- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-663-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-02094-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- UAB „NEO Finance“
- Atsakovas
- A. G.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-570-356/2018 pagal ieškovės UAB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos, palūkanų, tarpininkavimo ir administravimo mokesčių priteisimo bei pagal atsakovo A. G. priešieškinį ieškovei UAB „NEO Finance“ dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, vartojimo kredito kainos arba palūkanų sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „NEO Finance“ prašė teismo priteisti iš atsakovo A. G. 7 738,99 Eur negrąžintą kredito dalį, 4 817,88 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 1 119,68 Eur tarpininkavimo bei 1 680 Eur administravimo mokesčių, 23 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 7 738,99 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2017-07-13 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 384 Eur žyminį mokestį, 246,01 Eur už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2017-02-03 tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 8 065,60 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo iki 2022-02-12 grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 5 576,60 Eur palūkanų, 1 214,15 Eur tarpininkavimo bei 1 740,00 Eur administravimo mokesčius. Teigė, jog atsakovui savalaikiai nemokant mėnesinių įmokų bei nereaguojant į siųstus raginimo laiškus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsniu bei Sutarties 8.4. punktu, 2017-09-28 atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė sudarytą vartojimo kredito sutartį. Nurodė, kad nutraukus sutartį, A. G. privalo paskolos sumą grąžinti anksčiau termino, sumokėti palūkanas ir kitus mokesčius.
3. Priešieškiniu atsakovas A. G. prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2017-02-03 Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2017-10-03 nutraukimą, sumažinti kredito sutarties bendrą vartojimo kredito kainą arba palūkanas. Teismui priėmus priešingą sprendimą, prašė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, nustatant, kad sprendimu priteistas įsiskolinimas grąžinamas 248 Eur dydžio mėnesinėmis įmokomis. Be to, prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, jog ieškovė vienašališkai nutraukdama 2017-02-03 Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė sutarties 8.4. punkte įtvirtintos sutarties nutraukimo tvarkos, nes nebuvo suteiktas ne mažesnis nei dviejų savaičių terminas nuo papildomo, patvarioje laikmenoje parengto, rašytinio pranešimo įteikimo susidariusiam įsiskolinimui padengti. Be to, byloje nėra įrodymų, jog 2017-09-13 raginimas jam būtų išsiųstas Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Specialiosiose sąlygose nurodytu elektroninio pašto adresu ar gyvenamosios vietos adresu.
5. Tvirtina, jog ieškovės prašoma priteisti bendra vartojimo kredito kaina negali būti vertinama kaip protinga, pagrįsta ir atitinkanti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus – ieškovė kaip kredito davėja, suteikusi 8 065,60 Eur dydžio kreditą, prašo gražinti beveik dvigubai didesnę sumą - 15 356,55 Eur, o ir tai nėra galutinė suma, nes papildomai prašoma 23 procentų dydžio sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Prašomų priteisti palūkanų dydis yra neprotingai didelis, todėl mano, kad būtina jas sumažinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Pirmosios instancijos teismas 2018-06-06 sprendimu ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies, tarp šalių 2017-02-03 sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vienašalį nutraukimą 2017-10-03 pripažino neteisėtu ir sutartį atnaujino tomis pačiomis sąlygomis. Kitą priešieškinio dalį atmetė ir iš ieškovės UAB „NEO Finance“ atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad 2017-02-03 šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas įsipareigojo grąžinti UAB „NEO Finance“ suteiktą paskolą ir sumokėti palūkanas – 5 576,60 Eur, laikydamasis nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Priedo prie Sutarties duomenimis atsakovas nuo 2017-03-12 privalėjo mokėti po 247,60 arba 247,61 Eur kiekvieno mėnesio 12-tą dieną iki 2022-02-12, kas mėnesį mokėtiną sumą sudarė atitinkama dalis kredito sumos, palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio. Nustatė, kad ieškovė pateikė duomenis, jog ji 2017-09-13 atsakovui Sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu siuntė raginimą, kuriame nurodė, kad atsakovas yra pradelsęs mokėti 3 mėnesines įmokas iš eilės bei yra susidariusi 837,93 Eur skola ir jis ją privalo sumokėti per 14 dienų nuo laiško gavimo, priešingu atveju – Sutartis bus nutraukta. Nurodė, jog 2017-09-28 ieškovė siuntė atsakovui pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir nurodė, kad Sutarties nutraukimas įsigalioja 2017-10-03, kad atsakovas dar turi teisę padengti 840,39 Eur skolą, jeigu pageidauja, kad Sutartis nebūtų nutraukta. Ieškovės teigimu, Sutarties vienašališkas nutraukimas įsigaliojo 2017-10-03 (Sutarties 8.6 papunktis).
