodo jos prisitaikymo prie naujos aplinkos Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad mergaitė dar iki neteisėto išvežimo iš (duomenys neskelbtini) palaikė artimus santykius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais (pvz., seneliais), nepakanka duomenų ir apie tai, kad po išvežimo mergaitei būnant Lietuvoje ją su giminaičiais sieja glaudus, stiprus emocinis ryšys.

58. Svarbiomis laikytinos Tarnybos išvadoje nurodytos aplinkybės, jog mergaitei sudėtinga reikšti mintis, mergaitė painioja skirtingas kalbas, ne visuomet supranta jai užduodamus klausimus, jai teikiama logopedo pagalba (t. 3, b. l. 5).

59. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina vaiko reikšmingo prisitaikymo prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos Lietuvoje, naujų tvirtų socialinių ir emocinių ryšių šioje aplinkoje sukūrimo. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia manyti priešingai, kad mergaitė yra patekusi į jai kol kas menkai pažįstamą aplinką, jai reikia teikti atitinkamą pagalbą prisitaikymui prie tokios aplinkos.

60. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis bei atsižvelgdama į vienareikšmišką Tarnybos nuomonę, kad mažametė nuo gimimo nuolat ir nepertraukiamai augo (duomenys neskelbtini), todėl grąžinus į kilmės šalį ji neturėtų patirti neigiamų išgyvenimų, susijusių su prisitaikymu prie buvusios gyvenamosios vietos aplinkos (Tarnybos išvados 5 puslapis), teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą leisti grąžinti mergaitę į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal duomenis byloje (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos institucija, vykdydama (duomenys neskelbtini) apeliacinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą, paskyrė globėją, kuri, esant poreikiui, gali išsiaiškinti mergaitės situaciją (duomenys neskelbtini), reguliariai atlikti patikrinimus ir palaikyti ryšius su vaikų specialistais, suteikti pagalbą (Tarnybos išvados 3 puslapis). Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad bus užtikrintas sklandus vaiko grįžimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę procesas.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesukuria savarankiško pagrindo atmesti pareiškėjo prašymą bylos nagrinėjimo metu jo išsakyti teiginiai, kad už vaiko neteisėtą išvežimą atsakingas asmuo pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus gali būti nubaustas laisvės atėmimo bausme. Tokie teiginiai patys savaime nereiškia pareiškėjo realaus grasinimo inicijuoti baudžiamosios bylos suinteresuotam asmeniui procesą, kuris baigtųsi šio asmens įkalinimu.

62. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę, iš esmės nesprendžia dėl vaiko globos teisių tarp tėvų padalinimo, vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos nustatymo su vienu iš tėvų (Hagos konvencijos 19 straipsnis). Hagos konvencija reglamentuoja nepilnamečių vaikų, kurie neteisėtai išvežti ar laikomi valstybėje, kuri nėra jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, grąžinimą, tačiau vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė išlaiko bendrąją jurisdikciją priimti sprendimą dėl tėvų pareigų (įskaitant vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo teisių tėvams išsiskyrus klausimus). Todėl teisėjų kolegija nevertina suinteresuoto asmens teiginių, kuriais remiantis įrodinėjama, kad pareiškėjas neprisideda prie dukters išlaikymo, jog nėra pasirengęs prisiimti atsakomybės dėl vaiko priežiūros, pagrįstumo, kadangi tokie teiginiai nereiškia Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių, kada galima atsisakyti grąžinti vaiką, atsiradimo ir nepatenka į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo klausimo dalyką.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

63. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išduoti leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, atsisakymą grindžiant vaiko prisitaikymu prie naujos aplinkos, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į analizuojamu klausimu formuojamą teismų praktiką, dėl to padarė neteisingą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kuriai esant, galima neteisėtai išvežtą vaiką negrąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

64. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkina pareiškėjo prašymą leisti grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

65. Tenkindama atskirąjį skundą, teisėjų kolegija dėl apelianto argumentų, kuriais nesutinkama su skundžiamo procesinio sprendimo dalimi dėl iš pareiškėjo priteistų suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų, nepasisako, nes, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, šių argumentų vertinimas tampa neaktualus.

66. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo turėtas išlaidas, įskaitant išlaidas teisiniams atstovams. Taigi, teisėjų kolegija turi spręsti dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

67. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Pagal CPK 99 straipsnio 2 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles, nustatančias, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas buvo atleistas, išieškomos iš suinteresuoto asmens į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą apie valstybės naudai priteistinas antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išlaidas, kurios sudaro 533,25 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, pareiškėjo prašymas yra tenkinamas, iš suinteresuoto asmens valstybės naudai priteistini 533,25 Eur už pareiškėjui teiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

68. Pareiškėjas pateikė duomenis apie tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis patyrė 1 650 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Susipažinus su pareiškėjo atstovo pateikta sąskaita už suteiktas teisines paslaugas, nustatyta, kad iš 1 650 Eur prašomos atlyginti išlaidų sumos 1 250 Eur išlaidų buvo patirtos už procesinių dokumentų parengimą, 400 Eur – už procesinių dokumentų vertimą.

69. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentų vertimo išlaidos nepriskirtinos teisinėms paslaugoms, be to, nesant patikimų įrodymų apie suteiktas tokio pobūdžio paslaugas (nėra duomenų apie tai, kokių dokumentų vertimas buvo atliktas ir kas šias paslaugas suteikė), teisėjų kolegija 400 Eur sumos nepripažįsta bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtomis apelianto išlaidomis ir nepriteisia jų atlyginimo.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašymas atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas teisinės pagalbos išlaidas (1 250 Eur) yra pagrįstas įrodymais, o prašomos priteisti išlaidos neviršija užmokesčio už civilinėse bylose teikiamą advokato teisinę pagalbą dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 1 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini), gimusio (duomenys neskelbtini), prašymą dėl vaiko grąžinimo patenkinti.

Leisti grąžinti nepilnametį vaiką (duomenys neskelbtini), gimusią (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 533,25 Eur (penkių šimtų trisdešimt trijų eurų ir 25 centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.

Priteisti iš suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), 1 250 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.