Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų M. V. ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo F. Š. ieškinį atsakovams M. V. ir J. V. dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, faktinių panaudos teisinių santykių pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. Š., S. Š., Ž. Ž., G. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Teismas, įvertinęs ieškovo prašymą, nustatė, kad ieškovas turi tikslą išlaikyti ginčo Turto status quo (padėtis, kuri yra) iki bus išnagrinėtas kilęs ginčas. Teismas, įvertinęs ieškovo ieškinio dalyką, t. y. suformuluotų reikalavimų turinį, nusprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir atliks jų užtikrinimo paskirtį, nes netaikius disponavimo apribojimų ginčo Turtui, atsakovai turės galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip papildomai suvaržyti teises į jį, todėl jų taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, o jų nesiėmus, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

7. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka proporcingumo principą ir nevaržo atsakovų teisių daugiau, negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės ne tik nepagrįstai nepažeis atsakovų interesų, bet ir užtikrins padėties tarp šalių iki bus išnagrinėta byla stabilumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovai M. V. ir J. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimti naujai teikiamus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą aktualus ieškovo reikalavimas dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia. Mainų sutartis įvairiais aspektais paties ieškovo ir jo artimų šeimos narių, taip pat ir Mainų sutarties šalies, trečiojo asmens S. Š., pareikštais ieškiniais jau ne kartą buvo ginčyta teisme. Civilinės bylos užvedamos siekiant kuo ilgesnio neteisėto gyvenimo ginčo Turte.

8.2. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio prima facie pagrįstumo, turi įvertinti anksčiau nagrinėtas civilines bylas, kuriose buvo ginčijama ta pati Mainų sutartis, kad ieškovui nebūtų sudarytos galimybės tą patį ginčą nagrinėti antrą kartą ir tuo pagrindu atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

8.3. Iš apskųstos teismo nutarties motyvų nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu ieškovas, nebūdamas ginčijamos Mainų sutarties šalimi, turi teisę reikšti reikalavimą dėl jos pripažinimo negaliojančia. Ieškovo reikalavimas pats savaime yra nepagrįstas, nes panaudos santykių (ne)egzistavimas nesuteikia ieškovui teisės ginčyti Mainų sutartį. Iš ginčo Mainų sandorio ieškovui nekyla teisės ir pareigos, todėl šiuo sandoriu negali būti pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, todėl ieškovas, reikšdamas ieškinyje nurodytus reikalavimus, gina ne savo interesus. Ieškovas netinkamai naudojasi savo tariamai pažeistų teisių gynybos būdais.

8.4. Nors yra ginčijama Mainų sutartis, tačiau atsakove nėra įtraukta kita Mainų sutarties šalis S. Š.. Ieškovas prašo taikyti restituciją, tačiau kaip teisiškai būtų įmanomas restitucijos taikymas, procese nedalyvaujant visoms sandorio šalims, nėra aišku. Ieškovo ieškinys yra su esminiais trūkumais. Ieškovui ginčijant sandorį ir tinkamai nenurodžius visų atsakovų, vien dėl šios priežasties ieškinys gali būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu, nes teismas kartu nuspręstų dėl asmens, kuris procese nedalyvauja tinkamu procesiniu statusu, teisių.

8.5. Į bylos medžiagą nėra pateikta nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų bent menkiausią tikimybę, kad atsakovai gali būti nesąžiningi ir ketintų perleisti Turtą ar kitaip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovai niekada neatliko jokių veiksmų, kad būtų apsunkintas galimai ieškovui teigiamo sprendimo priėmimas. Paskutinė analogiška laikinoji apsaugos priemonė buvo panaikinta 2025 m. kovo 24 d., tačiau iki ieškinio pateikimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momento turėdami galimybę laisvai disponuoti Turtu atsakovai neatliko Turto perleidimo veiksmų. Tai patvirtina, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovai gali būti nesąžiningais ir egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

