- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-06
- Bylos Nr.
- e2-570-356/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-02094-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vijolė Vitienė
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Advokatai
- Inga Maskoliūnaitė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-570-356/2018, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos, palūkanų, tarpininkavimo ir administravimo mokesčių priteisimo bei pagal atsakovo A. G. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „NEO Finance“ dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, vartojimo kredito kainos arba palūkanų sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „NEO Finance“ ieškiniu (1-7 b.l.) prašė priteisti iš atsakovo: 7 738,99 EUR negrąžintą kredito dalį, 4 817,88 EUR mokėjimo (pelno) palūkanų, 1 119,68 EUR tarpininkavimo mokesčio, 1 680 EUR administravimo mokesčio, 23 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 7 738,99 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2017-07-13 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 384 EUR žyminio mokesčio, 246,01 EUR už procesinių dokumentų parengimą ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė ieškinyje, kad prievolę perduoti (ir refinansuoti) atsakovui paskolos sumą įvykdė, o atsakovas savo prievolę paskolos sumą grąžinti dalimis, mokėti palūkanas ir kt. mokesčius vykdė netinkamai, todėl ieškovė įsitikinusi, kad 2017-09-13 buvo visos Vartojimo kredito sutartimi sulygtos sąlygos ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį su atsakovu, reikalavimai dėl nutraukimo procedūrų nepažeisti, atsakovas ne tik per papildomai nustatytą 14 dienų terminą, bet ir iki įsiteisėjant sutarties nutraukimo terminui skolos nepadengė. Nutraukus sutartį atsakovas privalo paskolos sumą grąžinti anksčiau termino, sumokėti palūkanas ir kitus mokesčius, atsakovui šios pareigos nevykdant, prašė teismine tvarka ginti pažeistas teises, įpareigoti atsakovą piniginę prievolę įvykdyti natūra, t.y. iš atsakovo priteisti ieškinyje nurodytas sumas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį (98-102 b.l.) prašė netenkinti atsakovo reikalavimų, nes Vartojimo kredito sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai, o palūkanos nėra neprotingai didelės, kad reikėtų sumažinti.
Atsakovas A. G. nustatytu terminu nesutikimo su ieškiniu motyvus išdėstė priešieškinyje (60-64 b.l.), kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2017 m. vasario 3 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. spalio 3 d. nutraukimą. Nurodė nesutikimo su ieškinio reikalavimu dėl palūkanų priteisimo motyvus ir prašė sumažinti vartojimo kredito kainą arba palūkanas. Teismui priėmus priešingą sprendimą, prašė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, nustatant, kad teismo sprendimu priteistas įsiskolinimas grąžinamas 248 EUR dydžio mėnesinėmis įmokomis. Prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti bei paaiškino, kad paskolos sumą atsakovas gavo ir prievolę ieškovei tinkamai vykdė iki atsirado naujų aplinkybių (gimė vaikas, sugedo automobilis), dėl kurių atsakovas turėjo papildomų išlaidų ir laikinai nebegalėjo prievolę vykdyti tinkamai. Atsakovo veiksmai nerodo jo tyčios nevykdyti sutarties pagrindu tekusios prievolės, nes jis, nors ir ne pagal nustatytą grafiką, tačiau mokėjo tiek, kiek tuo metu galėjo. Ieškovė sutartį nutraukė nesant tam pagrindo ir neteisėtai, todėl prašė vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Sutarties vienašališkas nutraukimas iš esmės pablogintų jo padėtį, nes jis neturi galimybės iš karto padengti tokio dydžio paskolos sumą, palūkanas ir kitus mokesčius. Galimybę mokėti dalimis, jeigu sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu arba būtų išdėstytas teismo sprendimo įvykdymas, jis yra pajėgus, nes dirba ir gauna pakankamo dydžio pastovias pajamas. Jis nuo ieškinio pareiškimo moka po 250-300 eurų kas mėnesį. Ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydis yra neprotingai didelis, todėl mano, kad būtina jas sumažinti. Prašė iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Pažymėtina, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei. Vartojimo kredito sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio.
