Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-285-354/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-29
Bylos Nr.: 1A-285-354/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-27218-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: V. G., R. G.
Advokatai: Gintaras Žičkus

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-354/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27218-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; (S) 1.1.8.1.1; 1.2.18.10; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.2; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.7.5; 2.2.4.3; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.4.6.4.3; 2.16.; 3.12.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Neringai Tolvaišaitei-Aleksienei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,gynėjui advokatui Gintarui Žičkui,nuteistiesiems V. G. ir R. G.,specialistei Nomedai Barauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. G. ir R. G. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 170 MGL (8 500 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą;

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 170 MGL (8 500 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Taip pat šiuo nuosprendžiu I. Ž. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nuosprendis jos atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. G. nuteista už tai, kad, veikdama kartu su sutuoktiniu R. G., tyčia apgaulingai tvarkė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą, tai yra laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25, dirbdama pagal verslo liudijimus – Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos laikotarpiui nuo 2017-01-05 iki 2018-06-30, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (2012-04-24 įstatymo Nr. XI-1988 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, bei 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodančias, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) užsisakė ir įsigijo pagamintos produkcijos ir žalios mėsos iš viso už 49 539,59 Eur be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir jos pardavimų, o būtent, įsigijo pagamintos produkcijos už 8 233,29 Eur, žalios mėsos už 41 306,30 Eur, iš jų: 2017 m. kovo-balandžio mėn. pagamintos produkcijos už 798,37 Eur, žalios mėsos – 6 116,86 Eur; 2017 m. gegužės mėn. pagamintos produkcijos už 357,42 Eur, žalios mėsos – 3 105,27 Eur; 2017 m. birželio mėn. pagamintos produkcijos už 1 780,09 Eur, žalios mėsos – 3 387,50 Eur; 2017 m. liepos mėn. pagamintos produkcijos už 1 324,77 Eur, žalios mėsos – 3 101,60 Eur; 2017 m. rugpjūčio mėn. pagamintos produkcijos už 2 764,29 Eur, žalios mėsos – 3 576,17 Eur; 2017 m. rugsėjo mėn. pagamintos produkcijos už 420,57 Eur, žalios mėsos – 2 874,51 Eur; 2017 m. spalio-gruodžio mėn. pagamintos produkcijos už 613,72 Eur, žalios mėsos – 9 025,06 Eur; 2018 m. sausio mėn. pagamintos produkcijos už 144,76 Eur, žalios mėsos – 2 053,88 Eur, 2018 m. vasario-balandžio mėn. pagamintos produkcijos už 29,30 Eur, žalios mėsos – 8 065,45 Eur, dėl ko negalima iš dalies nustatyti V. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėn.

2. R. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su sutuoktine V. G., tyčia apgaulingai tvarkė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą, tai yra laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25, dirbdamas pagal verslo liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos laikotarpiui nuo 2017-01-05 iki 2018-06-30, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (2012-04-24 įstatymo Nr. XI-1988 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, bei 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, nurodančias, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) užsisakė ir įsigijo mėsos produkcijos už 49 539,59 Eur be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir jos pardavimų, o būtent, įsigijo pagamintos produkcijos už 8 233,29 Eur, žalios mėsos už 41 306,30 Eur, iš jų: 2017 m. kovo-balandžio mėn. pagamintos produkcijos už 798,37 Eur, žalios mėsos – 6 116,86 Eur; 2017 m. gegužės mėn. pagamintos produkcijos už 357,42 Eur, žalios mėsos – 3 105,27 Eur; 2017 m. birželio mėn. pagamintos produkcijos už 1 780,09 Eur, žalios mėsos – 3 387,50 Eur; 2017 m. liepos mėn. pagamintos produkcijos už 1 324,77 Eur, žalios mėsos – 3 101,60 Eur; 2017 m. rugpjūčio mėn. pagamintos produkcijos už 2 764,29 Eur, žalios mėsos – 3 576,17 Eur; 2017 m. rugsėjo mėn. pagamintos produkcijos už 420,57 Eur, žalios mėsos – 2 874,51 Eur; 2017 m. spalio-gruodžio mėn. pagamintos produkcijos už 613,72 Eur, žalios mėsos – 9 025,06 Eur; 2018 m. sausio mėn. pagamintos produkcijos už 144,76 Eur, žalios mėsos – 2 053,88 Eur, 2018 m. vasario-balandžio mėn. pagamintos produkcijos už 29,30 Eur, žalios mėsos – 8 065,45 Eur, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėn.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistųjų V. G. ir R. G. gynėjas advokatas Gintaras Žičkus prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. ir R. G. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Teigia, kad teismo nuosprendis neatitinka BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nėra aišku, kokį nusikaltimą padarė jo ginamieji. Nurodo, kad nors kaltinamasis aktas, pagal kurį buvo nagrinėjama baudžiamoji byla V. ir R. G. atžvilgiu, teisme buvo tikslinamas kelis kartus, detalizuojant pagamintos produkcijos ir „žalios mėsos“ kiekius pagal specialistės detalesnius paskaičiavimus, tačiau teismas nuosprendyje, kaip ir prokuroras kaltinamajame akte, neatskleidė konkrečios nusikaltimo sudėties, t. y. neįvertino konkrečios teisės normos, kurios pažeidimas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnį, nuosprendyje nepateikta konkretaus nusikaltimo sudėties analizė, buvo pasikliauta specialisto išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimu, detaliau neaptariant tų teisės aktų normų turinio ir jų ryšio su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Dėl to gynėjas skunde teigia, kad aiškiai neatskleidus nusikaltimo sudėties turinio, nėra aišku, už kokią nusikalstamą veiką yra nuteisti V. ir R. G., t. y. aprašymo teisės normų, kurias pažeidė V. ir R. G., ir aprašymo, dėl ko toks pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o teismo tolesnė asmenų (nuteistųjų, liudytojų) parodymų, telefoninių pokalbių stenogramų, „suvestinių“, „užsakymo lapų“ ir kitų duomenų, leidžiančių susidaryti vienokį ar kitokį įsitikinimą apie buvusias faktines aplinkybes, analizė, yra savitikslis dalykas, neturintis aiškaus praktinio pritaikomumo (pvz., tinklelio, druskos, prieskonių pirkimas/nepirkimas, kai nuteistieji nėra kaltinami neteisėta gamyba arba galimai neapskaitytas šviežios mėsos įsigijimas, nors nenustatyti nei jos pardavimo, nei mėsos produkcijos iš jos pagaminimo faktai, nei joks neteisėtas V. ir R. G. mėsos perdirbimo fabrikas nebuvo rastas). Dėl to neaišku, kodėl teismas analizavo šiuos duomenis, kai nėra aišku, kokį konkretų ryšį tie duomenys turi su inkriminuojamo nusikaltimo sudėtimi.

3.2. Nurodo, kad BK 222 straipsnio 1 dalis yra taikoma tik asmenims, kurie turi specialias pareigas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ir kitus teisės aktus registruoti ūkines operacijas, tačiau ne visiems asmenims be išimties. Teigia, kad teismas nuosprendyje ne tik, kad nenurodė konkrečios veikos, už kurios padarymą nuteistuosius pripažino kaltais ir jiems skyrė baudas, tačiau pernelyg apibendrintai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį neatribodamas asmenų, vykdančių ekonominę veiklą, pareigų ir tokios veiklos nevykdančių asmenų pareigų. Teismas iš esmės sutapatino juridiniam asmeniui keliamus reikalavimus apskaitos tvarkymui su reikalavimais fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimus. Pažymi, kad nors teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje didelį dėmesį skyrė aprašydamas surinktus duomenis, kurie, teismo vertinimu, įrodo produkcijos įsigijimą to neįtraukiant į apskaitą, tačiau nuosprendžio 55 puslapyje aiškiai nurodoma, kad teismas nenustatė, jog nuteistųjų įsigyta produkcija (teismo įsitikinimu – neapskaityta) kur nors būtų parduota ar kitaip realizuota. Taip pat pažymi, kad kaltinamajame akte buvo inkriminuota ne tik neapskaitytos mėsos produkcijos įsigijimas, tačiau ir jos pardavimas (beje, ir rūkytos, ir šviežios). Taigi, nors teismas padarė išvadą, kad neapskaitytas pardavimas neįrodytas, tačiau nepaisant to, pripažino asmenis kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kadangi BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika gali būti padaroma tik esant tyčinei kaltei, tai nenustačius paties neapskaitytos mėsos produkcijos pardavimo veiksmo, nesuprantama, kaip galima laikyti, kad toks veiksmas būtų padarytas tyčia.

3.3. Nurodo, kad teismas mėsos išpjaustytojo G. K. parodymus (kuris vienintelis tvirtino matęs, kaip R. G. į transporto priemonę dedasi, jo supratimu, šviežią mėsą dėžėse) laikė svarbiais ir esminėmis bylos aplinkybėmis. Nors G. K. parodymai yra vieninteliai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas ir dėl to teismas juos laikė esminiais, tačiau teismas neatskleidė tų duomenų ryšio su inkriminuojama neapskaitytos produkcijos pirkimo ir pardavimo nusikalstama veika. Be to, tokie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio duomenų vertinimo reikalavimų. Pažymi, kad nei vienas atsakingas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas (išskyrus G. K., kuris nebuvo atsakingas už mėsos pardavimą ar pardavimo įforminimą ar sutarčių bei susitarimų sudarymą ir vykdymą, užsakymų priėmimą) nepatvirtino aplinkybės, kad nuteistieji ar bet kuris jų būtų įsigiję iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ šviežios mėsos ar neapskaitytos mėsos ar jos gaminių. Byloje nepaneigta nuteistųjų versija apie tai, kad jie užsakydavo išpjaustyti šviežią mėsą ir iš jos pagaminti mėsos gaminius, tokią nuteistųjų versiją patvirtina telefoninių pokalbių analizė, G. K. parodymai apie tai, kad V. ir R. G. būdavo išpjaustoma mėsa. Tai, kad V. ir R. G. užsisakydavo pagaminti produkciją iš konkrečios šviežios mėsos, yra susiję su jų aiškiais ekonominiais interesais – išsirinkę kokybišką šviežią mėsą, iš kurios būdavo pagaminama mėsos produkcija, nuteistieji nesunkiai parduodavo prekyvietėse. Tokią jų versiją patvirtino ir liudytoja T. J., kuri įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsakinga už mėsos produkcijos gamybą.

3.4. Teigia, kad nesuprantama kaip galutinį teismo įsitikinimą dėl nusikalstamos veikos padarymo sustiprino 2018-04-26 R. D. ir V. G. telefoninis pokalbis, kurio metu R. D. informavo V. G. apie tai, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo atliekamos kratos. Visiškai nesuprantama, kaip toks užfiksuotas telefoninis pokalbis teisine prasme galėjo įtikinti teismą kokių nors neteisėtų faktų buvimu. Teismas remiasi prokurorės baigiamojoje kalboje pateiktu pastebėjimu, kad panašaus turinio pokalbių su kitais įmonės „(duomenys neskelbtini)“ klientais užfiksuota nebuvo. Pastebi, kad tokio pobūdžio duomenys nei buvo pateikti, nei buvo analizuoti, todėl teismo rėmimasis „prokurorės baigiamojoje kalboje pateiktais pastebėjimais“ negali formuoti teismo vidinio įsitikinimo, ir tokie „pastebėjimai“ nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme.

3.5. Dėl to teigia, kad teismo nuosprendis iš esmės yra prieštaringas, nes analizuojant tuos pačius duomenis neįmanoma prieiti skirtingų išvadų tuo pačiu klausimu. Pažymi, kad teisės klausimų aiškinimas baudžiamajame procese, tinkamas veikos teisinis įvertinimas ir kvalifikavimas yra ne specialisto kompetencija, tačiau teismo pareiga, todėl atsakyti į klausimą, ar asmuo padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką – teismo pareiga, tuo tarpu tik nustačius tokią veiką, specialisto pagalba teismas konstatuoja veikos sukeltas pasekmes. Teigia, kad teismas vadovavosi nelogiškomis, nepagrįstomis specialistės išvadomis, kuri teismo posėdžiuose iš esmės nesugebėjo paaiškinti savo išvadų, atliktų matematinių veiksmų pagrindo bei tokiomis išvadomis grindė ne tik pasekmes, bet ir nuteistųjų padarytą veiką.

3.6. Taip pat gynėjas skunde nurodo, kad nuteistieji nuteisti už veiką, atliktą per visą tiriamąjį laikotarpį – nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25, nors V. G. ir R. G. verslo liudijimai buvo išduoti 2017 ir 2018 mokestinių metų pusmečiams. Pažymi, kad nurodytuose verslo liudijimuose yra nurodytos tik konkrečios dienos, kuriomis V. ir R. G. turėjo teisę vykdyti prekybą, tačiau ne visos paeiliui einančios tiriamojo laikotarpio dienos. Nurodo, kad verslo liudijimuose nurodytomis datomis nuteistiesiems vykdant prekybą prekyvietėse jokie neapskaitytos produkcijos pardavimai nebuvo nustatyti. Nėra surinkta ir pateikta jokių duomenų, kad kuriuo nors kitu laiku ar kitoje vietoje nuteistieji būtų vykdę prekybą neapskaitytais mėsos gaminiais. Dėl to neaišku, kuo grindžiamas nuosprendis, jog nuteistieji visą laikotarpį nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 nusikalstamai vedė apskaitą. Pastebi, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kuriomis tiriamojo laikotarpio dienomis buvo vykdomas produkcijos įsigijimas ir jos pardavimas. Jei įsigijimo datas galima numanyti iš nepatikimų duomenų – suvestinių ir ataskaitų, tai pardavimo datų neįmanoma nustatyti iš jokių byloje esančių duomenų šaltinių. Dėl to kaltinimas dėl veikų padarymo nurodytu laikotarpiu yra visiškai niekuo nepagrįstas, t. y. nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, nors jis turėtų būti grindžiamas duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.

