Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 3.2.4.11; 3.3.1.20

2021 m. lapkričio 25 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl taikos sutarties ir vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. N. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti negaliojančiais 2020 m. gegužės 7 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo be išlygų įsipareigota per šešis kalendorinius mėnesius sumokėti atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – atsakovė, darbdavys) 2 916 Eur, 2020 m. gegužės 7 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo be išlygų įsipareigota per dvylika kalendorinių mėnesių sumokėti atsakovei 2 914 Eur, 2020 m. gegužės 7 d. tarp šalių sudarytą taikos sutartį, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovas nurodė pagal 2018 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 51 dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovo atliekamos darbo funkcijos buvo susijusios su traktoriaus vairavimu. 2020 m. gegužės 7 d. atsakovės vadovas D. M. pareiškė, kad ieškovas per laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki 2020 m. gegužės 7 d. neteisėtai pasisavino 5 300 litrų dyzelinio kuro, taip padarydamas atsakovei 5 830 Eur dydžio turtinę žalą. Atsakovės vadovas pareikalavo pasirašyti du paprastuosius neprotestuotinus vekselius iš viso 5 830 Eur sumai, tą pačią dieną pateikė 2020 m. gegužės 7 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią ieškovas, kaip skolininkas, pripažino savo atliktus neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir jos dydį, įsipareigojo sumokėti atsakovei 5 830 Eur. 2020 m. gegužės 7 d. atsakovės vadovas pateikė ieškovui 2020 m. gegužės 7 d. įsakymą, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2020 m. gegužės 7 d. darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 6 dalis). Prieš ieškovui pasirašant vekselius, taikos sutartį ir įsakymą, atsakovės vadovas prieš ieškovą naudojo psichologinį smurtą, grasino susidorojimu, buvo iškvietęs policijos pareigūnus, kurie atvyko į vietą, apžiūrėjo ieškovui priklausantį automobilį, tačiau dyzelinio kuro neaptiko, išskyrus įvairių metalo atliekų. Atsakovė į teisėsaugos institucijas nesikreipė, ikiteisminis tyrimas nepradėtas. Ieškovui nėra žinoma, ar atsakovė atliko dyzelino kuro inventorizaciją, jam nebuvo pateikti susipažinti jokie dokumentai, pagrindžiantys dyzelinio kuro trūkumą, kad būtent dėl jo neteisėtų veiksmų atsakovei buvo padaryta žalos. Paprastieji neprotestuojantieji vekseliai turi būti pripažinti negaliojančiais, nes ieškovas vekselius išdavė ne tik dėl suklydimo, tačiau ir dėl jo atžvilgiu atsakovės vadovo panaudotos psichinės prievartos, be to, sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.90–1.91 straipsniai).

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė teigė, kad ieškovas laisva valia ir neverčiamas prisipažino pavogęs iš atsakovės 5 300 litrų dyzelinio kuro ir šalių taikiu susitarimu sutiko atlyginti dalį neteisėtais veiksmais padarytos žalos. 2019 m. pabaigoje įmonėje kilo įtarimas, kad ieškovas vagia dyzelinį kurą iš traktorių kuro bakų. Kuro talpyklos operatorė informavo atsakovės vadovą, kad ieškovas žymiai dažniau nei kiti traktorininkai privažiuoja prie kuro talpyklos pasipildyti kuro. Ieškovas buvo įspėtas, kad nevogtų kuro, tačiau įspėjimo nepaisė. Atsakovės gamybos vadovas A. P. 2020 m. gegužės 7 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) gamyklą ir pradėjo filmuoti ieškovą mobiliuoju telefonu. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip ieškovas į traktoriaus kuro baką įkiša žarnelę, kuria iš traktoriaus kuro bako nuleidžia kurą į plastikinį bakelį. Po to ieškovas plastikinį bakelį kartu su žarnele paslepia angaro kampe tarp atliekų, užsuka traktoriaus kuro bako dangtelį, nuvalęs kuro nubėgimus aplink dangtelį, įlipa į traktorių. Gamybos vadovas apie neteisėtus ieškovo veiksmus informavo atsakovės vadovą ir surašė tarnybinį pranešimą. Tą pačią dieną apie užfiksuotą kuro vagystę buvo pranešta policijai. Atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo ieškovui priklausantį automobilį. Nors plastikinis kuro bakelis nebuvo rastas, tačiau ieškovo automobilyje policijos pareigūnai aptiko maišuose sukrautus spalvotuosius metalus, kurie buvo atrinkti iš apdorojamų komunalinių atliekų. Išvykus policijos pareigūnams, atsakovės vadovas, dalyvaujant gamybos vadovui, nurodė ieškovui rašyti pasiaiškinimą ir informavo ieškovą, kad jis bus atleidžiamas iš darbo, iš jo bus pareikalauta atlyginti ne tik dėl pavogto kuro, bet ir dėl spalvotųjų metalų vagystės padarytą žalą. Ieškovas sutiko būti atleidžiamas iš darbo dėl jo kaltės. Pats ieškovas pasiūlė gera valia atlyginti dėl dyzelinio kuro vagystės padarytą žalą, jeigu atsakovė neteiks pareiškimo policijai dėl metalo vagystės ir nereikalaus atlyginti dėl pavogto metalo padarytos žalos. Atsakovė sutiko susitarti taikiai. Ieškovas savo pasiaiškinimuose pripažino per penkis mėnesius pavogęs 5,3 tonos dyzelino kuro ir sutiko atlyginti padarytą 5 830 Eur dydžio žalą. Ieškovas nurodė, kad neturi galimybės visą žalą atlyginti iš karto, todėl pasiūlė žalos sumą sumokėti dalimis per vienerius metus. Šalys susitarė, kad 2 916 Eur suma bus sumokėta ne vėliau kaip per šešis mėnesius, o 2 914 Eur suma – ne vėliau kaip per dvylika mėnesių. Šios šalių susitartos sąlygos buvo surašytos taikos sutartyje. Kadangi atsakovė sutiko su pakankamai ilgais žalos atlyginimo mokėjimų terminais, ieškovas sutiko išduoti vekselius, kaip taikos sutartyje numatytų mokėjimų užtikrinimo priemonę. Jeigu ieškovas nesuprato pasirašomų dokumentų teisinės reikšmės ir padarinių, jis galėjo šių dokumentų nepasirašyti ir/ar kreiptis konsultacijos į teisininkus. Atsakovės vadovas nenaudojo psichologinės prievartos ar grasinimų ieškovo atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovo 4 612,38 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

