- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-410-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02455-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- F. Š.
- Atsakovas
- S. Š., M. V., J. V.
- Trečiasis asmuo
- V. Š.-R. A.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo F. Š. patikslintą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo F. Š. ieškinį atsakovams S. Š., M. V., J. V. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, mainų sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. Š.-R. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas F. Š., kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1.1. pripažinti, kad 1988 m. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyviai N. Š., S. Š. ir F. Š. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstravo gyvenamąjį namą, garažą, ūkinį pastatą, du šiltnamius, kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbiami);
1.2. pripažinti, kad po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos N. Š., S. Š. ir F. Š. gyvenamąjį namą, bendrosios dalinės nuosavybės teise pasidalijo sekančiai:
1.2.1. namo rūsys – 75,20 m²: koridorius 2,65 m², sandėlis 7,87 m², sandėlis 2,57 m², sandėlis 18,96 m², sandėlis 3,67 m², koridorius 5,00 m², sandėlis 14,32 m², katilinė 9,39 m², skalbykla 5,10 m², sandėlis 5,67 m² – atiteko F. Š.;
1.2.2. namo I aukštas – 71,72 m², iš jų 67,61 m² ploto: tambūras 2,23 m², kambarys 22,58 m², virtuvė 13,68 m², kambarys 15,83 m², vonia 8,91 m², tualetas 2,63 m², koridorius 1,75 m² (viso 67,61 m²) – S. Š. ir N. Š.; tambūras 2,17 m2 ir tambūro 1,94 m² ½ dalis (0, 97 m²) (viso 3,14 m²) – F. Š.; tambūro 1,94 m² ½ dalis (0, 97 m2 ) – V. P.;
1.2.3. namo II aukštas – 90,27 m², iš jų - 88,015 m² ploto: laiptinės 4,51 m² ½ dalis (2,255 m²), kambarys 11,89 m², kambarys 24,09 m², virtuvė 17,67 m², kambarys 21,07 m², vonia 7,49 m², tualetas 1,55 m², koridorius 2,00 m² (viso 88,015 m²) – atiteko F. Š.; laiptinės 4,51 m² ½ dalis (2,255 m²) – V. P.;
1.2.4. mansarda – 60,55 m², iš jų – 50,22 m² ploto: holas 22,92 m², pagrindinė patalpa 27.30 m² (viso 50,22 m²) – atiteko V. P.; kambarys 10,33 m² – F. Š.;
1.3. pripažinti, kad po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyviai N. Š., S. Š. ir F. Š. susitarė 61 m² garažą, 23 m² ūkinį pastatą, 76 m² šiltnamį, 71 m² šiltnamį, asmeninės nuosavybės teise perduoti F. Š..
1.4. pripažinti, kad po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos N. Š., S. Š. ir F. Š. kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius bendrosios dalinės nuosavybės teise pasidalijo sekančiai:
1.4.1. S. Š. atiteko 1419/10000 dalys;
1.4.2. V. P. atiteko 2220/10000 dalys;
1.4.3. F. Š. atiteko 6361/10000 dalys;
1.5. pripažinti, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyviai N. Š., S. Š., F. Š. ir V. P. valdė dalinės nuosavybės teise, sekančiomis dalimis:
1.5.1. žemės sklypo 557 m² arba 557/723 dalis sklypo valdė F. Š.;
1.5.2. žemės sklypo 72 m² arba 72/723 dalis sklypo valdė V. P.;
1.5.3. žemės sklypo 94 m² arba 94/723 dalis sklypo valdė N. Š. ir S. Š.;
1.6. pakeisti 2009 m. gruodžio 22 d. išduotą Nuosavybės teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbiami) po palikėjo N. Š. mirties, panaikinant 1-4 dalis bei pripažįstant, kad mirusiam N. Š. nuosavybės teise priklausė ½ dalis 94/723 dalies sklypo, įgyto santuokoje su S. Š.; ½ dalis namo I aukšto 67,61 m² (tambūras 2,23 m², kambarys 22,58 m², virtuvė 13,68 m², kambarys 15,83 m², vonia 8,91 m², tualetas 2,63 m², koridorius 1,75 m², t. y. 33,80 m²), įgyto santuokoje su S. Š., ir ½ dalis kitų kiemo statinių, tenkanti ½ daliai 67,61 m² (arba 33,80 m²) gyvenamojo namo, įgyto santuokoje su S. Š.;
1.7. pakeisti 2010 m. sausio 12 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimo 1 punktą nurodant, jog N. Š. paveldimą turtą sudaro ½ dalis 94/723 dalies žemės sklypo, įgyto santuokoje su S. Š., panaikinant 2 punktą ir įtraukiant naują punktą, kuriame būtų nurodyta, jog N. Š. paveldimą turtą taip pat sudaro ½ dalis namo I aukšto 67,61 m² (arba 33,80 m²) bei ½ dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, tenkanti ½ daliai 67,61 m² gyvenamojo namo, įgyto santuokoje su S. Š.;
1.8. pripažinti, kad po N. Š. mirties (duomenys neskelbiami), S. Š. dalinės nuosavybės teise valdė 42,25 m² gyvenamojo namo, 1419/10000 dalis kitų kiemo statinių ir žemės sklypo 58750/723000 dalis;
1.9. pripažinti, kad po N. Š. mirties, V. P. dalinės nuosavybės teise valdė 66,11 m² gyvenamojo namo, 2220/10000 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių ir žemės sklypo 22210/723000 dalis;
1.10. pripažinti, kad po N. Š. mirties, F. Š. dalinės nuosavybės teise valdė 176,68 m² gyvenamojo namo, garažą, ūkinį pastatą, šiltnamius, 6361/10000 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių ir žemės sklypo 63600/723000 dalis;
1.11. pripažinti, kad 2016 m. balandžio 19 d. patvirtinta Nekilnojamojo daikto mainų sutartis tarp S. Š., M. V. ir J. V. yra niekinė ir negaliojanti ab initio ir ją panaikinti;
1.12. taikyti restituciją – iš M. V. ir J. V. valdymo S. Š. grąžinti gyvenamąjį namą, 5/8 dalis garažo, 5/8 dalis ūkinio pastato, 5/8 dalis šiltnamio, 5/8 dalis šiltnamio, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius ir 5/8 dalis žemės sklypo; iš S. Š. valdymo M. V. ir J. V. grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 301 500 Eur priemoką.
