- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-12
- Bylos Nr.
- e2A-228-856/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-01482-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- individualios įmonės „Saujana“
- Ieškovas
- K. M.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės individualios įmonės „Saujana“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-650-496/2024 pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovei individualiai įmonei „Saujana“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Saujana“ 5 384,50 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas yra ūkininkas. Jis 2021 metų gruodžio mėnesį pamatė reklamą „Facebook“ paskyroje, jog atsakovė parduoda žemės ūkio techniką – kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m. Atsakovė elektroniniu paštu atsiuntė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas už prekę turėjo sumokėti 5 384,50 Eur. Ieškovas 2021 m. gruodžio 23 d. pervedė atsakovei PMV sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą pinigų sumą. Atsakovė per du mėnesius prekės ieškovui nepristatė. Telefonu informavo, kad kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m ji susitarė pirkti Ukrainoje, tačiau, prasidėjus kariniams veiksmams, prekės nenupirko. Atsakovė pažadėjo, kad pinigus grąžins, o vėliau pareiškė, jog jokių pinigų ieškovui neatiduos, nes prekės jai nepristatė iš Ukrainos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė IĮ „Saujana“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovui, prieš sudarant susitarimą, buvo išaiškinta ir nurodyta, jog jo ketinama pirkti žemės ūkio technika yra gaminama ir jos pardavėjas yra Ukrainoje (tai ir buvo nurodoma gamintojo skelbime), o atsakovė yra tik šios žemės ūkio technikos teikėja pirkėjams, t. y. tarpininkas tarp gamintojo ir pirkėjo. Ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad atsakovė įsipareigojo pristatyti (patiekti) jo perkamą techniką per du mėnesius nuo piniginių lėšų pavedimo įvykdymo. Ieškovas teisingai nurodo, kad su atsakove žodžiu susitarė dėl žemės ūkio technikos kombaino CIASS Rapso stalo 5,10 m tiekimo ir pervedė atsakovei 5384,50 Eur už jo perkamą žemės ūkio techniką. Tačiau ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad atsakovė nepagrįstai atsisako vykdyti susitarimą, t. y. pristatyti ieškovo iš gamintojo perkamą techniką, ir nepagrįstai atsisako grąžinti ieškovui jo atsakovei pervestas pinigines lėšas. Atsakovė apie susidariusią situaciją ne kartą bendravo su ieškovu, kaip ir su kitais pirkėjais, išsamiai nurodė esamas aplinkybes, ieškovas vieno pokalbio metu atsakovei pareiškė, kad jam visai nerūpi susidariusi padėtis Ukrainoje. Atsakovė niekada neneigė savo prisiimtų įsipareigojimų pirkėjų atžvilgiu, tačiau savo įsipareigojimų ji negali įvykdyti dėl objektyvių ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, kurių ji nenumatė ir net negalėjo numatyti.
Žemesnės instancijos teismas
1.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2024 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui K. M. iš atsakovės IĮ „Saujana“ 5 384,50 Eur už nepristatytą prekę, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. lapkričio 16 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo ir 1 122 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nurodė, kad nesant rašytinių įrodymų dėl kombaino pristatymo ieškovui termino, teismas pripažino įrodyta, jog kombainas turėjo būti pristatytas ieškovui iki 2022 metų gegužės mėnesio. Taigi, ieškovas kombaino pristatymo laukė pusantrų metų.
6. Teismas sutiko su atsakovės atstovo paaiškinimu, kad Ukrainos verslininkas negali vykdyti 2021 m. lapkričio 3 d. sutarties su atsakove dėl karo veiksmų, tačiau kartu pažymėjo, jog šioje byloje reikia įvertinti sutartinius santykius tarp atsakovės ir Ukrainos verslininko bei tarp ieškovo ir atsakovės.
