Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1494-221/2012 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui D. K. dėl netesybų priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neteisingai sprendė, kad priešieškinyje vadovautasi netinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes nagrinėjamu atveju šalių niekuomet nesiejo darbo ar kitokio pavaldumo teisiniai santykiai. Tačiau byloje nustatyta, kad atsakovas buvo UAB „Timber group“ direktorius, o Susitarimas sudarytas dėl konkuravimo su bendrove. Be to, toks susitarimas pagal kasacinio teismo praktiką vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris ir CK nuostatos turi būti taikomos net ir tokiu atveju, kai jo šalis sieja darbo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013, 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012, 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007, etc.). Todėl teismas bet kuriuo atveju Sutarties 8 skyriuje įtvirtintam įsipareigojimui nekonkuruoti pagal analogiją turėjo taikyti CK 2.164 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias konkurencijos draudimą, CK šeštosios knygos sutarčių teisės normas, taip pat CK 1.5 straipsnyje numatytus principus.Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad konkurencijos draudimo atsisakė ne tik V. Z. , I. M. , bet ir ieškovas. Visų pirma nuo 2012-08-17 nutraukus Sutartį šie akcininkai nekonkuravimo atsisakė nuo Sutarties sudarymo momento, tuo tarpu ieškovas – tik nuo Sutarties nutraukimo momento. Be to, jis nesutiko sumokėti jam kompensaciją už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki jos nutraukimo. Todėl vadovaujantis CK 2.164 straipsnio 8 dalimi, kasacinio teismo praktika, priešieškinis dėl Sutarties 8.1.- 8.4. punktų pripažinimo negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento, t. y. ab initio, atmestas nepagrįstai. Teismas neteisingai aiškino bei taikė CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarčių laisvės principą ir iš esmės sprendė, kad šalys gali sudaryti bet kokius susitarimus. Šis principas nėra absoliutus, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į darbą, o susitarimai dėl konkurencijos draudimo, asmeniui nutraukus darbo sutartį, savaime riboja šią konstitucinę teisę. Todėl jie yra arba negaliojantys, arba juose turi būti numatyta atitinkama kompensacija asmenims, saistomiems tokių susitarimų, kuri įstatyme nustatytą laiką (du metus po darbo teisinių santykių nutraukimo) kompensuotų teisės į darbą ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013). Tuo tarpu ginčo Susitarime joks kompensavimas nebuvo numatytas, ieškovas atsisakė atsakovui sumokėti tokią kompensaciją. Todėl ginčo Susitarimas šiuo klausimu turi būti pripažintas negaliojančiu ab initio. Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad Sutarties 8.1 punkte nustatyta, jog įsipareigojimas nekonkuruoti galioja visą Sutarties galiojimo laikotarpį ir 5 (penkerius) metus po jos pasibaigimo, nes tai prieštarauja CK 2.164 straipsnio 1 daliai, nustatančiai maksimalų 2 metų terminą.Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad nesusitarus dėl kompensacijos mokėjimo už visą nekonkuravimo laikotarpį, Sutarties nuostatos akivaizdžiai blogina jos šalių (akcininkų) padėtį ir prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai, CK 2.164 straipsnio 4 daliai bei kasacinio teismo išaiškinimams, jog tokiame susitarime nenumačius teisingos kompensacijos jis laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir pripažintinas negaliojančiu taip pat CK 6.228 straipsnyje numatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2012).

