Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jan car Factory“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuoti asmenys civilinėje byloje – J. E. K. (J. E. K.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Jan car Factory“ (toliau ir – bendrovė, įmonė) buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija „V. Kononenkos administratorių biuras“.

2. Kreditorė Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė (toliau – ŽŪB) „Nemėžis“ prašė pripažinti likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – BUAB) „Jan Car Factory“ bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad šios įmonės direktorius ir akcininkas J. E. K. (J. E. K.) yra asmuo, kurio veikla sukėlė tyčinį BUAB „Jan car Factory“ bankrotą.

3. Pareiškimas buvo grindžiamas tuo, kad nemokumo administratorei nėra pateikti visi atsakovės dokumentai, atsakovės vadovas nėra pateikęs detalių finansinės apskaitos registrų už 2016–2020 m. laikotarpį; nėra galimybės nustatyti atsakovės turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo struktūros pokyčių per 2015–2021 m. kiekvieną mėnesį, nėra galimybės nurodyti tikslų nemokumo momentą, nurodant konkretų mėnesį arba dieną, nėra galimybės patikrinti, ar 2016–2020 m. apskaitoje pripažintas metinis veiklos rezultatas atspindi realią situaciją, pardavimų pelningumą. Nėra duomenų, kas sudaro 100 268 Eur sumą 2020 m. atsakovės apskaitoje ir finansinėse ataskaitose, kuri priskirta prie ateinančių laikotarpių sąnaudų. Manytina, kad ši suma buvo sąmoningai iškelta iš 2020 m. patirtų nuostolių, o tai iškreipė 2020 m. finansinės apskaitos vaizdą.

4. Nuo 2019 m. antros pusės atsakovės banko sąskaitos buvo areštuotos, tad atsakovė atsiskaitymus su savo klientais vykdė per UAB „Kamoja“, kurios akcininkas ir vadovas buvo J. E. K.. Nemokumo administratorei nėra pateikti apskaitos dokumentai, sudaryti tarp UAB „Kamoja“ ir BUAB „Jan car Factory“. Atsakovei jau esant nemokiai, finansinėje apskaitoje buvo atliktos užskaitos su susijusia bendrove UAB „Kamoja“. Šios užskaitos pažeidė kreditorių teises, kadangi sudengti UAB „Kamoja“ įsipareigojimai atsirado vėliau nei kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje. Po šių sudengimų atsakovė neteko finansinio turto – skolos reikalavimo teisės į UAB „Kamoja“. Be to, į UAB „Kamoja“ faktiškai buvo perkelta BUAB „Jan car Factory“ veikla.

5. Pareiškėjos teigimu, atsakovės nemokumas atsirado ne vėliau nei 2018 m. gruodžio 31 d., nes pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę tiek balansinio turto (84 071 = 168 141/2), tiek pusę turto po nepripažintino turto minusavimo (76 572 = 153 143/2).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartimi prašymą pripažinti BUAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas, nustatydamas įmonės nemokumo momentą, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-2284-852/2022 konstatavo, jog nuo 2020 m. pabaigos iki bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo (2021 m. rugsėjo 17 d.) egzistavo juridinio asmens nemokumo tikimybė bei J. E. K., kaip įmonės vadovui, atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau J. E. K. tokios pareigos neįvykdė. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, kad J. E. K. 2019 m. rugsėjo mėnesį privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad bendrovės nemokumo momentas konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi.

8. Teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymių pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nurodė, kad:

8.1. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad įmonės vadovas neperdavė visų įmonės dokumentų.

8.2. Teismas nustatė, kad J. E. K. 2021 m. spalio 20 d. priėmimo–perdavimo aktais Nr. 1 ir Nr. 2 perdavė nemokumo administratoriui įmonės dokumentus, sudarytus laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2021 m. rugsėjo 24 d.. Taip pat J. E. K. pateikė susirašinėjimą su nemokumo administratore, iš šio susirašinėjimo galima spręsti, kad dalį įmonės dokumentų jis nemokumo administratorei pateikė ir elektronine forma, tarp pateiktų dokumentų, tikėtina, buvo pateiktas ir 2016 m. bei 2017 m. Didžiosios knygos įrašas (šalių 2021 m. gruodžio 8 d. susirašinėjimas). Perduoti dokumentai daugiau nei du metus buvo nemokumo administratorės žinioje. Nemokumo administratorė du metus nereiškė J. E. K. pratenzijų ar prašymų dėl įmonės dokumentų perdavimo.

8.3. Nemokumo administratorės prašymas skirti baudą vadovui už dokumentų nepateikimą buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi.

8.4. Konsultacinės išvados priedus sudaro 16 dokumentų. Aptartos aplinkybės rodo, jog specialistas neįvertino visų nemokumo administratoriui pateiktų dokumentų, todėl Konsultacinės išvados argumentai dėl dokumentų trūkumo negali būti laikomi pagrįstais.