5. Teismas sprendė, kad byloje esantys ir teismo posėdyje ištirti duomenys (ieškovo rašytiniai paaiškinimai, policijos komisariato medžiaga, liudytojo A. P. parodymai, atsakovės vadovo D. M. paaiškinimai, vaizdo įrašas) turi pakankamą įrodomąją reikšmę, kad būtų galima daryti išvadą apie tai, jog ieškovas, pasisavinęs dyzelinį kurą ir metalo atliekas, padarė atsakovei turtinę žalą. Toks žalos padarymo atvejis yra pagrindas pagal DK 154 straipsnio nuostatas reikalauti, kad darbuotojas atlygintų visą padarytą turtinę žalą. Tarp šalių 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurioje turtas apibrėžtas plačiąja prasme kaip bet koks darbuotojui perduotas įmonei priklausantis turtas. Teismo vertinimu, tai, kad nėra konkrečiai įvardinta, jog darbuotojui buvo perduotas traktorius ar dyzelinis kuras, nesudaro teisinio pagrindo vertinti, jog už tokio turto, kuriuo darbuotojas faktiškai naudojasi, jį eksploatuoja, atlikdamas jam priskirtas darbo funkcijas, sugadinimą ar pasisavinimą darbdavys neturi teisės reikalauti darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės.

6. Teismas pažymėjo, kad dėl specifinės kuro užpylimo tvarkos yra sudėtinga ar net neįmanoma apskaičiuoti tikslų pasisavinto dyzelinio kuro kiekį, nes kuro talpykla visada būdavo pripildoma. Žalos dydis nustatytas tik iš rašytinių ieškovo pasiaiškinimų, kuriuos jis pateikė darbdaviui. Faktinė turtinė žala gali būti didesnė. Tai, kad, anot ieškovo atstovo, nustatytos traktorių kuro normos ir kuro nurašymo aktai nesiskiria, nereiškia, jog atsakovei neatsirado turtinė žala. Atsakovės direktoriaus ir gamybos vadovo teiginius, kad, atleidus iš darbo ieškovą, kuro sunaudojimo kiekis ženkliai sumažėjo, patvirtina kuro nurašymo aktai. Teismas nurodė, kad šios bylos dalykas nėra atsakovei padarytos turtinės žalos tikslaus dydžio nustatymas. Bylos duomenys rodo, kad turtinė žala buvo padaryta.

7. Teismas padarė išvadą, kad, nors ir nebuvo patvirtinta teismo, šalių sudaryta taikos sutartis joms turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius. Paprastieji neprotestuotini vekseliai šiuo atveju buvo išduoti ne kaip savarankiški skolos dokumentai, o kaip 2020 m. gegužės 7 d. šalių sudarytos taikos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Teismas sprendė, kad būtent nuo taikos sutarties teisinės padėties (teisėtumo, vykdymo tvarkos) priklauso abiejų vekselių teisinė padėtis, o ne atvirkščiai, kaip teigė ieškovo atstovas.

8. Teismas konstatavo, kad nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima teigti, jog šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia kokias nors imperatyvias teisės normas, galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia taikos sutartimi susitarti dėl darbdaviui padarytos turtinės žalos atlyginimo, išdėstymo. Teismo vertinimu, išdavus du atskirus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kaip taikos sutartyje numatytos pagrindinės prievolės dalių vykdymo užtikrinimo priemonę, nebuvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 77 straipsnio 2 dalies norma. Priešingas situacijos aiškinimas neatitiktų faktinių bylos aplinkybių. Teismas sprendė, kad ginčo vekseliai atitinka ĮPVĮ normas dėl vekselio formos ir rekvizitų. Dėl to nėra faktinio pagrindo teigti, kad egzistuoja CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytas sandorio negaliojimo pagrindas.

9. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodė nesupratęs, kokį dokumentą pasirašė, tačiau teismui pripažino, jog dokumentų neskaitė. Ieškovas nesugebėjo detalizuoti konkrečių nuostatų, dėl kurių klydo. Teismas sprendė, kad ieškovo specialusis vidurinis išsilavinimas yra pakankamas, jog, perskaičius taikos sutarties tekstą, suprastų esminę nuostatą, kad įsipareigojama dalimis atlyginti darbdaviui padarytą turtinę žalą, o tai, jog ieškovas nurodė neskaitęs dokumentų, rodo jo aplaidumą. Teismas nurodė, kad liudytojas A. P. ir atsakovės vadovas D. M. patvirtino, jog taikos sutartis ir vekseliai buvo pasirašyti po kurį laiką trukusių abipusių diskusijų, per pietų pertrauką ieškovas buvo išėjęs iš kabineto, turėjo galimybę pasikonsultuoti, jam nebuvo apribota galimybė paskambinti, išeiti. Teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, kad jam nebuvo leista išeiti iš kabineto. Tai, kad ieškovas galimai pradėjo kitaip suprasti taikos sutarties vykdymą, nesudaro pagrindo teigti, jog jis klydo taikos sutarties ir vekselių pasirašymo metu. Dėl to teismas sprendė, kad CK 1.90 straipsnio pagrindo buvimas neįrodytas.

10. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog ginčo taikos sutarties ir vekselių pasirašymo metu egzistavo CK 1.91 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių buvo paveikta ieškovo valia. Teismas nurodė nenustatęs, kad D. M., A. P. ar kiti asmenys būtų naudoję prieš ieškovą fizinę ar psichinę prievartą, apriboję jo fizinę laisvę, nurodę aplinkybes, kurių nebuvo (apgavę). Tai, kad buvo iškviesta policija ir buvo paaiškintos teisinės situacijos perspektyvos, t. y. kad gali būti kreipiamasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, po to, kai ieškovui buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame jis užfiksuotas, negali būti pripažįstama grasinimu. Teismas pažymėjo, kad ginčo dokumentai buvo pasirašyti po policijos pareigūnų išvykimo. Pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodyta, kad „darbuotojas sutiko su pažeidimu ir nesigynė. Direktorius nurodė, kad pasirašys taikos sutartį ir pareiškimo nerašė“. Teismo vertinimu, ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad jo atžvilgiu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovui buvo paaiškinta, kad teks atlyginti įmonei padarytą žalą. Ieškovas pats nurodė pasisavinto kuro kiekį ir būtent pagal jo nurodytą kiekį buvo apskaičiuotas žalos dydis. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog iš ieškovo nereikalaujama atlyginti žalą už pasisavintas metalo atliekas, kurios buvo rastos ieškovo automobilyje, ir tai buvo užfiksuota policijos pareigūnų, rodo atsakovės geranoriškumą, o ne bandymą tyčia paveikti ieškovo valią.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, sprendimą grindė išimtinai atsakovės vadovo ir atsakovės gamybos vadovo paaiškinimais, netyrė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su dyzelinio kuro įsigijimu, kuro apskaita ir nurašymo tvarka. Teismas nebuvo aktyvus byloje, savarankiškai nerinko bylai teisingai išspręsti reikalingų įrodymų (CPK 179 straipsnio 2 dalis), darė atsakovei palankias išvadas, nors turėjo ir privalėjo bylos baigtimi suinteresuotų asmenų D. M. ir A. P. parodymus vertinti atsargiai, suteikti didesnį prioritetą byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

1.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas žalą atsakovei padarė veiksmais, turinčiais nusikaltimo požymių. Teismui pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovas žalos atsakovei nepadarė. 2018 m. rugpjūčio 17 d. šalys sudarė individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje aptarė inventorizacijos atlikimą. Atsakovė, aptikusi galimą turto pasisavinimą, neatliko inventorizacijos, vadovaujantis buhalterinės apskaitos dokumentais, nenustatė atlygintinos žalos dydžio, už žalos padarymą atsakingo asmens, jeigu žala buvo padaryta. Be to, ieškovui nebuvo perduotas joks atsakovei priklausantis materialus turtas. Atsakovė neįrodinėjo ieškovo kaltais veiksmais padarytos žalos, sprendė, kad atsiradusiai žalai pagrįsti pakanka 2020 m. gegužės 7 d. taikos sutarties, dviejų paprastųjų neprotestuotinų vekselių. Teismui buvo privalu padaryti teisiškai reikšmingas išvadas, kad atsakovė aplaidžiai organizavo buhalterinės apskaitos vedimą, galbūt tai buvo atliekama sąmoningai ir tyčia, kad objektyviai nebūtų galima patikrinti atsakovės turto, kapitalo ir įsipareigojimų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad neįmanoma apskaičiuoti tikslų pasisavinto dyzelinio kuro kiekį. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovė aktualiu laikotarpiu įsigijo 14 582,54 litrų dyzelinio kuro, o sunaudojo 15 152,91 litrų. Jeigu A. P. nurašė visą įsigytą kurą, buhalterinėje apskaitoje šių materialinių vertybių nebėra apskaitoma, tokiu atveju nėra galimybės teigti, kad ieškovas neteisėtai pasisavino 5 300 litrų atsakovei priklausančio dyzelinio kuro. Laikantis pozicijos, kad ieškovas neteisėtai pasisavino 5 300 litrų atsakovei priklausančio dyzelinio kuro, A. P. surašyti kuro nurašymo aktai, patvirtinti atsakovės vadovo D. M., neatitinka tikrovės ir turi klastojimo požymių. Teismo išvadų dėl sunaudojamo kuro sumažėjimo per 2020 m. gegužės mėn. nepatvirtina įrodymai. Kuro sunaudojimo kiekius objektyviai būtų galima sulyginti su bendrovėje sutvarkymui gaunamų atliekų kiekiu. Aktualiu laikotarpiu dyzelinio kuro kainos svyravo nuo 0,86 Eur iki 1,19 Eur už vieną litrą, vidurkis sudaro 1,06 Eur PVM už vieną litrą, o ne 1,10 Eur, todėl atsakovė siekia neteisėtai ir nesąžiningai praturtėti ieškovo sąskaita.

