- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-339-232/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31533-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- G. K.
- Ieškovas
- UAB „Moment Credit“
- Kategorijos
- 2.6.26pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Moment Credit“ ieškinį atsakovei G. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 2 987,57 Eur negrąžinto kredito ir 887,43 Eur nesumokėto kredito kainos, 1 182,59 Eur nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 114 Eur bylinėjimosi išlaidų.Nurodė, kad 2015 m. liepos 17 d. atsakovė nuotoliniu būdu sudarė vartojimo kredito sutartį su vartojimo kreditus teikiančiu ieškovu. Sutartimi ieškovas įsipareigojo teikti atsakovei kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovė – gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kreditų kainą. 2015 m. liepos 19 d. atsakovė gavo iš ieškovo 3 000 Eur dydžio vartojimo kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2020 m. liepos 19 d. Atsakovė turėjo grąžinti 3 000 Eur per 60 mėnesių, kas mėnesį mokėdama 132,61 Eur. Pirmosios įmokos data – 2015 m. rugpjūčio 19 d., paskutinė įmokos data – 2010 m. liepos 19 d. Atsakovė atliko faktiškai tik vieną įmoką, skirtą kredito grąžinimui. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 26 d. pervedė ieškovei 133,62 Eur mėnesinę įmoką, tačiau nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio visiškai nustojo vykdyti sutartį, kredito grąžinimas nebuvo pratęsiamas. Paaiškino, kad iš atsakovės gautu mokėjimu padengė 1,18 Eur nuostolių, 120,01 Eur palūkanų bei 12,43 Eur negrąžinto kredito. Pažymėjo, kad sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, jog už visą kredito laikotarpį kredito kaina yra 4 956,60 Eur, tačiau reikalaujama tik 887,43 Eur palūkanų, kurios yra paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą sutartį, ieškovei 2015 m. rugpjūčio 26 d. įmokėjo 132,62 Eur įmoką, todėl likusi skola yra 2867,38 Eur, o ne 2987,57 Eur. Paaiškino, kad kredito negalėjo mokėti dėl 2015 m. pabaigoje susiklosčiusios sunkios šeimos finansinės padėties. Šeimos būstas buvo parduotas iš varžytinių. Pardavus butą 2015 m. lapkričio 7 d., skolinis įsipareigojimas bankui siekė 11 600 Eur, likę skoliniai įsipareigojimai sudarė 24 000 Eur. Pažymėjo, kad kredito mokesčio dydis paskaičiuotas visai kredito sumai už visą kredito laikotarpį, t. y. 60 mėnesių, kas yra nepagrįsta ir neteisėta, o palūkanos nepagrįstai didelės, nes sudaro 59,92 procentus. Nurodė, kad kredito mokestis turi būti paskaičiuotas jo faktinei grąžinimo datai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovės 2 987,57 Eur negrąžinto kredito, 887,43 Eur nesumokėto kredito kainos, 1 182,59 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 31 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 114 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės valstybės naudai 9,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Nurodė, kad byloje ginčo dėl to, kad atsakovė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir laiku negrąžino 2 987,57 Eur kredito nėra. Sprendė, kad ieškovės pateiktas atsakovės įsiskolinimas pagal Vartojimo kredito sutartį yra pagrįstas šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 987,57 Eur negrąžinto kredito yra pagrįstas ir tenkintinas.Nustatė, kad pagal į bylą pateiktos 2015 m. liepos 17 d. kredito sutarties specialiąsias sąlygas numatyta, jog pavėluoto mokėjimo atveju atsakovė turės atlyginti ieškovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi, nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri paskaičiuojama pagal bendrą kredito kainos metinę normą, t. y. 59,92 procentai. Ieškovės nuostoliai per dieną sudaro 0,16 procentų laiku negrąžintos sumos. Pažymėjo, kad 2015 m. liepos 17 d. šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje sutartos 59,92 procento mokėjimo palūkanos neprieštarauja VKĮ įstatymo nuostatoms, todėl nėra teisinio pagrindo joms mažinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, įvertinus pirmoje instancijoje pateiktus argumentus ir išreikštą valią sudaryti taikos sutartį.Nurodė, kad dėl 2015 m. pabaigoje susiklosčiusios sunkios šeimos finansinės padėties mokėti vartojimo kredito įmokas neturėjo finansinių galimybių, dėl ko susidarė skola. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę, taip pat nesvarstė prašymo su ieškovu sudaryti taikos sutartį ir ginčą išspęsti tarpusavio sutarimu. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į argumentus, kad kredito mokestis turi būti paskaičiuotas jo faktinei grąžinimo datai, t. y. terminui iki kurio buvo pasinaudota paskolintomis ieškovo piniginėmis lėšomis. Teismas priteisdamas per didelę nuostolių ir nesumokėtos kredito kainos dydį pamynė vartotojų teisių apsaugą. Priteistos metinės palūkanos viršija ir pažeidžia Lietuvos banko nustatytas maksimalias metines palūkanų normas. Teigė, kad netesybos gali būti skaičiuojamos tik ribotą laiką. Teismas neatsižvelgė į šiuo metu aktualią Vartojimo kredito įstatymo redakciją. Teismas neįvertino šalių sutartinių santykių pobūdžio prievolės vertės, vartojimo kredito sutarties sudarymo. Neatsižvelgė į tai, jog skolininkas yra vartotojas.Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Nurodė, kad palūkanų dydis yra paskaičiuotas tik už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Paaiškino, kad už naudojimąsi pinigais po termino praleidimo ieškovė reikalauja tokio pat atlyginimo, kuris numatytas kredito sutartyje, t. y. nuostolių, kurie atitinka mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Pažymėjo, kad ginčo kredito sutartyje nurodytos palūkanos atitiko tuo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo nuostatas bei neprieštarauja šiuo metu galiojančiai Vartojimo kredito įstatymo redakcijai. Pažymėjo, kad bendrovė išreiškė valią sudaryti taikos sutartį su atsakove, tačiau šalims nepavyko rasti kompromiso.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Atsakovė 2015 m. liepos 17 d. nuotoliniu būdu sudarė vartojimo kredito sutartį su ieškovu. Sutartimi ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovė gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kredito kainą. Atsakovė 2015 m. liepos 19 d. gavo iš ieškovo 3 000 Eur dydžio vartojimo kreditą, kuris turėjo būti grąžintas iki 2020 m. liepos 19 d. Įmokų skaičius – 60 (mokama kas mėnesį). Įmokų dydis – 132,61 Eur. Kredito kaina – 4 956,60 Eur. Bendra kliento mokama suma – 7 956,60. Palūkanų norma – 48 proc. Bendra kredito kainos metinė norma – 59,92 proc. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 26 d. pervedė ieškovei 133,62 Eur mėnesinę įmoką ir nustojo vykdyti sutartį.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuo metu galiojančia Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakciją.Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojanti redakcija nurodo, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2015 m. liepos 17 d. sudarytai sutarčiai nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojanti įstatymo redakcija negali būti taikoma., kadangi sutartis buvo sudaryta prieš įstatymo įsigaliojimą. Su atsakovu sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 59,92 proc. ir Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio nustatytų apribojimų neviršijo.Apeliantė teigė, kad kredito negalėjo grąžinti dėl sunkios finansinės padėties. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcija nustatė, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra prielaidų sumažinti bendros vartojimo kredito kainos. Apeliantė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad palūkanos yra nesąžiningos ir turėjo būti sumažintos ginant atsakovės, kaip silpnesnės sutarties šalies – vartotojo interesus. Pažymėtina, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (59,92 proc.) buvo daugiau negu 3 kartus mažesnė, negu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinei normai taikytas apribojimas (200 proc.). Apeliantė pasirašydama sutartį, žinojo, kokią palūkanų sumą ji turės grąžinti pasibaigus kredito sutarties terminui. Taigi prieš imant vartojimo kreditą turėjo įvertinti savo finansines galimybes.Ieškovas reikalauja 887,43 Eur dydžio nesumokėto kredito kainos (palūkanų). Nurodė, kad jos paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Remiantis vartojimo kredito sutartimi, vartojimo kredito kaina už visą kredito laikotarpį turėjo sudaryti 4 956,60 Eur. Taigi, priešingai negu teigia apeliantė, kredito kaina nėra paskaičiuota už visą kredito laikotarpį (60 mėn.).2015 m. liepos 17 d. kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad pavėluoto mokėjimo atveju atsakovė turės atlyginti ieškovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri paskaičiuojama pagal bendrą kredito kainos metinę normą (59,92 proc.). Taigi ieškovės nuostoliai per dieną sudaro 0,16 proc. laiku negrąžintos sumos ir atitinka mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Kaip minėta, mokėjimo (pelno) palūkanų dydis neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio nustatytų apribojimų bei nenustatyta, kad yra pagrindas jį mažinti.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė prašymo su ieškovu sudaryti taikos sutartį ir ginčą išspęsti tarpusavio sutarimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (140 straipsnio 3 dalis), tačiau šalims neradus kompromiso, teismas negali priversti šalių sudaryti ir pasirašyti taikos sutartį.Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.