Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-1873-794/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-28
Bylos Nr.: e2S-1873-794/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-00761-2019-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vaclovas Paulikas
Suinteresuotas asmuo: S.L.
Pareiškėjas: V. J., D. J.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-1873-794/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00761-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.4.2.3.2; 3.4.2.7.1 (S)

VILNIAUS apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S.L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-3887-860/2019 pagal pareiškėjų V. J. ir D. J. pareiškimą dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolis Donatas Kisielius, antstolis Saulius Mulevičius, antstolė Daiva Milevičienė, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, S.L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai D. J.ir V. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu (patikslintu), kuriuo prašė iškelti jiems bankroto bylą.

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškėjas D. J. 2008-08-12 sudarė kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL08/08/20D su tuometiniu Nordea Bank AB Lietuvos skyriumi dėl 515 000 Lt kredito suteikimo. Užtikrinant D. J. finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą, banko reikalavimu V.J. sudarė su banku 2008-08-12 laidavimo sutartį, kuria prisiėmė solidarią atsakomybę už savo sutuoktinio D. J. finansinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti taip pat buvo įkeistas hipoteka nekilnojamasis turtas – žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Kredito sutartis buvo sudaryta pagal banko pasiūlytas sąlygas, kai iki nustatyto kredito grąžinimo termino – 2018-07-31, buvo numatyta mokėti tik palūkanas, o suėjus šiam terminui, kredito gavėjas turėjo grąžinti visą kreditą vienu metu, taip pat buvo numatyta alternatyvi galimybė prasitęsti prievolės įvykdymo terminą dar papildomam 10 metų terminui. Tačiau suėjus minėtam terminui (2018-07-31) D. J. buvo nepajėgus sumokėti visą kreditą – 146 154,31 EUR, o bankas atsisakė pratęsti sutarties įvykdymo terminą. Pareiškėjas D. J. taip pat turi ir asmeninį kreditorių – S.L., kuris iš pradžių finansavo jo statybų projektus. Tačiau elgėsi nesąžiningai, ėmė reikalauti nepagrįstų sumų. Šio kreditoriaus reikalavimai šiuo metu siekia virš 100 000 EUR. Taip pat antstolės D. Milevičienės žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0012/16/01514 dėl išieškojimo kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai – skolos suma 1 685 EUR. Pareiškėjų teigimu, sutuoktiniai jokio vertingo turto, išskyrus tą kuris yra įkeistas bankui, neturi; įkeisto turto vertė – 131 100 EUR. Darbinės pajamos taip pat yra nedidelės, todėl jie neturi jokių galimybių per protingą terminą įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame iš esmės neprieštarauja pareiškėjų prašymui dėl jiems bankroto bylos iškėlimo.

4. Nurodė, kad D. J. valstybės biudžetui skolingas 0,01 EUR, o V. J. – 55 EUR. Taip pat informavo, kad antstolių sistemos 2019-05-13 duomenimis D. J. atžvilgiu vykdoma vykdomoji byla VMI prie FM naudai ir išieškoma bendra 1 730 EUR suma.

5. Trečiasis asmuo S. L. atsiliepimu į pareiškimą prašė netenkinti pareiškėjų pareiškimo dėl jiems bankroto bylos iškėlimo.

6. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019-05-23 sprendimu, civilinėje byloje Nr. e2-1953-275/2019, nustatyta, kad D. J. yra skolingas S. L. pagal 2008-08-08 ir 2008-08-22 vekselius – bendroje sumoje 60 290 EUR; ši suma, taip pat 5 proc. procesinės palūkanos priteistos iš D. J. S. L. naudai. Pareiškėjas D. J. pagal 2008 m. vekselius prisiėmė prievoles 60 290 EUR sumoje, tačiau jų neketina vykdyti, nes nepaisydamas teismų sprendimų pareiškime neigia šią prievolę ir neketina atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, prieš gaudamas paskolą (pasiskolindamas pinigus išrašant vekselius) nurodė kreditoriui S. L., kad jo namas nėra įkeistas ir gali būti gaunamų paskolų grąžinimo garantija, taip pat jis turi nuosavybėje ir kitą turtą – butą, tačiau realybėje vekselių išrašymo dieną namas buvo apsunkintas hipoteka banko naudai už suteiktą kreditą, o butas perduotas kitiems asmenims nuosavybė teismo sprendimu. ½ dalis buto likusi V. J. nuosavybėje po sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, patvirtintos 2018-08-22, buvo parduota 2018 m. rugsėjo 12 d., tačiau gautos lėšos skolos dengimui nebuvo panaudotos. Nurodė, kad D. J. uždirba apie 1 000 EUR, o V. J. – apie 360 EUR, todėl akivaizdu, kad pareiškėjams iškėlus bankroto bylą, kreditorius S. L. skolos neatgaus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškimą tenkino iš dalies. Teismas iškėlė pareiškėjui D. J. bankroto bylą, o kitoje dalyje pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė

8. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo D. J. turimų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję (mokėtinos skolos) – apie 260 000 EUR, ir turimo turto – 131 100 EUR (gaunamų kasmėnesinių pajamų – apie 850 EUR į rankas), disbalansas yra akivaizdus ir neginčijamas. Pareiškėjas šių skolų, gaudamas pajamas tik iš savo darbinės veiklos (apie 850 EUR), turint omenyje pragyvenimui reikalingas lėšas, negali grąžinti per protingą terminą. Skolų suma nuolat didėja palūkanų ir delspinigių forma, todėl neabejotina, kad pareiškėjas D. J. ir pareiškėja V. J. yra nemokūs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.

9. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo D. J. ir sąžiningumą FABĮ taikymo prasme, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų (teismas nenustatė tokių duomenų), kurių pagrindu būtų galima abejoti pareiškėjo D. J. sąžiningumu. Pareiškėjas per paskutiniuosius tris metus nėra sudaręs jokių negatyvių sandorių ir nėra atlikęs jokių kitų veiksmų, kurie galėtų neigiamai sąlygoti jo turtinę padėtį ar turėti įtakos jo nemokumui.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjo D. J. skolų susidarymo priežastys iš esmės yra objektyvios. Pareiškėjas ketino kreditą grąžinti iš savo veiklos – jis užsiėmė nekilnojamojo turto statyba ir jo pardavimu. Be to, pareiškėjas vykdydamas savo nekilnojamojo turto veiklą, nuolat stokojo apyvartinių lėšų, tad dalis jų buvo skolinamasi iš kreditoriaus S.L., tačiau prasidėjus visuotinei ekonominei krizei 2008 m., buvo susidurta su finansiniais sunkumais, tad su S. L. kilo įvairių nesutarimų, prasidėjo teisminiai ginčai. Galiausiai suėjus kredito sutartyje numatytam terminui (2018-07-31), bankas nesutiko pratęsti kredito sutarties termino ir pareikalavo visą suteikto kredito sumą grąžinti iš karto, todėl ši situacija, teismo vertinimu, jį privedė prie nemokumo. Teismas taip pat nesutiko su kreditorius S. L. teiginiu, jog pareiškėjas yra nesąžiningas, nes jis ginčija teisme skolą. Teismo vertinimu, kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme, o tai, kad jo reikalavimai nėra patvirtinami, savaime nereiškia, jog jo elgesys buvo nesąžiningas. Priešingai, nagrinėjamu atveju tai rodo, kad jis yra pakankamai rūpestingas ir atsakingas, turėdamas kitokią savo nuomonę dėl skolos susidarymo aplinkybių, bandė ją apginti teisme. Be to, priešingai nei nurodė kreditorius S. L., įstatyme nėra draudimo turint tam tikrą turtą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu yra asmens nemokumo faktas, kuris yra sąlygojamas turimo turto ir pradelstų skolinių įsipareigojimų disbalanso, taip pat per protingą terminą padengti turimus įsiskolinimus.

11. Teismas taip pat kritiškai vertino ir kreditoriaus argumentus, jog pareiškėjo nesąžiningumą įrodo ta aplinkybė, kad suėjus terminui grąžinti banko paskolą (2018-07-31), - ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), likusi V. J. nuosavybėje po turto pasidalinimo sutarties, patvirtintos 2018-08-22, buvo skubiai parduota 2018-09-12 sutuoktinių vaikams, tačiau gautos lėšos S.L. skolos dengimui nebuvo panaudotos. Teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-11 nutartimi atsakovui santuokos metu priklausanti minėto turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis buvo priteista jo nepilnamečiams vaikams kaip išlaikymas, todėl akivaizdu, kad likusi minėto turto ½ dalis priklausė (liko) būtent ieškovei V.J. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi S.L. yra asmeninis tik pareiškėjo D.J. kreditorius, tad V.J. neturėjo jokios pareigos pardavusi savo asmeninį turtą dengti sutuoktinio asmenines prievoles.

12. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas laikė, kad pareiškėjas yra sąžiningas FABĮ taikymo prasme, t.y. nėra akivaizdžių pareiškėjo nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, todėl šiuo metu yra pagrindas iškelti pareiškėjui D.J. bankroto bylą, nes jis yra nemokus ir nenustatyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatyti ribojimo pagrindai. Tuo tarpu pareiškėja V.J. yra atlikusi nesąžiningus veiksmus, kurie tiesiogiai įtakojo jos nemokumą, tad jai kelti bankroto bylą teismas atsisakė.

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo S. L. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-09-30 nutartį dalyje, kurioje teismas pareiškėjui D. J. iškėlė bankroto bylą, panaikinti.

14. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Teismas nevertino aplinkybės, jog kitoje civilinėje byloje 2019-05-23 teismo sprendimu yra konstatuotas pareiškėjo siekis išvengti atsakomybes, kas iškėlus jam bankroto bylą galės būti įgyvendinta.

14.2. Teismas nevertino byloje nustatytos aplinkybės, jog prieš gaudamas paskolą (pasiskolindamas pinigus išrašant vekselius) pareiškėjas nurodė apeliantui S. L., kad jo namas nėra įkeistas ir gali būti gaunamų paskolų grąžinimo garantija, taip pat jis turi nuosavybėje ir kitą turtą – butą, tačiau realybėje vekselių išrašymo dieną namas buvo apsunkintas hipoteka banko naudai už suteiktą kreditą, o butas perduotas kitiems asmenims nuosavybė teismo sprendimu.

14.3. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad pareiškėjų 2018-08-22 sudaryta sutuoktinių turto padalijimo sutartis tik patvirtino ankstesnę sutuoktinių nuostatą dėl 2012 m. įvykusio šio turto padalijimo – t. y. po turto dalies perdavimo vaikų išlaikymui, ½ dalis buto buvo likusi V.J. asmenine nuosavybe. Teismas be pagrindo sutuoktinių turto padalijimo sutarties, patvirtintos 2018-08-22 teismo nutartimi, nevertino kaip pažeidžiančios kreditorių interesus, suteikiančios pareiškėjui galimybę išvengti šiuo turtu atsiskaityti su kreditoriais.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas D. J. prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-09-30 nutartį palikti nepakeistą.

16. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Atskirajame skunde D. J. nesąžiningumas siejamas su jo pastangomis, kurias jis dėjo finansinius sunkumus įveikti, jos įvardijamos nepakankamomis ir toks vertinimas siejamas ne su kokiomis nors realiomis skolininko galimybėmis, jų išnaudojimu, o vien pagal faktą, kad kreditorius S. L. negavo savo reikalavimo įvykdymo ta apimtimi, kuria tikėjosi. Be to, D. J. nesąžiningumą sieja ir su aplinkybe, kad jis nepripažino dalies kreditoriaus S. L. reikalavimų, kuriuos kitoje civilinėje byloje teismas pripažino pagristais, nors byloje turi būti nustatyta, kad D. J. turėjo realią, o ne hipotetinę galimybę įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus, tačiau to nepadarė. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių neįrodinėja ir kreditorius S. L..

16.2. Visa informacija apie nekilnojamąjį turtą yra vieša ir kiekvienas asmuo turi teisę ją pasitikrinti. Be to, kreditoriaus S. L. naudai dar 2012 m. birželio mėnesį pradėta vykdomoji byla, joje areštuotas visas D.J. priklausęs turtas, įskaitant ir įkeistą bankui, apeliantas iš antstolio gavo visą informaciją apie tą turtą (tiek apie įkeistą bankui, tiek apie butą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jokių papildomų veiksmų nesiėmė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teiginiams, kad D.J. kokią nors informaciją nuslėpė nuo kreditoriaus S. L.,

16.3. 2018-08- 22 turto pasidalijimo sutarties buvo sudaryta formaliai užbaigti sutuoktinių turto - buto adresu (duomenys neskelbtini) pasidalijimo teisinius santykius, kurie buvo pradėti 2012-01-11 Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-201-131-2012, kai sutuoktiniui D. J. priklausiusi ½ šio buto buvo priteista nepilnamečiams vaikams kaip išlaikymas jiems. Minėtoje nutartyje ir tuo pačiu Nekilnojamojo turto registre išviešintuose duomenyse nebuvo nurodyta, kad likusi ½ buto yra asmeninė V. J. nuosavybė, todėl šiam faktui (teisingiems duomenims) išviešinti ir įforminti buvo reikalinga 2018-08-22 turto pasidalijimo sutartis. Taigi, 2018-08-22 turto pasidalijimo sutarties sudarymo momentu D. J. jau nebeturėjo jokio nuosavybės teisės į butą, adresu (duomenys neskelbtini), todėl atskirojo skundo argumentas, kad tokiu sandoriu buvo sudaryta galimybė D. J. paslėpti šį turtą nuo kreditorių taip pat atmestinas

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas iškėlė pareiškėjui D. J. bankroto bylą. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pareiškėjui D. J. iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Dėl atskirojo skundo argumentų

19. Nagrinėjamu atveju Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiama 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nustatęs, jog pareiškėjas yra sąžiningas ir nemokus FABĮ taikymo prasme, iškėlė pareiškėjui D. J. bankroto bylą. Apeliantas su tokiais teismo argumentais nesutiko nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju bankroto byla nekeltina D. J., nes tokiu būdu bus sudarytos sąlygos jam išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o jo veiksmai dėl atsiskaitymo su kreditoriumi S. L. vertinti kaip nepakankami, nededant maksimalių pastangų, todėl apelianto nuomone, vertintini nesąžiningais. Be to, kliūtimi iškelti D. J. bankroto bylą turėtų būti ir D. J. ir V. J. sudaryta 2018-08-22 turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią ½ buto adresu (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta V.J. asmenine nuosavybe, nes 2012-01-11 Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-201-131-2012 sutuoktiniui D. J. priklausiusi ½ šio buto buvo priteista nepilnamečiams vaikams kaip išlaikymas jiems. Ši sutartis, apelianto nuomone, turėjo būti teismo įvertinta kaip pažeidžianti kreditorių interesus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, bei faktinius bylos duomenis, sprendžia, jog nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais.

20. Pagal FABĮ 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015; kt.).

21. Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

22. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjas D. J. yra nemokus, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios sąlygos egzistavimo nepasisako.

23. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų nustatyta fizinio asmens nemokumo sąlyga. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

24. Kasacinis teismas, aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Be to, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliantas S. L. to neginčija, kad D. J. finansinę padėtį lėmė sandoriai, sudaryti 2008 metais su tuometiniu Nordea Bank AB Lietuvos skyriumi (šiuo metu tai Luminor Bank AB Lietuvos skyrius) ir kreditoriumi S. L. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tiek pareiškėjo D. J. įsipareigojimai bankui, tiek ir įsipareigojimai apeliantui S. L, atsirado kaip verslo, susijusio su nekilnojamuoju turtu, rizikos pasekmė, šis verslas iki to laiko buvo sėkmingas ir D. J. vykdomas kartu su kreditoriumi S. L. Per visą laikotarpį nuo jų sudarymo iki pareiškimo iškelti bankroto bylą tų sandorių įsipareigojimai buvo vykdomi pagal skolininko D. J. galimybes ir kreditorių nustatytas sąlygas, tačiau 2008 m. prasidėjus visuotinei ekonominei krizei buvo susidurta su finansiniais sunkumais, todėl su apeliantu S. L. kilo įvairių nesutarimų, prasidėjo teisminiai ginčai. Be to, suėjus kredito sutartyje numatytam terminui (2018-07-31), bankas nesutiko pratęsti kredito sutarties termino ir pareikalavo visą suteikto kredito sumą grąžinti iš karto, todėl ši situacija (vykdytos veiklos nesuvaldymas, perdėtas pasitikėjimas vykdytos veiklos partneriu – kreditoriumi S. L., 2008 m. prasidėjusi visuotinė finansinė krizė), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ir lėmė pareiškėjo D. J. nemokumą.

