Šiaulių apygardos teismo nutartis

2020-11-09 · Civilinė byla Nr. e2A-627-440/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-09
Bylos Nr.
e2A-627-440/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Gentransa“
Ieškovas
AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-627-440/2020Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07842-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1.;3.3.1.18.1.;3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gentransa“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3311-1004/2020 pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gentransa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 3253,73 Eur draudimo išmokos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis.

2. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. birželio 14 d. Danijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas – rampa. Įvykio kaltininku nurodytas UAB „Gentransa“ priklausančios transporto priemonės „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Draudikas ir UAB „Gentransa“ buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis) Nr. 12 8517520, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovui atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovas, vadovaudamasis draudžiamąjį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 3253,73 Eur draudimo išmoką trečiajam asmeniui padarytai žalai atlyginti. Pagal draudimo sutarties Nr. 12 8517520 sąlygas, draudėjui UAB „Gentransa“ nesumokėjus draudimo įmokos iki 2018 m. gegužės 10 d., ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo regreso teise iš atsakingo už žalos padarymą asmens (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalis). Pažymėta, kad draudėjas šią draudimo įmoką sumokėjo po eismo įvykio, t. y. 2018 m. rugpjūčio 2 d.

3. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gentransa“ pateikdama prieštaravimą dėl kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo dėl draudimo išmokos išieškojimo nurodė, kad 2018 m. birželio 14 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio metu transporto priemonė buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir visą padarytą žalą privalo padengti jį draudusi draudimo bendrovė. Patikslintame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė pateikė įrodymus dėl minimame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės (vilkiko, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šios transporto priemonės draudimo sutarties galiojimo eismo įvykio dieną. Vėliau nurodė, kad transporto priemonę „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudė tik 3 mėn., nes ją rengėsi parduoti. Tačiau ir už šį draudimo terminą draudimo įmoka buvo sumokėta. Kai gavo draudiko pranešimą apie įvykusį įvykį, jam pranešimą ir dokumentus siuntė vairuotojas. Mano, kad yra klaida (dėl vilkiko, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kad nurodyta ne ta transporto priemonė (vilkikas), kuri iš tiesų dalyvavo eismo įvykyje. GPS / tachografo informacijos dėl abiejų transporto priemonių pateikti negali. Pažymėjo, jog pateikė visus rašytinius įrodymus ir prašo vadovautis Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiu (CMR), kuriame nurodyta teisinga informacija dėl eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės (vilkiko, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės UAB „Gentransa“ 813,43 Eur grąžintinos draudimo išmokos, 6 (šešių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 813,43 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2019 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18,25 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per „BTA Baltic Insurance Company“ filialą. Likusią ieškinio dalį atmetė.

5. Teismo nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. 2018 m. birželio 14 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta rampa. Ieškovas teigia, jog eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas UAB „Gentransa“. Dėl eismo įvykio ieškovas nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką. Kadangi atsakovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nustatyta tvarka nebuvo sumokėjusi draudimo įmokos, ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, sprendžia, jog įgijo teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl eismo įvykio metu padarytos žalos jo išmokėtą 3253,73 Eur sumą, priteisiant ir 6 procentų metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje Danijoje dalyvavo transporto priemonė (vilkikas), kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) o ne transporto priemonė (vilkikas), kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Konstatavęs, jog 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykį padarė transporto priemonė „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teismas sutiko su atsakove, jog 2018 m. birželio 14 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio metu jame dalyvavusi transporto priemonė buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iki 2018 m. gegužės 10 d. UAB „Gentransa“ turėjo sumokėti 598,99 Eur įmoką už įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tačiau ši įmoka sumokėta tik 2018 m. rugpjūčio 2 d., o draudimo sutartis nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. gegužės 9 d. nutraukta draudėjo prašymu 2018 m. rugpjūčio 9 d.

7. Teismas akcentavo, kad atsakovės draudimo įmokos pavėluotas sumokėjimas ir ta aplinkybė, jog draudikas ją priėmė, nepašalina draudiko regreso teisės, nes to nenustatyta TPVCAPD įstatyme. Pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia draudimo sutarties pažeidimo, kaip pagrindo regreso teisei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį įgyti. Byloje nėra ginčo dėl regreso teise grąžinamos sumos dydžio ir teismas šiuo konkrečiu atveju vertino, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kai vienam jų draudimas yra įprasta komercinė veikla, kad jam kaip profesionaliam verslininkui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitas – transporto bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra krovinių pervežimas tarptautiniais maršrutais.