Teismas gina suinteresuotą asmenį, kuris kreipėsi į jį, pašalindamas byloje įrodytą pažeidimą (išspręsdamas ginčą tarp besibylinėjančių šalių) ir atkurdamas pažeistas suinteresuoto asmens teises (kai tai, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nustatytą faktinę situaciją ir atlikus visų byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, yra pagrįsta ir teisėta) priimdamas teismo sprendimą, kuris yra visiems privalomas ir priverstinai vykdomas (CPK 18, 259 straipsniai). Toks įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa juridiniu faktu, pakeičiančiu asmenų teises ir pareigas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, suinteresuotas asmuo, kuris kreipiasi į teismą, privalo ne tik nurodyti pažeidimą, tačiau ir jį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis). Sutarties sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys 2017 m. vasario 3 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovui 60 mėnesių laikotarpiui buvo suteikta (ir refinansuota) 8 065,60 EUR paskola, atsakovas įsipareigojo grąžinti minėtą paskolos sumą ir sumokėti palūkanas – 5 576,60 EUR laikydamasis nustatyto kredito grąžinimo grafiko (13-23, 27, 38-39 b.l.). Ginčo, kad atsakovui buvo suteikta 8 065,60 EUR paskola, tuo pačiu padengiant atsakovo skolas AB (duomenys neskelbtini)ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kad sudarydamas sutartį atsakovas veikė kaip vartotojas, tarp šalių nėra (27 b.l.).
Darytina išvada, kad tarp šalių nuo 2017 m. vasario 3 d. susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (CK 6.886 straipsnis), tokį faktą nustačius, yra pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti vartotojų apsaugą reglamentuojančias teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas yra dėl to, ar ieškovė teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį ir reikalauja grąžinti paskolos sumą, sumokėti palūkanas ir kitus mokesčius prieš terminą. Minėta, kad atsakovas piniginę prievolę ieškovei privalėjo įvykdyti dalimis per 60 mėnesių.
Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).
Šalių Sutarties 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiuose yra nurodyti pagrindai, suteikiantys kredito davėjui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, tačiau išsiunčiant vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui.
Sutartyje numatytas sutarties nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, kuri gali būti tesimo kontroliuojama teisėtumo aspektu, t. y. teismas tikrina, ar ši sutarties sąlyga nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.).
Priedo prie Sutarties duomenimis (38-39 b.l.), atsakovas nuo 2017-03-12 privalėjo mokėti po 247,60 arba 247,61 EUR kiekvieno mėnesio 12 dieną iki 2022-02-12, kas mėnesį mokėtiną sumą sudarė atitinkama dalis kredito sumos, palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio.
Ieškovė nurodė faktines aplinkybes, kad 2017-09-13 (11 b.l.) atsakovui Sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu siuntė raginimą, jame nurodė, kad skola yra 837,93 EUR, kad atsakovas yra pradelsęs mokėti 3 mėnesines įmokas iš eilės, kad skolą privalo sumokėti per 14 dienų nuo laiško gavimo, kad priešingu atveju Sutartis bus nutraukta. Ieškovė 2017-09-28 tokiu pačiu būdu siuntė (10 b.l.) atsakovui pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, jame nurodė, kad Sutarties nutraukimas įsigalioja 2017-10-03, kad atsakovas dar turi teisę padengti 840,39 EUR skolą, jeigu pageidauja, kad Sutartis nebūtų nutraukta. Ieškovės teigimu, Sutarties vienašališkas nutraukimas įsigaliojo 2017-10-03 (Sutarties 8.6 papunktis).
Sutarties 1.17 papunktyje yra pateikta vartojimo kredito sumos samprata, pagal kurią vartojimo kredito suma yra vartojimo kredito suma, kurią pagal vartojimo kredito sutartį bendrovė išmoka vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito suma, kuri nurodyta šalių Sutarties specialiosiose sąlygose, yra 8 065,60 EUR (23 b.l.). Taigi paskolos gavėjui pradelsus mokėti pradelsto mokėjimo suma turėtų būti ne mažesnė kaip 806,56 EUR ( t.y. ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos).
