Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1480-324/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-12
Bylos Nr.: 2A-1480-324/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-20305-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Algimantas Kukalis
Ieškovas: L. G.
Atsakovas: M. N.

Civilinė byla Nr. 2A-1480-324/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20305-2014-7

Procesinių sprendimų kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20; 3.3.1.21; 2.5.10.5.2

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. G. (G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2632-429/2015 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui M. N. dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo nusikaltimu padarytą 8532,21 Eur (29460 Lt) dydžio turtinę žalą ir 8688,60 Eur (30000 Lt) dydžio neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad atsakovas 1997 sausio 25 d. apie 19.30 val. įsibrovė į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune, kur panaudodamas fizinį smurtą prieš ieškovę – į veidą ir kūną sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius, pargriovė ant grindų, surišo rankas, užrišo akis, smaugė, grasino peiliu, pagrobė 29460 Lt vertės turtą: 800 JAV dolerių (3200 Lt), žiedą su rubinu ir deimantais platinoje 1500 Lt vertės, auksinį žiedą su deimantais 4000 Lt vertės, žiedą su deimantu 2000 Lt vertės, auksinį gėlytės formos žiedą su deimantu 2200 Lt vertės, senovinį auksinį žiedą su deimantu 2000 Lt vertės, auksinį žiedą su platinine juostele ir trimis deimantais 2000 Lt vertės, gėlytės formos auksinius auskarus su deimantais 2500 Lt vertės, gėlytės formos auksinį pakabuką su deimantais 1500 Lt vertės, auksines grandinėles 500 Lt vertės, vyrišką auksinę grandinėlę 2000 Lt vertės, auksinių kryžių 660 Lt vertės, auksinius auskarus kryželio formos su kryželiu ant kaklo 300 Lt vertės, auksinį pakabuką su tamsiai mėlynu akmeniu 50 Lt vertės, auksinius auskarus su perlais 250 Lt vertės, 2 poras auksinių auskarų su perlais 400 Lt vertės, auksinį žiedą su pailgo rubino akimi 800 Lt vertės, auksinį žiedą su stambia rubino akimi 300 Lt vertės, auksinį žiedą su platinos juostele ir rubino akmenukais 500 Lt vertės, auksinį žiedą 300 Lt vertės, auksinę apyrankę su deimantais 2000 Lt vertės, sidabrinius auskarus 200 Lt vertės, sidabrinę grandinėlę 100 Lt vertės, auksinį vestuvinį žiedą 200 Lt vertės. Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-133/2012 atsakovą išteisino pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2013 panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir atsakovo bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Atsakovas nepripažintas nepadaręs nusikalstamą veiką, todėl jam gali kilti civilinė atsakomybė. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina atsakovo civilinę atsakomybę: atsakovo veiksmų tyčią, patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo veiksmų. Turtinės žalos dydis lygus pagrobto turto vertei. Ieškinio reikalavimų pagrįstumą patvirtina liudytojų parodymai, atpažinimo protokolai, taip pat atsakovo elgesys, kuris sužinojęs, jog yra paieškomas, slapstėsi nuo policijos Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Atsakovas naudojo intensyvų fizinį smurtą, psichinę prievartą, dėl ko ieškovė patyrė fizinį skausmą, baimės jausmą, dvasinį išgyvenimus ir sukrėtimą, pažeminimą prieš aplinkinius ir pažįstamus, emocinę depresiją, ilgai negalėjo pasitikėti žmonėmis, buvo priversta išvažiuoti į kitą šalį. Ieškovė gaišo laiką, nes privalėjo vykti į apklausas, dalyvauti teisminiame procese. Moraliai žeidė aplinkybė, kad dalis pagrobtų daiktų buvo brangūs materialiai ir kaip mirusio vyro prisiminimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos tos pačios aplinkybės, kurios yra įrodinėtinos šioje byloje, todėl iš naujo jų nevertino, nes tai pažeistų teismo sprendimų privalomumo principą (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Baudžiamosios bylos medžiaga pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo visiškai išnagrinėta. Baudžiamojoje byloje nenustatyta atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ieškovei ir jo veiksmų. Atsakovas neatliko veiksmų, kurie pradėjus baudžiamąjį persekiojimą sąlygojo nusikalstamos veikos sudėties požymius. Atsakovo elgesys nesudarė prielaidų nukentėjusiam asmeniui ginti savo turtines teises ir interesus, nors po įvykdyto plėšimo ieškovės bute lėmė baudžiamosios bylos iškėlimą. Veikos dekriminalizavimas ir nusikaltimo sudėties nebuvimas reiškia, kad faktiniai veiksmai, kurių pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, išteisinus atsakovą nėra paneigti. Civilinėje byloje pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti savo teiginius tenka ieškovei. Jokių papildomų įrodymų, negu teismai nagrinėjo baudžiamojoje byloje, ieškovė nepateikė. Nenustatė objektyvių duomenų, kad ieškovės atžvilgiu atsakovas buvo atlikęs neteisėtus veiksmus, todėl sprendė, jog civilinė atsakomybė negalima. Padarė išvadą, kad nenustatyta atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys tarp ieškovės nurodytos žalos ir atsakovo veiksmų, todėl atsakovas už ją neatsako. Nepatenkinus ieškinio reikalavimo dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos priteisimo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė kaip išvestinius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir visiškai nepagrįstas.

