- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-11
- Bylos Nr.
- 2-321-308/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00111-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kęstutis Lukošiūnas
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- R. K.
- Advokatai
- Giedrius Bučinskas
Varėnos rajono apylinkės teismo teisėjas Kęstutis Lukošiūnas, sekretoriaujant Liubovei Chaleckienei, dalyvaujant ieškovui A. T., atsakovo R. K. atstovui advokatui Giedriui Bučinskui viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą dėl skolos ir palūkanų priteisimo pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui R. K. ir
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
Ieškovas pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo R. K. 14 353 Eur(49 558,04 Lt )skolos, 4321,63Eur( 14 921,72 Lt ) palūkanų, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei turėtas bylinėjimosi išlaidas .
Ieškovas nurodė, kad 2006 m vasarą atsakovas surado bendrovės produkcijos pirkėjus,kur buvo atkrauta produkcijos už 32 153 Eur ,tačiau nugabenus produkciją gavėjai už gautą produkciją nesumokėjo.Vėliau su atsakovu sutarę,kad pusę sumos iš 32 153 Eur padengs jis(ieškovas),o kitą pusę -16076,5 Eur padengs atsakovas.Kadangi atsakovui dar priklausė išmokėti 1823 Eur už jo parvežtą produkciją,tai atsakovo skolos dalis liko 14 353 Eur.Po to su atsakovu suderinę šį klausimą ir rašytiniu skolų suderinimo aktu šią skolą atsakovas pripažino kaip savo prievolę atlyginti jam(ieškovui)14353 Eur per 2007 m . Tačiau atsakovas per nurodytus metus prievolės grąžinti 14 353 EUR skolą neįvykdė. Atsakovą daug kartų raginęs grąžinti skolą, tačiau atsakovas į jo raginimus nereagavo ir minėtos skolos nesumokėjo iki šiol. Nurodė, kad atsakovui negrąžinus skolos laiku, t. y. per 2007 metus, atsakovui nuo 2008-01-01 yra skaičiuojamos įstatymu numatytos 5 procentų metinės palūkanos ir jam-ieškovui iš atsakovo yra priteistinos 4321,63Eur( 14 921,72 Lt )dydžio palūkanos, paskaičiuotos už 2008-01-01 - 2014-01-07 laikotarpį bei iš atsakovo priteistinos ir 5 procentų metinės palūkanos už visą priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas R. K. pateiktu atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepimu nurodė, kad ieškinys yra neįrodytas, nepagrįstas, todėl atmestinas. Ieškovo ieškinyje nurodoma tariama jo prievolė ieškovui neegzistuoja, o tokio ieškinio pareiškimą vertina kaip ieškovo piktnaudžiavimą teise.Mano, jog ieškovo ieškinys neatitinka šiam dokumentui keliamų procesinių reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Vien aplinkybė (jos nurodymas), jog ieškovo teigimu tariamo „tarpusavio skolų suderinimo aktu" jis įsipareigojo sumokėti jam 14 353 EUR sumą, nepagrindžia ieškinio reikalavimo, o be to, apsunkina jo galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo.Ieškinio reikalavimus ieškovas grindžia tariamu „tarpusavio skolų suderinimo aktu", kuriame užfiksuota 14 353 EUR jo skola ieškovui, taip pat nurodyta, kad šią skolą jis padengs per 2007 metus, pinigais arba produkcija. Patvirtina, jog jo ir ieškovo, kaip fizinio asmens, minėto „tarpusavio skolų suderinimo akto" pasirašymo metu, nesiejo jokie susitarimai, sutartys ar verslo santykiai. Ieškovas, kaip fizinis asmuo, neturi jokios reikalavimo teisės jo atžvilgiu, t. y. teisės reikalauti atlyginti 14 353 EUR sumą ar produkcijos (nėra prievolės). Tokių įrodymų (ar aplinkybių) nepateikia, neįrodinėja ir ieškovas. Laikotarpyje nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02, dirbęs bendrovėje (duomenys neskelbtini), kurios vadovu (direktoriumi) bei akcininku, „tarpusavio skolų suderinimo akto" pasirašymo metu, buvo būtent ieškovas. Kiek prisimena, 2006 metais, jam dirbant (duomenys neskelbtini), ar minėta bendrovė, t. y. (duomenys neskelbtini), ar su ja susijusi kita bendrovė pardavė