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiuose numatyta kredito davėjo teisė vienašališkai, nesikreipiant į teismą, tačiau išsiunčiant vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, esant šių sąlygų visumai: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui.
9. Atsižvelgęs į šalių sudarytos Sutarties 1.17 papunktyje pateiktą vartojimo kredito sumos sampratą, teismas darė išvadą, jog ginčo atveju vartojimo kredito suma yra 8 065,60 Eur, todėl paskolos gavėjui pradelsus mokėti, pradelsto mokėjimo suma turėtų būti ne mažesnė kaip 806,56 Eur (t.y. ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos).
10. Išanalizavęs atsakovo pateiktus lėšų pervedimo nurodymus, teismas nustatė, jog atsakovas nemokėjo įmokų 2017-05-12 ir 2017-06-12 bei 2017-08-12, t. y., nemokėjo 2 mėnesius iš eilės (gegužė ir birželis), tačiau sekantį mėnesį – 2017-07-05, pervedė beveik dvigubai daugiau, padengiant per 2 mėnesius susidariusią skolą. Užskaičius skolą, susidarė situacija, kad liko nesumokėtos įmokos 2017-07-12, 2017-08-12, o 2017-09-13 atsakovas sumokėjo tik dalį – 40 Eur. Šių aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad mokėjimas nebuvo pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės.
11. Pažymėjo, jog ieškovė nenurodė, iš kokių mokėjimų susidarė bendra 837,93 Eur mokėtina skolos suma, nurodyta 2017-09-13 atsakovui siųstame raginime. Iš tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo duomenų, teismas nustatė, jog iki 2017-09-13 atsakovas privalėjo būti sumokėjęs 1 733,27 Eur, o sumokėjo – 1 096,40 Eur, todėl skola – 636,87 Eur ir ši suma yra mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos – 806,56 Eur. Nurodė, kad pagal Sutarties 1.30, 5.4, 5.14 papunkčių nuostatas, būtų galima laikyti, jog nuo 2017-06-13 atsakovas privalėjo mokėti dar ir po 30 Eur administravimo mokesčio (iš viso iki Sutarties nutraukimo – apie 120 Eur), tačiau pradelstų mokėjimų suma taip pat būtų mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos, t.y. būtų tik 756,87 Eur (636,87 Eur + 120 Eur). Ieškovė reikalavimo priteisti palūkanas, dėl kurių mokėjimo netinkamai vykdant prievolę šalys buvo susitarusios (Sutarties 6.1 papunktis), nereiškė, nes iš ieškovės pateikto rašytinio paaiškinimo, atsakovo mokamomis įmokomis ieškovė įskaitė vėlavimo palūkanas ir iki ieškinio pareiškimo iš viso buvo įskaityta 13,30 Eur. Šalys Sutarties 5.10 papunkčiu buvo susitarusios dėl mokėjimų paskirstymo tvarkos, pagal kurią palūkanos už vėlavimą mokėti yra įskaitomos antrąja eile, o tarpininkavimo ir administravimo mokesčiai – penktąja. Ieškovei gautomis įmokomis padengus minėtus mokesčius bei nereiškiant ieškinio reikalavimo dėl Sutarties 6.1 papunktyje numatytų palūkanų priteisimo, teismas darė išvadą, kad 13,30 Eur ir buvo ta suma, kurią atsakovas privalėjo sumokėti. Konstatavo, jog net ir vadovaujantis Sutarties 6.1 papunkčiu, skolos sumos dydis nebuvo didesnis kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos (756,87 Eur + 13,30 Eur).