9. Ieškovas F. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas įvertino visus ieškovo pareikštus reikalavimus.

9.2. Atsakovų atskirajame skunde paminėtos kitos civilinės bylos nebuvo susijusios su siekiu sustabdyti ieškovo ir jo šeimos iškeldinimą iš Turto. Šiose civilinėse bylose ieškovai reiškė reikalavimus dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia tik kaip išvestinius reikalavimus. Ieškovas šiose bylose nereiškė tiesioginio reikalavimo panaikinti Mainų sandorį, todėl dėl Mainų sandorio teismai nepasisakė. Be to, bylose Mainų sutarties nebuvo prašoma pripažinti niekine kaip prieštaraujančios imperatyvioms statybų teisės normoms ir gerai moralei. Mainų sutartį, kaip sudarytą apgaule, ginčijo tik S. Š., siekdama atgauti Turtą.

9.3. Ieškinio pagrįstumą įvertina tik teismas, ištyręs bylos įrodymus. Atsakovai siekia, kad apeliacinės instancijos teismas, dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, pasisakytų dėl bylos baigties. Dėl ieškovo teisės paduoti ieškinį bus sprendžiama nagrinėjant bylą iš esmės. Šiuo atveju ieškovas ginčija Mainų sutartį kaip niekinį sandorį, o pareikšti reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu gali bet kuris suinteresuotas asmuo.

9.4. Dėl ieškinio trūkumų sprendžia teismas, o ne atsakovai. S. Š. byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu, ji, teikdama atsiliepimą į ieškinį, galės nurodyti, kieno pusėje dalyvaus.

9.5. Įrašas viešame turto registre atsakovų teisių nepažeis, tačiau kartu užtikrins, kad jie Turto neperleis, jeigu atsakovų planai pasikeis. Teismas pagrįstai nusprendė, kad egzistuoja sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o jų taikymas atitinka šalių interesų pusiausvyros principą ir nepažeis atsakovų teisių daugiau, nei numato įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Atsakovai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: ieškovo 2025 m. rugsėjo 26 d. prašymą Vilniaus apylinkės teismui stabdyti civilinę bylą Nr. e2-10-859/2025 ir Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą su istorija. Atsakovai nurodo, kad jie neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui, kai buvo sprendžiamas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi jie nebuvo informuoti apie pradėtą teismo procesą. Atsakovai naujais įrodymais siekia pagrįsti ieškovo tikslą sustabdyti ieškovo iškeldinimo iš Turto procesą ir jų (atsakovų) sąžiningumą.

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai neturėjo galimybės pateikti minėtų įrodymų pirmosios instancijos teisme nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jie apie šio klausimo nagrinėjimą nebuvo informuoti, atsižvelgęs į tai, jog pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu, naujus rašytinius įrodymus priima ir vertina visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).

13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-970-464/2025 21 punktas). Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų neabejotiną egzistavimą, t. y. jeigu byloje dalyvaujantys ar kiti suinteresuoti asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant tokias varžančiais procesines priemones visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui neužtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, bet turi būti pagrįsta, jog tokių priemonių pritaikymas susidariusioje situacijoje būtinas siekiant eliminuoti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms.

14. Nagrinėjamu atveju apskųsta teismo nutartimi buvo suvaržyta atsakovų nuosavybės teisė į Turtą, nes atliktu įrašu viešame registre atsakovams uždrausta perleisti Turtą. Atsakovai nuosavybės teisę į Turtą įgijo dar 2016 m. balandžio 19 d. Mainų sutarties pagrindu, tačiau, kaip patvirtina bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys, šios teisės visa apimtimi įgyvendinti negali. Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo 2016 m. spalio mėn. iki šiol yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-8-859/2026 dėl ieškovo ir jo šeimos narių iškeldinimo iš Turto. Pastarosios civilinės bylos užsitęsusį nagrinėjimą, be kita ko, nulėmė tai, kad ji 2017, 2020 ir 2024 m. buvo sustabdyta dėl ieškovo ar jo šeimos narių inicijuotų kitų civilinių bylų, kuriose buvo ginčijama Mainų sutartis, nagrinėjimo.