7. Teismas sutiko su atsakove, jog vykstantis karinis konfliktas Ukrainoje yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti. Teismas taip pat sutiko su tuo, kad sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp atsakovės ir Ukrainos verslininko, nevykdoma dėl karo veiksmų. Tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad atskirai turi būti vertinami ieškovo ir atsakovės santykiai. Teismas nurodė, kad iš rašytinių įrodymų byloje ir šalių paaiškinimų matyti, jog ieškovas atsakovei pervedė už perkamą kombainą 5 384,50 Eur, o atsakovė iš šios sumos pervedė Ukrainos verslininkui avansą – tik apie 1 000 Eur. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kaip ji panaudojo ir toliau naudoja likusius ieškovo pervestus pinigus daugiau nei dvejus metus. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė ieškojo būdų nuo 2022 metų vasario mėnesio susidariusios situacijos išsprendimui. Atsakovė į Ukrainos verslininką dėl kombaino CIASS Rapso stalas 5,10 m pristatymo kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 30 d., t. y. po to, kai gavo ieškovo ieškinį.
8. Teismas nurodė, jog kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimalizuotų jų poveikį, todėl atsakovė, 2021 m. lapkričio 3 d. sudarydama sutartį su (duomenys neskelbtini), reziduojančia įmone, prisiėmė riziką dėl galimų veiklos suvaržymų ar net jos nutrūkimo ekonominiu bei politiniu požiūriu nestabiliose ir (ar) nesaugiose šalyse. Tai, kad atsakovė galėjo numatyti galimą grėsmę dėl įsipareigojimų nevykdymo, įrodo ir į minėtą 2021 m. lapkričio 3 d. sutartį įtrauktas 8 punktas, kuriame pažymėta, jog nenugalimos jėgos aplinkybių (nenugalimos jėgos, nepriklausančios nuo šalių valios, veikimas) atsiradimo atveju, t. y. karo, karo veiksmų, blokados, embargo, tarptautinių sankcijų, valiutos apribojimų, esant kitokiems valstybių veiksmams, dėl kurių šalys negali vykdyti savo įsipareigojimų, kilus gaisrams, potvyniams, kitoms stichinėms nelaimėms, šalys atleidžiamos nuo savo įsipareigojimų vykdymo nurodytų aplinkybių veikimo laikotarpiui. Tačiau šis sutarties punktas galioja tik sutartį sudariusioms šalims, o ne kitiems asmenims.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė su ieškovu nesudarė rašytinės sutarties, neaptarė galimų nenugalimos jėgos sąlygų ir pasekmių. Nors atsakovės atstovas teigia, kad atsakovė IĮ „Saujana“ buvo tik tarpininkas tarp ieškovo ir Ukrainos verslininko, tačiau į bylą nėra pateikta jokių sutarčių tarp ieškovo ir Ukrainos verslininko, o pateikta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo priešingai, t. y. kad žemės ūkio technikos pirkėjas yra IĮ „Saujana“, o tiekėjas yra Ukrainos verslininkas.
10. Teismas vertino, jog ieškovas ilgą laiką, beveik dvejus metus, laukė, kad atsakovė įvykdytų jų susitarimą ir pristatytų kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m. Tačiau per šį laiką atsakovė neįvykdė įsipareigojimo pristatyti aptartą žemės ūkio techniką. Teismas pripažino esant nenugalimos jėgos aplinkybę sutartiniams santykiams tarp atsakovės ir Ukrainos verslininko, dėl to atsakovė negali pateikti ieškovui perkamą daiktą, tačiau tai neatleidžia atsakovės nuo pareigos elgtis sąžiningai ieškovo atžvilgiu ir grąžinti pinigus. Teismas nurodė, kad atsakovė, negalėdama pateikti kombaino, dvejus metus naudojasi ieškovo pinigais (nes pravestas avansas sudaro mažiau nei 20 procentų iš ieškovo gautos sumos), neketina jų grąžinti ieškovui, taip pat negali nurodyti, kada galėtų įvykdyti susitarimą su ieškovu.
11. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai prašo priteisi iš atsakovės 5 384,50 Eur sumą, 2021 m. gruodžio 23 d. sumokėtą už kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m, kuris nebuvo pristatytas ieškovui, o pinigai yra pas atsakovę. Lietuvoje veikiantis verslininkas neturi pagrindo remtis nenugalima jėga, atsisakydamas grąžinti ieškovui jo sumokėtus pinigus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė IĮ „Saujana“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimą visa apimtimi ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; atsakovės IĮ „Saujana“ naudai iš ieškovo K. M. priteisti visas atsakovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Teismas sprendimu pripažino, kad atsakovė dėl objektyvių priežasčių neįvykdė ieškovui prisiimtų įsipareigojimų, tačiau ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovę grąžinti pinigus ieškovui, nors atsakovė šiuos pinigus yra pervedusi sutarties dėl nenugalimos jėgos aplinkybių neįvykdžiusiam Ukrainos verslininkui, ką sprendime konstatavo ir pats teismas. Atsižvelgiant į šiuos teismo argumentus akivaizdu, jog teismas sprendime pripažino, kad atsakovas taip pat yra nukentėjusi sutarties šalis, šiais argumentais suponavo atsakovei teisę kreiptis į Ukrainos verslininką, kuris neįvykdė sutarties, dėl sumokėtų avansinių mokėjimų susigrąžinimo.
12.2. Teismas, identifikavęs materialinį teisinį santykį, kuris Ukrainos verslininką sieja su atsakove ir ieškovu, bei nustatęs, jog priimtas sprendimas galimai sukels pasekmes trečiojo asmens, t. y. Ukrainos verslininko teisėms ir pareigoms, savo iniciatyva privalėjo į civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukti ir Ukrainos verslininką. Kadangi teismas sprendime nagrinėjo ir sprendė dėl į šią civilinę bylą neįtraukto Ukrainos verslininko teisių ir pareigų bei priimtu sprendimu sukėlė pasekmes Ukrainos verslininkui, vadovaujantis CPK nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, konstatuotinas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimas.
12.3. Teismui sprendime analizavus atsakovės ir Ukrainos verslininko sutartinius santykius bei konstatavus, kad atsakovės ir Ukrainos verslininko sutartiniuose santykiuose Ukrainoje prasidėjęs karas yra force majeure aplinkybė, atsakovė įgijo teisę Ukrainos verslininko atžvilgiu regreso tvarka reikalauti grąžinti už rapso stalus sumokėtus avansinius mokėjimus, kurių bendra suma 8 515 Eur, nors iki teismo sprendimo priėmimo tokios teisės neturėjo, kadangi atsakovės sutartis su Ukrainos verslininku nebuvo nutraukta. Vadovaujantis CPK nuostatomis ir teismų suformuota praktika, nustačius, jog teismo sprendimu bet kuri bylos šalis įgis regreso teisę kito (procese nedalyvaujančio) asmens atžvilgiu, teismas tokiu atveju visada privalo įtraukti tą asmenį į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes tokiu atveju būsimas teismo sprendimas byloje neabejotinai turės įtakos to trečiojo asmens teisėms ar pareigoms, konkrečiai - pareigai atsakyti bylos šaliai regreso tvarka.
12.4. Ukrainos verslininkas teismo priimto sprendimo pagrindu įgijo pareigą grąžinti atsakovei už rapso stalus sumokėtus avansinius mokėjimus, tačiau tuo pačiu įgijo teisę dėl force majeure aplinkybių neatlyginti atsakovei dėl sutarties neįvykdymo kilusių nuostolių (būti atleistas nuo civilinės atsakomybės). Šiuo atveju teismo sprendimu atsakovė tapo atsakinga prieš ieškovą pilna apimtimi, tačiau prieš Ukrainos verslininką atsakovės teisių gynimo galimybės buvo apribotos, suteikiant jam galimybę į Ukrainos verslininką kreiptis regreso tvarka tik dėl avansinių mokėjimų grąžinimo.
