- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-349-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00111-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- R. K.
- Advokatai
- Jolanta Voroneckienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T., atstovaujamo advokatės Jolantos Voroneckienės apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-229-547/2014 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. T., atstovaujamas advokatės Jolantos Voroneckienės kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. K. 49.558,04 Lt skolos, 14.921,72 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). Nurodė, kad Tarpusavio skolų suderinimo aktu jis ir atsakovas nustatė, jog atsakovo skola ieškovui sudaro 14.353,00 Eur. Atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti per 2007 metus, tačiau šios savo prievolės neįvykdė. Ieškovas daug kartų ragino atsakovą grąžinti skolą, tačiau atsakovas į jo raginimus nereagavo. Atsakovui negrąžinus skolos laiku, t. y. per 2007 metus, atsakovui nuo 2008-01-01 yra skaičiuojamos įstatymų numatytos 5 procentų metinės palūkanos. Akte atsakovas aiškiai išreiškė savo valią.
Atsakovas R. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 23-25). Nurodė, kad ieškinyje nurodoma tariama jo prievolė ieškovui neegzistuoja. Ieškinys neatitinka jam keliamų procesinių reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Vien nurodyta aplinkybė, kad Tarpusavio skolų suderinimo aktu jis įsipareigojo ieškovui sumokėti 14.353,00 Eur sumą, nepagrindžia ieškinio reikalavimo, be to, apsunkina galimybę atsakovui gintis nuo pareikšto reikalavimo. Atsakovo ir ieškovo, kaip fizinio asmens, minėto Tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo metu nesiejo jokie susitarimai, sutartys ar verslo santykiai ir ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Atsakovas laikotarpiu nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02 dirbo bendrovėje UAB „A. T. ir partneriai“, kurios direktoriumi bei akcininku Tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo metu buvo ieškovas. 2006 metais, jam dirbant UAB „A. T. ir partneriai“, ar ši įmonė, ar su ja susijusi kita bendrovė pardavė spanguoles kažkokiai Rusijos Federacijoje registruotai įmonei ir pastaroji už šią produkciją neatsiskaitė. Parduodant minėtas spanguoles Rusijos bendrovei, atsakovas dalyvavo kaip UAB „A. T. ir partneriai“ darbuotojas. Ieškovas apkaltino atsakovą tinkamai neatlikus pareigų bei ėmė reikalauti, jog jis prisiimtų atsakomybę ir padengtų atsiradusį įsiskolinimą bendrovei. Atliktu įrašu atsakovas nemanė, jog nurodytą sumą privalo atlyginti būtent ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, nes jo ir ieškovo nesiejo jokie tarpusavio sutartiniai santykiai. Be to, pats ieškovas, reikalaudamas pasirašyti ginčo Tarpusavio skolų suderinimo akte teigė, jog šią skolą atlyginti realiai nereikalaus, o toks aktas reikalingas, jog jis galėtų pasiteisinti prieš kitus bendrovių vadovus ar akcininkus. Ieškovas jau nuo 2008 metų, teoriškai galėdamas reikalauti šios tariamos skolos grąžinimo, 7 metus skolą grąžinti nereikalavo. Už nepagrįstai pareikštą ieškinį atsakovas prašo skirti ieškovui iki baudą, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 122-128). Teismas konstatavo, jog kad šiuo atveju Tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo ir galėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu. Ieškovas turėjo įrodyti, koks sandoris buvo sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo, o tokių aplinkybių ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodė, juos išdėstė tik pasisakymuose. Teismo nuomone ieškovas nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodančių atsakovo skolą, neįrodė, kad ieškovas asmeniškai turi reikalavimo teisę, nes teismui nebuvo pateikti jokie pirminiai dokumentai, ar tokie pinigai apskritai buvo perduoti atsakovui ir ar tai buvo asmeninės ieškovo lėšos, kad tarp jų buvo žodinis susitarimas dėl atstovavimo sandoriams su kitais juridiniais asmenimis, todėl nėra galimybių nagrinėjamu atveju spręsti dėl ieškovo reikalavimų atsakovui pagrįstumo ir teisėtumo. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas pats surado pirkėją, pats važiavo, pardavinėjo uogas, ir kt. prieštarauja vieni kitiems. Nors ieškovas nurodė, kad pasirašant suderinimo aktą 2006 metų pabaigoje atsakovas jo įmonėje jau nedirbo, tačiau teismas remdamasis VSDFV duomenimis nustatė, kad R. K. UAB „T. ir partneriai“ dirbo laikotarpiu nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02. Byloje esančiame skolos suderinimo akte yra nurodytos sumos, tačiau nėra tiksliai aišku, apie kokį laiko tarpą kalbama, o nurodyta viena iš sumų „SODRA + mokesčiai 7-12 mėn. 658 Eur“ leidžia spręsti, kad kalbama apie įsiskolinimą tuo laikotarpiu, kai atsakovas dirbo įmonėje UAB „A. T. ir partneriai“. Teismas iš byloje nustatytų aplinkybių darė išvadą, kad tarp dviejų įmonių buvo verslo santykiai, buvo patirta žala, tačiau ieškovas atsakovo kaltės neįrodinėjo, nes tvirtino, kad žala šiuo atveju nebuvo padaryta, o atsirado skola, nes tarp jo ir atsakovo buvo paskoliniai santykiai. Teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą ir priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas A. T., atstovaujamas advokatės Jolantos Voroneckienės prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 131-136). Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą. Atsakovas pasirašė skolų suderinimo aktą, tai yra aiškiai išreiškė savo sutikimą dėl mokėtinos skolos ir jos dydžio. Atsakovas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes. Tarpusavio skolų suderinimo aktas negali būti laikomas įmonės buhalteriniu dokumentu. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog akte nurodytas įsiskolinimas susidarė atsakovo darbo UAB „A. T. ir partneriai“ laikotarpiu, tačiau atsakovo skola ieškovui yra kilusi iš tarp atsakovo ir ieškovo, kaip fizinių asmenų, vykdytų verslo santykių. Atsakovo teikti paaiškinimai teismui yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinkantys faktinės situacijos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 141-142). Nurodė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, nes nuostolius patyrė ne ieškovas, o trečiasis asmuo. Ieškovas jokiais įrodymais nepaneigė atsakovo nurodytų Tarpusavio skolų suderinimo akto atsiradimo aplinkybių. Apelianto pateikti duomenys apie atsakovo atliktus valstybinės sienos kirtimus laikotarpyje nuo 2005-12-05 iki 2006-06-30 nesusiję su ginčo dalyku šioje byloje, nes ieškovas niekada nenurodė ir jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog prievolė atsirado būtent šiuo laikotarpiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t.y. pasisako dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo pagrįstumo.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Šioje byloje ieškovas A. T. reikalavo priteisti iš atsakovo 14.353,00 EUR (49.558,04 Lt) skolos, teigdamas, kad atsakovas šios sumos negrąžino pagal šalių pasirašytą tarpusavio skolų suderinimo aktą. Atsakovas neigė skolos faktą.
CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai.
Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad jos pasirašė tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, jog atsakovas R. K. lieka skolingas A. T. 14.353,00 Eur (b.l. 9). Atsakovas šio fakto neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad nėra skolingas ieškovui, o skolų suderinimo aktą pasirašė prašomas ieškovo kaip UAB „A. T. ir parneriai“, kurioje tuo metu dirbo vadovo, o tarpusavio skolų suderinimo aktas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantis tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo ir galėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, todėl ieškovas turėjo įrodyti, koks sandoris buvo tarp ieškovo ir atsakovo. CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2.000,00 Lt, turi būti rašytinė. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 str. 2 d., 6.192 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu nėra sudarę paskolos sutarties raštu, taip pat apsikeitę raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija. Tačiau byloje yra nenuginčytas tarpusavio skolų suderinimo aktas, kuriame pats atsakovas ranka yra įrašęs „2007 m. sezoną įsipareigoju 14.353 EUR atlyginti produkcija arba pinigais. Už 2006 m. skolą“, kuris nors ir yra įrodymas, patvirtinantis, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio, tačiau šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu ar iš viso su aktu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokį aktą ar jame nurodytus skaičiavimus.
Ieškovo teigimu skola susidarė atsakovui dar nedirbant ieškovo įmonėje. Atsakovas tvirtino priešingai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys rašytiniais įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad Tarpusavio skolų suderinimo akte kalbama apie įsiskolinimą tuo laikotarpiu, kai atsakovas R. K. dirbo įmonėje UAB „A. T. ir partneriai“, kurios vadovu yra ieškovas A. T.. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nepašalino prieštaravimų tarp šalių paaiškinimų, nevertino byloje pateiktų įrodymų, bei nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – 2014-02-25 pažymos Nr. D23-38 apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2006-07-10 iki 2007-01-02 dirbo UAB „A. T. ir parteriai“ (b.l. 27-28) ir 2006-10-25 ir 2006-11-28 įmonės automobiliu VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vyko į Baltarusiją (b.l. 85-87). Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovas valstybės sieną kirto ne tik darbo UAB „A. T. ir partneriai“ laikotarpiu, bet taip pat 2006-09-11 traukiniu, 2006-12-22 jam asmeniškai priklausančiu automobiliu LAND ROVER RANGER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 51, 87) ar įmonės automobiliu 2006-06-07, 2006-06-10, 2006-06-21, 2006-06-30, kai nebuvo įmonės darbuotojas, o taip pat visą eilę kitų kartų skirtingais automobiliais ar kitomis transporto priemonėmis (b.l. 113-114). Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovas veikė kaip ieškovo atstovas, santykiuose su trečiaisiais asmenims ir dėl to savo veiksmais galimai padarė žalą arba liko skolingas ieškovui. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas remdamasis vien tik atsakovo paaiškinimais konstatavo, kad tarp dviejų juridinių asmenų, t.y. įmonių buvo verslo santykiai, buvo patirta žala, tačiau ieškovas atsakovo kaltės neįrodė ir neįrodinėjo, nes tvirtino, kad žala šiuo atveju nebuvo padaryta, o atsirado skola. Tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas A. T. ir atsakovas R. K. pasirašydami Tarpusavio skolų suderinimo aktą veikė kaip du juridiniai asmenys, turintys verslo santykių. Juolab, kad tokie įrašai „asmeniškai“, „Sodra + mokesčiai 7-12 mėn. 658 Eur“ tarpusavio skolų suderinimo akte neleidžia teigti, kad ieškovas kaip fizinis asmuo būtų įsipareigojęs už atsakovą mokėti mokesčius nesant šalių susitarimo dėl atstovavimo ir pan.
Iš byloje esančio tarpusavio skolų užskaitymo akto nėra aišku, kokiu pagrindu susidarė skola – ar dėl to, kad asmeniškai atsakovui buvo duoti gryni pinigai kelionei, automobilis ir pan., ar dėl neatsiskaitymo už produkciją (mėlynes, voveraites, spanguoles). Kaip matyti iš akto pinigai vasario – gegužės mėnesiais galimai buvo imami iš įmonės kasos, tačiau teismas aplinkybių apie nurodytų sumų paėmimą ir perdavimą atsakovui netyrė, taip pat netyrė tų aplinkybių, ar ieškovas sumokėjo ir kada sumokėjo už atsakovą Sodros ir kitus mokesčius 658 EUR sumai, kuri įskaityta į bendrą skolos sumą.
Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad byloje liko nenustatyta prašomos priteisti galimos skolos susidarymo aplinkybės (t.y. iš atstovavimo santykių, darbo UAB „A. T. ir partneriai“ laikotarpiu, neatsiskaičius už produkciją ir kt.). Nė vienas įrodymas sprendime negali būti paliktas neįvertintas. Jeigu teismas kuriuos nors įrodymus atmeta, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi atsispindėti argumentai, pagrindžiantys įrodymų atmetimą. Kadangi faktinės bylos aplinkybės dėl pačios skolos fakto yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl atsakovo prievolės ją grąžinti, tai, tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius skolos fakto buvimo ir jos dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl atsakovo prievolės grąžinti skolą, taip pat dėl prašomų priteisti 14.921,72 Lt palūkanų ir jų dydžio. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai.
Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl ieškinio nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir, netenkindamas ieškinio galėjo neteisingai išspręsti bylą. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, ir perduoti šią bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.