- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-574-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37187-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Atsakovas
- T. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ (toliau – UAB „Moment Credit“) ieškinį atsakovui T. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Moment Credit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo T. P. 1 240,66 Eur skolos, 537,99 Eur nesumokėtą kredito kainą, 223,01 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas – gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kreditų kainą. 2016 m. rugsėjo 23 d. atsakovui suteiktas 1 300 Eur vartojimo kreditas, tačiau atsakovas nuo 2016 m. gruodžio 23 d. nebevykdė sutarties sąlygų. Ieškovė ne kartą ragino ir įspėjo atsakovą apie netinkamą sutarties įsipareigojimų vykdymą ir galimą sutarties nutraukimą, tačiau atsakovas, nekreipdamas dėmesio į ieškovės pretenzijas, toliau nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, t. y. suteikto kredito grąžinimo, kredito kainos sumokėjimo ir nuostolių atlyginimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas T. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Atsiliepime nurodė, kad šalių ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių, atsakovas yra silpnesnioji teisinių santykių šalis, dėl to teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus ir veikti ex officio. Atsakovas sutiko, kad ieškovė 2016 m. rugsėjo 23 d. suteikė jam 1 300 Eur vartojimo kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, nustatyta mėnesio įmoka – 94,88 Eur, tačiau teigė, kad jis nėra gavęs jokio pranešimo, kuriuo būtų informuotas apie vienašališką vartojimo kredito sutarties nutraukimą. Atsakovo pateiktų SMS žinučių turinys savo esme yra raginimai vykdyti įsipareigojimus, o ne pranešimas apie sutarties nutraukimą ir ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos ir tinkamai informavo vartotoją apie sutarties nutraukimą bei gali reikalauti visų sumų priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovas dar iki teismo įsakymo gavimo dienos (2017 m. spalio mėnesį) sumokėjo ieškovei 95 Eur, kitą įmoką, 100 Eur sumai, atliko iki ieškinio pareiškimo (2017 m. lapkričio mėnesį), tačiau palyginus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo ir ieškiniu prašomą priteisti negrąžinto kredito sumą, nustatė, kad ji iš esmės nepasikeitė. Akcentavo, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo ginčo suma 2 018,68 Eur, o ieškinio suma 2 001,67 Eur, dėl to sumažėjimas yra vos 17,01 Eur, todėl apeliantui nėra aišku ir jam kelia abejonių, kaip buvo paskirstyta sumokėta 195 Eur suma.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, jog atsakovas buvo nuolat informuojamas SMS pranešimais apie pradelstus mokėjimus (nevykdomą sutartį) ir apie ketinimą dėl susidariusios skolos kreiptis į teismą. Dėl to, ieškovės manymu, bendrovės informavimas apie kreipimąsi į teismą dėl visų įsipareigojimų (2017 m. vasario 13 d. SMS žinute) savo esme atitinka šalių sutarties nutraukimą. Paaiškino, kad visos ieškovės reikalaujamos sumos yra pagrįstos ir aiškios, dėl to turi būti priteistos. Pažymėjo, kad nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutraukus sutartį, atsakovui atsirado pareiga grąžinti visą suteiktą kreditą anksčiau termino. Atsakovas padengė pilnai pirmas dvi įmokas (2016 m. spalio 23 d. ir 2016 m. lapkričio 23 d.), tačiau toliau sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Trečios įmokos (2016 m. gruodžio 23 d.) nepadengta dalis buvo 94,64 Eur. Atitinkamai nuo nesumokėtų sumų buvo paskaičiuotos palūkanos, kurios bendrai sudaro 537,99 Eur sumą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad atsakovui SMS žinutė paskutinį kartą buvo išsiųsta 2017 m. vasario 13 d., kurioje buvo nurodyta, jog pradelsti mokėjimai pagal vartojimo kredito sutartį sudarė 201,16 Eur ir nustatytas 10 dienų terminas juos apmokėti. Atsakovo įsitikinimu, tokia SMS žinutė negali būti laikoma tinkamu vartojimo kredito sutarties nutraukimu, o savo esme yra raginimas vykdyti įsipareigojimus. Be to pažymėjo, kad pati ieškovė pripažįsta, jog vartojimo kredito sutarties nutraukimas atliktas ne kaip nurodyta SMS pranešime (dešimt dienų po 2017 m. vasario 13 d.), o tik 2017 m. rugsėjo 18 d. ir tik nuo šios dienos atsakovui kilo pareiga grąžinti suteiktą kreditą. Akcentavo, kad ieškovė nepagrįstai delsė nutraukti šalių sutartį, dėl to didino reikalaujamus atlyginti nuostolius ir tokiu būdu siekė nesąžiningai pasipelnyti atsakovo sąskaita. Teigė, kad atsakovas dar iki teismo įsakymo gavimo ir ieškinio gavimo sumokėjo ieškovei 195 Eur sumą, tačiau ieškinio suma sumažėjo tik 17,02 Eur, ir ieškovė nepaaiškino aplinkybių, kaip buvo paskirstyta atsakovo sumokėta 195 Eur suma, kodėl ji nebuvo visa įskaityta į ieškinio sumą. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės nurodyti nuostoliai skaičiuojami ne nuo negrąžinto kredito sumos, bet nuo kredito kainos, t. y. nuo bendros reikalaujamos 1 778,66 Eur sumos. Atsakovo manymu, tokiu būdu iš jo yra reikalaujama dvigubų palūkanų, kas neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Dėl to atsakovas prašė sumažinti ieškovės prašomas priteisti palūkanas (bendrą kredito kainą). Akcentavo, kad atsakovas šiuo metu negali toliau vykdyti prievolių ir dengti kredito įmokų, nes visos jo sumokėtos sumos skiriamos nuostolių dengimui, kurie pagal ieškovės pateiktus duomenis per mėnesį sudaro apie 100 Eur. Atsakovas apgailestavo dėl susiklosčiusios situacijos ir prašė teismo atsižvelgti į jo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 043,68 Eur negrąžinto kredito sumą, 537,99 Eur kredito mokestį, 20,07 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 601,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017 m. spalio 13 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 36 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas – gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kreditų kainą. 2016 m. rugsėjo 23 d. atsakovas paėmė iš ieškovės 1 300 Eur vartojimo kreditą, tačiau nuo 2016 m. gruodžio 23 d. nebevykdė sutarties sąlygų.
8. Teismas, spręsdamas dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą, dėl to ieškovės reikalavimas tenkinamas iš dalies, t. y. ieškovės naudai priteistina iš atsakovo už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 23 d. (už nepilnos įmokos pagal sutartį sumokėjimą dienos) iki 2017 m. spalio 9 d. (kreipimosi į teismą diena) 1 043 Eur negrąžinto kredito ir 537,99 Eur kredito mokesčio.
9. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamų nuostolių, padarė išvadą ieškovės nurodyti nuostoliai pagal savo paskirtį atitinka kompensuojamąsias palūkanas, kurie tam, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, turėjo būti įrodyti. Teismo vertinimu, ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė, dėl to teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytu 0,05 proc. dydžio tarifu už pradelstas sumokėti sumas, už pradelstą laiką ieškovei priteisė iš atsakovo 20,07 Eur dydžio nuostolių.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas T. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje dėl negrąžinto kredito ir (ar) nesumokėtos kredito kainos ir sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą bendrą skolą 259,15 Eur suma.
11. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, tačiau, priteisdamas negrąžintą kreditą ir palūkanas (kredito kainą), klaidingai apskaičiavo jų bendrą sumą, taip pat neatsižvelgė į apelianto bylos nagrinėjimo metu sumokėtas sumas ir dėl jų nepasisakė, todėl šios aplinkybės lėmė, kad ieškovės naudai nepagrįstai priteista didesnė suma nei turėjo būti.
12. Teigia, kad negrąžinta kredito suma ir kredito kaina apskaičiuota ne iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos, kaip nurodyta sprendime, bet iki sprendimo priėmimo, dėl to apelianto apskaičiavimu, negrąžinto kredito ir kredito kainos bendra suma sudaro ne 1 581,99 Eur, o 1 517 Eur (94,88 Eur x 15 mėnesių = 1 423,20 Eur; 1 423,20 Eur + 94,64 Eur = 1 517,84 Eur). Apelianto įsitikinimu, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo grąžintiną sumą 64,15 Eur dydžiu.
13. Teigia, kad ieškovė pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš jo 2 018,68 Eur. Atsakovas dar iki teismo įsakymo gavimo ir ieškinio gavimo sumokėjo ieškovei 195 Eur, tačiau ieškinio suma sumažėjo tik iki 2 001,67 Eur, t. y. 17,02 Eur suma. Ieškovė nepaaiškino aplinkybių, kaip buvo paskirstyta ši suma, tačiau iš atsakovo mokėjimų balanso lentelės matyti, jog ši suma buvo skirta palūkanų dengimui, tačiau ieškinio suma ir nė viena iš reikalaujamų priteisti sumų nesumažėjo. Atsakovo manymu, nurodytų aplinkybių pagrindu turi būti sumažinta iš jo priteista negrąžinto kredito suma ir jos kaina minėtai sumokėtai sumai.