12. Teismas, išanalizavęs ieškovės pateiktus įrodymus apie pranešimų apie vienašališką sutarties nutraukimą siuntimą atsakovui – kompiuterio ekrano vaizdo nuotraukas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovas tvirtina pranešimų negavęs, darė išvadą, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai negali neginčijamai patvirtinti, kad pranešimai atsakovo Sutartyje nurodytu jo naudojamo elektroninio pašto adresu buvo išsiųsti. Nurodė, kad labiau tikėtina, jog pranešimai buvo tiesiog patalpinti ieškovės internetinėje svetainėje, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad privalo per 14 dienų padengti skolą, taip, kaip buvo numatyta Sutarties 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiuose.
13. Pažymėjo, jog ieškovė nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, kad telefonu jis buvo susisiekęs su ieškovės darbuotojais, kurie neprieštaravo tam, kad jis mokėtų mažesnes sumas, tačiau atsakovui 2017-10-06 pervedus 100 Eur, jam pranešė, jog mokama suma yra per maža ir atsakovas 2017-10-17 pervedė dar 100 Eur. Šiuos mokėjimus atsakovas atliko jau po 2017-10-03, t.y. po Sutarties nutraukimo, ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017-11-07.
14. Teismas nurodė, kad bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, jog piniginės prievolės vykdymo metu atsakovui buvo atsiradę nenumatytų aplinkybių – gimė vaikas, sugedo automobilis bei turėjo kitų papildomų išlaidų, kurios laikinai sukliudė jam tinkamai vykdyti prievolę, tačiau jo veiksmai nerodo jį piktnaudžiavus. Darė išvadą, kad atsakovas yra pajėgus Sutartį vykdyti dalimis – yra dirbantis bei nuo 2017-11-10 kas mėnesį ieškovei moka po 250 Eur – 300 Eur, kas duoda pagrindo padaryti išvadą, jog atnaujinus Sutartį, ji gali būti įvykdyta joje nustatytomis sąlygomis.
15. Konstatavo, jog ieškovė vienašališkai Sutartį nutraukė nesant Sutartyje nustatyto pagrindo (Sutarties 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiai), todėl atsakovo priešieškinis dėl šio reikalavimo tenkintas, ieškovės vienašališkas Sutarties nutraukimas 2017-10-03 pripažintinas neteisėtu ir Sutartis atnaujintina tomis pačiomis sąlygomis.
16. Pažymėjo, jog šalių Sutarties vienašališką nutraukimą pripažinus neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus, nes UAB „NEO Finance“, Sutarčiai esant terminuotai, nustačius, kad atsakovas nėra praradęs su terminu susijusių lengvatų, neturi teisės reikalauti ją įvykdyti prieš terminą (CK 6.34 straipsnio 2 dalis, 6.35 straipsnio 4 dalis). Nurodė, kad, atmetus ieškinį, nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą sumažinti Sutarties bendrą vartojimo kainą arba palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „NEO Finance“ prašo skundžiamą Utenos apylinkės teismo 2018-06-06 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo A. G. bylinėjimosi išlaidas bei palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2017-11-30 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įvykdymo.
18. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus papildomus paaiškinimus dėl atsakovo A. G. pervestų įmokų pagal sutartį ir nepagrįstai konstatavo, jog UAB „NEO Finance“ gavo visus atsakovo nurodytus mokėjimus. Be to, teismas neįsigilino į sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio skaičiavimo tvarkos, nesuprato, jog atlikus mokėjimus, 10 procentų negrąžinta vartojimo kredito dalis nėra 806,56 Eur.
19. Pažymi, jog 2018-05-04 pateiktuose papildomuose paaiškinimuose yra nurodytos visos atsakovo elektroninių pinigų sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) transakcijos nuo vartojimo kredito suteikimo dienos, t. y. nuo 2017-02-13, iki paskutinio elektroninių pinigų judėjimo minėtoje sąskaitoje dienos, taip pat, kad visi mokėjimai tiek vartojimo kredito gavėjo - vartojimo kredito davėjui, tiek ir atvirkščiai, yra atliekami tik elektroniniais pinigais, naudojantis elektroninių pinigų sąskaitos pagalba. Nurodo, jog teismo nurodyta 2017-09-13 40 Eur dydžio įmoka, priešingai teismo teiginiams, nebuvo skirta skolos dengimui, nes 2017-09-13, 13:10 val. atsakovas tik pasipildė 40,00 Eur savo UAB „NEO Finance” elektroninių pinigų sąskaitą, o 14:32 val. atliko 42,29 Eur pervedimą iš elektroninių pinigų sąskaitos į savo asmeninę Luminor banko sąskaitą, taip pat ir atsakovo pateiktuose lėšų pervedimo nurodymuose 2017-09-13 atlikto mokėjimo paskirtis yra (duomenys neskelbtini) Sąskaitos papildymas“, o ne „įmoka už paskolą (duomenys neskelbtini)“.