8.5. J. E. K. negali būti atsakingas už tai, kaip paskutiniais metais buvo disponuojama įmonės finansiniais dokumentais, kaip jie buvo tvarkomi ir ar jie buvo sunumeruoti. Nesant duomenų, kad trečiasis asmuo turi ir sąmoningai neperduoda nemokumo administratoriui visų įmonės dokumentų, negalima daryti išvados, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, o siekiant juos nuslėpti trečiasis asmuo neperdavė visų bendrovės finansinių dokumentų. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

9. Teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymių pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, nurodė, kad:

9.1. Pareiškėjos teigimu, įmonei jau esant nemokiai, finansinėje apskaitoje buvo atlikti įskaitymai su susijusia bendrove UAB „Kamoja“, kurios vadovas bei akcininkas yra J. E. K.. Šie sandoriai pažeidė kreditorių teises, kadangi sudengti UAB „Kamoja“ įsipareigojimai atsirado vėliau nei kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje. Po šių sudengimų įmonė neteko finansinio turto – skolos reikalavimo teisės į UAB „Kamoja“.

9.2. Teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. e2-2284-852/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi, konstatavo, kad trečiasis asmuo J. E. K. sudarydamas rangos sutartį su UAB „Kamoja“ dėl rangos darbų atlikimo, sumažino bendrovės galimus patirti nuostolius ir apsaugojo kreditorių interesus.

9.3. Be to, pareiškėja nurodė, kad, remiantis avansinės apyskaitos duomenimis, bendrovė vadovui yra skolinga 43 961 Eur sumą. Tačiau neesant detalių apskaitos registrų, neįmanoma patikrtinti šios sumos realumo. Teismas pažymėjo, kad dėl šios sumos įmonės vadovas finansinio reikalavimo atsakovo bankroto byloje nereiškė, todėl nurodytos aplinkybės tyčinio bankroto kontekste neturi reikšmės.

10. Teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymių pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nurodė, kad kreditorė, įrodinėdama šį argumentą, pasirinko remtis Konsultacine išvada. Teismas nurodė, kad Konsultacinė išvada sudaryta pasirinktinai pagal 16 dokumentų ir parengta kreditorės užsakymu. Pasirinktinai patikrinus keletą dokumentų nėra jokių galimybių padaryti objektyvias išvadas. Nei teismas, nei nemokumo administratorė nepriėmė sprendimo dėl specialisto išvados bankroto byloje reikalingumo, todėl kyla abejonių dėl galimumo remtis Konsultacine išvada jos teisėtumo aspektu.

11. Teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymių pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nurodė, kad vien tai, jog dalis atsakovo ir UAB „Kamoja“ užsakovų sutapo, nesudaro pagrindo teigti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Kamoja“. Dirbant tame pačiame sektoriuje dalis klientų gali sutapti, tačiau tai nereiškia, jog bendrovės veikla buvo perkelta. Byloje nesant duomenų, kad UAB „Kamoja“ būtų perėmusi vykdyti bendrovės sutartinius įsipareigojimus, reikalavimo teises, jog bendrovės vadovas būtų siekęs visus skolinius įsipareigojimus palikti šioje įmonėje, o vykdytą veiklą perkelti kitai (susijusiai) bendrovei UAB „Kamoja“, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu eliminuojant bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto. Nors aplinkybės, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. į UAB „Kamoja“ buvo priimti dirbti 7 UAB „Jan car Factory“ darbuotojai, kelia abejones, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimą.

12. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti buvusio bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu nėra pagrindo nustatyti ryšio tarp suinteresuoto asmens veiksmų ir bendrovės nemokumo ar jos būklės pabloginimo ir konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Pareiškėja Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Nemėžis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl UAB „Jan car Factory“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas nenagrinėjo kreditorės nurodytų faktinių aplinkybių (pvz., dėl nemokumo momento, įmonės ir UAB „Kamoja“ sudarytos sutarties teisinio vertinimo,), nurodęs, kad kitoje civilinėje byloje teismo nurodytos faktinės aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Tačiau šis teismo vertinimas yra nepagrįstas, kadangi kreditorė jokiu procesiniu statusu nedalyvavo civilinėje byloje Nr. e2-2284-852/2022, kreditorė nedarė ir neturėjo galimybės daryti kokios nors įtakos įrodinėjimo procesui ir (ar) teikti įrodymus. Prejudiciniai faktai, kuriais rėmėsi teismas, paimti ištraukiant juos iš konteksto, visiškai neanalizuojant ar šie faktai buvo minėtoje byloje įrodinėjimo dalyku; 2019 m. liepos 1 d. sutarties, sudarytos tarp ŽŪB „Nemėžis“ ir UAB „Kamoja“, naudingumas ar nenaudingumas nebuvo tarp įrodinėjamų aplinkybių minėtoje civilinėje byloje.

13.2. Teismas nenagrinėjo faktinių aplinkybių, susijusiu su ŽŪB „Nemėžis“ nemokumo momentu. Teismas nutartyje tiesiog nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e2-2284-852/2022 teismas nustatė nemokumo atsiradimo momentą, todėl šia išvada remtinasi ir šioje byloje, taigi konstatavo, jog ŽŪB „Nemėžis“ nemoki tapo 2019 m. rugsėjo mėnesį. Visgi pareiškėja pateikė pakankamai duomenų, kad ŽŪB „Nemėžis“ nemoki tapo nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

13.3. Neigiamas įmonės nuosavas kapitalas laikotarpiu nuo 2015 m. pabaigos iki 2018 m. pabaigos padidėjo beveik 4 kartus, per šį laiko tarpą susidarė beveik visi bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Taigi trečiajam asmeniui, kuris tiesiogiai suinteresuotas įmonės sėkminga veikla ir plėtra, turėjo būti aišku, kad įmonė faktiškai yra nemoki ir kad tolesnis veiklos vykdymas tik dar labiau apsunkins bendrovės galimybes įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, o tai iš esmės ir atsitiko.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą. 2021 m. spalio 29 d. raginime nurodoma, kad trečiasis asmuo nemokumo administratoriui neperdavė 2021 m. spalio 5 d. įmonės ilgalaikio, trumpalaikio turto sąrašo bei 2018 m.–2021 m. spalio 5 d. įmonės turto nurašymo aktų. Duomenų, kad šie dokumentai būtų perduoti nemokumo administratorei, nėra. Taigi dėl buhalterinių duomenų fragmentiškumo negalima nustatyti tikrosios įmonės finansinės padėties bei rodiklių.