Atsiliepimas
14. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti skundą ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą, sumažinant priteistą negrąžinto kredito sumą iki 353,29 Eur, atitinkamai sumažinant ir priteistą 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos sumą arba panaikinti visą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
15. Ieškovė nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau praleido jo apskundimo terminą. Nepaisant to, ieškovės vertinimu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė negrąžinto kredito ir negrąžintos kredito kainos dydį, nes, kaip pripažino teismas, ieškovė nenutraukė vartojimo kredito sutarties, dėl to negalėjo reikalauti dar nesumokėtų sumų, kurių terminas nebuvo suėjęs, o ieškovė savo reikalavimą dėl negrąžinto kredito ir nesumokėtos kredito kainos dydžio grindė sutarties nutraukimo dieną esančiomis sumomis, t. y. 2017 m. rugsėjo 18 d. sumomis. Ieškovės manymu, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. negrąžinto kredito dydis sudaro 353,29 Eur, o 887,37 Eur sumos kredito grąžinimo mokėjimo terminas dar nėra suėjęs. Dėl šių priežasčių iš atsakovo turėjo būti priteista 353,29 Eur negrąžinto kredito ir 537,99 Eur negrąžinto kredito kaina.
17. Nesutinka su skundo argumentais, kad ieškovė nepaaiškino aplinkybių, kaip buvo paskirstyta iš apelianto gauta 195 Eur suma. Paaiškina, kad dublike buvo aiškiai nurodyta, kad šia suma (195 Eur) buvo dengiamos palūkanos. Toks įmokų priskyrimas buvo atliktas vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 8.9 punktu. Pažymi, kad, jeigu šie mokėjimai nebūtų įskaityti palūkanoms dengti, ieškiniu būtų reikalauta: 1 240,66 Eur negrąžinto kredito, 537,99 Eur nesumokėtos kredito kainos, 418,01 Eur nuostolių (o ne 223,01 Eur) ir atitinkamai 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos bei sumokėtas didesnis žyminis mokestis. Dėl to atsakovo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas.
18. Teigia, kad teismas, nors sprendime rėmėsi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kuri riboja netesybas, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė reikalavo tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų. Tokie nuostoliai buvo įtvirtinti sutartyje, dėl to ieškovės reikalavimai ir mokėjimų vėlavimo pasekmės buvo aiškiai atskleistos ir patvirtintos atsakovo. Nurodytą poziciją ir aiškinimą patvirtina ir Lietuvos bankas, kuris išaiškino, jog klientui nevykdant mokėjimų laiku, kredito davėjas turi teisę reikalauti ir mokėjimų už naudojimąsi pinigais ir kompensacinių palūkanų ar netesybų. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavo tik vieno – kredito kainos už tolesnį naudojimąsi negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Tokios praktikos laikosi kasacinio teismas ir Vilniaus apygardos teismas analogiškose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-897-614/2018; 2018 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-339-232/2018). Tokią ieškovės poziciją taip pat patvirtina tiek lingvistinė, tiek teleologinė įstatymo normos, kurios pagrindu skundžiamas sprendimas, analizė, t. y. jog minėto įstatymo norma riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolesnį naudojimąsi pinigais.
19. Ieškovė taip pat akcentuoja, kad sutiktų sudaryti taikos sutartį su atsakovu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
22. Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą dokumentą – atsakovo mokėjimų grafiką už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 23 d. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šį įrodymą ieškovė galėjo pateikti teismui ir anksčiau, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pateiktas naujas įrodymas prisideda prie ieškinyje ir apeliaciniame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių atskleidimo (nustatant šalių sutartus mokėjimus), pateiktą naują įrodymą apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina jį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
23. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškinys atsakovo atžvilgiu dėl skolos priteisimo pagal vartojimo kredito sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
24. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas – gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kreditų kainą (b. l. 17–27). 2016 m. rugsėjo 23 d. atsakovas paėmė iš ieškovės 1 300 Eur vartojimo kreditą, ir įsipareigojo gautą kreditą grąžinti per 24 mėnesių grąžinimo terminą, mokant mėnesines 94,88 Eur įmokas, t. y. per sutarties galiojimo laikotarpį grąžinti gautą 1 300 Eur kreditą ir sumokėti bendrai 977,12 Eur kredito kainą (b. l. 28–33). 2016 m. rugsėjo 23 d. ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė ir pervedė atsakovui 1 300 Eur kreditą (b. l. 34). Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų, 2016 m. gruodžio 23 d., 2016 m. gruodžio 27 d., 2016 m. gruodžio 28 d., 2016 m. gruodžio 29 d., 2017 m. sausio 23 d., 2017 m. vasario 13 d. SMS pranešimais ieškovė informavo atsakovą apie susidariusias skolas ir skaičiuojamus nuostolius (b. l. 36). Pagal atsakovo pateiktus įrodymus, atsakovas atliko 4 pavedimus: 2016 m. spalio 24 d. – 95 Eur; 2016 m. lapkričio 21 d. – 95 Eur; 2017 m. spalio 15 d. – 95 Eur; 2017 m. lapkričio 15 d. – 100 Eur (b. l. 43). Atsakovas buvo atlikęs ieškovei dalinę trečią įmoką (už laikotarpio iki 2016 m. gruodžio 23 d. įmoką), t. y. 0,24 Eur.
25. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo pagal vartojimo kredito sutartį, prašydama priteisti iš atsakovo visą likusį negrąžintą kreditą (1 240,66 Eur), sumokėti paskaičiuotą kredito kainą (537,99 Eur) ir atlyginti nuostolius (223,01 Eur). Ieškovė reikalavimus grindė tuo, kad, atsakovui nevykdant sutarties sąlygų (nemokant kredito įmokų), šalių vartojimo kredito sutartis nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo nutraukta, dėl to reikalavo priteisti ieškinyje nurodytas sumas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, konstatavo, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta ir priteisė už sprendime nurodytą laikotarpį ieškovei iš atsakovo 1 043,68 Eur negrąžinto kredito, 537,99 Eur kredito mokesčio, 20,07 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 36 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tiek apeliantas apeliaciniame skunde, tiek ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl vartojimo kredito sutarties galiojimo, tačiau kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo priteistų sumų teisingumo ir pagrįstumo, pateikia savo paaiškinimus ir skaičiavimus.
26. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su apelianto ir ieškovės procesiniuose dokumentuose išreikštomis abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo priteistų sumų teisingumo. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiąsias sąlygas dėl 1 300 Eur kredito, bendra vartotojo (kliento) mokama suma per 24 mėnesių laikotarpį numatyta – 2 277,12 Eur (1 300 Eur grąžinamas kreditas ir 977,12 Eur mokėjimo palūkanos (kredito kaina)), vartotojui mokant mėnesines įmokas po 94,88 Eur (b. l. 28). Šias įmokas pagal mokėjimų grafiką sudaro: grąžinamas kreditas ir mokėjimo palūkanos (b. l. 51, 112). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, jog už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. spalio 9 d. (t. y. šiek tiek daugiau nei 10 mėnesių trukmės sutarties galiojimo laikotarpį) iš atsakovo priteistina 1 043,68 Eur negrąžinto kredito ir 537,99 Eur kredito mokesčio, t. y. bendra 1 581,67 Eur mokėtina suma. Tačiau, kaip jau minėta, šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiuose sąlygose buvo sutarta, kad vartotojas moka kredito davėjui sutartines mėnesines 94,88 Eur įmokas (iki 23 mėnesio dienos), kurias sudaro grąžinamas kreditas ir mokėjimo palūkanos (kredito kaina), dėl to skundžiamame teismo sprendime priteista skolos (už negrąžintą kreditą ir kredito kainą) suma (1 581,67 Eur) galėtų susidaryti tik per beveik 17 mėnesių sutarties galiojimo laikotarpį, o ne per teismo sprendime nurodytą laikotarpį.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nedetalizavo skaičiavimų, kaip buvo paskaičiuotos priteistos sumos, nenurodė, kuo remiantis pasirinko priteisti iš atsakovo ieškovei tokias sumas ir už tokį laikotarpį, jei pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas buvo viso kredito grąžinimas ir kitų susijusių mokėtinų sumų priteisimas po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovė neprašė priteisti iš atsakovo konkrečių nesumokėtų mėnesinių įmokų už konkrečius sutarties galiojimo laikotarpius (laikant, kad šalių sutartis galiojo). Aplinkybes dėl konkretaus skolos priteisimo laikotarpio ieškovė patikslino tik atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, nurodydama, kad nelaikant, jog šalių sutartis buvo nutraukta, skola turėjo būti paskaičiuota pagal tas sumas, kurių mokėjimo terminas pagal grafiką suėjęs iki ieškinio pateikimo. Tačiau pažymėtina, kad atsiliepimu į apeliacinį skundą ir tokioje proceso stadijoje nėra galimas ieškinio pagrindo tikslinimas (CPK 141 straipsnis). Ieškovei išaiškinama, kad tuo atveju, jeigu ji mano, kad atsakovas yra skolingas už konkrečius laikotarpius (atitinkamas įmokas), ji turi teisę kreiptis į teismą su nauju ieškiniu, o nagrinėjamu atveju byla turėjo būti nagrinėjama pagal pareikštą ieškinio pagrindą.