20. Tvirtina, jog, priešingai teismo teiginiams, raginimo išsiuntimo dieną atsakovo negrąžinta vartojimo kredito dalis viršijo 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos. Pagal Sutarties 1.7 p., bendra vartojimo kredito kaina (Vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinį mokestį, sutarties administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose sąlygose tik pagal Vartojimo kredito paraišką suteikiamo Vartojimo kredito atžvilgiu, tačiau neapima išlaidų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Nurodo, kad administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą ir savo esme nėra mokestis už vėlavimą. Pagal sutarties 1.30., 5.4. bei 5.14. punktų nuostatas nuolaida administravimo mokesčiui yra taikoma tik tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo Sutartį – vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 kalendorinių dienų suteikta nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui. Teigia, jog Sutarties administravimo mokestis atsakovui buvo skaičiuojamas nuo 2017-05-12 už kiekvieną mėnesinę įmoką po 30,00 Eur, todėl iki raginimo išsiuntimo dienos vien tik administravimo mokestis sudarė 150,00 Eur.
21. Nurodo, jog atsakovas A. G. 2017-03-13 atliko mokėjimą, kuriuo pasidengė 72,78 Eur kredito, 2017-04-12 mokėjimu padengė 74,18 Eur kredito, 2017-07-05 mokėjimu padengė 75,60 Eur ir 77,05 Eur kredito. Iš viso iki raginimo siuntimo dienos atsakovo padengta kredito suma – 299,61 Eur. Pagal mokėjimo grafiką, matyti, kad negrąžinta kredito dalis sudaro 7 765,99 Eur (suteiktas kreditas 8 065,60 Eur - 299,61 Eur skolininko sumokėta suma). Pagal Vartojimo kredito įstatymo 19 str., 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito dalis sudarytų 776,59 Eur. Atsakovas pagal vartojimo kredito sutarties priedą (grafiką) iki raginimo išsiuntimo dienos turėjo būti padengęs 1 733,24 Eur, neįskaitant kompensacinių palūkanų (11,09 Eur) ir administravimo mokesčio (150,00 Eur), tačiau buvo padengęs tik 1 056,40 Eur.
22. Mano, jog priešingai teismo išvadai, atsakovas buvo tinkamai informuotas ir įspėtas apie pradelstus mokėjimus patvarioje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu apie pradelsimą. Nurodo, kad byloje pateiktos momentinės ekrano nuotraukos įrodo, jog pranešimai buvo siųsti nurodytu atsakovo elektroninio pašto adresu. Prašo priimti papildomus dokumentus, kuriuose pateikiami visi duomenys, jog raginimas buvo išsiųstas 2017-09-13 08:10:37 ir pranešimas dėl sutarties nutraukimo 2017-09-28, 09:23:36 atsakovo nurodytu elektroniniu paštu.
23. Nesutinka su teismo išvada, jog atsakovo A. G. veiksmuose nėra piktnaudžiavimo. Nurodo, kad po siųsto raginimo, per 14 dienų skolininkas nebuvo susisiekęs, 2017-09-20 jam buvo skambinta telefonu, išsiųsta žinutė, 2017-09-27 buvo pakartotinai išsiųsti pranešimai bei keturis kartus skambinta autoskambintuvu. Atsakovas A. G. pradėjo bendrauti tik po sutarties nutraukimo, su juo buvo sudaryti keli susitarimai, kurių atsakovas nevykdė. Tvirtina, jog visi pateikti argumentai ir įrodymai, patvirtina, kad su atsakovu bandyta susitarti geranoriškai dėl skolos dengimo net po sutarties nutraukimo, tačiau jis susitarimų nevykdė arba vykdė netinkamai, o Sutarties nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima rati priemonė, nes visiškai buvo prarastas kontaktas su skolininku.