15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su LITEKO duomenimis, nustatė, kad teismuose 2017–2025 m. buvo nagrinėjamos keturios civilinės bylos, kuriose buvo ginčijama Mainų sutartis:

15.1. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 ieškovas F. Š. padavė ieškinį atsakovams S. Š., M. V., J. V., prašydamas pripažinti, kad 1988 m. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyviai N. Š., S. Š. ir F. Š. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstravo Turtą, pripažinti, jog po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos N. Š., S. Š. ir F. Š. gyvenamąjį namą, bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamai pasidalijo, pripažinti Mainų sutartį niekine ir kt. Šioje civilinėje byloje ieškovas įrodinėjo, kad Turtas buvo įsigytas ir perdarytas jį iš esmės pagerinant ieškovo ir atsakovės bei jos sutuoktinio pastangomis ir lėšomis, tačiau atsakovė S. Š. 2016 m. balandžio 19 d. Turtą slapta išmainė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-410-450/2019 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre. Visi namo rekonstrukcijai ir kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu. Po rekonstrukcijos namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770. Teismai nustatė, kad ieškovas, kaip atsakovės artimas giminaitis (jos sūnus), siekė padėti pagerinti atsakovės Turtą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, t. y. bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą rekonstruoti namą kaip bendraturčiai ir jame gyventi bei kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti.

15.2. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1582-614/2018 ieškovė V. Š.-R. A. (atstovaujama įgaliotinio F. Š.) padavė ieškinį, prašydama pripažinti, kad N. Š., mirusio 2009 m. rugsėjo 14 d., 2008 m. spalio 31 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsiradusi turtinė prievolė yra solidarioji sutuoktinių N. Š. ir atsakovės S. Š. turtinė prievolė, priteisti iš atsakovės S. Š. 174 677 Eur skolą, palūkanas. Prie šios civilinės bylos buvo prijungta kita civilinė byla, iškelta pagal ieškovės V. Š.-R. A. ieškinį atsakovams S. Š., M. V. ir J. V., kuriuo ieškovė prašė pripažinti negaliojančia Mainų sutartį actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu. Ieškovė reikalavimą dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia grindė tuo pagrindu, kad atsakovė S. Š., sudarydama šią sutartį, siekė išvengti skolos mokėjimo ieškovei arba pasipelnyti vaikų turto dalimis, o M. V. ir J. V., ieškovės teigimu, pasinaudojo 78 metų S. Š. amžiumi, psichine būsena ir galimai nesąžiningai užvaldė Turtą. Trečiasis asmuo F. Š. palaikė ieškovės poziciją byloje. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinius atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-624-236/2019 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šioje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės S. Š. skolos, todėl nėra pagrindo Mainų sutarčiai nuginčyti actio Pauliana pagrindu, kadangi nėra įrodytos būtinosios sąlygos tokiam ieškiniui patenkinti.

15.3. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 ieškovai F. Š. ir V. Š.-R. A. padavė ieškinius, prašydami pripažinti Turtą S. Š. ir N. Š. (mirė 2009 m. rugsėjo 14 d.) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinti, kad ieškovai po N. Š. mirties paveldėjo po 3/16 gyvenamojo namo dalis ir po 3/16 kiemo statinių dalis, pripažinti negaliojančia Mainų sutartį ir kt. Ieškovai reikalavimus grindė tuo, kad, pasak ieškovų, Turtas buvo valdomas bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise, nes santuokos metu buvo iš esmės pagerintas N. Š. darbu ir lėšomis bei jo vaikų (ieškovų) darbu, žiniomis ir lėšomis. Dėl to atsakovės ir palikėjo jungtinės nuosavybės teise valdomo turto dalys buvo lygios – po 1/2 dalį. Ieškovų teigimu, Mainų sutartimi išmainyti nekilnojamieji daiktai nebuvo įkainoti teisingai, buvo pažeistos ieškovų nuosavybės teisės, todėl yra pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą apgaule (CK 1.91 straipsnis) ir dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo (CK 1.80 straipsnis). Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinius atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-374-910/2023 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai kaip prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-410-450/2019 nustatytomis aplinkybėmis, kad 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu, po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770, todėl atsakovė S. Š. Turtu disponavo kaip vienintelė savininkė. Teismai ieškinio reikalavimą dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė, nenustatę gintinų nuosavybės teisių pažeidimų, taip pat nurodė, kad reikalavimą dėl apgaulės, sudarant Mainų sutartį, reiškia ieškovai, kurie nedalyvavo sudarant Mainų sandorį, dėl to ieškovai yra netinkami reikalavimui dėl Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip apgaule sudaryto sandorio, pareikšti.