1.3. Sprendžiant, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, ginčui turėjo būti taikomas CK 1.80 straipsnis. Atsakovė turėjo įrodyti ieškovo padarytą žalą, todėl, jeigu ji jos neįrodinėjo ir/ar žalos nėra, negalima susitarti dėl teisiškai reikšmingų faktų, kurių nėra. Tai reiškia, kad sandoriai (taikos sutartis, vekseliai) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

1.4. Teismas sukūrė ydingą praktiką, kad, esant abstrakčiai prievolei, šią prievolę galima suskaidyti į atskirus reikalavimus, taip apeinant imperatyvų ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalies taikymą. Be to, ieškovas vekselius išdavė be teisėto pagrindo, nes atsakovei nebuvo padaryta žalos.

1.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad nors ir nebuvo patvirtina teismo, tačiau šalių sudaryta taikos sutartis joms turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius. Taikos sutartis buvo parengta išimtinai atsakovės iniciatyva. Pati atsakovė nebuvo garantuota, kad teismas tokią taikos sutartį gali patvirtinti. Ieškovas neturėjo pareigos pasirašyti taikos sutartį, nes jis nepadarė žalos. Jeigu negalioja vekseliai, nes jie išduoti pažeidžiant ĮPVĮ imperatyvius reikalavimus, negalioja ir šalių sudaryta taikos sutartis.

1.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nenustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima teigti, jog šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia kokias nors imperatyvias teisės normas. Ieškovo sudaryti sandoriai turėjo būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes sandoriais susitarta dėl to, ko ieškovas nepadarė ir negalėjo padaryti.

1.7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė savo esminio suklydimo taikos sutarties ir vekselių pasirašymo metu. Atsakovės vadovas, aiškiai suprasdamas, kad iš ieškovo neteisėtai reikalauja pasirašyti du vekselius ir taikos sutartį, nes ieškovas nepadarė žalos atsakovei, sąmoningai ir tyčia siekė iš esmės suklaidinti ieškovą dėl galimų teisinių pasekmių. Jeigu atsakovė būtų atlikusi materialaus turto inventorizaciją, kaip įsipareigojo pagal individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį, ieškovas būtų dalyvavęs tokiame veiksme, tuomet būtų nustatyta, kad žala atsakovei nebuvo padaryta.

1.8. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo. Atsakovės vadovas, suprasdamas, kad inventorizacijos metu materialinių vertybių trūkumo fakto nebus nustatyta, savo veiksmams pateisinti prieš ieškovą panaudojo apgaulę, psichologinį smurtą, grasinimus, dėl ko ieškovas buvo priverstas sudaryti ydingus vekselius ir taikos sutartį.

12. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Naujų įrodymų (dokumentų ištraukų, fotonuotraukų ir kt.) inkorporavimas į apeliacinio skundo tekstą, nesudaro pagrindo šaliai nesilaikyti CPK 314 straipsnio reikalavimų. Ieškovo pateikiami nauji įrodymai negali būti priimti į bylą ir vertinami nagrinėjant apeliacinį skundą. Be to, iš pateiktos nuotraukos nėra aišku, kur esanti ir kam priklausanti talpa yra užfiksuota nuotraukoje, kas joje yra laikoma.

2.2. Kadangi ginčas yra dėl sandorių negaliojimo, o ne dėl žalos atlyginimo priteisimo, nepagrįstais pripažįstami ieškovo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė turi įrodyti konkretų ieškovo veiksmais padarytos žalos dydį. Atsakovei, kuri byloje dėl sandorių nuginčijimo nereiškia reikalavimo priteisti žalos atlyginimo, neatsiranda pareiga įrodinėti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir konkretų žalos dydį, kadangi tai nėra bylos dalykas.

2.3. Ieškovo nurodomos aplinkybės dėl neatliktos turto inventorizacijos ir viso įsigyto kuro nurašymo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad žala nebuvo padaryta. Teisės aktai nenustato pareigos darbdaviui prieš sudarant susitarimą su darbuotoju dėl jo padarytos žalos atlyginimo atlikti inventorizaciją. Žalos padarymo faktas buvo užfiksuotas jau po kuro nurašymo aktų sudarymo (iki tol buvo tik įtarimas), taigi ieškovo teiginiai dėl atsakovės aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo yra nepagrįsti.

2.4. Teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas, pasisavinęs dyzelinį kurą ir metalo atliekas, padarė atsakovui turtinę žalą. Nustačius, kad žala atsakovei buvo padaryta, konstatuotina, kad šalys galėjo susitarti dėl padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo, toks jų susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes darbo teisės normos nedraudžia tokio susitarimo.