24. Tvirtina, jog atsakovo atliekami mokėjimai dar neįrodo A. G. sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo esama padėtimi, nes teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, jog bus padidinta laisvai disponuojamų pinigų suma tik su sąlyga, jog bus atsiskaitoma su ieškove.
Atsiliepimas
25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo sprendimą palikti nepakeistą ir iš UAB „NEO Finance“ priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą, nes jis neatitinka Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o su apeliaciniu skundu pateikti nauji rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į dokumentų surašymo datas, turėjo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes ieškovė yra verslo subjektas, byloje buvo atstovaujama advokatų, o aplinkybių, būtinų CPK 314 straipsnio taikymui, nenurodoma.
27. Tvirtina, jog dalyje dėl pradelsto mokėjimo dydžio (vartojimo kredito sumos) ieškovė netinkamai, plečiamai aiškina sutarties sąlygas ir be jokio teisinio pagrindo 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos tapatina su bendra vartojimo kredito kaina. Nurodo, jog Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas rengė pati ieškovė, o sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygos turi būt aiškinamos jas priėmusios šalies naudai. Tvirtina, jog iš Sutarties 1.8, 1.9 punktuose numatytų sąlygų akivaizdu, kad vartojimo kredito mokestis ir vartojimo kredito kaina arba vartojimo kredito mokestis nėra tapačios sąvokos. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4.2 p. nėra sąlygos, kad pradelsta mokėjimo suma skaičiuojama nuo vartojimo kredito kainos arba vartojimo kredito mokesčio. Priešingai, šioje sutartinėje sąlygoje aiškiai nurodyta, jog pradelsto mokėjimo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos. Mano, jog tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.7 p. leidžia teigti, kad vartojimo kreditas yra konkretaus konkrečiam kredito gavėjui suteikto kredito dydis be jokių kitų mokesčių (palūkanų, administravimo mokesčio, tarpininkavimo mokesčio), o šio konkretaus ginčo prasme – vartojimo kredito dydis 8 065,60 Eur. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.9 p. nurodyta, kad bendra vartojimo kreditų suma – bendra konkretaus vieno vartojimo kredito gavėjo visų dar bendrovei negrąžintų vartojimo kreditų suma. Nurodo, jog iš Vartojimo kredito sutarties priedo duomenų, matyti, kad iki 2017-09-13 jis turėjo būti sumokėjęs 1 733,27 Eur, o sumokėjo - 1 096,40 Eur, todėl skola 2017-09-13 buvo 636,87 Eur, o ne 837,93 Eur. Teigia, jog vartojimo kredito dydžiui esant 8065,60 Eur, o negrąžintam vartojimo kredito dydžiui – 6 969,20 Eur (8 065,60 - 1 096,40), 10 procentų šios sumos yra 696,92 Eur.
28. Pažymi, jog ieškovės pateikti skaičiavimai patvirtina, kad Vartojimo kredito sutarties 8.4.2 sąlyga įvykdyta nebuvo, nes 2017-09-13 fiksuotas 676,84 Eur įsiskolinimas yra mažesnis už 10 procentų nuo negrąžintos kredito dalies, t. y. 776,59 Eur. Teigia, jog UAB „NEO Finance” savo teiginių apie 2017-09-13 buvusį 837,93 Eur įsiskolinimą nepagrindė.
