Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A pareiškimą suinteresuotam asmeniui B dėl leidimo grąžinti vaikus į jų gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir papildomų rašytinių paaiškinimų

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio (atskirojo) skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartyje nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nepaisant dalyvaujančių byloje asmenų aktyvumo bei pozicijos atskirais procesiniais klausimais, bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių teismas yra aktyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013). Sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinant ir atskirojo skundo ribas, byloje yra būtina pasisakyti dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens globos teisių turinio tiek C, tiek D atžvilgiu. Siekdamas užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisėtus interesus, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti atskirojo skundo ribas, atidėjo bylos nagrinėjimą kitai datai bei nustatė terminą byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens globos teisių turinio tiek C, tiek D atžvilgiu. Nutartimi suinteresuotam asmeniui taip pat sudaryta galimybė pasisakyti dėl prie atskirojo skundo teikiamų įrodymų priėmimo ir jų vertinimo.

18. Pareiškėjas A pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pasisakė tik dėl su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo galimybės šių dokumentų pateikti anksčiau, todėl šie įrodymai turi būti priimti.

20. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šalys rašytinius paaiškinimus pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. birželio 25 d. nutartimi informavus šalis apie ketinimą peržengti atskirojo skundo ribas bei nustačius terminą pateikti rašytinius paaiškinimus, pareiškėjo A ir suinteresuoto asmens B rašytinius paaiškinimus priima.

21. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (taip pat žr. šios nutarties 51 punktą). Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas pareiškėjo pareiškimas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje įtvirtintomis proceso normomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7–12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Nagrinėjant šias bylas, CPK normos taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

24. Pareiškėjas A kartu su atskiruoju skundu pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) sustabdyti civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimą ir jo priedus – pareiškėjo 2024 m. vasario 15 d. prašymą Vokietijos teismui dėl tėvų valdžios perdavimo ir jo vertimą į lietuvių kalbą; Vokietijoje bylą dėl tėvų valdžios perdavimo nagrinėjančio teisėjo 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. gegužės 22 d. el. laiškus pareiškėjui, kuriuose pareiškėjo teiraujamasi apie B vokiečių kalbos mokėjimą, apie pareiškimų dėl globos teisių (ne)buvimą bei apie Lietuvoje nagrinėjamos bylos padėtį, bei šių el. laiškų vertimus į lietuvių kalbą. Pareiškėjas pateikė su byla nesusijusį 2024 m. gegužės 23 d. prašymą Vilniaus apygardos prokuratūrai.

25. Pareiškėjas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė pareiškėjo atstovės Vokietijoje 2024 m. gegužės 24 d. el. laišką pareiškėjo atstovei Lietuvoje, kuriuo persiųsti pirmiau nurodyti dokumentai.

26. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑66/2015).

27. Teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjo kartu su atskiruoju pateiktus naujus įrodymus, nes: pirma, apeliacinės instancijos teismas turi prieigą prie Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir turi galimybę susipažinti su (duomenys neskelbtini) civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, be kita ko, pareiškėjo prašymu stabdyti bylą ir jo priedais (2024 m. vasario 15 d. prašymu Vokietijos teismui, 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. gegužės 22 d. el. laiškais) (CPK 179 straipsnio 3 dalis); antra, pareiškėjas 2024 m. balandžio 14 d. pirmosios instancijos teismui jau buvo pateikęs įrodymus apie Vokietijoje nagrinėjamą bylą, be kita ko, 2024 m. vasario 19 d. el. laišką (dokumento registracijos Nr. DOK-13010); trečia, 2024 m. vasario 19 d. ir 2024 m. gegužės 22 d. el. laiškai neaktualūs byloje sprendžiamam klausimui; ketvirta, 2024 m. gegužės 23 d. prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai nėra susijęs su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir nagrinėjama byla.

28. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktą 2024 m. gegužės 24 d. el. laišką, nes jis neturi reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui.

Dėl atsisakymo grąžinti vaikus į Vokietiją

29. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant, vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu. Vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016).

