Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, faktiškai gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis adresu (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, vykdantis individualią veiklą – (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. C. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent – jis, 2024 m. rugsėjo 8 d., apie 10.50 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu 2024 m. rugsėjo 8 d., 10.52 val. nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,55 promilės etilo alkoholio koncentracija.

Tokiais savo veiksmais R. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į kaltinamajam inkriminuoto nusikaltimo pobūdį (nepriskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltinamojo poziciją bei faktinių aplinkybių aiškumą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsniu, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo parodymų, jo kaltė įrodyta ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurie teismo pripažinti įrodymais ir išnagrinėjus bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, paskelbti BPK 291 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Minėtos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių patikimumu jis neturi pagrindo abejoti, juos tarpusavyje sugretinęs, sujungęs į vientisą įrodymų grandinę bei juos įvertinęs, taip pat jų pagrindu ištyręs nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad R. C. kaltė padarius jam inkriminuotą ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės neneigė, pripažindamas, kad bylai aktualiu laiku ir vietoje, o būtent – 2024 m. rugsėjo 8 d., apie 10.50 val., (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį, būdamas neblaivumas. Kaltinamasis detalizavo, kad alkoholinius gėrimus vartojo įvykio išvakarėse – 2024 m. rugsėjo 7 d. – ir per vakarą išgėrė apie vieną butelį degtinės. Iš ryto jis jautėsi blaivas, todėl nusprendė sėsti už vairo ir aplankyti senyvo amžiaus giminaitį, tačiau nuo namų nuvažiavęs apie kelis kilometrus, buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jų atlikto patikrinimo metu jam buvo nustatytas apie 1,55 promilių neblaivumas (b. l. 116-120). Teismas pagrindo abejoti šiais, viso proceso metu nuosekliais išlikusiais kaltinamojo R. C. parodymais neturi, kadangi jie taip pat atitinka ir kitų proceso dalyvių parodymus bei rašytinę bylos medžiagą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas, kaltinamojo R. C. neblaivumą įvykio metu tikrinęs policijos pareigūnas M. M. parodė, kad 2024 m. rugsėjo 8 d., ryte, (duomenys neskelbtini) buvo vykdomos policijos priemonės. Šių priemonių taikymo metu buvo patikrintas automobilio „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojas R. C.. Panaudojus bekontaktį alkoholio kiekio matuoklį, šis parodė, kad asmens iškvėptame ore gali būti alkoholio. Vairuotojas pripažino, kad alkoholinius gėrimus vartojo dienos išvakarėse – 2024 m. rugsėjo 7 d. Panaudojus kontaktinį alkoholio kiekio matuoklį, nustatyta, kad pastarojo neblaivumas pirmo pūtimo metu siekė 1,55 promilių, antrojo – 1,74 promilių (b. l. 40-41). Pirmiau nurodytą kaltinamojo neblaivumo patikrinimo procedūrą patvirtina ne tik aptarti proceso dalyvių parodymai, bet ir šios procedūros metu policijos pareigūnų turėtų vaizdo kamerų įrašų turinys, detalizuotas šių vaizdo įrašų 2024 m. rugsėjo 11 d. apžiūros protokole (b. l. 46-48). Be kita ko, pirmiau aptartos, kaltinamojo atliktos neblaivumo patikrinimo procedūros rezultatus patvirtina ne tik visi pirmiau teismo aptarti ir įrodymais pripažinti duomenys, bet ir įvykio metu panaudoto alkotesterio rodmenys, atskleidžiantys, kad R. C. 2024 m. rugsėjo 8 d., 10.52 val. buvo nustatytas 1,55 promilių neblaivumas, o 11.12 val. – 1,74 promilių neblaivumas (b. l. 50-51), bei neblaivumo nustatymo aktas, kuriame be pirmiau nurodytų alkotesterio rodmenų, kaltinamajam R. C. buvo nustatytas papildomas neblaivumo požymis – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas (b. l. 49). Visi šie anksčiau aptarti įrodymai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, patvirtina esmines R. C. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, vieni kitus papildo bei detalizuoja.

Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytų įrodymų visumą, konstatuotina, kad R. C. 2024 m. rugsėjo 8 d., apie 10.50 val., (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, ir vairavo automobilį „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,55 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamojo R. C. veiksmai atitinka tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėtį, o jo kaltė įrodyta visiškai.

Pabrėžtina, kad R. C. inkriminuotame kaltinime nėra detalizuota, kokiu tiksliai laiku jo iškvėptame ore buvo nustatyta inkriminuojama 1,55 promilių etilo alkoholio koncentracija. Įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad minėta etilo alkoholio koncentracija buvo nustatyta 2024 m. rugsėjo 8 d., 10.52 val. Atsižvelgiant į šias teismo nustatytas neginčijamas ir objektyvias aplinkybes, R. C. inkriminuotas kaltinimas tikslintinas, nurodant, jog policijos pareigūnai 2024 m. rugsėjo 8 d., 10.52 val. tikrinimo metu kaltinamojo R. C. iškvėptame ore nustatė 1,55 promilių etilo alkoholio koncentraciją. Papildomai akcentuotina, kad toks faktinių aplinkybių patikslinimas esminės reikšmės kaltinamojo teisinei padėčiai neturės ir jos neblogins.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis R. C. ir jo tėvas M. C. pateikė prašymą kaltinamąjį R. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant M. C. atsakomybei (BK 40 straipsnio 1 dalis) (b. l. 98).

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog tik esant išvardintų sąlygų visumai yra galimybė svarstyti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Kita vertus, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-445-489/2016, Nr. 2K-274-693/2018, Nr. 2K-122-699/2018, Nr. 2K-145-895/2018).

Nagrinėjamu atveju nepaneigtina, jog kaltinamasis R. C. jam inkriminuotą ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą padarė pirmą kartą. Anksčiau pastarasis nebuvo teistas (b. l. 78). Be kita ko, kaltinamasis R. C. savo kaltę pripažino ir gailisi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o ir minėta nusikalstama veika jokia žala nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 bei 2 punktuose numatytos laidavimo sąlygos, o BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga laidavimo instituto taikymui šioje baudžiamojoje byloje nėra reikšminga, kadangi joks žalos dėl nusikalstamų veikų padarymo faktas nebuvo užfiksuotas.

Kita vertus, vien tai, kad egzistuoja pirmiau teismo išvardintos ir laidavimo instituto taikymą suponuojančios aplinkybės, nesuteikia pagrindo teismui pripažinti, kad nagrinėjamu atveju, priešingai kaltinamojo R. C. gynėjo išsakytiems argumentams, egzistuoja pagrindas pastarojo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Kaip matyti iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo ir jo taikymui aktualios teismų praktikos, tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra būtina visuma BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Nesant bent vienai iš minėtoje teisės normoje numatytų laidavimo taikymo sąlygų, asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas.

Pažymėtina, kad tam, kad teismas galėtų taikyti laidavimo institutą ir asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, būtina nustatyti pagrindą, leidžiantį manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, Nr. 2K-67-511/2017, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-100-648/2019, Nr. 2K-114-628/2019).

Pirmiau nurodytos teismų praktikos kontekste pabrėžtina, jog nors kaltinamasis R. C. anksčiau nebuvo teistas, tačiau kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, kurioje buvo susipažinta su administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), R. C. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutarimu buvo pripažintas padaręs tris administracinius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje ir 123 straipsnio 1 dalyje, ir pastarajam paskirta galutinė subendrinta 4 500 Lt bauda bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 metams. Kaltinamasis administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas dėl to, kad jis 2011 m. rugsėjo 15 d., apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,06 promilių neblaivumas, nesuvaldė automobilio, užvažiavo ant skiriamosios kelio salelės ir atsitrenkė į kelio ženklą bei šviesoforą. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis, šviesoforas, kelio ženklai, vairuotojas nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, automobiliui neatlikta techninė apžiūra.

