Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. A. d. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjo J. R. L. d. S. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Portugalijos Respubliką, civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. L. d. S. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo V. A. d. S., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojų apklausos

22. Vadovaujantis CPK 336 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.

23. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nulemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta pačiam teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Taigi, vien asmens prašymo ar jo nuomonės, kad reikalinga būtent žodinė atskirojo skundo nagrinėjimo forma, savaime nepakanka tokiam posėdžiui paskirti.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai suformulavo savo pozicijas byloje sprendžiamu klausimu, į tai, jog pagrindinis Hagos konvencijos tikslas yra užtikrinti, jog į bet kurią susitariančiąją valstybę neteisėtai išvežti ar jose laikomi vaikai būtų kuo greičiau grąžinti, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio bylas prioritetas teikiamas vaiko interesams, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), bei į tai, kad aplinkybes, kurias, pasak suinteresuoto asmens, jis gali patvirtinti žodinio proceso metu, yra galimybė nustatyti remiantis kitais bylos duomenimis, nutaria, jog nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir netenkina aptarto suinteresuoto asmens prašymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas teismo posėdyje vyko žodinio proceso tvarka, kuriame (posėdyje) dalyvavo pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo, teikę išsamius paaiškinimus dėl ginčo dalyko, užsienio kalbos vertėjai. Taigi, proceso dalyviams buvo užtikrinta teisė būti išklausytiems teisme ir šia teise jie naudojosi.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

27. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant, nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje proceso normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Kasacinis teismas, aiškindamas dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, suinteresuotas asmuo teikiamus įrodymus galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jų priėmimas apeliacinės instancijos teisme užvilkins bylos nagrinėjimą, o objektyvių duomenų, kad suinteresuotam asmeniui buvo apribota galimybė juos pateikti pirmosios instancijos teisme, byloje nenustatyta. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi suinteresuoto asmens argumentais, nenustatė, kad pateikti duomenys gali turėti esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.

30. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo priimti pareiškėjo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą naują rašytinį įrodymą. Pažymėtina, kad pateiktas 2024 m. lapkričio 30 d. prašymas UAB „Vita Longa“ nutraukti visas nebūtinas skubios pagalbos procedūras, atliekamas pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sūnui, ir pateikti duomenis apie sūnui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, nėra aktualūs sprendžiant vaiko grąžinimo į Portugaliją klausimą, taip pat šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ir šio įrodymo priėmimas būtų perteklinis, nes byloje yra pakankamai duomenų tikrinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiškėjo pateiktą naują įrodymą atsisakoma priimti.

32. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį formuojamos teismų praktikos kontekste, taip pat aplinkybę, kad šiais paaiškinimais iš esmės siekiama papildyti apeliacinio skundo argumentus, papildomai pateikiant savo teisinį vertinimą dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo, tačiau, minėta, teisė remtis naujomis aplinkybėmis ir pildyti pateiktą atsiliepimą į atskirąjį skundą pareiškėjui nenustatyta, kaip ir pati teisė teikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nutaria nepriimti pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

34. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-32296-451/2018 pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui A. C. dėl leidimo išvežti į užsienio valstybę (Portugaliją) nuolat gyventi nepilnametį vaiką D. C.. V. A. ieškinyje nurodė, kad V. A. ir D. C.–A. negaunant materialinio išlaikymo iš dukters tėvo, ji priversta aktyviai rūpintis nuolatinio darbo paieškomis. Kartu su ieškiniu V. A. pateikė Portugalijos bendrovės „Alexandra & Ruben, Lda“ 2018 m. liepos 16 d. ketinimų protokolą, kuris patvirtina, kad bendrovė, plėsdama savo veiklą, sutinka priimti į darbą V. A. vadybininkės pareigoms.

36. Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) Portugalijoje gimė sūnus G. A. L. d. S., turintis Lietuvos ir Portugalijos pilietybes. Portugalijoje suinteresuotas asmuo gyveno su dukra D. C.–A., gim. (duomenys neskelbtini), ir prieš sudarant santuoką su pareiškėju.

37. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) Portugalijoje sudarė santuoką.

38. Pareiškėjas 2023 m. kovo 25 d. suteikė leidimą suinteresuotam asmeniui su sūnumi išvykti iš Portugalijos teritorijos.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

56. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai laikomo vaiko grąžinimo į nuolatinės jo gyvenamosios vietos valstybę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertins, ar pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį patenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sūnų į nuolatinę gyvenamąją vietą Portugalijos Respublikoje.