15.4. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 ieškovė S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia Mainų sutartį, kaip sudarytą dėl apgaulės pagal CK 1.91 straipsnį. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos pažeista teisė gali būti ginama ir CK 6.228 straipsnyje nurodytu pagrindu, taikant esminės nelygybės institutą. Ieškovė teigė, kad Mainų sutartis buvo sudaryta dėl atsakovų M. V. ir J. V. bei R. S. apgaulingų veiksmų. Ieškovei įtaką padarė R. S., kurio sutuoktinė ir atsakovė J. V. galbūt yra seserys. Atsakovų ir R. S. veiksmai buvo tyčia nukreipti nesąžiningai įtikinti ieškovę sudaryti ginčo sandorį bei sąmoningai nuslėpti reikšmingą sandoriui informaciją (nekilnojamųjų objektų kainas, sandorio prigimtį ir pan.). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-78-407/2025 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad ilgą laiką tarp ieškovės, V. Š.-R. A. ir F. Š., kuris su šeima gyveno ginčo Turte (didžiojoje namo dalyje), tvyrojo įtampa, todėl S. Š. siekis parduoti jai priklausantį turtą buvo blogų tarpusavio santykių pasekmė ir nėra pagrindo teigti, kad R. S., veikdamas vienas ar su kitais asmenimis, apgaule įkalbėjo ieškovę ginčo Turtą parduoti ar kitaip perleisti.

16. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su LITEKO duomenimis, nustatė ir tai, kad teismuose 2017–2025 m. nagrinėjant šios teismo nutarties 15 punkte nurodytas civilines bylas, atsakovų nuosavybės teisė į Turtą buvo varžoma jose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu. Laikinosios apsaugos priemonės Turtui buvo pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi, kuria areštuotas atsakovams M. V. ir J. V. priklausantis Turtas, uždraudžiant atsakovams šį turtą perleisti tretiesiems asmenims. Laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2019 m. gruodžio 23 d. Taip pat laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartimi, atliekant įrašą viešajame registre, draudžiant atsakovams M. V. ir J. V. disponuoti Turtu. Šios laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2025 m. kovo 24 d.

17. Taigi, iš aptartų aplinkybių matyti, kad atsakovai Turto, įgyto ginčijama Mainų sutartimi, savininkais tapo 2016 m. balandžio 19 d., tačiau dėl teisminių ginčų ir ankstesnėse civilinėse bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jie ilgą laiką negalėjo įgyvendinti nuosavybės teisių. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokioje situacijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir atsakovų nuosavybės teisių ribojimas dėl naujai pateikto ieškinio, kuriuo penktąjį kartą ginčijama ta pati Mainų sutartis, turėtų būti pagrįstas svariais argumentais.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovai atskirajame skunde ginčija šią teismo išvadą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atsakovų pozicija.

19. Ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, išanalizavus ieškovo argumentus ir atsakovo atsikirtimus, nelieka rimtų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-464/2019). Tačiau jeigu, preliminariai įvertinus ieškovo argumentus ir (ar) atsakovo atsikirtimus, jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje yra pakankamai akivaizdi (labiau tikėtina) šio reikalavimo netenkinimo tikimybė, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas atsisako tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo pripažinti negaliojančia Mainų sutartį kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), nebūdamas šios sutarties šalimi. Pažymima, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Šioje civilinėje byloje ieškovas savo suinteresuotumą reikalauti pripažinti negaliojančia Mainų sutartį grindžia tuo, kad ši sutartis pažeidė jo įgytą teisę, bendrai susitarus visiems Turto bendraturčiams, neterminuotai ir neatlygintinai naudotis Turtu. Atitinkamai, ieškovas reiškia reikalavimus pripažinti, kad tarp jo ir Ž. Ž., G. B. bei S. Š. buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai.

21. Apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių, ar ieškovas, nebūdamas Mainų sutarties šalimi, pakankamai pagrindė suinteresuotumą ginčyti Turto perleidimo sandorį ir kaip tokio sandorio pripažinimas negaliojančiu apgintų galbūt pažeistas ieškovo teises. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas Mainų sutartį ginčija, nesiekdamas įgyti nuosavybės teisės į Turtą, tačiau remdamasis iki Mainų sutarties sudarymo galbūt susiklosčiusiais prievoliniais teisiniais santykiais dėl Turto panaudos. Ieškovas prašo taikyti restituciją, grąžinant Turtą buvusiai savininkei S. Š., tačiau kaip tai ieškovui padėtų apginti galbūt pažeistas teises, nėra pakankamai aišku, tuo labiau kad ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti, jog M. ir J. V. nuo 2016 m. balandžio 19 d. perėmė S. Š. teises ir pareigas panaudos teisiniuose santykiuose ir tapo panaudos davėjais.

22. Be to, pagrindą suabejoti sėkminga ieškovui bylos baigtimi, t. y. kad iš tiesų buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai, sudaro Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-587-1097/2024 ir kitose civilinėse bylose nustatytos Mainų sutarties sudarymo aplinkybės, pavyzdžiui, kad ilgą laiką tarp S. Š., V. Š.-R. A. ir F. Š., kuris su šeima gyveno ginčo Turte (didžiojoje namo dalyje), tvyrojo įtampa, todėl S. Š. siekis parduoti jai priklausantį turtą buvo blogų tarpusavio santykių pasekmė (žr. šios teismo nutarties 15.4 papunktį). Taigi, galima suabejoti, ar esant blogiems ieškovo ir S. Š. tarpusavio santykiams buvo susiklosčiusi Turto savininkės S. Š. valia perduoti šį Turtą panaudai ieškovui.

23. Kita vertus, kitose civilinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės leidžia abejoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis dėl neteisėtos Turto rekonstrukcijos. Pažymima, kad tiek Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, tiek Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-84-580/2023 buvo nustatytos aplinkybės, jog visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu, po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770, todėl atsakovė S. Š. Turtu disponavo kaip vienintelė savininkė (žr. šios teismo nutarties 15.1 ir 15.3 papunkčius). Taigi, šiose civilinėse bylose nebuvo nustatytos aplinkybės dėl neteisėtos Turto rekonstrukcijos.

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškinio tikėtinam pagrįstumui reikšmingas aplinkybes, todėl priėjo prie neteisingos išvados, kad ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl teisminių ginčų ir ankstesnėse civilinėse bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai ilgą laiką negalėjo įgyvendinti nuosavybės teisių, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ir atsakovų nuosavybės teisių ribojimas, esant abejonėms sėkminga ieškovui proceso baigtimi, yra nesuderinamas su proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principu. Nustatęs, kad neegzistuoja preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlyga, pirmosios instancijos teismas turėjo netenkinti ieškovo prašymo ir netaikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl atsakovų atskirasis skundas tenkinamas, apskųsta teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši nutartis neturi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios, o joje nustatytos aplinkybės nelaikomos prejudicinėmis, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą iš esmės, nėra saistomas nutartyje pateikto vertinimo dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kuria ieškovo F. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinio reikalavimams užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atliktas įrašas viešajame registre dėl atsakovams M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, panaikinti.

Klausimą išspręsti iš esmės ir ieškovo F. Š. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.

Šios nutarties kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.