Pažymėtina, kad kaltinamasis R. C. 2011 metais teismo įrodytais pripažintus administracinius teisės pažeidimus padarė (duomenys neskelbtini), jų padarymo metu buvo apgadinta kelio infrastruktūra (kelio ženklai, šviesoforas), o ir automobilį kaltinamasis vairavo techniškai netvarkingą. Svarbu ir tai, jog 2011 metais kaltinamasis automobilį vairavo, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 2,06 promilių neblaivumas. Minėtų administracinių teisės pažeidimų padarymo metu BK specialiosios dalies norma, pagal kurią R. C. yra traukiamas baudžiamajai atsakomybei šioje byloje, negaliojo, - automobilio vairavimas esant neblaiviam buvo išimtinai administracinės teisės reguliavimo dalykas. Kita vertus, kaltinamajam R. C. dėl jo padarytų administracinių teisės pažeidimų teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta net 4 metams. Tai reiškia, kad teisę vairuoti transporto priemones šis atgavo tik 2015 metais. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis nurodė, kad šioje byloje aptariami 2024 m. rugsėjo 8 d. įvykiai turėjo jam lemiamą įtaką ir daugiau joks panašaus pobūdžio pastarojo elgesys nepasikartos, tačiau kaip matyti iš pirmiau aptartų ir kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų, R. C. jau kartą susidūręs su panašia situacija atitinkamų išvadų nepasidarė ir kartotinai sėdo už automobilio vairo, būdamas neblaivus. Pastarasis, būdamas anksčiau baustas už analogiško pobūdžio teisei priešingą veiką, susipažinęs ir suvokdamas tokio elgesio neigiamas pasekmes, atitinkamų išvadų dėl tokio elgesio ir jo sukeliamų padarinių nepadarė. Nepaneigtina, jog pirmą kartą už automobilio vairo, būdamas neblaivus, kaltinamasis atsisėdo dar 2011 metais, o teisę vairuoti atgavo 2015 metais, tačiau, akivaizdu, kad net ir pakankamai ilgas laiko tarpas įtakos kaltinamojo veiksmams neturėjo – kaltinamasis R. C. aptariamo elgesio modelio neatsisakė ir kartotinai sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus. Faktas, kad asmuo anksčiau buvo baustas už analogišką administracinį nusižengimą – vairavimą neblaiviam, net ir praėjus ilgam laiko tarpui rodo, kad asmeniui skirtos poveikio priemonės nebuvo pakankamos, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir vėl elgėsi neteisėtai.

Be kita ko, teismas, įvertinęs paties kaltinamojo R. C. ir jo tėvo M. C. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikus parodymus, o būtent tai, jog kaltinamojo tėvas apie R. C. 2011 metais padarytus administracinius nusižengimus žinojo, neturi pagrindo pripažinti, jog M. C. galės daryti teigiamą įtaką R. C., kad jis ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Akivaizdu, kad nepaisant M. C. informavimo apie ankstesnį sūnaus vairavimą esant neblaiviam, pastarasis kaltinamajam nepadarė teigiamos įtakos ir pastarojo nepaveikė tokiu būdu, kad šis kartotinai nesėstų už automobilio vairo, būdamas neblaivus. Tiek kaltinamasis, tiek M. C. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad po 2011 metų įvykių yra kalbėję apie netinkamą R. C. elgesį, tačiau kaip matyti, minėto pobūdžio įtaka kaltinamajam teigiamų rezultatų nepasiekė – kaltinamasis automobilį kartotinai vairavo, būdamas neblaivus. Todėl kaltinamojo R. C. ir jo tėvo teiginiai apie galimybę sūnaus elgesiui daryti teigiamą įtaką laikytini deklaratyviais, o M. C. galimybės daryti teigiamą įtaką ribotomis.

Apibendrinant pirmiau aptartą, nepaisant kaltinamojo ir jo tėvo pateikto prašymo R. C. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje neegzistuoja visuma kriterijų, remiantis kuriais kaltinamasis R. C. galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei 40 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo ir jo tėvo prašymas atleisti R. C. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindais atmestinas.

Dėl skirtinos bausmės

BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K- 265- 1073/2018, Nr. 2K- 98- 1073/2019, 2K-49-976/2020).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam R. C., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padaryta viena nusikalstama veika, kuri priskiriama nesunkaus nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis). Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Aptariant kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, pabrėžtina ir tai, kad R. C. anksčiau baustas administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, įskaitant ir už vairavimą esant neblaiviam, baudos apmokėtos (b. l. 76), anksčiau neteistas (b. l. 78), vykdantis individualią veiklą, bendradarbių charakterizuojamas išimtinai teigiamai (b. l. 108, 109), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, priklausomybės ligų centre byloje nėra.