12.5. Skelbime dėl parduodamų rapso stalų buvo nurodyta, jog rapso stalus gamina Ukrainoje veiklą vykdantis verslininkas, o atsakovė buvo nurodyta tik kaip tarpininkė, kuri surenka užsakymus iš pirkėjų ir užsako rapso stalus pas Ukrainos verslininką. Atsakovė apie tai, jog stalai yra gaminami Ukrainoje, ieškovą papildomai informavo ir žodinio susitarimo metu.
12.6. Ieškovas, kaip ūkininkas, taip pat yra verslininkas, todėl veikdamas savo srityje taip pat kaip ir atsakovė turėjo įsivertinti riziką užsakydamas rapso stalą, kuris bus gaminamas ir transportuojamas iš Ukrainos. Ieškovas taip pat galėjo įsivertinti, jog kariniai veiksmai Ukrainoje realiai prasidėjo dar 2014 metais, tačiau teismas šių aplinkybių byloje absoliučiai nevertino.
Atsiliepimas
12.7. Teismas neteisingai įvertino rašytinius įrodymus byloje, kadangi, kaip matyti iš 2023 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymo kopijos (pridėta kartu su atsiliepimu kaip priedas Nr. 3), atsakovė už ieškovo Rapso stalą Ukrainos verslininkui pervedė ne 1 000 Eur, o 2 000 Eur.
12.8. Kadangi teismas sprendime konstatavo, kad atsakovė susitarimo su ieškovu neįvykdė dėl prasidėjusio karo Ukrainoje, kadangi Ukrainoje esantis rapso stalų gamintojas negali įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį su atsakove, teismas nepagrįstai nusprendė iš atsakovės priteisti visą ieškovo atsakovei sumokėtą 5 384,50 Eur sumą.
12.9. Teismas, sprendime konstatavęs, jog tarp atsakovės ir Ukrainos verslininko sudaryta sutartis nėra vykdoma dėl karinių veiksmų Ukrainoje, privalėjo atsižvelgti ir į atsakovės padėtį. Atsakovė dėl tų pačių karinių veiksmų Ukrainoje negali susigrąžinti iš Ukrainos verslininko šiam sumokėtų avansinių mokėjimų, todėl teismas atitinkamai turėjo sumažinti ir ieškovui iš atsakovės priteistiną sumą. Kadangi atsakovė už ieškovo Rapso stalą Ukrainos verslininkui yra pervedusi 2 000 Eur ir šių pinigų susigrąžinti iš Ukrainos verslininko šiuo metu negali, teismas, konstatavęs, jog sutartis negalėjo būti įvykdyta dėl force majeure aplinkybių, iš atsakovės priteistiną sumą turėjo sumažinti iki 3 384,50 Eur.
12.10. Net jei teismas pripažintų, kad force majeure yra netaikomas ieškovo ir atsakovės sudarytam žodiniam susitarimui, tai nenugalimos jėgos aplinkybės netaikymas turėtų būti tik toje dalyje, kuri viršija Ukrainos verslininkui atliktą avansinį mokėjimą, kadangi avansiniam mokėjimui turėtų būti taikoma ta pati nenugalimos jėgos aplinkybė – vykstantis karas Ukrainoje, kaip teismas konstatavo ir atsakovės sutartiniuose santykiuose su Ukrainos verslininku.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. M. prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš apelianto ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovas neprašė taikyti atsakovės atžvilgiu atsakomybės už prievolės neįvykdymą, o prašė tik priteisti sumokėtus už prekę, kurios negavo, pinigus. Tokiu būdu apeliantas, vadovaudamasis force majeure aplinkybėmis, painioja pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą ir pinigų grąžinimą su reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę už prievolės pažeidimą.
