Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dovilės Jazdauskaitės, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Mauricės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja A. B. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 25S9705 ir įpareigoti atsakovą sudaryti galimybes pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skunde pareiškėja nurodo, kad skundžiamu atsakovo sprendimu buvo panaikintas pareiškėjai 2020 m. sausio 16 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7502070, galiojęs iki 2025 m. sausio 16 d. Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas rėmėsi 2024 m. lapkričio 26 d. gautu Valstybės saugumo departamento raštu Nr. 18-10796, kuriame konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, jog 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini). Valstybės saugumo departamento vertinimu, net ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, todėl tikėtina, kad dirbdama (duomenys neskelbtini) pareiškėja turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pabrėžia, kad pati pareiškėja anketoje nurodė darbą privačioje įmonėje (duomenys neskelbtini) 2005-2019 m., tačiau nuo 2006 m. iki 2022 m. gegužės šią įmonę valdė (duomenys neskelbtini), kuriai nuo 2010 m. priklausė 99.4867% įmonės akcijų. Atkreipia dėmesį, jog (duomenys neskelbtini) pardavus akcijas, 2022 m. įvestos sankcijos ir (duomenys neskelbtini) , o tuo metu pareiškėja (duomenys neskelbtini) nebedirbo. Argumentuoja, kad pareiškėjos lojalumą Rusijos Federacijos jėgos struktūroms paneigia jos teisiniai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos sutuoktinis A. B., nuo Sovietų represijų nukentėjęs Lietuvos Respublikos pilietis, aktyvus Sibiro lietuvybės puoselėtojas, kuris (duomenys neskelbtini) mirė nuo (duomenys neskelbtini); pareiškėjos vaikai ir anūkai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, pačiai pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindu išduodamas jau nuo 2010 metų, t. y. ji turi ilgalaikio gyventojo statusą. Tvirtina, jog priimant ginčijamą sprendimą nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjos šeimos ryšius – Lietuvoje gyvenančią dukrą ir nepilnametę anūkę, todėl buvo neįvertinti vaiko prioritetiniai interesai, pareiškėjos teisė į privatų gyvenimą ir šeimą. Teigia, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra itin formalus, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje keliamų administracinio akto tinkamo motyvavimo reikalavimų, jame neatliktas kompleksinis su pareiškėjos situacija susijusios informacijos vertinimas, neatsižvelgta į proporcingumo principą, o padaryta išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui yra pagrįsta tik Valstybės saugumo departamento spėjimais, kurie neatitinka realumo bei aktualumo laike kriterijų.

Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad Lietuva jai labai svarbi, vyras buvo lietuvis, tėvai turėjo platų pažįstamų lietuvių ratą, su vyru kasdien kalbėdavosi apie Lietuvą, apie savo giminaičius. Daug draugų ir pažįstamų laikui bėgant persikraustė gyventi į Lietuvą, to norėjo ir pareiškėja su vyru. 2010 m., gavus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, čia persikėlė gyventi dukra, anūkė gimė jau Lietuvoje. Nors pareiškėjos vyras (duomenys neskelbtini) mirė, tačiau ji vis dar turi norą persikelti gyventi į Lietuvą ir tą planavo padaryti 2026 m., pasibaigus darbo sutarčiai. Labai nustebo gavusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, ypač sužinojusi, jog tokį sprendimą nulėmė jos darbas (duomenys neskelbtini). Kadangi gyvena ir dirba 4000 km nuo Maskvos, mano, kad nelogiška kalbėti apie kažkokius spec. agentus. Nuo 2010 m., gavusi leidimą nuolat gyventi, pareiškėja su vyru į Lietuvą gyventi nepersikėlė, reikėjo užsidirbti pinigų, pasirūpinti buitimi Lietuvoje, butu, pasiruošti, kad galėtų čia gyventi, nes darbas buvo Rusijoje. Atvykdavo apie du kartus per metus. Kai sulaukė pensinio amžiaus, dar tris metus padirbo ir išėjo iš darbo (duomenys neskelbtini). Šiuo metu tebedirba, konsultuoja verslininkus, darbo sutartis baigsis 2026 m. rugpjūtį. Negalėjo paaiškinti, kodėl 2024 m. gruodį atsiėmė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

Pareiškėjos atstovas advokatas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškina, kad 2025 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 25S9705 nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, jog leidimas nuolat gyventi Nr. LT7502070 A. B. buvo išduotas 2020 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Nurodo, kad 2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą Nr. 2407-LNGK-0003 pakeisti leidimą nuolat gyventi ir užpildė Migracijos departamento klausimyną, nurodydama, jog 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini) (dirbo (duomenys neskelbtini)). Atkreipia dėmesį, kad 2024 m. gruodžio 16 d. pareiškėja pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių, todėl Migracijos departamentas 2025 m. sausio 9 d. pareiškėjos pateikto prašymo nagrinėjimą nutraukė. Akcentuoja, jog pagal Įstatymo 54 straipsnio 4 dalį užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Todėl nors pareiškėjos leidimas nuolat gyventi LT7502070 galiojo iki 2025 m. sausio 13 d., tačiau sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi vis tiek turėjo būti priimtas, kadangi tokiu būdu panaikinamas ilgalaikio gyventojo statusas. Argumentuoja, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas taip pat įvertino ir pareiškėjos Lietuvos Respublikoje turimus stiprius ir ilgalaikius šeiminius ryšius, tačiau sprendė, kad nustačius, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Be to, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Rusijos Federacija, kur A. B. ilgus metus vykdo savo darbinę veiklą ir gyvena, kurie itin stiprūs, todėl asmens kilmės valstybę atsakovas laikė pagrindiniu asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2020 m. vasario 24 d. deklaravo išvykimą į Rusiją. Pareiškėjos dukra taip pat turi dvi pilietybes - Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos. Tvirtina, jog pareiškėjos leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Akcentuoja, kad pareiškėjos skunde nurodyti duomenys apie jos mirusį sutuoktinį ir jo tėvą, niekaip nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui. Teigia, jog ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas, o tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės.

Teismo posėdžio metu atsakovės įgaliota atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutinka. Pažymi, jog Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis, pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra viena didžiausių finansinių struktūrų Rusijoje, kuri strategiškai svarbi Rusijos vyriausybei, ir yra vienas iš pagrindinių šalies skolintojų. Rusijos (duomenys neskelbtini) jį įtraukė į sistemiškai svarbių šalies kredito įstaigų sąrašą. Argumentuoja, kad Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Vertina, jog atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini), turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti ar pratęsti (pakeisti) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų. Argumentuoja, jog atliekant pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, kad užsienietė gimusi ne Lietuvoje, į Lietuvą atvyko 2010 m. kartu su sutuoktiniu Lietuvos Respublikos piliečiu, sūnumi ir dukra. Sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini). Pilnametis sūnus nuo 2020 m. gyvena Rusijoje. Šiuo metu tik pilnametė dukra gyvena ir dirba Lietuvoje. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja, nepaisant jai išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, joje lankosi retai (į Lietuvą atvyksta trumpam 2–3 kartus per metus). Mano, kad vien tik leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas nagrinėjamu atveju nevertintinas kaip pareiškėjos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas, nes pareiškėjos vaikai yra pilnamečiai, vienas iš jų gyvena Rusijos Federacijoje, o pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį pareiškėjos anūkė nepatenka į šeimos nario sąvoką.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 25S9705, teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad A. B. yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą nuo 2010 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2010 m., 2015 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas. 2020 m. sausio 16 d. pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7502070 Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys), kuris galiojo iki 2025 m. sausio 16 d. 2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą Nr. 2407-LNGK-0003 pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydama Migracijos departamento klausimyną A. B. nurodė, kad 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini) (dirbo (duomenys neskelbtini)). 2024 m. gruodžio 16 d. pareiškėja pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių. 2025 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau ir – Tvarkos aprašas) 90 punktu, pareiškėjos prašymo Nr. 2407-LNGK-0003 nagrinėjimą nutraukė. Pagal Tvarkos aprašo 85¹ punktą, Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, per MIGRIS išsiunčia paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir siųsdamas šį paklausimą nurodo, kad užsienietis aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 26 d. gavo Valstybės saugumo departamento raštą Nr. 18-10796, kuriame konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pildydama Migracijos departamento klausimyną, pareiškėja nurodė, kad 2005–2019 m. ji užėmė vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini). Pagal Tvarkos aprašo 104 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi. Ginčijamu 2025 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 25S9705 atsakovas nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad A. B. laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) (toliau ir – (duomenys neskelbtini)), tačiau pareiškėja nesutinka, kad šis jos biografijos faktas yra tinkamas išvadai apie jos keliamą grėsmę valstybės saugumui padaryti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Remiantis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau ir – VSD) – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) yra viena didžiausių finansinių struktūrų Rusijoje, kuri strategiškai svarbi Rusijos vyriausybei, ir yra vienas iš pagrindinių šalies skolintojų. (duomenys neskelbtini) jį įtraukė į sistemiškai svarbių šalies kredito įstaigų sąrašą. (duomenys neskelbtini) sankcijas taiko (duomenys neskelbtini). Šiam (duomenys neskelbtini) taikomi ES apribojimai apima atjungimą nuo (duomenys neskelbtini). A. B. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. B., dirbdama (duomenys neskelbtini), turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Rusijos įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, trečiasis suinteresuotas asmuo vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Nors pareiškėja skundą teismui grindė inter alia tuo, kad atsakovas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, tačiau iš skundžiamų administracinių aktų turinio matyti, jog Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos surinko ir vertino duomenis, susijusius su pareiškėjos šeimyniniais ryšiais, darbiniais santykiais ir kt.

Nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje niekada nėra dirbusi, neturėjusi draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjos sutuoktinis A. B. gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos duktė N. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjos sūnus A. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2020-02-24 deklaravo išvykimą į Rusiją. Nustatyta, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi, pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir iš jos išvyko panaikinto leidimo nuolat gyventi laikotarpiu šiomis datomis: atvyko 2021-12-19, išvyko 2022-01-09, atvyko 2022-12-23, išvyko 2023-01-14, atvyko 2023-12-21, išvyko 2024-01-09, atvyko 2024-07-31, išvyko 2024-08-18. Teismo posėdžio metu pareiškėjos ir jos dukros, liudytoja apklaustos N. B., parodymai patvirtina pareiškėjos ilgalaikius ryšius su Lietuva, tačiau iš pareiškėjos paaiškinimų taip pat nustatyta, jog Lietuvoje nei ji, nei jos sutuoktinis niekuomet negyveno, t. y. net ir turėdama nuo 2010 m. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei deklaravusi čia gyvenamąją vietą A. B. toliau gyveno ir dirbo Rusijos Federacijoje, kur gyvena bei dirba ir šiuo metu. Iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad 2021-2023 m. pareiškėja į Lietuvą atvyko tik kartą metuose, metų pabaigos švenčių laikotarpiu, o 2024 m. taip pat dviem savaitėms vasaros metu. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą aplinkybė, kad užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, yra savarankiškas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nepaneigia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento nustatytų aplinkybių apie asmens grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos darbo 2005–2019 m. (duomenys neskelbtini) faktas, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jos kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) užimamos pareigos nebuvo mažareikšmės – ji dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja skunde akcentavo, kad nuo 2006 m. iki 2022 m. gegužės (duomenys neskelbtini) valdė (duomenys neskelbtini), kuriai priklausė 99.4867% įmonės akcijų. Pagal viešai prieinamus duomenis (duomenys neskelbtini) 99,40 % įmonės akcijų priklausė ne nuo 2006 m., o nuo 2014 m. Be to, pagal Valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis, Rusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja ir Rusijos privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose. Tiek iš skundo turinio, tiek iš pareiškėjos žodinių paaiškinimų matyti, jog informacija teismui iš esmės teikiama selektyviai. Pareiškėja akcentavo savo norą persikelti gyventi į Lietuvą, tačiau tokie argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jokių objektyvių priežasčių, kodėl negalėjo to padaryti 2010 m., gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, A. B. nenurodė. O argumentai, jog darbinė veikla buvo vykdoma Rusijoje, taip pat nelaikytini pagrįstais, nes net ir pareiškėjai sulaukus pensinio amžiaus (pagal jos paaiškinimus 3 metai iki išėjimo iš darbo (duomenys neskelbtini), t. y. 2016 m.) ji toliau tebegyvena ir tebedirba Rusijos Federacijoje, Lietuvoje tik atostogauja. Pareiškėja teismo posėdžio metu taip pat nesutiko paaiškinti, kodėl 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Nors A. B. tvirtino esant pažeistą jos teisę bendrauti su dukra ir anūke, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, jog kitas iš pareiškėjos pilnamečių vaikų – sūnus, persikėlė gyventi į Rusiją, abu vaikai turi ir Rusijos pilietybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos darbo ryšių (duomenys neskelbtini) yra išnykusi.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pažymėjo, jog klausimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bus sprendžiamas atskiru sprendimu. Kadangi Įstatymas nenumato Migracijos departamentui pareigos šį klausimą spręsti tame pačiame administraciniame akte kaip ir leidimo gyventi panaikinimo klausimą, tai nelaikytina procedūriniu pažeidimu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius jokių ginčijamų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 25S9705 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos prašymas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti galimybes pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.