- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-18
- Bylos Nr.
- eA-1936-629/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00179-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 25S9705 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą sudaryti galimybes pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamu Sprendimu buvo panaikintas jai 2020 m. sausio 16 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. sausio 16 d. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 18-10796 (toliau – ir Raštas), kuriame konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi, pildydama Migracijos departamento klausimyną, ji nurodė, jog 2005–2019 m. užėmė vadovaujančias pareigas Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale. VSD vertinimu, net ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, todėl, tikėtina, kad dirbdama „Rosbank“ pareiškėja turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėja anketoje pati nurodė darbą privačioje įmonėje „Rosbank“ 2005–2019 m., tačiau nuo 2006 m. iki 2022 m. gegužės mėn. šią įmonę valdė Prancūzijos bankas „Société Générale“, kuriai nuo 2010 m. priklausė 99,4867 proc. įmonės akcijų. Prancūzijos įmonei pardavus akcijas, 2022 m. įvestos sankcijos ir „Rosbank“, o tuo metu pareiškėja banke nebedirbo.
3. Pareiškėjos lojalumą Rusijos Federacijos jėgos struktūroms paneigia jos teisiniai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos sutuoktinis A. B., nuo Sovietų represijų nukentėjęs Lietuvos Respublikos pilietis, aktyvus Sibiro lietuvybės puoselėtojas. Pareiškėjos vaikai ir anūkai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindu išduodamas nuo 2010 m., t. y. ji turi ilgalaikio gyventojo statusą. Taigi, priimant Sprendimą, nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjos šeimos ryšius – Lietuvoje gyvenančią dukrą ir nepilnametę anūkę, todėl buvo neįvertinti vaiko prioritetiniai interesai, pareiškėjos teisė į privatų gyvenimą ir šeimą.
4. Pareiškėjos manymu, skundžiamas Sprendimas yra itin formalus, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje keliamų administracinio akto tinkamo motyvavimo reikalavimų, jame neatliktas kompleksinis su pareiškėjos situacija susijusios informacijos vertinimas, neatsižvelgta į proporcingumo principą, o padaryta išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui yra pagrįsta tik VSD spėjimais, kurie neatitinka realumo bei aktualumo laike kriterijų.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu panaikintas pareiškėjos leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. buvo išduotas 2020 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą Nr. 2407-LNGK-0003 pakeisti leidimą nuolat gyventi ir užpildė Migracijos departamento klausimyną, nurodydama, jog 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale (dirbo skyriaus vadove ir Sibiro filialo direktore). 2024 m. gruodžio 16 d. pareiškėja pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių, todėl Migracijos departamentas 2025 m. sausio 9 d. pareiškėjos pateikto prašymo nagrinėjimą nutraukė.
7. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 4 dalį užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Todėl, nors pareiškėjos leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2025 m. sausio 13 d., tačiau sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi vis tiek turėjo būti priimtas, kadangi tokiu būdu panaikinamas ilgalaikio gyventojo statusas. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas taip pat įvertino ir pareiškėjos Lietuvos Respublikoje turimus stiprius ir ilgalaikius šeiminius ryšius, tačiau sprendė, kad, nustačius, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Be to, buvo įvertinti ir itin stiprūs pareiškėjos ryšiai su Rusijos Federacija, kur ji ilgus metus dirba ir gyvena, todėl asmens kilmės valstybę atsakovas laikė pagrindiniu asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru.
8. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pilnametis pareiškėjos sūnus yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2020 m. vasario 24 d. deklaravo išvykimą į Rusiją. Pareiškėjos dukra taip pat turi dvi pilietybes – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos.
9. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pareiškėjos skunde nurodyti duomenys apie jos mirusį sutuoktinį ir jo tėvą, niekaip nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas, o tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės.
Atsiliepimas
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. VSD nurodė, kad pareiškėja dirbo Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale, o „Rosbank“ yra viena didžiausių finansinių struktūrų Rusijoje, kuri strategiškai svarbi Rusijos vyriausybei, ir yra vienas iš pagrindinių šalies skolintojų. Rusijos bankas jį įtraukė į sistemiškai svarbių šalies kredito įstaigų sąrašą. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama „Rosbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti ar pratęsti (pakeisti) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.