31. Siekiant užkirsti kelią nurodytų padarinių atsiradimui arba juos sumažinti, Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

32. Iš šioje nutartyje aptartų Hagos konvencijos nuostatų matyti, kad, sprendžiant neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.

33. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vertino, jog vaikų C ir D nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Šalys šios aplinkybės neginčija.

34. Sprendžiant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog ,,nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias, šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 44 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi. Tai ypač aktualu, kai vaikas yra kūdikis. Kūdikis neišvengiamai yra socialinės ir šeiminės aplinkos, kuriai priklauso, dalis. Todėl, kai kūdikį tiesiogiai globoja motina, reikia įvertinti jos integraciją į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo klausimu gali būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, kaip antai vaiko ir motinos persikėlimo į kitą valstybę narę priežastys, motinos kalbų žinios arba jos geografinė ar šeimos kilmė (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 54 punktas).

35. Iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas A ir suinteresuotas asmuo B susipažino Lietuvoje. B gyveno Lietuvoje, o A gyveno ir dirbo Vokietijoje, tačiau reguliariai grįždavo į Lietuvą. A ir B nebuvo sudarę santuokos. B, laukdamasi pirmojo šalių bendro vaiko C, su sūnumi iš ankstesnės santuokos E (duomenys neskelbtini) išvyko gyventi į Vokietiją kartu su A. B į Lietuvą grįžo pagimdyti. Ginčo šalių sūnus C gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Po gimdymo B su E bei C išvyko atgal į Vokietiją. Ginčo šalių sūnus D gimė (duomenys neskelbtini) Vokietijoje.

36. Bylos duomenimis šalys su vaikais gyveno A priklausiančiame pastate Vokietijoje. Gretimame pastate gyveno (duomenys neskelbtini). Vokietijos gyventojų registro duomenimis B, C ir D gyvenamoji vieta buvo registruota kartu su A (duomenys neskelbtini) Vokietijoje. B Vokietijoje nedirbo, prižiūrėjo mažamečius vaikus. Šalių vaikai C ir D lankėsi Vokietijos medicinos įstaigoje. Pirmasis C apsilankymas medicininėje kortelėje registruotas (duomenys neskelbtini), paskutinis (duomenys neskelbtini). Pirmasis D apsilankymas medicininėje kortelė registruotas (duomenys neskelbtini), paskutinis (duomenys neskelbtini). B su vaikais iš Vokietijos į Lietuvą išvyko (duomenys neskelbtini).

37. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vaikų motina B persikėlė į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui kartu su vaikų tėvu A. Šalių pirmasis sūnus C gimė Lietuvoje, tačiau iš karto po gimimo su motina B ir broliu E išvyko į Vokietiją, kur nepertraukiamai gyveno iki jo išvežimo į Lietuvą. Šalių sūnus D gimė ir augo Vokietijoje iki jo išvežimo į Lietuvą. Abiejų vaikų gyvenamoji vieta buvo registruota (duomenys neskelbtini) Vokietijoje, kur jie gyveno su tėvais A ir B bei broliu E, lankėsi Vokietijos medicinos įstaigoje. Taigi, tiek C, tiek D nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje.

38. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje nustatė, kad pareiškėjas C globos teisių turėjimo pagal Vokietijos teisę neįrodė, todėl, remiantis Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, vaiko C išvežimas į Lietuvą nelaikytinas neteisėtu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo Lietuvoje gimusio vaiko D globos teises ir jo išvežimas į Lietuvą laikytinas neteisėtu, tačiau atsisakė grąžinti vaiką į Vokietiją, vadovaudamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi.

39. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas pareiškėjo turimas globos teises vaikų atžvilgiu, suklydo. Nutartyje nurodoma, kad A turėjo globos teises D atžvilgiu, o tai nėra tiesa, nes šiuo metu yra nagrinėjamas A prašymas Vokietijos teisme dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Pagal faktines bylos aplinkybes apeliantas globos teises turėjo C atveju, nes sūnus gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje.

40. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas supainiojo vaikų vardus. Teismas vertino, kad globos teisės į Vokietijoje gimusį vaiką turi būti nustatomos pagal Vokietijos teisę, tačiau supainiojo vaikų vardus ir nurodė, jog pareiškėjas vaiko C globos teisių turėjimo pagal Vokietijos teisę neįrodė, nors būtent vaikas D gimė Vokietijoje. Teismas taip pat suklydo nurodydamas, kad pareiškėjas turėjo Lietuvoje gimusio vaiko D globos teises, nes Lietuvoje gimė vaikas C.

41. Atskirajame skunde, be argumento dėl teismo klaidos, susijusios su supainiotais vaikų vardais, iš esmės neginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė turimų Vokietijoje gimusio vaiko (D) globos teisių, tačiau turėjo Lietuvoje gimusio vaiko (C) globos teises. Kaip minėta, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylose dėl vaikų grobimo teismas yra aktyvus, nustatė pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas ir pasisakyti dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens globos teisių turinio tiek C, tiek D atžvilgiu.

42. Pažymėtina, kad tiek Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, tiek Reglamento 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo apibrėžtys yra panašios ir apima vaiko išvežimą ar negrąžinimą pažeidžiant globos teises pagal valstybės narės, kurioje iki pagrobimo buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

43. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Reglamente nenustatyta, koks asmuo turi turėti globos teises, jog vaiko išvežimas galėtų būti pripažintas neteisėtu 2 straipsnio 11 punkto prasme, o kiek tai susiję su tokių globos teisių turėtojo paskyrimu, daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, teisę. Taigi būtent tokios valstybės narės teisėje nustatomos sąlygos, kuriomis biologinis tėvas įgyja savo vaiko globos teises, šio reglamento 2 straipsnio 9 punkto prasme, prireikus numatant, kad tokios teisės įgyjamos tik gavus jas suteikiantį kompetentingo nacionalinio teismo sprendimą. Reglamentą reikia aiškinti taip, kad vaiko išvežimo neteisėtumą šio Reglamento taikymo tikslais lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę suteiktos globos teisės, kurias pažeidžiant įvykdytas toks išvežimas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo J. McB. prieš L. E., C?400/10, 42-44 punktai).

44. Taigi, nepaisant vaikų gimimo vietos, globos teisės į vaikus nustatomos pagal valstybės, kurioje yra vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, nacionalinę teisę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek Lietuvoje gimusio C, tiek Vokietijoje gimusio D nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, todėl dėl abiejų vaikų globos teisių (ne tik, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl D globos teisių) turi būti sprendžiama pagal Vokietijos teisę.

45. Europos teisminio tinklo (civilinėse ir komercinėse bylose) duomenimis (https://e-justice.europa.eu/302/LT/parental_responsibility__child_custody_and_contact_rights?GERMANY&init=true) pagal Vokietijos teisę globos teisės apima rūpinimąsi vaiku ir jo turtu ir atstovavimą vaikui, todėl teisė priimti sprendimus už vaiką yra iš esmės susijusi su tėvų globos teisėmis. Iš Tarnybos pateiktos Vokietijos CK ištraukos ir Europos teisminiame tinkle pateiktos informacijos nustatyta, kad tėvai bendros globos teises turi: 1) jeigu vaikas gimsta susituokusiems tėvams; 2) jeigu tėvai susituokia po vaiko gimimo; 3) jeigu tėvai pareiškia, kad jie pageidauja kartu rūpintis vaiku (pareiškimai dėl globos teisių); 4) jeigu šeimos bylų teismas (vok. Familiengericht) jiems suteikia bendras vaiko globos teises (Vokietijos CK 1626a straipsnio 1 dalis). Visais kitais atvejais globos teisė priklauso motinai (Vokietijos CK 1626a straipsnio 3 dalis). Pareiškimai dėl globos teisių turi būti oficialiai patvirtinti. Tai gali padaryti Vaiko teisių apsaugos tarnyba (vok. Jugendamt) arba notaras, o tam tikromis aplinkybėmis tai galima padaryti diplomatinėse atstovybėse užsienyje.