28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nustatyto fakto, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, šalys apeliacinėje instancijoje neginčija. Dėl to nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus atsakovo kaip vartotojo teisių ir interesų gynimas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Dėl to tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais bylos aplinkybes ir sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, turi būti aktyvus. Be to, ginant viešąjį interesą, būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes, sprendimų ar nutarčių teisėtumą galima analizuoti ir apeliaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėtam sprendimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2013 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013). Kaip minėta, pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teismai nagrinėja ginčus neperžengdami ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taigi, tinkamas įstatymų taikymas yra viešasis interesas.
29. Šiuo atveju, nustatyta būtinybė peržengti apeliacinio skundo ribas dėl nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, nes skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu priteista skola ženkliai blogina vartotojo teises, kadangi kredito įstaigai suteikiama galimybė gauti iš vartotojo didesnes sumas nei buvo sutarta vartojimo kredito sutartimi (t. y. priteistina suma paskaičiuota ne pagal šalių sudarytos sutarties specialiąsias sąlygas). Be to, skundžiamu sprendimu buvo peržengtos ieškinio nagrinėjimo ribos (priteista skola už konkrečiai apibrėžtą vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį, kai faktinis pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas – priteisti visą negrąžintą kreditą ir kitas susijusias mokėtinas sumas po vartojimo kredito sutarties nutraukimo). Būtent ieškinio pagrindas apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas ir pagal jį pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti ieškinio reikalavimus.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties nutraukimas – kreditorių teisių gynimo būdas, o sutarties nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2013). Taigi, pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį gali būti jos pažeidimas iš kitos šalies pusės ir sutartis gali būti nutraukta tiek įstatyme, tiek sutartyje nustatytais atvejais. Sutarties šalys sutarties nutraukimo atvejus ir sąlygas gali aptarti sutartyje. Nagrinėjamu atveju šalys sutarties 11.6 punkte nustatė atvejus ir sąlygas, kuomet kredito davėjas turi teisę nutraukti kredito sutartį. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas ir apeliacinėje instancijoje ginčo tarp šalių dėl to nėra, vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta. Taigi, pirmosios instancijos teismui pripažinus ir ieškovei nebeginčijant apeliacinėje instancijoje aplinkybių, kad šalių vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta, tačiau ieškovui reikalavus priteisti mokėtinas sumas šiuo pagrindu, ginčo sutarčiai esant terminuotai (sutarus mokėti mėnesines įmokas), ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti ją pilnai įvykdyti prieš terminą. Ieškovei nenutraukus sutarties pagal šalių sutartyje nustatytą tvarką, ji neįgijo teisės reikalauti įvykdyti visų sutartinių prievolių, kurių įvykdymo terminas dar nesuėjęs (CK 6.34 straipsnio 2 dalis), dėl to ieškinys negalėjo būti patenkintas. Tokios praktikos laikosi ir kiti apeliacinės instancijos teismai (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-663-278/2018).
31. Pažymėtina, kad nors apeliacinio skundo nagrinėjimo metu vartojimo kredito sutarties terminas yra pasibaigęs (kredito grąžinimo terminas 2018 m. rugsėjo 23 d.), tačiau, kaip minėta, ieškinys buvo pareikštas dėl mokėtinų sumų priteisimo konkrečiu pagrindu (t. y. po vartojimo kredito sutarties nutraukimo), dėl to ir turėjo būti nagrinėjamas pagal ieškinio ribas ir pasirinktą teisių gynimo būdą, teismui nebuvo pagrindo priteisti skolą kitu nei pareikštas teisiniu pagrindu.
32. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių sutartinius santykius, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nustatė ieškinio nagrinėjimo ribas, dėl to peržengus apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, skundžiamas sprendimas ne pakeistinas (kaip to prašo apeliantas), o naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės UAB „Moment Credit“ ieškinys atmetamas.
33. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas atsakovo naudai, dėl to iš ieškovės atsakovo naudai galėtų būti priteistos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, tačiau atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
34. Apeliantas patyrė 15 Eur išlaidų dėl sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurios priteistinos atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
35. Valstybė patyrė 5,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteistinos iš ieškovės.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-614-235/2018 panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės UAB „Moment Credit“ ieškinį atsakovui T. P. dėl skolos priteisimo.
Priteisti iš ieškovės UAB „Moment Credit“, j. a. k. 300657515, atsakovui T. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Moment Credit“, j. a. k. 300657515, valstybės naudai 5,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.