Nepagrįsti apelianto argumentai dėl jo nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų taikymo nagrinėjamoje byloje, nes teisinių santykių tarp ginčo šalių (akcininkų) negalima prilyginti prekybos agento ir atstovaujamojo santykiams, atitinkamai pagal analogiją taikant CK 2.164 straipsnio 4 dalį dėl kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti. Be to, teismas teisingai nustatė ir įvertino aktualias aplinkybes, tai yra teisingai sprendė dėl Sutarties tikslų, jos esmės, šalių, juos siejančių teisinių santykių pobūdžio etc. Nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su minima kompensacija, nes atsakovo įsipareigojimą nekonkuruoti atitiko ieškovo bei kitų bendrovės akcininkų įsipareigojimai nekonkuruoti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, atskirai ar bendrai su kitais asmenimis, veikiant kito asmens vardu ar neoficialiai, veikiant kaip atstovui, dalyviui, vadovui, darbuotojui, konsultantui ar bet kokiais kitais pagrindais (akcininkų sutarties 8.1 p.). Taigi kiekvieno akcininko įsipareigojimą nekonkuruoti atitiko visų likusių akcininkų priešpriešiniai įsipareigojimai elgtis lygiai taip pat.Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog kiekvienas nekonkuravimo susitarimas turi būti lydimas susitarimo dėl kompensacijų mokėjimo, nes tokią išvadą nepatvirtina jo minimos teismų praktikos išaiškinimai. Be to, ginčo susitarimo šalių, tai yra UAB „Timber group“ akcininkų, prisiimti įsipareigojimai vieni kitiems nekonkuruoti, užtikrino šalių interesų pusiausvyrą – akcininko įsipareigojimą nekonkuruoti atitiko kitų akcininkų atitinkami priešpriešiniai įsipareigojimai.Nepagrįsti apelianto argumentai, susiję CK 2.164 straipsnio 8 dalies ar 7 dalies taikymu, nes jis neįrodė, kad dėl ginčo susitarimo jis yra patyręs kokios nors žalos. Nuo 2008-01-28 jis buvo UAB „Timber group“ vadovu, gavo darbo užmokestį ir nėra kreipęsis į ieškovą dėl kokių nors nepatogumų vykdant įsipareigojimą nekonkuruoti. Tik 2012-07-18 raštu, jau nutraukęs darbo teisinius santykius su įmone, kuri buvo netekusi turto, lėšų, kurios veikla buvo sustabdyta, jis pirmą kartą kreipėsi į ieškovą, kitus akcininkus dėl atsisakymo nuo šio draudimo bei kompensacijų, savo reikalavimą siedamas tik su minėtu atsistatydinimu (gautas pasiūlymas vadovauti įmonei, veikiančiai panašiame versle, su 5 300 Lt atlyginimu atskaičiuos mokesčius).Apeliantas neteisingai nurodo, kad jo argumentų pagrįstumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai nutartyse, priimtose minėtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2007 bei Nr. 3K-3-255/2012. Šis teismas, pasisakydamas dėl susitarimo nekonkuruoti teisinės galios, yra išaiškinęs, jog CK leidžia sudaryti nekonkuravimo susitarimus, jog teisėtai sudarytas ir galiojantis jis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir priskirtinas nuginčijamiems sandoriams. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiais išaiškinimais, tačiau priešieškinį atmetė, išaiškinęs apelianto ginčijamas sutartines nuostatas bei remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą ir privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apelianto atsakovo D. K. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šalių procesinių dokumentų turinys leidžia spręsti, jog iš esmės nėra ginčo dėl teismo sprendime nustatytų faktinių bylos aplinkybių, Sutarties bei Susitarimo sąlygų turinio, tačiau ginčijamasi dėl šių aplinkybių, įstatymų, teismų praktikos nuostatų etc., aiškinimo bei taikymo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, imdamasis taikyti sutarčių aiškinimo principus ir taisykles (CK 6.193–6.195 str.), bendruosius – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, principus (CK 1.5 str.), sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str. 1 d.), o taip pat civiliniame procese taikomą įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kai išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo, – kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo šalių pateiktus argumentus bei įrodymus, teisiškai reikšmingus tam, kad būtų galima teisingai atskleisti tikruosius sutarties šalių ketinimus sudarant Sutartį ir tariantis dėl konkuravimo su bendrove draudimo, jų elgesį šių sutartinių įsipareigojimų galiojimo laikotarpiu, atsisakius konkurencijos draudimo, nutraukus Sutartį etc. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama sutarčių aiškinimo klausimais, teismas teisingai nurodė, kad nepakanka remtis vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.