8. Teismas, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, nurodytose kasacinio teismo nutartyse suformuotus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje 3K-3-671/2013) ir šioje byloje nustatytus grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijus bei įstatymo reikalavimą teismui vienodai spręsti analogiškų aplinkybių bylas, sprendė, kad yra pagrindas patenkinti ieškinį iš dalies ir priteisti ¼ jo dalį, nes minima draudimo sutartis galiojo tik 3 mėnesius iš sudaromo 12 mėnesių termino, pavėluota mokėti viena įmoka susidarė tik per tris mėnesius, draudimo sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 813,43 Eur grąžintinos draudimo išmokos (25 proc. nuo 3253,73 Eur sumos), o likusią ieškinio dalį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Gentransa“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantė tvirtina, kad eismo įvykyje, įvykusiame 2018 m. birželio 14 d. Danijoje, dalyvavo transporto priemonė (vilkikas), kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovei priklausantis vilkikas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Danijos įmonėje DTK 2018 m. birželį nebedirbo, o jį pakeitė vilkikas DAF, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) tad fiziškai vilkikas, kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo dalyvauti eismo įvykyje 2018 m. birželio 14 d., Danijoje. Vilkiko, kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. J. stumdamas atbulas prie pasikrovimo rampos su puspriekabe kliudė ją ir apgadino. Jokių pretenzijų dėl įvykio tuo metu niekas nereiškė. Atsakovė su 2020 m. vasario 12 d. pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus – vairuotojo D. J. paaiškinimo kopiją; tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio Nr. BC0133641 kopiją; mokėjimo pavedimo Nr. 194 kopiją, įrodančią draudimo įmokos sumokėjimą už vilkiko, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Atsakovė vėliau pirmosios instancijos teismui papildomai pateikė įprastinę TPVCAPD sutartį Nr. 12 8387824, įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą AJA 9747553, įrodančius vilkiko, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimą. Taigi, apeliantės teigimu, 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje Danijoje dalyvavo būtent vilkikas DAF, kurio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini).

9.2. Teismas nepagrįstai atsakovės klaidingai draudikui nurodytą informaciją, jog 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė Nr. (duomenys neskelbtini) (klaida susijusi su tuo, kad apie eismo įvykį atsakovui buvo pranešta po ilgo laiko, nebeužtikrinant informacijos teisingumo), vertino kaip neleidžiančią remtis tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje BC Nr. 0133641 nurodytais duomenimis.

9.3. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus: 2018-06-14 el. laišką ir jo vertimą į lietuvių kalbą; 2018-06-14, 2018-08-21 el. laiškus ir jų vertimus į lietuvių kalbą; 2018-06-20 el. laišką, kredito raštą 33747 ir jų vertimus į lietuvių kalbą; faktūrą 6375886 ir jos vertimą į lietuvių kalbą; faktūrą 6400346 ir jos vertimą į lietuvių kalbą; dokumentą CS051329042NO; tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį Nr. BC 0133643; tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, ir juos prašo pridėti prie bylos.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantė pateikė naujus rašytinius įrodymus, tačiau jie tik patvirtina, kad vilkikas DAF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keisdamas puspriekabes vežiojo krovinius ir pylėsi benziną, tačiau šie įrodymai niekaip nepaneigia aplinkybių dėl DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukeltos žalos ir kartu niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Apeliantė neįrodė savo teiginių, kad DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nedirbo 2018 birželio mėnesį Danijoje ir todėl negalėjo dalyvauti eismo įvykyje.

