- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-701-278/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00690-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė (pran.), Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- K. A.
- Ieškovas
- UAB „Molesta“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-701-278/2014
Teisėjas Liudvikas Myško Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00690-2013-9
2014 m. lapkričio 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Molesta“ ir atsakovės K. A. apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-732/2014 pagal ieškovės UAB „Molesta“ ieškinį atsakovei K. A. ir atsakovės K. A. priešieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Molesta“ prašė teismą panaikinti LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2013-10-07 sprendimo Nr. DGKS-3833 dalį, kuria K. A. naudai priteista 3 878,72 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti. Nurodė, kad įmonei yra keliama restruktūrizavimo byla, įmonės finansinė padėtis sunki ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką atsiskaityti priteisimas yra neadekvati sankcija bendrovei. K. A. reikalavimus prašė atmesti.
Atsakovė K. A. priešieškiniu prašė teismą pakeisti darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendimą Nr. DGKS-3833 ir priteisti jai iš UAB „Molesta“ vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog UAB „Molesta“ piktybiškai nevykdo savo įsipareigojimų, neatsiskaito su ja, o ieškiniu siekė vilkinti atsiskaitymo laiką. Teigė, jog įmonė turėjo lėšų atsiskaityti su ja ir pasirinktinai atsiskaitinėjo su kitais darbuotojais, išeinančiais iš darbo. Nurodė, kad išėjus iš darbo, ji darbdavio prašymu apmokė naujai priimtą darbuotoją ir kelis mėnesius ją konsultavo. Teigė, jog UAB „Molesta“ veikė nesąžiningai, nes restruktūrizavimo byloje įrodinėjo padėčiai esant neblogai ir turint galimybę vykdyti ūkinę veiklą, o teismuose su darbuotojais, aiškino esant sunkiai finansinei padėčiai, nepaneigiant teismo leidimo vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais.
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį iš dalies patenkino ir priteisė K. A. naudai 10 495,36 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo sekančios dienos po atleidimo iš darbo dienos iki restruktūrizacijos bylos iškėlimo nutarties priėmimo (2014-01-03). Konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013-01-16 civilinėje byloje Nr. B2-2133-653/2013 priėmė UAB „Molesta“ pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o 2013-02-01 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant UAB „Molesta“ iš banko sąskaitų mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir privalomąsias įmokas valstybės biudžetams. Nurodė, jog 2014-01-03 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-03-27, UAB „Molesta“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Teismas konstatavo, jog su darbuotoja K. A., jos atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta, nėra įvykdyta ginčijamo sprendimo dalis dėl 2 384,27 Lt vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo skubos tvarka ir darė išvadą, kad sunki įmonės finansinė padėtis nėra pagrindas darbdavį atleisti nuo prievolės sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Nustatė, kad atsakovės vidutinis darbo užmokestis jos atleidimo dieną buvo 114,08 Lt, ir, įvertinęs uždelsimo laikotarpį bei nesant atsakovės kaltės dėl nesavalaikio atsiskaitymo, darė išvadą, jog vidutinio darbo užmokesčio priteisimas nuo kitos darbo dienos po atsakovės atleidimo iš darbo iki restruktūrizacijos bylos iškėlimo dienos nepažeis DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintų darbo teisės bei proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų.
Šalies argumentai
Atsakovė K. A. apeliaciniu skundu prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti ir priešieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą laikotarpį iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o ne nutarties įsiteisėjimo dienos, be to, Įmonių restruktūrizavimo įstatymas nestabdo išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir iškėlus restruktūrizavimo bylą. Teigia, jog buvo ilgametė darbuotoja, jai darbo užmokestis buvo visiškai neapmokėtas ir ne dėl jos, kaip darbuotojos, kaltės. Uždelsimo laikotarpį pratęsė pati ieškovė savo veiksmais, o ne ji, įmonės finansinė būklė yra pakankamai normali ir bendrovė pajėgi atsiskaityti su darbuotojais, o to nedarydama, piktybiškai pažeidžia savo, kaip darbdavio pareigas, todėl privalo mokėti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą uždelsimo laiką iki visiško atsiskaitymo.