2.5. Vekseliai buvo išduoti kaip taikos sutartyje nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė. Ieškovui kyla prievolė atlyginti atsakovei padarytą žalą remiantis taikos sutarties nuostatomis ir ši ieškovo pareiga neišnyko nepriklausomai nuo to, ar vekseliai buvo pateikti notarų biurui dėl vykdomojo įrašo atlikimo, ar ne. Tai neturi įtakos ir vekselių, kaip vienašalių sandorių, galiojimui.

2.6. Ieškovas 2020 m. gegužės 7 d. (tikėtina, kad ir ankstesniais laikotarpiais) dyzelinį kurą savinosi išleisdamas jį iš traktorių, kurių tą dieną nevairavo. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kurią padarė savo tyčiniais veiksmais, nepriklausomai nuo to, ar pasisavintas dyzelinis kuras darbdavio buvo išduotas darbuotojui.

2.7. Ieškovas negalėjo konkrečiai įvardinti, dėl kokių sudaromų sandorių sąlygų suklydo, ko nesuprato ar ką suprato klaidingai. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad moka skaityti, skaitė dokumentus prieš juos pasirašydamas. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ieškovo tariamą suklydimą lėmė neatlikta inventorizacija, patvirtina ieškovo nesąžiningumą. Asmuo ir be inventorizacijos gerai suvokia, ar jis savinosi dyzelinį kurą ir metalo atliekas, kiek laiko atliko tokius veiksmus, kokį kiekį darbdaviui priklausančio turto pasisavino ir kokią žalą tokiais veiksmais padarė.

2.8. Atsakovės veiksmai informuojant, kad ieškovas bet kokiu atveju – ar pagal šalių susitarimą, ar be susitarimo – privalės atlyginti atsakovei padarytą žalą, negali būti pripažįstami grasinimu ir psichologiniu smurtu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas pagal 2018 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą darbo sutartį dirbo traktorininku, darbo sutartis nutraukta 2020 m. gegužės 7 d. darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 straipsnio 6 dalis). Darbo sutarties nutraukimo dieną šalys sudarė taikos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovei padarytą 5 830 Eur žalą, 2 916 Eur sumą sumokėdamas ne vėliau kaip per šešis kalendorinius mėnesius nuo taikos sutarties pasirašymo, o 2 914 Eur sumą – ne vėliau kaip per dvylika kalendorinių mėnesių nuo taikos sutarties pasirašymo (taikos sutarties 1 ir 2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad ieškovas, užtikrindamas savo įsipareigojimų pagal taikos sutartį įvykdymą, išduos atsakovei du paprastuosius neprotestuotinus vekselius (taikos sutarties 3 punktas). Tą pačią dieną ieškovas išdavė atsakovei du paprastuosius neprotestuotinus vekselius, iš kurių vienu įsipareigojo sumokėti 2 916 Eur sumą ne vėliau kaip per šešis kalendorinius mėnesius nuo vekselio išrašymo dienos, kitu įsipareigojo sumokėti 2 914 Eur sumą ne vėliau kaip per dvylika kalendorinių mėnesių nuo vekselio išrašymo dienos. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas 2020 m. gegužės 7 d. taikos sutartį ir abu vekselius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.90, 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė sandorių negaliojimo pagrindų, kuriais rėmėsi. Ieškovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovas žalą atsakovei padarė veiksmais, turinčiais nusikaltimo požymių, šalių sudaryta taikos sutartis joms turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius, ieškovas neįrodė CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.90–1.91 straipsniuose nustatytų pagrindų egzistavimo, kadangi, ieškovo teigimu, šalys susitarė dėl to, ko ieškovas nepadarė ir negalėjo padaryti.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

15. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi išimtinai tik atsakovės nurodytais argumentais, darė jai palankias išvadas, nebuvo aktyvus byloje, savarankiškai nerinko bylai teisingai išspręsti reikalingų įrodymų.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įstatyme nustatytas funkcijas, analizavo ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, atsakovės atsikirtimuose nurodytas faktines aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, jų pagrindu konstatavo nustatytus faktus, sprendime išdėstė jų teisinį vertinimą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad dauguma šalių nurodomų aplinkybių yra pagrįstos tik pačių šalių paaiškinimais, t. y. asmeninėmis interpretacijomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodomas aplinkybes. Šią išvadą pagrindžia ir apeliacinio skundo argumentas, kad tokius įrodymus turėjo susirinkti pats teismas. Pažymėtina, kad ieškovas konkrečiai neįvardino, kokie įrodymai tai turėtų būti.

17. Taip pat ieškovas nenurodė, dėl kokių CPK nustatytų priežasčių šioje civilinėje byloje teismas turėjo būti aktyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama civilinė byla nėra darbo byla, o tik susijusi su darbo teisiniais santykiais. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, jog teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir jog jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad, ieškovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių jo paaiškinimus ir ieškinyje nurodytas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai), pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos jų rinkti savo iniciatyva, kadangi įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas.

