Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-66-254/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-02-23
Bylos Nr.: 2A-66-254/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-51-3-00111-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Atsakovas: R. K.
Ieškovas: A. T.

Civilinė byla Nr. 2A-66-254/2016;proceso Nr. 2-51-3-00111-2014-1;

procesinio dokumento kategorijos: 2.5.1.1; 2.5.1.2; 3.5.4; 3.3.1.14.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, sekretoriaujant Vytautei Rolskytei, dalyvaujant apeliantui A. T., atsakovui R. K. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto A. T. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-321-308/2015 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 14 353 Eur skolą, suderintą pagal tarpusavio skolų suderinimo aktą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti per 2007 metus, tačiau šios savo prievolės neįvykdė, todėl papildomai prašė priteisti išvestinius reikalavimus – 4 321,63 Eur įstatymines ir 5 proc. procesines palūkanas už prievolės grąžinti skolą laiku neįvykdymą.

Atsakovas nesutiko su pareikštu ieškiniu ir nurodė, kad tarpusavio skolų suderinimo aktą pasirašė dirbdamas UAB „A. T. ir partneriai“, kurios vadovu ir akcininku buvo ieškovas, todėl pastarasis asmeninės reikalavimo teisės į atsakovą neturi. Būtent verčiamas ieškovo, kaip savo vadovo (darbdavio), atsakovas savo ranka įrašė įrašą, kad „2007 m. sezoną įsipareigoju 14 353 Eur atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą“, visą kitą tekstą buvo surašęs pats ieškovas. Atsakovas tvirtino, kad jokie asmeniniai sutartiniai santykiai su ieškovu nesiejo, jokios ieškovo, kaip fizinio asmens, produkcijos ar pinigų neprarado. Žalą galėjo patirti UAB „A. T. ir partneriai“ ar kita įmonė, jeigu buvo prarastas krovinys, tačiau ne ieškovas, kuris per 6 metų laikotarpį skolos nepareikalavo.

Byloje kilo ginčas dėl šalis siejusių teisinių santykių pobūdžio ir atsakovo prievolės sumokėti skolą ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas VSDFV duomenimis nustatė, kad šalims 2006 metų pabaigoje pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktą, atsakovas dirbo UAB „A. T. ir partneriai“, kurios akcininkas ir direktorius buvo ieškovas. VSDFV duomenys patvirtina, kad šioje įmonėje atsakovas dirbo nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02. Teismas iš skolų suderinimo akto nustatė, kad jame yra nurodytos sumos, tačiau nėra tiksliai aišku, apie kokį laikotarpį kalbama. Prie akte nurodytos 658 Eur sumos prirašyta „SODRA + mokesčiai 7-12 mėn.“ Iš šiame akte pirmame ir antrame stulpeliuose nurodomų sumų, teismas sprendė, kad nurodytos sumos gali būti susiję su UAB „A. T. ir partneriai“ veiklos vykdymu, nes įžvelgė, kad buvo paskaičiuota įvairios išlaidos, įskaitant iš įmonės „Alfrost“ kasos, todėl teismas sprendė, kad visgi ginčas yra apie įsiskolinimą tuo laikotarpiu, kai atsakovas dirbo UAB „A. T. ir partneriai“, o ieškovas buvo minėtos įmonės direktorius. Iš VSDFV pranešimo teismas nustatė, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, 2006-07-10 ‑ 2007-02-02 laikotarpiu nebuvo registruotas draudėju (kaip savarankiškai dirbantis asmuo) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo. Tokiu būdu teismas sprendė, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, nevykdydamas savarankiškos veiklos, neturėjo teisinio pagrindo įgalioti atsakovą veikti, kaip jo atstovą, vykdant kitoms bendrovėms ūkines operacijas, bei nupirkti iš atsakovo produkciją. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad skolos suderinimo aktas buvo sudarytas tarp ieškovo, kaip UAB „A. T. ir partneriai“ direktoriaus, ir atsakovo, kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojo.