29. Nurodo, jog pagal sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygas (8.4.3. p.) pradelstų mokėjimų atvejais, kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį išsiųsdamas vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvarioje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Tvirtina jog pranešimo apie susidariusį įsiskolinimą patvarioje laikmenoje niekada negavo. Būtent ieškovei pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrosios dalies 8.4. p. ir 8.4.3 p. sąlygas teko pareiga įrodyti ne tik parengtų pranešimų turinį, bet ir esminį aplinkybę, kad šie pranešimai jam buvo išsiųsti. Atkreipia dėmesį, kad viso proceso metu UAB „NEO Finance” nepateikė išrašo iš savo elektroninio pašto išsiųstų elektroninių laiškų duomenų. Teigia, kad tai sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, jog jis nebuvo informuotas apie tai, kad privalo per 14 dienų padengti skolą, taip, kaip buvo numatyta Vartojimo kredito sutarties Bendrosios dalies 8.4. p. ir 8.4.3 p.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
31. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog 2017-07-05 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018-06-06 sprendimo pasirašė elektroniniu parašu ne tik ieškovės atstovė A. R., bet ir advokatas D. S., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė UAB „NEO Finance“ apeliacinį skundą (CPK 185 str., 306 str. 3 d.). Tai, kad į teismų informacinę sistemą „Liteko“ apeliacinį skundą įkėlė advokato padėjėja, apeliacinio skundo turinio nedaro neteisėtu, nes procesinio dokumento įkėlimas netapatus jo pasirašymui. Be to, su apeliaciniu skundu teismui buvo pateiktas įgaliojimas advokato padėjėjai pateikti advokatų profesinės bendrijos advokatų rengiamus dokumentus į Elektroninių paslaugų portalą, todėl atsakovo A. G. teiginiai, jog teismas neturėjo pagrindo priimti apeliacinį skundą, atmestini.
32. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. UAB „NEO Finance“ su apeliaciniu skundu pateikė raginimo ir pranešimo dėl sutarties nutraukimo išsiuntimą patvirtinančių lydraščių kopijas, išlaidas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patvirtinančius dokumentus, antstolio sudarytus turto aprašus, atsakovo, ieškovės prašymus antstoliui, sistemos vaizdo nuotrauką, patvirtinančią sudarytus susitarimus. Šiuos dokumentus apeliantė pateikė, siekdama pagrįsti apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, tačiau nenurodė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti su skundu pateikiami nauji įrodymai, tai yra UAB „NEO Finance“, teikdama minėtus rašytinius dokumentus, nenurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kad šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priimti naujus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, nes UAB „NEO Finance“ turėjo galimybę pateikti minėtus dokumentus pirmosios instancijos teismui. Be to, teisėjų kolegija atsisako priimti ir 2018-10-16 papildomus paaiškinimus dėl atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių, nes įstatymas nenumato apeliaciniame procese pateikti daugiau procesinių dokumentų nei numatyta CPK 306, 309, 318 straipsniuose.
33. Byloje nustatyta, kad 2017-02-03 UAB „NEO Finance“ ir A. G. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Vartojimo kredito sutartis), pagal kurią UAB „NEO Finance“ A. G. suteikė 8 065,60 Eur vartojimo kreditą 60 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas minėta sutartimi įsipareigojo Vartojimo kredito sutarties priede numatytu grafiku mokėti kasmėnesines įmokas. 2017-09-13 UAB „NEO Finance“ konstatavo, jog A. G. vėluoja grąžinti vartojimo kreditą ir yra skolingas 837,93 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-11-03 UAB „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo ir nurodė, jog Vartojimo kredito sutartis su atsakovu nutraukta 2017-10-03 ir 2017-09-28 elektroniniu paštu apie sutarties nutraukimą yra informavusi A. G.. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies. UAB „NEO Finance“ nesutinka su sprendimu ir teigia, jog Vartojimo kredito sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai.
34. Pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4 punktą, bendrovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nesikreipdama į teismą ir išsiųsdama paskolos gavėjui – atsakovui, išankstinį raštišką pranešimą, kai yra visos sąlygos, t.y., kredito gavėjas patvarioje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu yra informuotas apie pradelstą mokėjimą, mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma ne mažesnė nei 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvarioje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Esant visoms vienašališko sutarties nutraukimo sąlygoms, Vartojimo kredito sutartis laikoma nutraukta.
35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog UAB „NEO Finance“ pateikti rašytiniai įrodymai – kompiuterio ekrano vaizdo nuotraukos, nepatvirtino raginimui ir pranešimui dėl sutarties nutraukimo buvus išsiųstiems atsakovui A. G.. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą bei šalių paaiškinimus, neturi pagrindo paneigti minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą (CPK 185 str.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Atsakovui neigiant raginimo ir pranešimo dėl sutarties nutraukimo gavimą jo elektroninio pašto adresu, o apeliantei nepateikus pakankamų ir leistinų įrodymų, pagrindžiančių minėtų pranešimų išsiuntimą atsakovui, pagal esančių įrodymų visumą labiau tikėtina, jog atsakovas A. G. nebuvo tinkamai informuotas apie raginimą sumokėti skolą bei apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4.1 punkte nurodyta viena iš vienašališko kredito sutarties nutraukimo sąlygų 2017-09-28 neegzistavo.