spanguoles kažkokiai Rusijos Federacijoje registruotai įmonei (juridiniam asmeniui) ir pastaroji už šią produkciją neatsiskaitė. Parduodant minėtas spanguoles Rusijos bendrovei, jis- atsakovas dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojas. Dėl to ieškovas, kaip direktorius, pradėjo kaltinti jį, kaip darbuotoją, tinkamai neatlikus pareigų bei reikalauti, jog jis tariamai prisiimtų atsakomybę ir padengtų atsiradusį įsiskolinimą bendrovei. Būtent verčiamas ieškovo, kaip savo vadovo (darbdavio) ir pasirašęs vadinamą „tarpusavio skolų suderinimo aktą", tiksliau savo ranka įrašęs įrašą, jog „2007 m. sezoną įsipareigoju 14 353 EUR atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą", visą kitą tekstą buvo surašęs kažkas kitas. Tačiau, atlikdamas tokį įrašą tikrai neturėjęs omenyje, jog skolą privalo atlyginti būtent ieškovui, kaip fiziniam asmeniui (tai netgi ir nenurodė rašydamas), nes kaip ir minėjęs, jo ir ieškovo nesiejo jokie tarpusavio sutartiniai santykiai, ieškovas, kaip fizinis asmuo jokios produkcijos ar pinigų (nurodytos sumos) neprarado, minėta trečiųjų asmenų skola (neatsiskaitymas) atsirado ne ieškovui, o bendrovei už patiektą produkciją (spanguoles) kitai įmonei. Darbdavys, t. y. (duomenys neskelbtini), jokios drausminės nuobaudos, už tariamai netinkamai atliktas pareigas, neskyrė (netgi nevertino šio įvykio). Be to, pats ieškovas reikalaudamas pasirašyti minėtame „tarpusavio skolų suderinimo akte" teigė, jog niekas iš jo nieko nereikalaus ir nieko nereikės atlyginti, paprasčiausiai toks aktas reikalingas tam, jog jis galėtų pasiteisinti prieš kitus bendrovės vadovus ar akcininkus. Akivaizdu, jog ieškovas jau nuo 2008 metų, teoriškai galėdamas reikalauti šios tariamos skolos grąžinimo, nereikalavo jokios skolos.Ieškovas, neturėdamas jokios reikalavimo teisės jo atžvilgiu, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ir reikšdamas tokį ieškinį elgiasi nesąžiningai bei siekia nepagrįstai praturtėti, dėl ko jam turėtų būti taikoma procesinė atsakomybė (CPK 95 str.), už piktnaudžiavimą. Mano, kad ieškovui skirtina iki dvidešimt tūkstančių litų bauda, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant jam.
Ieškovas A. T. pateiktu teismui dubliku nurodė, jog palaiko savo ieškinyje pateiktą poziciją, o su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais nesutinka.Nurodė, kad byloje pateiktame skolų suderinimo akte buvo ne tik nustatyti tam tikri atsakovo ir ieškovo tarpusavio skolų likučiai, tačiau atsakovas R. K. aiškiai išreiškė savo valią - įsipareigojo per 2007 m. atlyginti ieškovui 14 353 EUR - produkcija arba pinigais už 2006 m. skolą. Mano, kad šiuo dokumentu buvo atliktas ne tik tarpusavio skolų suderinimas, bet ir paaiškintas 14 353 EUR skolos atsiradimo pagrindas. Šis dokumentas yra pasirašytas atsakovo. Atsakovas aiškiai nurodo įsiskolinimo sumą, o tai reiškia, visiškai pripažįsta, kaip ir kada susidarė įsiskolinimas. Pateiktame skolų suderinimo akte išdėstytas skolos apskaičiavimas ir atsiradimo pagrindas, suderinus visas ieškovo mokėtinas sumas atsakovui ir atsakovo įsiskolinimo sumas, paaiškėjo atsakovo patvirtinta ir mokėtina suma, o būtent, atsakovas aiškiai nurodo, kad įsipareigoja sumokėti 14 353 EUR sumą.Nesutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, neva atsakovo, kaip fizinio asmens su ieškovu nesiejo jokie santykiai, o dokumentą, kuriuo įsipareigojo grąžinti ieškovui 14 353 EUR skolą atsakovas pasirašė kaip įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojas. Tarpusavio skolų suderinimo aktas yra surašytas ant paprasto popieriaus lapo, jame minimi tik atsakovas ir ieškovas kaip fiziniai asmenys, yra pateikti atitinkami skaičiavimai, kurie pagrindžia atsakovo skolos ieškovui susidarymo aplinkybes. Ranka surašytas skolų suderinimo aktas, atsižvelgiant į jo turinį bei rekvizitus, niekaip