27. Remiantis suinteresuoto asmens atskiruoju skundu pastebėtina, jog apeliantas S. L. pareiškėjo D. J. nesąžiningumą sieja su aplinkybe, jog jis teigdamas, kad jokios paskolos pagal 2008 m. išrašytus vekselius nėra gavęs, nepripažino dalies kreditoriaus S. L. reikalavimų, kuriuos civilinėje byloje Nr. e2-1953-275/2019 pagal S. L. ieškinį atsakovui D. J. dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismas tenkino ir priteisė ieškovui S. L. 60 290 EUR skolos. Tačiau asmens teisių gynimas teisme automatiškai nerodo jo nesąžiningumą. Kiekvienas asmuo turi teisę į savo teisių gynybą, teismui pateikti savo įvykių, ginčo aplinkybių versiją, pasirinkti teisme tą savo teisių gynimo būdą, kuris labiausiai atitinka jo interesus. Aplinkybė, kad teismas priėmė sprendimą kitos šalies naudai, savaime nereiškia, kad jo elgesys buvo nesąžiningas. Priešingai, nagrinėjamu atveju tai rodo, kad pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas, turėdamas kitokią savo nuomonę dėl skolos susidarymo aplinkybių, bandė ją apginti teisme. Apeliacinės instancijos vertinimu, faktinės situacijos atskleidimas kaip tik yra sąžiningas veiksmas tiek bendrąja, tiek ir FABĮ prasme. Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog pareiškėjo veiksmai nesutinkant ir nepripažįstant kreditoriaus reikalavimo, pareikšto civilinėje byloje Nr. e2-1953-275/2019, turėjo reikšmingos įtakos jo nemokumui. Taigi vien faktas, kad pareiškėjas D. J. nepripažino savo skolos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1953-275/2019, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas veiksmas FABĮ taikymo prasme, todėl atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog kitoje civilinėje byloje 2019-05-23 teismo sprendimu yra konstatuotas pareiškėjo siekis išvengti atsakomybes, kas iškėlus jam bankroto bylą galės būti įgyvendinta, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-336/2013). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Taigi bendrąja prasme nesąžiningais veiksmais gali būti vertinami tik tokie veiksmai, kuriuos skolininkas atliko ar nuo jų susilaikė, nors galėjo elgtis ir priešingai, tačiau sąmoningai ar dėl nerūpestingumo to nepadarė ir taip pakenkė kreditorių interesams, apie tai skolininkas žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Tai reiškia, jog byloje turėjo būti nustatyta, kad pareiškėjas D. J. turėjo realią galimybę įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus ir to nepadarė. Tačiau tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjas nenustatė, tokių aplinkybių neįrodinėja ir pats apeliantas.

30. Kritiškai vertintinas ir atskirojo skundo argumentas dėl pareiškėjų D. J. ir V. J. sudarytos 2018-08-22 turto pasidalijimo sutarties, jos įtakos kreditoriaus S. L. interesams.

31. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-11 nutartimi, civilinėje byloje Nr. N2-201-131-2012, buvo patvirtinta šalių – ieškovės V. J. ir atsakovo Dariaus J., sudaryta taikos sutartis dėl atsakovo teikiamo išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams; iš šios teismo nutarties matyti, kad atsakovui santuokos metu priklausanti minėto turto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis buvo priteista jo nepilnamečiams vaikams kaip išlaikymas. Taigi akivaizdu, kad likusi minėto turto ½ dalis priklausė (liko) būtent ieškovei V. J. asmeninės nuosavybės teise. Kitaip tariant, šis turtas iš esmės dar nuo 2012 m. buvo V. J. asmeninė nuosavybė. Tuo tarpu pareiškėjų D.J. ir V. J. 2018-08-22 sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuri patvirtinta 2018-08-22 teismo nutartimi, buvo sudaryta užbaigti sutuoktinių turto – buto, adresu (duomenys neskelbtini) pasidalijimo teisinius santykius, kurie buvo pradėti aukščiau minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. N2-201-131-2012. Taigi 2018-08-22 turto pasidalijimo sutarties sudarymo momentu pareiškėjas D. J. jau nebeturėjo jokio nuosavybės teisės į butą, adresu (duomenys neskelbtini), neturėjo jokios galimybės šio buto ar kokios nors jo vertės panaudoti atsiskaitymui su savo kreditoriais (įskaitant ir apeliantą S. L.), todėl atskirojo skundo argumentai, kad tokiu sandoriu buvo sudaryta galimybė D. J. paslėpti šį turtą nuo kreditorių yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja civilinėje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl taip pat atmestini.

32. Vertindamas atskirojo skundo teiginius, kad pareiškėjas D. J. nuslėpė nuo kreditoriaus S. L. duomenis apie turimą nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad visa informacija apie nekilnojamąjį turtą yra vieša ir kiekvienas asmuo turi teisę ją pasitikrinti. Tačiau tokių papildomų veiksmų suinteresuotas asmuo nesiėmė. Jei apeliantas S. L. manė, kad jo skolininko D. J. veiksmai ar sandoriai pažeidžia jo teises, jis turėjo teisę pasinaudoti teise tokius sandorius ginčyti įstatymų numatytais pagrindais ir terminais, tačiau to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nedarė, kas leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir konstatuoti pareiškėjo D. J. nesąžiningumą.

33. Kiti suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodyti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010). Pirmosios instancijos teismo motyvams ir argumentams, išdėstytiems skundžiamoje nutartyje, teismas pilnai pritaria ir su jais sutinka.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė FABĮ normas, reglamentuojančias fizinio asmens nesąžiningumą, todėl naikinti ar keisti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Vaclovas Paulikas