3.7. Gynėjas skunde teigia, kad R. G. ir V. G. vertėsi individualia veikla pagal verslo liudijimus, todėl turi būti vadovaujamasi Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 (toliau – Apskaitos taisyklėmis); Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 (toliau – Verslo liudijimų taisyklėmis). Tik nustačius aukščiau nurodytų teisės aktų pažeidimus, kurie atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, galima būtų spręsti, kad nuteistieji padarė atitinkamą veiką. Be to, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Apskaitos taisyklių nuostatas, nuteistųjų buhalteriniai įsigijimo ir pardavimo įrašai yra atliekami Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (toliau – Žurnale), o, jei naudojamas kasos aparatas, tuomet – kasos aparate. Kadangi Verslo liudijimų taisyklių 16 punktas numato reikalavimą R. G. ir V. G. turėti prekių įsigijimo PVM sąskaitas faktūras prekybos vietoje, tokiu atveju Žurnale šias PVM sąskaitas faktūras privaloma nurodyti, kaip juridinius dokumentus, pagrindžiančius nuteistųjų išlaidas. Be to, Apskaitos taisyklių 14 punktas ir Verslo liudijimų taisyklių 16 punktas suponuoja išvadą, į apskaitą (Žurnalą) neprivaloma įtraukti įsigijimo dokumentų, jei prekybos vietoje produkcija nėra prekiaujama. Tai reiškia, kad nuteistiesiems inkriminuojant tokią veiką, kaip pirkimo operacijų neįtraukimas į apskaitą, būtina įrodyti, kad įsigyta ir neapskaityta produkcija buvo prekiaujama. Dėl to gynėjas teigia, kad už produkcijos įsigijimo operacijų nefiksavimą apskaitoje, jei vėliau nebuvo atliktas produkcijos pardavimas, negali būti baudžiama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nevykdant pardavimo, nėra būtina turėti juridinę galią turinčių įsigijimo dokumentų ir jų įtraukti apskaitą. Pastebi, kad nuteistieji nėra padarę nei Verslo liudijimų taisyklių, nei Apskaitos taisyklių pažeidimų, detaliai reglamentuojančių nuteistųjų vykdytinos apskaitos klausimus, nei atitinkamai ir bendro pobūdžio Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų, todėl nenustačius jokių neapskaitytos mėsos produkcijos pardavimų, nuteistieji nepagrįstai nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

3.8. Gynėjas skunde teigia, kad nuteistieji paneigė įrodinėjamas neapskaitytos produkcijos įsigijimo aplinkybes. V. G. teisme pripažino, kad iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigydavo mėsos produkcijos – rūkytus, virtos mėsos gaminius, nes tokia produkcija prekiavo, šią produkciją įsigydavo tik pagal išrašytas sąskaitas faktūras, bet žalios mėsos produkcijos, druskos, tinklelio, prieskonių neįsigijo, nes neturėjo galimybės prekiauti žalia mėsa, ją rūkyti. Šie V. G. paaiškinimai paneigia inkriminuojamą kaltinimą ir dalyje dėl „žalios“ mėsos įsigijimo už 41 306,30 Eur, tiek ir dėl virtų, rūkytų gaminių įsigijimo. Nurodyti paaiškinimai taip pat atskleidžia produkcijos užsakymo ir atsiėmimo ypatumus, kurie pasireiškia tuo, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymo lape įrašus atlieka įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, bet ne V. G.. Be to, dėl aukštų reikalavimų pagamintai produkcijai V. G. pasiimdavo ne visą užsakytą produkciją. Analogiškas aplinkybes, jog išsirinkdavo mėsą, iš kurios pagal užsakymą būdavo gamina (sūdoma, rūkoma) produkcija nurodė ir R. G.. Tokius jo parodymus patvirtina išteisintoji I. Ž., kuri nurodė prekiavusi tik termiškai apdorotais mėsos gaminiais, šviežia mėsa neprekiavo, bei liudytojos T. J. parodymai, jog V. ir R. G. buvo reiklūs ir išrankūs klientai, būdavo, kad pasiimdavo mažiau suruoštos produkcijos. Be to, tokie parodymai patvirtina produkcijos užsisakymo ypatumus, jog V. ir R. G. mėsos produkciją užsisakydavo atsirinkdami šviežią mėsą – skerdieną, gamyba būdavo vykdoma ir iš konkrečios mėsos, kurią atsirinkdavo R. G.. Tai reiškia, kad nuteistiesiems užsisakius produkciją, o įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ją pagaminus, tai nebūtinai reikšdavo ir jos įsigijimą, nes V. ir R. G. dalies produkcijos tiesiog nepirkdavo dėl jų nurodytų priežasčių (netinkamos išvaizdos, kokybės ir kt.), kadangi vėliau nekokybišką produkciją būdavo sudėtinga realizuoti už tinkamą kainą, o jos grąžinti į įmonę „(duomenys neskelbtini)“ dėl teisinio reglamentavimo nebuvo galimybių. Taip pat nurodytos užsakymų pateikimo ir vykdymo aplinkybės patvirtina, kad ne visa produkcija, net ir ta, kurią susverdavo A. Š. ar kiti asmenys bei apie tai pažymėdavo „užsakymo/svėrimo“ lapuose, būdavo nuperkama. Dėl to gynėjas teigia, kad tokios užsakymo ypatybės galėjo nulemti netinkamą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ išpjaustytoju dirbančio G. K. įsivaizdavimą apie vykstančius įvykius. Pastebi, kad G. K. neturėjo jokių pareigų su šviežios mėsos tolesniu apdorojimu (sūdymu, rūkymu, fasavimu) ar pagamintos produkcijos realizavimu (fasavimu, pakavimu, svėrimu, užsakymų priėmimu, sąskaitų išrašymu, produkcijos atkrovimu), todėl jam negalėjo būti žinomos jokios aplinkybės, susijusios su nurodytais procesais. Be to, gynėjas teigia, kad šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir iš esmės yra vieninteliai iš liudytojų parodymų, kuriais yra grindžiamas kaltinimas dėl neapskaitytos šviežios mėsos įsigijimo. Kiti liudytojai – A. Š., T. J., D. S., V. V., A. D. nepatvirtino, kad nuteistieji būtų pirkę šviežią mėsą iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“.

3.9. Teigia, kad nuteistųjų ir išteisintosios parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad nei „žalios mėsos“ apskritai, nei pagamintos mėsos produkcijos be įsigijimo dokumentų iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nuteistieji nepirko. Pažymi, kad be įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ rastų suvestinių ir G. K. parodymo apie tariamą „žalios mėsos“ įsigijimą, daugiau nėra jokių duomenų, todėl nėra pagrindo abejoti nuteistųjų paaiškinimais, paneigiančiais jų dalyvavimą nusikalstamos veikos daryme. Taip pat pažymi, kad jo ginamieji turėjo verslo liudijimus, skirtus pagamintos produkcijos prekybai, bet ne žalios mėsos prekybai, be to, nerasta jokia mėsos produkcijos gamybos vieta, įrankiai ir priemonės bei nenustatyti tokios produkcijos pardavimo faktai.

3.10. Gynėjas skunde nurodo, kad kaltinimo dalis dėl neapskaitytos ir apskaitoje nefiksuotos produkcijos pardavimo nebuvo įrodinėjama, nenurodytas pardavimo operacijų mastas, t. y. byloje nėra atskleista, kur, kada, už kokias sumas ir kam bei kokia produkcija (termiškai neapdorota ar pagaminta produkcija) buvo parduota. Atkreipia dėmesį į tai, kad neapskaitytos produkcijos pardavimas yra svarbus tuo, kad tik pardavus neapskaitytą produkciją, neturint pardavimo vietoje įsigijimo dokumentų ir jų neįrašius Žurnale, galima spręsti dėl atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kai apskaitoje nefiksuojami įsigijimai, bei neapskaitytos produkcijos pardavimas ir to nefiksavimas apskaitoje taip pat yra kaip savarankiška BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Taigi, gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, įsigijęs verslo liudijimą, veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nefiksuojant įsigijimo operacijų apskaitoje, gali būti inkriminuojama tik tuomet, kai įrodomos neapskaitytos pardavimo operacijos, kitu atveju, nenustačius neapskaitytų pardavimo operacijų, nėra ir atsakomybės už tai. Pastebi, kad prokuroras baigiamojoje kalboje pripažino, kad neapskaityti pardavimai neįrodinėjami.

3.11. Teigia, kad kaltinimas dėl pardavimo operacijų neįtraukimo į apskaitą ir pats pardavimo faktas, ne tik kad nepagrįstas konkrečiais įrodymais, tačiau ir apskritai nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Dėl to kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodyto kaltinamojo akto turiniui nustatytų reikalavimų, bei tai užkirto kelią nuteistiesiems gintis nuo abstraktaus kaltinimo. Be to, kaltinamajame akte turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas). Šie reikalavimai skirti užtikrinti pamatinę BPK 22 straipsnio 1 dalyje numatytą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o kartu ir apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas. Akivaizdu, kad nurodytas kaltinimo lakoniškumas, susijęs su tariamai neapskaitytos produkcijos pardavimu, neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, pažeidžia kaltinamojo teisę žinoti kuo jis kaltinamas ir užkerta kelią gynybai, todėl yra neteisėtas.

3.12. Nepaisant nurodytų kaltinamojo akto trūkumų, prokuroro pozicijos, kad jis neįrodinėja neapskaitytos produkcijos pardavimo, tačiau kaltinamajame akte esant kaltinimui ir dėl tokios veikos, tačiau nenurodant konkrečių detalių (kada, kur, kam ir kiek buvo parduota), teismas vienoje nuosprendžio motyvuojamojoje dalies vietoje nurodė, kad nėra duomenų apie neapskaitytas pardavimo operacijas, tačiau vėliau konstatavo, kad jos vis tik įvyko. Dėl to gynėjas teigia, kad toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3.13. Skunde gynėjas nurodo, kad byloje nenustatyta, kad nuteistieji prekybos vietose neturėjo reikalingų apskaitos dokumentų, kaip to reikalauja Verslo liudijimų taisyklių 16 punktas. Neįvykus pardavimo faktui, nereikia turėti įsigijimo dokumento, numatyto Verslo liudijimų taisyklių 16 punkte, ir nėra pagrindo neįvykusių įsigijimų įtraukti į apskaitą, kaip numato Apskaitos taisyklių 14 punktas. Siekiant atriboti fizinio asmens asmeninę ir ekonominę veiklą, minėtas teisinis reglamentavimas reikalauja apskaityti tik tas ūkines operacijas, kurios skirtos ekonominės veiklos vykdymui. Ekonominė veikla vykdant prekybą mėsos gaminiais pasireiškia jos įsigijimu ir pardavimu. Vien mėsos produkcijos įsigijimas, jos neparduodant – nėra ekonominės veiklos vykdymas, todėl teisinis reglamentavimas nenumato reikalavimo dokumentuoti ir registruoti įsigijimo operacijų (jei laikyti, kad nuteistieji asmenys įsigijo kokius nors kiekius mėsos produkcijos), todėl ir atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį šiems asmenims net teoriškai nėra įmanoma. Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nėra duomenų apie įvykusias neapskaitytos produkcijos pardavimo operacijas, o prokuroras to ir neįrodinėjo, todėl laikytina, kad neapskaitytos produkcijos operacijos nėra įvykusios (arba apie jas nėra duomenų). Dėl to kaltinimas apie pardavimo nefiksavimą, kaip ir nuosprendyje padaryta išvada, yra grindžiamas prielaida, o kaltinimas ir nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiami ir tai savaime reiškia nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.