Dėl ginčo pobūdžio ir ribų

18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas akcentuoja, kad teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, susijusių su iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo sąlygomis, kadangi be pagrindo pripažino, jog žala kilo iš nusikaltimo požymių turinčių veiksmų, konstatavo, kad ieškovas yra atsakingas už jam neperduotą turtą, nenustatinėjo realaus ieškovo atsakovei padarytos žalos dydžio.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ne dėl iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės ieškovo atžvilgiu taikymo, bet dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Dėl turtinės atsakomybės taikymo sąlygų pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo pasisakyti tik tuo aspektu, kad ginčijamais sandoriais ieškovas pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir šiais veiksmais atsakovei padarytos žalos dydį bei įsipareigojo žalą atlyginti. Dėl aptariamų aplinkybių teismas pasisakė siekdamas įvertinti ieškovo argumentus dėl šalių sudarytos taikos sutarties galimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, galimo jos sudaryto suklydimo ar grasinimų (psichologinio spaudimo) įtakoje, akcentuojant, jog sandoriu ieškovo pripažintos aplinkybės ir prisiimta turtinė prievolė neturėjo jokio pagrindo.

20. Atmesdamas nurodytus ieškovo argumentus teismas pažymėjo, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių. Šią aplinkybę pagrindžia ne tik ginčijamoje taikos sutartyje nurodytos aplinkybės apie ieškovo neteisėtai pasisavintą dyzeliną, bet ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinis pranešimas dėl aplinkybių patikslinimo, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnai gavo pranešimą, jog įmonės vadovas sulaikė darbuotoją, kuris vogė, atvykus į įvykio vietą įmonės direktorius paaiškino, kad darbuotojas jau kurį laiką vagia dyzelinį kurą ir metalo laužą, darbuotojas su pažeidimu sutiko ir nesigynė, įmonės direktorius nurodė, jog su darbuotoju pasirašys taikos sutartį dėl nuostolių atlyginimo ir viską išspręs įmonės viduje. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pats ieškovas policijos pareigūnams prisipažino atlikęs veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, sutiko atlyginti šiais veiksmais atsakovei padarytą žalą, nenurodė, jog yra verčiamas prisiimti kaltę dėl to, ko nepadaręs, jam grasinama arba jis nesupranta, kuo yra kaltinamas. Tą patį įrodo ir paties ieškovo atsakovei 2020 m. gegužės 7 d. rašyti pasiaiškinimai, iš kurių matyti, kad ieškovas prisipažino vogęs iš atsakovės dyzeliną, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnį vagystė yra priskiriama nusikalstamoms veikoms.

21. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad turtinė atsakomybė jam nebūtų taikoma, kadangi jam nebuvo perduotas joks atsakovei priklausantis materialus turtas. Tokią atsakovo poziciją teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Tiek darbdaviui užfiksavus netinkamo ieškovo elgesio epizodą, tiek ieškovui pačiam pripažinus, kad jis vogė iš atsakovės dyzeliną, nustatinėti, kas tai padarė, abejoti egzistavus priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir atsakovei padarytos žalos, nebuvo pagrindo.

22. Ieškovas taip pat akcentuoja, kad atsakovė, išsiaiškinusi galimą turto pasisavinimą, neatliko inventorizacijos, nenustatė atlygintinos žalos atlyginimo dydžio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

10.1. Ieškovas akcentuoja, kad, vadovaujantis su juo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sudarytos individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis, atsakovė įsipareigojo atlikti turto inventorizaciją įmonėje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad į bylą nepateikti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog būtent tarp šalių susiklosčiusios situacijos atveju atsakovei buvo privaloma atlikti turto inventorizaciją. Be to, viena iš 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK naujovių – panaikintas materialinės atsakomybės institutas. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Dėl to Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įsigaliojus naujajai DK redakcijai tokios sutartys netenka galios. Taigi nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios. Dėl šios priežasties nėra pagrindo remtis pagal negaliojantį DK sudarytos galios netekusios individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis, kadangi, kaip minėta, darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą darbdaviui kyla iš DK 154 straipsnio. Kita vertus, atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti DK 154 straipsnyje, vienas jų – kai žalos padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių. Dėl šios priežasties spręsti, kad darbdavys, nesant sudarytų ginčijamų sandorių, nebūtų galėjęs reikalauti iš ieškovo visiško jo padarytos žalos atlyginimo, nėra pagrindo.

10.2. DK nenustatyta darbuotojo padarytos žalos apskaičiavimo tvarka, tačiau neneigiama galimybė darbuotojui gera valia šalių susitarimu atlyginti padarytą žalą (DK 156 straipsnis). Kitaip tariant, nesant darbuotojo sutikimo (žalos dydžio pripažinimo ir įspareigojimo ją atlyginti), darbdavys būtų privalėjęs savo teises ginti DK 220 straipsnyje nustatyta tvarka inicijuodamas darbo ginčą bei įrodinėdamas DK 151 straipsnyje aptartas žalos atlyginimo sąlygas, įskaitant ir darbuotojo darbdaviui padarytos žalos dydį. Būtent darbuotojo pasirašant susitarimą dėl atlygintinos žalos dydžio ir mokėjimo tvarkos išreiškiama valia, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, pakoregavo turtinės prievolės pobūdį: darbdavio teisė reikalauti žalos atlyginimo įrodinėjant iš darbo santykių kylančią turtinę atsakomybę transformavosi į teisę reikalauti vykdyti darbuotojo prisiimtą turtinį įsipareigojimą.