Teismas, įvertinęs kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, pripažįsta, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. C. už padarytą, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką paskyrus baudą, jos dydį, atsižvelgiant į kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes, paskiriant artimą sankcijoje numatytai šios rūšies bausmės minimui – 75 MGL (3 750 Eur) dydžio baudą.

Ši byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kaltinamasis R. C. visiškai prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl taikytinos BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos ir jam skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu, paskiriant 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise

BK 67 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje nustatyta, kad kartu su bausme asmeniui, siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, gali būti skiriamos tam tikros baudžiamojo poveikio priemonės. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, Nr. 2K-104-1073/2019). Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, kad paskirtos priemonės negali viena kitos dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018).

BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.

Aptartos teismų praktikos bei byloje neginčijamai nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teismas pabrėžia, kad vairavimas esant neblaiviam yra vienas šiurkščiausių teisės pažeidimų, keliantis ypatingai didelį pavojų svarbiausioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – žmogaus sveikatai ir gyvybei, todėl teismas mano esant tikslinga R. C. skirti BK 68 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones.

Spręsdamas dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės termino, teismas pažymi, kad pagal BK 68 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu BK nustatyta tvarka buvo uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Teismas įsitikinęs, kad uždraudimas naudotis specialiomis teisėmis minimaliam – vienerių metų terminui galėtų būti pateisinamas tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką naudodamasis jam suteiktomis specialiomis teisėmis padaro būdamas blaivus, pavyzdžiui, padaro nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, tuo tarpu tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką, naudodamasis jam suteiktomis specialiomis teisėmis, padaro būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, trumpiausio – vienerių metų šios teisės atėmimo terminas negali būti pateisinamas. Teismas įvertina tai, kad kaltinamajam R. C. įvykio metu buvo nustatytas 1,55 promilių neblaivumas. Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajam R. C. nustatytas neblaivumo laipsnis pasižymėjo didėjimo dinamiką – pirmojo patikrinimo metu kaltinamajam buvo nustatytas neženkliai baudžiamosios atsakomybės kriterijų viršijantis neblaivumo laipsnis – 1,55 promilių, o jau antrojo patikrinimo metu, praėjus daugiau nei 20 minučių, neblaivumo laipsnis siekė 1,74 promilių. Kaltinamasis transporto priemonę vairavo pakankamai judrioje kelio atkarpoje – (duomenys neskelbtini), dienos metu, todėl akivaizdu, kad tokiais savo veiksmais R. C. kėlė pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Galiausiai, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors kaltinamasis nėra teistas, tačiau už analogiško pažeidimo padarymą buvo baustas administracine tvarka ir jam buvo paskirtas 4 metų trukmės specialios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones). Tai reiškia, kad jam buvo žinomos ir aiškiai suvokiamos visos galimai iš tokio elgesio kilsiančios teisinės pasekmės, tačiau jis šių veiksmų vis tiek neatsisakė ir juos nutraukė tik tuo metu, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Visos šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, tikslai – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius, bus tinkamai įgyvendinti uždraudžiant R. C. naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui.

Teismo vertinimu minėtas terminas yra optimalus, atitinka kaltinamojo asmenybę bei šiuo klausimu galiojantį teisinį reguliavimą. Pabrėžtina, jog parenkant specialiosios teisės atėmimo terminą, be kita ko, būtina atsižvelgti į aiškią ir kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai. Už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (ne daugiau negu 1,5 promilių) vairuotojai, numatyta administracinė atsakomybė, privalomai skiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių. Taigi įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltinamajam nustatytą girtumo laipsnį bei jį charakterizuojančius duomenis, įskaitant ir duomenis apie ankstesnį kaltinamojo baustumą administracine tvarka, nagrinėjamu atveju skirti BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų, administracinę atsakomybę atitinkantį, teisės atėmimo terminą, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad uždraudimo naudotis specialia teise terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę, t. y. nuo dienos, kada buvo pritaikyta BPK 120 straipsnyje numatyta kardomoji priemonė, t. y. dokumento – vairuotojo pažymėjimo, paėmimas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad reali galimybė vairuoti transporto priemonę buvo atimta – (duomenys neskelbtini). Pastarajam minėtą dieną buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) atėmimas (b. l. 61-63).