3.14. Gynėjas skunde taipogi pažymi, kad kaltinamojo akto konstrukcija ydinga ir tuo požiūriu, kad du nuteistieji ir išteisintoji buvo kaltinami tos pačios veikos padarymu bendrai veikdami, jiems buvo inkriminuota pati veika, tačiau nenurodoma, kad jie veikė kaip bendrininkai pagal BK 24 straipsnį. Teigia, kad BK 222 straipsnio požiūriu ir šios bylos specifiškumas lemia, kad teisiškai tai nėra įmanoma, nes kiekvienas iš nuteistųjų Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme yra ūkio subjektas, kiekvienas ūkio subjektas savo buhalterinę apskaitą tvarko atskirai, o ne kartu su kitais asmenimis. Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, kuriems taikomas šis įstatymas. Gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarką be Buhalterinės apskaitos įstatymo nustato ir Apskaitos taisyklės. Tiek Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, tiek Apskaitos taisyklės taikomos kiekvienam ūkio subjektui individualiai, t. y. jie savo apskaitą turi tvarkyti atskirai nuo kitų asmenų, vykdančių individualią veiklą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą, t. y. atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą tenka individualiai apskaitą tvarkančiam asmeniui. Kadangi apskaitą kiekvienas ūkio subjektas tvarko individualiai ir atskirai nuo kitų ūkio subjektų, tai neįmanoma trims asmenims į apskaitą neįtraukti tos pačios prekių įsigijimo sąskaitos. Neįmanoma trims (ar dviem) asmenims sudaryti vieno ūkinių operacijų registro ir pan., kadangi apskaitos dokumentai yra išrašomi ir sudaromi kiekvienam subjektui individualiai, o ne neapibrėžtam subjektų ratui. Dėl to nuosprendyje liko neatskleista, kuo pasireiškė veikos padarymo bendrumas. Nurodo, kad liudytoja D. S. patvirtino nuteistosios V. G. parodymus, jog sąskaitos būdavo išrašomos trijų asmenų vardu, kiekvienam asmeniui, kaip pirkėjui, atskirai, V. G. nurodydavo, kokią sąskaitą, kam ir kokį kiekį produkcijos rašyti. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje neatskleista kaip nuteistieji bendrai turėtų teisėtai tvarkyti apskaitą, kai jie įsigyja mėsos produkciją ir ją parduoda prekybos vietose. Dėl to gynėjas teigia, kad toks kaltinimas yra nesuprantamas, neatitinkantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimo, neužtikrina nuteistųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami (BPK 22 straipsnio 1 dalis), apriboja jų teisę į gynybą ir tai lemia nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pastebi, kad toks kaltinimas, kaip ir nuosprendis, sietinas su specialisto išvadų ydingumu, kai specialistas vienoje specialisto išvadoje dviem asmenims (R. G. ir V. G.), kitoje – visiems trims kaltinamiesiems padalijo tariamai įsigyta produkciją lygiomis dalimis, nenurodydamas jokio įstatyminio ar kito teisės pagrindo ar metodikos, pagal kurią atliko tokio pobūdžio skaičiavimus. Nurodo, kad R. G. ir V. G. pagal įstatymą atskirai tvarkė savo buhalterinę apskaitą, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, Apskaitos taisykles ir Verslo liudijimų taisykles apskaitos tvarkymo bendrumas negalimas, todėl jiems už bendrai atliktą inkriminuojamą veiką teisiškai neįmanoma taikyti baudžiamosios atsakomybės.

3.15. Be to, nuteistųjų veiklos apimtys skiriasi ir yra neįmanoma, kad jie galėtų padaryti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką identišku būdų įsigydami ir parduodami vienodą kiekį neapskaitytos produkcijos. Todėl toks inkriminuojamas veikos modelis yra ydingas ir nėra galimybių tokiu būdu taikyti baudžiamosios atsakomybės. Teismas neįžvelgė šio kaltinimo aspekto kaip probleminio, tik iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad V. G. ir R. G. nusikalstamą veiką padarė veikdami su dukra I. Ž., kadangi tokia aplinkybė, ištyrus byloje surinktus įrodymus, nepasitvirtino. Tačiau nuosprendyje teismas nepasisakė dėl bendrininkavimo padarant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teigia, kad nagrinėjamu atveju R. G. yra atsakingas už savo apskaitos tvarkymą, o V. G. – už savo apskaitos tvarkymą, todėl jie atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį gali tik dėl savo apskaitos apgaulingo tvarkymo (ar alternatyvias veikas). Apie bendrininkavimo institutą būtų galima kalbėti, jei jų veiksmai būtų apjungti vieninga tyčia, tačiau kaltinimo konstrukcija, kuri teismui pasirodė priimtina, šio aspektu yra ydinga, todėl gynėjas teigia, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

3.16. Gynėjas skunde teigia, kad nuteistieji apskaitoje fiksavo realiai vykusias ūkines operacijas, tinkamai apskaitoje fiksavo tiek prekių įsigijimus iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, tiek jų pardavimus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti V. G. ir R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėn. Dėl to teismas nuosprendyje be pagrindo nustatė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas pasekmes. Nurodo, kad byloje buvo pateiktos FNTT prie LR VRM 2019-08-01 ir 2020-02-11 specialisto išvados. 2019-08-01 specialisto išvadoje atsakant į 1 klausimą, pateikiamas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ rastose suvestinėse esančios informacijos palyginimas su informacija, esančia pardavimo PVM sąskaitose faktūrose. Be to, specialistas, atsakydamas į 1 klausimą, konstatavo, kad buvo įsigyta neapskaityta „žalia mėsa“, be to, konstatavo, kad tiriamuoju laikotarpiu V. ir R. G. įformintas produkcijos pardavimas už 43 154,84 Eur ir neįformintas produkcijos pardavimas už 67 643,60 Eur. Pastebi, kad nurodytos specialisto išvados peržengia jų kompetencijos ribas ir jomis neturi būti vadovaujamasi, nes specialistė, atlikdama tyrimą, nenustatinėjo faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kokią konkrečią produkciją, kuriuo laiku ir kokiomis aplinkybėmis nuteistieji įsigijo. Nurodo, kad specialistei buvo pateikti vertinti buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, V. ir R. G. vedami apskaitos dokumentai) ir kiti dokumentai (kainoraščiai-užsakymo lapai, suvestinės). Todėl visi specialistės samprotavimai apie realiai vykusias faktines aplinkybes yra kylantys iš jos subjektyvaus suvokimo apie buvusius įvykius, bet ne apie realiai buvusias faktines aplinkybes. Byloje nėra nustatytas faktas, kad nuteistieji apskritai būtų įsigiję „žalią mėsą“ iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (nes neturėjo leidimo tokios mėsos prekybai, neturėjo priemonių, įrankių ir įgūdžių ją termiškai apdoroti ir mėsos gaminių gamybai), todėl specialistė negalėjo padaryti kategorišką išvadą, kad V. ir R. G. buvo parduota „žalia mėsa“. Taip pat nurodo, kad kainoraščiai-užsakymo lapai bei įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ rastos suvestinės nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl specialistė negalėjo padaryti išvadą, kad „neįformintas“ produkcijos pardavimas V. ir R. G., nes tai yra fakto, kurio specialistė negalėjo ištirti ir nustatyti pagal kompetenciją, klausimas. Specialistė nėra kompetentinga pasakyti ir įvertinti, ar kratos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ metu rastose suvestinėse, „užsakymo-svėrimo“ lapuose nurodyti mėsos pardavimai įvyko ar neįvyko, todėl jos samprotavimai yra subjektyvus tikrovės suvokimas, kurio pagrindu ir buvo pateikta išvada.

3.17. Taip pat gynėjas skunde nurodo, kad specialisto išvada skirta tik nusikalstamos veikos padariniams nustatyti (galima ar ne nustatyti kaltinamųjų įsipareigojimų dydį ir struktūrą, kokie nesumokėti mokesčiai ir pan.), tačiau ne veikos padarymui (kad buvo įsigyta ir parduota produkcija be apskaitos dokumentų) nustatyti. Todėl specialisto 2019-08-01 išvados atsakymai į 1 klausimą neatitinka specialisto išvados paskirties baudžiamajame procese nustatinėjant nusikalstamos veikos, nurodytas BK 222 straipsnio 1 dalies padarinius. Dėl to vadovautis 2019-08-01 specialisto išvadoje pateiktu atsakymu į 1 klausimą negalima. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2020-02-11 išvadoje nepakeistas atsakymas į 2019-08-01 specialisto išvados 1 klausimą.

3.18. Nurodo, kad 2019-08-01 specialisto išvados bei 2020-02-11 specialisto išvados atsakyme į 2 klausimą nurodomi BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti kaltinamųjų veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tiriamąjį laikotarpį. Pastebi, kad atsakymas yra hipotetinis. Teigia, kad šiuo atveju specialistė nenustatė, kad aptariamos ūkinės operacijos realiai buvo įvykusios, tačiau ji darė prielaidą, kad jei jos buvo įvykusios ir neužfiksuotos apskaitoje, tai atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Nesutinka su specialisto išvadose pateiktais atsakymais į 2 klausimą, kad visi trys kaltinamieji kartu galimai į apskaitą neįtraukė įsigijimo ir pardavimo operacijų už 49 527,52 Eur. Specialisto išvadose nėra atsakyta į klausimus, kaip kaltinamieji (visi trys) turėtų/galėtų bendrai įtraukti į apskaitą produkcijos įsigijimą už 49 527,52 Eur, nes teisiškai nėra įmanoma, kad nuteistieji galėtų tos pačios produkcijos įsigijimą įtraukti į savo individualiai tvarkomą apskaitą. Todėl neįmanoma pažeisti specialisto išvadose nurodomų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Dėl to ir negali kilti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad padarinių konstatavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismui specialisto išvadoje pateikti nepagrįsti samprotavimai nėra privalomi. Pažymi, kad specialistė N. Barauskienė šioje byloje nors ir teikė 2019-08-01 ir 2020-02-11 sąlygines išvadas, tačiau kai kuriais atvejais ėmėsi teismo vaidmens ir konstatavo, kad nuteistieji įsigijo neapskaitytą produkciją (pvz., 2021-03-22 apklausoje teigė, kad „buvo sulyginta, kiek per mėnesį išrašyta PVM sąskaitų faktūrų ir kiek produkcijos sumine išraiška buvo užfiksuota prekių svėrimo lapuose, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 nebuvo įforminta PVM sąskaitomis faktūromis produkcijos įsigijimas už 49 539,59 Eur). Pažymi, kad sąskaitomis faktūromis nebuvo įformintas žalios mėsos įsigijimas, didžioji dalis už 41 306,30 Eur, ir dalis pagamintų gaminių, kuris taip pat PVM sąskaitomis faktūromis neįformintas už 8 233,29 Eur, tai rūkytų ir virtų gaminių. Nėra aišku, kaip specialistė nustatė tokius faktus, nes specialistė nedalyvavimo nuteistųjų ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sudaromuose sandoriuose, sandorių aplinkybės jai negalėjo būti žinomos. Fakto apie tai, ar kaltinamieji ar bet kuris jų įsigijo neapskaitytos produkcijos, įsigijimo neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje nustatymas, yra teismo kompetencija, bet ne specialistės. Todėl specialistės parodymais bei išvadomis, kai specialistė nurodo, kad kaltinamieji iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ yra įsigiję neapskaitytos produkcijos ar pardavę neapskaitytos produkcijos, negalima vadovautis, o tokios išvados neatitinka joms keliamų reikalavimų.

3.19. Nurodo, kad 2019-08-01 ir 2020-02-11 specialisto išvadose ir jų prieduose yra pateikiami skaičiavimai, susiję su galimai nuteistųjų įsigyta neapskaityta produkcija, tačiau specialistė, teikdama paaiškinimus dėl savo išvadų, nenurodė, kokia metodika ar kuo kitu vadovaudamasi ji suvestinėse, rastose įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nurodytus tariamus produkcijos pardavimus lygiomis dalimis padalino visiems trims kaltinamiesiems (V. ir R. G. bei I. Ž.). Pastebi, kad dviejų specialisto išvadų pateikimas skirtingai interpretuojant tuos pačius duomenis (vienu atveju įvertinant, kad vadinamuose įmonės „(duomenys neskelbtini)“ „užsakymo lapuose“ ir suvestinėse nurodytus kiekius įsigijo du asmenys, kitu atveju – trys asmenys), pirmiausia patvirtina, kad specialistė nežino ar nuteistieji ir išteisintoji apskritai įsigijo nurodytus mėsos kiekius, o jei taip, tai kokiomis dalimis, antra, pats toks faktas kompromituoja pačias specialisto išvadas, nes jos tampa nepatikimomis. Be to, suvestinėse rastų duomenų matematinis modeliavimas (padalijimas arba trims, arba dviem asmenims) nėra specialių žinių reikalaujantys klausimai. Be to, jokiuose specialistei pateiktuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad nuteistieji suvestinėse ir „užsakymo“ lapuose nurodytus mėsos kiekius būtų pardavę. Todėl visiškai neaišku, kokių duomenų pagrindu specialistė darė išvadą, kad nurodyti kiekiai buvo parduoti be antkainio. Tokiai išvadai padaryti yra reikalingi minėtas faktines aplinkybes patvirtinantys duomenys, kurių baudžiamojoje byloje nėra. Pati specialistė nepaaiškino, kokiu pagrindu darė minėtas išvadas apie įvykusias pardavimo operacijas. Nurodo, kad specialistė apklausoje nurodė, jog ji tik atliko skaičiavimus, kad negalėjo atskirti, kokią dalį įsigijo I. Ž., kokią V. G. ar R. G., kadangi užsakymo-svėrimo lapai buvo išrašomi bendrai, todėl buvo išdalinta trims po lygiai. Specialistė taip pat nurodė, kad R. G., V. G., I. Ž. yra atskiri verslo subjektai, nežinojo, kokį antkainį taiko, negalėjo pridėti ir skaičiuoti mokesčius. Dėl to gynėjas teigia, kad specialisto išvados yra nepatikimos. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, teismas specialisto išvadą turi vertinti ir pagal tai, kokiomis metodikomis vadovaujantis buvo atliktas tyrimas ir pateiktos išvados. Šiuo atveju jokios metodikos pagrindžiančios specialistės skaičiavimus, nėra. Tai turi tiesioginę reikšmę tam, kad negalima įvertinti kiekvieno asmens nusikalstamos veikos mąsto ir apskritai konkrečių padarinių buvimo.