10.3. Kartu pažymėtina, kad ieškovas, nurodydamas, jog žalos dydis buvo nustatytas subjektyviai, pats tikrojo žalos dydžio neįvardijo. Iš ieškovo pozicijos nėra aišku, kodėl jis sutiko pasirašyti susitarimą, kuriame nurodyta ganėtinai didelė žalos atlyginimo suma, jeigu, kaip pats teigia, jokios žalos darbdaviui nebuvo padaręs. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl sandorių galiojimo neturi būti nustatinėjama tiksli faktinės žalos suma, kuri galėjo būti tiek didesnė, tiek ir mažesnė, todėl ieškovo argumentai dėl darbdavio pareigos įrodyti žalos dydį buvo pagrįstai atmesti.

23. Apibendrindama nutarties 18–22 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarp šalių kilusio ginčo ribas, naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo motyvų, susijusių su sąlygų taikyti ieškovui iš darbo santykių kylančią turtinę atsakomybę analize ginčijamų sandorių teisėtumo vertinimo ribose, nėra jokio pagrindo.

Dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia

24. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta taikos sutartis joms turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius. Teisėjų kolegija, atmesdama šį ieškovo argumentą kaip nepagrįstą, pažymi, kad taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, patvirtinta teismo, sutartis įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau, nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualia kasacinio teismo praktika, padarė pagrįstą išvadą, kad šalių sudaryta taikos sutartis joms turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius.

25. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad, priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia imperatyvias teisės normas, nes ja susitarta dėl to, ko ieškovas nepadarė ir negalėjo padaryti.

26. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia taikos sutartimi susitarti dėl darbdaviui padarytos turtinės žalos atlyginimo, jo išdėstymo. Teisėjų kolegija, pritardama šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad dėl aplinkybės, jog pats ieškovas pripažino padaręs žalą atsakovei, teisėjų kolegija pasisakė šios nutarties 20 punkte. Ieškovui nenurodžius, kokioms imperatyvioms teisės normoms prieštarauja šalių sudaryta taikos sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytas sandorio negaliojimo pagrindas.

27. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė savo esminio suklydimo taikos sutarties pasirašymo metu.

28. CK 1.90 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o suklydimu pripažįstama klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo išsilavinimas – specialusis vidurinis, tad ieškovas, perskaitęs taikos sutarties tekstą, turėjo galimybę suprasti, jog taikos sutartimi jis įsipareigoja atlyginti atsakovei padarytą žalą, sumokant atsakovei 5 830 Eur sumą taikos sutartyje nustatyta tvarka, t. y. 2 916 Eur sumą sumokant ne vėliau kaip per šešis kalendorinius mėnesius nuo taikos sutarties pasirašymo, o 2 914 Eur sumą sumokant ne vėliau kaip per dvylika kalendorinių mėnesių nuo taikos sutarties pasirašymo, be to, ieškovas, užtikrindamas savo įsipareigojimų pagal taikos sutartį įvykdymą, išduoda atsakovei du paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Ieškovas pirmosios instancijos teisme konkrečiai nenurodė, dėl kurių taikos sutarties nuostatų jis suklydo, teigė, kad dokumentus pasirašė jų neskaitęs, buvo pasimetęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad ieškovas nesuprato, jog, pasirašydamas atsakovės parengtus dokumentus, jis įsipareigoja atlyginti žalą atsakovei, paneigia paties ieškovo ranka rašyti 2020 m. gegužės 7 d. pasiaiškinimai, kuriuose jis ne tik pripažįsta dyzelino vagystės faktą, bet ir įvardija konkretų žalos dydį, be to, ieškovas juose nurodo prisiimantis atsakomybę dėl dyzelino vagystės. Taigi tą pačią dieną pasirašydamas taikos sutartį ieškovas negalėjo nesuprasti, dėl ko ji yra pasirašoma, net jeigu jos ir neskaitė, kaip teigė pirmosios instancijos teisme, įvertinti pasirašomų dokumentų pasekmes. Jeigu ieškovas manė esantis nepakankamai kvalifikuotas suprasti sudaromo sandorio esmę ir galimas pasekmes, jis, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, privalėjo pasikonsultuoti su reikiamą išsilavinimą turinčiu asmeniu arba susilaikyti nuo tokio veiksmo, o, to nepadaręs, turi prisiimti riziką dėl kilusių padarinių. Aplinkybių, kad ieškovui nebuvo leidžiama konsultuotis, buvo ribojama jo laisvė, ieškovas neįrodė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 1.90 straipsnio pagrindo buvimas nagrinėjamoje byloje neįrodytas.Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog darbuotojas persigalvojo dėl rašytiniu dokumentu išreikštos valios, savo poziciją grįsdamas prielaida, kad sprendimas priimtas spontaniškai ir yra darbuotojui nepalankus, nepaneigia pačios valios išraiškos ir ja sukurtų pasekmių, jeigu nepateikiama jokių neteisėtą poveikį patvirtinančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

30. Ieškovas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo, nurodo, jog atsakovės vadovas prieš ieškovą panaudojo apgaulę, psichologinį smurtą, grasinimus, dėl ko ieškovas buvo priverstas sudaryti ydingą sandorį.

31. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020).