12. Atliekant pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, kad ji gimė ne Lietuvoje, į Lietuvą atvyko 2010 m. kartu su sutuoktiniu (Lietuvos Respublikos piliečiu), sūnumi ir dukra. Sutuoktinis mirė 2022 m. Rusijoje, o pilnametis sūnus nuo 2020 m. gyvena Rusijoje. Šiuo metu tik pilnametė dukra gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėja, nepaisant jai išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, joje lankosi retai (į Lietuvą atvyksta trumpam 2–3 kartus per metus). Taigi vien tik leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas nagrinėjamu atveju nevertintinas kaip pareiškėjos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas, nes pareiškėjos vaikai yra pilnamečiai, vienas iš jų gyvena Rusijos Federacijoje, o pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį pareiškėjos anūkė nepatenka į šeimos nario sąvoką.
II.
13. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, kad A. B. yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą nuo 2010 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2010 m., 2015 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas. 2020 m. sausio 16 d. pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys), kuris galiojo iki 2025 m. sausio 16 d. 2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale (dirbo skyriaus vadove ir Sibiro filialo direktore). 2024 m. gruodžio 16 d. pareiškėja pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių. 2025 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 90 punktu, pareiškėjos prašymo nagrinėjimą nutraukė. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 26 d. gavo VSD Raštą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
15. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos (VSD) pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad „Rosbank“ yra viena didžiausių finansinių struktūrų Rusijoje, kuri strategiškai svarbi Rusijos vyriausybei, ir yra vienas iš pagrindinių šalies skolintojų. Rusijos bankas jį įtraukė į sistemiškai svarbių šalies kredito įstaigų sąrašą. „Rosbank“ sankcijas taiko Europos Sąjunga (toliau – ir ES), JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Šveicarija, Japonija ir Ukraina. Šiam bankui taikomi ES apribojimai apima atjungimą nuo tarptautinės SWIFT sistemos, turto ES įšaldymą ir draudimą vykdyti sandorius. Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. B., dirbdama „Rosbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėja skundą teismui grindė tuo, kad atsakovas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas surinko ir vertino duomenis, susijusius su pareiškėjos šeimyniniais ryšiais, darbiniais santykiais ir kt.
16. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje niekada nėra dirbusi, neturėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) mirė 2020 m. Pareiškėjos pilnametė duktė yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjos pilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2020 m. vasario 24 d. deklaravo išvykimą į Rusiją. Nustatyta, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi, pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir iš jos išvyko panaikinto leidimo nuolat gyventi laikotarpiu šiomis datomis: atvyko 2021 m. gruodžio 19 d., išvyko 2022 m. sausio 9 d., atvyko 2022 m. gruodžio 23 d., išvyko 2023 m. sausio 14 d., atvyko 2023 m. gruodžio 21 d., išvyko 2024 m. sausio 9 d., atvyko 2024 m. liepos 31 d., išvyko 2024 m. rugpjūčio 18 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjos ir jos dukros bei liudytojos parodymai patvirtino pareiškėjos ilgalaikius ryšius su Lietuva, tačiau iš pareiškėjos paaiškinimų taip pat nustatyta, jog Lietuvoje nei ji, nei jos sutuoktinis niekuomet negyveno, t. y. net ir turėdama nuo 2010 m. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei deklaravusi čia gyvenamąją vietą ji toliau gyveno ir dirbo Rusijoje, kur gyvena bei dirba ir šiuo metu. Iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad 2021–2023 m. pareiškėja į Lietuvą atvyko tik kartą metuose, metų pabaigos švenčių laikotarpiu, o 2024 m. taip pat dviem savaitėms vasaros metu. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą aplinkybė, kad užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėn. iš eilės, yra savarankiškas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas. Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių apie asmens grėsmę valstybės saugumui.
