- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-93-606/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44040-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
- Nukentėjusysis
- D. A.
- Nuteistasis
- K. A.
- Advokatai
- Giedrė Striaukienė, Dainius Motužis
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. ir nukentėjusiosios D. A. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį 50 parų arešto bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį 4 (keturis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, K. A. pripažintas recidyvistu.
Iš K. A. priteista nukentėjusiajai D. A. 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš K. A. išieškotini 839,05 Eur valstybės naudai nukentėjusiosios D. A. atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. A. nuteistas už tai, kad mušdamas savo artimąjį giminaitį padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra 2023 m. lapkričio 16 d., apie 7 val., (duomenys neskelbtini) esančioje pievoje, konflikto su seserimi D. A. metu, po to, kai ją bėgančią pasivijo, suėmė nukentėjusiajai D. A. už apykaklės ir tyčia spyrė jai vieną kartą į kairės kojos šlaunį, po to rankomis suėmęs jai už abiejų rankų stumdė, suėmęs už sprando lenkė prie žemės, parvertęs ant žemės laužė kairės rankos nykštį, taip nukentėjusiajai D. A. padarydamas skruosto sumušimą, poodines kraujosruvas kairiame žaste, šlaunyje, ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. A. nurodo, kad jo sesuo D. A. jį šmeižia, jog jis geria kiekvieną dieną, nors pati parodė, kad nebendrauja 5 metus, todėl apie tai negali ir žinoti. Taip pat ji šmeižia, kad jis yra kerštingas ir gali nunuodyti jų veršius bei šmeižia dėl jos sumušimo, taip prasimanydama pinigų. Nuteistajam nesuprantama, kaip ją visi muša – sugyventinis N kartų, kitas brolis 1 kartą, jis du kartus. Apelianto teigimu, jis su broliu turi dar penkias seseris, bet jos užsidirba pačios. Po šito įvykio nukentėjusioji D. A. ant jo parašė dar 4 melagingus pareiškimus. Teigia, kad jos pačios vaikas užguitas ir engiamas, o jis atsidūrė teisme dėl to, kad gina vaiko interesus. Atvežus jai, jos prašymu, maisto produktų, ji apkaltina persekiojimu, o teismas, nepažinodamas nukentėjusiosios, nusprendė už jos melą priteisti jai 1 000 Eur. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas iškraipė liudytojų parodymus – nurodė, kad liudytojas E. A. matė verkiančią D. A., nors liudytojas parodė, kad girdėjo, o tai ne tas pats. Taip pat E. A. parodė, kad žodinis konfliktas tikrai galėjo įvykti, tačiau konfliktas ir mušimas taip pat nėra tas pats. Liudytoja B. R. taip pat parodė, kad įvyko konfliktas, tačiau pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog buvo žodinis konfliktas, traktuoja kaip mušimą. Prašo iš D. A. priteisti jam 2 000 Eur turtinės žalos dėl jos melagingų pranešimų.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. A. prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir jos civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi – priteisti jai iš nuteistojo K. A. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Apeliaciniame skunde, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aptariamos Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti i konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jo aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-l 32-942/2021).
3.2. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas tik formaliai skyrė šiek tiek dėmesio K. A. nusikalstamais veiksmais sukeltoms pasekmėms, redukuodamas pasekmių vertinimą iki buvimo / nebuvimo nedarbinga ar negalėjusia laisvai judėti ir / ar užsiimti įprastomis veiklomis. Tuo pirmosios instancijos teismas sumenkino kaltinamojo nusikalstamos veikos padarinius, nepagrįstai spręsdamas, kad 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas dvasiniams negrįžtamo pobūdžio praradimams kompensuoti.
3.3. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį ir įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, šeiminiam gyvenimui, ne vien darbinei veiklai ar užsiėmimams. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 nutartyje nurodoma, jog dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Neturtinės žalos pasekmės asmens sveikatai gali būti tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio. Fizinio pobūdžio pasekmės – tai fizinis skausmas, kūno sužalojimas ar susargdinimas, dėl jo atsirandantys nepatogumai ir t. t. Dvasinio pobūdžio pakenkimai – tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.
3.4. Apeliantė sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas fizinio pobūdžio pasekmes, atsižvelgė į sveikatos sutrikdymo sunkumą – mastą (nežymus), tačiau teigia, kad teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove: Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė; Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad psichikos sveikata – natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Taigi, vadovaujantis minėtų įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos ligos ir kiti sveikatos sutrikimai, nuostatomis, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Taip pat nurodo, kad CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą fiziniam asmeniui, dėl neteisėtos veikos patyrusiam sveikatos sužalojimą. Iš aptartos sveikatos sampratos išplauktų, kad žala asmeniui gali būti padaroma ne tik tada, kai tiesiogiai fiziniu kontaktu paveikiamas kūnas, bet ir, kai daroma įtaka asmens dvasinei būsenai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, nes pažeidžia asmens psichiką ar kitaip pakenkia sveikatai. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, apeliantės teigimu, jos dvasinių pakenkimų pasekmių nevertino. Neatsižvelgė, kad brutalų smurtinį nusikaltimą prieš ją padarė brolis, ir tai neabejotinai sukelia sunkesnes psichinės sveikatos pasekmes dvasinės asmens gerovės kontekste. Ši aplinkybė buvo vertinama tik nusikalstamos veikos kvalifikavimo aspektu. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo dydžio kontekste ši aplinkybė nevertinta. Nors pasekmės turėjo būti vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kaip jos paveiks tolesnį jos gyvenimą (ar turės reikšmės jos šeiminiams santykiams – bendravimui su broliu, kitais giminaičiais, taip pat ir bendravimui apskritai su kaimo vietovėje gyvenančiais kaimynais, žinančiais tokius faktus ir kt.), emocinį ir dvasinį atsparumą, ištvermę nusivylimui, liūdesiui ir pan.
3.5. Nukentėjusioji D. A. nurodo, kad nuteistajam K. A. smurtavus prieš ją, ji patyrė ne tik momentinius, smurto pasireiškimo metu juntamus dvasinius išgyvenimus – išgąsti, sukrėtimą, pažeminimą, paniekinimą, stresą, tačiau ir ilgalaikius psichologinius pakenkimus: saugumo stygių ir baimę susitikti K. A. dėl galimo smurto pasikartojimo ar terorizavimo (dėl to teko keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš (duomenys neskelbtini) kaimo gyventi kitur, nes negali dukters palydėti į mokyklinį autobusą, nesižvalgydama per petį, ar tik neateina K. A. pamokyti, kaip reikia gyventi, gėdinti jos kitų svetimų asmenų akivaizdoje, o nuošalesnėje vietoje ir smurtauti), gėdą kitų artimųjų giminaičių (mamos, seserų) ir kaimo bendruomenės akivaizdoje dėl tokių brolio veiksmų, ypatingą pasitikėjimo sumažėjimą vienu iš artimiausių žmonių dėl K. A. vertybinių nuostatų devalvacijos, nesivaldant ir leidžiant sau smurtauti prieš ją (seserį), nors prieš keletą metų jųdviejų tarpusavio santykiai nebuvo konfliktiški, bendraudavo normaliai. Šie psichinės sveikatos pakenkimai glaudžiai susiję su socialine aplinka ir yra ilgalaikiai bei tokio pobūdžio, kad iš karto negali būti pašalintos pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu (pvz., psichoterapija). Todėl be išgyvenimų dėl sužalojimo, sveikatos pakenkimo fakto, prie neturtinės žalos priskiriamas susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Susirūpinimas dėl būsimų pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsima neturtinė arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje.
3.6. Apeliantės teigimu, teismas nesigilino į psichinės sveikatos pakenkimų pasekmių specifiką, nesiaiškino, kaip patirtas smurtas paveikė jos psichiką, ar jis turės įtakos tolesniam jos gyvenimui, psichinės sveikatos gerovei, ar psichinei sveikatai padaryti ilgalaikiai, galbūt ir negrįžtami pakitimai, ar įmanomas tikėjimas savo ir kitų žmonių orumu ir verte. Veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl akivaizdu, kad, esant kaltės formai tyčiai, neturtinės žalos dydis atitinkamai turi būti didesnis. Kaltinamasis suvokė, jog jo nusikalstamo pobūdžio veiksmai sukels jai neigiamus padarinius – ją paniekins, pažemins, sumenkins savivertę, orumą, įbaugins, ir tokių pasekmių siekė. Tai nuosekli K. A. prieš ją nukreiptų veiksmų atomazga, prasidėjusi jos ir dukters gyvenimo reguliavimu, kontroliavimu, nuolatiniu priekaištavimu, o pasibaigusi kaltinamojo smurtiniais veiksmais dėl to, kad ji nekreipia dėmesio į jo nurodymus, kaip ji turi elgtis, kaip gyventi, kokiems pasirinkimams teikti prioritetus, jo peršamo „vienintelio teisingo“ gyvenimo modelio nepriėmimu.
3.7. Be to, apeliantės teigimu, baudžiamojoje byloje, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas turi vertinti ne tik žalą padariusio asmens turtinę padėtį, esamą bylos nagrinėjimo metu, bet ir kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo turtinei padėčiai ateityje. Nurodo, kad K. A. yra sveikas, galintis dirbti, tačiau dėl priklausomybės alkoholiui darbų pagal darbo sutartį nepalaikantis, bet ūkininkaujantis asmuo, jis turi kilnojamojo, įskaitant gyvulius, ir nekilnojamojo turto, tad yra pajėgus atlyginti ir 3 000 Eur neturtinę žalą. Tuo labiau, kad K. A. negalėjimo sumokėti prašomą neturtinę žalą atveju, ji galėtų būti atlyginta Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu. Motyvų, dėl kurių neturtinės žalos dydis nustatytas netgi mažesnis nei vieno mėnesio minimalus atlyginimas, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, nors teismų praktikoje taip pat yra naudojamasi tokiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais kaip šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, turintys įtakos teisingos kompensacijos parinkimui. Teismo nustatytas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai nepakankamas dėl patirtų pasekmių – dėl psichikos sveikatos pakenkimo jai yra reikalinga psichoterapinė pagalba nusikaltimo pasekmėms neutralizuoti, o terapinių paslaugų prieinamumas yra tiesioginėje priklausomybėje su lėšų dydžiu. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Tuo labiau, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Nukentėjusiosios nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisėtų interesų pusiausvyros ir socialinio teisingumo neatkūrė.
4. Atsiliepimu į nuteistojo K. A. apeliacinį skundą nukentėjusiosios D. A. įgaliotoji atstovė advokatė G. Striaukienė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką, paskyrė tinkamą bausmę bei teigia, kad nuteistojo veiksmai yra ypatingai skaudūs nukentėjusiajai dėl prarastų buvusių normalių tarpusavio giminiškų santykių.
5. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistąjį išteisinti, nukentėjusioji ir jos įgaliota atstovė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliaciniai skundai atmestini.
7. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl nuteistojo K. A. apeliacinio skundo
8. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas iškraipė liudytojų parodymus – nurodė, kad liudytojas E. A. matė verkiančią D. A., nors liudytojas parodė, kad girdėjo, o tai ne tas pats. Taip pat E. A. parodė, kad žodinis konfliktas tikrai galėjo įvykti, tačiau konfliktas ir mušimas taip pat nėra tas pats. Liudytoja B. R. taip pat parodė, kad įvyko konfliktas, tačiau pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog buvo žodinis konfliktas, traktuoja kaip mušimą. Apeliaciniame teismo posėdyje, palaikydamas savo apeliacinį skundą, prašė jį išteisinti.
8.1. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog liudytojai E. A. ir B. R. būtų matę įvykį ir jo metu prieš D. A. vartojamą smurtą, priešingai, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, o jų parodymai patvirtina, kad tarp nukentėjusiosios ir D. A. bei K. A. buvo kilęs konfliktas. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytojas E. A. patvirtino, kad vieną rytą, būdamas kieme, jis matė verkiančią seserį D. A., o liudytoja B. R. parodė, kad vežant D. A. į parduotuvę, ji pasakojo, kad kažkur laukuose ji susipyko su broliu K. A., kad D. A. jai sakė, jog tarpusavyje susistumdė ar susimušė.
8.2. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ir pati nukentėjusioji D. A. neneigia fakto, kad tarp jos ir brolio K. A. yra konfliktiški santykiai, parodė, kad įvykio niekas nematė, nes aplinkui yra pieva ir laukai, tačiau išsamiai ir nuosekliai parodė visas jos sumušimo aplinkybes, t. y., kad įvykio dieną dukrai įlipus į autobusą, ji iškart ėjo link namų. Eidama girdėjo kaip iš paskos parbėga brolis, tada ji bėgo per pievą, o trumpam sustojus, brolis ją sulaikė už apykaklės, ir taip laikydamas jai spyrė į kairės kojos šlaunį. Ji iš visų jėgų traukėsi, norėdama iš jo ištrūkti ir pabėgti pas kaimynus pašaukti pagalbos, tačiau brolis apie pusę valandos ją, laikydamas už abiejų rankų, sprando, tąsė, tampė, stumdė, lenkė prie žemės, sudavė į veidą. Analogiškas įvykio aplinkybes ir kokiu būdu ji buvo sužalota, nukentėjusioji D. A. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 2, 42–45, 46–49, 61–65). Pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes dėl jos sužalojimo nukentėjusioji nurodė ir atvykus greitajai medicinos pagalbai, t. y., 2023 m. lapkričio 16 d. 11.54 val., jos apžiūros metu nukentėjusioji paaiškino, jog ją užpuolė brolis, mušė į veidą, į ranką, spyrė į koją, sąmonės praradusi nebuvo. Apžiūrėjus D. A. nustatyta preliminari diagnozė: vyraujantis sindromas / simptomas: kojos sumušimas, lygis nepatikslintas (t. 1, b. l. 91–92). Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 16 d. 10.16 val., nukentėjusioji ir Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog 7 val. ryte, laukuose ją pasivijo brolis ir sumušė (t. 1, b. l. 25–29). Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole bei pridėtose fotolentelėse užfiksuota ir įvykio vieta, kurioje nukentėjusioji buvo sumušta brolio K. A. (t. 1, b. l. 1–12, 13–16).
8.3. Iš aptartų duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji D. A. ne tik ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, bet tą pačią dieną po įvykio pranešė ir Bendrajam pagalbos centrui, kad ją sumušė brolis, taip pat atvykus greitajai medicinos pagalbai vienodai, kaip ir duodama parodymus jau vėliau, paaiškino, kad brolis K. A. sudavė jai į veidą, į ranką, spyrė į koją, nurodė ir pačią įvykio vietą, o vėliau apie jos sumušimą pasakė ir liudytojai B. R., todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Tai, kad nukentėjusioji įvykio dieną buvo sumušta, dėl patirtų sužalojimų jai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, objektyviai nustatyta iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialistų išvadų Nr. G 455/2023(10), Nr. pG 501/2023(10)-G455/2023(10).
8.4. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 455/2023(10) konstatuota, kad D. A. nustatytas skruosto sumušimas, kad sužalojimas padarytas galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu, laiku. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pvz., ranka, kumščiu, kokiu tai aplinkos daiktu ir pan., vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu. Dėl sužalojimo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 d. (t. 1, b. l. 96). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 501/2023(10)-G455/2023(10) taip pat konstatuota, kad D. A. nustatytas skruosto sumušimas, poodinės kraujosruvos kairiajame žaste, šlaunyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2023 m. lapkričio 16 d., apie 7 val., medicinos dokumentuose nurodomu ar jam artimu laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, pvz., ranka, kumščiu, kokiu tai aplinkos daiktu ir pan., mažiausiai dėl 4 smūgių ar trauminių poveikių. Dėl sužalojimų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimų sveikata sutrikdoma mažau nei 10 d. (t. 1, b. l. 104). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad kaip jau aptarta, atvykus greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusioji jos apžiūros metu ir nurodė, kad jai brolis K. A. sudavė į veidą, į ranką, spyrė į koją. Tai, kad įvykio dieną nukentėjusioji buvo sumušta ir ją sumušė nuteistasis K. A., patvirtina ir garso įraše užfiksuoti duomenys jau po įvykio, iš kurių nustatyta, kad nuteistasis K. A. pats po įvykio susitikęs su nukentėjusiąja, domėjosi, ar jai padaryti sužalojimai jau užgijo bei pareiškė, kad „reik naujų padaryt“ (t. 1, b. l. 139–142, kompaktiniame diske).
8.5. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo K. A. kaltė įrodyta visiškai ir jokių abejonių dėl jo kaltės nekyla, jo veika teisingai kvalifikuota ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą artimai giminaitei – seseriai D. A.. Pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu pažymėtina, kad šioje byloje K. A., kaip nuteistasis, neturi jokio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiosios atlyginti, jo teigimu, jam padarytą turtinę žalą.
Dėl nukentėjusiosios D. A. apeliacinio skundo
9. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. A. prašo jos civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi – priteisti jai iš nuteistojo K. A. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas fizinio pobūdžio pasekmes, atsižvelgė į sveikatos sutrikdymo sunkumą – mastą (nežymus), tačiau neatsižvelgė, kad brutalų smurtinį nusikaltimą prieš ją padarė brolis, ir tai neabejotinai sukelia sunkesnes psichinės sveikatos pasekmes dvasinės asmens gerovės kontekste, kad pasekmės turėjo būti vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kaip jos paveiks tolesnį jos gyvenimą (ar turės reikšmės jos šeiminiams santykiams – bendravimui su broliu, kitais giminaičiais, taip pat ir bendravimui apskritai su kaimo vietovėje gyvenančiais kaimynais, žinančiais tokius faktus ir kt.), emocinį ir dvasinį atsparumą, ištvermę nusivylimui, liūdesiui ir pan. Mano, kad teismo nustatytas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai nepakankamas dėl patirtų pasekmių – dėl psichikos sveikatos pakenkimo jai yra reikalinga psichoterapinė pagalba nusikaltimo pasekmėms neutralizuoti, o terapinių paslaugų prieinamumas yra tiesioginėje priklausomybėje su lėšų dydžiu.
9.1. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
9.2. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.
9.3. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 2 dalis), nukentėjusiajai D. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu.
9.4. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tačiau kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Visada būtina įvertinti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.
9.5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D. A. dėl tyčinio nuteistojo K. A. veiksmų buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kad ji dėl kairės rankos piršto sumušimo juto skausmą apie du mėnesius, dėl kitų sužalojimų – apie dvi savaites, kad po įvykio skaudėjo sprandas, nugara, kaklas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti ir su tuo, kad dėl nuteistojo K. A. nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė išgąstį, fizinį skausmą, stresą, pažeminimą ir nepatogumus prieš kaimynus ir giminę, nusivylimą, kad prieš ją smurtavo brolis, ir dėl to vienareikšmiškai nukentėjusioji taip pat patyrė išgyvenimus. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji teigia, kad teismas nesigilino į psichinės sveikatos pakenkimų pasekmių specifiką, nesiaiškino, kaip patirtas smurtas paveikė jos psichiką, ar jis turės įtakos tolesniam jos gyvenimui, psichinės sveikatos gerovei, ar psichinei sveikatai padaryti ilgalaikiai, galbūt ir negrįžtami pakitimai, ar įmanomas tikėjimas savo ir kitų žmonių orumu ir verte, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą apie jos esamą ar būsimą dar ateityje psichikos būseną, kurią būtų paveikęs būtent nagrinėjamas įvykis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje priimtų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, kad didesnės sumos dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan. Paprastai, priteisiant neturtinę žalą dėl BK 140 straipsnio skirtingose dalyse numatytų nusikalstamų veikų, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja gana plačiose ribose, t. y. nuo 150 Eur iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023, 2K-26-1073/2024, 2K-48-489/2025 ir kt.).
9.6. Įvertinęs tiek specialistų išvadose nustatytus nukentėjusiajai padarytus kūno sužalojimus ir dėl to patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek į nepatogumus ir nurodytus neigiamus išgyvenimus, taip pat į tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga ir proporcinga nukentėjusiosios D. A. patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, analogiškose bylose formuojamą teismų praktiką, todėl didinti ją nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
10. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei prašymas iš nuteistojo K. A. priteisti valstybei 717,39 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. A. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
10.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-648/2022 ir kt.).
10.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė tiek nuteistasis K. A. dėl kaltės, tiek nukentėjusioji D. A. dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliaciniai skundai atmestini. Todėl, atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju atmestinas ir nukentėjusiosios apeliacinis skundas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. A. iš nuteistojo K. A. neišieškotinos.
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. balandžio 7 d. byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei paskaičiuotos išlaidos ir dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistojo K. A. gynybą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šie duomenys apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta pavėluotai, t. y., teisėjų kolegijai 2025 m. balandžio 3 d. jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl šių išlaidų neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas valstybės naudai priteisti 137,50 Eur už nuteistojo K. A. gynybą apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo K. A. ir nukentėjusiosios D. A. apeliacinius skundus atmesti.
Iš nuteistojo K. A. valstybei išlaidų už apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. A. nepriteisti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už K. A. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme palikti nenagrinėtą.