- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2-970-464/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00104-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui (antstoliui) A. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, ,,Lloyd‘s insurance company S.A.“, veikiantis per tarpininkę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę ,,Colemont draudimo brokeris“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo antstolio A. B. 140 378,48 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2008 m. spalio 29 d. notariškai buvo patvirtintos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys Nr. Ž4-589, Ž4-590, Ž4-591, Ž4-592, sudarytos tarp pardavėjo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities viršininko, ir pirkėjo P. V., kuriomis jis įsigijo 4 žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Sutartyse nurodytas žemės sklypų kainas P. V. įsipareigojo sumokėti sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis iki 2023 m. sausio 15 d. Sutarties Nr. Ž4-589 užtikrinimui ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos naudai 2011 m. birželio 10 d. buvo įregistruota 76,95 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) priverstinė hipoteka. P. V. nevykdė sutartinių įsipareigojimų ieškovei, priverstinis skolos išieškojimas buvo perduotas atsakovui. P. V. skola ieškovei sudarė 238 889,68 Eur, atsakovas pardavė 76,95 ha žemės sklypą už 360 000 Eur, tačiau ieškovei pervedė tik 63 389,62 Eur sumą, likusią 296 610,38 Eur sumą paskirstydamas kitiems P. V. kreditoriams, pačiam sau, kitiems prie išieškojimo prisijungusiems antstoliams, o 5 605,97 Eur suma buvo grąžinta P. V. Taigi, atsakovui pardavus priverstine hipoteka įkeistą ieškovei turtą, ieškovė patyrė 140 378,48 Eur žalą. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 747 straipsnio nuostatas.
3. Ieškovė prašė, nepranešus atsakovui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 82 378,48 Eur vertės atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias visose Lietuvos Respublikos bankų, kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiant atsiskaitymą tik su ieškove Nacionaline žemės tarnyba, o jų nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą.
4. Ieškovės teigimu, atsakovui pareikštas reikalavimas atlyginti 140 378,48 Eur dydžio žalą, atsiradusią dėl neteisėtų jo veiksmų, kurios tik 58 000 Eur dalis yra užtikrinta antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimu, o likusi 82 378,48 Eur (140 378,48 Eur – 58 000 Eur) žalos dalis turėtų būti atlyginama paties atsakovo lėšomis. Pareikšto ieškinio argumentai ir kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą teismui spręsti, kad reikalavimas atsakovui atlyginti padarytą žalą tikėtinai gali būti tenkinamas. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdyti nebus galimybės arba jo įvykdymas bus apsunkintas, nes reikalavimo suma yra pakankamai didelė, vertinant vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje ir atsakovo padarytos žalos santykį. Šiuo atveju yra didelė tikimybė, kad atsakovas, sužinojęs apie nepalankų teismo sprendimą, gali perleisti valdomas pinigines lėšas tretiesiems asmenims ar kitaip jas paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdyti nebus galimybių arba įvykdymas būtų apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. spalio 1 d. nutartimi ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas pripažino ieškinį preliminariai (tikėtinai) pagrįstu. Ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, pateikė įrodymus, jos nuomone, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus bei nurodė teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi reiškia savo reikalavimus atsakovui. Ieškovė nėra pasirinkusi aiškiai neįmanomo ar neleistino savo teisių gynimo būdo, taigi, akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo nėra. Ieškinio reikalavimų pagrįstumas bus įvertintas tik iš esmės išnagrinėjus bylą ir atlikus detalų visų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimą.
7. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė konkrečių duomenų ar įrodymų, jog antstolis, būdamas valstybės įgaliotu asmeniu, atliks kokius nors nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį jo apsunkinimą, siekiant išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis yra sudėtinga. Ieškovės pareikšto reikalavimo didelė suma savaime nesudaro būtinybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų, nes, jas pritaikius, būtų sutrikdyta ir apsunkinta atsakovo, kaip antstolio, vykdoma veikla. Todėl jam kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių nei ieškovei tuo atveju, jeigu piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto areštas nebūtų taikomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį ir laikinąsias apsaugos priemones pritaikyti arba perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. CPK 144 straipsnyje numatytas teismo aktyvus vaidmuo, nagrinėjant prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau pirmosios instancijos teismas pasirinko formaliai pasyvų vaidmenį, apsiribojant įrodymų apie nesąžiningus atsakovo veiksmus ir sunkią finansinę padėtį nebuvimo. Tokių neginčijamų įrodymų išankstinis pateikimas pirmosios instancijos teismui yra apsunkintas, kol nepriimtas ir nėra vykdomas nepalankus atsakovui teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismui priėmus nepalankų atsakovui sprendimą dėl 140 378,48 Eur žalos atlyginimo, atsakovo finansinė padėtis būtų sudėtinga, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, toks teismo sprendimo įvykdymas būtų labai sunkus arba neįmanomas.