13.5. Buvusi įmonės buhalterė 2023 m. rugsėjo 27 d. pranešime dėl dokumentų priėmimo–perdavimo nurodė, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma buhalterinės apskaitos programa. Tačiau prisijungimo duomenys prie įmonės buhalterinės apskaitos programos nemokumo administratorei nebuvo suteikti. Trečiasis asmuo nesuteikė nemokumo administratorei priėjimo prie visų buhalterinių apskaitos duomenų, kurie buvo buhalterinės apskaitos programoje, nors tokią pareigą turėjo. Po bankroto įmonei iškėlimo dienos, trečiasis asmuo įmonės vardu be nemokumo administratorės žinios ir pritarimo toliau atliko ūkines operacijas, tą patvirtina kartu su trečiojo asmens atsiliepimu pateikti dokumentai, t. y. 2022 m. liepos 12 d. CMR važtaraštis, įmonės vardu išrašytos sąskaitos.

13.6. Trečiasis asmuo nepaaiškino, kur konkrečiai buvo panaudotas vienintelis įmonės turtas – atsargos. Pažymėtina, kad šis turtas, kuris būtų padengęs visus nemokumo byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus, pasak trečiojo asmens, buvo panaudotas 2020 m., t. y. kai įmonėje nebuvo jokių darbuotojų, įmonė nevykdė ir negalėjo vykdyti jokios veiklos. Medžiagų nurašymo aktų nei pas nemokumo administratorių, nei byloje nėra.

13.7. Pareiškime kreditorė nurodė, kad įmonei jau esant nemokiai, finansinėje apskaitoje buvo atliktos užskaitos su susijusia bendrove UAB „Kamoja“, kurios vadovas bei akcininkas yra trečiasis asmuo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įmonė buvo priversta pirkti paslaugas (darbus) iš kitos įmonės, siekdama išvengti nuostolių atsiradimo dėl sutarties įsipareigojimų nevykdymo. Byloje esanti 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. JCF SA171201 nepagrindžia nei galimų nuostolių buvimo, nei galimo nuostolių atsiradimo aplinkybių. Sutartyje nėra numatyta jokių netesybų dėl vienašališko sutarties nutraukimo; sutartis galėjo būti nutraukta vienos šalies iniciatyva, raštiškai kitą šalį įspėjus prieš 30 dienų. Tad įmonė be jokių nuostolių patyrimo galėjo paprasčiausiai nutraukti sutartį, nes sutarties nutraukimas nebuvo susietas su netesybomis ir (ar) galimų nuostolių atlyginimu. Be to, įmonė su T. E. B. buvo sutarusi, kad kaina už paslaugas buvo 35 Eur per valandą (sutarties 4.1 papunktis), o įmonė su UAB „Kamoja“ buvo sutarusi, kad paslaugų teikimo įkainis yra lygus 30 Eur už vieną valandą. Tad įmonei turėjo likti tam tikros pinigų sumos, nes UAB „Kamoja“ paslaugas atliko pigiau nei įmonė.

13.8. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo viešojo registro tvarkytojui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, paskutinį kartą įmonės finansinės atskaitomybės duomenys VĮ Registrų centrui buvo pateikti už 2008 m. Ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad trečiasis asmuo siekė nuslėpti nuo kreditorių informaciją apie blogą jo vadovaujamos bendrovės finansinę būklę, taip pat patvirtina aplinkybę dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo bei aplaidžiai ir apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos.

13.9. Teismas nepagrįstai nesirėmė Konsultacine išvada kaip įrodymu civilinėje byloje. Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas visiškai atmėtė Konsultacinę išvadą, nurodęs, kad Konsultacine išvada nebuvo tiriami visi nemokumo administratoriaus turimi dokumentai.

13.10. Teismas nepagrįstai atmetė kreditorės argumentus, kad įmonės veikla buvo perkelta į UAB „Kamoja“. Įmonė nuo 2017 m. kovo mėnesio iki patalpų nuomos sutarties nutraukimo (2018 m. gegužės 1 d.) nebemokėjo nuomos mokesčio kreditorei. Kreditorė 2018 m. sausio 29 d. informavo įmonę, kad nuomos sutartis bus nutraukta nuo 2018 m. gegužės 1 d. Prieš pat nuomos sutarties nutraukimą, trečiasis asmuo ir įmonės buhalterė O. L. lygiomis dalimis įsigijo UAB „Kamoja“ akcijas bei 2018 m. balandžio 23 d. akcininkų susirinkimo protokolo pagrindu paskyrė trečiąjį asmenį UAB „Kamoja“ direktoriumi. Po UAB „Kamoja“ įsigijimo pakeičiama pagrindinė veiklos sritis iš kelionių agentūrų veiklos į variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugų teikimą. Trečiasis asmuo UAB „Kamoja“ pradėjo dirbti 2018 m. balandžio 23 d., o bendrovės buhalterė O. L. – 2018 m. balandžio 24 d. Faktiškai visas įmonės turimas turtas, būtinas vykdyti ekonominę veiklą, buvo perkeltas iš įmonės nuomos pagrindu nuomojamų patalpų į kitas patalpas, kuriose šiuo metu veikia UAB „Kamoja“. Įmonės darbuotojas teismo posėdžio metu paliudijo, kad įmonės veikla nesutriko. Persikėlus į naujas patalpas, įmonė dirbo, kaip dirbusi.