13.2. Atsakovė, stengdamasi išvengti savo prievolės įvykdymo, ignoruoja tą aplinkybę, kad ji santykiuose su ieškovu veikė ne kaip tarpininkė, kaip kad nurodo apeliaciniame skunde, o kaip pardavėja. Pagal pačios apeliantės pateiktą Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tiekėjas yra Ukrainos pilietis - verslininkas (duomenys neskelbtini), o atsakovė IĮ „Saujana“ įvardinta pirkėju, kas tik patvirtina, kad Sutartis nebuvo trišalė, atsakovė neveikė kaip tarpininkė, o ieškovas nebuvo susijęs jokiais sutartiniais santykiais su Ukrainos piliečiu.
13.3. Kaip pagrįstai nurodė teismas, atsakovė, būdama verslininke ir užsiimanti prekių įsigijimu iš Ukrainos, net nesudarė su ieškovu jokios rašytinės sutarties, neaptarė atsakomybės netaikymo atvejų, nors tuo metu jau vyko karinis konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos. Apeliantė du metus nepateikė ieškovui jokio pranešimo dėl force majeure sąlygų taikymo jų sutartiniams santykiams. Tik tada, kai ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, ji pateikė pretenziją, kurioje klaidingai nurodė, kad už prekes sumokėjo iš anksto, nors tokių duomenų nėra ir pačia pretenzija ji neprašo grąžinti pinigų ar nurodyti prekių pristatymo terminus, o tik „pateikti šiuo metu esančios situacijos paaiškinimą“.
13.4. Pagal Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2 p., sutarties vertė yra 150 000 Eur, o bendra pagal sutartį parduodamų prekių kaina nustatoma Specifikacijose, (2.1 p.) , kurios yra neatskiriama sutarties dalis (3.1 p.). Atsiskaitymo už prekes tvarka buvo aptarta Sutarties 4 p. ir 4.1 p. nurodyta, kad „Tiekėjas ir Pirkėjas pasirašo Specifikaciją; 4.1.2 p. - jeigu atitinkamose specifikacijose nenurodyta kitaip, Pirkėjas atsiskaito pagal pasirašytą sutartos Prekių siuntos specifikaciją. Tokiu būdu, pagal sutarties sąlygas, jokio avansinio mokėjimo nebuvo numatyta. Atsakovė pateikė tik pačią Sutartį, o Specifikacijos nepateikė. Tik pagal specifikaciją būtų galima spręsti, kokią sumą, jeigu ir pervedė iš ieškovo sumokėtų pinigų, galima vertinti kaip pervestą už ieškovo užsakytą kombainą CIASS Rapso stalas 5.10 m. Nesant pateiktos Specifikacijos, net nežinia, ar apskritai atsakovė tokią prekę yra užsakiusi.
13.5. Apeliantė sąmoningai nepateikė į bylą priedų prie sutarties, kad nebūtų galima nustatyti, kokios prekės realiai buvo sutartos pirkti iš Ukrainos piliečio. Nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde nenurodyta, kodėl atsakovė pervedė tam tikrą sumą pinigų, nors pagal sutarties sąlygas apmokėjimas buvo numatytas tik po prekių pristatymo. Jeigu ji tai atliko savo rizika, turi prisiimti ir neigiamas pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
13.6. Teismas sprendimu nepasisakė dėl Ukrainos verslininko (duomenys neskelbtini) teisių ir pareigų ir priimtas teismo sprendimas jam nesukelia jokių teisinių pasekmių. Atsakovės ir Ukrainos piliečio sutartinius santykius ir atsakomybę reglamentuoja jų pasirašyta Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 8 p. įtrauktos sąlygos dėl force majeure aplinkybių ir kaip sprendžiama tuo atveju dėl Sutarties vykdymo. Ginčus šalys susitarė spręsti Zaparožės srities teisme. Tokiu būdu, atsakovė turėjo ir tebeturi teisę kreiptis į Zaparožės teismą, prašydama priteisti jai pervestą avansą už prekes, jeigu įrodys, kad dėl avanso pervedimo šalys buvo susitarusios. Tai, kad teismas priteisė iš atsakovės jai sumokėtus ieškovo 5 384,50 Eur, neturi jokios įtakos jo ginčo su Ukrainos piliečiu sprendimui, nes ieškovo ir Ukrainos piliečio nesiejo sutartiniai santykiai.