2. Ieškovas nurodė, kad 1988 m. nutarė iš K. kraustytis gyventi į V., kur dirbo jo sutuoktinė ir mokėsi sesuo V. Š.. Tuo tikslu surado ir nusprendė įsigyti nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausančiais statiniais bei valstybiniu žemės sklypu. Ieškovo tėvai S. Š. ir N. Š. norėjo kartu gyventi su vaikais, todėl buvo nutarta visiems kraustytis į V., o perkamą namą, investavus visų lėšas, darbą bei žinias, rekonstruoti į didesnio ploto, kad visi patogiai galėtų jame gyventi. Santykiai šeimoje buvo geri, vieni kitais pasitikėjo, todėl namas buvo registruotas S. Š. vardu. Namo statybos darbai prasidėjo 1989 m. kovo mėn. nuo šiltnamio ir dalies tvoros statybos ir įrengimo, 1989 m. liepos – lapkričio mėn. buvo statomas kitas šiltnamis. 1990 m. pavasarį buvo statomas garažas / ūkinis pastatas. Nuo 1990 m. birželio mėn. prasidėjo namo statyba, kuri tęsėsi iki tol, kol atsakovė neteisėtai jį išmainė į žymiai mažesnės vertės daiktus. Namas buvo įsigytas ir perdarytas jį iš esmės pagerinant ieškovo ir atsakovės bei jos sutuoktinio pastangomis ir lėšomis. Šalys buvo susitarusios, kad ieškovas rūsį įsirengs savo dirbtuvėms, sandėliavimui bei ofisui, pirmame aukšte gyvens tėvai, antrame aukšte – ieškovas, o trečiame – sesuo. Kiekvienas aukštas turi atskirą patekimą į butus, todėl namas suprojektuotas taip, kad visi galėtų gyventi netrukdydami vieni kitiems, nors ir bendrame turte. Atitinkamai buvo susitarta dėl ūkinio pastato, garažo bei šiltnamių, pastatant juos ieškovo poreikių tenkinimui, nes nei vienam iš kitų bendraturčių šių pastatų nereikėjo. (duomenys neskelbtini) mirė N. Š. (toliau – ir palikėjas). Palikėjo įstatyminiai įpėdiniai – ieškovas, trečiasis asmuo ir atsakovė – 2009 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į notaro biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą. Įpėdiniai turtą paveldėjo sekančiai: ¼ dalį mirusiojo sutuoktinė S. Š. ir ¾ dalis lygiomis dalimis trečiasis asmuo ir ieškovas. Taip pat buvo išduotas Nuosavybės teisės liudijimas, kuriuo notaras patvirtino, kad N. Š. nuosavybės teise priklauso ½ dalis bendro turto, įgyto santuokoje su S. Š., kurį sudarė garažas, ūkinis pastatas, šiltnamiai ir žemės sklypas. Kadangi namas nuo 1989 m. buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, palikėjui priklausiusi namo dalis į paveldėto turto masę nebuvo įtraukta, nes šeimos pasitarime, atsakovė garantavo vaikams, jog ji, jeigu tik bus reikalas ir to pareikalaus ieškovas, perleis jiems jų turto dalis, pasilikdama tik tai, kas jai objektyviai priklausė pagal bendrą visų šeimos narių susitarimą. Tačiau 2016 m. balandžio 19 d. atsakovė namą ir jai nuosavybės teise priklausančias žemės sklypo ir kitų statinių dalis slapta išmainė į butą. Turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu, todėl egzistuoja visos būtinos sąlygos pripažinti, jog ieškovas, V. Š.-R. A., atsakovė ir jos sutuoktinis N. Š. jungtinės veiklos sutarties pagrindu pasistatė namą su statiniais visiems kartu gyventi, būnant jo bendraturčiais bei turto eksploatavimui iš valstybės išsipirko sklypą. Teismui jungtinės veiklos dalyviams pripažinus nuosavybės teisę į jiems priklausančias turto dalis, po palikėjo N. Š. mirties atsiradęs palikimas tarp įpėdinių turi būti perdalintas, atsižvelgiant į realiai jam priklausiusią turto dalį.
3. Atsakovė S. Š. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas (taip pat ir jos dukra) prie namo rekonstrukcijos bei statinių pastatymo nei lėšomis, nei darbu neprisidėjo. Neneigia, kad namo rekonstrukcija vyko pagal ieškovo paruoštą projektą, bet už projekto paruošimą ieškovas gavo užmokestį, pardavus tėvo automobilį („Žiguli“). Visus statybos darbus atliko pats N. Š. su samdomais pagalbininkais. Ieškovas neskyrė lėšų namo (statinių) statybai ir jo bei sklypo įsigijimui. Tuo metu kai atsakovė ir jos vyras vykdė statybos darbus, ieškovo šeima statė kitą namą. Be to, ieškovas ilgą laiką buvo išvykęs iš Lietuvos. Ieškovas kartu su atsakovės šeima name apsigyveno tik apie 2008 m., kai nutraukė savo santuoką, tačiau net ir tada ieškovas ir atsakovė (jos šeima) nevedė bendro ūkio. Kol buvo gyvas N. Š., namas buvo išlaikomas ir prižiūrimas atsakovės šeimos lėšomis ir darbu. Prie statybos neprisidėjo ir duktė, nes ji tokių lėšų neturėjo (persikėlus ji mokėsi mokykloje, o po to studijavo). Priešingai, atsakovės šeima išlaikė dukterį ir ją rėmė. Už žemės sklypą atsakovė atsiskaitė pati. Ieškovas nemokėjo ir neperdavė atsakovei jokių pinigų atsiskaityti už sklypą. Nebuvo jokių susitarimų su ieškovu ir / ar V. P. dėl namo įsigijimo ir rekonstrukcijos siekiant jame gyventi. Visas turtas buvo įsigytas teisėtai atsakovės ir jos sutuoktinio lėšomis. Nei atsakovė, nei jos sutuoktinis, niekada nei ieškovui nei V. P. nežadėjo perrašyti jai ar jiems bendrai priklausantį turtą ir tokiu būdu padengti tariamas skolas V. P. ar įgyvendinti tariamai 1988 m. sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Atsakovė, jos vyras ir ieškovas jokia forma nebuvo susitarę dėl bendrų veiksmų, siekiant įsigyti namą ir kitą turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise su tikslu jame bendrai gyventi. Ieškinys yra pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui ir atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.