Pirma jau buvo minėta, kad teismas yra teisingai nustatęs, jog 2008-01-28 UAB „Timber group“ akcininkų sutarties, taip pat ir ginčo sąlygos dėl konkuravimo draudimo rengėjais buvo patys akcininkai teisininkai apeliantas atsakovas D. K. , V. Z. , kad ši sąlygą buvo įrašyta norint apsaugoti įmonės interesus, ir visi akcininkai pripažino, jog šie apribojimai yra pagrįsti (Sutarties 8.3 p.). Remdamasis paties atsakovo paaiškinimu, teismas nustatė, jog kompensacija Sutartyje nebuvo numatyta todėl, kad akcininkams tai atrodė nereikšminga, kad šis klausimas iškilo tik tada, kai nutrūko bendrovės veikla. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės akcininkai, taip pat ir ginčo šalys, prie šios Sutarties 2008-02-12 pasirašė Susitarimą, kuriuo akcininkams broliams D. ir G. K. buvo leista dirbti atsakovo tėvo faktiškai valdomoje UAB „Beržas“, būti šios bendrovės dalyviais, valdymo organo nariais ar kitaip dalyvauti jos valdyme, taip pat joje dirbti, o taip pat būti dalyviu ar valdymo organo nariu bet kokiose kitose šių akcininkų artimiesiems giminaičiams priklausančiuose ūkio subjektuose, kurie pagal savo veiklos pobūdį konkuruoja ar gali konkuruoti su UAB „Timber group“; akcininkams buvo suteikta teisė teikti konsultacijas subjektui, kuris užsiima veikla, konkuruojančia su šios bendrovės veikla.

Taigi praėjus keletui dienų po Sutarties pasirašymo atsakovui bei jo broliui šiuo klausimu buvo padaryta, teisėjų kolegijos vertinimu, esminė išlyga, turint omenyje tai, jog pagal bylos medžiagą būtent UAB „Beržas“ veikė tame pačiame versle, kaip ir UAB „Timber group“, o Sutarties 8.1 punkte pastarosios akcininkai buvo susitarę, jog nė vienas iš jų neturi teisės užsiimti veikla, tapačia ir/ar panaša į šios bendrovės, ar padėti kitiems ūkio subjektams, užsiimantiems tokia veikla. Dariui ir G. K. 2012-07-18 rašte pranešus bendrovės akcininkams apie Sutarties nutraukimą ir pareikalavus, jog šie jiems sumokėtų kompensacijas už konkurencijos draudimo laikotarpį, akcininkai V. Z. , I. M. 2012-07-24 bei 2012-08-01 raštuose pareiškė, kad neprieštarauja Sutarties nutraukimui nuo 2012-08-17, atsisakė mokėti kompensaciją, tačiau tuo pat metu atsisakė Sutarties 8.1 punkte nustatyto konkurencijos draudimo, o ieškovas G. L. nuo konkurencijos draudimo atsisakė 2012-09-03 rašte. Pažymėtina, kad minėtas reikalavimas buvo pateiktas praėjus pusei metų nuo darbo sutarties nutraukimo su D. K. (administracijos vadovas) ir G. K. (finansų vadovas), kad savo 2012-07-18 rašte patys K. nekėlė klausimo dėl Sutarties 8 skyriaus sąlygų negaliojimo, jomis rėmėsi nurodydami, jog akcininkai iki 2012-08-17 turi teisę atsisakyti šio draudimo, kad minimas Sutarties sąlygas ginčija tik D. K. .

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas D. K. , teismas, teisingai išaiškinęs bei pritaikęs sutarčių aiškinimo taisykles, sutarčių laisvės, o taip pat bendruosius civilinės teisės principus (CPK 6.193–6.195 str., CK 6.156 str. 1 d., 1.5 str. 1 d., 2.164 str.) ir įvertinęs nustatytus faktus, turėjo pagrindą spręsti, jog priešieškinis, grindžiamas CK 2.164 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 4 dalies, 7 dalies, 8 dalies bei 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimuose pateiktais išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-829-160/2012), yra nepagrįstas ir todėl atmestinas (CPK 185 str.).

Atmesdama apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvados, susijusios su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimų, kuriais buvo grindžiamas priešieškinis, taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas teisingai cituoja kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės, CK 1.5 straipsnyje numatytų bendrųjų civilinės teisės principų, CK šeštosios knygos sutarčių teisės normų aiškinimo bei taikymo, be kita ko ir CK 6.193 straipsnyje išdėstytų sutarčių aiškinimo taisyklių, o taip pat pagal analogiją taikytinų CK 2.164 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių konkurencijos draudimą, aiškinimo bei taikymo. Tačiau tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai yra formuojama nuostata, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti, kad esminę reikšmę turi tai, ar sutampa bylų ratio decidendi, kad būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; 2009 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009 ir kt.). Tuo tarpu apelianto nurodyti teismų sprendimai, kuriuose buvo sprendžiama dėl CK 2.164 straipsnio nuostatų taikymo pagal analogiją, yra priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje ir ne kartą paiminėtų šioje nutartyje.