nėra susijęs su atsakovo atsiliepime minima įmone (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas nėra ir negali būti laikomas įmonės buhalteriniu dokumentu. Jame, priešingai nei teigia atsakovas, nėra pateikta jokia informacija, kuri galėtų būti panaudota pasiteisinti „prieš kitus bendrovių vadovus bei akcininkus". Todėl mano, kad atsakovo atsiliepime išsakyta nuomonė, jog skolų suderinimo aktas bei šiuo dokumentu atsakovo išreikštas įsipareigojimas padengti 14 353 EUR skolą yra „trečiųjų asmenų skola bendrovei už pateiktą produkciją kitai įmonei" yra visiškai nepagrįsta ir neįrodyta atsakovo.Jei tariamą žalą dėl atsakovo, kaip darbuotojo veiksmų būtų patyrusi (duomenys neskelbtini), neabejotinai atsakovui būtų taikyta drausminė atsakomybė ir /ar imtąsi atitinkamų priemonių, jog įmonės patirta žala būtų atlyginta. Jo- ieškovo su ieškiniu pateikti įrodymai - tarpusavio skolų suderinimo aktas, iš kurio turinio matomos ne tik ieškovo ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimo sumos, tačiau yra paaiškinamas ir skolos susidarymo pagrindas, pateikiami detalūs skaičiavimai, bei kuriame atsakovas aiškiai išreiškia įsipareigojimą padengti ieškovui 14 353 EUR skolą yra laikytinas pirminiu, tinkamu ir pakankamu įrodymų atsakovo R. K. įsiskolinimui jam, ieškovui A. T. pagrįsti.
Atsakovas R. K. pateikė tripliką dėl ieškovo dubliko ir nurodė, kad ieškovas dublike nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių savo reikalavimui pagrįsti, tokiu būdu toliau ignoruodamas pareigą įrodinėti. Atsakovas nurodo, jog jam nelabai suprantamas ieškovo teiginys, jog jis „neginčija skolos sumos fakto". Atsakovas ginčija pačią skolą, jos egzistavimą (buvimą), turint omenyje tai, jog pats ieškovas neįrodo jos egzistavimo. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek dublike vartoja terminą „skola", tačiau jos atsiradimo pagrindo (pačios prievolės pagrindo) taip ir nenurodo ir nepaaiškina. CK normos neapibrėžia tokio termino kaip skola. Jo nuomone, realiuose teisiniuose santykiuose skola gali pasireikšti kaip paskola, prievolė atlyginti žalą, kitokie sutartiniai santykiai ir pan. Tai nėra ir vekselis, kuris gali sukurti besąlyginį įsipareigojimą sumokėti pinigus. Taigi, kokie santykiai siejo jį ir ieškovą, kaip fizinius asmenis, ieškovas taip ir nenurodo (neįrodo). Todėl darytina išvada, jog contra spaliatorem prezumpcija turėtų būti taikoma ieškovui. Sutinka su ieškovu, jog tai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, bet tai nėra ir dokumentas patvirtinantis jo prievolės egzistavimą ieškovui. Ieškovui neįrodinėjant iš kur yra kilusi (atsiradusi) prievolė, darytina išvada, jog neegzistuoja ir pati prievolė. Be to, minėtame „skolų suderinimo akte", jis nėra nurodęs, jog įsipareigoja sumokėti būtent ieškovui, t. y. bendro pobūdžio teiginys. Tai ką ieškovas surašęs „skolų suderinimo akte" atsakovas savo ranka, nėra pasirašęs. Todėl kokiu pagrindu ieškovas teigia, jog tai jam skirtas įsipareigojimas, jam nesuprantama, turint omenyje, jog jo kaip fizinio asmens nesiejo jokie santykiai su ieškovu ir ieškovas tai neginčija. Priešingai, jį siejo darbo santykiai su ieškovo tuo metu valdoma bei vadovaujama bendrove, ko iš esmės ieškovas taip pat neginčija savo dublike. Todėl jokia jo prievolė ieškovui nėra atsiradusi. Ieškovui procesiniuose dokumentuose nenurodant prievolės atsiradimo pagrindo, nėra galimybių spręsti dėl ieškovo reikalavimų jam pagrįstumo ir (arba) teisėtumo, įvertinti, ar akte fiksuota jo pareiga, jos atsiradimo pagrindas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms; koks aplamai tai pagrindas; koks senaties terminas šiam reikalavimui taikytinas, t. y. tokiu būdu iš esmės apsunkinant jo galimybes gintis nuo pareikšto reikalavimo ir atitinkamai teismui apsunkinant galimybę nustatyti byloje tiesą bei priimti teisingą sprendimą.