Teismas neatskleidė bylos esmės, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pažeidė materialinės teisės normos.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai vertino baudžiamosios ir civilinės teisės prezumpcijas, įrodymus vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai. Neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nuo įrodinėjimo pareigos atleisdamas atsakovą. Ne ieškovė, o atsakovas privalėjo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Nepagrįsta civilinėje byloje kilusios abejonės vertinti atsakovo naudai, nesivadovaujant baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Baudžiamojoje byloje atsakovas buvo išteisintas, nes teismai įrodymus vertino nekaltumo prezumpcijos aspektu, nebuvo neginčijamai įrodyta atsakovo kaltė: prieštaringi liudytojų parodymai apie nusikaltime dalyvavusius asmenis, jų ūgį, aprangą (galvos apdangalus), jų keitimas, abejotini atpažinimai, tikėtinai padaryti pažeidžiant BPK reikalavimus, kiti atpažinimai, padaryti praėjus beveik dešimčiai metų nuo įvykio, kratų metu nerasti nusikaltimo metu paimti daiktai, nenustatytos tapatybės asmenų, kurie įvykio vietoje paliko pirštų (delnų) antspaudus, neįrodytos aplinkybės dėl atsakovo galimo dalyvavimo nusikalstamose grupuotėse, prarasti tyrimo metu surinkti daiktai, tyrėjų, atlikusių operatyvinius veiksmus ir ikiteisminį tyrimą byloje, atleidimas iš pareigų. Jeigu baudžiamojoje byloje nepakako įrodymų, neginčijamai įrodančių atsakovo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai civilinėje byloje yra labiau tikėtina, kad atsakovas padarė žalą, negu kad jos nepadarė. Įrodymų visuma nedaro vienareikšmės išvados, kad atsakovas neatliko veiksmų, sukėlusių žalą ieškovei. Civilinėje byloje įrodymai vertintini kaltumo prezumpcijos aspektu. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį preziumuojama skolininko kaltė, todėl žalos padarymu kaltinamas asmuo (atsakovas) civilinėje byloje privalo įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl žalos atsiradimo, o visos abejonės vertinamos žalą padariusio asmens nenaudai. Įrodymų visuma įrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, nepaneigė jo kaltumo prezumpcijos. Įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu, kuris leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.Č. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinei ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010). Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Teismas turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T., bylos Nr. 3K-3-295/2006).

Teismas suklydo vertindamas atsakovo išteisinimo pagrindus. Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalyje nurodyti du išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai – reabilituojančio pagrindo, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 punktas), arba nereabilituojančio pagrindo, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (2 punktas). Atsakovą išteisino nereabilituojančiu pagrindu ir tai nereiškia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos. Atsakovas nekaltumo įrodymų nepateikė, todėl nepaneigė kaltumo prezumpcijos civilinėje byloje.

Teismo sprendimas pagrįstas neegzistuojančiais juridiniais faktais, t.y. kad atsakovas buvo išteisintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi atsakovą išteisinančius teismų sprendimus panaikino.

Teismas nepasisakė dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, jos pagrįstumo, todėl ieškovės argumentai vertintini kaip teisingi ir pagrįsti.

Prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Nesant galimybės priimti naujo sprendimo, panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimą palikti galioti, ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad baudžiamojo proceso metu buvo išteisintas, nes nepasitvirtino, kad jis padarė nusikalstamą veiką prieš ieškovę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenagrinėjo atsakovo dalyvavimo/ nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje fakto, dėl šios aplinkybės nepasisakė. Atsakovas savo nekaltumą įrodė baudžiamojo proceso metu. Nėra priežastinio ryšio, atsakovo kaltės dėl ieškovės nurodomos žalos. Ieškovė nepateikė jokių naujų duomenų reikalavimui pagrįsti. Nesant naujų duomenų, kartoti visą įrodinėjimo procesą neracionalu, tokio pageidavimo nereiškė ir ieškovė. Faktai, nustatyti baudžiamajame procese, yra faktai ir civiliniame procese. Nėra pagrindo teigti, jog šių faktų vertinimas keistųsi, atsižvelgiant į kaltumo ar nekaltumo prezumpciją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir teismo nutartimi nutraukti baudžiamąją bylą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo senaties termino suėjimo, pagrįstai netenkino ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad, remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nustatyta skolininko kaltės prezumpcija, ne ieškovė, o atsakovas nagrinėjamoje byloje privalo įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl žalos atsiradimo, o visos abejonės turi būti vertinamos žalą padariusio asmens nenaudai.

CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.

Deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.292 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 6.299 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakovo įvykdytu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas, įsibrovęs į jos butą ir prieš ją panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė bute buvusį ieškinyje nurodytą turtą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Tai pagrindžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti nėra teisinio pagrindo, ieškovei neįrodžius visų būtinųjų tokios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Įrodinėjimo naštą pirmosios instancijos teismas paskirstė tinkamai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suklydo konstatuodamas, jog tai, kad atsakovas neatliko ieškovės nurodytų neteisėtų veiksmų, įrodo Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1-55-133/2012 bei 2013 m. birželio 26 d. joje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis.

Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 punktu, pagal kurį nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Teisėjų kolegija sprendžia, jog ši atleidimą nuo įrodinėjimo leidžianti civilinio proceso norma buvo pritaikyta netinkamai, nes nurodytoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusio išteisinamojo teismo nuosprendžio nėra. Nors Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, šis nuosprendis bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis buvo panaikinti 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi. Kasacinis teismas konstatavo, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Vadovaudamasis nekaltumo prezumpcija (LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalis) pažymėjo, kad, nesant senaties termino ribose priimto nuosprendžio, negali būti svarstomas jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl nevertino prokuroro ir nukentėjusiosios kasacinių skundų argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, ištyrimu ir vertinimu (civilinė byla Nr.2K-343/2013).

Remiantis nurodytu kasacinio teismo procesiniu sprendimu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nėra kaltas dėl ieškinyje nurodyto nusikaltimo padarymo, vienok šis procesinis sprendimas nėra pakankamas nuspręsti, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, t.y. kad atsakovas, veikdamas prieš ieškovės valią, iš jos buto paėmė ieškinyje nurodytus daiktus. Minėta, kad išteisinamasis nuosprendis panaikintas, o nutraukdamas bylą dėl senaties, kasacinis teismas atsakovo veiksmų nevertino.

Civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį. Ji taikoma, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Žala turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kiek jos faktiškai yra patirta. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento atsakovo veiksmų fakto ir jų teisėtumo vertinimo klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 177, 178, 185 straipsniais, kasacinio teismo suformuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei kasacinio teismo išaiškinimu, kad civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 pagal L. A. ieškinį Z. V. ir kt. nurodė, kad materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. „Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 12 straipsnis), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41 straipsniai). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz., kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė ir kt.; BPK 3 straipsnis). Be to galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. <.....> Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui“.

Remiantis šiais išaiškinimais bei civilinės atsakomybės taikymo tikslais darytina išvada, kad, nepažeidžiant atsakovo nekaltumo prezumpcijos, ieškinyje nurodytų jo veiksmų bei jų teisėtumo faktas gali ir turi būti nustatinėjamas ir civilinėje byloje.

„CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės ir proceso teisės normas, tuo tarpu pagrįstu sprendimas laikomas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas tiesiogiai ištirtų visus byloje esančius įrodymus (išskyrus CPK numatytus atvejus) ir sprendimą grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Tai reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teismo kompetencijai ir niekas teismui negali nurodyti, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 pagal ieškovų S. U., G. U., D. U., A. U. ir A. U. ieškinius atsakovams D. N., Lietuvos valstybei, UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „Martono taksi“ dėl žalos atlyginimo). Cituojamoje nutartyje taip pat pažymėta, kad prejudicinių faktų taisyklė netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams, nutarimams, tyrimo išvadoms ir pan. Šie, kaip ir teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje priimto ir panaikinto išteisinamojo nuosprendžio pagrindu konstatavęs, jog atsakovas nėra susijęs su žalos padarymu ieškovei, byloje esančių įrodymų netyrė, nevertino, todėl apeliacine tvarka apskųstas sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus (CPK 263 straipsnis). Jis panaikintinas dėl netinkamo aukščiau išvardintų civilinio proceso teisės normų taikymo, dėl kurio byla gali būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010.). Apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis neegzistuojančiais juridiniais faktais, neatskleidė bylos esmės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Raimondas BuzelisVirginija GudynienėAlgimantas Kukalis