Pavyzdžiui, apelianto minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013, kurioje ginčas buvo kilęs tarp ieškovės, dirbusios pas atsakovą pardavimų vadybininke, dėl pripažinimo negaliojančiu tarp jų sudaryto nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo bei priteisimo jai iš buvusio darbdavio nuostolių atlyginimo už nekonkuravimo laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, kai reikalavimas grindžiamas tuo, jog pasibaigus darbo sutarčiai ji tinkamai laikėsi prisiimtų įsipareigojimų ir nekonkuravo su atsakovu, tačiau jokios kompensacijos už nekonkuravimo laikotarpį negavo, taigi ginčijamas susitarimas yra nesąžiningas, neatitinka šalių pusiausvyros, nepagrįstai riboja ieškovės teises. Pagal kitos apelianto nurodytos kasacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012, turinį – nagrinėtas ginčas pagal buvusio darbdavio (bendrovės) ieškinį buvusiam bendrovės vadovui dėl atlyginimo žalos, atsiradusios šiam pažeidus konfidencialumo susitarimą (įsipareigojimą nekonkuruoti), sudarytą atleidžiant atsakovą iš direktoriaus pareigų (atskleista ieškovo konfidenciali informacija, veikta prieš ieškovo teisėtus interesus etc.). Šio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2012, kuria taip pat remiasi apeliantas, teismai sprendė ginčą, kilusį tarp fizinio asmens – buvusio bendrovės administracijos vadovo (ieškovo) bei šios bendrovės vienintelio akcininko (atsakovo) dėl galiojimo nekonkuravimo susitarimo, kuriame nebuvo numatyta teisinga kompensacija už įsipareigojimą nekonkuruoti. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovas pasirašė sutartį su naujuoju jo vadovaujamos bendrovės akcininku dėl nekonkuravimo, pagal kurią ieškovas įsipareigojo darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir 24 mėnesius po darbo sutarties nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekonkuruoti su bendrove, neužsiimti konkuruojančiu verslu ir nedalyvauti konkuruojančiame versle, tuo tarpu atsakovas neįrodė, kad akcijų pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu su ieškovu buvo atsiskaityta ne tik už akcijas, bet ir už įsipareigojimą nekonkuruoti.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kai šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Tuo tarpu teismas byloje surinktus įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Taigi turint omenyje nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė savo pareigą – teisingai įvertino įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, aiškino bei taikė teisės normas bei teismų praktikos išaiškinimus, tuo tarpu apelianto argumentai, grindžiami taip pat ir teismų praktikos išaiškinimais, nesuteikia pagrindo išvadai, jog priešieškinyje jo ginčijamu susitarimu, kuris, kaip minėta, sudarytas tarp lygiateisių asmenų – UAB „Timber group“ akcininkų, buvo suvaržyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė į darbą, o taip pat įtvirtinta esminė susitariančių šalių nelygybė (CK 6.228 str., CPK 185 str.). Teismas sprendžia, jog ieškovas G. L. savo procesiniuose dokumentuose, taip pat ir atsiliepime į atsakovo D. K. apeliacinį skundą teisingai nurodo, jog tokiu susitarimu (Sutarties 8 dalies sąlygos) buvo užtikrinta šalių interesų pusiausvyra – kiekvieno akcininko įsipareigojimą nekonkuruoti atitiko kitų akcininkų atitinkami priešpriešiniai įsipareigojimai. Beje, šiame kontekste paminėtina tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, UAB „Timber group“, kurios administracijos vadovu buvo apeliantas, nebuvo nei 2008-01-28 akcininkų sutarties (1 t., 5-16 b. l.), nei 2008-02-12 susitarimo prie akcininkų sutarties šalimi (1 t., 118 b. l.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo D. K. priešieškinį, tinkamai atskleidė bylos esmę ir šiuo klausimu priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą iš esmės atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus kaip nepagrįstą atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliaciniame teisme, kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 1 000 Lt (2 t., 127-128 b. l.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nuostatomis, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas ir šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 93 str., 98 str., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.