Teismo posėdžio metu ieškovas A. T. prašė ieškinį tenkinti.Nurodė,kad jis kaip 100 proc. turėtų akcijų akcininkas turėjęs Rusijos Federacijoje registruotą ribotos atsakomybės bendrovę „(duomenys neskelbtini)“,kuri užsiėmė miško gėrybių supirkimu ir perdirbimu. Ribotos atsakomybės bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ buvusią Vladimiro m Rusijoje gal prieš 5-6 metus pardavęs. Jo turėta (duomenys neskelbtini) buvusis Varėnos m yra likviduota.Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“veiklai vystyti jis kaip akcininkas dažnai įnešdavęs pinigų į šią bendrovę,kad ji galėtų vykdyti produkcijos užpirkimus.Atsakovas taip pat užsiimdinėjo grybų supirkimu ,bei jis ieškovas-kaip fizinis asmuo susitaręs su atsakovu,kad jis bus jo (ieškovo) atstovu vykdant bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, ieškos pirkėjų bendrovės produkcijai realizuoti. Šie santykiai tarp jo ir atsakovo buvo asmeniniai santykiai. Atsakovas buvo siųstas kaip jo atstovas Rusijoje. Spanguoles supirko bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ Baltarusijoje,o po to spanguolės buvo parduotos pirkėjams iš Maskvos,bet nuvežtos spanguolių mašinos dingo Maskvoje,t.y.už šias spanguoles nebuvo sumokėta.Bandęs aiškintis dėl to įvykio,bei jam kilęs įtarimas,kad prie neapmokėjimo už produkciją gali būti prisidėjęs ir atsakovas, tai tuos nuostolius jis su atsakovu suatrę pasidalinti per pusę. Atsakovas įsipareigojo grąžinti 14 353 EUR skolą,neprieštaravo nurodytai skolai. Atsakovas buvo komandiruotas į Vladimirą,bet Rusijos įmonėje jis nebuvo įdarbintas, atsakovas buvo asmeninis jo atstovas. Tarp jų buvo žodinis susitarimas. Tai skola už dingusią įmonės produkciją Rusijoje. Buvo tik žodiniai įgaliojimai, atsakovas turėjo prižiūrėti, kad laiku atsiskaitytų, stebėti, kaip produkcija pakraunama ir laukti tol, kol pinigai bus gauti. Per tą laiką dingo 3 paskutinės mašinos. Suderinimo aktą atsakovas pasirašė jo įmonėje, kai joje dirbo. K. su viskuo sutiko. Vėliau jis dingo iš akiračio, girdėjęs, kad dirbo Rusijoje. Tuo metu jis buvo įformintas bendrovėje (duomenys neskelbtini) ir “ tuo metu, kai atsakovas buvo Rusijoje, tabelyje nebuvo rodomos pravaikštos. Galutinį sprendimą, kam perduoti uogas, priimdavo Rusijos įmonės direktorius. Atsakovas pats surado pirkėją, pats važiavo, pats pardavinėjo ir vėliau ta mašina dingo. Nuo 2007 metų iki 2012 metų niekur nedirbo, tad jis turėjo turėti kažkokias pajamas. Nupirktas automobilis VW Golf, kuris priklausė įmonei, kuriuo jis važinėjo į Baltarusiją, vėliau buvo baltarusų sulaikytas ir į Lietuvą ji negrįžo. Nurodo, kad atsakovas jį atstovavo sandoriams su kitais juridiniais asmenimis. Uogos buvo pirktos už jo (ieškovo)asmeninius pinigus. Užduočių vykdymo patenkinimui davęs pinigų. Tuo metu jis,kaip fizinis asmuo nebuvo atsakovo darbdavys. Kai pasirašę suderinimo aktą K. jau nedirbo (duomenys neskelbtini). Minėtas suderinimo aktas buvo pasirašytas 2006 m. pabaigoje