3.20. Teigia, kad nors nuosprendyje teismas nurodė, kad teikiant specialisto išvadą buvo naudojami dokumentų tikrinimo ir lyginimo metodai bei kad kiekvienai situacijai nėra sukurtas teisės aktas kaip reikia atlikti skaičiavimus, tačiau tai nedaro nei specialisto išvadų, nei nuosprendžio pagrįstais, nes nei specialisto išvadose, specialistės paaiškinimuose, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra paaiškinta, kokiu pagrindu ar metodika vadovaujantis paskaičiuotas įsigytas mėsos kiekis yra padalintas, vienu atveju dviem, kitu atveju trims asmenims lygiomis dalimis, kokie faktiniai duomenys patvirtina, aplinkybę, kad V. G. ir R. G. vykdė neapskaitytos produkcijos pardavimą, kur buvo vykdomas vadinamos „žalios“ mėsos pardavimas už savikainą. Tai yra esminiai klausimai, į kuriuos logiškai nėra atsakyta. Teigia, kad specialistės išvados iš esmės neatitinka taikytų metodų mokslinio pagrįstumo ir tinkamumo reikalavimų, o specialistė viršijo savo specialių žinių ribas ir sprendė klausimus, kurie viršija jos kompetencijos ribas (nustatinėjo faktines aplinkybes, tame tarpe iš duomenų kurie neegzistuoja), o tai pagal kasacinio teismo praktiką yra draudžiama (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-2/2005). Dėl to gynėjas skunde teigia, kad specialisto išvada neatitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl teismas negalėjo ja vadovautis.

3.21. Gynėjas skunde teigia, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų ir priėmė nepagrįstą bei netesėtą nuosprendį. Nurodo, kad byloje yra surinktas ne vienas tomas nereikšmingų duomenų, kurie nei patvirtina, nei paneigia nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamos veikos daryme ar jų kaltę. Tačiau byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių bet kokį nuteistųjų veiklos neteisėtumą, išskyrus juos teisinančius duomenis ir normalią prekybinę veiklą patvirtinančius duomenis. Nurodo, kad didžioji dalis duomenų nei įrodo, nei paneigia kokias nors reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad duomenų gausa nenulemia jų patikimumo ar didesnės įrodomosios galios. Akivaizdu, kad didelė dalis byloje surinktų duomenų neturi jokio ryšio su nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika. Pastebi, kad prašymai leisti atlikti kratą pas kaltinamuosius, leisti kontroliuoti elektroninio ryšio priemonėmis perduodamą informaciją, nebuvo grindžiami jokiais objektyviais duomenimis, kurie leistų manyti, kad kaltinamieji daro nusikalstamas veikas, todėl abejotinas ir tokių duomenų gavimo teisėtumas.

3.22. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvadų prieduose nurodytomis suvestinėmis ir užsakymo/svėrimo lapais, kratos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ paimtais duomenimis iš kompiuterio, nes „užsakymo/svėrimo“ lapai ir jų pagrindu sudarytos suvestinės nėra buhalterinės apskaitos dokumentai Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi jie neatitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos apskaitos dokumento prasmės ir 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (nėra ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimo, kodo, aiškios ūkinės operacijos turinio arba ūkinio Įvykio rezultato, asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigų). Pastebi, kad net pats šių dokumentų pavadinimas buvo sugalvotas ikiteisminiame tyrime. Be to, tokių dokumentų formos nebuvo patvirtintos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovo įsakymais ar kitais dokumentais, jų panaudojimo būdas ir sąlygos taip pat nebuvo apibrėžtos.

3.23. Gynėjas skunde nurodo, kad pagal suvestinėse nurodytus duomenis, nėra galimybės patvirtinti, kad būtent nurodytos ūkinės operacijos apskritai įvyko ir kad jos įvyko su nuteistaisiais. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji nepildė tokio pobūdžio dokumentų, kurie buvo rasti atliekant kratą įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Atliekant kratą pas V. ir R. G. buvo rastas, taip vadinamas „užsakymo/svėrimo“ lapas, kuriame buvo nurodytos mėsos gaminių kainos ir padaryti tam tikri rankraštiniai įrašai. Jokių suvestinių ir kitos tyrimui reikšmingos informacijos nebuvo rasta ir apžiūrint paimtą R. G. kompiuterį. Tai rodo, kad dokumentai, rasti ir paimti iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir juose esanti informacija nėra aktuali nuteistiesiems. Be to, įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ rastos informacijos negalima patikrinti ir sutikrinti su nuteistųjų turimais apskaitos duomenimis. Todėl nurodyti „užsakymo/svėrimo“ lapai ir suvestinės yra vienpusiški ir skirti analizuoti tik įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, bet ne nuteistųjų veiklą, kaip neturintys jokio tiesioginio ryšio su nuteistaisiais ir jų nepatvirtinti. Teigia, kad nuteistieji neprivalo aiškinti ir aiškintis, kokiu tikslu buvo pildomi „užsakymo/svėrimo“ lapai, daromos suvestinės, nes tuos veiksmus atliko ne jie, bet įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, todėl jie neprivalo gintis nuo tokių kaltinimų. Be to, kad minėti dokumentai nėra apskaitos dokumentai, be jų vertinimo pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai A. D., D. S., T. J. ir specialistė. Šių svėrimo/užsakymo lapų viena iš funkcijų buvo – juose buvo surašytos gaminių kainos, t. y. informacinio pobūdžio dokumentas (kainoraštis), tačiau jis nepatvirtina įvykusios ūkinės operacijos (pardavimo). Nurodo, kad V. G. nurodė, kad tokiu kainoraščiu vadovavosi užsisakydama prekes. Taip pat „užsakymo/svėrimo“ lapai gali atlikti ir kitas funkcijas – juose galima žymėti klientų užsakymus, o taip pat žymėti ir pasvertos produkcijos svorį, tačiau, kaip nurodė liudytojai, šiais lapais buvo vadovaujamasi kaip juodraščiais, žymėtis reikalingą informaciją fiksuojant ir vykdant užsakymus, bet ne fiksuojant faktinį pardavimą klientams. Atkreipia dėmesį į tai, kad, jei „užsakymo/svėrimo“ lapus ir jų suvestines laikyti įmonės vidaus dokumentais, tai jų pildymo tvarka, prasmė ir reikšmė gali būti žinoma tik įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atsakingiems darbuotojams, tačiau nuteistieji šių dokumentų nepildė, už jų turinį nebuvo atsakingi ir jie nesukelia jiems jokių teisinių pasekmių. BPK 20 straipsnio prasme tokie lapai ir suvestinės, net ir nebūdami apskaitos dokumentais Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme, negali būti laikomi įrodančiais produkcijos pardavimo nuteistiesiems faktą. Tokie lapai nėra nei buhalteriniai dokumentai, nei gali būti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, pagrindžiančiais, kokius nors konkrečius ūkinius įvykius ar operacijas. Užsakymo/svėrimo lapai vertintini kaip preliminarių užsakymų dokumentai, bet ne dokumentai, kuriais įforminamas prekių tiekimas kaltinamiesiems.

3.24. Taip pat nurodo, kad liudytojų A. Š., V. V., T. J. parodymai nepatvirtina skerdienos („žalios mėsos“) pardavimo nuteistiesiems. Tyrėjo 2020-09-21 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad pokalbio su Pasvalio turgaus atstovu maisto produktų kontrolieriumi S. G. metu kontrolierius teigė nematęs, kad V. ir R. G. prekiautų „žalia mėsa“, kad jie prekiauja rūkytų mėsos gaminių salėje. Atitinkamai (duomenys neskelbtini) turgaus direktorė R. M. taip pat patvirtino analogiškas aplinkybes kaip ir (duomenys neskelbtini) turgaus atstovas. Taigi, nėra nustatytas faktas vadinamos „žalios mėsos“ prekybos nuteistųjų prekybos vietose. Klausantis nuteistųjų telefoninių pokalbių nenustatytas joks mėsos produktų gamybos cechas ar neteisėtos prekybos vietos. Kadangi įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ rastos suvestinės pagal jose esantį turinį ir naudojimo pobūdį BPK 20 straipsnio prasme galėtų būti priskiriami netiesioginiams įrodymams, kuriais prokuroras įrodinėjo nuteistųjų kaltę, tačiau tokiems įrodymams patvirtinti būtini kiti įrodymai. Teigia, kad netiesioginiai įrodymai – suvestinės nėra patikimas įrodymas, patvirtinantis juose nurodytas aplinkybes apie nuteistiesiems parduotus kiekius, kadangi „užsakymo/svėrimo“ lapuose pateikta informacija nepatvirtina visos juose nurodytos produkcijos pardavimo nuteistiesiems, suvestinėse esančios informacijos nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Be to, specialistė nurodė, kad „visais atvejais suvestinės atitikdavo užsakymo-svėrimo lapuose nurodytą informaciją, tik 2017 m. kovo, balandžio, gegužės mėnesių suvestinių nebuvo“.

3.25. Nurodo, kad ikiteisminiame tyrime sugalvotas raidžių šifravimas, joms suteikiant „žalios mėsos“ pavadinimą, nėra niekuo pagrįstas ir niekaip nesietinas su nuteistaisiais. Vadinamas „žalios mėsos“ korektiškas pavadinimas yra skerdiena arba šviežia mėsa. Nurodo, kad nuteistieji neturėjo galimybės prekiauti skerdiena, nes neturėjo tam reikalingų leidimų. Iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turgaviečių surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistieji prekiavo tik termiškai apdorota produkcija, bet ne skerdiena. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji patys būtų prekiavę skerdiena, patys būtų termiškai apdoroję skerdieną ir gaminę iš jos mėsos gaminius ir vėliau pardavę, todėl teismo nuosprendyje pateikti samprotavimai apie tinklelio, druskos ir prieskonių galimą įsigijimą, kad nuteistieji galėtų gaminti mėsos gaminius, yra niekuo nepatvirtinta prielaida. Dėl to gynėjas teigia, kad „užsakymo/svėrimo“ lapų ir suvestinių negalima vertinti kaip įrodymų BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių prasme. Pastebi, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ rastos suvestinės taip pat nepatvirtina juose nurodytų kiekių pardavimo nuteistiesiems, be to dalies suvestinių už tiriamąjį laikotarpį nėra.

3.26. Byloje nepaneigta versija, kad V. ir R. G. produkcijos užsakymus atlikdavo ir iš konkrečios skerdienos, kurią apžiūrėję ir išsirinkę tinkamą skerdieną, užsisakydavo pagaminti konkrečius gaminius. Dėl tokio paaiškinimo galimai „užsakymo/svėrimo“ lapuose yra įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų padarytos žymos apie druską, prieskonius ir tinklelį, kad vėliau galėtų susiskaičiuoti produkcijos savikainą, kurios skaičiavimo modulio pagal liudytojos D. S. parodymus, buhalterinėje programoje „Agnus“ nebuvo. Tokia versija teismo nuosprendyje nepaneigta jokiais duomenimis.

3.27. Gynėjas skunde teigia, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina nuteistųjų kaltės. Nurodo, kad nors 2020-09-17 tarnybiniame pranešime ikiteisminio tyrimo pareigūnas aptaria, jo manymu, reikšmingus pokalbius, tačiau susipažinus su šiuo tarnybiniu pranešimu ir pokalbių suvestinėmis, matyti, kad vertinami ir analizuojami V. G. pokalbiai su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovais. Pažymi, kad pokalbiai fiksuoti laikotarpiu 2017-10-27 – 2018-06-18, o tai reiškia, kad jie tik iš dalies atitinka tiriamąjį laikotarpį. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vertindamas pokalbius, interpretuoja V. G. užsakymus kaip užsakant „galimai žalią mėsą“, tačiau pokalbių turinyje nematyti, kad V. G. užsakytų „žalią mėsą“. To negalima suprasti nei iš tiesiogiai pasakytų žodžių, nei iš pokalbio konteksto. Kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas interpretuoja užsakymus kaip „žalios mėsos“ užsakymus, sudėtinga pasakyti, tačiau tikėtina dėl to, kad tyrimas buvo nukreiptas į tikėtiną „žalios mėsos“, kuri galimai neapskaityta, įsigijimą. Tačiau toks netinkamas pokalbių interpretavimas nėra teismui privalomas. Tiesiogiai vertinant pokalbius, matyti, kad termiškai neapdorota mėsa nebuvo užsakoma. Gynėjas skunde pažymi, kad nuteistųjų R. G. ir V. G. paaiškinimų kontekste suprantama, kad pokalbiai apie skerdieną („žalią mėsą“) galėjo būti vykdomi, kadangi nuteistiesiems buvo svarbu įsigyti kokybišką produkciją, atitinkančią jų lūkesčius, dėl to jie užsisakydavo pagaminti produkciją iš konkrečios skerdienos, ją išsirinkdami prieš gamybos procesą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkartojo ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniuose pranešimuose pateiktas interpretacijas jiems pritardamas, bet nepadarė jokių savarankiškų išvadų tiesiogiai iš pokalbių turinio. Dėl to gynėjas teigia, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys nėra reikšmingi įrodinėjant nuteistųjų kaltę ir jos nepatvirtina.