Dėl vaiko (ne)teisėto išvežimo

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria skundžiamos nutarties motyvams. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas vaiko grąžinimo pareiškėjui klausimas, o tik jo grąžinimo į valstybę, kuri yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, klausimas, atsižvelgiant į abiejų tėvų globos teises (be kita ko, Hagos konvencijos 19 straipsnis). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, jo globos teisių, tėvų pareigų ir kiti klausimai turi būti išspręsti vaiko kilmės valstybėje. Šiuo atveju byloje esantys duomenys aiškiai pagrindžia, kad vaikas gimė ir gyveno kartu su pareiškėju ir suinteresuotu asmeniu Portugalijoje, kurioje taip pat gyvena ir suinteresuoto asmens dukra iš pirmosios santuokos. Būtent Portugalijoje sūnui buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, patys tėvai gyveno, o į Lietuvą grįždavo tik laikinai. Aplinkybę, kad vaiko ir suinteresuoto asmens gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvoje, taip pat patvirtina aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo yra išnuomojęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims (žr. šios nutarties 52 punktą) ir šiuo metu su vaikais gyvena VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ piligrimų namuose (žr. šios nutarties 48 punktą).

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo neturėjo teisės vaiką išvežti gyventi į Lietuvą. Nė vienas iš suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų ar paaiškinimų, juos vertinant kartu ar atskirai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo davęs sutikimą išvežti vaiką į Lietuvą nuolat gyventi. 2023 m. kovo 25 d. pareiškėjo išduotame leidime aiškiai nurodyta, kad buvo leidžiama vaikui išvykti iš šalies (Portugalijos) teritorijos, tačiau nesuteiktas leidimas nuolat gyventi kitos šalies teritorijoje. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 11 d. suinteresuotam asmeniui trumpąja žinute pranešė, kad draudžia vaikui išvykti iš Portugalijos, t. y. atšaukė savo paties 2023 m. kovo 25 d. išduotą leidimą išvykti iš šalies (Portugalijos) teritorijos. Visi be išimties pateikti suinteresuoto asmens paaiškinimai dėl neva kitokio žodinio susitarimo nėra grindžiami tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, todėl jų įrodomoji galia šiuo atveju nėra pakankama padaryti kitokioms išvadoms, nei padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 178, 185 straipsniai).

67. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis ir priėjo įrodymais pagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo vaiką iš Portugalijos išvežė neteisėtai ir jo neketina grąžinti atgal, o tai yra pagrindas jį grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą (Portugalijoje) (Hagos konvencijos 3 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo yra lygias teises ir pareigas turintys tėvai, o dėl jų tarpusavio santykių, kurie šiuo metu yra konfliktiški, negali nukentėti vaikas ir sprendimai dėl vaiko ateities negali būti priimami tik vieno iš tėvų vienašališkai. Byloje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę, kurioje tėvai, atsižvelgę į vaiko interesus, turi abipusiu sutarimu, o jo nesant – su atsakingų institucijų pagalba, išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais tvarkos ir kitus kasdienio gyvenimo klausimus.

Dėl vaiko laikymo Lietuvoje (ne)teisėtumo bei Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnių (ne)taikymo

68. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su Tarnybos išvada, kad vaiką grąžinus į Portugaliją, o jo seseriai, prie kurios vaikas yra stipriai prisirišęs, likus gyventi Lietuvoje, nukentėtų vaiko interesai, o tai, Tarnybos vertinimu, atitinka Hagos konvencija 12 straipsnio 2 dalies įtvirtintos išimties taikymo sąlygas atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Teismas, įvertinęs, kad nuolatinė gyvenamoji vieta ir įprastinė socialinė aplinka Portugalijoje buvo ne tik sūnaus, bet ir suinteresuoto asmens dukters, kurioje ji buvo ugdoma nuo 2019 m., padarė išvadą, kad abiejų vaikų atvežimas į Lietuvą negali būti prilyginamas prisitaikymui prie naujos aplinkos Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Taip pat, teismo vertinimu, nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad egzistuoja didelė rizika, jog grąžinus vaiką į Portugaliją, jam būtų padaryta psichinio ar fizinio pobūdžio žala arba, kad jis gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją, todėl nėra pagrindo atsisakyti grąžinti vaiką į Portugaliją, remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinta išimtimi.

71. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis bei šalių pateiktus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atsisakymo grąžinti nepilnametį vaiką pagrindai, o vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma Portugalijoje, todėl pareiškėjo pareiškimas patenkintas pagrįstai.

72. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinta viena iš išimčių, kuriai egzistuojant, teismas gali atsisakyti leisti grąžinti vaiką į kilmės valstybę – jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

73. Nors, suinteresuoto asmens teigimu, egzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta išlyga, nes, įvertinus pareiškėjo asmenybę, darbo pobūdį (ilgalaikes komandiruotes į užsienio valstybes), egzistuoja didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens pozicija.

74. Pažymėtina, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo neteisėtai išvežė vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos Portugalijoje. Teisėjų kolegija nenustatė susiklosčiusio išskirtinio vaiko socialinio (emocinio) ryšio su Lietuva, išskyrus tai, kad jis į Lietuvą neteisėtai buvo atvežtas 2024 m. lapkričio 3 d. ir nuo 2024 m. lapkričio 6 d. Lietuvoje pradėjo lankyti Kaune lopšelį–darželį „(duomenys neskelbtini)“ (žr. šios nutarties 50 punktą), nors pareiškėjas tiek Portugalijoje pradėjo, tiek Lietuvoje tęsė vaiko grąžinimo procedūrą. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad vaikas nuo 2024 m. Portugalijoje lankė „(duomenys neskelbtini)“ vaikų centrą bei būtent ten kūrė savo socialinius ryšius. Nors suinteresuotas asmuo pateikė duomenis, kad grįžus į Lietuvą, vaikas pradėjo lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tačiau nurodytos aplinkybės yra natūralus procesas, kuris turi gyvenime vykti pakeitus gyvenamąją vietą ir apsisprendus gyventi kitur, nepaisant to, kurioje šalyje gyvenama.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, rašytinius įrodymus, nusprendžia, kad, grąžinus vaiką į Portugaliją, kurioje šiuo metu gyvena pareiškėjas, jam nebus padaryta psichologinė žala ir jis nepateks į netoleruotiną aplinką. Visų pirma pažymėtina tai, kad į bylą nebuvo pateikti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas buvo nusišalinęs nuo vaiko auklėjimo, išlaikymo ar elgėsi nepagarbiai su juo. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikas, grįžęs į Portugaliją, atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. Byloje nustatyta, kad Portugalija vaikui yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje jis gimė ir praleido daugiau kaip dvejus metus, joje lankė ugdymo įstaigą, siejo ryšys su sese, kurią suinteresuotas asmuo taip pat kartu išvežė į Lietuvą. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į kilmės valstybę klausimą neteisėto jų išvežimo ir (ar) negrąžinimo atveju, svarbiausia atžvelgti į geriausius vaiko bei ir vaiko interesą išsaugoti pažeistą vaiko ir asmens, turinčio tėvų teises, ryšį, jį atkurti ir užkirsti kelią jam negrįžtamai nutrūkti.

77. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

78. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių nepilnamečiam vaikui išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Portugalijoje metu buvo dveji metai ir du mėnesiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai tokio amžiaus vaikas dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Nagrinėjamu atveju, vaikas, po neteisėto jo išvežimo iš Portugalijos, Lietuvoje gyvena penkis mėnesius. Pareiškėjas, sužinojęs, kad suinteresuotas asmuo negrąžins vaiko į Portugaliją, dėjo visas pastangas grąžinti savo vaiką į kilmės valstybę, todėl neteisėtas vaiko atskyrimas nuo tėvo ir negrąžinimas į Portugaliją neatitiktų mažamečio vaiko geriausių interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina būtinumo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti vaiką grąžinti į Portugaliją. Byloje esantys duomenys nepatvirtinta, kad vaikas per penkių mėnesių laikotarpį prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir jog šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų.

79. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo suinteresuoto asmens į bylą pateikta profesoriaus dr. G. N. išvada, kuri yra padaryta atsižvelgiant į subjektyvias suinteresuoto asmens atskleistas faktines aplinkybes, nevertinant pareiškėjo pozicijos. Pažymėtina, kad byloje nesprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar vaiko globos teisių tėvams padalijimo klausimai, kurie turėtų būti išspręsti kitoje byloje, susijusioje su tėvų globos teisių įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėtai išvežto vaiko iš valstybės, kurioje nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, grąžinimo, t. y. status quo (esamos padėties) atkūrimo.

80. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius pirmiau aptartus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad neegzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintos išimtys atsisakyti grąžinti vaiką į Portugaliją. Pagrindo daryti išvadą, kad vaikas pakliūtų į nesaugią ir netoleruotiną aplinką, kurioje jam būtų padaryta psichinė ir emocinė žala, taip pat, jog vaikas prisitaikė prie naujos gyvenamosios aplinkos Lietuvoje, nėra. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

81. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjui priteisė iš suinteresuoto asmens 6 885 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartimi nutarė ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutartyje dėl pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos, nurodant, kad pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteisiama 7 654,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.

82. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas patyrė 7 654,17 Eur bylinėjimosi išlaidų: 1) 6 885 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą; 2) 356,32 Eur už lėktuvo bilietą; 3) 189 Eur už viešbutį; 4) 223,85 Eur už vertimo paslaugas. Suinteresuoto asmens nuomone, įvertinus pareiškėjo išlaidas už procesinių dokumentų parengimą ir pateikimą teismui (6 885 Eur advokato teisinei pagalbai) ir jų atitiktį Rekomendacijose numatytoms sumoms (pagal Rekomendacijas maksimalus išlaidų dydis už šioje byloje advokato parengtus procesinius dokumentus – 2 196,40 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjo išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant ir pateikiant teismui procesinius dokumentus viršija maksimalias sumas ir yra didesnės nei numatytos advokato teikiamoms paslaugoms. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo pateiktos išlaidos viešbučiui ir skrydžiams į Lietuvą yra paremtos dokumentais, surašytais ne valstybine kalba, todėl negalėjo būti teismo priimtos ir vertinamos.

84. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas).

85. CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ir kad tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šios išlaidos negali būti priteisiamos. Taigi, visais atvejais priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą yra taikomas realumo kriterijus, t. y. turi būti nustatoma, kad šiems asmenims už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl šios priežasties šalis, siekianti, kad būtų atlygintos jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos, turi ne tik pateikti teismui prašymą atlyginti šias išlaidas, tačiau ir pagrįsti, kad tokios išlaidos buvo realiai patirtos ir kad jos yra susijusios su konkrečia byla, kurioje yra pareikštas prašymas jas atlyginti. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas).

86. Pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo (toliau visi apibendrintai vadinami advokatų kontora) atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs. Advokatų kontoros patvirtinimas, jog klientas su ja yra atsiskaitęs, apima ir esminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų duomenų nurodymą. Konkrečiai, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).

87. Pagal šios bylos kategorijos nagrinėjimą reglamentuojančias teisės normas (šios nutarties 57 punktas) atsižvelgiama ir į tai, kad bylos šalių interesai yra priešingi. CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

88. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė šiuos procesinius dokumentus: 1) pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo; 2) 2024 m. gruodžio 5 d., 2024 m. gruodžio 27 d., 2024 m. gruodžio 30 d., 2025 m. sausio 10 d., 2025 m. sausio 20 d. prašymus dėl papildomų dokumentų pateikimo; 3) 2025 m. sausio 19 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama teismo posėdžiuose: 1) 2024 m. gruodžio 29 d. (posėdžio trukmė 3 val.15 min.); 2) 2025 m. sausio 10 d. (posėdžio trukmė 15 min.); 3) 2025 m. sausio 21 d. (posėdžio trukmė 3 val. 26 min.). Taip pat pareiškėjas pateikė duomenis apie patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu: 1) 356,32 Eur – už lėktuvo bilietą; 2) 189 Eur – už viešbutį; 223,85 Eur – už dokumentų vertimo paslaugas.

89. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas, neįvertino, kad jos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, o būtent: 1) už pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo pagal Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatytas maksimalus dydis – 878,56 Eur; 2) už 2024 m. gruodžio 5 d., 2024 m. gruodžio 27 d., 2024 m. gruodžio 30 d., 2025 m. sausio 10 d., 2025 m. sausio 20 d. prašymus dėl papildomų dokumentų pateikimo pagal Rekomendacijų 8.17 papunktyje numatytas maksimalus dydis – 5 x 219,64 Eur; 3) už 2025 m. sausio 19 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal Rekomendacijų 8.17 papunktyje numatytas maksimalus dydis – 219,64 Eur. Taip pat byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama teismo posėdžiuose: 1) 2024 m. gruodžio 29 d. (posėdžio trukmė 3 val. 15 min.); 2) 2025 m. sausio 10 d. (posėdžio trukmė 15 min.); 3) 2025 m. sausio 21 d. (posėdžio trukmė 3 val. 26 min.). Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatytas maksimalus dydis už vieną valandą advokato atstovavimą teisme yra 219,64 Eur, atsižvelgiant į tai, kad byla teismo posėdžiuose buvo nagrinėjama beveik 7 valandas, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens turėjo būti priteista 1 537,48 Eur (7 x 219,64 Eur) išlaidų, susijusių su pareiškėjo atstovės dalyvavimu teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atstovės 2025 m. sausio 19 d. pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra susijęs su byloje nagrinėjamu šalių ginču ir jos neturėjo būti priteistos, todėl pareiškėjui turėjo būti priteista 3 499,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokatės suteikta teisine pagalba.

90. Vertinant atskirojo skundo argumentus dėl pareiškėjui priteistų išlaidų, susijusias su bylos nagrinėjimu: 1) 356,32 Eur – už lėktuvo bilietą; 2) 189 Eur – už viešbutį; 223,85 Eur – už vertimo paslaugas, pažymėtina, kad nors duomenys apie jų apmokėjimą pateikti ne valstybine kalba, tačiau teisėjų kolegijai įvertinus pareiškėjo atliktų mokėjimo datas, darytina išvada, jog pareiškėjas pagrindė išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir jos pagrįstai buvo priteistos iš suinteresuoto asmens.

91. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui galėjo būti priteistos tik šios bylinėjimosi išlaidos už suteiktą advokatės teisinę pagalbą – 1) už pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo – 878,56 Eur; 2) už 2024 m. gruodžio 5 d., 2024 m. gruodžio 27 d., 2024 m. gruodžio 30 d., 2025 m. sausio 10 d., 2025 m. sausio 20 d. prašymus dėl papildomų dokumentų pateikimo – 1 098,20 Eur; 3) už pareiškėjo atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose – 1 537,48 Eur (iš viso 3 514,24 Eur). Taip pat pareiškėjui turėjo būti priteistos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu: 1) 356,32 Eur – už lėktuvo bilietą; 2) 189 Eur – už viešbutį; 223,85 Eur – už vertimo paslaugas (iš viso 769,17 Eur). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalis, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, keistina, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis keistina, priteisiant pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 4 283,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

92. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų ir procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių pagrįstumą (kartu ir įrodymų (dokumentų turinio) tinkamo vertimo aspektais), nepadarė esminio proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui. Bylos nagrinėjime (žodiniame procese) dalyvavo užsienio kalbos vertėjai, todėl dokumentų vertimo netikslumai galėjo būti šalinami. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos proceso šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, išnagrinėjo ir tinkamai įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes dėl byloje kilusio ginčo, tačiau neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina vaiko neteisėto išvežimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas priimtame procesiniame sprendime neapsiribojo vien tik teisės aktų išvardijimu, aktualios teisminės praktikos nurodymu ar faktinių aplinkybių aprašymu, o pateikė išsamiai atliktą nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną suinteresuoto asmens argumentą, savaime nėra pagrindas išvadai, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir tikrinamas teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

93. Nagrinėjamu atveju, nors ir yra keičiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau egzistuoja prielaidos nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagal patenkintų ir atmestų atskirojo skundo reikalavimų proporciją. Pareiškėjui turėtų būti kompensuotinos visos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, priešingu atveju, susiklostytų bendriesiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams neatitinkanti situacija, kad pareiškėjo bylinėjimasis taptų beprasmis, kadangi jam nebūtų kompensuotos bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo patirtos dėl suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų.

94. Pareiškėjas pateikė duomenis apie tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis patyrė 1 750 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Už advokato teisines paslaugas sumokėta 2025 m. I ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti imamas 2024 m. III ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 237,90 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 895,16 Eur (2 237,90 Eur x 0,4 (8.16 papunktis)). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimą į atskirąjį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 895,16 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutartį pakeisti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutarties dalį ir jos sudedamąja dalimi esančią 2025 m. sausio 29 d. nutartį ištaisyti rašymo apsirikimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui J. R. L. d. S. ir nutarties dalį dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui J. R. L. d. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens V. A.–d. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 283,41 Eur (keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą“.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui J. R. L. d. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens V. A.–d. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 895,16 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir šešiolika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.