Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. G. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. lapkričio 3 d.

D. G. paskirtos kardomosios priemonės – užstatas, dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio D. G. sulaikymo dienos.

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas kratos, atliktos D. G. gyvenamojoje vietoje, metu rastiems gryniesiems pinigams – 46 813,77 Eur, panaikinta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. G. neteisėtai, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, iš kurių dalį, t. y. 73,578 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių); 0,061 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos; 11,65 g psichotropinės medžiagos – MDMA; 12,891 g narkotinės medžiagos – kokaino; 0,00092 g psichotropinės medžiagos – LSD ir psichotropinės medžiagos – ketamino, kurio kiekis nenustatytas, laikė savo automobilyje „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame automobilių aikštelėje (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. 01 val. 20 min., kai atliktos įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas. Kitą dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 112,631 g psichotropinės medžiagos – MDMA; 835,357 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių); 32,785 g narkotinės medžiagos – kokaino; 0,373 g psichotropinės medžiagos – DMT (N,N-dimetiltriptamino); 0,015 g psichotropinės medžiagos – Δ9-tetrahidrokanabinolio; 187,198 g psichotropinės medžiagos – natrio oksibutirato, laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. 04 val. 16 min., kai atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas. Likusią dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 1 985,81 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), laikė (duomenys neskelbtini), garaže Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklausančiame L. G., o 0,001425 g psichotropinės medžiagos – LSD ir ketamino, kurio kiekis nenustatytas, bei 1,921 g psichotropinės medžiagos – glotniagalvių (psilocybe) genties grybų vaisiakūnių ir jų dalių, turinčių psilocino, ir šių grybų sporų, grybienos, laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. spalio 27 d. 08 val. 55 min., kai parodymų patikrinimo vietoje metu jis pats (D. G.) parodė ir atidavė policijos pareigūnams minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas. Šiais veiksmais D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

2. Taip pat D. G. neturėdamas teisėto pagrindo, ne anksčiau kaip nuo 2019 m. rugsėjo 11 d., įgijo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), fizinio asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio G. S. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. 04 val. 16 min., kai atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą fizinio asmens dokumentą. Šiais veiksmais D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

D. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde neginčija savo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo bei bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, todėl dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Apeliantas skunde nesutinka su jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirta bausme, jo vertinimu, apygardos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimui aktualias baudžiamojo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į jo teigiamą charakteristiką, aktualią teismų praktiką ir paskyrė per griežtą teisinio poveikio priemonę. Apeliantas skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, jog jis narkotines ir psichotropines medžiagas laikė ne vien tik savo asmeninėms reikmėms ir ateityje būtų perdavęs jas D. C. ir taip sudaręs galimybes medžiagų platinimui, pažymi, kad jam pareikštame kaltinime tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nebuvo inkriminuotas, todėl tokiais teiginiais teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo D. G. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam D. G. paskyrė teisingą, jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, atitinkančią bausmę, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam D. G. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės paskyrimo, apelianto vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti jam taikant dar švelnesnes priemones, laikytina subjektyviu situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie apygardos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

6. Vis dėlto teismų instancinės sistemos paskirtis yra ne tik nagrinėti proceso dalyvių pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, bet ir ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, kurias padarė žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Jeigu teismas nagrinėdamas bylą nustato esminių BK ar BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, privalo dėl jų pasisakyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su nuteistajam D. G. skiriamos bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, motyvavimu tuo, kad nuteistasis ateityje būtų sudaręs galimybes narkotinių medžiagų platinimui, sprendžia, jog toks pirmosios instancijos teismo argumentas yra perteklinis. Iš skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nuteistojo D. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, faktinių aplinkybių matyti, kad tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nebuvo nustatytas, todėl nuteistojo apklausų metų nurodomos aplinkybės, jog jis dalį medžiagų saugojo paprašytas kito asmens, kuris galimai būtų medžiagas platinęs Lietuvoje ar užsienyje, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo negalėjo būti vertinamos kaip didinančios ar mažinančios nuteistojo D. G. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir būti laikomos reikšmingomis jam skiriant bausmę.

7. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis; 2) kaltės forma ir rūšis; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai; 4) nusikalstamos veikos stadija; 5) kaltininko asmenybė; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

8. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam gali paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑186‑942/2015, Nr. 2K‑179‑719/2022, Nr. 2K‑221‑976/2023, Nr. 2K-250-976/2023). Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, Nr. 2K‑235‑648/2017, Nr. 2K-233-976/2021, Nr. 2K‑250‑976/2023).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistojo D. G. skirtiną bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, atsižvelgė į tai, kad šis nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad D. G. pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo bei padėjo išsiaiškinti veikos aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertino tai, kad nuteistasis laikė daug skirtingų rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, dviejų rūšių medžiagų kiekiai atitiko labai didelio kiekio kriterijų, tai, kad D. G. anksčiau teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, daug kartų baustas administracine tvarka, rastas narkotines ir psichotropines medžiagas laikė lengvai prieinamoje vietoje – savo automobilyje, atsižvelgė į aplinkybę, kad nors jis ir neturėjo tikslo platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, dalį jų laikė kito asmens prašymu, taip, apygardos teismo vertinimu, būtų sudaręs galimybę jų platinimui. Apygardos teismas taip pat įvertino ir tai, kad nuteistasis D. G. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, iškart pripažino savo kaltę, parodymų patikrinimo vietoje metu pats parodė turimas narkotines ir psichotropines medžiagas, jo disponuotas kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų tik nežymiai viršijo labai didelio kiekio ribą, nebuvo nustatyta, kad jis pats draudžiamas medžiagas būtų platinęs, nusikalstamą veiką padarė dėl priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, po veikos padarymo ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme.

10. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apygardos teismas konstatavo, kad nuteistojo D. G. asmenybės bei padarytos veikos pavojingumas nėra toks, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, kokia yra numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Teismo vertinimu, net ir minimalios 10 metų trukmės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas iš esmės būtų nukreiptas vien į nuteistojo D. G. nubaudimą, nepagrįstai ignoruojant kitus bausmės tikslus, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam buvo paskirta perpus mažesnė – 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

11. Apelianto D. G. vertinimu, ir tokio dydžio jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, mano, jog ji galėtų būti dar labiau švelninama trumpinant terminą arba skiriant bausmę, nesusijusią su jo laisvės ribojimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pažymėtina, kad valstybės nustatytų teisinio poveikio priemonių proporcingumas padarytam teisės pažeidimui reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą bausmę, bet ir tai, kad turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad ja bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

12. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo. Tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos bausmės griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės teisinio poveikio priemonės. Vis dėlto vien todėl, kad egzistuoja tam tikros asmens padėtį švelninančios aplinkybės, tai savaime nereiškia, kad skirtinos poveikio priemonės turi būti kiek įmanoma švelnesnės. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai.

13. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, to nustatyta nebuvo. D. G. padarė vieną pavojingiausių nusikaltimų – disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, dėl šios veikos išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jos padarymą yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę (nuo 10 iki 15 metų), o tokios trukmės bausmė apeliantui nebuvo paskirta, jam taikyta žymiai švelnesnė teisinio poveikio priemonė – perpus trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, todėl laikytina, kad tokia bausmė nėra aiškiai per griežta, priešingai, ji yra tinkamai individualizuota, paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį.

14. Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažino kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, išreiškė gailestį dėl savo veiksmų, prisidėjo prie operatyvaus ir sklandaus bylos išnagrinėjimo, didelę dalį narkotinių medžiagų savo iniciatyva atidavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nusikaltimą padarė dėl priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, jo disponuotas kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų tik nežymiai viršijo labai didelio kiekio ribą, vis dėlto iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šios aplinkybės apygardos teismo jau buvo įvertintos jam skiriant dvigubai trumpesnės, nei minimalus sankcijoje numatytas terminas, trukmės laisvės atėmimo bausmę. Todėl pakartotinai į šias aplinkybes atsižvelgti ir dar kartą jų pagrindu švelninti bausmę nėra jokio teisinio pagrindo. Kitos skunde nurodomos aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju apelianto disponuotos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nepateko į apyvartą, nebuvo padaryta žala kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti laikomoms švelninančiomis nuteistojo D. G. atsakomybę, kadangi neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis sudėtis yra formali, nuteistojo veiksmai yra neteisėti jau nuo to momento, kai jis pradėjo neteisėtai laikyti narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl aplinkybė, kad nekilo padariniai padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad draudžiamos medžiagos nepateko į apyvartą ne dėl nuteistojo D. G. atliktų aktyvių veiksmų, siekiant užkirsti kelią žalingiems padariniams, jo valinio apsisprendimo nutraukti savo nusikalstamus veiksmus, o tik teisėsaugos institucijų operatyvaus darbo dėka, todėl į šias aplinkybes taip pat papildomai neatsižvelgiama.

15. Teismo vertinimu, taip pat negalima teigti, jog nuteistojo D. G. nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą mažina tai, kad nuteistasis veikė vienas, neturėdamas bendrininkų ir byloje nebuvo nustatyta jokių sudėtingų jo neteisėto veikimo schemų. Iš nuteistajam pareikšto kaltinimo turinio matyti, kad šios aplinkybės D. G. nebuvo inkriminuojamos, be to, veikimas bendrininkų grupe ar veikos padarymas organizuota grupe būtų baudžiamąją atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai), kurių nustatymas lemtų ir griežtesnės bausmės paskyrimą (BK 61 straipsnis). Todėl, nenustačius šių aplinkybių, nuteistajam buvo paskirta švelnesnė teisinio poveikio priemonė. Teisėjų kolegijos manymu, apygardos teismas, spręsdamas nuteistajam D. G. skirtinos bausmės klausimą, tinkamai įvertino ir bylos medžiagoje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, jog jis dirba, savanoriauja, laiku sumoka baudas, kaip paskirtas administracines nuobaudas, yra daugiau tipinės, o ne išimtinės, kurios leistų D. G. asmenybę vertinti kaip daug mažiau pavojingą. Priešingai, šiame kontekste reikšminga aplinkybė, kad D. G. 2017 m. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (proceso dalyvių asmens duomenys, 1 t., b. l. 13–14) už disponavimą nedideliu draudžiamų medžiagų kiekiu, taigi negalima teigti, jog nusikaltimas, už kurį jis buvo nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, buvo visiškai atsitiktinio pobūdžio, manytina, kad nuteistasis savo elgesio nepakeitė ir teigiamų išvadų nepadarė, kadangi jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad nuteistasis D. G. buvo ne kartą baustas administracine tvarka (proceso dalyvių asmens duomenys, 1 t., b. l. 15-26), kas, teismo vertinimu, rodo jo cinišką požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi. Apeliantas skunde pažymi, kad jo padaryti administraciniai nusižengimai nėra susiję su baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, į juos, jo vertinimu, buvo nepagrįstai atsižvelgta, tačiau pažymėtina, kad ankstesni asmens baustumai administracine tvarka ir anksčiau nagrinėtose baudžiamosiose bylose nustatytos nusikalstamos veikos, net ir išnykus teistumui arba jam nekilus, kaip nagrinėjamu atveju, asmeniui padarius naują nusikalstamą veiką, teismui leidžia spręsti apie susiformavusias nuteistojo antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir visuomenėje sutartas taisykles, todėl jų vertinimas yra galimas ir itin reikšmingas.

16. Skunde taip pat nurodoma, kad nuteistasis D. G. nustojo vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, pradėjo gydymą Respublikiniame priklausomybės ligų centre, pažymima, kad reali laisvės atėmimo bausmė gali pakenkti nuteistojo gydymo procesui, tačiau ir šios aplinkybės neeliminuoja būtinybės riboti nuteistojo laisvės ir taikyti griežtas poveikio priemones. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam įkalinimo įstaigoje yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas bei užtikrinamos reikiamos sąlygos priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietose privaloma vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatinti nuteistuosius atsisakyti vartoti tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas. Nurodytas veiklas laisvės atėmimo vietų įstaiga gali vykdyti kartu su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, teikiančiomis medicinines, psichologines ar socialines paslaugas asmenims, žalingai vartojantiems tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ir kitokias psichiką veikiančias medžiagas. Priklausomybės ligų centrai bausmių atlikimo vietoms padeda rengti adaptuotas priklausomybės ligų prevencijos, gydymo ir resocializacijos metodikas ir gali bausmių atlikimo vietose vykdyti švietėjišką ir kitokią veiklą, padedančią mažinti nuteistųjų sergamumą ir mirtingumą dėl priklausomybės ligų. Atsižvelgiant į tai, esant būtinybei D. G. bus suteikiama reikiama sveikatos priežiūra ir pagalba laikantis nustatyto gydymo plano ir jo bausmės atlikimo įkalinimo įstaigoje laikotarpiu.

17. Apeliaciniame skunde taip pat pateikiamos nuorodos į apygardos teismų ir kasacines nutartis, kuriose nuteistiesiems buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir buvo paskirtos švelnesnės bausmės, nei nuteistojo D. G. atveju, t. y. prašoma remtis teismų precedentu.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime atkreipė dėmesį, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti ir jais remtis reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, o precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, sprendimo argumentacijos įtikinamumą, teismo sudėtį, galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto D. G. paminėti teismų sprendimai negali būti laikomi precedentu, nes juose nustatytos aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-190/2018 buvo disponuojama tik vienos rūšies narkotine medžiaga, baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-174/2018 skiriant bausmę, be kitų aplinkybių buvo išimtinai atsižvelgta į tai, kad nuteistasis turi šeimą, mažametį vaiką, išlaiko bei prižiūri sergantį tėvą, baudžiamojoje byloje Nr. 1-262-929/2021 buvo atsižvelgta į nuteistojo prastą sveikatos būklę, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016 nuteistųjų į Lietuvą atgabentos narkotinės medžiagos galutinio adresato nepasiekė, nes buvo sulaikytos muitinės pareigūnų, baudžiamoje byloje Nr. 2K-195-677/2016 veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta, be to, atsižvelgta į tai, kad iki veikos padarymo metu keitėsi aktai, reglamentuojantys, kokios medžiagos laikomos kontroliuojamomis, buvo įtraukti nauji dariniai, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

20. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nuteistojo D. G. veiksmai nebuvo visiškai atsitiktiniai, jis buvo nusikaltęs ir anksčiau, nustatyta, kad nuteistasis disponavo ne viena, o daug skirtingų rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su jo šeima ar sveikatos būkle, nusikaltimas buvo baigtas, todėl vadovautis minėtais teismų procesiniais sprendimais, kaip precedentu, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑204‑942/2015, Nr. 2K-449-942/2016).

21. Kaip minėta, teisėjų kolegijai pasisakius dėl aplinkybės, jog D. G. sudarė galimybę kitam asmeniui platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, vertinimo kaip perteklinės, likusių bylos duomenų kontekste nėra pagrindo paskirtą bausmę švelninti dar labiau. Įvertinusi aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo D. G. padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą, visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra du kartus mažesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta minimali bausmės riba, yra aiškiai per griežta. Nustatyta, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra rūšinis, o jo teigiamas elgesys lėmė mažesnės, nei minimalus įstatymo sankcijoje numatytas bausmės dydis, bausmės paskyrimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo asmenybę ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant dar švelnesnę bausmę už šią nusikalstamą veiką ir subendrintą bausmę.

22. Nors baudžiamojo proceso metu D. G. taikytos kardomosios priemonės, o bausmės metu tolimesnis jo laisvės ribojimas neabejotinai turės neigiamas pasekmes nuteistajam ir jo šeimai, tai yra neišvengiamos pasekmės, kurių kilimą apsprendė paties D. G. veiksmai. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atsižvelgiant į tai, D. G. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. G. (D. G.) apeliacinį skundą atmesti.