Atsakovas pateikė lėšų pervedimo nurodymus (176-186 b.l.), kurie patvirtina, kad atsakovas į sąskaitą pervedė, o ieškovė gavo: 2017-03-10 – 250 EUR; 2017-04-12 – 247 EUR; 2017-07-05 – 559,40 EUR; 2017-09-13 – 40 EUR; 2017-10-06 – 100 EUR; 2017-10-17 – 100 EUR; 2017-11-10 – 250 EUR; 2017-12-11 – 250 EUR; 2018-01-03 – 300 EUR; 2018-02-09 – 300 EUR; 2018-04-04 – 300 EUR. Taigi atsakovas nemokėjo įmokų 2017-05-12 ir 2017-06-12 bei 2017-08-12. Atsakovas nemokėjo 2 mėnesius iš eilės (gegužė ir birželis), tačiau sekantį mėnesį, t.y. 2017-07-05 pervedė beveik dvigubai daugiau, tuo padengė per 2 mėnesius susidariusią skolą. Užskaičius skolą, susidarė situacija, kad liko nesumokėtos įmokos 2017-07-12, 2017-08-12, o 2017-09-13 atsakovas sumokėjo tik dalį – 40 EUR. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad mokėjimas nebuvo pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės.
Ieškovė teigia atsakovą įspėjusi 2017-09-13 apie tai, kad skolos suma yra 837,93 EUR, o skolą reikia sumokėti per 14 dienų nuo laiško gavimo. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė, iš kokių mokėjimų susidarė bendra 837,93 EUR dydžio mokėtina skolos suma. Kaip matyti iš Sutarties priedo duomenų, iki 2017-09-13 atsakovas privalėjo būti sumokėjęs 1 733,27 EUR, o sumokėjo – 1 096,40 EUR, taigi skola – 636,87 EUR. Ši suma yra mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos – 806,56 EUR. Jeigu, turint omenyje Sutarties 1.30, 5.4, 5.14 papunkčių nuostatas, būtų galima laikyti, jog nuo 2017-06-13 atsakovas privalėjo mokėti dar ir po 30 EUR administravimo mokesčio (iš viso iki Sutarties nutraukimo – apie 120 EUR), tai pradelstų mokėjimų suma taip pat būtų mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos (806,56 EUR), t.y. būtų tik 756,87 EUR (636,87 EUR + 120 EUR). Ieškovė reikalavimo priteisti palūkanas, dėl kurių mokėjimo netinkamai vykdant prievolę šalys buvo susitarusios (Sutarties 6.1 papunktis), nereiškė, nes, kaip matyti iš ieškovės pateikto rašytinio paaiškinimo (169-175 b.l.), atsakovo mokamomis įmokomis ieškovė įskaitė vėlavimo palūkanas, iki ieškinio pareiškimo iš viso buvo įskaityta 13,30 EUR. Šalys Sutarties 5.10 papunkčiu buvo susitarusios dėl mokėjimų paskirstymo tvarkos, pagal kurią palūkanos už vėlavimą mokėti yra įskaitomos antrąja eile, o tarpininkavimo ir administravimo mokesčiai – penktąja. Taigi ieškovei gautomis įmokomis padengus pastaruosius mokesčius bei nereiškiant ieškinio reikalavimo dėl Sutarties 6.1 papunktyje numatytų palūkanų priteisimo, darytina išvada, kad 13,30 EUR ir buvo ta suma, kurią atsakovas privalėjo sumokėti. Taigi net ir vadovaujantis Sutarties 6.1 papunkčiu, skolos sumos dydis nebuvo didesnis kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos (756,87 EUR + 13,30 EUR).