8.2. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada dėl sutrikdytos ir apsunkintos antstolio veiklos suponuoja vertinimą, kad atsakovas, vykdydamas antstolio profesinę veiklą, turi absoliutų imunitetą nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Tačiau tokios pirmosios instancijos teismo išvados nėra nei pagrįstos, nei teisėtos, nes laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygos yra ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vykdomos veikos specifika ar veiklos sutrikdymo preziumuojama grėsmė, o nustatytos aplinkybės, kad ieškinio reikalavimas tikėtinai yra pagrįstas ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas.
8.3. Atsakovui yra pareikštas 140 378,48 Eur dydžio žalos atlyginimo reikalavimas, kurios tik 58 000 Eur dalis yra užtikrinta antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudimu, o likusi 82 378,48 Eur (140 378,48 Eur – 58 000 Eur) žalos dalis turėtų būti atlyginama paties atsakovo lėšomis. Todėl tikslinga areštuoti atsakovui priklausančias lėšas ir (arba) nekilnojamąjį turtą, nes yra didelė tikimybė, kad jis, sužinojęs apie nepalankų teismo sprendimą, gali perleisti valdomas pinigines lėšas tretiesiems asmenims ar kitaip jas paslėpti, dėl ko teismo sprendimo įvykdyti nebus galimybių arba įvykdymas būtų apsunkintas.
Atsiliepimas
9. Atsakovas A. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
9.1. Ieškovė nei prašyme, nei atskirajame skunde nenurodė jokių nesąžiningų atsakovo veiksmų, todėl galioja bendroji sąžiningumo prezumpcija. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui lemia asmens nesąžiningumas, konkretūs veiksmai. Atsakovas nevengs atsiskaityti su ieškove, jeigu bus priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Atsakovas nesutinka su ieškiniu, tačiau šiuo atveju vertintinas galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Skolininko neatsiskaitymas su kreditoriumi sudaro pagrindą kreiptis į teismą, o ne taikyti turto areštą.
9.2. Didelė ieškinio reikalavimų suma ir sunki finansinė padėtis nėra pakankamos aplinkybės būsimo teismo sprendimo grėsmei nustatyti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Didelė ieškinio reikalavimo suma taip pat nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes turto arešto taikymas atsakovo turto masės nepadidina.
9.3. Atsakovas turi savo sąskaitą, iš kurios sumoka ir gauna iš kitų asmenų įmokas, susijusias su jo, kaip antstolio, veikla. Todėl pritaikius areštą sąskaitoms būtų sutrikdyta antstolio normali veikla. Be to, atsakovas yra apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu už 100 000 Eur sumą vienam įvykiui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėto rašytinio įrodymo
10. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ,,Lloyd‘s insurance company S.A.“, veikiančio per tarpininkę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę ,,Colemont draudimo brokeris“, 2024 m. gruodžio 21 d. antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini).
11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.
12. Atsakovas, viena vertus, nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą, kita vertus, šis įrodymas neatitinka naujumo reikalavimo, nes jis jau yra nagrinėjamos bylos dalimi – šį dokumentą atsakovas yra pateikęs pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikto įrodymo priėmimo klausimas nesprendžiamas.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
13. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK yra įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Visgi, šių procesinių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos atitinkamais faktiniais duomenimis aplinkybės, leidžiančios vertinti, kad tokia grėsmė (sprendimo neįvykdymo rizika) realiai egzistuoja, nes atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų turtui paslėpti ar jį perleisti kitiems asmenims.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad atsakovo nesąžiningumo, kaip būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės prielaidos, apeliantė neįrodė. Kaip matyti iš apeliantės prašymo, sprendimo neįvykdymo grėsmę ji siejo su didele atsakovui ieškinio reikalavimo suma, atsižvelgiant į ieškinio reikalavimo sumos ir vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje santykį, ir po galbūt atsakovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo egzistuojančia tikimybe, kad jis gali slėpti pinigines lėšas, o tai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą ar padarytų neįmanomu.
15. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019, 21 punktas).
16. Ši pozicija yra grindžiama tuo, kad ieškinio sumos nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, todėl nei didelė ieškinio suma, nei sunki atsakovo turtinė padėtis pačios savaime nėra priskiriamos prie grėsmę sprendimo vykdymui savaime patvirtinančių aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo piniginėmis lėšomis ar kitu turtu ribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti atsakovo turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 13 punktas).
17. Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo, prašant turto arešto taikymo, taip pat yra nuosekli ir išplėtota. Joje laikomasi pozicijos, kad sprendimo neįvykdymo grėsmę galėtų patvirtinti tik atsakovo jau atlikti arba atliekami nesąžiningi veiksmai, o ne jam per teismą nukreipto reikalavimo dydžio ir jo turtinės padėties santykis, ar, juo labiau, reikalavimo dydžio, vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje ir atsakovo padarytos žalos santykis, kuriuo prašymą grindė apeliantė. Pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą tenka būtent tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų ribojimų taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021, 18 punktas). Todėl tokį prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti ir konkrečius duomenis bei nurodyti argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), o sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek atlikti iki bylos iškėlimo veiksmai, tiek ir bylos nagrinėjimo metu atlikti veiksmai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1026-516/2022, 27 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 8 punktas; 2025 lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025, 24 punktas).
18. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi grindžia išimtinai hipotetiniais pasvarstymais, kad atsakovas, jos nuomone, gali siekti perleisti valdomas pinigines lėšas tretiesiems asmenims ar kitaip jas paslėpti, šių teiginių nepagrįsdama niekaip kitaip, nei neaktualiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste motyvais dėl didelės sumos jam pareikšto reikalavimo ir sudėtingos atsakovo turtinės padėties. Tačiau šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 18 punktas). Kaip matyti iš šio aiškinimo, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą lemtų asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.
19. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantei nepateikus jokių duomenų, kad atsakovas atliko ar ketina (gali) atlikti nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį apsunkinimą, taip siekdamas išvengti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas veikė formaliai ir pasyviai, apsiribodamas vien įrodymų nebuvimo faktu, aiškiai stokoja pagrįstumo ir paneigia bendrąją įrodinėjimo pareigą. Teisinio pagrindo teismui nukrypti nuo šioje situacijoje pačiai apeliantei tekusios tokių aplinkybių įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis) ir (ar) rinkti už apeliantę atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jos prašymą, nebuvo ir nėra. Dar daugiau, apeliantės teiginiai, kad ji neturi galimybės pateikti įrodymus dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų yra apsunkinta, nes dar nėra priimtas ir nevykdomas atsakovui nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas, neatitinka teisinio reglamentavimo.
20. Civilinėje teisėje, išskyrus įstatymuose tiesiogiai nurodomus kitokius atvejus, galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Šalies nesąžiningumas įrodinėtinas būtent toje bylos proceso stadijoje, kurioje prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą (CK 147 straipsnio 1, 2 dalys), todėl apeliantės pozicija, kad tik pradėjus įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo procesą jai galėtų paaiškėti, ar atsakovas sąžiningas ir ar nėra atlikęs su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų, taip pat nesuponuoja vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai.
21. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tokį aspektą, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslas nėra skolininko lėšų sukaupimas, kad vėliau jomis būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (nagrinėjamu atveju su apeliante) pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Todėl dar ir dėl šios priežasties nepagrįsta pripažintina apeliantės pozicija, kad suvaržymai atsakovui taikytini tam, kad būtų lėšų išieškoti didesnę skolos dalį, nei antstolio civilinės atsakomybės draudimo sutartimi draudžiama suma. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų, taikomų iki ginčo išsprendimo iš esmės, paskirtis yra konservacinė, o tokių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018, 22 punktas; 2025 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025,19 punktas).
22. Apeliantės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės atsakovui buvo netaikytos dėl jo vykdomos antstolio veiklos, nors vykdomos veiklos specifika ar veiklos sutrikdymo preziumuojama grėsmė nėra laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo sąlyga. Nesutikdamas ir su tokiais atskirojo skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pirma, apeliantė netinkamai interpretuoja ir aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, nustatytus CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtent dėl nenustatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos antros būtinosios sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovo, kaip valstybės įgalioto asmens, vykdomos veiklos apsunkinimas buvo vertinamas ekonomiškumo ir proporcingumo principų kontekste. Nagrinėjamoje byloje esantis atsakovo privalomojo draudimo sertifikatas patvirtina, kad atsakovo vykdoma profesinė atsakomybė yra apdrausta, o tai teikia pagrindą vertinti, kad didžioji dalis pareikšto reikalavimo galėtų būti patenkinta ir iš draudimo sumos, jeigu būtų priimtas atsakovui nepalankus sprendimas.
23. Antra, taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
24. Trečia, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai reikalauja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. tokia veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-390-464/2017, 17 punktas). Taigi, įvertinus atsakovo (antstolio) vykdomos veiklos pobūdį bei specifiką dar ir šiuo aspektu, akivaizdu, kad jo sąskaitų areštas galėtų turėti reikšmingesnės įtakos atsakovo vykdomai veiklai bei šios veiklos kitiems dalyviams (išieškotojams, skolininkams), lyginant su ieškovės interesais, tokių priemonių netaikant. Kitaip tariant, tokia priemonė, taikoma iki šalių ginčo dėl žalos atlyginimo išsprendimo, pernelyg neproporcinga ir galėtų sukelti padarinius, akivaizdžiai neatitinkančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų – areštavus pinigines lėšas sąskaitoje, ko iš esmės ir siekia apeliantė, galimi atsakovo veiklos trikdžiai, dėl kurių jo pajėgumas įvykdyti teismo sprendimą tik sumažėtų, o ne padidėtų.
25. Apibendrinant argumentus, konstatuotina, kad šioje bylos proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių atsakovo elgesį ar veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to sukeliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.