10.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, o atsakovė įrodinėdama, kad visą laiką teikė draudimo kompanijai neteisingus duomenis, taip ir neįrodė priešingos aplinkybės, kad automobilis DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo kitoje vietoje ir negalėjo padaryti žalos. Vairuotojo surašytas 2020 paaiškinimas, nurodant kitas aplinkybes nei po eismo įvykio, gali būti vertinamas tik kaip darbdavio nurodymų vykdymas, siekiant išvengti prievolės pagal pareikštą ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

12. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo

14. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus: 2018-06-14 el. laišką ir jo vertimą į lietuvių kalbą; 2018-06-14, 2018-08-21 el. laiškus ir jų vertimus į lietuvių kalbą; 2018-06-20 el. laišką, kredito raštą 33747 ir jų vertimus į lietuvių kalbą; faktūrą 6375886 ir jos vertimą į lietuvių kalbą; faktūrą 6400346 ir jos vertimą į lietuvių kalbą; dokumentą CS051329042NO; tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį Nr. BC 0133643; tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, kurie, jos vertinimu, patvirtina, kad eismo įvykyje, įvykusiame 2018 m. birželio 14 d. Danijoje, dalyvavo transporto priemonė (vilkikas), kurios valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini)

15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su prašomų prijungti prie bylos medžiagos įrodymų turiniu ir dokumentų datomis, sprendžia, kad šie įrodymai neabejotinai egzistavo bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, todėl galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Apeliantė tvirtina, kad naujais įrodymais ji įrodinėja faktinę aplinkybę, kad įvykusiame 2018 m. birželio 14 d. Danijoje dalyvavo transporto priemonė (vilkikas), kurios valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ši aplinkybė jau buvo žinoma pirmosios instancijos teisme ir ją teismas vertino priimdamas skundžiamą sprendimą. Taigi, nors prašomi pridėti nauji įrodymai teikiami pavėluotai, jie yra reikšmingi siekiant visapusiškai išnagrinėti atsakovės apeliacinį skundą ir priimti byloje teisingą procesinį sprendimą, todėl yra pridedami prie bylos ir bus vertinami kartu su kitais bylos duomenimis. Be to, pažymėtina, kad ieškovas išdėstė argumentus atsiliepime dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų.

16. Byloje nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. 2018 m. birželio 14 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta rampa. Ieškovas teigia, jog eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas UAB „Gentransa“. Dėl eismo įvykio ieškovas nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką. Kadangi atsakovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nustatyta tvarka nebuvo sumokėjusi draudimo įmokos, tai ieškovas remdamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi įgijo teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl eismo įvykio metu padarytos žalos jo išmokėtą 3253,73 Eur sumą, priteisiant ir 6 procentų metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje dalyvavo transporto priemonė „DAF TE47XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino tik ¼ ieškinio dalį, nes draudimo sutartis galiojo tik 3 mėnesius iš sudaromo 12 mėnesių termino, pavėluota mokėti viena įmoka susidarė tik per tris mėnesius, o draudimo sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

18. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir byloje pateiktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas su skundžiamu sprendimu iš esmės sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo visų išvadų iš naujo nebekartoja ir pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad ieškovui po eismo įvykio teikta neteisinga informacija apie eismo įvykį ir įvykyje dalyvavusią transporto priemonę DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei teigia, kad įvykį sukėlė visai kita transporto priemonė – DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kita puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

20. Nors apeliantė pateikė naujus rašytinius įrodymus, tačiau jie nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl transporto priemonės DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukeltos žalos. Atsakovės pateikti duomenys tik patvirtina, kad 2018 m. balandžio 9 d. vilkikas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Danijoje įsipylė 600 litrus kuro, 2018 m. birželio 6 d. vilkikas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Danijoje įsipylė 250 litrus kuro, 2018 m. birželio 20 d. sąskaita dėl vežamo krovinio. Šie įrodymai nepatvirtina, kad transporto priemonė DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kita puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galimai dalyvavo 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadinta rampa. Apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. birželio mėnesį Danijoje nedirbo ir nedalyvavo įvykusiame eismo įvykyje. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, apeliantė nei ieškovei, nei teismui nepateikė įvykyje dalyvavusios transporto priemonės GPS / tachografo informacijos eismo įvykio metu. Teismo vertinimu, reikšminga tai, kad pati apeliantė draudikui raštu yra nurodžiusi, jog eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes dėl puspriekabės, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rašytiniame paaiškinime nurodė ir vairuotojas D. J.. Puspriekabė, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta ir atsakovės pranešime apie eismo įvykį užsienyje. Akivaizdu, kad Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje (CMR) nurodytas visai kitas puspriekabės valstybinis numeris (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tai neteikia pagrindo paneigti, kad 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykyje dalyvavo ne transporto priemonė DAF TE47XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Svarbu ir tai, kad iš karto po įvykio su transporto priemone DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės vairuotojas pateikė nukentėjusiajam žaliąją kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina dėl vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Pati apeliantė ieškovei siųstame 2018-09-24 pranešime apie įvykį nurodė, kad 2018 m. birželio 14 d. 11.30 val. Danijoje vairuotojas D. J., vairuodamas DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stumdamas atbulas prie rampos pasikrauti krovinį, kliudė apsaugines gumas, pritvirtintas prie rampos krašto. Kartu su įvykio schema apeliantė pateikė DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą, techninio aptarnavimo pažymą, vairuotojo asmens dokumentą ir nuotraukos iš įvykio vietos.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis).

22. Be to, kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

23. Teismo vertinimu, apeliantės įrodinėjama aplinkybė, kad įvykį sukėlė kita transporto priemonė, tikėtina yra tik gynybinė pozicija siekiant išvengti prievolės pagal TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad atsakovė naujus įrodymus ir pasikeitusią poziciją dėl kitos galimai eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės pateikė tik patikslintame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nei po pretenzijos gavimo, nei teikiant prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo, atsakovė šios įvykio versijos neįrodinėjo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad automobilis DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo kitoje vietoje ir negalėjo sukelti žalos. Šiuo atveju apeliantė neįrodė, kad 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykio metu transporto priemonė DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino rampą.

24. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nepateikia argumentų dėl sprendimo dalies, kuria priteista grąžintina draudimo išmoka, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pažymima, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais dėl grąžinamos sumos dydžio nustatymo. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai yra nustatytų pareigų pažeidimas, reikšmingos byloje aplinkybės ir Vyriausybės nustatyta Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarka, bei kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013). Kasacinis teismas taip yra pažymėjęs, kad grąžinamos sumos dydžiui nustatyti gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

25. Kaip minėta, draudikui grąžinamos sumos dydžiui nustatyti yra svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys. Vertindamas šiuos kriterijus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo pareigos, sutarties vykdymo esminių principų. Draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Šis principas taip pat svarbus ir draudimo sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų santykiuose. Draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių.

26. Pažymėtina, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą, draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, draudimo įmoka mokama ne laiku ar ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijų ar nuostolių atlyginimo ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui (atsakovei) už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas ir tai reiškia, kad dalies įmokos sumokėjimas, ar jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, kas sudaro pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytiems padariniams kilti, tačiau vertinti, kad atsakovė nesąžiningai siekė draudimo apsaugos, dėl ko ji pilna apimtimi turėtų grąžinti ieškovei draudimo išmoką, teismo vertinimu, pagrindo nėra.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta ūkinė komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) – betarpiškai susijusi su pagrindine – krovinių vežimo keliais - veikla. Taigi ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms).

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, jog atsakovė vėlavo sumokėti įmoką tris mėnesius, nes iki 2018 m. gegužės 10 d. UAB „Gentransa“ turėjo sumokėti 598,99 Eur įmoką už įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ši įmoka sumokėta tik 2018 m. rugpjūčio 2 d., o draudimo sutartis nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. gegužės 9 d., nutraukta draudėjo prašymu 2018 m. rugpjūčio 9 d. (po 3 mėnesių). Šiuo atveju šalys klausimo dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo nesprendė (ieškovė neteikė atsakovei jokių pretenzijų dėl netinkamai vykdomos sutarties), todėl, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus išaiškinimus dėl kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl draudikui grąžintinos sumos dydžio (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis), pirmiau nurodytas aplinkybes (šalių tarpusavio santykius ir jų pasirinktą elgesio variantą), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovės reikalautos grąžinti išmokos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinus tai, kas išdėstyta, visiškai sutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovės 25 procentus ieškovės išmokėtos išmokos. Taigi, spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais nustatytus grąžinamos išmokos dydžiui reikšmingus kriterijus ar kad priteista iš atsakovės procentinė draudimo išmokos suma neatitinka teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principų, pagrindo nėra.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kadangi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, nėra tikslinga pirmosios instancijos motyvų kartoti, plačiau pasisakyti dėl kitų argumentų, nes kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas, sprendime nurodė esminius argumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

32. Apeliantė pateikė duomenis apie sumokėtą 18 Eur žyminį mokestį bei patirtas 193,60 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėja Vilija Valantienė