Ieškovės teigimu, ji atsakovui pranešimus siuntė atsakovo nurodytu elektroninio pašto adresu, įrašytu į Sutarties specialiąsias sąlygas. Atsakovas teigė pranešimų negavęs. Atsakovui priešieškinyje nurodžius, kad jis nebuvo informuotas patvarioje laikmenoje parengtu pranešimu, t.y. taip, kaip numatyta Sutartyje (8.4.1. papunktis), ieškovė kitokių rašytinių įrodymų, nei buvo pateikti kartu su ieškiniu (8, 10-12, 25 b.l.), nepateikė, tik papildomai paaiškino, kad toks įteikimas yra tinkamas.
Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato, kad patvarioji laikmena – priemonė, kuri leidžia vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui saugoti asmeniškai jam skirtą informaciją taip, kad informacija tam tikrą laiką būtų prieinama ir kad saugomą informaciją būtų galima atkurti nepakitusią (t. y. popieriuje surašyti (spausdinti) dokumentai, USB atmintinės, kompaktinių diskų įrenginiai (CD-ROM), skaitmeniniai vaizdo diskai (DVD), atminties kortelės arba standieji kompiuterių diskai, elektroniniai laiškai ir kitos priemonės).
Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas ne tik per 14 dienų, bet ir iki 2017-10-03 ieškovės nurodytos skolos sumos nepadengė. Ieškovė nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, kad telefonu jis buvo susisiekęs su ieškovės darbuotojais, kurie neprieštaravo tam, kad jis mokėtų mažesnes sumas, tačiau atsakovui 2017-10-06 pervedus tik 100 EUR, jam pranešė, kad mokama suma yra per maža, tuomet atsakovas 2017-10-17 pervedė dar 100 EUR. Šiuos mokėjimus atsakovas atliko jau po 2017-10-03, t.y. po Sutarties nutraukimo, ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017-11-07.
Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertinamas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma, atsižvelgiant į kitos šalies teisėtus lūkesčius dėl Sutarties sąlygų laikymosi.
Atsakovas nurodė, kad piniginės prievolės vykdymo laikotarpiu jam atsirado naujų aplinkybių – (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, sugedo automobilis (49, 70-71, 80 b.l.). Nors atsakovas nuolatinai dirbo (duomenys neskelbtini) ir gavo pastovias pajamas (50-52, 68 b.l.), tačiau dėl minėtų aplinkybių turėjo papildomų išlaidų (pirko naujagimiui būtinus reikmenis, remontavo automobilį), o tai, atsakovo teigimu, tuo laikotarpiu tiesiogiai įtakojo piniginės prievolės ieškovei vykdymą.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų, jis dirba ir gauna pastovias darbines pajamas, nuo 2017-01-01 iki 2017-12-01 atsakovui išmokėto darbo užmokesčio vidurkis – 656 EUR. Minėta, kad atsakovas nuo 2017-11-10 kas mėnesį ieškovei moka po 250 EUR – 300 EUR, nors teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovas tą daryti įpareigotas nebuvo (46-48 b.l.). Tokie nustatyti faktai leidžia padaryti išvadą, kad piniginės prievolės vykdymo metu atsakovui buvo atsiradę nenumatytų aplinkybių, kurios laikinai sukliudė jam tinkamai vykdyti prievolę, tačiau jo veiksmai nerodo jį piktnaudžiavus, atsakovas pagal turtinę padėtį yra pajėgus Sutartį vykdyti dalimis, o tai duoda pagrindo padaryti išvadą, kad atnaujinus Sutartį ji gali būti įvykdyta jomis nustatytomis sąlygomis. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovės vienašališko Sutarties nutraukimo jam kiltų sunkių pasekmių, nes visas mokėtinas sumas jis privalėtų grąžinti iš karto, nors tokių galimybių neturi, taip pat neturi ir nekilnojamųjų daiktų, iš kurių būtų galima išieškoti (159 b.l.).
Įvertinus šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, laikytina nustatyta, kad ieškovė vienašališkai Sutartį nutraukė nesant Sutartyje nustatyto pagrindo (Sutarties 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiai), todėl atsakovo priešieškinis dėl šio reikalavimo tenkintinas ( CK 1. 138 straipsnio 2 punktas), ieškovės vienašališkas Sutarties nutraukimas 2017-10-03 pripažintinas neteisėtu, Sutartis atnaujintina tomis pačiomis sąlygomis.