Iš surinktų įrodymų teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovui 2006 metais dirbant UAB „A. T. ir partneriai“, ribotos atsakomybės bendrovė „Alfrost“, registruota Rusijos Federacijos Valdimiro mieste, pardavė spanguoles kitai Rusijos Federacijoje Maskvos mieste registruotai įmonei (juridiniam asmeniui), pagal ieškovo paaiškinimą „Ecoprodukt“, ir pastaroji už šią produkciją neatsiskaitė. Parduodant minėtas spanguoles Rusijos bendrovei, atsakovas dalyvavo kaip UAB „A. T. ir partneriai“, darbuotojas. Tokiu būdu teismas sprendė, kad prievolės apmokėti už nupirktas prekes (spanguoles) santykiai buvo tarp šių dviejų bendrovių, registruotų Rusijos Federacijoje, ir skolos išieškojimo ginčas turėjo būti sprendžiamas Rusijos Federacijos teismuose. Pagal ieškovo aiškinimą, užsienyje registruotą ribotos atsakomybės bendrovę „Alfrost“, kurios 100 proc. akcijų savininku buvo, jis yra pardavęs. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iš bendrovės „Alfrost“ būtų gavęs, kokius tai įgaliojimus išieškoti skolą, kaip fizinis asmuo, ar būtų sudaręs skolos perleidimo sutartį, dėl tokios teisės įgijimo asmeniškai. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad tarp dviejų juridinių asmenų buvo verslo santykiai dėl produkcijos pirkimo–pardavimo ir apmokėjimo už nupirktą produkciją, kuomet pirkėjui neapmokėjus už gautą produkciją, bendrovė „Alfrost“ patyrė žalą. Tačiau ieškovas neįrodė atsakovo kaltės dėl šio neapmokėjimo ir neįrodė priežastinio ryšio tarp šios skolos bendrovei „Alfrost“ ir atsakovo skolos ieškovui. Ieškovas neįrodinėjo ir aplinkybių, kad tarp jo ir atsakovo buvo paskoliniai santykiai ar kokie kitokie santykiai, iš kurių galėjo atsirasti nurodoma skola.

Šalies argumentai

Ieškovo teiginys, kad tarp jo ir atsakovo buvo asmeniniai prievoliniai teisiniai santykiai, pagrįsti žodiniu susitarimu dėl atsakovo atstovavimo ieškovui sudarant sandorius su kitais juridiniais asmenimis, teismo nuomone, niekuo nėra patvirtinamas ir neįrodytas. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas pats surado pirkėją, pats važiavo, pats pardavinėjo spanguoles ir vėliau už parduotas uogas liko neapmokėta, nors galutinius sprendimus, kam perduoti uogas, priimdavo Rusijos įmonės direktorius, tai po gi, teismo nuomone, prieštarauja vienas kitam. Teismas 2014-06-13 nutartimi buvo įpareigojęs šalis pateikti papildomus dokumentus, t. y. pateikti rašytinius įrodymus, pvz.: kas buvo dingusio krovinio (uogų) pirkėjas, kas ir kieno pinigais apmokėjo už krovinį ir kaip buvo įforminti pardavimo dokumentai ir kt., tačiau jokių rašytinių įrodymų ieškovas dėl to nepateikė. Teismas sprendė, kad šiuo atveju tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo ir galėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, kurie teismui nebuvo pateikti. Ieškovas nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodančių atsakovo skolą, neįrodė, kad tarp šalių buvo sandoris, taip pat, kad ieškovas asmeniškai turi reikalavimo teisę, ar tokie pinigai apskritai buvo perduoti atsakovui, ir ar tai buvo asmeninės ieškovo lėšos. Ieškovas taip pat neteikė jokių įrodymų apie skolos suderinimo akte nurodytas išmokėtas sumas pirmame ir antrame stulpelyje, bei nupirktas voveraites ir mėlynes, ir būtent, iš kokių šaltinių buvo mokamos šios sumos. Kadangi ieškovas nepagrindė savo skolos reikalavimo teisinio pagrindo ir neįrodė skolos fakto tarp jo ir atsakovo, kaip tarp dviejų fizinių asmenų, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti šiais argumentais:

1. Byloje pateiktame skolų suderinimo akte ne tik nustatomi tam tikri atsakovo ir apelianto tarpusavio skolų likučiai, tačiau atsakovas aiškiai išreiškia savo valią ‑ įsipareigoja per 2007 m. atlyginti apeliantui 14 353 Eur produkcija arba pinigais už 2006 m. skolą. Todėl šiuo dokumentu buvo atliktas ne tik tarpusavio skolų suderinimas, bet ir paaiškintas 14 353 Eur skolos atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) yra pasisakęs, jog tarpusavio skolų suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus.

2. Teismas taip pat savo sprendime cituoja LAT praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-572/2008), kur teismas nurodo, kad prievolių apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria. Būtent skolų suderinimo akte aiškiai įsipareigojo grąžinti skolą per 2007 metus. Taigi, nagrinėjamu atveju turime situaciją, kai atsakovas pripažįsta skolos buvimo faktą, jo neginčija, patvirtina, kad įsipareigojo skolą grąžinti sutartu laiku, tai paneigiančių įrodymų nepateikė, nors būtent jo pareiga buvo tai padaryti.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas nepagrindė savo skolos reikalavimo teisinio pagrindo ir neįrodė skolos fakto tarp jo ir atsakovo, kaip tarp dviejų fizinių asmenų, ir ieškovo ieškinį atmetė. Kaip gynybinę poziciją, atsakovas pateikia argumentus, kad skola neva yra UAB „A. T. ir partneriai“, o ne apeliantui. Nesutinkama su šiuo argumentu, taip pat manoma, kad teismas netinkamai įvertino šį atsakovo paaiškinimą, nes tam nėra jokių patvirtinančių įrodymų, o iš pateiktų šalių paaiškinimų tokiai išvadai atsirasti nėra jokio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas padarė išvadą, kad „skolos suderinimo aktas buvo sudarytas tarp ieškovo, kaip UAB „A. T. ir partneriai“ direktoriaus, ir atsakovo, kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojo“. Ši išvada prieštarauja kitiems teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems argumentams, kuomet teismas pasisakė, kad „2006 m. ribotos atsakomybės bendrovė „Alfrost“ registruota Rusijos Federacijos Vladimiro mieste pardavė spanguoles kitai Rusijos Federacijoje Maskvos m. registruotai įmonei, pagal ieškovo paaiškinimą „Ecoproduct“, ir pastaroji už šią produkciją neatsiskaitė“. Byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „A. T. ir partneriai“ ir aukščiau minimas įmones būtų sieję kokie nors santykiai. Todėl darytina pagrįsta išvada, jog atsakovas Rusijoje negalėjo veikti kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojas, nes UAB „A. T. ir partneriai“ ir Rusijos įmonių nesiejo jokie santykiai. Vienintelis ryšys tarp ribotos atsakomybės bendrovės „Alfrost“ ir apelianto buvo tas, kad apeliantas turėjo asmeninių interesų įmonėje „Alfrost“. Būtent dėl šios priežasties apeliantas asmeniškai buvo suinteresuotas, jog „Alfrost“ veikla būtų sėkminga, tuo tikslu jis ir siuntė į Rusiją atsakovą, kaip asmeninį apelianto atstovą.