Atsižvelgiant į tai, uždraudimo naudotis specialia teise terminas skaičiuotinas nuo nutarimo, kuriuo skirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, priėmimo t. y. nuo (duomenys neskelbtini).

Dėl turto konfiskavimo

Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas), t. y. priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Automobilis, kurį vairuojant padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas yra šios nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyto konfiskuotino turto požymius (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Sprendžiant dėl konfiskavimo taikymo svarbu, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad kaltinamojo atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatų taikymas bus išimtinai neproporcingas. Automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. R. C. veikė tiesiogine tyčia, jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, galimas jos pasekmes ir norėjo taip elgtis, pasielgė itin neatsakingai, būdamas neblaivus, sėdo už automobilio vairo, vairavo pakankamai intensyviame kelio ruože, kur buvo kitų eismo dalyvių, o tokį savo elgesį nutraukė tik tada, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Tik palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo išvengta sunkių padarinių, kuriuos galėjo sukelti kaltinamojo R. C. vairavimas. Galiausiai, pirmiau aptartus nusikalstamus veiksmus kaltinamasis atliko, nepaisydamas tos aplinkybės, kad dėl analogiško pobūdžio administracinio nusižengimo, 2011 metais jo atžvilgiu buvo priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo, be kita ko, kaltinamajam 4 metų laikotarpiui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį, kuris oficialiai priklauso jo sugyventinei R. V. (b. l. 30), tačiau kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pats kaltinamasis R. C., o ikiteisminio tyrimo metu jo sugyventinė, automobilis buvo pirktas už bendras pinigines lėšas ir yra naudojamas kaip bendras turtas (b. l. 43-45, 116-120). Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamojo gynėjas nurodė, kad R. C. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę netikslinga konfiskuoti, kadangi šis pastarajam yra reikalingas susisiekimo, darbiniais tikslais. Be to, tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas yra neproporcingas, todėl būtų tikslingiau paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Minėtų kaltinamojo ir jo gynėjo išsakytų argumentų kontekste teismas atkreipia dėmesį į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad automobilis, kurį vairuojant padaromas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas yra šios nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyto konfiskuotino turto požymius (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Taigi, tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius ir kuri pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas, privalo būti konfiskuojama nepriklausomai nuo teismo nuožiūros. Kartu pažymėtina, kad kitaip nei nusikalstamos veikos rezultato atveju, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, vertinamas tokio konfiskavimo proporcingumas.

Išimtis iš šios taisyklės nustatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Spręsdami dėl šios normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus. Pirma, byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir konfiskuoti ne patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Antra, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-50-303/2020).

Teismas, anksčiau aptartos teismų praktikos ir nurodyto teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad šioje byloje yra formalios automobilio konfiskavimo sąlygos – R. C. jam inkriminuotą ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė panaudojęs automobilį „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Minėtas automobilis buvo anksčiau aptartos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, duomenų apie šios transporto priemonės paslėpimą, priklausymą tretiesiems asmenims baudžiamojoje byloje taip pat negauta. Nepaneigtina, jog nors formaliai minėtas automobilis priklauso kaltinamojo sugyventinei, tačiau, įvertinus tai, kad kaltinamasis R. C. ir R. V. (duomenys neskelbtini) metų veda bendrą ūkį, automobilį pirko už bendras lėšas ir įsigijus automobilį, kaltinamasis R. C. juo naudojosi kaip savu, todėl pripažintina, kad kaltinamasis yra faktinis minėtos transporto priemonės savininkas, o minėtas automobilis yra vertinamas kaip bendra jungtinė nuosavybė. Pažymėtina, jog jeigu kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“ (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, Nr. 2K-168-511/2020). Todėl vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso kaltinamajam ir jo sugyventinei, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad R. C. įvykio metu vairuota transporto priemonė negali būti konfiskuota. Nenustatyta ir tai, kad pastarojo vairuotą transporto priemonę būtų netikslinga konfiskuoti.