4. Atsakovai Marius ir J. V. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2016 m. balandžio 19 d. su atsakove S. Š. sudarė Nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, pagal kurią visiškai atsiskaitė ir atsiskaitymo faktą S. Š. patvirtino. Jokių trečiųjų asmenų teisių naudotis namu ir / ar turtu viešajame registre nei mainų sutarties sudarymo metu, nei dabar nėra registruota. Mainų sutartimi turtas, kuris šalių buvo įvertintas 347 000 Eur, buvo išmainytas į 45 500 Eur vertės butą ir 301 500 Eur priemoką, kuri buvo sumokėta. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo sudarant mainų sutartį. Ieškinys yra pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui ir atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 1988 m. rugsėjo 16 d. (sprendime neteisingai nurodyta 1988-09-20) atsakovė su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. padovanojo (duomenys neskelbtini), esantį namą ir ūkinius statinius atsakovei. Padovanotas namas atsakovės vardu (kaip asmeninė atsakovės nuosavybė) buvo įregistruotas nekilnojamo turto registre 1988 m. rugsėjo 20 d. statybai atsakovės vardu buvo gauti visi būtini dokumentai. 1988 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto Lenino rajono VK rajono architekto rašte Nr. 483, adresuotam atsakovei, nurodyta, kad leidimas namo rekonstrukcijai atsakovei išduotas 1988 m. lapkričio 22 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 119p, atsakovė įpareigota parengti statinių projektą ir atlikti naujų statinių registraciją. 1989 m. gegužės 30 d. leidimu vykdyti individualią statybą Nr. 104 / 89, išduotu atsakovės vardu, atsakovei leista vykdyti namo rekonstrukciją pagal ieškovo parengtą ir 1989 m. gegužės 26 d. Lenino rajono architekto patvirtintą projektą. 1989 m. gruodžio 27 d. Vilniaus miesto Lenino rajono VK rajono architekto rašte, adresuotame atsakovei, nurodyta, kad leidimas šiltnamio statybai suteiktas 1989 m. birželio 9 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 41p, atsakovė įpareigota parengti šiltnamio projektą. Namas po rekonstrukcijos ir statiniai pripažinti tinkami naudoti ir nekilnojamo turto registre įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d., remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. Statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770. Žemės sklypą (toliau – sklypas) atsakovė ir jos vyras N. Š. įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 1994 m. rugsėjo 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01/94-0494 ir nekilnojamojo turto registre įregistravo atsakovės vardu 1994 m. rugsėjo 14 d. Visi teikiami dokumentai buvo įforminti atsakovės vardu. Už sklypą atsakovė atsiskaitė pati, tai patvirtina Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis bei 1992 m. liepos 21 d. kvitas. 1990 m. vasario 14 d. Dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo 42/100 dalis namo savo dukrai V. P.. Kadangi Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakove ir sklypas įgytas atsakovės ir jos vyro bendrąja jungtine nuosavybe (registruotas atsakovės vardu) už atsakovės šeimos lėšas, ši dovanojimo sutartis buvo panaikinta 1997 m. gegužės 27 d. susitarimu.
7. Teismas, remdamasis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 472 straipsniu, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 47 straipsniu, darė išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, nes ieškovo nurodoma sandorio suma viršijo sumą, kuriai esant rašytinis susitarimas nebuvo privalomas.
8. Pagal 1964 m. CK, jungtinės veiklos dalyvių įnašu pripažįstamas tik darbas ir piniginės lėšos, todėl teismas sprendė, kad jokia ieškovo pagalba tvarkant dokumentus ar panaši veikla nepatenka į dalyvio įnašo sampratą pagal 1964 m. CK. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo paaiškinimai, jog buvo susitarta, kad jam tenka virs 70 proc. turto, nėra grindžiami jokiais įrodymais. Byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių ieškovo piniginius įnašus į namo įsigijimą, ar jo rekonstrukciją. Su ieškiniu nepateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo už turtą sumokėtas sumas, dalyvavimą atliekant namo rekonstrukciją ir įsigyjant jai būtinas medžiagas, neteikiami jokie įrodymai apie darbų, rekonstruojant namą atlikimo etapus, apie ieškovo pajamas ir jo galimybes sumokėti ieškinyje nurodomas dideles sumas. Teismas sprendė, kad jungtinės veiklos sutarties patvirtinimu negali būti laikomi veiksmai, atlikti po N. Š. mirties, nes tuo metu ieškovo įvardijama jungtinės veiklos sutartis jau turėjo būti įgyvendinta, nes ir nuosavybę į turtą ieškinyje nurodytomis dalimis prašoma pripažinti po 1996 m. gruodžio 24 d. rekonstrukcijos, t. y. veiksmai atlikti po šios datos negali nei padidinti, nei sumažinti tariamos jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašų. Teismas pastebėjo, kad ieškiniu prašoma pripažinti, jog jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo, atsakovės ir jos vyro N. Š., o nustatant turto dalis jau prašoma atitinkamą dalį nustatyti ir trečiajam asmeniui V. P., nenurodant tam reikiamų faktinių pagrindų. Teismas pažymėjo, kad ieškovo sutuoktinė I. Š., su kuria santuoka aptariamu laikotarpiu dar nebuvo nutraukta, neminima įvardijamoje bendroje jungtinėje veikloje, nors duomenų, kad galimas ieškovo indėlis nebuvo bendroji jungtinė nuosavybė byloje taip pat nėra. Ieškovas net nebandė paneigti įstatyminės prezumpcijos, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas byloje reiškia reikalavimą pripažinti jam jungtinės veiklos pagrindu įgytas nuosavybės teises į du nekilnojamuosius daiktus – sklypą ir namą. Tačiau sklypą atsakovė įgijo pagal Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (sklypas suteiktas jai kaip namo savininkei), kurioje nurodyta, kad atsakovė už jį atsiskaitė, todėl ieškovas objektyviai neturėjo galimybės prisidėti prie ginčo žemės sklypo įsigijimo darbu, ieškovas neprisidėjo ir lėšomis prie sklypo pirkimo. Nors ieškovas nurodė, kad sklypas pirktas už jo pinigus, tačiau nenurodė kada, kam ir kokia suma buvo mokėta.
9. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės leidžia nustatyti eilę nenuoseklumų ieškovo įvardijamuose neva susiklosčiusiuose santykiuose dėl jungtinės veiklos, kurie nėra grindžiami įrodymais ir kelia pagrįstų abejonių dėl tokių santykių egzistavimo.
10. Teismas taip pat sprendė, kad ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to, kad reikalavimai savo esme yra reiškiami dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai yra įforminti rašytinėmis nuosavybės teisės įsigijimo sutartimis, paveldėjimo teisės liudijimais, kurios nėra ginčijamos ar nuginčytos, todėl bet koks juridinę reikšmę turintis faktas, kuris nagrinėjamoje byloje paneigtų teisėtus tarp asmenų susiklosčiusius teisinius santykius, nėra galimas, nes susiklostę teisiniai santykiai yra įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Be to, ieškovo reikalavimai nepatenka ir į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsniu apibrėžtus teismo nustatytinus faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas, ar pabaiga.
11. Ieškovas patvirtino, kad reikalavimas pripažinti 2016 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo daikto mainų sutartį niekine ir negaliojančia ab initio ir ją panaikinti, yra reiškiamas kaip išvestinis reikalavimas iš kitų reikalavimų, todėl esant atmestiems ieškovo reikalavimams, kuriais jis prašo pripažinti jungtinės veiklos sutartį bei jos sąlygas, sukurtas teisines pasekmes, turto pasidalijimą tarp nurodomos sutarties dalyvių, atitinkamai pakeisti notaro išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pastarojo reikalavimo nagrinėjimui, todėl teismas dėl jo ir reikalavimo taikyti restituciją nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovas F. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pagalba tvarkant dokumentus ar panaši veikla nepatenka į dalyvio įnašo sampratą pagal 1964 m. CK normas. Tokia teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai (2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Vien tik namo projekto parengimas, ieškovo prisidėjimas fiziniu darbu, statant namą, vežant ir perkant statybines medžiagas ir pan., neabejotinai yra darbas, atliktas naudojant sukauptas profesines žinias.
12.2. Sutarties laisvės principas nedraudžia susitarti dėl nelygių dalių, o būtent toks susitarimas tarp šeimos narių ir buvo, šeimos narių atskirai valdomos turto dalys pagrindžia buvus tokį susitarimą.
12.3. Nepaisant to, jog nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau faktai, o būtent namo rekonstrukcija jį iš esmės perstatant naujai, panaikinant dovanotą namelį ir pritaikant kiekvieno iš dalyvių individualiems poreikiams, šeimos narių apsigyvenimas savo dalyse, valdymas sutartų ir jiems priskirtų sukurtų dalių, papildomo sklypo išpirkimas jų poreikiams, naujų statinių statyba sklype, įrodo buvus bendrą tikslą – sukurti bendrą dalinę nuosavybę kiekvienam šeimos nariui.
12.4. Turtas bendrai visiems sutariant buvo gerinamas ir po 1996 m., buvo pagerinta namo vidaus įranga, papildomai padidintas plotas. 1996 m. inventorizacijos duomenys buvo panaudoti tik tiksliai ieškinyje nurodant dalis pagal Nekilnojamojo turto registre ir kadastre įregistruotus duomenis. Teismas neteisingai nustatė, jog jungtinės veiklos sutartis pasibaigė 1996 m. po namo rekonstrukcijos įteisinimo, kas patvirtina, kad byla išnagrinėta neteisingai. Tolimesnis sutartinis bendradarbiavimas vyko pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.970 straipsnio, 6.971 straipsnio 1 dalies, 6.974-6.976 straipsnių, 6.978 straipsnio nuostatas.
12.5. Teismas išėjo už ieškinio ribų, nes sprendė dėl buvusios ieškovo sutuoktinės I. Š.. Jungtinės veiklos sutartį reglamentuojantys teisės aktai nenustato imperatyvo dalyvauti sutartyje kartu su sutuoktiniais. V. P. taip pat turėjo sutuoktinį, tačiau teismas dėl jo dalyvavimo nepasisakė.
12.6. Teismas nusprendė, jog ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas dėl to, kad reikalavimai savo esme yra reiškiami dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nors kartu prieštaringai pažymėjo, jog ieškovo formuluojami reikalavimai nepatenka ir į CPK 444 straipsniu apibrėžtus teismo nustatytinus faktus. Ieškovas nereiškė reikalavimų dėl juridinio fakto nustatymo, nes egzistavusios jungtinės veiklos sutarties tarp šeimos narių pagrindu siekė įteisinti jam priklausančias sukurto turto dalis. Ieškinyje aiškiai nurodoma, jog nuosavybės teisė jungtinės veiklos dalyviams atsirado CK 6.969 straipsnio 1 dalies pagrindu (atitinkančiu 1964 m. CK 475, 474 straipsnius), kas rodo, kad bylą teismas nagrinėjo neteisingai, netinkamai kvalifikuodamas teisinius santykius ir netinkamai spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo.
12.7. Teismas pažeidė rungimosi principą, nes neišsprendė nė vieno iki 2018 m. birželio 8 d. posėdžio procesiniuose dokumentuose teiktų prašymų (dėl liudytojų kvietimo, bylos stabdymo ir pan.). Teismas neišsprendė atsakovės atstovės prašymų kviesti liudytojus.
12.8. Ieškovas, būdamas trečiojo asmens atstovu, prašė atidėti teismo posėdį, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo trečiajam asmeniui, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, nes trečiasis asmuo nėra pateikęs savarankiškų reikalavimų. Teismas neįsitikino, ar trečiasis asmuo, gyvendamas Meksikoje bei neturėdamas advokato pagalbos, yra pajėgus ginti savo teises, taip pažeisdamas jo teises būti tinkamai išklausytam, taip pat rungimosi principą, nes ieškovo ieškinyje reikalaujama pripažinti turto dalį ir trečiajam asmeniui V. Š.-R. A..