13.11. Nepaisant to, kad įmonė po patalpų nuomos sutarties nutraukimo toliau vykdė veiklą naujose patalpose bei turėjo 9 darbuotojus, iš kurių tik du buvo administracijos darbuotojai, įmonė su UAB „Kamoja“ sudarė 2019 m. liepos 1 d. sutartį, kurios pagrindu UAB „Kamoja“ gavo 51 000 Eur sumą.

13.12. 2019 m. liepos 1 d. sutarties sudarymo būtinumą trečiasis asmuo grindžia sutarties preambulėje nurodytais teiginiais, esą bendrovė neturi darbuotojų bei bendrovė nuo 2018 m. neturi patalpų ir įrangos, priemonių, reikalingų įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus 2017 m. gruodžio 8 d. T. E. B.. Tačiau preambulėje nurodytas aplinkybes paneigia bylos duomenys – šios sutarties sudarymo metu UAB „Kamoja“ dirbo tik trys darbuotojai: buhalterė O. L., direktoriumi trečiasis asmuo, bei N. I. (N. I.), o BUAB „Jan car Factory“ sutarties sudarymo metu dirbo 9 darbuotojai, iš kurių trys dirbo ir UAB „Kamoja“ (N. I., O. L., trečiasis asmuo).

13.13. 2017 m. gruodžio 8 d. sutartis Nr. JCF SA171201, kurios neva įmonė negalėjo (neturėjo) galimybių vykdyti po patalpų nuomos sutarties nutraukimo, toliau buvo vykdoma. Įmonė T. E. B. po patalpų nuomos sutarties nutraukimo (2018 m. gegužės 1 d.) pateikė dvi sąskaitas, kurių bendra suma buvo 11 000 Eur (2018 m. rugpjūčio 21 d. (6 000 Eur) bei 2019 m. kovo 19 d. (5 000 Eur)). Šios sąskaitos buvo apmokėtos tą pačią dieną. Tai dar kartą patvirtina, kad įmonė po patalpų nuomos pilnai galėjo vykdyti savo veiklą, todėl jai nebuvo jokio poreikio perleisti UAB „Kamoja“ savo klientus. Visos iš klientų gautinos sumos buvo nukreiptos į naują trečiojo asmens valdomą UAB „Kamoja“, kuriai perėjo bendrovės nebaigtų sutarčių vykdymas, o įmonė liko su skolomis.

14. Atsakovė BUAB „Jan car Factory“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su kreditorės ŽŪB „Nemėžis“ atskiruoju skundu ir prašo jį tenkinti.

15. Suinteresuotas asmuo J. E. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditorės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

15.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi buvo konstatuota, kad bendrovė nemoki tapo nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio. Įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nustačius BUAB „Jan car Factory“ nemokumo momentą, nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo iš naujo spręsti dėl BUAB „Jan car Factory“ nemokumo momento. Nemokumo administratorė, pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, veikė tiek BUAB „Jan car Factory“, tiek ŽŪB „Nemėžis“ vardu, todėl Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022 nustatytas aplinkybes yra pagrindas laikyti prejudicinėmis šios bylos atžvilgiu.

15.2. Teismas pagrįstai nesivadovavo Konsultacine išvada, kadangi konsultantui nebuvo pateikti visi bendrovės apskaitos dokumentai.

15.3. Teismas išsamiai ir teisingai pasisakė dėl visų pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl JANĮ 70 straipsnyje numatytų juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindų.

15.4. Nemokumo administratorei yra perduoti visi BUAB „Jan car Factory“ dokumentai, tai patvirtina 2021 m. spalio 20 d. pasirašyti dokumentų perdavimo aktai. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nemokumo administratorei buvo perduota 12-14 dėžių su bendrovės apskaitos dokumentais. Pretenzijų iš nemokumo administratorės dėl ne visų perduotų dokumentų nėra gauta, direktoriui nėra taikytos sankcijos už dokumentų neperdavimą. Suinteresuotas asmuo nėra atskingas už dokumentų saugojimą ir trūkumą, kuris galėjo atsirasti, kadangi nemokumo administratorė pretenzijas dėl nepakankamų dokumentų pradėjo reikšti tik praėjus daugiau kaip dviem metams.