Apeliaciniu skundu restruktūrizuojama UAB „Molesta“ prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl sunkios įmonės turtinės padėties, suformuotą teismų praktiką, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teigia, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-01-03 nutartimi UAB „Molesta“ iškelta restruktūrizavimo byla, nutartis įsiteisėjo 2014-03-27, todėl akivaizdu, kad bendrovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie atsirado iki darbo sutarties nutraukimo su darbuotoja momento. Nurodo, kad vienu metu darbo sutartis nutraukė daug darbuotojų ir su jais bendrovė neturėjo galimybių atsiskaityti. Teigia, kad vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti priteisimas yra neadekvati sankcija, tuo pažeidžiami darbo teisės, sutarčių laisvės, proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principai, gali būti padaryta dar didesnė žala kitų darbuotojų interesams, nes dėl neprotingai didelių sankcijų darbdavys gali tapti nemokus, dėl ko nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ar kreditoriai. Teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, nes nepasisakyta, jog atsiskaitymas su darbuotojais užsitęsė ne dėl įmonės kaltės, o dėl darbo ginčų, bylinėjimosi teisme (taip pat ir dėl restruktūrizavimo, bankroto bylų nagrinėjimo). Nurodo, kad negalėtų išmokėti K. A. priteistas sumas nesant patvirtinto restruktūrizavimo plano. Be to, teigia, jog nutraukusi darbo sutartį su įmone, K. A. iš karto įsidarbino kitoje darbovietėje ir neliko be pajamų, o teismas turėjo įvertinti, kad bendrovei keliama restruktūrizavimo byla ir siekiant apginti tiek ieškovės, tiek ieškovės kitų kreditorių interesus, yra pagrindas sumažinti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į UAB „Molesta“ apeliacinį skundą K. A. prašo skundą atmesti, o jos apeliacinį skundą tenkinti visiškai. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje įmonės finansinė padėtis neaktuali, nes ji privalo išmokėti darbo užmokestį. Tvirtina esant būtinoms sąlygoms sumokėti kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju. Nurodo, kad bendrovė sąmoningai vilkina atsiskaitymą su ja, nes restruktūrizavimo plano tvirtinimas ir jo realizavimas netrukdo įsiskolinimo sumos nustatymui bei priteisimui, o aplinkybė, kad ji iš karto įsidarbino kitoje įmonėje, nėra pagrindas mažinti darbdavio įsipareigojimų dydį.
Restruktūrizuojama UAB „Molesta“ atsiliepimu į K. A. apeliacinį skundą nurodo, kad yra pateikusi apeliacinį skundą ir prašo skundo motyvus ir argumentus laikyti atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
UAB „Molesta“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, R. A. apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas sprendimas keistinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 2013-08-20 Darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, buvo nutraukta 2007-10-30 K. A. ir UAB „Molesta“ sudaryta darbo sutartis Nr. 1659, tačiau atleidimo dieną su darbuotoja nebuvo pilnai atsiskaityta (b. l. 7-11). Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2013-10-07 priėmė sprendimą Nr. DGKS-3833 darbo byloje Nr. APS-104-16504/2013 ir iš UAB „Molesta“ K. A. naudai priteisė 6 019,50 Lt darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais priklausančių išmokų bei 3 878,72 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (114,08 Lt x 34 d.d.; b. l. 5-6). Su šio sprendimo dalimi dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymą priteisimo ir jo dydžio šalys nesutinka - UAB „Molesta“ prašė teismą minėtą darbo ginčų komisijos sprendimo dalį panaikinti, o K. A. – sprendimą pakeisti ir priteisti iš bendrovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, o kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 str. 2 d., 3 d.). Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas jog darbdavys nepilnai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną ir dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo nėra darbuotojo kaltės, teismai turi taikyti minėto straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. Minėtos straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2013-03-15 nutartis civilinėje bylioje Nr. 3K-3-87/2013 ir kt.). DK 141 straipsnis tiesiogiai nenumato išmokos sumažinimo galimybės, o kasacinis teismas yra pasisakęs, jog konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymo ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas. Tačiau pagal teismų praktikoje suformuluotas priežastis darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką gali būti mažinama, kai nustatoma trumpa darbo santykių trukmė, didelė priteistina suma, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybės ir pobūdis, faktas, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensaciją už priverstinės pravaikštos dalį, darbdavio finansinė padėtis, priteistinos išmokos dydžio reikšmė darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-542/2011; Nr. 3K-3-267/2008; Nr. 3K-3-245/2012; Nr. 3K-3-372/2012;).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. A. UAB „Molesta“ dirbo nuo 2007-10-29 administratore-personalo vadove, o darbo sutartis nutraukta jos pareiškimu nuo 2013-08-20 (b. l. 7-10). Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendime konstatuota, jog darbuotojo atleidimo iš darbo dieną darbdavys neišmokėjo darbo užmokesčio už liepos-rugpjūčio mėnesius ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, viso 4 640,81 Lt atskaičius mokesčius (b. l. 21, 124-126). Šioje dalyje sprendimas nebuvo ginčijamas, o UAB „Molesta“ neneigia, jog su R. A. savalaikiai nebuvo atsiskaityta. Minėtame darbo ginčų komisijos sprendime nurodoma, jog nuo darbuotojos atleidimo iš darbo dienos iki komisijos sprendimo priėmimo dienos buvo 34 darbo dienos, todėl esant R. A. vienos darbo dienos vidutiniam darbo užmokesčiui 114,08 Lt, iš įmonės priteistina 3 878,72 Lt (neatskaičius mokesčių) už uždelstą atsiskaitymą. Kolegija pripažįsta, kad Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija, turėdama teisėtą pagrindą taikyti sankciją už darbo užmokesčio sumokėjimo uždelsimą, siekė, kad tokia sankcija būtų adekvati, suderinama su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. UAB „Molesta“ pateikti dokumentai patvirtina, jog R. A. nebuvo pilnai išmokėtas darbo užmokestis už du mėnesius bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl ginčijamu sprendimu priteista 3 878,72 Lt (neatskaičius mokesčių) suma už pavėluotą atsiskaitymą nelaikytina neadekvačia sankcija darbdaviui. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog UAB „Molesta“ tik Vilniaus apygardos teismo 2014-01-03 nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, be to, nurodė, kad 2013-01-16 šiam teismui priėmus bendrovės pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 2013-02-01 nutartimi leista įmonei mokėti darbo užmokestį darbuotojams (b. l. 15-21). Kadangi R. A. iš darbo buvo atleista 2013-08-20, įmonė turėjo pareigą ir teisę atsiskaityti su darbuotoja R. A. ir nepaneigta, jog įmonė neturėjo tam lėšų. Įmonės teiginiai, jog buvo siekiama atsiskaityti su dirbančiais asmenimis, neatleidžia bendrovės nuo pareigos atsiskaityti su atleistais iš darbo darbuotojais. Be to, nepaneigti R. A. teiginiai, kad įmonė vykdė atsiskaitymus ir su atskirais atleidžiamais iš darbo darbuotojais, kas leidžia daryti išvadą, jog UAB „Molesta“ nebuvo vienodai sąžininga visų darbuotojų atžvilgiu. Ta aplinkybė, jog įmonei 2014-01-03 nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, kas patvirtina, jog įmonės finansinė būklė yra sudėtinga bei neatmestina, jog ji buvo sudėtinga ir darbuotojos atleidimo iš darbo metu, nesuteikė pagrindo bendrovei nevykdyti įstatymo reikalavimų savalaikiai atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja R. A. ar skolą sumokėti per protingą laiką dalimis, kas įtakotų ir priteistinos sumos už uždelstą atsiskaitymą dydį. Tinkamai ir protingai vykdant pareigą atsiskaityti su atleistais darbuotojais, ieškovei nebūtų reikėję dalyvauti darbo ginčų nagrinėjime, todėl konstatuotina, jog įmonei nebuvo kliūčių vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais dėl jos nurodomų priežasčių (bankroto, restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo). Esant minėtai aplinkybei kolegija daro išvadą, jog savalaikiai įmonei neatsiskaičius su atleidžiama darbuotoja, bendrovė privalo mokėti vidutinį darbo užmokestį už nesavalaikį atsiskaitymą, nes dėl nesavalaikio atsiskaitymo su R. A. pačios darbuotojos kaltės nėra.
Iš dalies tenkindamas R. A. reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už nesavalaikį atsiskaitymą iki sprendimo visiško įvykdymo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išmoka negali būti mažinama, nes tokia sankcija darbdaviui numatyta įstatyme. Be to, konstatavo, jog Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos nenumato draudimų priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą ir darė išvadą esant pagrindui priteisti už uždelsimo laiką iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos, t.y., 2014-01-03 nutarties priėmimo dienos, už 92 darbo dienas 10 495,36 Lt. T
Teisėjų kolegija su minėtomis teismo išvadomis sutinka tik iš dalies, nes vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išmoka gali būti mažinama ir Darbo kodekso nuostatos tokio draudimo nenumato. Be to, kaip minėta aukščiau, kasacinis teismas, formuodamas teisminę praktiką yra nurodęs, jog priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką gali būti mažinama kai nustatoma didelė priteistina suma, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybės ir pobūdis, faktas, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino bei nustačius kitas svarbias aplinkybes. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 2 punktu numatyta, jog įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas, išskyrus delspinigių už pavėluotai dėl darbdavio kaltės išmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas skaičiavimą ir, jeigu sprendimas priimtas teismo nutartimi iškeliant restruktūrizavimo bylą, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytus savanoriškus įmonės įsipareigojimus. Kadangi už nesavaikį atsiskaitymą su atleistu darbuotoju DK 141 straipsnio 3 dalis numato, jog darbdavys moka vidutinį darbo užmokestį, o ne delspinigius, kurie skaičiuojami dirbančiam asmeniui (DK 207 str.), todėl šios sankcijos taikymas nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą nutarties įsiteisėjimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, yra sustabdomas. Dėl paminėto, apeliantės R. A. teiginiai, kad vidutinis darbo užmokestis jai priteistinas ir už laikotarpį nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą nutarties įsiteisėjimo (2014-03-27) iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, yra nepagrįsti. Atsakovė prašė teismą priteisti iš UAB “Moleta” kompensaciją už visą laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nors teisėjų kolegija pripažįsta R. A. teisę į tokią kompensaciją, tačiau konstatuoja, jog tenkinant reikalavimą visa apimtimi, būtų akivaizdi disproporcija tarp priklausančių darbo pajamų ir reikalaujamos kompensacijos. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi nepaneigtus UAB „Molesta“ teiginius, jog darbo santykius su įmone vienu metu nutraukė daug įmonės darbuotojų, su kuriais dėl blogėjančios finansinės būklės atsiskaityti su atleistais darbuotojais tapo sudėtinga, aplinkybę, jog atleista iš darbo R. A. nuo 2013-09-03, t.y., faktiškai po dviejų savaičių nuo atleidimo UAB „Molesta“ įsidarbino UAB „Orfis“ ir jos atlyginimas iš esmės nepakito, daro išvadą, jog darbo ginčų komisijos sprendimu priteista 3 878,72 Lt (neatskaičius mokesčių) suma už pavėluotą atsiskaitymą yra pakankama sankcija darbdaviui, pripažįstančiam skolą, ir iš esmės nepažeidžia R. A. teisių ir teisėtų interesų (b. l. 160- 170). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog darbo ginčų komisijai 2013-10-07 priėmus ginčijamą sprendimą, nustatytu apskundimo terminu R. A. šio sprendimo neskundė. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-12-17 teismas išsiuntė R. A. pranešimą dėl atsiliepimo į UAB „Molesta“ atskirąjį skundą pateikimo, todėl gavus pranešimą ir 2013-12-31 pateikdama atsiliepimą, ji žinojo, jog bendrovė ginčija darbo ginčų komisijos sprendimu taikytą sankciją dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio, tačiau tik 2014-04-01, ženkliai (daugiau nei 4 mėnesius) praleidusi sprendimo apskundimo terminą, neprašydama jo atnaujinti, pateikė teismui priešieškinį, ginčydama sprendimą, kas rodo, jog ji sutiko su darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendimu (b. l. 69-71, 83). Tai ji pripažįsta ir savo procesiniuose dokumentuose, kas leidžia daryti išvadą, jog pati R. A., dirbusi įmonės administratore-personalo vadove ir neatmestina, gerai žinodama faktišką bendrovės finansinę būklę, pripažino esant protinga ir teisinga įmonei taikytą minimalią sankciją. Be to, neadekvačios sankcijos taikymas pažeistų ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, bet ir padarytų žalos kitų restruktūrizuojamos įmonės kreditorių interesams. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nedidelį įmonės įsiskolinimo dydį R. A., jos turimas kitas darbines pragyvenimo pajamas bei priteistų sumų dydžius už nesavalaikį atsiskaitymą kitiems buvusiems UAB „Molesta“ darbuotojams analogiškose bylose, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog keisti Utenos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-10-07 sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo R. A. už uždelstą atsiskaitymo laiką, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo (Panevėžio apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-187/2014, 2A-405/2014, 2A-532/2014 ir kt.).
Dėl paminėtų motyvų UAB „Molesta“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, R. A. apeliacinis skundas atmestinas ir sprendimas dalyje, kuria iš dalies patenkintas priešieškinys, keistinas, priešieškinys atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija,
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą dalyje, kuria iš dalies patenkintas K. A. priešieškinys, pakeisti ir K. A. priešieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo atmesti.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.