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A ir B nebuvo ir nėra susituokę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šalys būtų pateikusios pareiškimą dėl globos teisių ir (ar), jog Vokietijos šeimos bylų teismas būtų suteikęs vaikų globos teises abiem tėvam. Priešingai, byloje pateikti (duomenys neskelbtini) miesto vyr. burmistro (duomenys neskelbtini) raštai Nr. (duomenys neskelbtini), adresuoti B, patvirtina, kad raštų surašymo dieną nei dėl C, nei dėl D nėra registruota pareiškimų dėl globos teisių; nėra registruota įsiteisėjusių teismo sprendimų dėl bendrų vaikų globos teisių perdavimo visa ar daline apimtimi; nėra registruota įsiteisėjusių teismo sprendimų, pagal kuriuos iš B būtų atimtos vaikų globos teisės visiškai ar dalinai arba jos būtų perduotos tėvui. Raštuose nurodyta, kad pagal Vokietijos CK 1626a straipsnio 3 punktą pagrįstos ir išskirtinės B vaikų globos teisės iki nurodytos datos ((duomenys neskelbtini)) nepasibaigė ir nebuvo apribotos.

47. Pareiškėjas byloje pateikė išrašą iš Vokietijos registro, iš kurio matyti, kad A pripažino vaiko D (iki tėvystės pripažinimo vaikui D buvo suteikta motinos pavardė – (duomenys neskelbtini)) tėvystę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvystės pripažinimas savaime nepagrindžia pareiškėjo globos teisių į vaiką D. Tame pačiame išraše iš Vokietijos registro nurodoma, kad, pripažinus tėvystę, užmezgami šeimos santykiai tarp tėvo ir vaiko, susiję su išlaikymo ir paveldėjimo pasekmėmis, tačiau tam, jog įgytų bendrą vaiko globą, tėvai turi pateikti pareiškimą Vaiko teisių apsaugos tarnybai arba notarui.

48. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (duomenys neskelbtini) nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės B ieškinį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš A. Civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) nutartimi sustabdyta, iki bus išspręstas A prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimo neteisėto vaikų išvežimo ir sugrąžinimo į nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos valstybę. Civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas A Vokietijos (duomenys neskelbtini) apygardos teismui 2024 m. vasario 15 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašo, jog tėvų pareigos vaikams C ir D pereitų pareiškėjui A arba vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta Vokietijoje su tėvu. Nei Lietuvoje, nei Vokietijoje nagrinėjamos bylos nėra užbaigtos, jose nėra priimtų sprendimų dėl vaikų globos teisių.

49. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė savo globos teisių nei vaiko C, nei vaiko D atžvilgiu pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalį ir Reglamento 2 straipsnio 11 dalį, neįrodė ir globos teisių pažeidimo, kuris ginamas Hagos konvencijos bei Reglamento nuostatomis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-978-370/2023). Bylos duomenys patvirtina suinteresuoto asmens B globos teises vaikų atžvilgiu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo pareiškimas dėl leidimo grąžinti C ir D į Vokietiją, laikytinas nepagrįstu.

50. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas nepagrindė savo turimų vaikų globos teisių, nevertina argumentų, susijusių su vaikų negrąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išimtimis.

51. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 39 punktą; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3-239-378/2020 40 punktą). Esminiu pažeidimu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti pripažįstama, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 39 punktą; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3-239-378/2020 40 punktą). Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė dėl pareiškėjo globos teisių vaiko C atžvilgiu, tačiau pagal procesinį rezultatą bylą išsprendė teisingai. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

52. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje teisingai nutarė, jog pareiškėjas A nepagrindė savo globos teisių Vokietijoje gimusio vaiko D atžvilgiu. Teismas, neteisingai taikydamas Hagos konvencijos ir Reglamento nuostatas, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjas A turi globos teises Lietuvoje gimusio vaiko C atžvilgiu. Visgi, nors ir kitais motyvais, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo pareiškimą dėl leidimo grąžinti C ir D į Vokietiją, priėmė teisingą procesinį sprendimą dėl bylos baigties. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Įvertinus bylos procesinį rezultatą pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.