32. Bylos medžiaga patvirtina, kad po vaizdo įrašo padarymo ieškovui prisipažinus vogus iš atsakovės dyzeliną, buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Taikos sutartis buvo sudaryta atsižvelgus į paties ieškovo 2020 m. gegužės 7 d. prisipažinimuose nurodytas aplinkybes. Taikos sutartyje šalys aiškiai patvirtino, kad ši sutartis yra sudaryta laisva valia, nepažeidžiant nei vienos iš šalių teisių ir interesų, šalys turėjo galimybę konsultuotis dėl šios sutarties sudarymo ir jos pasekmių, šalys prieš pasirašydamos sutartį ją įdėmiai perskaitė ir susipažino su jos turiniu, kuris šalims yra aiškus ir suprantamas. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kokius konkrečius tyčinius veiksmus, sąlygojusius susiformuoti ieškovo valią pasirašyti ginčijamą taikos sutartį, atliko atsakovė, todėl spręstina, kad ieškovas neįrodė, jog jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, psichologinis smurtas ar grasinimai. Ieškovas nenurodė, kaip konkrečiai jis buvo apgautas, tuo labiau, kad jis pats įvardijo pavogto dyzelino kiekį. Ieškovo argumentai, kad jam atsakovės direktorius nurodė, jog ieškovas turėsiąs atlyginti įmonei padarytą žalą, nesudaro pagrindo konstatuoti grasinimą ar psichologinį smurtą, nes, neteisėtai savindamasis svetimą turtą, kiekvienas protingas asmuo suvokia tokio elgesio galimas pasekmes. Be to, ieškovas turėjo galimybę įvertinti žalos neatlyginimo atsakovei pasekmes, galimas alternatyvas, pasitarti dėl jų su kitais asmenimis, kadangi, kaip minėta, byloje nėra duomenų, jog ieškovui tai buvo draudžiama daryti. Reikšmingomis teisėjų kolegija pripažįsta ir nutarties 20 punkte nurodytas aplinkybes, kad į iškvietimą atvykę policijos pareigūnai užfiksavo šalių norą išspręsti kilusią situaciją gražiuoju, ketinimą sudaryti taikos sutartį. Jokių argumentų apie jo atžvilgiu darbdavio naudotus grasinimus ar psichologinį smurtą ieškovas tuo metu neįvardijo, nors tam turėjo visas sąlygas. Priešingai, ieškovas pripažino savo veiksmų neteisėtumą.

33. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pagrindą atmesti apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančia šalių sudarytą taikos sutartį.

Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais

34. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje, turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai; kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016).

35. Vadovaudamasis taikos sutarties sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami paprastieji neprotestuotini vekseliai ieškovo buvo išduoti ne kaip savarankiški skolos dokumentai, o kaip 2020 m. gegužės 7 d. šalių sudarytos taikos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad vekseliai išduoti apeinant imperatyvų ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, jog paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad taikos sutarties 2 punkte šalys susitarė, jog ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovei padarytą žalą, sumokėdamas ją dalimis, t. y. 2 916 Eur sumą sumokėdamas ne vėliau kaip per šešis kalendorinius mėnesius nuo taikos sutarties pasirašymo, o 2 914 Eur sumą ne vėliau kaip per dvylika kalendorinių mėnesių nuo taikos sutarties pasirašymo. Jokių įrodymų, kad tikrasis tokio susitarimo tikslas buvo susijęs ne su ketinimu nustatyti šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarką, galimybių ieškovui įvykdyti finansines prievoles užtikrinimu, bet su dirbtiniu siekiu išskaidyti prievolę tam, kad būtų galima jos įvykdymo užtikrinimui išduoti paprastos rašytinės formos vekselius, į bylą nepateikta. Kadangi vekseliai buvo išduoti šių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, kiekvienai iš ieškovo įsipareigotų sumokėti sumų esant mažesnei nei 3 000 Eur, nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeista imperatyvi ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalies norma. Ieškovui nenuginčijus šalių sudarytos taikos sutarties, kurios įvykdymo užtikrinimo funkciją atlieka ieškovo išduoti vekseliai, ieškovui nenurodžius kitų imperatyvių teisės normų, kurioms, ieškovo teigimu, prieštarauja ieškovo išduoti vekseliai, teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl vekselių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

36. Ieškovas vekselius taip pat prašė pripažinti negaliojančiais dėl to, kad, ieškovo teigimu, vekseliai buvo pasirašyti dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis ), apgaulės, psichologinio smurto ir grasinimo (CK 1.91 straipsnis). Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis neįrodė šių vekselių negaliojimo pagrindų. Ieškovas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir ginčydamas taikos sutarties galiojimą. Teisėjų kolegijai nenustačius aplinkybių, kurios leistų spręsti apie šalių sudarytos taikos sutarties negaliojimą ieškovo nurodytais pagrindais, dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais vekselių, kurie, kaip minėta, išduoti taikos sutarties įvykdymui užtikrinti.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas, jis neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą, o atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą yra tenkinamas. Atsakovės turėtos 1 824,68 Eur išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 566,4 Eur * 1,3 = 2 036,32 Eur), todėl atsakovei iš ieškovo priteisiamas 1 824,68 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. N., gimusio (duomenys neskelbtini), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 824,68 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų 68 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.