2014-06-03 teismo posėdžio metu atsakovas R. K. paaiškino, jog dirbdamas (duomenys neskelbtini) dažnai buvo siunčiamas į Rusiją ir Baltarusiją prižiūrėti kokybės. Rudenį jis buvo komandiruotas į Rusiją,kur atlikęs vadybininko vaidmenį. Ieškojo naujų klientų, informuodavo apie tai ieškovą, klausdavo ką daryti. Paskutines mašinas pardavė tarp Rusijos įmonių su 15 d. atidėjimu. Jis dalyvavo pakrovime ir iškrovime, tačiau dėl atsiskaitymo niekaip negalėjo įtakoti. Dirbant (duomenys neskelbtini) jam mokėjo tik minimumą, o viską vokelyje. Už mėlynes jis gavęs 6684 EUR, ieškovo kabinete. Naudojosi įmonės automobiliu ir telefonu. Ieškovas yra sakęs, kad Rusijoje yra užvesta baudžiamoji byla dėl dingusios produkcijos. Susitarimo, kad jis važiuoja į Rusiją kaip asmeninis ieškovo atstovas, nebuvo. Jis važiavęs kaip darbuotojas. Ieškovas buvo jo vadovas ir jis jam pakluso.Nuo rašto, tarpusavio skolų suderinimo akto, iki dabar A. T. jokių finansinių pretenzijų nereiškė. Komandiruotpinigius už važiavimą į Rusiją ir Baltarusiją atsiimdavo buhalterijoje. Nurodė, kad būtent jis surado tą įmonę, kuri nesumokėjo už spanguoles. Jis skambino A. T., paaiškino, kad prašo atidėjimo, T. sakęs, kad jeigu su kontraktu, tai galima parduoti. Tarp T. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir „Ecoprodukt“ buvo pasirašyta sutartis dėl produkcijos pardavimo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas advokatas Giedrius Bučinskas teismo posėdžio metu nurodė, kad tarpusavio skolų suderinimo aktas nėra pagrindas atsirasti prievolei (LR CK 6.2. str.). Tik pats sandoris gali sukurti prievolę. Ieškovas turėjo įrodyti, koks sandoris buvo tarp ieškovo ir atsakovo. Tokių aplinkybių ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose,tiek teisminio nagrinėjimo metu nenurodė. Ieškovas tik pasisakymuose išdėstė kokiu pagrindu jis laiko ,kad atsakovas jam turi grąžinti skolą. Ir tą skolą kildina iš dviejų ūkio subjektų buvusio pirkimo pardavimo sandorio.Tačiau nėra įrodymų, kad būtent ieškovui priklausė produkcija, kuri dingo,t.y.už patiektą produkciją nebuvo apmokėta ir kad būtent ieškovas kaip fizinis asmuo patyrė žalą. Ieškovas pripažino aplinkybes, kad tuo metu, kai atsakovas buvo siunčiamas į Rusiją, jis dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini). Ieškovas taipogi neginčija, jog atsakovas naudojosi įmonės turtu – automobiliu, telefonu, gaudavo išmokas. Duomenų, kad atsakovas atstovautų ieškovą kaip fizinį asmenį – nėra,kadangi ieškovas tokių duomenų nepateikė. Atsakovas tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini), ką patvirtina įrašai SODROS duomenų bazėje ir už atsakovą (duomenys neskelbtini) mokėti mokesčiai. Kaip matosi,tai tarp dviejų Rusijos Federacijoje registruotų įmonių –„(duomenys neskelbtini)“ ir nurodomo produkcijos(spanguolių) pirkėjo buvo pirkimo pardavimo santykiai.Tokiu būdu ieškovu galėtų būti nebent tik Rusijos Federacijoje registruota ribotos atsakomybės bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.Bet pats ieškovas nurodo,kad jis šią ribotos atsakomybės bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ yra pardavęs.Pardavus šią bendrovę iš viso yra pasibaigę ieškovo santykiai su bendrove „(duomenys neskelbtini)“ ir ieškovas nepateikia jokių įrodymų,kokiu būdu jis būtų perėmęs šios bendrovės reikalavimo teisę į nurodomą sumą.Iš ieškovo paaiškinimų matyti,kad tai galėtų būti dviejų Rusijos Federacijos ūkio subjektų ginčas ir toks ginčas galimai turėtų būti nagrinėjamas Rusijos Federacijos kompetingo teismo,kadangi ieškovas neįrodė kaip jis,kaip fizinis asmuo ,patyrė žalą,kai jis nebuvo tiesioginis pirkimo pardavimo santykių dalyvis .Ieškovas iš viso neįrodo kokie yra prievoliniai santykiai tarp jo ir atsakovo ir koks yra ieškovo reikalavimo teisinis pagrindas. Jeigu ieškovas laiko,kad reikalavimas atsirado iš žalos, tai prašo taikyti CK 1.125 str. numatytą 3 m ieškinio senatį . Jei tai nesutartinė prievolė, tai ieškovas turėjo nurodyti kokiu pagrindu ji atsirado. Kadangi nebuvo tokių susitarimų, jog 3-čiajam juridiniam asmeniui priklausančiam kroviniui žuvus, atlyginti nuostolius turi atsakovas R. K.,tai nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Ieškovas savo ieškinį grindžia tik „tarpusavio skolų suderinimo aktu“ (b. l. 9). Dėl tokio pobūdžio dokumentų (aktų), kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d., nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija" v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d., nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija" Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1321/2000). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d., nutartis, priimta civilinėje byloje AB „VST" v. UAB „Olympic Casino Group Baltija", bylos Nr. 3K-3-572/2008).
Teismas laiko, kad šiuo atveju tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo ir galėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu. Ieškovas turėjo įrodyti, koks sandoris buvo tarp ieškovo ir atsakovo. Tokių aplinkybių ieškovas procesiniuose dokumentuose ir teisminio nagrinėjimo metu nenurodė.Savo pasisakymuose ieškovas nurodė suderinimo akto surašymo aplinkybes.Nagrinėjant bylą ieškovas nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodančių atsakovo skolą, neįrodė, kad ieškovas asmeniškai turi reikalavimo teisę, nes teismui nebuvo pateikti jokie pirminiai dokumentai, ar tokie pinigai apskritai buvo perduoti atsakovui ir ar tai buvo asmeninės ieškovo lėšos, todėl nėra galimybių nagrinėjamu atveju spręsti dėl ieškovo reikalavimų atsakovui pagrįstumo ir (arba) teisėtumo.
2014 m. birželio 13 d. nutartimi teismas buvo įpareigojęs šalis pateikti papildomus dokumentus, t .y. pateikti rašytinius įrodymus, pvz. kas buvo dingusio krovinio (uogų) pirkėjas, kas ir kieno pinigais apmokėjo už krovinį ir kaip buvo įforminti pardavimo dokumentai ir kt. Jokių rašytinių įrodymų ieškovas dėl to nepateikė. Ieškovo teiginys, kad tarp jo ir atsakovo buvo asmeniniai santykiai ir kad tarp jų buvo žodinis susitarimas, dėl atstovavimo sandoriams su kitais juridiniais asmenimis, niekuo nėra patvirtinamas ir lieka neįrodytas. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas pats surado pirkėją, pats važiavo, pats pardavinėjo spanguoles ir vėliauuž parduotas uogas liko neapmokėta, nors galutinius sprendimus, kam perduoti uogas, priimdavo Rusijos įmonės direktorius, taipogi prieštarauja vienas kitam. Ieškovas nurodęs, kad pasirašant suderinimo aktą 2006 metų pabaigoje atsakovas R. K. jo įmonėje jau nedirbo, tačiau SODROS duomenimis R. K. (duomenys neskelbtini) dirbo laikotarpiu nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02.
Atsakovas tvirtina priešingai: jog jo ir ieškovo, kaip fizinių asmenų, minėto „tarpusavio skolų suderinimo akto" pasirašymo metu, nesiejo jokie susitarimai, sutartys ar verslo santykiai. Ieškovas, kaip fizinis asmuo, neturi jokios reikalavimo teisės jo atžvilgiu, t. y. teisės reikalauti atlyginti 14 353 EUR sumą pinigais ar produkcija, kadangi nėra prievolės atsiradimo pagrindo pagal LR CK 6.2. str. Laikotarpyje nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02, dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini), kurios vadovu (direktoriumi) bei akcininku, „tarpusavio skolų suderinimo akto" pasirašymo metu, buvo būtent ieškovas. Dėl to ieškovas, kaip direktorius, pradėjo kaltinti jį, kaip darbuotoją, tinkamai neatlikus pareigų bei reikalauti, jog jis tariamai prisiimtų atsakomybę ir padengtų atsiradusį įsiskolinimą bendrovei. Būtent verčiamas ieškovo, kaip savo vadovo (darbdavio) ir pasirašė vadinamą „tarpusavio skolų suderinimo aktą", tiksliau savo ranka įrašė įrašą, jog „2007 m. sezoną įsipareigoju 14 353 EUR atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą", visą kitą tekstą buvo surašęs kažkas kitas. Tačiau, atlikdamas tokį įrašą tikrai neturėjęs omenyje, jog skolą privalo atlyginti būtent ieškovui, kaip fiziniam asmeniui (tai netgi ir nenurodė rašydamas), nes kaip ir minėjęs, jo ir ieškovo nesiejo jokie tarpusavio sutartiniai santykiai, ieškovas, kaip fizinis asmuo jokios produkcijos ar pinigų (nurodytos sumos) neprarado, minėta trečiųjų asmenų skola (neatsiskaitymas) atsirado ne ieškovui, o bendrovei už patiektą produkciją (spanguoles) kitai įmonei. Darbdavys, t. y. (duomenys neskelbtini), jokios drausminės nuobaudos, už tariamai netinkamai atliktas pareigas, neskyrė (netgi nevertino šio įvykio). Be to, pats ieškovas reikalaudamas pasirašyti minėtame „tarpusavio skolų suderinimo akte" teigė, jog niekas iš jo nieko nereikalaus ir nieko nereikės atlyginti, paprasčiausiai toks aktas reikalingas tam, jog jis galėtų pasiteisinti prieš kitus bendrovių vadovus ar akcininkus. Ir akivaizdu, jog ieškovas jau nuo 2008 metų, galėdamas reikalauti šios tariamos skolos gražinimo, per 6 metų laikotarpį nereikalavo jokios skolos.
Byloje esančiame skolos suderinimo akte(t.1 b.l.9) yra nurodytos sumos, tačiau nėra tiksliai aišku apie kokį laiko tarpą kalbama, tačiau yra nurodyta viena iš sumų, kur nurodyta “SODRA + mokesčiai 7-12 mėn. 658 EUR“.Iš šiam akte pirmojo ir antrojo stulpelio nurodomų sumų galima numanyti,kad nurodytos sumos gali būti susiję su (duomenys neskelbtini) veiklos vykdymu,kadangi matyti,kad buvo paskaičiuota įvairios išlaidos,tame tarpe iš „(duomenys neskelbtini)“kasos taigi darytina išvada, kad visgi kalbama apie įsiskolinimą tuo laikotarpiu, kai atsakovas R. K. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), o ieškovas A. T. buvo minėtos įmonės direktorius.