17. Teismo vertinimu, pareiškėjos darbo 2005–2019 m. Rusijos banke „Rosbank“ faktas, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Pareiškėjos banke užimamos pareigos nebuvo mažareikšmės – ji dirbo skyriaus vadove ir Sibiro filialo direktore. Pareiškėja skunde akcentavo, kad nuo 2006 m. iki 2022 m. gegužės „Rosbank“ valdė Prancūzijos bankas „Société Générale“, kuriai priklausė 99,4867 proc. įmonės akcijų. Pagal viešai prieinamus duomenis „Société Générale“ 99,40 proc. įmonės akcijų priklausė ne nuo 2006 m., o nuo 2014 m. Be to, pagal VSD pateiktus duomenis Rusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja ir Rusijos privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose. Tiek iš skundo turinio, tiek iš pareiškėjos žodinių paaiškinimų matyti, jog informacija teismui iš esmės teikiama selektyviai. Pareiškėja akcentavo savo norą persikelti gyventi į Lietuvą, tačiau tokie argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jokių objektyvių priežasčių, kodėl negalėjo to padaryti 2010 m., gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėja nenurodė, o argumentai, jog darbinė veikla buvo vykdoma Rusijoje, taip pat nelaikytini pagrįstais, nes net ir pareiškėjai sulaukus pensinio amžiaus (pagal jos paaiškinimus 3 m. iki išėjimo iš darbo „Rosbank“, t. y. 2016 m.) ji toliau tebegyvena ir tebedirba Rusijoje, o Lietuvoje tik atostogauja. Pareiškėja teismo posėdžio metu taip pat nesutiko paaiškinti, kodėl 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Nors pareiškėja tvirtino esant pažeistą jos teisę bendrauti su dukra ir anūke, tačiau faktinės aplinkybės patvirtino, jog kitas iš pareiškėjos pilnamečių vaikų – sūnus, persikėlė gyventi į Rusiją, abu vaikai turi ir Rusijos pilietybę.
18. Teismo įsitikinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos darbo ryšių Banke yra išnykusi.
Žemesnės instancijos teismas
19. Nenustatęs jokių ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą jį panaikinti. Taip pat netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti galimybes pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
20. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytos pareigos teismui motyvuoti savo išvadas. Teismas nenurodė, kodėl neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentą dėl tinkamo individualaus interesų vertinimo, ir tik apsiribojo teigdamas, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos darbo ryšių „Rosbank“ yra išnykusi. Toks teismo elgesys, pareiškėjos nuomone, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.
22. Pareiškėja procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šiuo atveju pažeidžiamos jos, kaip nuolatinės ES gyventojos, teisės, įtvirtintos ES teisės aktuose. Pareiškėja turi nuolatinio gyventojo statusą nuo 2010 m., tačiau teismas, nurodydamas, kad net turėdama leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir čia deklaravusi gyvenamąją vietą nuo 2010 m. pareiškėja į Lietuvą gyventi nepersikėlė, nevertino šios aplinkybės nuolatinio ES gyventojo teisių kontekste. 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) apibrėžia „ilgalaikį gyventoją“ – kaip bet kurį trečiosios šalies pilietį, turintį ilgalaikio gyventojo statusą, kaip nustatyta 4–7 straipsniuose. Direktyvos 7 straipsnis ilgalaikio gyventojo statuso įgijimą sieja su valstybės narės institucijos sprendimu: „norėdamas gauti ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies pilietis pateikia pareiškimą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms. Prie pareiškimo pridedami nacionalinės teisės aktuose nurodyti dokumentiniai įrodymai, įrodantys, kad jis ar ji tenkina 4 ir 5 straipsnyje nustatytas sąlygas, taip pat, jei reikalaujama, galiojantis kelionės dokumentas arba jo patvirtinta kopija. Jei yra tenkinamos 4 ir 5 straipsnyje numatytos sąlygos, ir asmuo nekelia grėsmės, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, atitinkama valstybė narė suteikia suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą.“ Taigi teismo argumentas, kad asmeninis interesas persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, nepateisina sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
23. Pareiškėjos nuomone, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotasis asmuo, nei teismas nenurodė argumentų, paneigiančių ES teisės normų, įtvirtinančių ilgalaikio ES gyventojo teises, ir suformuotos Lietuvos teismų praktikos taikymą. Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepimuose pateikti bendri samprotavimai apie laikmečio geopolitinius iššūkius nesudaro teisinio pagrindo apriboti asmens teisę į šeimą, privatų gyvenimą, pasirinkti gyvenamąją vietą, teisinį aiškumą ir teisinius lūkesčius. Individualiomis aplinkybėmis nepagrįstas sprendimas nulemia savavališką asmens teisių apribojimą ir nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.