Pabrėžtina, jog automobilio konfiskavimo tikslingumas yra vertinamasis kriterijus. Aiškinant jį visų pirma turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi, pagrindą išvadai, kad turto konfiskavimą taikyti netikslinga, todėl byloje priimamas sprendimas konfiskuoti turto vertę, galėtų sudaryti teismo nustatytos aplinkybės, rodančios, kad konkrečiu atveju nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017, 2K-182-303/202).

Kaip buvo minėta ir ankstesnėse šio nuosprendžio dalyse, kaltinamasis R. C. 2011 metais administracine tvarka buvo baustas už analogiško pažeidimo padarymą – automobilį vairavo būdamas neblaivus. Dėl minėto pažeidimo jam buvo paskirta bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones). Pažymėtina, kad minėtu atveju kaltinamajam administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas nebuvo taikyta. Akivaizdu, jog nepaisant pirmiau aptartos ir R. C. taikytos administracinės atsakomybės apimties, pastarasis aptarto elgesio neatsisakė, ir praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo teisės vairuoti transporto priemones atgavimo, kartotinai sėdo už automobilio vairo būdamas neblaivus ir šį kartą savo neteisėtais veiksmais jau realizavo nusikalstamos veikos sudėtį. Tai yra padarė pavojingesnę teisei priešingą veiką. Be kita ko, kaip buvo minėta pirmiau, tik palankiai susiklosčius aplinkybėms dėl kaltinamojo savalaikio sustabdymo, buvo išvengta pavojingesnių padarinių. Tai reiškia, kad prieš tai pastarajam taikytos sankcijos nebuvo pakankamos ir atgrasančios nuo teisei priešingo elgesio, todėl nagrinėjamu atveju, teismas, vertindamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, suderinamumą su tikslu užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, proporcingumą tarp kaltininko teisių ir visuomenės lūkesčių, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neišvengtų teisinių pasekmių, daro išvadą, jog R. C. vairuotos ir jo sugyventinei R. V. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas yra pagrįstas ir proporcingas, kartu užkertantis kelią analogiškų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų darymui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad šiuo atveju taikytinas automobilio „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas. Teismo vertinimu, ši paskirta poveikio priemonė yra proporcinga bei nepažeis teisingumo principo.

Kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo, civilinis ieškinys nepareikštas, proceso išlaidų nėra.

R. C. paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas, specialiosios teisės sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nekeistinos ir paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjo, o šiam įsiteisėjus – šios kardomosios priemonės panaikintinos. Panaikinus kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą, paimtas dokumentas – R. C. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotinas teisę vairuoti transporto priemones suteikiančiai institucijai –AB „Regitra“.

(duomenys neskelbtini) nutarimu (duomenys neskelbtini), siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas (b. l. 32-33). Ši procesinė prievartos priemonė paliktina galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo įvykdymo.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, byloje esantį kompaktinį diską su bylai reikšmingais duomenimis, tikslinga palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 304?305 straipsniais, 307?308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

R. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 75 MGL (3 750 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, R. C. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti jam galutinę 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

Paskirti R. C. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsnyje, ir uždrausti jam naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsniu, paskirti R. C. baudžiamojo poveikio priemonę – R. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), priklausančio turto – automobilio „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimą.

Paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą automobiliui „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), palikti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje, dienos.

R. C. ir M. C. prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atmesti.

R. C. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą bei dokumentų paėmimą palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, paimtą dokumentą (vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)), perduoti teisę vairuoti transporto priemones suteikiančiai institucijai – AB „Regitra“.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir baudžiamajai bylai nagrinėti – kompaktinį diską su vaizdo įrašais, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Bauda turi būti sumokėta per 2 mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB banke“, Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos banke“, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių banke“, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale. Mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją – „Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos“, gavėjo kodą – „188659752“, įmokos kodą – „6801“, unikalų mokėjimo kodą – „(duomenys neskelbtini)“. Sumokėjus baudą tai patvirtinančius dokumentus būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismo raštinės tarnautojui.

2. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

3. Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.

4. Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti laisvės apribojimu. Keisdamas baudą laisvės apribojimu, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 ir 65 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis.