Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso bei sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)s, nevedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), neteistas (teistumas išnykęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. I. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: jis, 2024 m. rugsėjo 6 d., apie 21.46 val., adresu (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,26 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais V. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, kaltinamojo kaltę taip pat patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Pirmiau nurodyti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

KET 14 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, kad kaltinamasis V. I. anksčiau nurodytu laiku ir vietoje vairavo motorinę transporto priemonę - automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. I. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuotina pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Galima laiduotojas A. H. byloje pateikė prašymą atleisti kaltinamąjį V. I. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jį jo (A. H.) atsakomybei pagal laidavimą, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodė, kad su prašymu pateikia savo teigiamą charakteristiką iš darbovietės, pažymą, kad nėra teistas ir jo atžvilgiu nėra pradėtas joks ikiteisminis tyrimas, taip pat išrašą, kad nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų. Mano, kad šie dokumentai įrodo, jog jis yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo ir gali daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Papildomai pažymi, kad V. I. yra jo artimas kaimynas, su juo gyvena viename name, jų butai yra gretimi. V. I. pažįsta jau daugiau nei 14 metų, jie pastoviai bendrauja, juos sieja stiprūs emociniai ryšiai ir abipusė pagarba, visuomet vienas kitam padeda. V. I. yra už jį gerokai jaunesnis, tad jis (A. H.) jam yra kaip tėvas ar vyresnysis brolis, nes V. I. artimų giminaičių neturi. V. I. visada atsižvelgdavo ir atsižvelgia į jo patarimus ir pastabas, todėl mano, kad galėtų jam daryti teigiamą įtaką. Jų santykiai yra labai geri, jie pastoviai bendrauja, susitinka, kartu džiaugiasi vienas kito pasiekimais ir pergyvena dėl nesėkmių, kartu švenčia šventes. V. I. dėl padaryto nusikaltimo tikrai labai gailisi, pergyvena ir neieško jokių pasiteisinimų. Žino, kad jis yra labai pareigingas darbe, vertinamas ir charakterizuojamas tik iš teigiamos pusės. Kiek jam žinoma, jokių galiojančių administracinių nuobaudų neturi, iki šiol vairuodamas nėra padaręs grubių administracinių nusižengimų. Pastaruoju metu jie dažnai kalbasi apie tą įvykį, kurį jis (A. H.) labai griežtai pasmerkė. Yra tikras, kad V. I. nuodugniai apmąstė, pasidarė išvadas ir ateityje jokių pažeidimų tikrai nebedarys. Prašo teismo atleisti jo artimą draugą ir kaimyną V. I. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jo atsakomybei pagal laidavimą netaikant užstato, nes tiek jo, tiek V. I. atlyginimai yra palyginti nedideli ir sumokėti užstatą būtų labai sunku. Teisiamojo posėdžio metu galimas laiduotojas A. H. nurodė, kad nori laiduoti už V. I., jį pažįsta apie 14 metų, jie yra kaimynai, draugauja, V. I. yra sąžiningas, tikrai geras žmogus. Žino, už ką jis teisiamas, nes padarė avariją būdamas girtas, V. I. buvo atėjęs pas jį ir papasakojo apie įvykį, jis labai gailisi. Jo (A. H.) vertinimu V. I. labai blogai pasielgė. Jis (A. H.) nėra baustas už tokias veikas. Jam buvo keista, kad V. I. taip padarė, nes jis žino, kad V. I. negeria degtinės, žino, kad jis tik alų gerdavo. Išgėrus alaus negalima vairuoti jokiais būdais. V. I. neturi giminių, jie yra kaip šeima. V. I. įtaką daryti jis gali, dabar jį stebės daug griežčiau, tai jam tikrai pirmas ir paskutinis kartas. Jis gali pas V. I. ateiti ir jį auklėti kiekvieną dieną, jis pats su alkoholiu problemų neturi, netgi nerūko, ir V. I. taip pat negers ir nerūkys. Jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) metų, yra vedęs, turi (duomenys neskelbtini). Mano, kad yra vertas teismo pasitikėjimo. Jis sutinka sumokėti užstatą. Prašė laidavimo be užstato, bet jei reikės, padės V. I. ir su užstatu. Jo atlyginimas 1140 Eur.

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–2 dalies nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu asmuo: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis V. I. yra neteistas (jo teistumas išnykęs), tokiu būdu laikoma, kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, už kurią įtvirtintas laisvės atėmimas iki 1 metų, t. y. nesunkų nusikaltimą, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Be to, V. I. savo kaltės neneigė ir nesiekė išvengti atsakomybės, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl savo veiksmų. Dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos šioje byloje nėra nukentėjusiaisiais ar civiliniais ieškovais pripažintų asmenų, nėra pareikštų civilinių ieškinių. Taip pat būtina įvertinti ir V. I. apibūdinančių duomenų visumą. Jis dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 56), neteistas (teistumas išnykęs) (b. l. 59), per pastaruosius 5 metus baustas administracine tvarka šešis kartus, visi nusižengimai susiję su KET pažeidimais, yra baustas ir už vairavimą neblaiviam, kai nustatytas lengvas girtumas, bei už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kas laikytina šiurkščiais KET pažeidimais, tačiau paskirtos baudos sumokėtos, nuobaudų galiojimas šiuo metu pasibaigęs, buvo pasibaigęs ir įvykio metu, todėl asmuo laikytinas nebaustu. Byloje nėra duomenų apie V. I. priklausomybes ar blogus įpročius. Teismas taip pat atsižvelgia į V. I. duotus paaiškinimus ir jo kritišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Remiantis tuo, kas nustatyta, yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos.

Laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-305/2011, 2K-329/2013, 2K-221-693/2017). Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Šioje byloje laiduotoju prašoma paskirti A. H., kuris yra kaltinamojo draugas ir kaimynas. Tiek V. I., tiek A. H. teisiamajame posėdyje nurodė, kad juos sieja glaudūs draugystės ryšiai, jie gyvena gretimuose butuose, nuolat susitinka, bendrauja, V. I. savo šeimos narių neturi, tačiau A. H. jam yra kaip tėvas ar vyresnysis brolis, jis yra vyresnio amžiaus, todėl V. I. yra autoritetas, V. I. su juo dalinasi problemomis, klauso jo patarimų, A. H. yra pajėgus jam daryti teigiamą įtaką. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad A. H. yra neteista, pastaruosius trejus metus nebaustas administracine tvarka, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), darbovietės charakterizuojamas teigiamai, kaip patikimas, pareigingas darbuotojas, geras ir draugiškas kolega. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad šiuo atveju A. H. yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo, jį su kaltinamuoju V. I. sieja glaudūs tarpasmeniniai ryšiai, jis yra kritiškas kaltinamojo padarytai nusikalstamai veikai, jo vertybinė orientacija pozityvi, taigi savo pavyzdžiu, asmeninėmis savybėmis bei nuolatiniu bendravimu jis gali daryti teigiamą įtaką V. I., kad šis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Taip pat įvertintina ir tai, kad nors A. H. pateiktame prašyme prašė V. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, motyvuodamas mažu darbo užmokesčiu, tačiau apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad yra pasiryžęs V. I. padėti ir sumokėdamas užstatą, kas vertintina kaip jo rimtas apsisprendimas prisiimti laiduotojo pareigas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, V. I., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojo A. H. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla nutrauktina.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės.

BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

Vertinant nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo būtinumą, teismas pirmiausia pažymi, kad kaltinamasis V. I. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones. Vairuodamas transporto priemonę, V. I. pažeidė KET 14 punkto reikalavimą, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,26 promilių neblaivumas. Taigi, jis padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, siekiant įgyvendinti valstybės siekį padidinti saugumą kelyje, užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, kuo būtų užtikrintas visuomenės saugumas, kaltinamajam skirtina BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas prašė teisės vairuoti atėmimą skirti kuo trumpesniam terminui, nes kaltinamasis jokių administracinių pažeidimų neturi, grubių kelių eismo taisyklių pažeidimų, be šio atvejo, taip pat nėra padaręs, vairuotojo teisės yra jo pargyvenimo šaltinis. Visgi, teismas atkreipia dėmesį, kad kaltinamajam pastaroji aplinkybė buvo žinoma ir nusikalstamos veikos darymo metu. Tačiau tokio pobūdžio darbinės aplinkybės neturi esminės reikšmės svarstant klausimą dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones, kadangi asmuo, žinantis, kad jam teisė vairuoti yra būtina darbui, turi pats būti suinteresuotas šia teise naudotis atsakingai ir nedaryti teisės pažeidimų, už kurių darymą numatyta galimybė atimti šią teisę. Nustatydamas uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes – kaltinamasis automobilį vairavo neblaivus Vilniaus mieste, vakaro metu, kuomet kelyje dar būna nemažai kitų asmenų ir transporto priemonių, tokiu būdu keldamas pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti tokio jo poelgio padarinių. Iš neblaivumo nustatymo akto matyti, kad kaltinamajam buvo nustatyti du iš keturių išorinių neblaivumo požymių, o jam nustatytas neblaivumas yra artimesnis net ne vidutinio, o sunkaus girtumo ribai. Taip pat įvertintina tai, kad kaltinamasis automobilį sėdo vairuoti praėjus nedaug laiko nuo alkoholio vartojimo. Dėl šios priežasties teismas neturi pagrindo manyti, kad kaltinamasis galėjo sąžiningai klysti vertindamas savo blaivumą ir galimybes vairuoti automobilį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors V. I. yra neteistas (jo teistumas išnykęs) bei neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau iš jo administracinių baustumų istorijos matyti, kad šiurkščius KET pažeidimus padaro nebe pirmą kartą, nes yra baustas ir už vairavimą neblaiviam, kai nustatytas lengvas girtumas, bei už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu negalima teigti, kad kaltinamasis yra pavyzdingas vairuotojas, kuriam nebūdingas KET pažeidimų, taip pat ir šiurkščių, darymas. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemones asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamosios poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Taigi, įvertinus visas anksčiau minėtas aplinkybes, V. I. skirtinas uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams – didesniam nei minimaliam, bet mažesniam už vidurkį terminui (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis). Vadovaujantis teismų praktika, uždraudimo naudotis specialia teise terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018). Iš bylos duomenų matyti, kad V. I. 2024 m. rugsėjo 9 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (b. l. 50-52), tokiu būdu V. I. realiai negalėjo naudotis teise vairuoti nuo 2024 m. rugsėjo 9 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, V. I. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas skaičiuotinas nuo 2024 m. rugsėjo 9 d.

Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami. BK 281¹ straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kuria siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik, kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio.

Teismų praktikoje pažymima, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Kita vertus, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad automobilis „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudodamasis V. I. padarė nusikalstamą veiką, priklauso ne kaltinamajam, o kitam asmeniui – UAB (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir šiuo automobiliu kaltinamasis naudojosi darbo funkcijoms atlikti, tokiu būdu teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad automobilio savininkas kaltinamajam perdavė automobilį žinodamas, kad šis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima konfiskuoti šį trečiajam asmeniui priklausantį automobilį „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina, jog tokiu atveju konfiskuotino turto vertės išieškojimas daugeliu atveju savo esme yra nukreiptas ne į siekį apriboti galimybes padaryti naują nusikalstamą veiką ta pačia priemone, o norint atgrasyti kaltininką nuo naujų nusikalstamų veikų ir jį nubausti. Taigi, turto vertės išieškojimas tokiu atveju įgauna aiškų baudžiamąjį poveikį ir, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos kontekste, gali būti vertinamas kaip papildoma sankcija kaltininkui. Tokiais atvejais nacionaliniai teismai privalo spręsti klausimą ar sprendimas išieškoti turto vertę atitinkančią sumą yra proporcingas lygiai taip pat kaip tą savo jurisprudencijoje daro EŽTT bylose dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinama – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo (pvz., EŽTT 2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabric prieš Kroatiją).

VšĮ „Emprekis“ transporto priemonių kainų informacinės sistemos duomenimis automobilio „VW Crafter“ vidutinė vertė įvykio metu buvo 23 160,00 eurų su PVM (b. l. 24). Nagrinėjamu atveju teikdamas prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltinamasis taip pat prašė atsižvelgti į jo asmenybę, į jo gaunamas mėnesines pajamas, kurios per mėnesį sudaro tik šiek tiek daugiau nei 950 eurų, kurių sunkiai pakanka išlaikant butą bei pragyvenant, dėl ko pilnos automobilio vertės išieškojimas jam būtų nepakeliama našta. Prašė, atsižvelgus į realią situaciją, jo turtinę padėtį, sumažinti konfiskuotino turto vertę iki 2500-3500 Eur bei leisti jam sumokėti šią sumą per dvejus metus. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo gynėjas šį prašymą palaikė, nurodė, kad automobilis įvertintas didele suma, faktiškai kaltinamasis tokios sumos neturėtų galimybės sumokėti net per keletą metų, atsižvelgiant į jo pajamas, dabar, perkėlus jį į naujas pareigas, jis gaus minimalią algą 700-800 eurų. Todėl prašo mažinti šią sumą, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį ir konfiskuoti iš jo 2500-3500 sumą ir leisti sumokėti per tam tikrą laiko tarpą.

Nagrinėjamoje byloje keliamo klausimo aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Tačiau teismų praktikoje labai aiškiai yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija. Pažymėtina, kad sprendžiant aptariamą klausimą, teismų praktikoje yra ir tokių atvejų, kai konfiskuojamas ir 77 170 Eur automobilis (Klaipėdos apygardos teismo apeliacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-53-360-2020 – nustatytas 2,27 promilių neblaivumas, vairuotojas kaltu neprisipažino, anksčiau buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje bei už vairavimą būnant neblaiviam), taip pat išieškota visa konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti 40 090 Eur pinigų suma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-648/2019 – asmeniui nustatytas 2,59 promilių neblaivumas, jis vairavo automobilį Vilniuje, gatvėje, kurioje itin intensyvus transporto priemonių judėjimas, anksčiau nebuvo teistas ar baustas už vairavimą esant neblaiviam).

Nagrinėjamu atveju, iš VšĮ „Emprekis“ duomenų matyti, kad vidutinė automobilio „VW Crafter“ vertė yra 23 160,00 eurų su PVM, tačiau, teismo nuomone, tokios sumos išieškojimas iš kaltinamojo V. I. būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Viena vertus, kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi nusikaltęs, šioje byloje nustatyta viena jo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis dirba, darbovietėje charakterizuotas teigiamai, pagal pateiktus duomenis jo mėnesinis uždarbis iki šio įvykio vidutiniškai siekė apie 950 eurų, jis neturi galiojančio teistumo ar administracinių nuobaudų, kita vertus, praeityje jis buvo baustas administracine tvarka už šiurkščius KET pažeidimus, taip pat ir už vairavimą neblaiviam, todėl toks kaltinamojo elgesys nėra vienetinis atvejis, nagrinėjamu atveju jis automobilį vairavo praėjus nedaug laiko po alkoholio vartojimo, privalėdamas suprasti, kai tokios būklės automobilio vairuoti negali, savo veiksmais kėlė akivaizdžią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, laiko, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pilnos automobilio rinkos vertės – 23 160,00 Eur konfiskavimas būtų neproporcingas, tačiau, įvertinus tai kitų V. I. atžvilgiu paskirtų poveikio priemonių visumos kontekste, t.y. kad V. I. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam nekilo neigiamų padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, o nustatytos laidavimo sąlygos yra gana švelnios – laidavimas skirtas be užstato, terminui, kuris artimas minimaliam, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – mažesniam už vidurkį terminui, konfiskuotinos automobilio vertės mažinimas iki kaltinamojo ir jo gynėjo prašomų 2500-3500 Eur, kas atitinka mažiau nei šeštadalį konfiskuotino turto vertės, būtų per švelni priemonė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslams įgyvendinti bus pakankamas apie ketvirtadalį konfiskuotino turto (automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertės dalies atitinkančios pinigų sumos, t. y. 5 500 Eur, išieškojimas.

Kaltinamasis prašė leisti jam sumokėti konfiskuotino turto vertę per du metus. BK 74 straipsnis reglamentuoja baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo teisines pasekmes, tačiau įstatymas nenumato baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės išieškojimo atidėjimo ar išdėstymo galimybės, nes nei BK 72 straipsnis, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos dėl įsiteisėjusių nuosprendžių vykdymo (BPK VII dalis), nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas nenumato galimybės išdėstyti dalimis tam tikram laikotarpiui iš asmens išieškotos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimą. Priešingai, vadovaujantis BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktu ir 357 straipsnio 6 dalimi, jeigu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, tai yra, įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės perduodamas bausmę vykdančiai institucijai – antstoliui, kuris nuosprendį vykdo vadovaudamasis atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (Kauno apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-379-658/2020, 1A-102-919/2020, 1A-776-478/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-185-1076/2021).

Atsižvelgiant į šį teismų praktikos išaiškinimą, teismas sprendžia, jog nėra galimybės išdėstyti iš kaltinamojo V. I. išieškotos konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos mokėjimą dalimis tam tikram laikotarpiui ar nustatyti terminą, per kurį kaltinamasis privalo sumokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Dėl kitų klausimų

Kaltinamajam V. I. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (b. l. 50) – paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina. Byloje pateiktas dokumentas – V. I. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas voke, prisegtame prie baudžiamosios bylos viršelio – perduotinas saugoti VĮ „Regitra“.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 26 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini) (patikslinta), kurioje nurodyta, kad dėl kaltinamajam V. I. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valstybė patyrė 237,50 Eur išlaidų.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nagrinėjamoje byloje kaltinamojo V. I. gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu BPK 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, kadangi byla buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Kaltinamojo V. I. gynėju teisme buvo paskirtas advokatas Šarūnas Vadeikis.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo laikomasi nuostatos, kad kai gynėjai paskiriami vadovaujantis BPK 51 straipsnio nuostatomis, kuriose imperatyviai nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, ir kai teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. T-316-654/2016). Tokiais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, išlaidos, susijusios su advokato darbo apmokėjimu, paprastai nebūdavo priteistinos.

Tačiau pagal nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią BPK 106 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Šioje byloje, vertinant kaltinamojo V. I. turtinę padėtį, pažymėtina, kad kaltinamasis yra dirbantis, tačiau jo gaunamos pajamos nėra didelės, o šiuo nuosprendžiu iš jo priteista išieškoti nemažą sumą – konfiskuotino turto (automobilio) vertės dalį. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad kaltinamojo turtinė padėtis šiuo metu yra apsunkinta, todėl nagrinėjamu atveju netikslinga priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, todėl šioje pažymoje nurodytos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 40, 297 – 298 straipsniais, 302 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 304-305 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. I., padariusį nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojo A. H. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Paskirti V. I. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir 2 (dvejiems) metams uždrausti jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 9 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, V. I. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti valstybės naudai dalį automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, t. y. 5 500 Eur.

Kaltinamajam V. I. skirtą kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą – palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, V. I. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą voke, prisegtame prie baudžiamosios bylos viršelio, kartu su įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašu perduoti saugoti VĮ „Regitra“.

Nepriteisti iš V. I. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Išaiškinti V. I. ir A. H., kad laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Išaiškinti V. I., kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.