3.28. Gynėjas skunde taipogi teigia, kad liudytojo G. K. parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi, nes aplinkybės, dėl kurių apkalbami nuteistieji teigiant, kad jie įsigydavo „žalią mėsą“ iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, nėra nustatytos. Liudytojos T. J. parodymai, nuteistųjų paaiškinimai paneigia šio liudytojo parodymus dėl „žalios mėsos“ įsigijimo. Nors liudytojas G. K. nurodė, kad iš jo darbo vietos nesimato išdavimo patalpa, tačiau jis paaiškino, kas vyksta išdavimo patalpoje, lauke, kurio taip pat nesimato iš jo darbo vietos, taip pat nurodė, kad mėsos nesverdavo, tačiau svorį žino mintinai, kad iš savo patalpų jis neidavo į lauką, tačiau matydavo, kad V. ir R. G. kraunasi žalią mėsą. Kadangi tokių liudytojų parodymų, jog jis matė, kaip V. ir R. G. įsigydavo „žalią mėsą“, nepatvirtina kiti įrodymai ar kitų asmenų parodymai, vadovautis šio liudytojo parodymais negalima. Liudytojo parodymuose esantys prieštaravimai nepašalinti. Dėl to gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai liudytojo G. K. parodymus išskyrė kaip prioritetinius ir labai svarbius, tačiau juos vertino atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistieji R. G. ir V. G. bei jų gynėjas advokatas Gintaras Žičkus prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliaciniu skundu nuteistųjų V. ir R. G. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išlaidomis.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistųjų gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis. Pastebėtina, kad argumentai, kuriais nuteistųjų gynėjas apeliaciniu skundu ginčija V. G. ir R. G. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės yra tie patys, kuriais remdamasis gynėjas prašė jo ginamuosius išteisinti apylinkės teisme.

Žemesnės instancijos teismas

7. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl V. G. ir R. G. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

8. Skunde nuteistųjų gynėjas teigia, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje neatskleista V. G. ir R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtis, dėl to neaišku, už kokios veikos padarymą yra nuteisti jo ginamieji.

8.1. Pagal teismų praktiką baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

8.2. Kaltinamajame akte nurodant nusikalstamos veikos aprašymą turi būti nurodytos aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šią veiką kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2009 Nr. 2K-88-942/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019).

8.3. Iš byloje esančio kaltinamojo akto ir prokuroro prašymų pakeisti V. G. ir R. G. suformuluotus kaltinimus matyti, kad juose yra BPK 219 straipsnyje išvardinti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys – be V. G. ir R. G. anketinių duomenų yra pateiktas trumpas nusikalstamos veikos aprašymas, kuris iš esmės sutampa su nuteistiesiems pareikštais įtarimais, nurodyti baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys atsakomybę už suformuluotą kaltinimą atitinkančią veiką, taip pat ir pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas V. G. ir R. G. bei kiti BPK 219 straipsnyje numatyti duomenys. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, be kita ko, jame nurodytos šios aplinkybės: V. G. ir R. G., veikdami kartu, būdami atsakingi už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdami 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (2012-04-24 įstatymo Nr. XI-1988 redakcija) 6 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, tyčia apgaulingai tvarkė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25, nes minėtu laikotarpiu iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ užsisakė ir įsigijo pagamintos produkcijos ir žalios mėsos iš viso už 49 539,59 Eur be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų ir jos pardavimų, dėl ko negalima iš dalies nustatyti V. G. bei R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėn. Taigi, kaltinamojo akto turinys (nurodant V. G. ir R. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laiką, pažeistų teisės aktų nuostatas ir kitas esmines aplinkybes) aiškus tiek, kiek būtina nustatyti šių faktinių aplinkybių buvimą (ar nebuvimą) ir atitinkamai teisiškai jas įvertinti. Tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame nuosprendyje V. G. ir R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos atskirai, tačiau kiekvienos jų aprašyme nurodyta, kad jie veikė bendrai.

8.4. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad kaltinamasis aktas atitinka visus BPK 219 straipsnyje kaltinamajam aktui keliamus tiek turinio, tiek ir formos reikalavimus. Taigi, nagrinėjamoje byloje pagal BPK 219 straipsnio 3, 4 punktus, aprašant nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybės ir jas grindžiantys duomenys kaltinamajame akte nurodytos ir išdėstytos tiek, kiek jas pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Iš nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo pakankamai aišku, kokios yra esminės faktinės aplinkybės, sudarančios šios bylos įrodinėjimo dalyką, o kaltinamasis aktas suteikia pakankamai duomenų teismui nagrinėti bylą.

8.5. Kaip minėta, BPK 219 straipsnyje nustatytų kaltinamojo akto turiniui keliamų reikalavimų tikslas – apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas ir užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Kaltinamųjų teisės į gynybą pažeidimo kontekste, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, susipažinęs su gauta byla, vadovaudamasis BPK 232, 233 straipsniais, 2020-11-26 priėmė nutartį, kuria perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 10, b. l. 5–7). Kaip matyti iš 2021-01-04 teisiamojo posėdžio protokolo, prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą ir teisėjui kaltinamiesiems V. G. ir R. G. uždavus klausimą, ar jie suprato, kuo kaltinami, pastarieji nurodė kaltinimą suprantantys (t. 10, b. l. 21–22). Byloje ištyrus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus bei apklausus liudytojus, kaltinamuosius, specialistę, prokuroro prašymais byloje V. G. ir R. G. pareikšti kaltinimai buvo tikslinami juose nurodant duomenis apie nuteistiesiems išduotus verslo liudijimus, detalizuojant pagamintos produkcijos ir „žalios mėsos“ kiekius pagal specialistės detalesnius paskaičiavimus (t. 10, b. l. 107–109, 150–152) ir vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu nei kaltinamieji, nei jų gynėjas nenurodė esant kaltinamojo akto trūkumų dėl neaiškios kaltinimų esmės, įrodinėtinų aplinkybių ar pan. (t. 10, b. l. 110–112, 155–158). Iš to galima teigti, kad kaltinimai nuteistiesiems buvo aiškūs, jie suprato, kuo yra kaltinami.

8.6. Taip pat iš skundžiamame nuosprendyje nuteistiesiems suformuluotų kaltinimų matyti, kad juose išsamiai ir kartu glaustai aprašytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, nurodyti teisės aktai, kuriuos nuteistieji pažeidė.

8.7. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. G. ir R. G. suformuluoti kaltinimai buvo ir yra aiškūs, konkretūs, juose nurodytos visos esminės aplinkybės, leidžiančios nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Dėl to nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje neatskleista V. G. ir R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtis ir dėl to neaišku, už kokios veikos padarymą jie yra nuteisti, yra nepagrįstas, nuteistųjų R. G. ir V. G. teisė į gynybą nebuvo pažeista, jie galėjo efektyviai gintis ir gynėsi nuo pareikštų kaltinimų.

9. Skundžiamu nuosprendžiu V. G. ir R. G. pripažinti kaltais padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

9.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į specialiuosius teisės aktus, kurių pagrindinio – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai, kuri turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-123-1073/2020).

9.2. Skundžiamu nuosprendžiu V. G. ir R. G. nuteisti už tai, kad jie apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą.

9.3. Pagal teismų praktiką apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apgaulingos buhalterinės apskaitos, kaip nusikalstamos veikos, esmė – tam tikrų pajamų neįtraukimas į oficialią buhalterinę apskaitą. Neįtrauktų į apskaitą lėšų, ūkinių finansinių operacijų apskaitymas kituose dokumentuose, užrašų ar kt. vedimas pats savaime nėra nusikaltimas, nes nepriklausomai nuo to, ar tokios lėšos, tokios ūkinės finansinės Operacijos būtų atskirai apskaitomos, dokumentuojamos, ar ne, tai neturėtų reikšmės kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau svarbu tai, kad gautos pajamos neįtrauktos į asmenų tvarkomas oficialias buhalterines apskaitas, t. y. į kasos aparato kasos operacijų žurnalus ar gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-236-648/2020). Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tyčia.

10. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Buhalterinės apskaitos tvarką nustato 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX-574. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti, o 21 straipsnyje nurodyta, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas.

10.1. Iš verslo liudijimų (t. 7, b. l. 14–16, 17–19) matyti, kad V. G. ir R. G. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. kiekvienas jų vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus, išduotus Valstybinės mokesčių inspekcijos, todėl jie kiekvienas jų buvo atsakingi už savo vykdomo verslo buhalterinės apskaitos tvarkymą laikantis įstatymų.

10.2. Tai, kad kaltinime nurodytas veikos laikotarpis nuo 2017-03-01 iki 2018 m. balandžio mėn., nors nuteistieji pagal įsigytus verslo liudijimus prekybą vykdė konkrečiomis dienomis, nelaikomas kaltinimo trūkumu, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 2 punktą prekybos verslo liudijimai išduodami ir pratęsiami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams, tačiau prašyme turi būti įrašyta, kurio mėnesio kuriomis dienomis pageidaujama prekiauti, ir šios dienos nurodomos verslo liudijime. Iš byloje esančių V. G. ir R. G. išduotų verslo liudijimų matyti, kad verslo liudijimai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei verslo liudijimai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduoti 2017-2018 metų pusmečiams, juose nurodyti veiklos vykdymo laikotarpiai (konkrečių mėnesių, konkrečios dienos) (t. 7, b. l. 14–19). Kadangi verslo liudijimuose nurodytu veiklos vykdymo laikotarpiu, t. y. konkrečiomis dienomis, buvo vykdoma tik prekyba, o pagal V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pardavimus V. G. ir R. G. pagal įmonės „svėrimo/užsakymo“ lapus, suvestines ir jiems išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl produkcijos pardavimų laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 matyti, kad prekybai reikalingą produkciją nuteistieji įsigydavo ne tik vykdomos prekybos dienomis, bet ir kitomis dienomis. Paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nuteistiesiems pagrįstai kaltinime nurodytos ne konkrečios vykdytos prekybos dienos, o laikotarpis nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25, kuomet nuteistieji turėjo įsigiję minėtus verslo liudijimus ir pagal juos vykdė prekybą.

10.3. Nors V. G. ir R. G. atskirai vertėsi individualia veikla turėdami atskirus verslo liudijimus, dėl ko jie yra atskiri subjektai, tačiau iš jiems išduotų verslo liudijimų matyti, kad jie buvo nurodyti vienas kito verslo liudijimuose ir turėjo teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas (Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 3 punktas). Be to, iš byloje surinktų duomenų (pačių nuteistųjų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, liudytojų A. S., A. D., G. K. parodymų, specialistės paaiškinimų, įmonės „užsakymų/svėrimų“ lapų) matyti, kad mėsos produkciją iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nuteistieji įsigydavo bendrai, būdavo išrašomas vienas „užsakymų/svėrimų“ lapas, o tik po to V. G. nurodymu būdavo išrašomos atskiros PVM sąskaitos faktūros jai ir R. G., kurias jie įtraukdavo į savo pildomus gyventojo, įsigijusio verslo liudijimus, išlaidų ir pajamų apskaitos žurnalus. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė N. Barauskienė nurodė, kad ji negalėjo atskirti, kurias būtent prekes įsigijo V. G., o kurias R. G. ar I. Ž., nes prekių „užsakymo/svėrimo“ lapas buvo bendras jiems visiems, todėl skaičiavo bendrai. Visuma šių paminėtų aplinkybių leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. G. ir R. G., kurie yra ir sutuoktiniai, žinojo vienas apie kito įsigyjamą mėsos produkciją ir jos kiekius, todėl jiems suformuluotuose kaltinimuose pagrįstai nurodyta, kad jie termiškai apdorotos mėsos produkciją bei žalią mėsą įsigijo veikdami kartu.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. G. ir R. G. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, neįrodyta. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas.

11.1. Ikiteisminio tyrimo metu V. G. ir R. G. 2019-11-26 vykusių apklausų metu atsisakė duoti parodymus dėl jiems pareikštų įtarimų (t. 9, b. l. 23–24, 82–83), o 2020-01-13 vykusių apklausų metu nurodė, kad V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų pildytuose „užsakymų/svėrimų“ lapuose ir išrašytuose PVM sąskaitose faktūrose nesutapdavo prekių kiekiai, asortimentas, nes būdavo atrinkta nekokybiška prekė, nebebuvo reikalinga jų užsakyta prekė, pakildavo prekių kaina, bei nurodė, kad iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigyjamos prekės būdavo dalinamos 3 asmenims – V. G., R. G. ir jų dukrai I. Ž., kad prekybai termiškai neapdorotos mėsos iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nepirkdavo (t. 9, 27–28, 86–87). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu V. G. ir R. G. raštu pateikė savo paaiškinimus, kuriuos prašė laikyti jų parodymais (t. 9, b. l. 33–37, 38–42, 54–55, 116-117). Šiuose paaiškinimuose nuteistieji nurodė, kad jie nepirko termiškai neapdorotos mėsos savo verslo poreikiams iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad V. G. ir R. G. raštu pateiktuose paaiškinimuose išsamiai nenurodytos įvykio aplinkybės pagal jiems pareikštus įtarimus, o nurodyti argumentai, kodėl ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu turi būti nutrauktas, t. y. analizuojami ir vertinami ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys – specialisto išvados, liudytojo G. K. parodymai, atpažinimo procedūra. Tokie V. G. ir R. G. ikiteisminio tyrimo metu pateikti rašytiniai paaiškinimai yra nekonkretūs, juose nenurodytos aplinkybės apie įsigyjamą produkciją iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, apie dokumentų pildymą, dokumentų įtraukimą į apskaitą, šiuose paaiškinimuose nuteistieji nieko nepaaiškino apie jiems pareikštuose įtarimuose nurodytas esmines aplinkybes. Dėl to tokie V. G. ir R. G. paaiškinimai nėra informatyvūs.

11.2. Pirmosios instancijos teisme V. G. ir R. G. kaltės nepripažino ir vienodai parodė, kad jie iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ žalios mėsos neįsigijo, kad jie tik išsirinkdavo žalią mėsą, iš kurios jiems būdavo gaminama produkcija, t. y. mėsa būdavo sūdoma, rūkoma ir pan., kad produkciją įsigydavo lygiomis dalimis su savo dukra I. Ž. (t. 10, b. l. 90–94). Nuteistieji taip pat teigė, kad visą produkciją įsigijo pagal dokumentus, kuriuos įtraukė į savo apskaitą. Vertinant tokius V. G. ir R. G. parodymus akivaizdu, kad jų parodymai yra priderinti prie byloje apklaustų liudytojų nurodytų aplinkybių bei surinktų įrodymų, nes nuteistieji pirmosios instancijos teisme parodymus davė tik po to, kai byloje buvo apklausti visi liudytojai, paaiškinimus davė ir specialistė. Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus byloje įrodymų tyrimą, nuteistasis R. G. nurodė, kad jie pasiimdavo mėsą, atsiveždavo, atsirinkdavo ir palikdavo T. J. arba R. D., kad iš tos atsirinktos mėsos jiems būtų išrūkyti mėsos gaminiai. Be to, V. G. ir R. G. parodymai apie termiškai neapdorotą mėsą yra prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji iš viso neigė turėję ką nors bendra su žalia mėsa, tik teisme iškėlė versiją, kad jie atsirinkdavo žalią mėsą, kuri būdavo termiškai apdorojama. Nuteistųjų parodymus, kad jie nepasiimdavo termiškai neapdorotos mėsos, paneigia liudytojo G. K. parodymai, nes šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei apygardos teisme teigė, kad V. ir R. G. patys pasiimdavo jo išpjaustytą žalią mėsą, o mėsą tolesniam apdorojimui pateikti buvo įmonės darbuotojų pareiga, bet ne klientų. Liudytoja T. J. parodė, kad mėsos patys R. ir V. G. negalėjo pasiimti, nes po išpjaustymo mėsa keliauja į sūdymą, terminį apdorojimą, ženklinimą ir mėsą tolesniam terminiam apdorojimui pateikia atsakingas asmuo (sūdytojas, rūkytojas). R. G. teisme teigė, kad iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neužsisakęs mėsos, iš karto jos negausi, ją turi užsisakyti, nors V. G. teisme tvirtino, kad dėl produkcijos užsakymo kreipdavosi ji, R. G. arba išvis nesikreipdavo, arba antradienį atvažiuodavo ir viskas. Taigi nuteistųjų teisme duoti parodymai yra prieštaringi.

11.3. Be to, V. G. ir R. G. parodymus, jog jie įsigydavo tik termiškai apdorotą mėsą ir tiek, kiek nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. liudytojų G. K., A. Š., D. S., A. D. teisme duoti parodymai, specialisto išvados bei specialistės N. Barauskienės paaiškinimai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ „užsakymo/svėrimo“ lapuose užfiksuoti duomenys, mėnesinės ataskaitomis ir kt.

11.4. Liudytojas G. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis dirbo V. D. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ mėsos išpjaustytoju, nurodymus, kiek ir ko išpjaustyti, jam duodavo V. D. ir technologė T. J., kad ne visa mėsa buvo perduodama ruošti rūkymui, nes V. G. ir R. G. atvažiuodavo pasiimti ir išpjaustytą žalią mėsą – kumpius, nugarinę ir šoninę, paimdavo 50-60 kg per vieną kartą (iš viso 4 dėžes), kad V. G. ir R. G. ateidavo pas jį į darbo vietą ir iš šaldytuvo paimdavo mėsą, susidėdavo ant vežimėlio ir išvažiuodavo, dėžes dėdavosi į savo automobilį. Minėtas liudytojas nurodė, kad žalią ir rūkytą mėsą nuteistieji persidėdavo į savo atsivežtas dėžes, kad eidamas pro šalį į rūbinę ar kitas patalpas matė, kaip V. G. ir R. G. į savo mikroautobusiuką dėdavosi žalią mėsą. Aplinkybes, jog jis matė kaip V. G. ir R. G. iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigydavo tiek termiškai apdorotą, tiek termiškai neapdorotą – žalią mėsą, liudytojas G. K. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 139–141, 142–144) bei tokius parodymus patvirtino papildomai apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas G. K. paaiškino, kad eidamas į rūbinę ar kitas patalpas, jis pro stiklines produkcijos išdavimo patalpos duris matydavo, kaip V. ir R. G. į savo automobilį kraudavo žalią mėsą ir kitą produkciją. Liudytojas G. K. tai pat nurodė, kad išpjauta mėsa būdavo sudėta į šaldytuvą (schemoje patalpa pažymėta Nr. 2) ir jis matydavo, kaip R. G. ir V. G. ateidavo, išsirinkdavo mėsą, ją pasiimdavo prie jo, susidėdavo ant ratų ir veždavo krautis į savo automobilį, laisvai vaikščiodavo po patalpas. Liudytojo G. K. teigimu, žalią mėsą tolesniam apdorojimui, t. y. marinavimui, sūdymui, rūkymui, nuveždavo jis pats arba R. D., nes tai buvo įmonės darbuotojų pareiga. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytojas G. K. atpažino R. G. ir V. G. kaip asmenis, kuriems išpjaustydavo žalią mėsą (t. 3, b. l. 145–152). Nors asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole V. G. nuotrauka yra kiek didesnė nei kitų keturių moterų nuotraukos, tačiau liudytojas G. K. paaiškino, kad tai visiškai neįtakojo vykdyto atpažinimo proceso. Be to, liudytojas G. K. teisme nurodė, kad parodymus davė būtent apie teismo posėdžių salėje esančią V. G.. Pažymėtina, kad liudytojas G. K. šiuo metu nebedirba V. D. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymą davimą, nuteistuosius pažįsta tik kaip įmonės klientus, jų nesieja jokie asmeniniai santykiai, jo parodymai yra nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad netikėti jais nėra pagrindo. Dėl to nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. G. ir R. G. kaltę grindė nenuosekliais liudytojo G. K. parodymais, yra nepagrįstas. Be to, nuoseklūs liudytojo G. K. parodymai, jog jis įmonės savininko ir technologės T. J. nurodymu būtent V. ir R. G. išpjaustydavo žalią mėsą, kad tą mėsą patys V. ir R. G. pasiimdavo iš jo darbo vietos ar šaldytuvo ir jis matydavo, kaip ją kraudavo į savo automobilį savo atsivežtose dėžėse, paneigia nuteistųjų parodymus, jog jie iš žalios mėsos tik atsirinkdavo mėsą rūkymui ir palikdavo ją tolimesniam apdorojimo procesui. Pastebėtina ir tai, kad, remiantis liudytojo G. K. parodymais, V. G. ir R. G. įsigydavo būtent tokią termiškai neapdorotą mėsą, kokią liudytojui būdavo liepiama jiems išpjaustyti.

11.5. Be to, liudytojo G. K. nurodytas aplinkybes, kad V. G. ir R. G. iš įmonės išsiveždavo ir žalią mėsą, patvirtina kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys – telefoniniai pokalbiai ir jų suvestinės, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys (t. 3, b. l. 2–46, 71–78, 79–89, 90–94, 97–98). Iš šių duomenų apibendrinimo (t. 8, b. l. 78–81) matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti V. G. pokalbiai su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais R. D., D. S., A. Š. bei neįvardyta įmonės darbuotoja. Pokalbių metu V. G. R. D. (pagal liudytojos A. Š. parodymus, būtent R. D. dirbo su žalia mėsa) prašo pažiūrėti svorius galimai žalios mėsos – nugarinės, šoninės ir kumpių. Šio pokalbio metu R. D. pasiteirauja, ar „žalių“, ir į šį paklausimą gauna teigiamą V. G. atsakymą, po to R. D. padiktuoja sekančius produkcijos pavadinimus ir svorius: kumpiai – 63,7, nugarinė – 20,8, šoninė – 46,9 (t. 3, b. l. 46). Visi šiame pokalbyje užfiksuoti R. D. padiktuoti duomenys atitinka svėrimo lape Nr. 263 esančius duomenis. Šis „užsakymo/svėrimo“ lapas buvo rastas kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini). Kito telefoninio pokalbio metu V. G. teiraujasi galimai dėl žalios (termiškai neapdorotos) mėsos ir R. D. nurodo, jog išpjaustytojas apie dvyliktą atvažiuos, taip pat nurodo, jog kumpių trūksta (t. 3, b. l. 37). Pokalbių metu su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja V. G. nurodo, jog rytoj atvažiuos, bei žalia mėsa, viskas rytoj (t. 3, b. l. 75); galimai pasiteirauja dėl žalios (termiškai neapdorotos) mėsos pasakydama: „A ten š rasme, bus kas papjaustys mum?“ (3 t., b. l. 78). Pokalbio metu su V. G. metu A. Š. pasako: „O sake R., kaip dėl šoninių? Sakė, visas yra gražias“, tai yra pasiteirauja galimai dėl žalios (termiškai neapdorotos) mėsos. V. G. taip pat pasiteirauja, ar išpjaustyta ta šoninė, ir, jeigu išpjaustyta, suruošta, norėtų, kad jai atvežtų, be to, prašo, kad nuimtų kaulus (t. 3, b. l. 85). Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas byloje tyrimą atlikęs tyrėjas A. K. nurodė, kad jis atliko byloje visą ikiteisminį tyrimą, kad V. D. atžvilgiu išskyrus bylą į kitą, jis atliko telefoninių pokalbių apibendrinimą, analizę surašydamas tarnybinius pranešimus, patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nurodytą informaciją. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad jis tyrimo metu surinktus duomenis – užfiksuotus telefoninis pokalbius palygino su kitais bylos duomenimis (liudytojų A. Š., G. K. parodymais, specialistės paaiškinimais, suvestinėse, „užsakymų/svėrimo“ lapuose, kratų metu rastuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis) ir padarė išvadas, kad nuteistieji įsigijo ir termiškai neapdorotos mėsos, iš viso 11 tonų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančiuose telefoniniuose pokalbiuose, kuriose konkrečiai įvardijama skerdiena, klausiama, ar bus išpjaustytojas, ar mėsa išpjaustyta, teiraujamasi apie mėsos atsiėmimą, ir tyrėjo A. K. tarnybiniame pranešime, kurio turinio teisingumą jis patvirtino apeliacinės instancijos teisme, aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina liudytojo G. K. nurodytas aplinkybes, jog V. ir R. G. įsigydavo ir termiškai neapdorotos mėsos iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Pastebėtina, kad užfiksuotuose pokalbiuose nėra duomenų apie išpjaustytos mėsos tolesnį apdorojimą: sūdymą, rūkymą ir kt. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog nuteistųjų versija, kad atsirinkta žalia mėsa buvo skirta tam, kad iš jos pastariesiems būtų pagaminta termiškai apdorota produkcija, atsirado tik teisme.

12. Taip pat nuteistųjų parodymus, jog jie žalios mėsos ir neapskaitytos produkcijos iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neįsigijo, paneigia liudytojų D. S., A. Š., A. D. parodymai.

12.1. Liudytoja D. S. parodė, kad pas ją į kabinetą ateidavo V. G., kuri iš savo svėrimo lapo diktuodavo duomenis, kokią sąskaitą, kam ir kokį produkcijos kiekį rašyti, kad ji išrašydavo V. ir R. G. bei jų dukrai I. Ž. sąskaitas faktūras už perkamą produkciją, kad į svėrimo lapus įrašytas prekių kiekis, t. y. tas pats užsakomas kiekis, kiek iš tikrųjų buvo atsverta, buvo įrašytas į sąskaitas. Tokias pačias aplinkybes D. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji bei nurodė, kad, jei yra įrašai užsakymo svėrimo lapuose apie tai, vadinasi, šie asmenys pirko užsakymo svėrimo lapuose nurodytus produkcijos kiekius, bet ji nematydavo, kokius realius produkcijos kiekius V. G. ir R. G. išsiveždavo iš įmonės teritorijos (t. 3, b. l. 110–114).

12.2. Teisme liudytoja A. Š. parodė, kad ji sverdavo tik rūkytus gaminius, kam ir kiek produkcijos reikia, žinodavo iš jai V. D. duotų užsakymo lapų, ji susverdavo, sudėdavo į dėžes ir užklijuodavo, surašydavo viską, ką įdėdavo, užrašydavo svorį, produkciją padėdavo į šaldytuvą, o lapus perduodavo buhalterijai. Liudytoja A. Š. taip pat parodė, kad ji suskaičiavusi darydavo suvestines, pildė mėnesines ataskaitas, kurias jai liepdavo, ataskaitose V. D. nurodymu padarydavo įrašus dėl druskos, tinklelių, prieskonių. Liudytoja A. Š. nurodė, kad iš svėrimo lapų duomenis perkeldavo į suvestines. Tokius pačius parodymus A. Š. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 128–131, 135–138; t. 8, 87–90). Pažymėtina, kad liudytoja A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog mėnesinės ataskaitos „ViRa“ ar „VIirRa“ pavadintos pagal V. G. ir R. G. bei šiose ataskaitose įrašas „ŽM“ reiškia žalią mėsą, kad tokius įrašus dėl žalios mėsos (kumpio, nugarinės, šoninės), taip pat druskos, prieskonių, tinklelio galimo pardavimo V. G. ir R. G. ataskaitose ir „užsakymo/svėrimo“ lapų kitoje pusėje atlikdavo iš V. D. pateiktų paprastų popieriaus lapų, kad mėnesinėse ataskaitose, pavadintose „ViRa“, „VIirRA“, ji užfiksavo (įrašė) duomenis iš „užsakymo/svėrimo“ lapuose užfiksuotų duomenų sumine išraiška, tai yra užfiksavo, už kokią pinigų sumą buvo parduota mėsos produkcijos V. G., R. G. ir I. Ž..

12.3. Nors liudytoja A. D. teisme parodė, kad V. G. ir R. G. imdavo rūkytus gaminius: karšto, šalto rūkymo gaminius, virtus gaminius, tačiau liudytoja nurodė, kad pagal jai atneštą „užsakymo/svėrimo“ lapą ir atėjusios V. G. pasakytus duomenis apie tai, kam, kokius kiekius įrašyti, išrašydavo sąskaitas faktūras V. G., R. G., I. Ž.. Liudytoja taip pat nurodė, kad V. G. ir R. G. įsigydavo visą produkciją, kuri buvo susverta pagal užsakymo lapą.

13. Vertinant liudytojų D. S., A. Š. bei A. D. parodymus, matyti, kad liudytojos parodė, jog V. ir R. G. iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ realiai įsigijo visą produkciją, kuri buvo užfiksuota „užsakymo/svėrimo“ lapuose.

13.1. Nors liudytojų parodymai patvirtina nuteistųjų parodymus, jog „užsakymų/svėrimo“ lapuose būdavo daromi pataisymai, išbraukymai, nes V. G. ir R. G. jiems netikusių mėsos gaminių neimdavo, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šie pataisymai, korekcijos būdavo atliekami būtent iki PVM sąskaitos faktūros išrašymo, nes, kaip liudytojos nurodė, sąskaitos faktūros būdavo išrašomos tik patikslintos informacijos pagrindu. Taigi, šios aptartos aplinkybės paneigia nuteistųjų gynėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog ne visa produkcija, nurodyta „užsakymo/svėrimo“ lapuose, buvo įsigyta.

13.2. Be to, liudytojų A. D., A. Š., D. S. parodymai apie netikusių gaminių neėmimą paneigia nuteistųjų versiją, kad jie, atvykę į V. D. įmonę „(duomenys neskelbtini)“, visada atsirinkdavo mėsą, iš kurios jiems bus gaminama užsakoma produkcija. Jei tikėti tokia nuteistųjų versija, V. ir R. G. turėjo imti visus jiems paruoštus gaminius, nes jie turėjo būti pagaminti iš jų atsirinktos mėsos, tačiau iš liudytojų parodymų bei „užsakymų/svėrimų“ lapų matyti, kad nuteistieji koreguodavo paimamos termiškai apdorotos mėsos produkcijos kiekius, o tai rodo, kad jie žalią mėsą neatsirinkdavo tolesniam mėsos apdorojimui, o įsigydavo žalią mėsą.

13.3. Nuteistieji ir jų gynėjas skunde teigia, kad nuteistieji druskos, prieskonių, tinklelio neįsigijo, nes patys žalios mėsos termiškai neapdorodavo, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, kad prie kitų klientų ataskaitų tokių prierašų apie druską, prieskonius ar tinklelį nebuvo padaryta. Be to, anksčiau minėtos liudytojos parodė, kad į mėnesines ataskaitas buvo surašoma ir PVM sąskaitos faktūros išrašomos nuteistiesiems pagal „užsakymo/svėrimo“ lapuose nurodytus duomenis, kuriuose, kaip iš bylos matyti, yra padaryti rankraštiniai įrašai apie druską, prieskonius, tinklelį. Pažymėtina, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdė ne pirmus metus, todėl įmonės darbuotojai puikiai žinojo, kiek druskos, prieskonių, tinklelio yra sunaudojama gamyboje, todėl „užsakymo/svėrimo“ lape daryti įrašus apie druską, prieskonius, tinklelį tam, kad galėtų susiskaičiuoti produkcijos savikainą, nebuvo reikalo. Taip pat pažymėtina, kad į klientams atiduodamos termiškai apdorotos mėsos produkcijos kainą būdavo įskaičiuotos ir mėsos termiškam apdorojimui reikalingos priemonės (druska, prieskoniai, tinklelis ir kt.). Dėl to prie specialisto išvados pridėtose mėnesinėse ataskaitose nurodyti prierašai, jog be mėsos produkcijos (rūkytos ir žalios) iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nuteistieji įsigydavo ir druską, prieskonius bei tinklelį, kurie naudojami žalios mėsos termiškam apdorojimui, yra teisingi.

13.4. Nors „užsakymo/svėrimo“ lapai ir nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, įmonės apskaitoje neregistruojami, tačiau tai įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vidaus dokumentai, jie būdavo numeruojami pagal eilę ir segami į tam tikrus segtuvus, šių dokumentų pagrindu būdavo išrašomi apskaitos dokumentai – sąskaitos faktūros (į PVM sąskaitas faktūras įrašomi duomenys iš „užsakymo/svėrimo“ lapų – prekių pavadinimai, jų kiekiai ir kainos) bei šiuose dokumentuose būdavo nurodoma užsakymo informacija. Iš byloje esančių V. ir R. G. užpildytų „užsakymo/svėrimo“ lapų matyti, kad per vieną mėnesį buvo užpildomi 4-5 svėrimo lapai (po lapą per savaitę) ir visuose to paties mėnesio svėrimo lapuose kainos nesiskyrė. Liudytoja A. D. parodė, kad „užsakymo/svėrimo“ lapas palengvindavo įmonės darbuotojų darbą, tokie lapai seniai įmonėje buvo naudojami. Specialistė N. Barauskienė paaiškino, kad „užsakymo/svėrimo“ lapai nors ir nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau juose nurodyti duomenys sutapdavo su suvestinėmis. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad „užsakymo/svėrimo“ lapuose užfiksuota ne tik prekių kainos informacija, kiekviename iš jų nurodyta data, įrašytas pasvertas produkcijos kiekis, apskaičiuota kiekvienos prekės suma, o lapo gale išvesta (suskaičiuota) bendra pirkėjui atsvertos produkcijos suma, kuri sutampa su suvestinėse nurodytomis sumomis, daroma išvada, kad „užsakymų/svėrimo“ lapai, kurie buvo naudojami V. D. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, negali būti vertinami vien tik kaip „kainoraštis“, kaip teigiama skunde, bet jie yra valdymo (vidaus) apskaitos dokumentai (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 8 straipsnis). Dėl to pagrįstai šiais duomenimis grindžiama nuteistųjų kaltė.

13.5. Taip pat nuteistųjų parodymus, jog jie neįsigydavo žalios mėsos iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, paneigia kratų, apžiūrų protokoluose (t. 2, b. l. 53–57, 58–76, 77–84, 85–106, 137–144; t. 8, b. l. 56–58) užfiksuoti duomenys, šių procesinių veiksmų metu paimti ir apžiūrėti V. D. kabinete bei kompiuteryje esančiuose failuose rasti dokumentai sutampa su informacija, užfiksuota „užsakymo/svėrimo“ lapuose, suvestinėse „VIRA“. Be to, šie dokumentai patvirtina liudytojos A. Š. parodymus apie tai, kad ji suvestines sudarydavo remdamasi „užsakymų/svėrimo“ lapuose esančia informacija. Pažymėtina, kad į „užsakymų/svėrimo“ lapuose, suvestinėse „VIRA“ esančią informaciją buvo įtraukta ir informacija apie žalios mėsos įsigijimą, t. y. atskirai grafose yra nurodytas ne tik pagamintos produkcijos pavadinimas, bet ir šviežios mėsos pavadinimas, jos kaina, galutinė įsigyjamos produkcijos suma, kuri yra pridedama prie sumos už pagamintą produkciją. Šie paminėti duomenys patvirtina, kad nuteistiesiems V. G. ir R. G. kiekvieno užsakymo metu perkant tam tikrą produkciją, t. y. termiškai neapdorotą mėsą ir pagamintą mėsos produkciją, buvo išrašomi užsakymo-svėrimo lapai, kurie būdavo koreguojami pagal jų paimamą iš įmonės produkcijos kiekį ir rūšį, o visa įsigyta produkcija, nurodyta „užsakymo/svėrimo“ lapuose, būdavo apibendrinama mėnesinėse ataskaitose. Šios aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad V. G. ir R. G. iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pirkdavo ne tik pagamintą produkciją, bet ir termiškai neapdorotą (žalią) mėsą.

14. Liudytojo V. V. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistųjų parodymų, nes liudytojas negalėjo nieko konkrečiai nurodyti apie byloje tiriamas aplinkybes, tik tai, kad jis, kaip ir liudytojas G. K., dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ mėsos išpjaustytoju. Nors liudytoja T. J. nurodė, kad ji nežino apie žaliavinės produkcijos pardavimą V. ir R. G. ir nematė V. ir R. G., vaikščiojančių po kitas patalpas, išskyrus produkcijos išdavimo patalpą, ar nešančių skerdieną, tačiau šios liudytojos parodymai nepaneigia liudytojų G. K., A. Š., D. S., A. D. parodymų. Be to, liudytojos T. J. parodymai yra abstraktūs, nekonkretūs. Dėl to vadovautis liudytojų V. V. ar T. J. parodymais, kurie nei patvirtina, nei paneigia byloje tiriamas aplinkybes, nėra pagrindo.

15. Taip pat nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esančios specialisto išvados bei specialistės N. Barauskienės paaiškinimai.

15.1. 2019-04-12 FNTT prie LR VRM Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-9-4150 „Dėl V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“, kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo tikslinama, nurodyta, kad, jeigu V. D. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 <...> V. ir R. G. ir I. Ž. pardavė produkcijos iš viso už 49 527,52 Eur <...> neįforminusi PVM sąskaitomis faktūromis <...> ir šių pajamų neužfiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje, tai V. D. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 punkto, 14 straipsnio 2 punkto, 15 straipsnio 1 punkto, 19 straipsnio 1 punkto nuostatų ir vadovaujantis aukščiau minėto įstatymo 123 straipsnio 2 punkto nuostatomis įmonei apskaičiuojama sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio iš viso – 22 545,00 Eur (5 lentelės 10 stulpelis) <...> (t. 1, b. l. 88–108; t. 8, b. l. 27–31, 32–36).

15.2. Būtent atlikus V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ produkciją be apskaitos dokumentų įsigijo V. ir R. G., todėl ikiteisminio tyrimo metu specialistas, atlikęs papildomus ūkinės finansinės veiklos tyrimus, 2019-08-01 pateikė specialisto išvadą Nr. 04/13-2-9-8068 „Dėl V. G. ir R. G. ūkinės finansinės veiklos“ bei 2020-02-11 pateikė specialisto išvadą Nr. 04/13-2-9-1459, kurios ikiteisminio tyrimo metu buvo tikslinamos, jose nurodyta, kad jeigu I. Ž., V. G. ir R. G., vykdę veiklą pagal verslo liudijimus, laikotarpiu nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo tiek produkcijos, kiek užfiksuota V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ svėrimo/užsakymo lapuose, pavadintuose „G.“, ir suvestinėse „ViRa“/„Vi ir Ra“, tai dėl I. Ž., V. G. ir R. G. buhalterinės apskaitos tvarkymo nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. dėl iš viso 49 539,59 Eur produkcijos įsigijimo ir pardavimo neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti I. Ž., V. G. ir R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio - balandžio mėn. (t. 7, b. l. 32–41, 67–74; t. 8, b. l. 37–40).

16. Iš minėtų specialistų išvadų matyti, kad išvados yra sąlyginės – jei nuteistieji įsigijo tiek produkcijos, kiek užfiksuota V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ „užsakymo/svėrimo“ lapuose, pavadintuose „G.“, ir suvestinėse „ViRa“/“Vi ir Ra“, tai dėl iš viso 49 539,59 Eur produkcijos įsigijimo neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje, nuteistieji nesilaikė įstatymų reikalavimų.

