Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. G., atstovaujamos advokatės A. Ž., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui M. N. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė L. G. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė iš atsakovo M. N. priteisti 8 532,21 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos, 8 688,60 Eur neturtinės žalos ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas M. N. 1997 m. sausio 25 d. įsibrovęs į ieškovės L. G. namus ją sumušė, grasino, pasisavino jai priklausantį 8 532,21 Eur vertės turtą. Pažymėjo, kad atsakovas M. N. dėl nurodytos veikos buvo teisiamas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus senaties terminui. Ieškovės teigimu, atsakovui M. N. taikytina civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad atsakovo M. N. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis sumušė ieškovę, jai grasino, pasisavino ieškovės turtą, atsakovas veikė tyčia, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytų nuostolių. Nurodė, kad turtinę žalą sudaro pagrobtų daiktų vertė, neturtinė žala atsirado, nes atsakovas naudojo psichinę prievartą, sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius, smaugė, panaudojo kitokį fizinį smurtą, todėl ieškovė patyrė fizinį skausmą, baimės jausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, buvo išsivysčiusi emocinė depresija. Ieškovės L. G. teigimu, nors žala padaryta 1997 metais, tačiau ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties, kuria nutraukta baudžiamoji byla ir jos ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, paliktas nenagrinėtas.Atsakovas M. N. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu atsakovas M. N. buvo visiškai išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo kokių nors nusikaltimų ieškovės L. G. atžvilgiu padaryme, šį nuosprendį Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi paliko galioti. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi, panaikinusia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos nutartį, įvertino tik baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo klausimą, bet visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų. Atsakovo M. N. teigimu, jis nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų ieškovės L. G. atžvilgiu, nėra susijęs su ieškovei padaryta žala, todėl neprivalo jos atlyginti. Pažymėjo, kad ieškovė L. G. yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė L. G. ieškinio senaties terminą neteisingai skaičiuoja nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 13 d. nutarties, nes ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, kuri įsiteisėjo tą pačią dieną. Ieškovė L. G. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo padavė 2016 m. vasario 10 d., t. y. pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl ieškinys, atsakovo M. N. teigimu, turi būti atmestas ir šiuo pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš baudžiamosios bylos Nr. 1-55-133/2012 nustatė, kad 1997 m. sausio 25 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo užpulta ir apiplėšta ieškovė L. G. (buvusi pavardė Ganusauskienė). Nustatė ir tai, kad atsakovas M. N. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupėje, pasikėsino pagrobti L. G. didelės vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu M. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartimi išteisinamasis Kauno apygardos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkės reiškia tai, kad nėra įsiteisėjusio nei išteisinamojo, nei apkaltinamojo nuosprendžio dėl nusikaltimo, padaryto 1997 m. sausio 25 d. bute (duomenys neskelbtini), ieškovės L. G. atžvilgiu. Teismo vertinimu, ieškovė L. G. neįrodė vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų – turtinės žalos dydžio. Teismas sprendė, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovei padarytos žalos dydį, t. y. nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė būtų turėjusi ieškinyje nurodytus daiktus, taip pat nepateikta jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tikėtiną daiktų vertę ir padarytos žalos dydį. Pažymėjo, kad ieškovė L. G. teismo posėdžiuose nedalyvavo, jos atstovas negalėjo duoti paaiškinimų, kiek pagrobti daiktai kainavo, kada įsigyti ar dovanoti, ar papuošalai tikrai buvo iš tauriųjų metalų su brangiaisiais akmenimis. Nors ieškovės atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad ieškovei padarytos turtinės žalos dydis yra nustatytas baudžiamojoje byloje, tačiau, teismo įsitikinimu, baudžiamojoje byla nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl bylos esmės, įskaitant ir L. G. padarytos žalos (pagrobtų daiktų vertės).Teismas sprendė, kad atsakovas M. N. neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės L. G. atžvilgiu. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tik faktines aplinkybes apie tai, kad L. G. atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog neteisėtus veiksmus, sukėlusius ieškovei žalą, atliko būtent atsakovas M. N.. Pažymėjo, kad tiek baudžiamojoje byloje kaip nukentėjusiosios apklaustos L. G., tiek liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, parodymai tarpusavyje prieštaringi, kintantys. Nurodė, kad nei L. G., nei nukentėjusysis R. G., nei liudytojai M. E., E. E., D. G., G. B., E. J., S. S., kurie buvo apklausti iš karto po įvykio, pirmųjų apklausų metu negalėjo apibūdinti apiplėšime dalyvavusių asmenų. Pažymėjo, kad tik 2009 m. liepos 13 d. apklausos metu L. G. patvirtino, jog peilį turėjęs vaikinas buvo M. N., jis išbėgo iš buto paskutinis, ji matė, jog būtent šį vaikiną sugriebė kaimynas R. G.. Nurodė, kad nors baudžiamojoje byloje nukentėjusioji L. G. tvirtino, kad, jos manymu, nusikalstamą veiką padarė M. N., apklausų metu ne kartą buvo nurodžiusi, kad tas asmuo, kurį ji įvardijo kaip M. N., buvo žemiausias iš visų (iki 1,70 m ūgio), iš karto po įvykio ji negalėjo apibūdinti tų asmenų dėl patirto šoko, tačiau vėliau, atpažinimo metu pamačiusi fotografijas „įsivaizdavo, kad tai M. N.“. Teismo vertinimu, byloje esanti 2009 m. gegužės 30 d. areštuoto žmogaus anketa paneigia aplinkybę dėl ūgio. Pažymėjo, kad L. G. parodymai, duoti baudžiamojoje byloje, paneigiami liudytojų, taip pat pačios E. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad įvykio metu vyrams išbėgus iš jos motinos buto ji išsigando ir bėgo žemyn priešais juos, todėl gerai matyti tų vaikinų neturėjo galimybių. Kaip liudytoja baudžiamojoje byloje apklausta S. S. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad įvykis buvo aptariamas kiekvienoje šeimoje, tuo metu nebuvo jokios kalbos, kad apiplėšimą padarė L. G. dukrai pažįstamas asmuo, mokęsis toje pačioje mokykloje. Pažymėjo, kad liudytoja E. V. (ieškovės dukra) buvo apklausta tik 2006 m. lapkričio 10 d., nors iš karto po įvykio atvyko į motinos butą. Apklausos metu ji nurodė, kad atsidarius mamos buto durims pradėjo bėgti nepažįstami vyrai. Pro ją prabėgo keturi vaikinai, o paskutinis iš jų atsisuko, ir ji iš karto atpažino M. N., kadangi su juo mokėsi vienoje mokykloje. Teismo nuomone, mažai tikėtina, kad E. V. iš karto po įvykio atpažinusi bendramokslį kaip asmenį, kuris užpuolė, sumušė ir apiplėšė jos motiną, tokios aplinkybės iš karto būtų neatskleidusi bute buvusiems policijos pareigūnams ar pačiai motinai. Pažymėjo, kad liudytojai, duodami parodymus praėjus daugiau nei dešimčiai metų po įvykio, nurodė daugiau aplinkybių, nei duodami parodymus iš karto po įvykio. Dėl šios aplinkybės sunkiai tikėtina, kad liudytojai, duodami parodymus praėjus daug laiko po įvykio, iš tikrųjų galėjo prisiminti daugiau detalių nei iš karto po įvykio.Teismo vertinimu, tiek liudytojų (R. G., B. M. Č.) parodymai, tiek rašytiniai baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad M. N. išvykimą į Angliją planavo daug anksčiau, nei buvo paskelbta jo paieška. Į Angliją atsakovas skrido naudodamasis savo asmens duomenimis, ten vedė, buvo sudaręs gyvenamojo būsto nuomos sutartį savo vardu, taigi, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas į užsienį išvyko būtent todėl, kad būtų padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to vengęs teisingumo. Teismo vertinimu, nei nagrinėjamoje byloje, nei baudžiamojoje byloje nėra surinkta duomenų, kad būtent atsakovas M. N. 1997 m. sausio 25 d. nežymiai sutrikdė ieškovės sveikatą ir pagrobė ieškovės turtą, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra neįrodyti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovė L. G. neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl ieškovės ieškinį atmetė.