15.5. Dėl pačios kreditorės ŽŪB „Nemėžis“ veiksmų (kreditorė nutraukė patalpų nuomos sutartį ir neleido atsakovei patekti į gamybines patalpas, kuriose buvo saugomi profesionalūs įrankiai) BUAB „Jan car Factory“ nebegalėjo tęsti darbų ir prisiimtų įsipareigojimų T. E. B., todėl atsakovė buvo priversta pirkti paslaugas iš UAB „Kamoja“. Taigi sprendimas sudaryti rangos sutartį su UAB „Kamoja“ buvo apdairus ir rūpestingas. Tokiu būdu buvo sumažinti galimi nuostoliai (dėl rangos darbų neatlikimo) ir apsaugoti kreditorių interesai. Todėl ši sutartis nepažeidė kreditorių teisių.

15.6. Finansinės ataskaitos buvo sudarytos ir pateiktos nemokumo administratorei, todėl nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

15.7. Vien tai, kad dalis atsakovės ir UAB „Kamoja“ užsakovų sutapo, nesudaro pagrindo teigti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į UAB „Kamoja“. Visi pareiškėjos argumentai yra susiję su paslaugų teikimu T. E. B., byloje nėra nustatyta, kad UAB „Kamoja“ būtų vykdžiusi rangos darbus kitiems BUAB „Jan car Factory“ klientams.

15.8. Aplinkybės, kad įmonė neva pateikė dvi 11 000 Eur dydžio sąskaitas T. E. B. yra nauja, tokių sąskaitų byloje nėra, todėl šios aplinkybės nėra nagrinėtos apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

17. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartis, kuria atmestas prašymas BUAB „Jan car Factory“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo ir ginčo esmės

18. Bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu nustačius, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus <...>. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020, 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentai dėl sąmoningai blogo valdymo vertintini ne kaip savarankiškas tyčinio bankroto požymis, o sistemiškai siejami su JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais.

20. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad buvęs bendrovės vadovas neperdavė visų įmonės dokumentų. Šios aplinkybės tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atskirajame skunde kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Tačiau apskaitos dokumentų neperdavimas nėra savarankiškas tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Apskaitos dokumentų neperdavimas tyčinio bankroto apsektu yra siejamas su apgaulingu ir aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, o tai, kaip tyčinio bankroto požymis, yra įtvirtinta JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2022 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022).

21. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nemokumo momentą, taip pat tuo, kad įmonės vadovas neperdavė visų buhalterinės apskaitos dokumentų, neteikė finansinių ataskaitų VĮ Registrų centrui; bendrovei jau esant nemokiai, buvo atlikti įskaitymai su susijusia bendrove UAB „Kamoja“, tai pažeidė kreditorių teises; įmonės veikla buvo perkelta į UAB „Kamoja“. Kreditorė prašė pripažinti BUAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais. Toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių atskirųjų skundų argumentų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Jan car Factory“ nemoki tapo 2019 m. rugsėjo mėnesį. Kreditorė atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023, kadangi ji nedalyvavo šios bylos nagrinėjime. Apeliantė pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo įrodinėjamas kitas nemokumo momentas – kreditorės teigimu, atsakovė nemoki tapo ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d.

23. Priešingai nei nurodo kreditorė atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023 rėmėsi pagrįstai. Šia nutartimi buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės BUAB ,,Jan car factory“ ieškinį atsakovui J. E. K. dėl žalos atlyginimo. Faktinį ieškinio pagrindą sudarė aplinkybės, kad J. E. K. bendrovei esant faktiškai nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi nemokumo momento nustatymas buvo vienas iš pagrindinių šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykų. Tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023 buvo keliamas klausimas, ar BUAB ,,Jan car factory“ nemoki tapo 2018 m. gruodžio 31 d. (2019 m. sausio 1 d), ar kitu metu.

24. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje buvo analizuoti 2018–2020 metų BUAB ,,Jan car factory“ bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kreditorė neteikia jokių naujų dokumentų ir nenurodo jokių reikšmingų naujai paaiškėjusių aplinkybių, o iš esmės remiasi Konsultacine išvada, kurioje pateiktas tiesiog kitoks tų pačių BUAB ,,Jan car factory“ finansinės atskaitomybės dokumentų vertinimas nei jie buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023.

25. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015). Teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, taip pat ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021 45 punktą).

26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad nėra pagrindo BUAB ,,Jan car factory“ bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir nemokumo momento vertinti kitaip, nei jis buvo nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-169-464/2023.

Dėl BUAB „Jan car Factory“ atliktų įskaitymų kaip tyčinio bankroto požymio

27. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp UAB „Jan car Factory“ ir T. E. B. 2017 m. gruodžio 8 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. JCF SA171201, pagal kurią bendrovė įsipareigojo ne ilgiau kaip per 3 metus atlikti 1977 metais pagaminto automobilio BMW 633 CSI Automatic išmontavimo–surinkimo, dažų pašalinimo, paruošimo šlifavimui, suvirinimo, rūdžių pašalinimo, paruošimo dažymui, vidaus ir išorės dažymo darbus, atlikti variklio, greičių dėžės, transmisijos remonto darbus, pakabos ir stabdžių restauravimą (sutarties 1.2, 2.2 papunkčiai), o klientas įsipareigojo už tinkamai ir laiku suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka (sutarties 4.1–4.2 papunkčiai).

28. UAB „Jan car Factory“ veiklai vykdyti reikalingas patalpas nuomojosi iš ŽŪB ,,Nemėžis“. Patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2018 m. gegužės 1 d., kadangi bendrovė nemokėjo nuomos mokesčio. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje nustatyta, kad ŽŪB ,,Nevėžis“ 2018 m. gegužės 3 d. pakeitė patalpų, kuriose ji vykdė automobilių remonto paslaugas, spynas ir nuo to momento UAB „Jan car Factory“ į jas nebegalėjo nei patekti, nei išsigabenti remonto paslaugoms teikti būtinų prietaisų, įrankių ir kito turto. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu ŽŪB „Nemėžis“ buvo įpareigota sudaryti galimybes UAB „Jan car Factory“ atstovams patekti į gamybines patalpas ir atsiimti juose esančius daiktus.

29. Nuo 2019 m. vidurio buvo areštuotos UAB „Jan car Factory“ sąskaitos, siekiant įvykdyti įsipareigojimus ŽŪB „Nemėžis“.

30. UAB „Jan car Factory“ ir UAB „Kamoja“ 2019 m. liepos 1 d. sudarė sutartį. Sutartyje nurodyta, kad bendrovė neturi darbuotojų, reikalingų įvykdyti užsakovo įsipareigojimus, prisiimtus 2017 m. gruodžio 8 d. sutartimi. Be to, šalys susitarė, kad paslaugų kainą, jos dalis vykdytojui už užsakovą sumoka užsakovo klientas T. E. B., pervesdamas užsakovo mokėtiną sumą vykdytojui į vykdytojo vardu atidarytą banko sąskaitą. Tuo pagrindu trečiasis asmuo UAB „Kamoja“ laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. išrašė ieškovei UAB „Jan car Factory“ PVM sąskaitas–faktūras. Iš civilinėje byloje esančių skolų apyvartų žiniaraščių laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. matyti, kad nuo 2019 m. liepos 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. buvo atliekami įskaitymai su UAB „Kamoja“ (6 t., b. l. 103).

31. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad UAB „Jan car Factory“ nemoki tapo 2019 m. rugsėjo mėnesį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirajame skunde teisingai pažymima, kad įskaitymai atlikti jau bendrovei esant nemokiai.

32. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su tarp UAB „Jan car Factory“ ir UAB „Kamoja“ atliktais įskaitymais, nurodytos prašant pripažinti UAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punkto pagrindais.

33. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis yra siejamas su juridinio asmens atsiskaitymais, kurie buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnio normomis reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Todėl šiuo faktiniu pagrindu bankrotas negali būti pripažįstamas tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

34. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis. Teisės doktrinoje pažymima, kad šis punktas apima tuos atvejus, kai dėl netinkamo įmonės turto valdymo daroma žala pačiai įmonei ir jos kreditoriams, kai sandoriai neatitinka pelno siekiančio juridinio asmens veiklos tikslų (Jokubauskas, Remigijus. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva: Mykolo Romerio universitetas, 2021, p. 229). Tačiau, kaip matyti iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl taikyto įskaitymo nepatenka į JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispoziciją. Nagrinėjamu atveju įskaitymo sandorio nėra pagrindo laikyti ir nuostolingu ar ekonomiškai nenaudingu juridiniam asmeniui (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi nenustatyta, jog šiuo sandoriu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.

35. Apeliantė taip pat nurodo, kad tarp UAB „Jan car Factory“ ir UAB „Kamoja“ 2019 m. liepos 1 d. sudaryta sutartimi be kita ko UAB „Kamoja“ buvo faktiškai perleistas UAB „Jan car Factory“ priklausęs T. E. B. reikalavimas pagal 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutartį, o tai, pasak apeliantės, taip pat pažeidė kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad dėl šio sandorio (ne)naudingumo bendrovei iš esmės buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi, kurioje be kita ko konstatuota, jog bendrovė neturėjo patalpų ir priemonių 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutarčiai įvykdyti, todėl UAB „Jan car Factory“ jau nebuvo pajėgi įvykdyti 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutarties. Byloje nebuvo pateikti duomenys, kad darbus atliko UAB „Jan car Factory“, o atsiskaitymą gavo UAB „Kamoja“. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad galimai UAB „Jan car Factory“, nutraukusi 2017 m. paslaugų teikimo sutartį, nebūtų patyrusi jokių nuostolių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad toliau vykdyti sutarties UAB „Jan car Factory“ bet kuriuo atveju jau būtų negalėjusi ir pajamų būtų dėl to negavusi. Todėl užsakovo T. E. B. pinigines lėšas nukreipus tiesiogiai UAB „Kamoja“, kuri ir faktiškai atliko darbus pagal sutartį, nebuvo siekiama UAB „Jan car Factory“ bankroto, kadangi tuo metu iš esmės ji jau ir buvo nemoki. Kadangi 2020–2021 metais bendrovės įsipareigojimai kreditoriams iš esmės liko nepakitę, nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo dar labiau esmingai pabloginta bendrovės padėtis.

Dėl UAB „Jan car Factory“ veiklos perkėlimo

36. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu juridinio asmens veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Iš esmės tapatus tyčinio bankroto požymis buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto tyčinio bankroto požymio, nepakanka nustatyti vien to, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą, bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-340-553/2020).

37. Apeliantė nurodo, kad UAB „Jan car Factory“ veiklos perkėlimą grindžia tai, jog į UAB „Kamoja“ perėjo dirbti visi UAB „Jan car Factory“ darbuotojai, bendrovės darbuotojas teismo posėdžio metu paliudijo, kad visi įrankiai ir darbo priemonės taip pat buvo perkeltos į kitą darbo vietą, taip pat UAB „Kamoja“ faktiškai buvo perduotas 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutarties (užsakovas T. E. B.) vykdymas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad visos šios aplinkybės iš esmės atspindi situaciją, kai juridinio asmens veikla yra perkeliama į kitą juridinį asmenį. Tačiau šias aplinkybes vertinant šiuo konkrečiu atveju bendrame bankroto kontekste bei atsižvelgiant į tai, jog tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Jan car Factory“ prie bankroto buvo privesta tyčia.

38. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nuo 2018 m. gegužės 3 d. UAB „Jan car Factory“ faktiškai nebegalėjo patekti į savo nuomojamas patalpas (žr. šios nutarties 28 punktą). Apeliantė atskirajame skunde pažymėjo, kad 2019 m. liepos 1 d. sutarties, kuria buvo perleistas T. E. B. užsakymas, sudarymo metu UAB „Kamoja“ faktiškai dirbo tik bendrovės vadovas ir buhalterė, tik po šios sutarties sudarymo į UAB „Kamoja“ perėjo kiti darbuotojai. Civilinėje byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Jan car Factory“ jau nebuvo pajėgi įvykdyti 2017 m. gruodžio 8 d. paslaugų teikimo sutarties ir nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio tapo nemoki. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju darbuotojų perkėlimas (pervedimas) į kitą juridinį asmenį galėtų būti vertintinas kaip ekonominis sprendimas, siekiant užbaigti UAB „Jan car Factory“ įsipareigojimus, kurių pati UAB „Jan car Factory“ nebūtų gebėjusi tęsti. Kaip jau buvo nustatyta anksčiau, UAB „Jan car Factory“ nebūtų galėjusi nei išlaikyti darbuotojų, nei generuoti pajamų, todėl darbuotojų pasitraukimas iš UAB „Jan car Factory“ yra natūralus. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nenustatyta, kad UAB „Kamoja“ būtų perėmusi daugiau UAB „Jan car Factory“ vykdytų sandorių. Taigi vieno sandorio perėmimas šiame kontekste negali būti pagrindu konstatuoti tyčinį bankrotą.

39. Kita vertus, aplinkybė, kad darbuotojai teismo posėdžio metu paliudijo, jog UAB „Jan car Factory“ priklausę darbo įrankiai buvo perkelti į UAB „Kamoja“, pirmosios instancijos teismo detaliau analizuojami nebuvo. Nenustatyta, kokiu teisiniu pagrindu darbo įrankiai ir kiti daiktai buvo perkelti, šios aplinkybės nebuvo pareiškimo dėl UAB „Jan car Factory“ bankroto pripažinimo tyčiniu savarankišku faktiniu pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl to nepasisako.

Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo ir finansinių ataskaitų neteikimo

40. Remiantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu, juridinio asmens bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teismų praktikoje išaiškinta, kad apskaitos dokumentų neperdavimas tyčinio bankroto apsektu yra siejamas su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu.

41. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad nemokumo administratorei buvo perduoti bendrovės apskaitos dokumentai – maždaug 12–14 dėžių. Tačiau nei atskirajame skunde, nei nemokumo administratorės atsiliepime, kuriuo sutinkama su atskirojo skundo argumentais, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dokumentai būtų perduoti pagal kokį nors konkretų aprašą, patvirtinantį tam tikrų dokumentų buvimą ir (ar) jų kiekį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent buvusiam bendrovės vadovui tenka pareiga tinkamai perduoti bendrovės finansinės apskaitos dokumentus nemokumo administratoriui, todėl, jeigu nėra sudarytas bendrovės dokumentų apyrašas, nėra perduota elektroninė bendrovės buhalterinė dokumentų apskaita ar kitomis priemonėmis nėra užtikrinama perduodamų dokumentų apimtis, buvęs bendrovės vadovas vėliau nebetenka galimybės remtis aplinkybe, kad dokumentai nemokumo administratoriaus buvo saugomi tam tikrą laiko tarpą ir buvęs bendrovės direktorius negali būti atsakingas už (ne)perduotus dokumentus. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

42. Visgi ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 29 punktą).

43. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą pripažinti UAB „Jan car Factory“ tyčiniu tuo pagrindu, kad kreditorė savo reikalavimą grindė nepatikimais įrodymais – Konsultacine išvada. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atskirojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais buvo nutarta nesiremti Konsultacine išvada, yra nepakankami. Atskirajame skunde teisingai pažymima, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tyrimą atlikęs ekspertas išanalizavo nemokumo administratorei perduotų dokumentų priėmimo–perdavimo aktais Nr. 1 ir Nr. 2 perduotus dokumentus ir jų pagrindu darė išvadas (Konsultacinės išvados 2 lapas, 6 t., b. l. 10). Pritartina atskirojo skundo argumentams, kad nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Konsultacinėje išvadoje buvo analizuojami tik 16 dokumentų. Aplinkybė, kad prie Konsultacinės išvados yra pridedama 16 priedų, savaime negali paneigti fakto, kad ekspertas išanalizavo visus buvusio bendrovės vadovo perduotus dokumentus.

44. Atskirajame skunde teisingai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, kurie patvirtintų, jog Konsultacinė išvada galimai parengta netyrus visų nemokumo administratoriaus turimų dokumentų. Kita vertus, iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad kilo ginčas dėl Konsultacinės išvados duomenų patikimumo, tačiau pirmosios instancijos teismas detaliau dėl šalių teikiamų argumentų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad galima pagrįstai atmesti Konsultacinėje išvadoje teikiamas išvadas, kurias ekspertas daro įvertinęs byloje esančius dokumentus, tačiau Konsultacinėje išvadoje be kita ko yra tiesiog suvedami tam tikri buvusio UAB „Jan car Factory“ vadovo pateikti duomenys, kurie suinteresuoto asmens nebuvo paneigti ir nuginčyti. Nėra aišku, kodėl teismas šiais duomenimis nesirėmė ir jų neanalizavo.

45. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atskirojo skundo argumentams, kad faktinės aplinkybės, kuriomis buvo įrodinėjamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymio egzistavimas, teismo liko iš esmės neįvertintas. Pavyzdžiui, pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad neužbaigtų pagal įmonės finansinės apskaitos duomenis sandorių bendras likutis – 144 962 Eur, kurį sudaro keturi užsakovai: D. O. E. (D. O. E.) (3 400 Eur), S. O. V. (S. O. V.) (62 430 Eur), T. E. B. (64 750 Eur), T. M. (T. M.) (14 382 Eur). Nei vienas iš šių kreditorių nereiškė finansinio reikalavimo, todėl, tikėtina, sandoriai, pagal kuriuos gauti išankstiniai apmokėjimai iš šių asmenų, yra užbaigti, bet finansinėje apskaitoje neatspindėti. Be to, remiantis finansinės apskaitos duomenimis, bendrovė yra skolinga buvusiam bendrovės vadovui, tačiau šis taip pat nėra pareiškęs finansinio reikalavimo, tai taip pat sudaro pagrindą teigti, kad nėra žinomos tikrosios bendrovės pajamos. Dar daugiau, ilgą laiką bendrovė deklaravo tik nuostolius, tačiau veiklą vykdė. Pareiškėjos teigimu, tai įrodo, kad bendrovės veikloje pajamos nebuvo fiksuojamos. Tačiau suinteresuotas asmuo į šiuos argumentus niekaip neatsikirto, o pirmosios instancijos teismas šių duomenų neanalizavo. Paaiškėjus, kad UAB „Jan car Factory“ suteikė paslaugas anksčiau nurodytiems asmenims, reikėtų pagrįsti, kad gautos pajamos atsispindėjo finansinėje apskaitoje. Priešingu atveju tai sudaro pagrindą svarstyti dėl buhalterinės apskaitos netinkamo vedimo ir tyčinio bankroto.

46. Be to, kreditorė pareiškime prašydama pripažinti UAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu nurodė, kad, pavyzdžiui, 2019 metais buvo patirta 42 816 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir sunaudota 17 867 Eur vertės atsargų, tačiau 2019 metais buvo sugeneruota tik 3 150 Eur pajamų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tais atvejais, kai bendrovė naudoja turimas atsargas, tai iš esmės reiškia gamybą, vertės sukūrimą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra atskleista, kokios priežastys lėmė, kad, sunadojus 17 867 Eur vertės atsargų, buvo gauta tik 3 150 Eur pajamų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir jų nevertino.

47. Pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su turto (atsargų) nurašymo aktais – ar tokie dokumentai turėjo (privalėjo) būti sudaromi ir kokia tokių dokumentų nesudarymo reikšmė šiuo konkrečiu atveju sprendžiant dėl aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės tvarkymo. Jeigu turto nurašymo aktai sudaromi nebuvo, reikalinga išsiaiškinti, kaip buvo skaičiuojamas atsargų sumažėjimas (sunaudojimas) gamybos procese ir kokiu būdu apskaitomas buhalterinėje apskaitoje. Nepaneigtos aplinkybės, kad atsargos sudarė reikšmingą dalį bendrovės turto, todėl šie pareiškėjos argumentai buvo reikšmingi, tačiau teismas jų netyrė ir nevertino.

48. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pajamų neatspindėjimas buhalterinėje apskaitoje reiškia pajamų slėpimą. Tokiu atveju, jeigu bendrovėje kaupiamos sąnaudos, patiriamos išlaidos, tačiau nėra fiksuojamos pajamos, tai reiškia, kad įmonė prie bankroto vedama sąmoningai, siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams, kadangi jie nebeturi į ką nukreipti išieškojimo.

49. Apibendrinamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas faktines aplinkybes pagal tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte, neatskleidė bylos esmės (žr. šios nutarties 45, 46, 47 punktus) ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis), todėl yra pagrindas šioje dalyje sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

50. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB „Jan car Factory“ bankroto tyčiniu dėl to, jog veikla buvo perkelta į UAB „Kamoja“ ir kad UAB „Jan car Factory“ su UAB „Kamoja“ atliko įskaitymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš emės neanalizavimo pareiškėjos argumentų, susijusių su apgaulingu ir aplaidžiu buhalterinės apskaitos vedimu, todėl neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis), todėl yra pagrindas šioje dalyje sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

51. Grąžindama dalį bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinę bylos baigtį.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškimo reikalavimas pripažinti UAB „Jan car Factory“ bankrotą tyčiniu dėl to, kad buvo apgaulingai ir aplaidžiai vedama buhalterinė apskaita, panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.