13.7. Nei viena iš teisės normų, reglamentuojančių regresinius reikalavimus, šiuo atveju negali būti taikoma Ukrainos piliečio atžvilgiu. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad atsakovė turi įvykdyti savo prievolę, o ne tai, kad ji įvykdė prievolę už Ukrainos verslininką ar atlygino pastarojo padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
15. Iš atsakovės IĮ „Saujana“, įvardintos tiekėju, išrašytos PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovas ūkininkas K. M., įvardintas pirkėju, iki 2021 m. gruodžio 22 d. turėjo apmokėti 5 384,50 Eur už kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m. Mokėjimo nurodymo kopija įrodo, kad ūkininkas K. M. 2021 m. gruodžio 23 d. pavedimu gavėjai IĮ „Saujana“ apmokėjo 5384,50 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini).
16. Atsakovė IĮ „Saujana“ 2021 m. lapkričio 3 d. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini), reziduojančiu verslininku (duomenys neskelbtini) dėl žemės ūkio technikos - rapso stalų gamybos ir šios technikos tiekimo į Lietuvos Respubliką. Vykdant sutarties sąlygas su (duomenys neskelbtini), reziduojančiu verslininku, atsakovė IĮ „Saujana“ laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 7 d. iki 2022 m. vasario 9 d. atliko avansinius mokėjimus bendrai 8 515 Eur sumai, kad Ukrainos įmonė pradėtų gaminti rapsų stalus. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad avansas buvo pravestas tam, jog būtų pradėti gaminti aštuoni rapsų stalai.
17. Ukrainos verslininkas 2023 m. gruodžio 4 d. pateikė atsakymą atsakovei IĮ „Saujana“ į 2023 m. lapkričio 30 d. pretenziją, kurioje nurodė, jog 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo karas, 2022 m. vasario 27 d. verslininko regionas yra kontroliuojamas Rusijos Federacijos karinių pajėgų, todėl nėra galimybės pakrauti prekes transportavimui. Taip pat neįmanoma grąžinti išankstinius dalinius mokėjimus už nurodytą techniką.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų
18. Apeliantė skunde teigia, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti į bylą asmens (duomenys neskelbtini), reziduojančio verslininko (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ukrainos verslininkas) teisių ir pareigų, tokiu būdu pažeisdamas įstatyme įtvirtintą draudimą (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
19. Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
20. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, jog absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012; 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023 40 punktą).
21. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti tik ieškinio reikalavimus ir ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, nes teismas neturi teisės analizuoti kitų reikalavimų ir aplinkybių nei tos, kurios sudaro ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 178 straipsnis).
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 2-3 dalys).
23. Nagrinėjamos bylos ginčo atveju svarbu pažymėti, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės IĮ „Saujana“ ieškovo sumokėtus 5 384,50 Eur už nepristatytą prekę, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovas neprašė taikyti atsakovės atžvilgiu civilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ne pagal pareikšto ieškinio ribas, o pagal atsakovės atsikirtimų turinį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenugalimos jėgos aplinkybių kontekste analizuodamas atsakovės prievolės vykdymą ieškovui bei atsakovės ir Ukrainos verslininko sutartinių santykių vykdymą, išėjo už ieškinio ribų. Byloje turi būt sprendžiama dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovui PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu sumokėtą mokėjimą už kombainą CIASS Rapso stalas, kurio atsakovė ieškovui nepristatė, o tuo tarpu atsakovės IĮ „Saujana“ 2021 m. lapkričio 3 d. sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su Ukrainos verslininku (duomenys neskelbtini) dėl žemės ūkio technikos - rapso stalų gamybos ir šios technikos tiekimo į Lietuvos Respubliką, (ne)vykdymo vertinimas yra visiškai nesusijęs su ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimu. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami reikalavimai, susiję su Ukrainos verslininko įsipareigojimais atsakovei, todėl sutartiniai santykiai tarp atsakovės IĮ „Saujana“ ir Ukrainos verslininko negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Šiuo aspektu, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovės ir Ukrainos verslininko (duomenys neskelbtini) sutartinius santykius ir atsakomybę reglamentuoja jų pasirašyta Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 8 punkte įtrauktos sąlygos dėl force majeure aplinkybių vykdant sutartį, o sutarties 11.1. punktu sutarties šalys susitarė ginčus spręsti Zaparožės srities komerciniame teisme.