Šalių Sutarties vienašališką nutraukimą pripažinus neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo 7 738,99 EUR negrąžintą kredito dalį, 4 817,88 EUR mokėjimo (pelno) palūkanų, 1 119,68 EUR tarpininkavimo mokesčio, 1 680 EUR administravimo mokesčio, 23 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 7 738,99 EUR vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2017-07-13 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, nes ieškovė, Sutarčiai esant terminuotai, nustačius, kad atsakovas nėra praradęs su terminu susijusių lengvatų, neturi teisės reikalauti ją įvykdyti prieš terminą (CK 6.34 straipsnio 2 dalis, 6.35 straipsnio 4 dalis), ieškinys visa apimtimi atmestinas.
Atsakovo priešieškinio reikalavimas sumažinti Sutarties bendrą vartojimo kainą arba palūkanas yra betarpiškai susijęs su ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimais priteisti palūkanas (faktinės aplinkybės išdėstytos procesinio dokumento dalyje „atsiliepimas į ieškinį“). Atmetus ieškinį nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą sumažinti Sutarties bendrą vartojimo kainą arba palūkanas, priešieškinis šioje dalyje atmestinas tuo pagrindu, kad atmestas ieškinio reikalavimas palūkanas priteisti.
Ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkintinas iš dalies, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
CPK 93 straipsnio 1-2 dalys nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.
Atsakovas už advokato padėjėjo ir advokatės teisines paslaugas iš viso turėjo 760 EUR išlaidų (69, 147 b.l.), nes sumokėjo: 380 EUR už priešieškinio parengimą 2017 m. IV ketvirtyje; 380 EUR už atstovavimą teisme 2018 m. I ketvirtyje.
Atsakovo turėtų išlaidų advokato padėjėjo ir advokatės pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 5 punkte, 8.2, 8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2017 m. II ir III ketvirčių vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžiai atitinkamai buvo: 838,70 EUR, 850,80 EUR, matyti, kad atsakovo išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokato padėjėjo bei advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, jas mažinti pagrindo nėra.
Atsakovas priešieškinį dalyje dėl reikalavimo pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu žyminiu mokesčiu apmokėjo iš dalies, t.y. sumokėjo 75 EUR (65 b.l.), o 2017-12-22 teismo nutartimi likusios dalies – 75 EUR žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (81-82 b.l.).
Iš ieškovės, kaip šalies, kurios nenaudai priimtas teismo sprendimas, atsakovui priteistina: 760 EUR turėtų atstovavimo išlaidų ir 75 EUR žyminio mokesčio, o valstybei iš ieškovės priteistina 75 EUR žyminio mokesčio ir 1,45 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi Nr. e2-2535-356/2017 buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovui nuosavybės teisėmis priklausančių kilnojamųjų daiktų, esančių pas atsakovą arba pas trečiuosius asmenis, 15 356,55 EUR sumai, jų nesant ar nepakankant, piniginių lėšų ir turtinių teisių bendrai 15.356,55 EUR sumai areštas ieškovės ieškinio įvykdymo užtikrinimui. Ieškinį atmetus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o įsiteisėjus panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priešieškinį tenkinti iš dalies.
Tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, ir atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2017 m. vasario 3 d. sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vienašalį nutraukimą 2017-10-03 pripažinti neteisėtu ir atnaujinti sutartį tomis pačiomis sąlygomis.
Kitoje dalyje priešieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, atsakovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 760 EUR atstovavimo išlaidų ir 75 EUR žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, valstybei 75 EUR žyminio mokesčio ir 1,45 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Valstybei priteistą žyminį mokestį ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (abiejų įmokų kodas – 5660), privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi Nr. e2-2535-356/2017 taikytą laikinąją apsaugos priemonę, sprendimui įsiteisėjus, laikinąją apsaugos priemonę panaikinti visa apimtimi ((duomenys neskelbtini)).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.