36. Vertinant antros vienašališko Vartojimo kredito sutarties sąlygos egzistavimą, kolegija pažymi, jog Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4.2 punkte nurodyta sąlyga susideda iš dviejų alternatyvų. Pirmoji alternatyva susijusi su mokėjimo pradelsimo laikotarpiu ir pradelsto mokėjimo santykine išraiška nuo negrąžintos Vartojimo kredito sumos. Antroji - susijusi su mokėjimo pradelsimo laikotarpiu.
37. Pagal apeliantės pateiktus įrodymus dėl atsakovo sumokėtų įmokų paskirstymo, kurių atsakovas A. G. neginčijo, matyti, kad iki 2017-09-13 buvo sumokėta 299,70 Eur vartojimo kreditui padengti, kas reiškia, jog minėtai dienai negrąžintą vartojimo kreditą sudarė 7 765,90 Eur (8 065,60 Eur – 299,70 Eur), iš kurių 10 procentų sudarytų 776,59 Eur. Iki 2017-09-13 A. G. buvo pervedęs 1 056,40 Eur sumą, todėl, pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4.2 punkte numatytą pirmąją alternatyvią sąlygą, pradelsto mokėjimo suma neviršija 10 procentų negrąžinto Vartojimo kredito sumos – 676,84 Eur (skirtumas nuo grąžintinų įmokų sumos pagal grafiką (1 733,24 Eur) ir realiai pervestų įmokų (1 056,40 Eur) mažesnis nei 776,59 Eur.
38. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo 2017-09-13, 13.10 val. 40 Eur papildymo ir tos pačios dienos 13.10 val. atsakovo atlikto 42 Eur sumos pervedimo iš sąskaitos, iš kurios apeliantė dengdavo atsakovo įmokas. Šie atsakovo veiksmai negali patvirtinti teismo išvados, kad minėtą dieną atsakovas grąžino dalį mokėtinos kasmėnesinės įmokos - 40 Eur, nes tą pačią dieną minėta suma A. G. buvo pervesti iš kredito dengimui skirtos sąskaitos. Minėta aplinkybė leidžia teigti, kad 2017-09-13 nebuvo atliktas dalies kredito grąžinimas ir atsakovas nemokėjo įmokų pagal grafiką nuo 2017 m. liepos iki 2017 m. spalio mėnesio, kas sudaro daugiau nei tris mėnesius iš eilės ir tenkina antrąją vienašališko sutarties nutraukimo pagrindo sąlygą (CPK 185 str.). Apeliantės pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog būtent šiuo pagrindu ir buvo nutraukta šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis.
39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors 2017-09-28 pranešimo dėl sutarties nutraukimo rengimo metu ir egzistavo antra alternatyvi sąlyga pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 8.4.2 punktą (nutarties 39 punktas), apeliantė nepagrįstai vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį nuo 2017-10-03, nes byloje neįrodytas raginimo sumokėti pradelstą mokėjimą išsiuntimo atsakovui faktas. Dėl paminėto, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą pripažinti neteisėtu Vartojimo kredito sutarties vienašalį nutraukimą (CPK 185 str.).
40. Apeliantės teiginiai dėl atsakovo veiksmų teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir įsipareigojimų laikymąsi nagrinėjamu atveju nevertintini, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, nes vienašalis Vartojimo kredito sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu.
41. Pirmosios instancijos teismas priteisė valstybės naudai iš ieškovės 1,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kolegialių institucijų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Kadangi nagrinėjamoje byloje iš UAB „NEO Finance“ išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė už Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš ieškovės neturėjo būti priteistos (CPK 96 str. 6 d.).
42. Dėl paminėtų motyvų, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, pašalinant iš sprendimo rezoliucinės dalies sprendimą dalį išieškoti iš UAB „NEO Finance“ valstybės biudžetui 1,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pašalinti iš sprendimo rezoliucinės dalies sprendimo dalį dėl 1,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“.