24. Taigi, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl Ukrainos verslininko (duomenys neskelbtini) materialiųjų teisių ir pareigų: šiam asmeniui skundžiamu sprendimu nėra nustatyta, pripažinta, pakeista, panaikinta ar kitaip nuspręsta dėl jokių jo teisių ar pareigų. Taigi, sprendimas neturi įtakos šio neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai, todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo įtraukti Ukrainos verslininko į bylos nagrinėjamą kaip trečiojo asmens ir, to nepadaręs, CPK 266 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto normų nepažeidė.
25. Nurodytų motyvų pagrindu atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu atsakovė įgijo teisę iš Ukrainos verslininko regreso tvarka reikalauti grąžinti už rapso stalus sumokėtus avansinius mokėjimus, Ukrainos verslininkas teismo priimto sprendimo pagrindu įgijo pareigą grąžinti atsakovei už rapso stalus sumokėtus avansinius mokėjimus, tačiau tuo pačiu įgijo teisę dėl force majeure aplinkybių neatlyginti atsakovei dėl sutarties neįvykdymo kilusių nuostolių.
Dėl ginčo esmės
26. Kaip jau minėta, iš atsakovės IĮ „Saujana“, įvardintos tiekėju, išrašytos PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovas ūkininkas K. M., įvardintas pirkėju, iki 2021 m. gruodžio 22 d. turėjo apmokėti 5 384,50 Eur už kombainą CIASS Rapso stalas 5,10 m. Mokėjimo nurodymo kopija įrodo, kad ūkininkas K. M. 2021 m. gruodžio 23 d. pavedimu gavėjai IĮ „Saujana“ apmokėjo 5 384,50 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas kombainas ieškovui nebuvo pristatytas.
27. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė su ieškovu nesudarė rašytinės sutarties. Nors atsakovės atstovas teigė, jog atsakovė IĮ „Saujana“ buvo tik tarpininkas tarp ieškovo ir Ukrainos verslininko, tačiau į bylą nėra pateikta jokių sutarčių tarp ieškovo ir Ukrainos verslininko, o pateikta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo priešingai, kad žemės ūkio technikos pirkėjas yra IĮ „Saujana“, o tiekėjas - Ukrainos verslininkas.
28. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad skelbime dėl parduodamų rapso stalų buvo nurodyta, jog rapso stalus gamina Ukrainoje veiklą vykdantis verslininkas, o atsakovė buvo nurodyta tik kaip tarpininkė, kuri surenka užsakymus iš pirkėjų ir užsako rapso stalus pas Ukrainos verslininką, neturi teisinės reikšmės, kadangi tai nepaneigia atsakovės IĮ „Saujana“ ir Ukrainos verslininko sudarytos sutarties juridinės galios. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
29. Nors nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, akivaizdu ir ginčo dėl to nėra, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai.
30. Vadovaujantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Jeigu sutartis numato, kad pirkėjas visą ar dalį kainos turi sumokėti iki daiktų perdavimo jam (išankstinis mokėjimas), tai pirkėjas kainą privalo sumokėti sutartyje nustatytu laiku (CK 6.315 straipsnio 1 dalis). Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą (CK 6.315 straipsnio 3 dalis). Jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.324 straipsnio 1 dalis).
31. Pagal kasacinio teismo praktiką, išankstinis mokėjimas yra avansas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje s Nr. 3K-3-238/2011; kt.). Avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti jį visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).
32. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo aplinkybių, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 5384,50 Eur už kombainą CIASS Rapso stalas, jog atsakovė šią sumą gavo ir kad ieškovas kombaino negavo. Apeliantės nesutikimas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžiamas iš esmės tuo, kad: 1) atsakovė dėl karinių veiksmų Ukrainoje negali susigrąžinti iš Ukrainos verslininko šiam sumokėtų avansinių mokėjimų, todėl teismas atitinkamai turėjo sumažinti ir ieškovui iš atsakovės priteistiną sumą; 2) kadangi atsakovė už ieškovo rapso stalą Ukrainos verslininkui yra pervedusi 2 000 Eur ir šių pinigų susigrąžinti iš Ukrainos verslininko šiuo metu negali, teismas, konstatavęs, jog sutartis negalėjo būti įvykdyta dėl force majeure aplinkybių, iš atsakovės priteistiną sumą turėjo sumažinti iki 3384,50 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
33. Prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma (CK 6.127 straipsnio 1 dalis). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sudarydama sutartį ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti.
34. Kaip jau konstatuota, ieškovas neprašė taikyti atsakovės atžvilgiu sutartinės civilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą (neprašė priteisti palūkanų, nuostolių ir panašiai), todėl nenugalimos jėgos aplinkybių analizavimas nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualus. Tačiau net ir laikant, jog būtų pagrindas pasisakyti dėl nenugalimos jėgos aplinkybių šio ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tai nesudarytų pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimo dėl 5 384,50 Eur sumos priteisimo iš atsakovės. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro dėl žemiau nurodomų motyvų.
35. Pagal CK 6.38 straipsnio, kuriame yra įtvirtinti prievolių vykdymo principai, 4 dalies nuostatą, tuo atveju, kai skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už šių asmenų veiksmus atsako kaip už savo. CK 6.257 straipsnyje, nustatančiame atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus, nustatyta, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, kuri yra pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės už prievolių neįvykdymą, įstatymo leidėjas nelaiko aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių (jas pažeidžia) pačiam skolininkui, nepriklausomai nuo neįvykdymo priežasčių. Nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai skolininko kontrahentai neįvykdo savo prievolių net ir tuo atveju, jei vienas iš kontrahentų neįvykdo prievolės dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
37. Kasacinis teismas yra tai pat išaiškinęs, kad įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jam iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, kad įmonei (verslininkui) nustatomos griežtesnės atsakomybės sąlygos. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį, bylos Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartį, bylos Nr. 3K-3-421/2007; ir kt.). Būtent todėl įstatymo leidėjas atskirai nustatė, kad aplinkybės, kai sutartis neįvykdoma dėl to, kad rinkoje nėra prekių, reikalingų prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, nelaikomos nenugalima jėga (force majeure), sudarančia pagrindą atleisti nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
38. Galiausiai atkreiptinas dėmesys, kad nors prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako (CK 6.127 straipsnio 1 dalis), tačiau CK 6.127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CK 6.127 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju dvišalės sutarties skolininkas privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką buvo iš jos gavęs, ir netenka teisės reikalauti to, ko dar nėra gavęs pagal sutartį. Minėta teisės norma yra imperatyvi. Taigi, šiuo atveju net ir pripažinus, kad prievolė baigėsi dėl nenugalimos jėgos, atsakovė turėtų pareigą ieškovui grąžinti jo sumokėtus 5 384,50 Eur už kombainą CIASS Rapso stalas.
39. Kaip jau minėta, CK 6.315 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą (CK 6.315 straipsnio 3 dalis). Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepagrindė, kodėl neperdavus kombaino CIASS Rapso stalo ieškovui, ji turi teisę negrąžinti ieškovui už šį pirkinį sumokėtų 5 384,50 Eur.
40. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodymus interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai, todėl pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
43. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas K. M. bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės ieškovui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės individualios įmonės „Saujana“, juridinio asmens kodas 304193336, 1 000 (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.