12.9. Teismas nagrinėjant bylą akivaizdžiai leido proceso dalyviams suprasti teismo poziciją dėl ginčo baigties anksčiau nei priimamas teismo sprendimas, kas verčia abejoti teismo nešališkumu bei teisingumu. Teismas, būdamas iš anksto nusistatęs dėl bylos baigties, nevertino ieškovo teiktų įrodymų.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai M. V. ir J. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Šalies argumentai
13.1. Ieškovas ir jo atstovė nereiškė jokių procesinių prašymų – teismas tiek prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, tiek prieš baigiamąsias kalbas ieškovo ir jo advokatės klausė, ar jie turi prašymų. Vieninteliai prašymai, kurie buvo pateikti – stabdyti bylą bei pripažinti atsakovės S. Š. dalyvavimą būtinu, kurių teismas netenkino.
13.2. Proceso vedimo tvarka nebuvo pažeidžiama ir teismas nereiškė išankstinės nuomonės dėl sprendimo, o bandė išsiaiškinti ieškovo poziciją (kuri buvo prieštaringa), bei kokiais įrodymais ši pozicija yra grindžiama.
13.3. Ieškovas turi pilną įgaliojimą veikti trečiojo asmens vardu, jo vardu teikė procesinius dokumentus ir prašymus, sudarinėjo sutartis su advokatais; šioje byloje ieškovą atstovavo advokatė Ž. M., kuri buvo trečiojo asmens atstovė actio Pauliana byloje; o F. Š. actio Pauliana byloje buvo atstovaujamas trečiojo asmens advokatės šioje byloje V. E.. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas ir / ar trečiasis asmuo kažko nežinojo, negalėjo tinkamai veikti byloje ar naudotis advokato pagalba.
13.4. Net ir pripažinus, kad ieškovas pagal jungtinės veiklos sutartį įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto, nėra jokios galimybės, panaikinus mainų sutartį, taikyti restituciją. Atsakovai turtą įgijo teisėtai ir atlygintinai, nėra jokio pagrindo jų laikyti nesąžiningais.
13.5. Ieškinys yra pareikštas pasibaigus senaties terminui. Ieškovas savo teisių pažeidimą nepagrįstai siejo tik su sužinojimu apie atsakovų sudarytą mainų sutartį, nes jis apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti atsakovei sudarant Dovanojimo sutartį, registruojant namą ir statinius po rekonstrukcijos nekilnojamo turto registre savo vardu, bei įsigyjant sklypą bei jį registruojant savo vardu.
13.6. Atsakovė, leisdama name gyventi ieškovui ir naudotis statiniais bei sklypu, išreiškė valią suteikti jam gyvenamąjį plotą, o ne vykdyti jungtinę veiklą. Net jei būtų nustatyta, kad ieškovas namą remontavo, rekonstravo ir gyveno jame, tai nesudarytų pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu ieškovas kartu su atsakove bei jos vyru tapo turto bendraturčiais jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šie faktai tik galėtų patvirtinti, kad ieškovas laisva valia dalyvavo savo tėvams priklausančio turto pagerinimo procese ir galėtų būti pagrindas ieškovui reikalauti pagerinimo išlaidų iš savo tėvų.
13.7. Sprendžiant, ar ieškovas ir atsakovė su sutuoktiniu buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, turėjo būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis. Ieškovas neteikė į bylą jokių įrodymų (apsiribojo vien tik paaiškinimais, kuriuos paneigė S. Š.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad S. Š. teisėtai yra įgijusi nuosavybės teisę į turtą: namas atsakovės įgytas asmenine nuosavybe pagal Dovanojimo sutartį; visi leidimai (sprendimai, projektai, sutikimai) statybai (rekonstrukcijai) išduoti atsakovės vardu; Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sudarė taip pat atsakovė.
13.8. Tai, kad ieškovas rūpinosi sklypo išsipirkimu iš valstybės, negali būti vertinama kaip ieškovo įnašas į jungtinę veiklą, nes tuo metu galiojančios teisės normos nenumatė, kad juo gali būti ir dalykinė reputacija ar dalykiniai ryšiai (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad namas buvo rekonstruotas jo lėšomis ir darbu. Ieškovas pateikė dokumentus, kad jau 1990 m. gegužės mėn. jo šeima gavo leidimą statyti kitą gyvenamą namą V., kas rodo, jog ieškovo šeima siekė pasistatyti kitą namą, kuriame gyveno.
13.9. Sudarant 1988 m. jungtinės veiklos sutartį negalėjo būti aiškios esminės jos sąlygos (kokio dydžio namas, kiek reikės lėšų, neaiškus patalpų pasiskirstymas ir t. t.).
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė S. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
14.1. Didžioji dalis apeliaciniame skunde nurodytų tariamų procesinių normų pažeidimų yra susiję ne su ieškovo pažeistomis teisėmis, o su trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimu. Nėra jokio pagrindo naikinti teismo sprendimą, remiantis tuo, kad buvo pažeistos trečiojo asmens procesinės teisės, kai skundą teikia ieškovas.
14.2. Teismui paskyrus parengiamąjį posėdį, atsakovė atsisakė savo prašymo dėl sprendimo už akių priėmimo ir kitų savo prašymų, nurodytų atsiliepime, o ieškovo advokatės pareikšti ir teismo netenkinti prašymai – stabdyti bylą bei pripažinti atsakovės dalyvavimą byloje būtinu, pagrįstai atmesti. Teismas du kartus ieškovo ir jo atstovės klausė, ar yra prašymų, susijusių su byla, tačiau tokių prašymų nebuvo pareikšta.
14.3. Namą rekonstravo ir statinius iš atsakovės lėšų pastatė jos vyras N. Š. su keliais samdomais pagalbininkais. Ieškovas, taip pat ir atsakovės dukra, prie namo rekonstrukcijos bei statinių pastatymo nei lėšomis, nei darbu neprisidėjo. Nors namo rekonstrukcija vyko pagal ieškovo paruoštą projektą, bet už projekto paruošimą su ieškovu buvo atsiskaityta pinigais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo pinigų turto įsigijimui bei vėlesnei statybai panaudojimą ar perdavimą atsakovei, ar kad tokias lėšas turėjo.
14.4. Atsakovė niekada neplanavo įsigyti namo ir jame gyventi kartu su ieškovu ir jo šeima. Atsakovės šeima persikėlė gyventi į V. ir namą rekonstravo, siekdami jame gyventi patys su dukra, o ieškovas name apsigyveno tik 2008 m., kai išsiskyrė su žmona. Iki N. Š. mirties, namas buvo išlaikomas ir tvarkomas atsakovės šeimos.
14.5. Jei ieškovas kokia nors forma ir prisidėjo prie sklypo išpirkimo dokumentų tvarkymo, tai negali būti vertinama kaip susitarimas įsigyti sklypą kartu su atsakove (kaip sklypo bendraturčiai), o tai suprantama kaip pagalba sūnaus motinai tvarkant reikalus. Ieškovas net neginčija Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties.
14.6. Net jei ieškovas būtų įrodęs (nepateikė jokių įrodymų), kad jis prisidėjo įnašais (šio fakto atsakovė nepripažįsta) namą remontuojant, rekonstruojant ir gyvenant jame tuo laikotarpiu, kai namas nuosavybės teise priklausė jo motinai, tai savaime nesudarytų pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu ieškovas kartu su atsakove bei jos vyru tapo turto bendraturčiais jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šie faktai tik galėtų patvirtinti, kad ieškovas laisva valia dalyvavo savo tėvams priklausančio turto pagerinimo procese, ir galėtų būti pagrindas ieškovui reikalauti pagerinimo išlaidų iš savo tėvų, tačiau toks reikalavimas nepareikštas.
14.7. Jei apeliantas teigia, kad buvo pasiektas kitoks nei įprasta jungtinės veiklos sutarties dalyvių susitarimas (atsisakyta lygių dalių principo; įsipareigota perduoti dalį jungtine veikla sukurto turto asmeniui, nedalyvavusiam jungtinėje veikloje), būtent jis turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o neapsiriboti niekuo nepagrįstais paaiškinimams.
14.8. Įsigyjant turtą ir jį rekonstruojant ieškovas buvo sudaręs santuoką, todėl ieškinyje nurodytos ieškovo lėšos laikytinos šeimos lėšomis, o iš jų įsigytas turtas turėtų būti laikomas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas net nebando paneigti įstatyminės prezumpcijos, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o apeliaciniame skunde nurodo naują aplinkybę, kad tariamai, jis su savo buvusia sutuoktine buvo susitaręs, kad namas bus jo asmeninė nuosavybė, bet tokio susitarimo nepagrindžia ir nemotyvuoja.
14.9. Pagal 1964 m. CK jungtinės veiklos dalyvių įnašu pripažįstamas tik darbas ir piniginės lėšos. Asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, kaip galimas partnerio įnašas į jungtinę veiklą atsirado tik įsigaliojusiu 2000 m. CK. Jokia ieškovo pagalba tvarkant dokumentus ar panaši veikla nepatenka į dalyvio įnašo sampratą pagal 1964 m. CK. Nėra jokių įrodymų apie ieškovo turėtas lėšas ir galimybes prisidėti prie namo rekonstrukcijos piniginėmis lėšomis.
14.10. Visi dokumentai buvo tvarkomi atsakovės ir jos vardu, kas reiškia, kad nebuvo pavedimo ieškovui tvarkyti bendrus jungtinės veiklos sutarties dalyvių reikalus.
14.11. Vien tik aplinkybė, jog motina ir sūnus po namo rekonstrukcijos naudojosi gyvenamuoju namu, yra nepakankama išvadai, kad buvo susitarimas bendromis lėšomis ir jėgomis pastatyti namą kaip jungtinės veiklos rezultatą. Naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais.
14.12. Atsakovės veiksmai – kelių sandorių dėl turto sudarymas (dovanojimo sutartis, sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos), nors juos vėliau ir naikinant – rodo, kad ji turtu disponavo kaip vienintelė savininkė.
14.13. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl pripažinimo nuosavybės teisės pagal tariamai 1988 m. sudarytą žodinę jungtinės veiklos sutartį (kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai), todėl ieškinio senaties klausimas turi būti sprendžiamas pagal 1964 m. CK nuostatas. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti atsakovei sudarant Dovanojimo sutartį, registruojant namą ir statinius po rekonstrukcijos nekilnojamo turto registre savo vardu, bei įsigyjant sklypą bei jį registruojant atsakovės vardu, todėl ieškinio senaties terminas yra praleistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl procesinių teisės normų taikymo pažeidimo
16. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nes neišsprendė nė vieno iki 2018 m. birželio 8 d. teismo posėdžio šalių pateikto prašymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovo ieškinį, 2017 m. lapkričio 30 d. rezoliucija jį priėmė ir nustatė atsakovams bei trečiajam asmeniui 30 dienų terminą atsiliepimams pateikti. Atsakovė S. Š. bei trečiasis asmuo V. Š.-R. A., atstovaujama ieškovo, pateikė prašymus pratęsti terminą atsiliepimams pateikti, kuriuos teismas tenkino. Atsakovams pateikus atsiliepimus, pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi pasirengimą nagrinėti bylą teisme paskyrė paruošiamųjų dokumentų būdu, tačiau ieškovui nepateikus dubliko, 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarė skirti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje 2018 m. birželio 8 d.
17. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, jog prašys kviesti liudytojus, kurių vardus, pavardes ir gyvenamąsias ar darbo vietas bei aplinkybes, kurias kiekvienas iš kviečiamų liudytojų gali patvirtinti, nurodys parengiamojo proceso metu. Ieškovo atstovė taip pat 2018 m. vasario 5 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė stabdyti bylos nagrinėjimą arba netenkinus prašymo, pratęsti terminą dublikui pateikti. Kaip nustatyta nutarties 16 punkte, ieškovui nepateikus dubliko, 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi teismas nutarė skirti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje 2018 m. birželio 8 d. Minėto posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas tiek prieš bylos nagrinėjimo iš esmės pradžią, tiek ir prieš baigiamąsias kalbas, šalių, tame tarpe ir ieškovo bei jo atstovės, klausė, ar dalyvaujantys byloje asmenys turi prašymų. Apelianto atstovė pareiškė prašymus dėl civilinės bylos stabdymo bei dėl atsakovės S. Š. dalyvavimo pripažinimo būtinu, kuriuos teismas išsprendė, juos atmesdamas. Nei apeliantas, nei jo atstovė prašymo dėl liudytojų apklausos nepateikė. Dėl šių nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad proceso teisės normos nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos.
18. Apeliantas taip pat nurodo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo tariamai padarytais procesinių teisės normų taikymo pažeidimais – teismas neišsprendė atsakovės S. Š. reikštų prašymų. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus laiko nepagrįstais, nes kaip pagrįstai nurodo atsakovė, jos atstovas 2018 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu prašymų dėl sprendimo priėmimo už akių bei atsiliepime reikštų prašymų – įpareigoti ieškovą leisti patekti į ginčo namą ir pasiimti jame likusius dokumentus, įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus apie jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą bei iškviesti liudytoją, atsisakė.
19. Apeliantas pirmosios instancijos teismo tariamai padarytus procesinių teisės normų taikymo pažeidimus sieja ir su trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimais. Teisėjų kolegija, remdamasi dispozityvumo principu, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo teises, bei atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju V. Š.-R. A. apeliacinio skundo nėra pateikusi, apelianto argumentus, susijusius su trečiojo asmens teisių pažeidimu, atmeta.
20. Apelianto pastabų dėl teismo šališkumo ir suinteresuotumo atsakovų naudai teisėjų kolegija pagrįstomis nepripažįsta. Nušalinimas teismui byloje nebuvo pareikštas, jokių konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64-66 straipsniuose, savo skunde apeliantas nepateikia. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, juo labiau kad įstatymas suteikia būtent teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Nagrinėjamu atveju duomenų apie teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teismo, išnagrinėjusio bylą, šališkumo byloje nėra. Apeliantas jokių konkrečių faktų dėl jo procesinių teisių ribojimo, neužtikrinimo ir teismo suinteresuotumo, apeliaciniame skunde neįvardija, o vien deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo proceso šioje byloje vertinti kaip apelianto klaidingas įsivaizdavimas, tinkamą teismo procesą nepagrįstai sutapatinant su ieškinio reikalavimų bei apelianto pirmosios instancijos teismui reikštų prašymų patenkinimu. Aplinkybė, kad ieškinio reikalavimai atmesti, taip pat nereiškia, kad apelianto procesinės teisės buvo suvaržytos.
Dėl jungtinę veiklą reglamentuojančių CK normų taikymo
21. Apeliantas nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad jis, atsakovė S. Š. (apelianto motina), jos sutuoktinis N. Š. (apelianto tėvas), miręs (duomenys neskelbtini), bei trečiasis asmuo V. Š.-R. A. (apelianto sesuo) 1988 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys susitarė bendrai įgyti ir rekonstruoti gyvenamąjį namą ir jame kartu gyventi; namas pradėtas statyti 1988 m., o turtas buvo gerinamas ir po 1996 m. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant, ar apeliantas ir atsakovė yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, be kita ko, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis).
22. Nors apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo turtas buvo gerinamas ir 1996 m., todėl tolimesnis sutartinis bendradarbiavimas vyko pagal 2000 m. CK, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju apelianto nurodomos bendrosios jungtinės veiklos pradžia sietina su konkretaus nurodyto turto (gyvenamojo namo) įsigijimu, bet ne jo tolimesne rekonstrukcija. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1998 m. rugsėjo 20 d. atsakovė S. Š. su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. atsakovei padovanojo ginčo namą su ūkiniais pastatais, t. y. dar galiojant 1964 m. CK. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, kad ginčo namas buvo rekonstruojamas, galiojant naujajam CK, todėl jo ir atsakovės santykiai turi būti teisiškai kvalifikuojami pagal galiojančio CK normas, yra teisiškai nepagrįsti. Tai, kad šalys ginčo namo rekonstrukciją tęsė galiojant dabartiniam CK, nekeičia jų teisinių santykių kvalifikacijos, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, nustačius, kad gyvenamasis namas atsakovės buvo įgytas 1988 m., šalių santykiams taikytinas 1964 m. CK.
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu
23. 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
24. Taigi, pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos ar bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Apeliantas teigia, kad jis rengė namo projektą, prisidėjo fiziniu darbu, statant namą, vežant ir perkant statybines prekes, t. y. jo įnašas į jungtinės veiklos sukūrimą buvo darbas, atliktas naudojant sukauptas profesines žinias. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo, kad namo rekonstrukcija vyko pagal ieškovo parengtą namo projektą, byloje nėra, tačiau sprendžiant dėl ginčo namo kaip jungtinės veiklos objekto, būtina įvertinti, ar toks ieškovo prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvio veiksmais, sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Byloje nustatyta, kad 1998 m. rugsėjo 20 d. S. Š. su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. atsakovei padovanojo ginčo namą su ūkiniais statiniais. 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas nekilnojamo turto registre. Visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai taip pat buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu. Po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. Statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, jog ieškovas, kaip atsakovės artimas giminaitis (jos sūnus) siekė padėti pagerinti atsakovės turtą – rekonstruoti namą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, t. y. bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą rekonstruoti namą kaip bendraturčiai ir jame gyventi ir kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Juo labiau kad apeliantas nepaneigė atsakovės nurodomų aplinkybių, kad už projekto parengimą su ieškovu buvo atsiskaityta pinigais, gautais pardavus ieškovo tėvo automobilį.
25. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad nors, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, jungtinės veiklos įnašu gali būti pripažįstamas ne tik tam tikras piniginis indėlis, bet ir prisidėjimas darbu, šiuo konkrečiu atveju ieškovas, be savo paties paaiškinimų, iš esmės prieštaraujančių atsakovės nurodytoms aplinkybėms, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie F. Š. prisidėjimą darbu prie namo rekonstrukcijos ir kitų pastatų pastatymo. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų apie savo pajamas ir galimybes prisidėti piniginiais įnašais prie rekonstruojamo ginčo namo.
26. Pažymėtina, kad šalies savanoriška pagalba įrengiant namą, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad vien tik naudojimasis pastatytu sau gyventi namu faktas, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 100 punktas).
27. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo pagalba tvarkant dokumentus, nepatenka į dalyvio įnašo sampratą pagal 1964 m. CK. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas F. Š. vykdė projektavimo veiklą (1990 m. vasario 27 d. Patentas užsiimti individualia darbine veikla; 1997 m. rugsėjo 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas), tačiau pagal 1964 m. CK, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojami pinigai ar kitas turtas arba darbas. Tuo tarpu 2000 m. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovo profesinė veikla buvo projektavimas bei šalių santykiams taikant 1964 m. CK, darytina išvada, kad ieškovo pagalba atsakovei paruošiant namo rekonstrukcijos projektą, nepatenka į dalyvio įnašo sampratą pagal 1964 m. CK.
28. Tuo tarpu atsakovės S. Š. pozicija dėl ginčo namo įgijimo ir jo rekonstrukcijos iš asmeninių lėšų, tikslu jame gyventi kartu su sutuoktiniu, pagrįsta ne tik jos nuosekliais paaiškinimais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Kaip nustatyta nutarties 24 punkte, tiek pats ginčo namas, tiek ir visi jam reikalingi rekonstruoti leidimai buvo įgyti atsakovės vardu. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovė, jos veiksmai – turto dovanojimo sutarties, sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymas, nors vėliau jas ir panaikinant, taip pat pagrindžia, kad ji turtu disponavo kaip vienintelė savininkė.
29. Įvertinusi visas pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą rekonstruoti namą kaip bendraturčiai ir jame gyventi ir kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti.
30. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypą atsakovė ir jos vyras N. Š. įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 1994 m. rugsėjo 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01/94-0494 ir nekilnojamojo turto registre įregistravo atsakovės vardu 1994 m. rugsėjo 14 d. Už sklypą atsakovė atsiskaitė pati (1992 m. liepos 21 d. kvitas), kas teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas objektyviai neturėjo galimybės prisidėti prie ginčo žemės sklypo įsigijimo darbu, nes atsakovė žemės sklypą įgijo sandorio, sumokant nustatytą kainą, pagrindu, o apeliantas neįrodinėjo, kad jo indėlis buvo piniginiai įnašai. Ta aplinkybė, kad ieškovas padėjo savo motinai (atsakovei) tvarkyti sklypo įgijimo dokumentus, negali būti vertinama kaip apelianto įnašas į jungtinę veiklą ir pati savaime nėra nuosavybės įgijimo į žemės sklypą pagrindas. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sklypas buvo įgytas išimtinai atsakovės S. Š. atliktais veiksmais, todėl negali būti pripažįstamas bendrosios dalinės nuosavybės kaip ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos rezultato objektu.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, pagrįstai rėmėsi ir ta aplinkybe, kad ieškovo santuokos su I. Š. nutraukimo metu nebuvo dalijamas turtas, kuris ieškovo teigimu jam turėjo priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Toks apelianto pozicijos nenuoseklumas patvirtina išvadą, kad ieškovas ir atsakovė S. Š. nebuvo susitarę ir nesiekė rekonstruoti ginčo namo bei įgyti žemės sklypą kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektų.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai aiškinant taikytinas materialines teises normas, reglamentuojančias tokio pobūdžio santykius (jungtinę veiklą), nenukrypstant nuo teisės aiškinimo taisyklių, pateikiamų kasacinio teismo jurisprudencijoje.
Dėl ieškinio senaties taikymo
33. Atsakovai, gindamiesi nuo ieškovo materialiųjų subjektinių reikalavimų bei remdamiesi 1964 m. CK 84 straipsniu, be kita ko, atsikirto, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti, prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties taikymo klausimo visiškai nesprendė, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako aptariamu klausimu.
34. 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, tuo tarpu šiuo metu galiojančio CK nuostatos, įtvirtina bendrąjį ieškinio senaties terminą, kuris yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
35. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnyje (CK 1.127 straipsnio 1 dalyje) nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Atsakovai nurodo, kad ieškovas apie savo galimą teisių pažeidimą turėjo suvokti atsakovei S. Š. sudarant namo dovanojimo sutartį, registruojant namą ir statinius po rekonstrukcijos bei įgyjant žemės sklypą ir jį taip pat registruojant savo vardu. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad viešo registro duomenų buvimas ir visuotinio prieinamumo prie tokių duomenų galimybė savaime nesuponuoja asmeniui, be trukdžių besinaudojančiam turtu, pareigos domėtis tokio registro duomenimis, siekiant išsiaiškinti, ar jo naudojamas turtas nėra registruotas kitų asmenų vardu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005). Viena vertus, ieškovas, gyvendamas ginčo name, neturėjo pareigos savo iniciatyva tikrinti viešo registro duomenis, tačiau kita vertus, atsakovui buvo žinoma, kad viešame registre buvo įregistruota atsakovės asmeninė nuosavybė į ginčo namą bei bendroji jungtinė atsakovės ir jos sutuoktinio nuosavybės teisė į žemės sklypą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, kad atsakovės, kaip vieno jungtinės veiklos dalyvio, asmeninės nuosavybės teisės į namą bei bendrosios jungtinės nuosavybės į sklypą, kaip į turtą, kuris galimai yra sukurtas ieškovui ir atsakovei, vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją gali būti laikomi juridiniais faktais, su kuriais ieškovas turi sieti (galimą) savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo žemės sklypas nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1994 m. rugsėjo 14 d., o ginčo namas su statiniais po rekonstrukcijos nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1997 m. balandžio 8 d., todėl spręstina, kad nuo 1997 m. balandžio 8 d. atsirado ieškovo teisė į ieškinį. Ieškovas, kreipęsis į teismą 2017 m. lapkričio 21 d., praleido ieškinio senaties terminą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
37. Išnagrinėjusi ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovų atsiliepimų į jį argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialiosios teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
39. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovo F. Š. apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovai, tačiau atsakovai nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nespręstinas.
40. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas apie antrinės teisinės pagalbos ieškovui F. Š. išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 99 straipsniu, sprendžia, kad šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.