Iš surinktų įrodymų galima padaryti išvadą,kad atsakovui 2006 metais dirbant (duomenys neskelbtini), ribotos atsakomybės bendrovė“(duomenys neskelbtini)“ registruota Rusijos Federacijos Valdimiro mieste pardavė spanguoles kitai Rusijos Federacijoje Maskvos m registruotai įmonei (juridiniam asmeniui),pagal ieškovo paaiškinimą „Ecoprodukt“, ir pastaroji už šią produkciją neatsiskaitė. Parduodant minėtas spanguoles Rusijos bendrovei, atsakovas dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini), darbuotojas.Tokiu būdu matyti,kad prievolės apmokėti už nupirktas prekes(spanguoles) santykiai buvo tarp šių dviejų bendrovių registruotų Rusijos Federacijoje ir skolos išieškojimo ginčas turėjo būti sprendžiamas Rusijos Federacijos teismuose.Pagal ieškovo aiškinimą ribotos atsakomybės bendrovę „(duomenys neskelbtini)“,kurios 100 proc.akcijų savininku buvo jis,yra pardavęs.Ieškovas nepateikė jokių įrodymų,kad jis iš bendrovės“(duomenys neskelbtini)“ būtų gavęs kokius tai įgaliojimus išieškoti skolą kaip fizinis asmuo ar būtų sudaręs skolos perleidimo sutartį ,kurios pagrindu būtų gavęs teisę išieškoti iš atsakovo nurodomą skolos sumą(LR CK 6.101-6.110 str.).
Teismas vertindamas įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu laiko, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas veikė kaip ieškovo atstovas ir ieškovą atstovavo kaip fizinį asmenį . Neginčijamai nustatyta, kad atsakovas tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini), ką patvirtina įrašai SODROS duomenų bazėje ir mokėti už atsakovą SODROS mokesčiai. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad tarp dviejų juridinių asmenų buvo verslo santykiai dėl produkcijos pirkimo –pardavimo ir apmokėjimo už nupirktą produkciją,kur pirkėjui neapmokėjus už gautą produkciją bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ patyrė žalą.Tačiau ieškovas neįrodė atsakovo kaltės dėl šio neapmokėjimo ir neįrodė priežastinio ryšio tarp šios skolos bendrovei“(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo skolos ieškovui.Ieškovas neįrodinėjo ir aplinkybių, jog tarp jo ir atsakovo buvo paskoliniai santykiai ar kokie kitokie santykiai , iš kurių galėjo ir atsirasti nurodoma skola. Įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.).
Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Ieškovas A. T. (kreditorius) šios pareigos neįvykdė ir pateiktais įrodymais nepagrindė ieškovo nurodomos skolos ir teisinių pagrindų,kurių pagrindu atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui jo nurodomą skolą. Ieškovas neteikė jokių įrodymų apie skolos suderinimo akte nurodytas išmokėtas sumas pirmam ir antram stulpelyje, bei nupirktas voveraites ir mėlynes ir būtent iš kokių šaltinių buvo mokamos šios sumos.Iš SODROS pranešimo matyti,kad ieškovas,kaip fizinis asmuo, 2006-07-10-2007-02-02 laikotarpiu nebuvo registruotas draudėju(kaip savarankiškai dirbantis asmuo)ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo.Tokiu būdu matyti ,kad ieškovas ,kaip fizinis asmuo nevykdydamas savarankiškos veiklos,neturėjo teisinio pagrindo įgalioti atsakovą veikti kaip jo atstovą vykdant kitoms bendrovėms ūkines operacijas,bei nupirkti iš atsakovo voveraites ir mėlynes.Iš šių aplinkybių yra pakankamas pagrindas manyti,kad šis skolos suderinimo aktas buvo sudarytas tarp ieškovo ,kaip (duomenys neskelbtini) direktoriaus ir atsakovo,kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojo.Kadangi ieškovas nepagrindė savo skolos reikalavimo teisinio pagrindo ir neįrodė skolos fakto tarp jo ir atsakovo ,kaip tarp dviejų fizinių asmenų,tai ieškinys atmestinas.
Kadangi ieškovo ieškinys atmestinas, tai iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y. pašto išlaidos valstybei ir atsakovo turėtos išlaidos advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti tiek pirmosios,tiek apeliacinės instancijos teisme ( t.1 b. l.70,152-153).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1168 (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis) eurus turėtų advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti valstybei iš A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 18,41 Eur (aštuoniolika eurų keturiasdešimt vieną centą) turėtų pašto išlaidų.
Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti 2014-02-04 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu –turto areštą.
Sprendimas gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per 30 dienų nuo jo paskelbimo, skundą paduodant Varėnos rajono apylinkės teisme.