Šalies argumentai
24. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamoje byloje kyla Direktyvos 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, nurodančios, kad valstybės narės gali nustatyti, kad ilgalaikis gyventojas praranda teisę išlaikyti ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, jei jis ar ji kelia grėsmę viešajai tvarkai, atsižvelgiant į jo ar jos įvykdyto pažeidimo rimtumą, taikymo naikinant leidimą nuolat gyventi dėl to, kad asmuo anksčiau dirbo užsienio valstybės privačioje finansų įstaigoje. Nesikreipus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam ES teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista pareiškėjos teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
25. Pareiškėja teikė teismui rašytinį įrodymą – jos šeimos narių, persikėlusių gyventi į Lietuvos Respubliką, paaiškinimus dėl jos grėsmės realumo ir priimto Sprendimo pasekmių šeimai, tačiau teismas šio įrodymo nevertino. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus apie „Rosbank“ valdymo formą ir savininką. Teismas nenagrinėjo ir pareiškėjos argumento apie tai, kad ji dirbo banko Krasnojarsko padalinyje ir apie jokią žvalgybų institucijų veiklą Krasnojarske nėra girdėjusi. Pareiškėja teikė įrodymus, paneigiančius jos lojalumą autokratiniam Rusijos režimui, nurodydama, kad jos lojalumą paneigia jos teisiniai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos sutuoktinis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jos vaikai ir anūkai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
26. Pareiškėjos vertinimu, darydamas išvadą, kad pareiškėjos darbas privačiame banke „Rosbank“ kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Migracijos departamentas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti. Tačiau pareiškėjos pateikti įrodymai leidžia teigti, kad Sprendimo tinkamai nemotyvavo, išvados dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui tinkamai neindividualizavo, o pirmosios instancijos teismas vertino faktines aplinkybes, kurių nevertino Migracijos departamentas. Atsakovas neatliko išsamaus pareiškėjos gyvenimo grėsmės saugumui tyrimo – aplinkybės dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo visiškai ištirtos ir kompleksiškai įvertintos kartu su kitomis pareiškėjos situaciją apibūdinančiomis aplinkybėmis, visiškai nebuvo motyvuota, kodėl pareiškėjos šeiminiai ryšiai ir ryšiai su Lietuvos Respublika nepaneigia grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
28. Atsakovas nurodo, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, yra deklaratyvus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika nepaneigia, kad teismas nesivadovavo minėta praktika /ar tinkamai nemotyvavo savo sprendimo.
29. Tiek teismo, tiek ir Migracijos departamento sprendimuose buvo vertinta, kad pareiškėja 2005–2019 m. užėmė vadovaujančias pareigas Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale, o toks darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama „Rosbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Teismas įvertino ir tai, kad pareiškėja informaciją teismui iš esmės teikė selektyviai, t. y. ji nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kodėl negalėjo persikelti į Lietuvą 2010 m., gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje; kodėl darbinė veikla buvo vykdoma Rusijoje, net ir pareiškėjai sulaukus pensinio amžiaus; ji toliau tebegyvena ir tebedirba Rusijos Federacijoje, o Lietuvoje tik atostogauja; nesutiko paaiškinti, kodėl 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nors pareiškėja teismo posėdžio metu akcentavo jos pažeistą teisę bendrauti su dukra ir anūke, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, jog be minėtų asmenų (dukros ir anūkės) pareiškėja turi ir kitą pilnametį vaiką – sūnų, kuris yra persikėlęs gyventi į Rusiją ir abu vaikai (dukra ir sūnus) turi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos pilietybę.
30. Teismas įvertino šeimyninius ryšius ir nustatė, kad Lietuvoje nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis niekuomet negyveno, t. y. net ir turėdama nuo 2010 m. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei deklaravusi čia gyvenamąją vietą pareiškėja toliau gyveno ir dirbo Rusijos Federacijoje, kur gyvena bei dirba ir šiuo metu. Taip pat buvo nustatyta, kad 2021–2023 m. pareiškėja į Lietuvą atvyko tik kartą metuose, metų pabaigos švenčių laikotarpiu, o 2024 m. 2 savaitėms vasaros metu. Tai leido teismui daryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nėra tokie stiprūs ir nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių apie asmens grėsmę valstybės saugumui.
31. Ginčijamame Sprendime buvo vertinta ne tik VSD išvada, bet ir pareiškėjos pateikta informacija (klausimynas, paaiškinimai, sienos kirtimas, MIGRIS duomenys), jos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje. Sprendimas panaikinti išduotą pareiškėjai leidimą laikinai gyventi šalyje yra motyvuotas, pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti nacionalinius interesus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie jos mirusį sutuoktinį ir jo tėvą, niekaip nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui.
32. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai apie ES nuolatinio gyventojo teisių pažeidimus laikytini deklaratyviais. Tiek teismas, tiek atsakovas įvertino, kad pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje 2010 m., tačiau ji Lietuvoje nuolat negyveno, visas jos gyvenimo centras (socialinis, ekonominis) yra Rusijos Federacijoje (darbas, ilgalaikis gyvenimas). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
33. Atsakovo teigimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta LVAT praktika yra neaktuali šiuo atveju, nes šiose bylose užsieniečiai nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, juos siejo ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva, jų nepilnamečiai vaikai taip pat gyveno Lietuvos Respublikoje, skyrėsi darbo pobūdis ir terminas, taip pat byloje nenustatyti duomenys, kad užsienietį sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai su Rusijos Federacija, o klausimyne pateikiant atsakymą į 11 klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, užsieniečiai pažymėjo, kad Rusijos Federacijai ir kt.
34. Taip pat, atsakovo vertinimu, yra nepagrįstas pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas argumentas dėl kreipimosi į ESTT. Pareiškėja nenurodė tokio prašymo apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra poreikio kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjos nurodytu klausimu, nes: pareiškėjos nurodytos Direktyvos nuostatos yra aiškios; Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja ES teisei ir Direktyvai; pareiškėja tokiu išaiškinimu siekia išspręsti ginčą, kad, vertinant asmens grėsmę valstybės saugumui, nėra pagrindo vertinti jo darbo užsienio valstybės privačioje finansų įstaigoje.
35. LVAT praktika patvirtina, kad, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Taigi užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.
Atsiliepimas
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
37. VSD nurodo, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas įvertino pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius, santykį su Lietuvos Respublika. Taip pat teismas įvertinio pareiškėjos atvykimo ir buvo Lietuvoje laikotarpius.
38. VSD pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2005–2019 m. dirbo Rusijos banke „Rosbank“, kuris yra viena didžiausių finansinių struktūrų Rusijoje, strategiškai svarbi Rusijos vyriausybei, yra vienas iš pagrindinių šalies skolintojų. Rusijos bankas jį įtraukė į sistemiškai svarbių šalies kredito įstaigų sąrašą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių faktą, kad Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Aplinkybė, kuriuo konkrečiu laikotarpiu banką „Rosbank“ valdė Prancūzijos bankas „Société Générale“, t. y. ar nuo 2006, ar nuo 2014 m., neturi lemiamos reikšmės bylai, kadangi pareiškėja banke dirbo nuo 2005 m.
39. Taip pat VSD atkreipia dėmesį, jog pareiškėja savo nelojalumą Rusijos režimui įrodinėja mirusio sutuoktinio veikla ir jo tėvo tremtimi, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių nors kokį savo indėlį puoselėjant lietuvybę. Pareiškėja neturi itin glaudžių santykių su Lietuva: ji Lietuvoje niekada negyveno, nedirbo, atvyksta tik trumpam, vienintelė trumpalaikio apsilankymo Lietuvoje priežastis yra čia gyvenanti dukra ir anūkė. Taigi, nors pareiškėjos šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje galėtų būti traktuojami kaip ilgalaikiai, tačiau jie nėra tokio pobūdžio ir masto, kad sukurtų pareigą valstybei prisiimti riziką valstybės saugumo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos dukra turi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pilietybes, skundžiamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant ne tik į Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktus, bet ir į teismų praktiką.
40. Pagal LVAT praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, priimto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjos skundą, priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų pareiškėjos ir surinktų įrodymų objektyvų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.
43. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, neobjektyviai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, jos pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, aplinkybes apie pareiškėjos šeiminius ryšius Lietuvoje bei jos integraciją.
44. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
47. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).
48. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Rusijos režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio politinio režimo priešiškumą.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktas išvadas, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat vertino ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimu ir veikla Rusijoje, siekiu atvykti gyventi į Lietuvą, nagrinėjo pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos visapusiškas vertinimas.
50. Priešingai nei teigia pareiškėja apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Migracijos departamento sprendimuose buvo vertinta, kad pareiškėja 2005–2019 m. užėmė vadovaujančias pareigas Rusijos banko „Rosbank“ Sibiro filiale, o toks darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. B., dirbdama „Rosbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
51. Nustatyta, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi, pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir iš jos išvyko panaikinto leidimo nuolat gyventi laikotarpiu šiomis datomis: atvyko 2021 m. gruodžio 19 d., išvyko 2022 m. sausio 9 d., atvyko 2022 m. gruodžio 23 d., išvyko 2023 m. sausio 14 d., atvyko 2023 m. gruodžio 21 d., išvyko 2024 m. sausio 9 d., atvyko 2024 m. liepos 31 d., išvyko 2024 m. rugpjūčio 18 d., todėl Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad asmuo į Lietuvą atvyksta tik trumpiems vizitams vieną ar du kartus per metus, todėl, atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, šia prasme asmuo yra pažeidžiamas, nes manipuliuojant jo ryšiais su Rusija, jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijų vykdymui Europos Sąjungos teritorijoje, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja savo apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Migracijos departamentas asmens šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatė ir įvertintino kaip ilgalaikius. Teismas nustatė ir tai, kad Lietuvoje nei ji, nei jos sutuoktinis niekuomet negyveno, t. y. net ir turėdama nuo 2010 m. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei deklaravusi čia gyvenamąją vietą, pareiškėja toliau gyveno ir dirbo Rusijos Federacijoje, kur gyvena bei dirba ir šiuo metu. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl negalėjo persikelti į Lietuvą 2010 m., gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje; darbinė veikla buvo vykdoma Rusijoje, net ir pareiškėjai sulaukus pensinio amžiaus (pagal jos paaiškinimus 3 metai iki išėjimo iš darbo „Rosbank“, t. y. 2016 m.); ji toliau tebegyvena ir tebedirba Rusijos Federacijoje; Lietuvoje tik atostogauja; nesutiko paaiškinti, kodėl 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nors pareiškėja teismo posėdžio metu akcentavo jos pažeistą teisę bendrauti su dukra ir anūke, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, jog be minėtų asmenų (dukros ir anūkės) pareiškėja turi ir kitą pilnametį vaiką – sūnų, kuris yra persikėlęs gyventi į Rusiją; abu vaikai (dukra ir sūnus) turi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos pilietybę. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nepaneigia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento nustatytų aplinkybių apie asmens grėsmę valstybės saugumui, o asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui nuolat gyventi. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė itin svarbi Lietuvos Respublikos visuomenei.
52. Be kita ko, nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
53. Teismo nuomone, šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023). Neabejotina, kad pareiškėja dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių tampa lengviau palenkiama vykdyti Rusijos specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja nepagrindė savo, kaip ilgalaikio ES gyventojo teisių pažeidimo bei nepagrindė būtinybės teismui kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, nes teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Pažymėtina, kad pareiškėjos atvejis yra konkretus, o apskųstame Migracijos departamento Sprendime detaliai bei aiškiai išdėstyta, kokie faktai bei aplinkybės suponavo išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.
55. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje eA-2395-624/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartis byloje eA-1078-575/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartis byloje eA-1656- 442/2024; 2024 m. birželio 25 d. sprendimas byloje eA-1304-968/2024; 2024 m. liepos 10 d. nutartis byloje eA-1375-552/2024; 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas byloje eA-1502-552/2024; 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas byloje eA-2139-789/2024), kadangi šios bylos ir apeliaciniame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Konkrečiu atveju yra vadovaujamasi toliau nurodoma aktualia nagrinėjamam ginčui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1708-821/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1598-556/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1655-552/2025, 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024 ir kt.
56. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamų sprendimų turinį, kitą byloje esančią medžiagą, pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir remiantis jais nustatytų faktinių aplinkybių. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
58. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, paisė jau suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
60. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.