16.1. Nors specialisto išvados yra sąlyginės, tačiau tai nereiškia, kad specialisto išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis BPK 20 straipsnio prasme. Pagal teismų praktiką, vertinant specialisto išvadą, kaip įrodymą, turi būti atsižvelgiama atitinkamai ne tik į specialisto nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-507/2016). BPK 90 straipsnio 3 dalyje reglamentuotas specialisto išvados turinys. Iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, kad išvados atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalyje specialisto išvados turiniui keliamus reikalavimus. Iš specialisto išvadų matyti, kad atlikdama tyrimą specialistė taikė dokumentų tikrinimo ir dokumentų lyginimo metodus bei atlikdama tyrimą specialistė vadovavosi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, pridėtinės vertės, pelno mokesčių įstatymais, Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu patvirtintomis gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklėmis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos viršininko įsakymu patvirtintomis kasos aparatų naudojimo taisyklėmis. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje esančios specialisto išvados yra tinkamas įrodymų šaltinis byloje.

16.2. Be to, pagal teismų praktiką sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, tačiau jų vertinimas turi ypatumų. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).

17. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme specialistė N. Barauskienė, kuri byloje pateikė minėtas specialisto išvadas, patvirtino pateiktas išvadas ir paaiškino, kad jai buvo pateikti V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įvairūs dokumentai, tarp kurių buvo prekių svėrimo lapai ir suvestinės, šiuos įmonės vidaus dokumentus ji lygino su išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir tyrimo metu nustatė, kad per laikotarpį nuo 2017-03-01 iki 2018-04-25 V. G. ir R. G., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimus, įsigijo produkcijos už 49 539,59 Eur, iš jų nebuvo įformintas žalios mėsos įsigijimas už 41 306,30 Eur be apskaitos dokumentų, todėl V. ir R. G. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas ir dėl to negalima iš dalies nustatyti nuteistųjų veiklos, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už 2017 m. ir 2018 m. sausio-balandžio mėnesius. Specialistė paaiškino, kad V. G. ir R. G. produkciją iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kaip didmenininkai (užsakymų/svėrimo lapuose), t. y. mėsą įsigijo ekonominei veiklai, tai jie turėjo fiksuoti produkcijos įsigijimą pagal išrašytus dokumentus. Specialistė nurodė, kad pagal sąskaitas faktūras nebuvo įformintas V. ir R. G. žalios mėsos įsigijimas, kad žalios mėsos įsigijimą ji matė tik užsakymo-svėrimo lapuose ir suvestinėse, pastebėjo, kad prie kitų klientų įsigijimo nebuvo parašyta „žalia mėsa“. Specialistė taip pat nurodė, kad prekių užsakymo-svėrimo lapas buvo išrašomas bendras visiems trims, nebuvo kiekvienam atskiro, todėl ji negalėjo nustatyti, kiek ir kuris produkcijos įsigijo, dėl to įsigyta ir neapskaityta produkcija buvo išdalinta trims po lygiai.

18. Sugretinus pateiktas specialisto išvadas su liudytojų G. K., D. S., A. Š., A. D. duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga – „užsakymo/svėrimo“ lapuose, mėnesinėse ataskaitose nurodytais duomenimis, daroma išvada, kad netikėti specialisto pateiktomis išvadomis nėra pagrindo. Nors užsakymo-svėrimo lapai ir nėra buhalteriniai dokumentai, tačiau, kaip byloje nustatyta, tik pagal juose esančius duomenis būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros ir būtent „užsakymo/svėrimo“ lapuose nurodytą informaciją palyginus su išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir su V. G. bei R. G. apskaitos žurnaluose, kasos aparato žurnale užfiksuotais duomenimis, specialistė ir nustatė, kad R. G. ir V. G. buhalterinę apskaitą tvarkė nesilaikydami Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų.

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialistės paaiškinimais bei specialisto išvadų dalimis, kuriose konstatuotas buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimas ir konkrečios sumos, kurių nuteistieji neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, laikėsi sąlyginės specialisto išvados vertinimo taisyklių.

20. Nuteistųjų gynėjas skunde teigia, kad jo ginamiesiems nepagrįstai inkriminuotos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimas, nes šis įstatymas taikomas juridiniams asmenims, o jo ginamieji vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus.

20.1. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. To paties straipsnio 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą, numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (t. y. pagrindžiami ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą). Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius.

20.2. Nuteistųjų gynėjas skunde teigia, kad nepagrįstai jo ginamiesiems inkriminuotos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo normos, nes V. G. ir R. G. vykdė veiklą pagal verslo liudijimus, todėl jiems negali būti taikomos juridiniams asmenims taikomos įstatymo nuostatos. Šis skundo teiginys yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja <...> gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla <...> turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Minėto įstatymo 2 dalyje nurodyta, kad ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-12-24 nutarimu Nr. 415 patvirtintų gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės reglamentuoja gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, pajamų ir išlaidų apskaitos tvarkymą, t. y. numato taisykles, kaip turi būti pildomi buhalterinės apskaitos dokumentai, apskaitos žurnalas, vedama buhalterinė apskaita. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė N. Barauskienė nurodė, kad asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimus, taikomos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos bei papildomai Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-12-24 nutarimu Nr. 415 patvirtintų gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės. Pastebėtina, kad minėtose taisyklėse nenumatyta, kad už šių taisyklių pažeidimą asmuo atsako baudžiamąja ar administracine tvarka, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. Taigi, visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos taikomos ne tik juridiniams asmenims, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla, t. y. šiuo atveju nuteistiesiems.

20.3. Nuteistųjų gynėjas skunde teigia, kad jo ginamiesiems pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punktą bei Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių 14 punktą nebuvo privalu į buhalterinę apskaitą įtraukti įsigijimo operacijų, jei nuteistieji žalia mėsa neprekiavo. Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių 14 punkte nurodyta, kad „patirtų (apmokėtų) išlaidų pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais (pvz., prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentai, nurodyti Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punkte) nebūtina, išskyrus tuos atvejus, kai Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės nustato reikalavimą turėti prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentus. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punkte nurodyta, kad verslo liudijimus įsigiję gyventojai veiklos vykdymo vietoje privalo turėti šių taisyklių 4.2 papunktyje nurodytą dokumentą, kad gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje <...> privalo turėti šių taisyklių 4.2 papunktyje nurodytą dokumentą (Lietuvos Respublikos piliečio pasą, tapatybės kortelę) ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus (sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą). Iš bylos matyti, kad V. G. ir R. G. produkciją iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kaip didmenininkai, tai, pagal specialistės paaiškinimus, nuteistieji išlaidas, patirtas įsigyjant produkciją, turėjo įtraukti į buhalterinę apskaitą.

20.4. Byloje nustatyta, kad V. G. ir R. G., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimus, iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo termiškai apdorotos mėsos ir žalios mėsos be apskaitos dokumentų ir šių ūkinių operacijų neįtraukė į savo apskaitą, todėl nuteistieji nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies nuostatų.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistųjų veikoje nėra visų būtinųjų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, būtent padarinių.

21.1. Kaip jau minėta, BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).

21.2. Specialisto išvadomis nustatyta, kad dėl buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų mėsos produkcijos įsigijimų iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, iš viso už 49 539,59 Eur, negalima iš dalies nustatyti V. G. ir R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėn.

22. Atsižvelgiant į tai, kad V. G. ir R. G., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimus, buvo atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), sąmoningai nefiksuodami iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ iš viso už 49 539,59 Eur įsigytos mėsos produkcijos, tarp jų ir žalios mėsos, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus ir sukūrė situaciją, kad be valstybės institucijų įsikišimo iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti jų individualios veiklos, vykdytos pagal verslo liudijimus, veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 metus ir 2018 m. sausio – balandžio mėnesius.

23. Tai, kad specialistė, teikdama išvadą, netaikė galimai realizuotos mėsos produkcijos antkainio, nedaro specialisto išvados nepagrįsta, nes byloje nėra duomenų apie taikytą realizuotos produkcijos antkainį, be to, antkainio nustatymas įtakoja tik mokesčių priskaičiavimo dydį, tačiau neįtakoja nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymo dėl produkcijos be dokumentų įsigijimo ir šios produkcijos pardavimo neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje. Pažymėtina, kad specialistė nurodė, jog pagal šiuo metu galiojantį mokestinį teisinį reglamentavimą asmenims, dirbantiems pagal verslo liudijimą, taikomas tik fiksuotas mokestis, tačiau, jei viršijamos 45 000 Eur pajamos, skaičiuojami ir kiti mokesčiai, tame tarpe – PVM. Iš Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų nuteistųjų deklaracijų matyti, kad V. G. iš veiklos pagal verslo liudijimus 2017 m. gavo 37 872 Eur, 2018 m. – 43 653 Eur, R. G. 2017 m. – 38 331 Eur, 2018 m. – 43 653 (t. 6, b. l. 173–175), t. y. sumas, artimas 45 000 Eur sumai, o tai rodo nuteistųjų siekį elgtis atitinkamai, t. y. rodyti mažesnes gautas pajamas iš individualios veiklos, nemokant valstybei mokesčių. Be to, tokiais veiksmais nuteistieji padėjo V. D. įmonei „(duomenys neskelbtini)“ išvengti pardavimo PVM. Nors V. G. 2018-04-26 užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp jos ir R. D. (t. 3, b. l. 93) nesureikšmina, tačiau šio pokalbio metu užfiksuoti duomenys, juos sugretinus su byloje surinktais kitais duomenimis (V. D. įmonėje atlikta krata), patvirtina, kad R. D., su kuriuo V. G. derindavo įsigyjamos žalios mėsos kiekius, informavo apie 2018-04-25 įmonėje atliktas kratas bei įspėjo nuteistuosius, kad ir pas juos gali atvykti pareigūnai. Panašaus turinio telefoninių pokalbių, kaip ir rankraštinių įrašų apie „žalią mėsą“, nebuvo užfiksuota su kitais įmonės klientais, o tai rodo, kad tarp nuteistųjų ir V. D. įmonės atsakingų darbuotojų buvo vykdoma neteisėta veikla įsigyjant/parduodant produkciją be apskaitos dokumentų.

24. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie patvirtina, kad V. G. ir R. G., dirbdami pagal verslo liudijimus ir būdami atsakingi už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, vykdė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. užsisakė ir įsigijo pagamintos mėsos produkcijos bei žalios mėsos be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų, ir tie veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais, t. y. su tuo, kad negalima iš dalies nustatyti šių asmenų veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 m. ir 2018 m. sausio – balandžio mėn. Dėl to V. G. ir R. G. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, išteisinti nuteistuosius pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

25. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. G. ir R. G. nepagrįstai inkriminuota, kad nuteistieji buhalterinėje apskaitoje nenurodė įsigytos mėsos produkcijos pardavimų, t. y. kad jie pardavė be apskaitos dokumentų įsigytą termiškai apdorotą ir termiškai neapdorotą (žalią) mėsą. Pagal užsakymo-svėrimo lapų duomenis iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsigyta pagamintos produkcijos už 8 233 Eur ir termiškai neapdorotos mėsos už 41 306 Eur (daugiau nei 11 tonų (t. 8, b. l. 43-44). Akivaizdu, kad toks didelis termiškai neapdorotos mėsos kiekis per vienerius metus negalėjo būti realizuotas nuteistųjų asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau, kaip iš bylos duomenų matyti, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad R. G. ar V. G., vykdydami savo veiklą, būtų prekiavę žalia mėsa. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turgaviečių vadovai pranešė, jog jie neužfiksavo, kad R. G. ar R. G. būtų prekiavę žalia mėsa (t. 8, b. l. 85–86). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad nuteistieji patys būtų termiškai apdoroję įsigytą žalią mėsą. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta specialistė N. Barauskienė paaiškino, kad ji mėsos produkcijos pardavimų iš jai pateiktų dokumentų nenustatė bei nurodė, kad užtenka konstatuoti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimą vien neįforminus atitinkamais dokumentais produkcijos įsigijimo. Taigi, nesant objektyvių duomenų, jog nutiestieji be apskaitos dokumentų įsigytą mėsos produkciją būtų realizavę, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodyta faktinė aplinkybė – neįforminus produkcijos pardavimo, yra neįrodyta, todėl ši faktinė aplinkybė šalinama iš kaltinimo. Dėl to nuosprendis keičiamas ir iš V. G. ir R. G. suformuluoto kaltinimo šalinama aplinkybė, kad jie buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos, įsigytos iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, pardavimų (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

26. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. G. ir R. G. bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas V. G. ir R. G. bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jie padarė po vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, nusikalstamos veikos yra baigtos, nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistieji yra vedę, dirba, anksčiau nebuvo teisti, nors bausti administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. G. ir R. G. už jų padarytus tyčinius apysunkius nusikaltimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė baudas, kurios savo dydžiais yra mažesnės nei įstatyme numatyti šios bausmės vidurkiai. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra adekvačios nuteistųjų padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nuteistųjų asmenybėms, paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo principų, neprieštarauja teisingumo principui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad V. G. ir R. G. paskirtų bausmių keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Iš V. G. ir R. G. suformuluotų kaltinimų pašalinti aplinkybę, jog jie buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo iš V. D. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigytos mėsos produkcijos pardavimų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Nijolė MatuzevičienėVidmantas MylėGražvydas Poškus