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė L. G., atstovaujama advokatės A. Ž., prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, nesant galimybės ieškinį tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai byloje rėmėsi vien baudžiamosios bylos medžiaga ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime selektyviai nurašyti ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje duoti liudytojų parodymai, kita informacija. Nurodė, kad Kauno apylinkės teisme nebuvo apklaustas nei vienas ieškovės nurodytas asmuo. Ieškovės L. G. teigimu, nors teismas laikė pakankamais įrodymais tų liudytojų parodymus, kurie nenurodė atsakovo kaip veikoje dalyvavusio asmens, tačiau nelaikė pakankamais kitų ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių įrodymų, pavyzdžiui, apie pagrobto turto dydį, t. y. nurodė, kad žalos dydžio nustatyti neįmanoma. Pažymėjo, kad tam, jog atsirastų prievolė atlyginti padarytą žalą nusikalstama veika, asmens kaltę konstatuoti nuosprendžiu nebūtina, nes civilines bylas nagrinėjantis teismas turi spręsti civilinės atsakomybės klausimą nagrinėdamas bylą remdamasis kriterijais, keliamais civilinės teisės. Teismas neatsižvelgė, kad liudytoja E. V. byloje galėjo paliudyti, jog matė atsakovą, bėgantį iš įvykio vietos – iš buto (duomenys neskelbtini), iškart po įvykdyto nusikaltimo ir laiptinėje jį atpažino, nes tuo metu jie buvo bendraklasiai. Pažymėjo, kad liudytoja E. V. matė ir nusikaltimo padarinius – sumuštą ieškovę, sujauktą butą, todėl ji būtų galėjusi patvirtinti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę. Nurodė, kad nors liudytoja buvo kviesta į teismo posėdį, tačiau, darbdaviui jos neišleidus atvykti į teismo posėdį (E. V. dirba ir gyvena Italijoje), ji prašė remtis jos ikiteisminiame tyrime pateiktais liudijimais. Teismas neįvertino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino išteisinamąjį nuosprendį atsakovo atžvilgiu. Pažymėjo, kad atsakovo nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas šioje byloje netaikytinas, nes byla išnagrinėta iki minėto nutarimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Civilinėje byloje sprendžiama dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikymo, siekiant atlyginti ieškovei L. G. nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą (CK 6.263 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad atsakovas M. N. 1997 m. sausio 25 d. apie 19 val. 30 min. įsibrovė į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą, į veidą ir kūną sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius, pargriovė ant grindų, surišo rankas ir užrišo akis, smaugė, grasino panaudoti kitokį fizinį smurtą – įrėmė peilį į šoną ir grasino papjauti, po to pagrobė 8532,21 Eur vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes laikė, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai įrodymų atsakovo kaltei bei neteisėtiems veiksmams kaip civilinės atsakomybės sąlygoms pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kuris galėtų sieti atsakovą su ieškovės atžvilgiu padaryta veika, taip pat nėra pakankamai duomenų labiau tikėtinai išvadai apie tai, kad nurodytus neteisėtus veiksmus – ieškovės sumušimą ir ieškovei priklausančio turto pagrobimą, atliko būtent atsakovas šioje byloje – M. N.. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl bylos esmės, taip pat ir dėl ieškovei padarytos žalos – pagrobtų daiktų vertės, nes vien pačios ieškovės teiginių apie pagrobtus daiktus ir jų vertę nepakanka nustatyti aplinkybėms apie padarytos žalos dydį.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi vien baudžiamosios bylos medžiaga ir civilinei bylai dėl civilinės atsakomybės taikymo nepagrįstai taikė tuos pačius kriterijus, kurie buvo naudojami sprendžiant baudžiamąją bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, formuojamos praktikos, selektyviai nurašė ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje duotus liudytojų parodymus, kitą informaciją, neapklausė ieškovės nurodytų asmenų, liudytojos E. V..Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinio skundo nustatytose ribose, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs procesinės teisės normų pažeidimus, reglamentuojančius įrodinėjimo taisykles civiliniame procese (CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai), ar būtų nukrypta nuo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.Teisėjų kolegija įvertina tai, kad kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė į nagrinėjamą bylą neteikė jokių ieškinio faktinį pagrindą galinčių patvirtinti įrodymų, pažymėdama, kad pareikšto ieškinio pagrįstumą – visas civilinės atsakomybės sąlygas – įrodo duomenys, surinkti baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-133/2012 (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00039-2010-9). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pagrįstai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ir civilinio proceso įrodinėjimo taisyklėmis ir visų pirma tuo, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti būtinąsias civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas, savarankiškai ištyrė ir įvertino baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (CK 6.263 straipsnis). Teismas pagrįstai aiškinosi visų pirma esminę teisiškai reikšmingą aplinkybę dėl atsakovo M. N. neteisėtų veiksmų buvimo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) ir galimai jais ieškovei L. G. padarytos žalos (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad teismas sprendime konstatavo nustatytas bylos aplinkybes, o atlikdamas įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, vertinimą, nurodė argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog teismas civilinėje byloje dėl civilinės atsakomybės taikymo be reikalo taikė tuos pačius kriterijus, kurie buvo naudoti sprendžiant baudžiamąją bylą, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, yra visiškai nepagrįstas. Apeliacinio skundo ribose bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nėra jokio pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-874 (Teismų praktika. 2001, Nr. 17), kurioje numatyta, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus, todėl baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės požiūriu – neteisėti. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, suformuotos praktikos, kad išteisinamajame teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas taip pat ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. , kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G. , bylos Nr. 3K-3-18/2008, 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinius atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinei bendrovei „Achema“, bylos Nr. 3K-3-223/2014, kitos). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas aplinkybes dėl atsakovo M. N. neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu buvimo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi buvo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis ir M. N. byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas pagrįstai įvertino, kad nėra įsiteisėjusio nei išteisinamojo, nei apkaltinamojo nuosprendžio dėl nusikaltimo, padaryto ieškovės L. G. atžvilgiu 1997 m. sausio 25 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog panaikintu Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu M. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartimi išteisinamasis Kauno apygardos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas, tačiau pačiais išteisinamaisiais teismo nuosprendžiais ir juose nustatytais faktais kaip prejudiciniais teismas pagrįstai nesirėmė (CPK 182 straipsnio 3 punktas), atsakovo galimų neteisėtų veiksmų faktą tyrė tiesiogiai ir betarpiškai vertindamas civilinėje byloje pateiktus įrodymus, kaip įrodinėjimo dalyką tirdamas ieškovės nurodomas aplinkybes bei asmens veiksmų neteisėtumą vertindamas pagal civilinėje teisėje nustatytus kriterijus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas selektyviai nurašė ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje duotus liudytojų parodymus ir kitą informaciją, konkrečiai nurodant tik liudytoją E. V., kuri byloje galėjo paliudyti, jog matė atsakovą, bėgantį iš įvykio vietos (t. 2, b. l. 86). Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas neapklausė liudytojos E. V., konstatuoja, kad ši liudytoja yra ieškovės L. G. dukra, kuri taip pat kaip ieškovė gyvena Italijoje ir kartu su ieškove į pirmosios instancijos teismo posėdį, kuriame buvo tiriami įrodymai, neatvyko (t. 2, b. l. 35, 36). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo šaukimas į 2017 m. sausio 25 d. teismo posėdį liudytojai E. V. buvo įteiktas asmeniškai (t. 2, b. l. 49), ieškovės atstovas advokatas V. M. teismo posėdžio metu iš esmės neprieštaravo, kad civilinė byla būtų nagrinėjama jai nedalyvaujant, nes liudytoja dirba Italijoje ir yra užimta, todėl šį klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Teismas posėdžio metu motyvavo, kad ėmėsi visų galimų priemonių užtikrinti liudytojos atvykimą į teismo posėdį, todėl sprendė visų įrodymų kontekste įvertinti ir šios liudytojos parodymus, duotus baudžiamojoje byloje (2017 m. sausio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2 min. 30 sek.). Teisėjų kolegija laiko, kad tokie teismo veiksmai, įvertinus ieškovės atstovo advokato V. M. poziciją, taip pat tai, kad įvykis, apie kurio aplinkybes liudytų ieškovės dukra, buvo prieš daugiau kaip dvidešimt metų, yra suderinami su civilinio proceso principais: proceso koncentracijos, ekonomiškumo, rungimosi ir dispozityvumo (CPK 7, 12, 13 straipsniai). Teisėjų kolegija įvertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo metu, atsižvelgė, kad liudytoja E. V. apie 1997 m. sausio 25 d. įvykį buvo apklausta tik 2006 m. lapkričio 10 d., nors iš karto po įvykio atvyko į motinos butą. Teismas įvertino liudytojos apklausos metu duotus parodymus, kad atsidarius mamos buto durims pradėjo bėgti nepažįstami vyrai; ji iš baimės irgi pradėjo bėgti laiptais žemyn; jie visi bėgo vienu metu, ir laiptinės apačioje ji pragriuvo; pro ją prabėgo keturi vaikinai, o paskutinis iš jų atsisuko, ir ji iš karto atpažino M. N., kadangi su juo mokėsi vienoje mokykloje; visi vaikinai buvo apsirengę tamsiai, M. N. be kaukės ant veido, ar kuris nors iš jų turėjo peilį, nepastebėjo (baudžiamosios bylos Nr. 1-55-133/2012 t. 2, b. l. 32–34). Teismas pagrįstai įvertino, kad šie liudytojos parodymai yra paneigti kitų liudytojų, taip pat pačios E. V. parodymais, apie tai, kad įvykio metu vyrams išbėgus iš jos motinos buto ji išsigando ir bėgo žemyn prieš juos, todėl gerai matyti tų vaikinų neturėjo galimybių. Teismas pagrįstai įvertino, kad mažai tikėtina, jog E. V., iš karto po įvykio atpažinusi bendramokslį kaip asmenį, kuris užpuolė, sumušė ir apiplėšė jos motiną, būtų tokios aplinkybės iš karto neatskleidusi bute buvusiems policijos pareigūnams ar pačiai motinai, kad būtų imtasi priemonių kaltus asmenis nustatyti kuo operatyviau. Teismo nuomone, E. V. teiginiai, jog apie tai, kad ji tiksliai atpažino jos motiną sumušusį ir apiplėšusį asmenį, teisėsaugos pareigūnus informavo praėjus dešimčiai metų po įvykio, rodo parodymų nenuoseklumą, nelogiškumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimų, teismo padarytos išvados nėra nuginčytos, apeliacinio skundo argumentai neįrodyti (CPK 178, 320 straipsniai). Teisėjų kolegija papildomai motyvuoja, kad apeliaciniu skundu nepaneigtos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad civilinėje byloje neįrodytos žalos ir jos dydžio, kaip civilinės atsakomybės, sąlygos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovei padarytos žalos dydį, t. y. nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė būtų turėjusi nurodytus kaip pagrobtus daiktus, taip pat nepateikta jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tikėtiną daiktų vertę ir padarytos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė civilinėje byloje žalos dydį patvirtinančių įrodymų neteikė, o baudžiamojoje byla nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl bylos esmės ir nustatytų faktinių aplinkybių dėl ieškovei padarytos žalos (pagrobtų daiktų vertės). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad vien pačios ieškovės teiginių apie iš jos pagrobtų daiktų vertę nepakanka nustatyti aplinkybėms apie padarytos žalos dydį, o nagrinėjant civilinę bylą pati ieškovė teismo posėdžiuose nedalyvavo, jos atstovas negalėjo duoti paaiškinimų, kiek pagrobti daiktai kainavo, kada įsigyti ar dovanoti, ar papuošalai tikrai buvo iš tauriųjų metalų su brangiaisiais akmenimis. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovei įrodinėjimo pareiga buvo išaiškinta ne kartą, detaliai nurodant, kad civilinėje byloje būtent ieškovė turi įrodinėti visas civilinės atsakomybės, įskaitant žalos dydį, sąlygas, tačiau ieškovė jokių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo pareigos išaiškinimas atitinka CPK 179 straipsnio 1 dalies ir 225 straipsnio 1 punkto nuostatas, todėl ieškinys kaip neįrodytas yra atmestas pagrįstai (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo ir taikymo praktikos, skundžiamą pirmosios instancijos teismo spendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.