5. Tarpusavio skolų suderinimo aktas yra surašytas ant paprasto popieriaus lapo, jame minimas tik atsakovas ir apeliantas, kaip fiziniai asmenys, yra pateikti atitinkami skaičiavimai, kurie pagrindžia atsakovo skolos apeliantui susidarymo aplinkybes. Ranka surašytas skolų suderinimo aktas, atsižvelgiant į jo turinį bei rekvizitus, niekaip nėra susijęs su UAB „A. T. ir partneriai“. Be to, toks dokumentas nėra ir negali būti laikomas įmonės buhalteriniu dokumentu. Į bylą apelianto pateiktame asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną sąraše, yra aiškiai užfiksuotos atsakovo vykimo į Rusiją datos: 2005-12-05 ‑ 2006-06-30 laikotarpiu, t. y. iki darbo santykių su UAB „A. T. ir partneriai“ pradžios. Byloje pateikta VSDFV informacija patvirtina, jog atsakovas dirbo UAB „A. T. ir partneriai“ laikotarpiu nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02. Todėl negalima sutikti su sprendime padaryta išvada, jog aktas sudarytas tarp atsakovo ir UAB „A. T. ir partneriai“. Šalis siejo asmeniniai paslaugų teikimo/asmeninio atstovavimo santykiai. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir pats atsakovas, teigdamas, jog už mėlynes jis gavo asmeniškai iš apelianto 6 684 Eur. Pažymėtina, jog tokia suma yra minima ir skolų suderinimo akte. Atsakovą ir apeliantą siejus asmeniniams verslo santykiams iki atsakovo įsidarbinimo UAB „A. T. ir partneriai“ dienos , t. y. iki 2006-07-10 patvirtina ir skolų suderinimo akte įvardijamos datos, kur yra minimi 02-03 mėn., 04 mėn., 05 mėn., taip pat ir pirmosios metų pusės datos. Tai patvirtina, kad asmeniniai santykiai tarp šalių vyko 2006 m. pirmą pusmetį, kuomet atsakovas nedirbo įmonėje UAB „A. T. ir partneriai“. Kad atsakovas vyko į Rusiją 2006 m. pirmąjį pusmetį, patvirtina ir pateiktas asmenų, kirtusių LR valstybinę sieną sąrašas. Teismas pažeidė procesines teisės normas, iš viso netirdamas ir nepasisakydamas dėl apelianto į bylą pateikto įrodymo - Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikto asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną sąrašą, kuriame užfiksuotos datos, kada atsakovas vyko į Rusiją.

6. Atsakovas, tvirtindamas, kad tarpusavio skolų suderinimo aktą pasirašė kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojas, teigė, kad pasirašė ant akto, nes neva apeliantas sakė, kad toks aktas reikalingas tam, jog jis galėtų pasiteisinti prieš kitus bendrovės vadovus ir akcininkus. Toks atsakovo teiginys yra neatitinkantis tikrovės, nes UAB „A. T. ir partneriai“ vadovas buvo pats apeliantas. Akte nėra minima UAB „A. T. ir partneriai“, todėl akivaizdu, jog atsakovas, pasirašydamas šį dokumentą, suprato jo turinį, nes jame aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta, jog šis aktas yra sudaromas tarp šalių. Tarpusavio skolų suderinimo aktas, iš kurio turinio matomos ne tik šalių tarpusavio įsiskolinimo sumos, tačiau yra paaiškinamas skolos susidarymo pagrindas, pateikiami detalūs skaičiavimai, bei kuriame atsakovas aiškiai išreiškia įsipareigojimą padengti apeliantui 14 353 EUR skolą, taip pat pažyma, patvirtinanti, jog atsakovas nuolat vyko į Rusiją 2005-12-05 ‑ 2006-06-30 laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai jis nedirbo UAB „A. T. ir partneriai“, yra laikytini tinkamais ir pakankamais įrodymais atsakovo įsiskolinimui apeliantui pagrįsti. Atsakovas nepateikė jokių svarių įrodymų, kurie paneigtų atsakovą esant skolingu apeliantui.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Paaiškinimų metu šalys yra pripažinę, kad tariama skola yra būtent iš trečiųjų asmenų, t. y. Rusijos Federacijos privačios bendrovės (juridinio asmens) „Alfrost“ dingusio spanguolių krovinio patirti nuostoliai. Būtent skolų tarpusavio suderinimo akte minima suma ‑ 14 353 Eur, t. y. minėtos bendrovės patirti nuostoliai. Sutiktina su teismo sprendimo motyvu, jog tarp dviejų juridinių asmenų buvo verslo santykiai dėl produkcijos pirkimo‑pardavimo ir apmokėjimo už nupirktą produkciją, kur pirkėjui neapmokėjus už gautą produkciją Rusijos bendrovė „Alfrost“ patyrė žalą. Tačiau apeliantas neįrodė atsakovo kaltės dėl šio neapmokėjimo ir neįrodė priežastinio ryšio tarp šios skolos bendrovei „Alfrost“ ir atsakovo skolos apeliantui. Nors apeliantas teigė, kad tariamai jis asmeniškai skyrė lėšas minėtų (dingusių) uogų pirkimui, vėlgi jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, apeliantas nepateikė. Pagrįstai teismo sprendime teigiama, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis iš Rusijos bendrovės „Alfrost“ būtų gavęs, kokius tai įgaliojimus išieškoti skolą, kaip fizinis asmuo, ar būtų sudaręs skolos perleidimo sutartį, kurios pagrindu būtų gavęs teisę išieškoti iš atsakovo nurodomą skolos sumą.

2. Tarpusavio skolų suderinimo akte didžioji dalis įrašų atlikta ne atsakovo ranka ir jo nepasirašyti. Atsakovas sutiko su teismo išvadomis, kad atsakovas dirbo UAB „A. T. ir partneriai“, o apeliantas buvo minėtos įmonės direktorius. Apeliantas reikalavimą kildina iš tarpusavio skolų suderinimo akto, kuris, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, atsakovui savarankiškų teisių ir pareigų nesukūrė. Būtent apeliantas pripažino, kad reikalavimas atsiradęs dėl Rusijos bendrovei priklausiusių ir dingusių uogų, t. y. žalos, todėl pagrįstai šiuo atveju atsakovas prašė taikyti senatį dėl tokio reikalavimo, nors tokio reikalavimo teisės ieškovas apskritai neturi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai išsprendė šalių ginčą. Tačiau išnagrinėjus bylos faktines ir teisines aplinkybes, papildomai išklausius šalių paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje byloje apeliantas, prašydamas priteisti skolą iš atsakovo, skolos faktą įrodinėjo tarpusavio skolų suderinimo aktu, kuriame atsakovas ranka yra įrašęs „2007 m. sezoną įsipareigoju 14 353 Eur atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą“ bei prie šio įrašo pasirašęs. Apeliantas patvirtino, kad kiti įrašai šiame akte padaryti jo paties ir jame esantis parašas ties nurodomu 14353 Eur skolos dydžiu yra jo parašas (t. 1, b. l. 9).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nenustačius šalis siejusių tarpusavio sutartinių santykių pobūdžio, negalima nustatyti jų sutartinių teisių ir pareigų turinio. Pirmiausiai, ieškovas, kreipęsis į teismą su ieškiniu, privalo ieškinyje aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t.y. ieškinyje aiškiai ir suprantamai nurodyti aplinkybes ir jas pagrindžiančius duomenis dėl atsakovui pareikšto reikalavimo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas šalis siejusių tarpusavio sutartinių santykių pobūdžio ieškinyje neatskleidė ir tik 2014-09-16 paaiškinime raštu ieškovo atstovė glaustai nurodė, kad atsakovo skola yra kilusi iš tarp ieškovo ir atsakovo, kaip fizinių asmenų, vykdytų verslo santykių, kai atsakovas ieškovui teikė krovinio, keliaujančio į Rusiją, priežiūros paslaugą bei susitarimo dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, atsakovui prisiimant riziką dėl sėkmingo krovinio pristatymo į atitinkamą vietą. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas paaiškino, kad būdamas Rusijos Federacijos ribotos atsakomybės bendrovės „Alfrost“, registruotos Vladimiro m., 100 proc. jos akcijų savininkas, paskolino įmonei pinigines lėšas, kurias legaliai įvežė į Rusijos Federaciją, deklaruodamas 2004-09-07 ir 2005-07-08 keleivio deklaracijose (2 t., b.l. 23, 24). Ši įmonė už apelianto paskolintas lėšas iš Baltarusijos pirko 3 spanguolių krovinius (automašinas), iš kurių du buvo parduoti sėkmingai, o už vieną krovinį, kurį pardavė Rusijos Federacijoje Maskvos mieste registruotai įmonei „Ecoprodukt“, nebuvo atsiskaityta, nes tai buvo fiktyviai įregistruota įmonė. Apeliantas paaiškino, kad krovinio pirkėją įmonei „Alfrost“ surado atsakovas, todėl dėl jo praradimo apeliantas asmeniškai patyrė 32 353 Eur nuostolių. Šiuos nuostolius jis padalino į dvi dalis po 16 176 Eur: puse nuostolių prisiėmė pats, o puse nuostolių priskyrė atsakovui. Dėl skolos dydžio paskaičiavimo apeliantas paaiškino, kad atsakovo skola buvo sumažinta pinigų sumų, nurodytų akto pradžioje balansu, t. y. apeliantas buvo pažadėjęs atsakovui sumokėti 8484 Eur komisinį mokestį už UAB „A. T. ir partneriai“ nupirktą produkciją - mėlynes ir voveraites (2016-01-28 teismo posėdžio garso įrašo 33:00 – 35:30), tačiau jo nesumokėjo. Šia suma jis sumažino atsakovo skolą. Kita dalis skolos susidarė iš atsakovui perduotų piniginių lėšų: ieškovo duotų asmeniškai 2083 Eur, t.t. už Rusijos Federacijos vizą, kelionę į Vladimiro m. ir jam išduotų iš įmonės „Alfrost“ kasos; 2356 Eur sumos, duotos asmeniškai Baltarusijoje; 550 Eur sumos už 07-12 telefoninius pokalbius ir 1014 Eur sumos už automobilį arba iš viso 6003 Eur sumos; taip pat 658 Eur Sodros ir mokesčių už 07-12 mėn. suma. Tokiu būdu apeliantas suskaičiavo bei akte konstatavo 14 353 Eur atsakovo skolą ir prie to pasirašė. Toliau akte dar nurodė, kad atsakovo 16 176 Eur skolos dalis mažinama skirtumu tarp apeliantui neišmokėto 8484 Eur komisinio mokesčio bei jam perduotos 6003 Eur sumos ir 658 Eur Sodros ir mokesčių skolos (8484 – (6003 + 658), arba 1823 Eur suma, todėl atsakovas skolingas jam 14 353 Eur, kas ir sudaro ieškinio sumą. Atsakovas tokio tarpusavio skolų suderinimo akto nėra pasirašęs, tačiau šio akto pabaigoje įrašė „2007 m. sezoną įsipareigoju 14 353 Eur atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą“ Atsakovas paaiškino, kad neturėjo jokių asmeninių santykių su apeliantu ir visada manė, kad yra jo bendrovės UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojas, nes gaudavo iš įmonės kasos pinigus už komandiruotes, transporto ir kitoms išlaidoms, o jo oficialus atlyginimas buvo MMA. Į komandiruotes buvo vykstama įmonės transportu (vyko įmonės automobiliais Mitsubishi Pajero, VW Golf). Į apelianto įmonę „Alfrost“ vykdavo dažnai, nes apeliantas nepasitikėjo jos direktoriumi, todėl UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojai ten būdavo pastoviai. Apie tai, kad darbo santykiai įforminti tik nuo 2006-07-10 atsakovas sužinojo bylos nagrinėjimo metu. Prierašą akte padarė prašomas apelianto, kuris nurodė, jog dėl krovinio dingimo iškelta baudžiamoji byla ir šių duomenų reikės tyrimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi, ieškovas privalėjo įrodyti savo reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes, o atsakovas – nesutikimo su jam pareikštu reikalavimu pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Atsakovui teigiant, kad jis iš ieškovo asmeniškai negavo akte jo fiksuotų piniginių lėšų, o jeigu jas ir gavo, tai tik iš jo vadovaujamos įmonės, apeliantas turėjo pateikti įrodymus, jog akte nurodytas pinigines lėšas atsakovui perdavė (CPK 12, 178 straipsniai). Tarpusavio skolų suderinimo aktas nors ir yra įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio, tačiau šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu ar iš viso su aktu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokį aktą ar jame nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214/2000). Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu. Atitinkamai, jį nebūtina pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Teismų praktikoje laikoma, kad jei skolų suderinimo aktai fiksuoja neatitinkančią tikrovės skolą, tokie suderinimo aktai negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu. Tik byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis gali patvirtinti šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Todėl faktinį skolų dydį galima įrodinėti tiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-538/2004; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Tiesioginių įrodymų apie piniginių lėšų perdavimą atsakovui ir jo skolos susidarymo aplinkybes byloje nėra, nors pirmosios instancijos teismas siūlė šalims juos pateikti, siūlė ieškovui sukonkretinti savo reikalavimo pagrindą, tačiau ieškovas tuo nepasinaudojo.

UAB „Partnerių verslas“ ( iki 2009-11-09 pavadinimas UAB „A. T. ir partneriai“) veikla Vilniaus apygardos teismo 2011-09-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3158-585/2011 pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro (1 t., b.l. 29-35). Todėl byloje dėl šalis siejusių tarpusavio sutartinių santykių buvo sprendžiama iš esmės tik pagal jų paaiškinimus. Šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija detaliai nurodė apelianto paaiškinimus dėl atsakovui pareikšto reikalavimo ir jų negali pripažinti patikimai patirtinančiais atsakovo prievolę sumokėti skolą ieškovui. Pagal nurodomą praeities įvykių loginę seką galima spręsti, kad apeliantas patyrė 32 353 Eur nuostolius, nes būdamas įmonės „Alfrost“, registruotos Rusijos Federacijoje, 100 proc. akcijų savininku, buvo suteikęs jai paskolą (2016-01-28 teismo posėdžio garso įrašo 26:30 – 29:00). Įmonė už gautas iš apelianto pinigines lėšas vykdė veiklą, t.t. pirko mėlynes, voveraites, spanguoles iš Baltarusijos, UAB „T. ir partneriai“ ir kt. Įmonei „Alfrost“ pardavus spanguolių krovinį įmonei „Ecoprodukt“ ir iš jos negavus atsiskaitymo, apeliantas mano patyręs nuostolius kaip akcininkas, kuriuos turėtų atlyginti atsakovas. Vertinant tokį apelianto paaiškinimą dėl atsakovo prievolės atsiradimo pagrindo sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris pagrįstai sprendė, kad nuostolius dėl spanguolių krovinio, kurį apeliantas akte įvertino 32 353 Eur suma, galėjo patirti tik užsienyje registruota ribotos atsakomybės bendrovė „Alfrost“ ir atsakovas nėra atsakingas už apelianto praradimus, kuriuos jis kildina iš paskolos teisinių santykių su šia bendrove. Sprendime taip pat pagrįstai nurodyta, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog iš bendrovės „Alfrost“ būtų gavęs kokius tai įgaliojimus išieškoti skolą, ar būtų sudaręs skolos perleidimo sutartį, dėl tokios teisės įgijimo asmeniškai (CK 6.101 straipsnis).

Byloje, kurioje skolos suderinimo akte nurodyti duomenys apie skolos dydį turėtų būti įrodinėjami tiesioginiais įrodymais, dargi ir rašytiniais, atsižvelgiant į nurodomą perduotų atsakovui piniginių lėšų sumą (CK 1.73 1 dalies 1 punktas), byloje buvo įrodinėjami tik šalių paaiškinimais. Tokiu atveju prielaidų darymas yra neišvengiamas, bet svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-552/2010) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013). Atsakovo paaiškinimas apie paskolos suteikimą bendrovei „Alfrost“ ir jos panaudojimą, apie prarasto spanguolių krovinio nuosavybę, kitų akte nurodytų išmokų įrašymo aplinkybes (pvz. išmokos už mėlynių voveraičių pirkimą UAB „A. T. ir partneriai“) ir atsakovo atsikirtimas, kad jis buvo darbo santykiuose su UAB „A. T. ir partneriai“, kurios direktoriumi buvo apeliantas, naudojosi šios bendrovės transportu, duoda pagrindo teisėjų kolegijai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo ir, kad labiau tikėtina buvus šalių tarpusavio santykius kaip UAB „A. T. ir partneriai“ direktoriaus, ir atsakovo, kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojo. Tai yra pagrindas išvadai jog apeliantas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo jo sudarytame skolos suderinimo akte fiksuotos skolos (CPK 12, 178 straipsnis, CK 1.138 straipsnis).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „A. T. ir partneriai“ ir aukščiau minimas įmones būtų sieję kokie nors santykiai. Tačiau pats apeliantas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad UAB „A. T. ir partneriai“ pirko produkciją Baltarusijoje ir ją parduodavo savo bendrovei „Alfrost“ (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys duomenys iš VSDFV patvirtina, jog atsakovas dirbo UAB „A. T. ir partneriai“ nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02. Be to atsakovas tvirtino, kad tik bylos nagrinėjimo metu suprato, jog jo darbo santykiai su šia bendrove buvo įforminti tik nuo 2006-07-10, nors jau nuo 2005 m. 12 mėn., kai skolų suderinimo akte buvo pradėtos fiksuoti išlaidos, dirbdamas pastarojoje bendrovėje, šios įmonės transportu (Mitsubishi Pajero, VW Golf), jis vyko į užsienį. Apeliantas patvirtino, kad asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną sąraše nurodytas transportas, kuriuo atsakovas kirto sieną, buvo registruotas UAB „A. T. ir partneriai“ vardu (1 t., b.l. 87, 113-114). Be to apeliantas 2016-01-28 teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovo darbo santykiai su UAB „A. T. ir partneriai“ buvo įforminti tuomet, kai atsakovas to paprašė, todėl toks jo paaiškinimas nepaneigia atsakovo argumentų dėl to, kad jį su šia bendrove, o ne su ieškovu, galėjo sieti darbo ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai, kurie nesudarė pagrindo juos vertinti kaip šalių tarpusavio prievolinius teisinius santykius.

Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008, suformuluotus išaiškinimus. Šioje nutartyje nurodyta, kad sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, jokių savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto kasacinio teismo nutarties išaiškinimai nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi dėl esminio bylos aplinkybių netapatumo. Apelianto nurodomoje byloje šalys buvo pasirašę Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo prievolės suma buvo užfiksuota ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o šioje byloje nėra jokių pirminių duomenų, kuriuose būtų užfiksuotas skolos suderinimo akte apelianto įrašytos atsakovo prievolės atsiradimo pagrindas ar dydis, todėl pirmosios instancijos teismas, tai nustatęs, apelianto ieškinį atmetė pagrįstai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliaciniame teisme patirta 4,95 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteisiamas iš apelianto (CPK 96 straipsnis). Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad prašo priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau su atsiliepimu bei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos negauta šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl tenkinti jo prašymą nėra teisinio pagrindo (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. T. 4,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis